LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

APIE VIENĄ SLAVŲ-BALTŲ-SUOMIŲ IZOGLOSĘ

Б. А. ЛАРИН

I

A. Ch. Vostokovas, kurio redaguotame „Didžiojo rusų kalbos tarmių žodyno bandymo“ pratarmėje skaitome (p. II–III): „Senojoje rusų kalboje randame galininko pakeitimą vardininku prie bendraties. Ši ypatybė išliko dabartinėje šiaurės tarmėje. Taip sakoma: pirštinė nusiimti, sesuo palydėti, vanduo įpilti, upė perplaukti ir pan.“ Tais pačiais 1852 metais P. A. Lavrovskis išskyrė tokias konstrukcijas senosios rusų raštijos tekstuose ir šiuolaikiniame rusų folklore¹. Tolesni tyrimai vyko šiomis dviem kryptimis.

F. I. Buslajevo „Istorinėje rusų kalbos gramatikoje“² buvo apibrėžta bendraties konstrukcijų, „reiškiančių veiksmo būtinybę arba galimybę“, funkcija ir surinkta įspūdingų pavyzdžių, pradedant 1229 m. (Smolensko kunigaikščio Mstislavo Davydovičiaus sutarties raštas su Ryga ir Gotlandu) ir baigiant „iki šiol vartojamu tarmių šnektose, pavyzdžiui, Archangelsko tarmėje: „išpirkti, jei dešinė ranka““. Pateikiama iš XVII a. patarlių rinkinio:

Барашка убить — не душа погубить. Без денег — вода пить. Говорить правда — потерять дружба. Дать ссуда — навек остуда. Любить игра — купить домра. Первая песенка — зардеяся спеть.

Iš „Senųjų rusų eilėraščių“ (Kiršos Danilovo rinkinio): „Nors koją išsisukti, o duris iškelti. Kur Jermakui žiemą žiemoti.“

¹ П. А. Лавровский, О языке северных русских летописей, СПБ, 1852, стр. 122—124.

² F. I. Buslajevas, „Istorinė rusų kalbos gramatika“ (1-asis leid. 1858, 2-asis leid., 1862, § 196).

87

Pateikiau tiek daug F. I. Buslajevo citatų todėl, kad vėlesni rusų sintaksės tyrinėtojai remiasi jomis, jas kartoja ir po truputį papildo šios medžiagos fondą.

Vs. Milleris 1872 m. straipsnyje³ pateikė vedų paralelę konstrukcijai, kurioje prie bendraties vartojamas papildinio vardininkas: sa asya mahimā na samnaçē (pažodžiui: „jo didžioji galia nepasiekti“), ir taip gerokai išplėtė tokios kalbinės konstrukcijos tyrimo chronologines ribas.

A. Potebnia trijuose knygos „Iš užrašų apie rusų gramatiką“ puslapiuose⁴ dar labiau išplėtė tyrimo lauką įvairiomis kryptimis. Jis pateikė penkias citatas iš viduramžių baltarusių raštijos (seniausia iš jų – 1387 m.) ir vieną iš šiuolaikinės baltarusių šnekamosios liaudies kalbos, taip paneigdamas iki jo laikų įsigalėjusią (ir iki šiol kartojamą) nuomonę, esą šis reiškinys būdingas vien šiaurės rusų arealui.

Konstrukcijos kilmę jis susiejo su gramatinės raidos dėsningumu, kurį pagrindžia šiame tyrime: „nuo beasmenių konstrukcijų – prie asmeninių“. Senąjį formulės pavidalą Такова правда узяти русину у Ризго и на Гоцком берегѣ jis rekonstruoja taip: Такова правда [есть] взяти русину…, kur žodį правда laiko veiksniu, o взятии (daiktavardį naudininko linksniu) – tarinio papildiniu arba tikslo aplinkybe. Vėliau, jo nuomone, konstrukcija tapo beasmenė, o žodis правда, formaliai likdamas vardininku, buvo iš naujo interpretuotas kaip tiesioginis papildinys prie взятии (dabar – bendraties). Šiuo (mano požiūriu, ginčytinu) aiškinimu Potebnia atvėrė kelią giliai istorinei paslaptingos sintaksinės konstrukcijos analizei. Po A. A. Potebnios darbo jau nebeįmanoma nei perkelti dabartinio rusų kalbos šios konstrukcijos supratimo į praeitį, nei laikyti ją nekintamai pastovia ir vienareikšme per visą mums prieinamą istoriją.

³ Šis straipsnis, parašytas atsakant į 4-ojo archeologijos suvažiavimo Kazanėje anketą, buvo išspausdintas 1872 m. „Maskvos universiteto žiniose“, IV dalyje, o vėliau perdirbtas į knygą „Žvilgsnis į „Igorio žygį““, Maskva, 1877. Pažymėtina, kad į šią knygą autorius neįtraukė vedų paralelės, nes pateiktoji konstrukcija nėra būdinga vedų kalbai ir skiriasi nuo rusų kalbos konstrukcijų tuo, kad vedų kalboje bendratis dar nebuvo susiformavusi: buvo vartojama daugybė įvairių vardažodinių darinių, kurių daiktavardžio linksnio forma dar buvo visuotinai suprantama.

⁴ A. A. Potebnia, „Iš užrašų apie rusų gramatiką“, II, 416–18, Charkovas, 2-asis leid., 1888. Kadangi daugelis šią konstrukciją priskiria šiaurės rusų kalbai – ir iki pat pastarojo meto, – čia pateiksiu A. A. Potebnios rastus baltarusių kalbos dokumentinius pavyzdžius: 1) iš didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m. rašto: „а всякому ми делу и справа ему (Скригалѣ) чинить и его людеи“; 2) iš „Vakarų Rusios aktų“, I, 352: „Витеблянину вся тарба лицом вернути“ (1503 m.); 3) ten pat, I, 92: „давати им мера меду“; 4) ten pat: „давати ему полъ мѣры меду, а полтина грошей литовская“ (1480 m.); 5) ten pat, II, 27: „хто корда добудеть на кого, ино рука втяти, а хто кого ранить, ино шия втять“ (1507 m.). Šiuolaikinis pavyzdys: „Дать половина Маркова богатыря“ (Romanovas, „Baltarusių rinkinys“, III, 338). Akademikas E. F. Karskis („Baltarusiai“, sąs. 2, 1956 m. perspaudas, p. 163, ir sąs. 3, p. 395) rado dar 9 pavyzdžius XIV–XVI a. paminkluose ir keletą pavyzdžių iš liaudies šnekamosios kalbos.

88

Išaiškinus konstrukciją „vardininkas su bendratimi“, A. Potebniai nebuvo sunku paaiškinti senosios rusų kalbos ir šiuolaikines tarmes konstrukcijas su надобо (надо), (н)требь ir vardininku (не надобо моя дань, 1490 m.; не требь ти молчание „Lexicon palaeoslovenico = graeco = latinum F. Miklosich’a“; šiuolaikinė али сила тебе надоть несчетная). Potebnia pirmasis susiejo šias konstrukcijas su bendratinėmis, o tai padeda istoriškai suprasti jas abi. Šiuose junginiuose daiktavardžio vardininkas, jo nuomone, buvo ir tebėra veiksnio raiška, o (есть) взяти, (есть) надобо yra tarinys.

A. V. Popovas⁵, rašęs: „šios rūšies konstrukcijų kilmė visiškai aiški“, ir D. N. Ovsianko-Kulikovskis⁶, šiuose junginiuose daiktavardžio formą pavadinęs „tariamuoju vardininku“, pasekė Potebnia.

Potebnios teorijai pritarė ir A. N. Sobolevskis⁷, ir E. F. Karskis. Nepastebėjęs Buslajevo ir Potebnios pastabos, kad šioje konstrukcijoje galimas vyriškosios giminės daiktavardžių vardininkas (знать сова по перью, — знать сокол по полету; ленивой и по платью знать), Sobolevskis tvirtina, kad ši konstrukcija vartota tik su vienaskaitos moteriškosios giminės daiktavardžiais. Kaip ir Potebnia, jis šią konstrukciją laiko vėlesniu pirminės konstrukcijos suirimo rezultatu — tiesioginio papildinio vardininko junginiu su liepiamąja nuosaka arba padalyviu (Дай бог ему здоровье и мьзда спасения от бога прияти Prologas, 1383; Взявъ у воеводы отписка, 1634 m.; соямя рубашка — „Domostroj“).

A. A. Šachmatovas ankstyvame darbe⁸ apie Novgorodo raštų kalbą iškėlė savo laikui labai drąsią prielaidą, kuri, pažymėkime čia pat, tik dabar randa papildomą pagrindimą: „Visai tikėtina, kad XIV a. žodžiuose, reiškusiuose gyvas būtybes, buvo pastebima tai pat, kas ir dabartinėje kalboje, tačiau galbūt greta kilmininko formos = galėjo egzistuoti ir vienaskaitos bei daugiskaitos galininko forma, panaši į vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką; pavyzdžiai: держати тивунъ (Nr. 2); тивунъ свой держати (Nr. 1 ir 9); слати осетрьникъ и медовара (Nr. 1 ir 3); при осетрьника (Nr. 6, 7 ir 9); всякий гость пустити (Nr. 12) ir kai kurie kiti pavyzdžiai tam neprieštarauja, nes tai gali būti vardininkai, vartojami vietoj laukiamų galininkų dėl bendraties įtakos, lygiai taip pat kaip čia randame: вся таль пустити (Nr. 12), грамота изрѣзати (Nr. 12), та грамота дати ти назад (Nr. 3), продати ти дань своя (Nr. 10), дати исправа (Nr. 16).“ Šachmatovas pirmasis pripažino, kad vyriškosios ir niekatrosios giminės daiktavardžių vardininko ir galininko formų sutapimas negali būti pagrindas,

⁵ А. В. Попов, Сравнительный синтаксис именительного, винительного и звательного падежа в санскрите, зенде, греческом, латинском, немецком, литовском, латышском и славянских наречиях, „Филологические записки“, 1879, вып. VI, стр. 47.

⁶ Д. Н. Овсянико-Куликовский, Синтаксис русского языка, 2-е изд., СПБ, 1912, стр. 205, 207 и 202.

⁷ А. И. Соболевский, Русский исторический синтаксис, литографированное издание, СПБ, 1892—93, стр. 57 сл.—80 сл.

⁸ А. А. Шахматов, Исследование о языке Новгородских грамот XIII и XIV вв., СПБ, 1884, стр. 202.

89

kad būtų atmesta galimybė, jog esama konstrukcijos „tiesioginio papildinio vardininkas su bendratimi“, kurioje vartojami vyriškosios ir niekatrosios, o ne tik moteriškosios giminės daiktavardžiai (kurių vardininko ir galininko formos nesutampa). Be to, jis pasiūlė atskirą retesnio „gyvų būtybių kategorijos tiesioginio papildinio vardininko“ kategoriją vietoj galininko, anksčiau sutapusio su kilmininku, kuri daugiausia išliko prie bendraties.

Vėlesniame darbe⁹ apie Dvinos raštų kalbą jis toliau svarsto šias konstrukcijas. Pripažinęs, kad šiuose tekstuose „gyvų būtybių pavadinimų“ norma yra vienaskaitos ir daugiskaitos kilmininko formos tapatumas galininko formai, jis priduria (p. 129 ir toliau): „pažymėkime čia, kad конь воронь (а дал… полишестадцать сороковъ бѣлки, а пополонка конь воронь № 90) — tai ne galininkas, o vardininkas. Taip pat forma бобры (Се купи… и у стороньнихъ рѣкахъ рыба ловити и бобры бити (Nr. 108) yra ne daugiskaitos galininko, o vardininko forma.“ Kaip matome, ir šiuos pavyzdžius jis priskiria konstrukcijai „vardininkas vietoj galininko tiesioginiame papildinyje“. Šachmatovas aiškiai skiria: a) tarinys yra asmenuojamoji veiksmažodžio forma (се купил… а далъ… ir pan.); tokiais atvejais daugiskaitos vardininkas atsiranda vietoj galininko todėl, kad „valdomą žodį valdantis tranzityvinis veiksmažodis yra gerokai nutolęs nuo valdomo žodžio“; ir b) tarinys yra bendratis (p. 131): „galininko pakeitimas vardininku, regis, aiškinamas tuo, kad bendratis dėl pačios savo kilmės būdama daiktavardis neturėjo tos pilnos veiksmažodinės reikšmės, kurią turėjo kitos veiksmažodžio formos“. Čia, sekdamas Miklošičiumi, jis pasirengęs pripažinti daiktavardžio vardininką veiksniu. Galiausiai, paskutiniame sintaksės darbe¹⁰ jis linkęs konstrukciją „bendratis su vardininku“ kildinti iš „надо(бѣ) + bendratis“.

Tuo, tiesą sakant, ir baigiasi teorinis šio klausimo nagrinėjimas. Vėliau įvestos smulkios pataisos ir papildymai nebuvo tokios reikšmingos kaip tiriamos konstrukcijos geografinių ar kalbinių ribų plėtimas, kaupiant medžiagą iš įvairių šaltinių. Pavyzdžiui, V. A. Rozovo išleistame „Priesaikos rašte, kurį Briansko kunigaikštis Dmitrijus Olgerdovičius davė karaliui Jogailai 1388 m.“¹¹ randame: слюбу ѣсть держати и цѣлую правду и чиста вѣра… Po kelerių metų prof. E. Timčenka¹² taip pat aptiko tiesioginio papildinio vardininką su bendratimi keliuose senosios ukrainiečių kalbos šaltiniuose. Vis dėlto S. P. Obnorskis dar 1927 m.¹³ tai vadina „senu šiaurės didžiarusių bruožu“ ir toliau rašo: „būdinga, kad šis reiškinys egzistuoja baltarusių kalboje, bet jo nėra pietų didžiarusių ir mažarusių kalbose“, remdamasis Kolosovo „Liaudies rusų kalbos garsinių ir formaliųjų ypatybių apžvalga“ (Varšuva,

⁹ А. А. Шахматов, Исследование о Двинских грамотах XV в., ч. I—II, СПБ, 1903.

¹⁰ А. А. Шахматов, Синтаксис русского языка, вып. 1, Лд., 1925, стр. 12.

¹¹ Южнорусские грамоты, собранные Владимиром Розовым, т. 1, изд. Отд. рус. яз. и словесности АН, Киев, 1917, стр. 42—44.

¹² Е. Тимченко, Номінатив і датів в українській мові, у Київі, 1925 р., стр. 15 сл.

¹³ С. П. Обнорский, Именное склонение в современном русском языке, вып. 1, Л., 1927, стр. 266.

90

1878), tačiau ignoruodamas ukrainiečių kalbininkų darbus. P. Bicili¹⁴ šiuo klausimu iš I. I. Sreznevskio rinkinio „Paminklai liaudies kalbai“ pateikė dar vieną ištrauką iš ukrainiečių liaudies dūmos teksto: „Чи ще́ж тобѣ не далася тяжкая неволя знати“. Savo straipsnyje jis pažymėjo, kad ši konstrukcija daugiausia vartojama esant savarankiškajam bendraties vartojimui, ir jos vartojimo ribą literatūrinėje rusų kalboje nustatė XVIII a. pirmuoju ketvirčiu, aiškindamas jos išnykimą kaip sąmoningą „formos ir reikšmės požiūriu anomališko reiškinio“ pašalinimą. Tai esą įvykę „staiga… o tai verčia susieti šį reiškinį su Petro reforma, sujudinusia mintis“. XVIII amžiaus raštijos ir literatūros kalba ištirta pernelyg menkai, kad būtų galima besąlygiškai pritarti P. Bicilio prielaidai. Galiu pateikti pavyzdį iš Novikovo „Dailininko“ (Живописец), 1772 m. (15 lapas): „Kai atgiedosi maldas, galima jam paduoti taurę vyno.“ Vartosenos riba galbūt bus nukelta arčiau mūsų laikų. Juk kaip galima nepaisyti itin plataus šio posakio paplitimo šnekamojoje rusų kalboje! Gyvoji kalba net ir savo reliktiniais bruožais prasiveržia į literatūrinę kalbą. Antrajame pjesės „Jegoras Bulyčiovas ir kiti“ leidime M. Gorkis¹⁵, nepaisydamas korektorių ir redaktorių, Bulyčiovo replikoje atkūrė: „Jaunystėje daug mušta, plėšta, senatvėje reikia siela gelbėti“, o ne „sielą gelbėti“, kaip norėjo spausdinti nugludintos literatūrinės kalbos „sergėtojai“.

B. Unbegaunas 1935 m. darbe¹⁶ surinko XVI a. pirmosios pusės dokumentų liudijimus apie moteriškosios giminės daiktavardžių (taip pat tokių kaip рухлядь, рать, дочь) vardininko vartojimą tiesioginiam objektui reikšti, pažymėdamas, kad gyvus vyriškosios giminės daiktavardžius visada vartojama kilmininko–galininko forma.

Savo disertacijoje J. A. Sprinčakas pateikė bendraties konstrukcijų modalinių funkcijų sistematiką¹⁷. F. P. Filinas¹⁸ paskelbė ištraukas iš medžiagos apie šią konstrukciją, kurią Leningrado dialektologai surinko ekspedicijose Rusų kalbos dialektologiniam atlasui rengti, atrinkdamas vertingus ir naujus duomenis, tikslinančius ir koreguojančius tradicinę schemą, pavyzdžiui, vardininką tiesioginio objekto pozicijoje, kai priklausomas bendratis (хочу пить холодная вода — Vologdos sritis); vartojant asmenuojamąsias veiksmažodžio formas (а рыба-то уж мы как любим — Baltoji jūra; сённи печка топили —

¹⁴ P. Bicili, Moteriškosios giminės daiktavardžių vardininko formos su -а vartojimas prie bendraties rusų kalboje, „Rinkinys, skirtas prof. L. Miletičiui jo septyniasdešimtmečio proga (1863—1933)“, Sofija, 1933, p. 199—208.

¹⁵ Almanache „Šešioliktieji metai“, Almanachas 1, Maskva, 1933. Taip pat perspausdinta 30 tomų Raštų rinkinyje, t. 18, p. 106.

¹⁶ B. Unbegaun, La langue russe au XVI siècle (1500—1550). La flexion des noms, Paris, 1935, p. 128—131.

¹⁷ J. A. Sprinčakas, Ivano Rūsčiojo teisyno sintaksinės konstrukcijos: a) Bendraties ir moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko konstrukcija. „Leningrado Herzeno pedagoginio instituto moksliniai užrašai“, t. XX, Leningradas, 1939, p. 133—143; b) Konstrukcija „bendratis su moteriškosios giminės daiktavardžio vardininku“ rusų kalbos istorijoje, „Dniepropetrovsko universiteto moksliniai užrašai“, XIX, 1941, p. 3—47.

¹⁸ F. P. Filinas, Moteriškosios giminės daiktavardžių vardininko formos su -а vartojimas galininko reikšme, „Rusų kalbos instituto dialektologijos skyriaus biuletenis“, sąs. 1, Maskva–Leningradas, 1947, p. 17—22.

91

Vologdos sr.); su liepiamąja nuosaka (duok man uogelę — Baltoji jūra; atpjauk duonos plutelę — Pudožas); su prieveiksmiu „matyti“ (iš čia pat troba matyti — Leningrado sritis); su padalyviu (savaitei praėjus — Leningrado sritis). Perfrazuodamas ankstyvąją Šachmatovo mintį, F. P. Filinas teigia, kad susiformavo „bendra galininko kategorija“, „bendras galininkas“, tačiau tik iš moteriškosios giminės daiktavardžių, besibaigiančių -а.

Remdamasi F. P. Filinu ir pateikdama vėliau leningradiečių surinktą medžiagą, V. Georgijeva¹⁹ nurodo vardininko vartojimo vietoj atskiriamojo kilmininko atvejus: Žolės prirauk veršiukui — Archangelskas; Kiek žuvies tau reikia pagauti? — Krasnyje Gory, Estijos SSR; Pas mus dabar jėgos tai mažai — Novgorodas. V. Georgijeva siūlo atskirai ir nepriklausomai nagrinėti vardininko junginius su надо (p. 47), nors pati pateikė nemažai tokio tipo pavyzdžių: vandenį ištrinti reikia — Baltoji jūra; reikia dėti stėlką — Leningrado sritis (p. 43), rodančių glaudų šių konstrukcijų ryšį.

V. I. Borkovskis²⁰ išsamiai apžvelgė pirmtakų darbus ir pateikė gausią, gerai susistemintą medžiagą apie tiesioginio papildinio vardininką seniausiuose rusų rašto paminkluose. Aiškindamas konstrukcijos „vardininkas su bendratimi“ kilmę, jis įtikinamiausia laiko A. A. Potebnios hipotezę, o dėl jos geografinio paplitimo visiškai pritaria M. A. Kolosovo teiginiui, kad jos plitimo centras buvo Novgorodas (žr. toliau, p. 345), taip nesutikdamas su Buslajevu, Vs. Mileriu, Potebnia ir Timčenka.

Paskutinį man žinomą darbą šiuo klausimu parašė M. I. Pigina²¹. Čia pakartojamos pagrindinės pirmtakų nuostatos, pradedant Potebnia, tačiau nepateikiama jokių nuorodų į šios problemos literatūrą. Iliustracinė medžiaga (tiek tarminė, tiek iš senųjų rašto šaltinių) surinkta savarankiškai. Jei tai laikytume daugiau kaip šimtą metų trukusių rusų kalbininkų pastangų istoriškai ir genetiškai paaiškinti tiriamąją konstrukciją rezultatu, tektų laikyti klausimą išsemtu ir pripažinti, kad mokslininkų mintis juda užburtu ratu. Tačiau tai ne pabaiga, o tik pirmas žingsnis sprendžiant problemą.

II

Jau mūsų amžiaus pradžioje sintaksės darbuose apie lietuvių kalbą (I. Jablonskis) ir latvių kalbą (J. Endzelīnas) buvo išskirtos konstrukcijos su tiesioginio papildinio vardininku prie bendraties, padalyvio, dalyvio ir t. t. Tačiau rusų kalbininkai to nepastebėjo ir iki pastarojo meto tokius posakius, kaip matėme, laikė specifiniais rusų, netgi šiaurės didžiarusių, kalbos reiškiniais. Nėra nė ko kalbėti,

¹⁹ V. Georgijeva, „Sintaksinės konstrukcijos, sudarytos iš vardininko ir bendraties arba prieveiksmio „надо“ junginio šiuolaikinėse rusų tarmėse“, „Rusų dialektologijos medžiaga ir tyrimai“, t. III, Maskva–Leningradas, 1949, p. 40–58.

²⁰ V. I. Borkovskis, „Senosios rusų raštų sintaksė“, Lvovo universiteto leidykla, Lvovas, 1949, p. 338–351.

²¹ M. P. Pigina, „Konstrukcijos, kurių sudėtyje yra bendraties ir daiktavardžio vardininko formos junginys rusų kalbos istorijoje“, „Karelų-Suomių universiteto mokslo darbai“, t. IV, sąs. 1, Petrozavodskas, 1954, p. 84–111.

92

kad niekas nė nebandė ieškoti analogijų už indoeuropiečių kalbų ribų. Toks siauras akiratis lėmė prievartą aiškinant ir istoriškai interpretuojant medžiagą.

Indoeuropiečių kalbose vyraujanti vardininko struktūros sakinio sandara buvo laikoma vienintele galima šios šeimos kalboms, o visa, kas jai neatitiko, bet kokia kaina buvo pritempiama prie vardininko modelio arba aiškinama kaip „anomalija“, pradinio vardininko sakinio irimas ar deformacija. Taigi A. A. Potebniai, siekiant pagrįsti savo hipotezę apie „vardininko su bendratimi“ kilmę, prireikė įterpti jungiamąjį veiksmažodį „yra“ į konstrukciją Такова правда узяти Русину…, kad vardininko linksnio правда forma taptų veiksniu, o есть узяти – tariniu, ir taip būtų atkurta pažeista norma.“ Ši operacija labiausiai ir žavėjo visus Potebnios sekėjus. Tačiau 1229 m. Mstislavo Davydovičiaus sutartinėje gramatinėje formoje su Ryga ir Gotlando pakrante, iš kur paimtas šis pavyzdys, mūsų konstrukcija pasitaiko 14 kartų ir nė karto su veiksmažodžiu есть. Kita konstrukcija su есть pasitaiko vieną kartą: Тая правда есть Руси изъ Смолынеска до Гочкого берега, t. y. „šis įstatymas galioja (veikia) rusams nuo Smolensko iki Gotlando“. Tačiau šioje konstrukcijoje nėra jokios bendraties, ir ji jokiu būdu nėra tiriamosios konstrukcijos prototipas. O jeigu tarp ne itin gausių tiesioginio papildinio vardininko linksnio atvejų, kai papildinys priklauso nuo bendraties (o ši – nuo kito asmenuojamojo veiksmažodžio), kaip retą išimtį ir aptinkame veiksmažodį есть, tai jis yra už šios konstrukcijos ribų ir ją valdo reikšme „reikia, privalu“, t. y. vartojamas kaip modalumą pleonastiškai reiškiantis žodis, nors modalumas ir taip būdingas bendraties konstrukcijai.

Norint suprasti mūsų vardininko santvarkos „anomaliją“, reikia atsiriboti nuo indoeuropietiškos normos. Neginčijamas „ergatyvinės santvarkos“ egzistavimas Kaukazo ir kitose kalbose arba kai kurių Azijos kalbų „pasyvioji santvarka“ suteikia pagrindą „anomalijas“ aiškinti kitaip. Visiškai teisėta tokiose aiškiose anomalijose, kaip mūsų nagrinėjamoji, įžvelgti arba substrato įsiskverbimą, arba iki vardininko santvarkos buvusios indoeuropiečių kalbų santvarkos reliktą (rudimentą). Žinomas K. K. Uhlenbecko straipsnis²² „Agens und Patiens im Casussystem der indogermanischen Sprachen“ („Veikėjas ir patyrėjas indoeuropiečių kalbų linksnių sistemoje“) atkreipė visuotinį dėmesį į vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos galininko formanto sutapimą su bevardės giminės vardininko-galininko formantu; tai rodo, kad senovėje egzistavo vienas pasyvinės konstrukcijos veiksnio ir aktyvinės konstrukcijos papildinio (po tranzityvinių veiksmažodžių) linksnis. „Veikiančiojo daikto“ vardininkas (agens), turintis „S“ požymį, atsiranda vėliau, netolygiai ir ne visose indoeuropiečių kalbose, be to, tik moteriškosios ir vyriškosios giminės daiktavardžiuose. Uhlenbeckas nurodė paralelių grenlandų, baskų ir kitose kalbose. Tai atveria gilią

²² C. C. Uhlenbeck, Agens und Patiens im Casussystem der indogermanischen Sprachen, „Indogermanische Forschungen“, Bd. XII, Strassburg, 1901, S. 570—572.

93

istorinę perspektyvą į ikiindoeuropietišką vardažodžių kaitybos sistemą. A. Leskianas dar 1876 m.²³ įtikinamai neigė „S“ vardininko egzistavimą slavų kalbose; tai gali rodyti ir palyginti vėlyvą galutinį vardininko bei galininko atskyrimą atskirose indoeuropiečių kalbose, ir kai kuriose iš jų užsitęsusį „pasyvinio vardininko“ vartojimą.

Prof. S. E. Malovas (pasakodamas apie mano pranešimą šia tema 4-ajame dešimtmetyje) įžvelgė nagrinėjamų konstrukcijų analogiją viename turkų kalbų sandaros ypatume: vardininko forma, reiškianti gryną kamieną be jokių formantų (tokia buvo ir seniausia indoeuropiečių kalbų bevardės giminės daiktavardžių vardininko forma: skr. madhu, gr. μεϑυ ir kt.), nuo seniausių rašto paminklų laikų buvo vartojama neapibrėžtam objektui reikšti tiek po asmenuojamųjų veiksmažodžio formų, tiek po indoeuropiečių kalbų bendratį ir dalyvius atitinkančių formų.

Suomių kalboje²⁴ panašus į turkų kalbų vardininkas vartojamas kaip tiesioginio papildinio linksnis (galininko reikšme) vienaskaitoje šiais atvejais: 1) po liepiamosios nuosakos: Syö kala! „suvalgyk žuvį!“; Anna kirves! „duok kirvį!“; Löytäkää kassa ja ostakaa lippu „suraskite kasą ir nusipirkite bilietą“; 2) po I bendraties arba dalyvinės konstrukcijos su pareigos veiksmažodžiu ar prieveiksmiais, predikatyvais, tokiais kaip reikia, dera, gerai, naudinga: Minun täytyy maksaa velka „turiu sumokėti skolą“; Teidän täytyy lukea tämä kirja „jums dera perskaityti šią knygą“. Ta pati forma reiškia veiksnį prie pasyvinės formos veiksmažodžio (sana sanotaan „žodis tariamas“). Kitaip tariant, čia turime tipinį „pasyvinį vardininką“, kuriuo galima reikšti veiksnį prie tarinio neveikiamosios rūšies formos, o kitais atvejais – papildinį. Panašių konstrukcijų aptinkame ir estų kalboje. Vardininkas, reiškiantis papildinį, vartojamas po liepiamosios nuosakos (Anna vikat ja luisk peremehe kätta „Atiduok dalgį ir galąstuvą šeimininkui!“), po -da bendraties, reiškiančios pareigą ar būtinybę (Õpetükk tuleb selgeks õppida „pamoką reikia išmokti“), ir prie priklausomosios bendraties (Tal oli kavatsus kirjutada kiri „Jis ketino parašyti laišką“), taip pat prie beasmenio tarinio (Kolhoosis lõpetati kevadkülv „Kolūkyje baigė pavasarinę sėją“).²⁵

²³ А. Leskien, Die Deklination im Slavisch-Litauischen und Germanischen, Leipzig, 1876. Некоторые ценные соображения можно найти в статье Э. Э. Андерсена, К вопросу о генезисе падежей именительного и винительного, „Русский Филологический Вестник“, кн. 4, 1912, стр. 43—54.

²⁴ Kartais šis neįformintas vardininkas vadinamas galininku. Žr., pvz., H. Jensen, Finnische Grammatik, I, Hamburg, 1934, S. 32 ff.; Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, ч. 1, Фонетика и морфология, § 47, М., 1953; ч. 2, Лексикология и синтаксис, § 30—31, М., 1955. Čia (p. 224) pateikiama Setälä nuomonė, kad vardininko (neįforminta) forma reiškė neapibrėžtą objektą, o galininkas – labiau apibrėžtą; tai visiškai atitinka tiesioginio papildinio raiškos skirtį turkų kalbose, žr. pirmiau pateiktą S. E. Malovo nuorodą. Plg. taip pat Arne Runeberg, Some observations on linguistic patterns in a bilingual society, Part I, Helsingfors, 1951, p. 37.

²⁵ Žr. 1) N. Remmel, J. Valgma, E. Riikoja, Eesti keele grammatika VIII—X klassile, Tallinn, 1959, lk. 169—170. 2) E. Päll, E. Totsel, G. Tukumtsev, Eesti ja vene

94

Tiesioginio papildinio vardininko vartojimas suomių ir estų kalbose (kaip ir tiurkų kalbose) visiškai atitinka senosios rusų kalbos ir šiuolaikinių tarmių konstrukcijas su papildinio vardininku: 1) su bendratimi, dažniausiai reiškiančia valią, taip pat veiksmą, neturintį asmens, ir neapibrėžtumą laiko atžvilgiu; 2) su liepiamąja nuosaka; 3) su pusdalyviais. Panašumų esama ir vartojant šią papildinio vardininko formą su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis. Rusų kalbos medžiagą panagrinėkime išsamiau.

III

Tiesioginio papildinio vardininko konstrukcijų paplitimo teritorija, kaip jau buvo pažymėta (F. P. Filino, V. Georgijevos), nuolat mažėja. Pastarąjį šimtmetį pagrindinė to priežastis – raštingumo plitimas ir sustiprėjusi literatūrinės kalbos įtaka. Anksčiau turėjo veikti ir niveliuojanti vyraujančio vardininkinio sakinio modelio galia, kauptis naujos sinoniminės priemonės toms sintaksinėms funkcijoms reikšti, kurios anksčiau būdavo reiškiamos archajiškomis konstrukcijomis – kitos kalbos sandaros reliktais.

Ukrainiečių mokslininkų pateikta medžiaga neabejotinai rodo, kad viduramžių ukrainiečių ir baltarusių literatūrinėje kalboje būta konstrukcijų su papildinio vardininku; į ją tokios konstrukcijos galėjo patekti tik iš Lietuvos ir Rusios valstybės gyventojų šnekamosios kalbos. Taigi galima pripažinti, kad prieš penkis ar šešis šimtmečius šios konstrukcijos buvo žinomos visoms trims rytų slavų kalboms kaip reliktinės, tačiau plačiausiai ir tvirčiausiai įsitvirtino didžiarusių tarmėse ir Maskvos Rusios raštvedybos kalboje.

Nepagrįstas pasirodė ir teiginys, esą šių konstrukcijų pietų didžiarusių tarmės nežinojo ir nežino. V. I. Sobinnikovos²⁶ darbuose parodyta, kad tiek Voronežo dokumentuose, tiek šiuolaikinėse Voronežo tarmėse vartojama konstrukcija „bendratis su tiesioginio papildinio vardininku“: чинить рас-

keele korvutav grammatika. E. Pjaldas, E. Totselis, G. Tukumcevas, Сопоставительная грамматика эстонского и русского языка, Talinas, 1962, p. 246. Pridursiu dar keletą pavyzdžių: 1) tiesioginio papildinio vardininkas su bendratimi, kai kalbama apie veiksmo būtinybę; 2) tiesioginio papildinio vardininkas su dalyviais, atitinkančiais mūsų pusdalyvines konstrukcijas; ir galiausiai 3) su beasmeniu tariniu, kaip kai kuriose slavų ir baltų konstrukcijose. Šiuos pavyzdžius maloniai pateikė O. N. Semenova iš Estijos TSR Kalbos ir literatūros instituto šiuolaikinės estų literatūrinės kalbos sintaksės kartotekos: 1. Homme tuleb arst kutsuda „rytoj reikės pakviesti gydytoją“. Õpetaja audis tüdrukula käsi kala ära puhastada „Mokytojas liepė mergaitei išvalyti žuvį“. Talud said käsu sulane või tüdruk mõisa saata „Ūkiai gavo įsakymą pasiųsti į dvarą samdinį arba merginą“. 2. Söömine lõpetatud mindi õm „baigus valgyti, eidavo į kiemą“. Värsked ajalehed läbi loetud „perskaičius šviežius laikraščius...“ Uksed uuesti hoolega lukku käänatud „rūpestingai vėl užrakinus duris...“ 3. Eeva aidati veoautole „Eevai padėjo įlipti į sunkvežimį“. Nüüd lastud kohe poiss kuninga ette „dabar berniukas tuojau buvo įleistas pas karalių“.

²⁶ В. И. Собинникова, Общенародные и диалектные черты в языке областной письменности XVII — нач. XVIII в. (по материалам воронежских грамот), „Начальный этап формирования русского национального языка“, Лд., 1961, p. 214; Простое предложение в воронежских говорах, Voronežas, 1962, p. 23, 192.

95

права; отдать грамотка на Воронеже; та вотчина продать; дать купчая; велено на Воронеже тюрьма делати (šiuolaikiniai: изба бялить; трава касить; K. Filatovas dar 1898 m. pateikė: Он ковыль-травка рвал, kaip nurodė V. N. Sobinnikova). Ketvirtajame dešimtmetyje su Rostovo pedagoginio instituto studentais dalyvavau ekspedicijoje Dono srityje ir ten užrašėme: „глава причасать некуда“, „адезына вздеть“.

Dar svarbesnė yra didelė konstrukcijų su tiesioginio papildinio vardininku ir jų sintaksinių funkcijų įvairovė.

Anksčiau buvo pateikta argumentų, kodėl nepagrįsta atmesti vyriškosios ir niekatrosios giminės daiktavardžius, esą jie nesudaro konstrukcijų su tiesioginio papildinio vardininku (bent jau seniausiuose šaltiniuose). Pavyzdžių, leidžiančių vyriškosios giminės daiktavardžius laikyti tiesioginio papildinio vardininku, dar pateikė F. Buslajevas ir A. Potebnia.

Liepiamosios nuosakos formoje tiesioginio papildinio vardininką N. M. Karinskis nurodė 1374 m. Pskovo Šestodnevėje: „Божественною мя ризою покри, твоя милость честная (стая) посли“²⁷. 1586 m. Paryžiaus „Maskvėnų žodyne“ yra du įrašai: Appelez la chambrière! Possavy chelouza = chaya „Позави служащая!“ ir Combien vault ung renard povr? Seto datty lychisa sorna? „С'то дать лис'ица цёрна?“ (žr. Б. А. Ларин, „Парижский словарь московитов 1586 г.“, Ryga, 1942, p. 64 ir 143). Rybnikovo bylinų užrašuose, I, 202, 401:

„Aukso iždo imk, kiek reikia, ir pasiimk sau kariuomenę!“

Tiesioginio papildinio vardininko pavyzdį su asmenuojamomis būtojo ir esamojo laiko formomis seniausiuose šaltiniuose pateikė V. I. Borkovskis²⁸ ir V. Georgijeva: А ныне есмь уведалъ любовь ваша права с кемь моимь с Витебем (Polocko vyskupo Jakovo laiškas rygiečiams, apie 1300 m.). Iš Pskovo metraščio V. Georgijeva pateikė: Заложиша черковъ Рожество святое каменая за Степою и мостъ поставиша новой на Пскове²⁹. A. I. Sobolevskio paskaitose pateikta³⁰: Князи и бояре подовахъ имъ милостыня. Iš A. I. Sobolevskio sudaryto rinkinio „Великорусские народные песни“, VII, 206: „И другом называют, чаша питья наливают… 1936 m. Seligerio ekspedicijos užrašuose: стоплю баня (Igoševo kaimas); съезла телега сена (Berezniko kaimas); она несёт чашка (Zalesjės kaimas), дали нам нова телега (Mošonkos kaimas).

Su pusdalyviu seniausi pavyzdžiai pateikti „Rusų teisėje“: Закладаюче городня; куна взяти (pagal Sinodalinį nuorašą, 1282 m.). А первое пагуба исплативше, а въ прочь князю поточити (pagal Ferapontovo nuorašą, XVI a.) (žr. „Правда Русская“, red. akad. Б. Д. Грекова, I, Maskva–Leningradas, 1940, p. 132, 257).

B. Unbegaunas pateikė 1491 m. raštą: Да сказывают, господине, отпахавши имо пашня, дополна имо быти на царя на Менли Гирея³¹.

²⁷ Н. М. Каринский, Исследование языка Псковского Шестоднева 1374 г., p. 244.

²⁸ В. И. Борковский, Senosios rusų kalbos dokumentų sintaksė, p. 348.

²⁹ В. Георгиева, Medžiaga ir tyrinėjimai rusų dialektologijos klausimais, t. 3, М.—Л., 1949, p. 48—50.

³⁰ А. И. Соболевский, Rusų kalbos istorijos paskaitos, 4-asis leid., СПБ, 1907, p. 237.

³¹ B. Unbegaun, La langue russe au XVI siècle, Paris, 1935, p. 130.

96

„Domostrojuje“ tai jau nurodė Buslajevas: sojama marškiniai.

Iš 1634 m. Maskvos dokumento (pagal Senosios rusų kalbos žodyno kartoteką): Paėmus iš vaivados raštą. Iš XVII a. Gydymo knygos (Ščiukino rinkinys): išvirti sėlenų košę ir karštą uždėti (ant tos sergančios kojos). Iš XVII a. „Nurodymų, kaip gydyti“: Ir sodinant kopūstus tuo pačiu vandeniu laistyti. Iš Seligerio ekspedicijos 1936 m. užrašų: Savaitė praėjus (Goristajos kaimas).

Visi šie posakiai turi atitikmenų suomių ir estų kalbose (žr. aukščiau), taip pat lietuvių ir latvių kalbose (jie bus pateikti žemiau).

Senosios rusų kalbos paminkluose vartojamą konstrukciją „papildinio vardininkas su bendratimi“ aptarsime pagal jos funkcijas.

A) Seniausia šios konstrukcijos funkcija, mūsų nuomone, yra stichinės būtinybės, neišvengiamumo raiška; šiuolaikinėje kalboje tai galima išreikšti žodžiais teks, teks:

Broli, kunigaikšti Vladimirai, čia teks išgerti midaus taurę (Zadonščina); Jau mums, broliai, savo žemėje nebebūti… o mums teks bučiuoti žalią velėną (ten pat)³²; O jei iš mūsų išpirks tėvonijos žemę, tai tą žemę teks atiduoti seniūnui ir visiems volokiečiams, išduoti dovanojimo raštą, o vienuolyno sodybas nugriauti (Cholmogorų ir Ustiugo vyskupijų aktai, II, 32; 1536—37 m.); …ryte – dubenį melasos ir po kepalėlį duonos, o vakarienei teks valgyti košę (Trifono Korobeinikovo kelionė, 1594 m.); Neturint pinigų – teks gerti vandenį (XVII a. patarlių rinkinys, išleido П. К. Симони); Tu mane apnuoginai, smuklininke, piktadarių mokytojau, iš gėdos tik pietų pusę tepažinti („Smuklės etikečių šventė“, 1666 m. nuorašas, išleido В. П. Адрианова-Перетц). Man teks praminti takelį, man teks išminti keliuką (iš dainos, užrašytos Berkovo kaime, Belozersko rajone).

B) Antrajai grupei priskirsime rekomendacijos, prašymo, patarimo, nurodymo raišką; verčiant šią konstrukciją tai galima perteikti pridedant žodį reikia, reikėtų: Iš 1587 m. Pozharskio dovanojimo knygos Suzdalsko Spaso-Jevfimijevo vienuolynui: O archimandritui Levkijui su broliais už tą mano dovaną mūsų tėvus į sinodiką įrašyti, jų atminimui panichidą giedoti ir mišias bendrai laikyti; Iš XVII a. Liubčianino vaistažolių knygos: Todėl tą žolę tau reikia vartoti, jei tavo prigimtis šalta ir sausa; Iš „Septynių išminčių istorijos“ (išleido Ф. Булгаков, ОЛДП, 1878): Jei kieno žmona numirs, reikia vesti antrą; Iš Avvakumo „Kaip Dievas sukūrė žmogų“: Tad (Adomui) reikėjo suprasti velnio klastą ir žmoną paraginti laikytis įsakymo; Iš П. К. Симони „Įrišėjo vadovo“: Po smilkytuvu iškasti duobutę. Iš XVII a. „Nurodymų, kaip gydyti“: Norint sustabdyti kraują iš nosies, reikia šaltu vandeniu praskiesti tirštą sūrymą ir juo ištepti galvą; Iš XV a. dokumento: O tarp savęs padalijo daržus. Semionui aptverti vidurinę tvorą… Grigorijui aptverti užpakalinę tvorą; Iš bylinos „Lakštingala Budimirovičius“ (išleido Ляцкий):

³² Воинские повести древней Руси, изд. В. П. Адриановой-Перетц, М.—Л., 1949, стр. 39—40, серия „Литературные памятники“.

7. Kalbotyros klausimai VI.

97

O tau, mergele, nederėtų šitaip elgtis, Verčiau namie būti, Vandenį nešti.

Iš Pauso patarlių rinkinio, XVIII a. pr., 12b lap. Kokią taurę draugui pripilsi, tokią ir pats gersi.

В) Kita grupė: paliepimas pavaldiniui, valstybės įstatymas. Papildomą konstrukcijos reikšmę galima perteikti žodžiu „privalu“. Pateiksiu tik du tris pavyzdžius (daug jų yra „Rusų tiesoje“, Teisynuose, caro Aleksejaus Michailovičiaus Teisyne): Iš „Nurodymo Af. Paškovui dėl vaivados pareigų Daurų žemėje (1655 m.)“:

O valdybose visose bylose, susijusiose su tarnybiniais, prekybos ir verslo žmonėmis, teisti ir vykdyti teisingumą tarp jų nedelsiant, teisingai, pagal valdovo įsakymą. Iš Vasilijaus Bolotnikovo apklausos 1622 m.: Ir jis vienas buvo išleistas į Kazanę, o jam buvo liepta atiduoti savo žmoną ir gyventi Kazanėje.

Г) Ypatingą grupę sudaro tikslo konstrukcijos, kuriose bendraties predikato modalumą patikslina, apibrėžia, pabrėžia arba santykinis įvardis, arba jungtukas чтобы (vėlyvojoje kalboje ir dalelytė бы). Ši grupė, regis, susiformavo vėliau:

…ir visas kibiras iš klevo, kuriame kviečius virti, 1643 m. (Medžiaga rusų ikonų tapybos istorijai, išl. I. E. Zabelin, M., 1850, p. 6—7); Nupirkta plono audeklo, kuriuo ikoną apgaubti“, 1703 m. (Onegos vienuolyno archyvas); Magmedas Aminas, Kazanės caras, siuntė pas tave savo žmogų piršlybų reikalu, kad tavo dukterį sau paimtų“, 1491 m. (Valstybinių raštų ir sutarčių rinkinys, V dalis, p. 10); Mūsų valdovas siuntinėjo po daugelį valstybių, kad sau, didžiam nusidėjėliui, išrinktų nuotaką“, 1581 m. (Maskvos valstybės diplomatinių santykių su Anglija dokumentai, Sankt Peterburgas, 1883, II, p. 6); Jis pats įsiprašė vykti į Vjatką su maištingu laišku, kad ten taip pat maištą sukeltų“, XVII a. (Archeografijos ekspedicijos aktai, II, p. 198); Laidavome už valstietį Jefremą, Ondrėjo sūnų, kad jis… žemę arti, kiemą ir naujus rūmus statyti (Maskvos valstybės aktai, t. I, Sankt Peterburgas, 1890).

Д) Daugelyje tekstų mūsų konstrukcija vartojama kartu su žodžiais galima, galima; tačiau ir be šių žodžių ji gali reikšti įvardyto veiksmo galimybę, kaip matyti ketvirtajame pavyzdyje: Ir surinkti pas save visus tarnybinius žmones ir norinčiuosius, pasitarti su jais dėl to… ar būtų galima įveisti dirbamą žemę ir kad ji būtų arti tvirtovės (Nurodymas Af. Paškovui, 1655 m.); … o tas perteklines žemes su visais žmonėmis… už 15 varstų, ir tose perteklinėse žemėse bei naudmenose galima vėl įkurti nemažą slobodą, 1680 m. (Aktai apie miestų statybą Sibire); Kaip gi galima taip pasielgti: atimti žmoną iš gyvo vyro (Bylina, užrašyta akad. Šachmatovo Gorkos kaime, Oloneco apyl.); Ir jiems, valdove, graikams, iki šiol ortodoksų krikščioniškąjį tikėjimą išsižadėti — nieko nuostabaus, XVII a. (Solovkų vienuolyno skundas carui Aleksejui Michailovičiui).

98

Е) Prie D grupės šliejasi ir grupė, reiškianti sąlygiškumą, veiksmo, įvardyto mūsų konstrukcija, priklausomybę nuo sąlygų:

Ir tai pasmerkta amžinai gėdai: jeigu ponia vergą ištekintų, XVII a. (Kotošichinas. Apie Rusijos carystę); Bragą virti — gertuvę prarasti (XVII a. patarlių rinkinys, Simoni leid.); Tiek kirvį nuleisti — galvą nukirsti (Rybnikov, Dainos, I, 382).

Visos konstrukcijos be bendraties, kuriose prieš žodžius nadobě, надобно, надо vartojamas vardininkas, nepriklauso mūsų tyrimo temai, nors modaline reikšme ir artimos bendraties konstrukcijoms. Apie konstrukcijas su надо(бъ) prie bendraties su tiesioginio papildinio vardininku jau minėta pirmiau. Jose būtinybės reikšmė išreikšta pleonastiškai — ir bendraties konstrukcija, ir dar žodžiu надо(бъ). Abejoju, ar beveiksmes konstrukcijas su надо(бъ) galima kildinti iš veiksmažodinių konstrukcijų kaip antrines „su praleistu veiksmažodžiu“. Sinodiniame „Rusų tiesos“ nuoraše (1282 m.) paliudyta formulė „А матерня часть дѣтемъ не надобѣ“ visiškai aiški ir be veiksmažodžio „взяти“ ar kito panašaus, nors ji, tikėtina, buvo siejama su išsamesnėmis formulėmis, kuriose vartojama bendratis.

Apibendrindami padarytus pastebėjimus, pabrėžkime visoms konstrukcijos „bendratis su tiesioginio papildinio vardininku“ funkcinėms atmainoms būdingus bruožus:

1) išreiškiamas galimas, pageidaujamas, būtinas, sąlygotas, bet šiuo metu ar anksčiau realiai nevykstantis veiksmas;

2) daugiau ar mažiau akivaizdus veiksmo beasmeniškumas: veikėjas arba visai neapibrėžtas, arba nurodoma tik galima veikėjų kategorija ar grupė, t. y. veikėjas lieka neapibrėžtas;

3) nors predikatyvas daugiausia išreiškiamas bendratimi, tokiose konstrukcijose galimos ir liepiamosios nuosakos, padalyvio bei net asmenuojamosios veiksmažodžio formos.

Kaip matėme pirmiau, būtent šie požymiai lemia, ar suomių ir estų kalbose (taip pat ir tiurkų kalbose) tiesioginiam papildiniui reikšti pasirenkamas „pasyvinis“ vardininkas, ar vardininkas, turintis galininko reikšmę.

Suomių kalboje šios senovinės (ir taip pat reliktinės) konstrukcijos įgijo naują ir gana pastovią funkcinę vartoseną. Rusų literatūrinėje kalboje jos išnyko iki XIX a. pradžios, o liaudies tarmėse dar retkarčiais išliko, labiausiai Rusijos šiaurėje. Išstūmimą iš literatūrinės kalbos lėmė tai, kad susikaupė aiškiau diferencijuotų sintaksinių (arba leksinių) priemonių toms modalinėms ir kitoms reikšmėms reikšti, kurios anksčiau buvo reiškiamos šiomis archajiškomis konstrukcijomis (susiformavo tikslinių sakinių forma su jungtuku чтобы ir asmenuojamosiomis tarinio formomis vietoj bendraties konstrukcijų, sąlyginių sakinių forma su jungtuku если; būtinybė imta reikšti žodžiais: надо, необходимо, следует, должно, обязательно). Objekto neapibrėžtumas įgijo aiškią leksinę raišką (некоторый, какой-нибудь, какой-то, какой-либо ir kt.).

99

IV

Pereikime prie baltų kalbų medžiagos aptarimo.

Lietuvių kalboje, ypač liaudies šnektose, plačiai paplitusios konstrukcijos:

1) vardininkas tiesioginio papildinio funkcija su bendratimi;

2) vardininkas tiesioginio papildinio funkcija su pusdalyviu.

Pirmoji sintaksinė konstrukcija gali būti ir savarankiška (pavyzdys: kaip riešutas perkrimsti „kaip riešutą perkąsti“ — Žemaitė³); paprastai ji įvedama arba veiksmažodžiais: reikia „reikia“, tūri „rūpi, jaudina“, teko „teko“, tiko „pasitaikė“ ir pan., arba prieveiksmiais: sunku „sunku“, lengva „lengva“, sveika „sveika“, gera „gera“ ir pan. Konstrukcija pasitaiko ir po: (ne)galima „(ne)įmanoma“, (ne)laikas „(ne) laikas“, prieina „tenka“ ir pan.

Dauguma kalbininkų linkę kalbos reliktinius reiškinius aiškinti remdamiesi vyraujančia norma; tai atspindi bendrą reliktų įsisavinimo dėsningumą tiek liaudies sluoksniuose, tiek tarp mokslininkų. Šiuo³ atveju reikėjo suprasti vardininko linksnio konstrukcijas su bendratimi ir pusdalyviu pagal paprasto nominatyvinės sandaros sakinio modelį. Žymus lietuvių kalbininkas J. Jablonskis parodė išradingumą ir išsisuko iš padėties pavydėtinai lengvai, tačiau jo sampratai stinga istorinio požiūrio³⁴. Jis šias konstrukcijas aiškino kaip tokią — esą lietuvių kalbai būdingą — nominatyvinės struktūros atmainą, kurioje vardininkas kartu su bendratimi arba pusdalyviu sudaro „sudėtinį veiksnį“ (o kai kuriais atvejais — tarinį). Tai galima priimti, jei sakinį skaidome tik į du „sąstatus“ (kaip darė Šachmatovas): veiksnio ir tarinio, kiekvienam sąstatui priskirdami visus su juo susijusius žodžius ir nekreipdami dėmesio į sintaksinius santykius pirmojo ir antrojo sąstato viduje. Sudėtiniame sakinyje: Ne laikas šiėnas džiovinti, kadà lietùs ima lyti „ne laikas džiovinti šieną, kai ima lyti“ (Leipalingis) junginį šiėnas džiovinti „šieną džiovinti“ galima laikyti veiksniu, o ne laikas „ne laikas“ — tariniu. Tačiau tai nepanaikina vidinių sintaksinių konstrukcijos šiėnas džiovinti santykių, kur šiėnas vis dėlto yra bendraties džiovinti „džiovinti“ papildinys. Šie veiksnio sąstato vidiniai santykiai kiek prislopinti, bet nepanaikinti ir neišnykę, kaip neišnyko ir vardininko formos suvokimas žodyje šiėnas, nors čia ji ir vartojama indoeuropiečių kalbų normai nebūdinga papildinio funkcija. Todėl, jei kalbame ne apie „veiksnio sąstatą“ kaip sakinio dalį, o apie veiksnį siaurąja prasme, turime veiksniu laikyti džiovinti, prie kurio yra tiesioginis papildinys šiėnas.

³³ Žemaitė, Raštai, V, Vilnius, p. 550.

³⁴ Žr. „Rinktiniai raštai“, J. Palionio parengtą Jablonskio gramatikos darbų leidimą: J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. I, p. 161, § 197–198; p. 454–59, §§ 20 c, 21 e; p. 560–64, §§ 6–7.

100

Kita vertus, ginčytinas man atrodo ir konstrukcijos Nominativus cum infinitivo skaidymas, kurį J. Jablonskis taiko analizuodamas antrąją pavyzdžių grupę, kurioje ši konstrukcija pasitaiko (§ 21, e). Sakinyje: „Jai namai matyti“ („namai jau matomi“) jis atskiria matyti – laikydamas jį dabar tariniu, o namai – veiksniu, daugiausia dėl to, kad šis žodis yra vardininko linksnio formos. Tačiau lietuvių kalbos bendratis neturi pasyvinės reikšmės „būti matomam“, kuri vienintelė galėtų pagrįsti tai, kad namai būtų laikomi veiksniu, o ne papildiniu. Šiame beasmeniame sakinyje veiksnio nėra, o namai matyti galima laikyti nedalomu (Šachmatovo terminu, „neišskaidomu“) tariniu, nors žodyje namai papildinio funkcija ir aiškiai suvokiama. Tai dar akivaizdžiau kitame šios pačios grupės Jablonskio pavyzdyje (Žagarėje užrašytoje liaudies patarlėje): Berigų kiaulė: nei burną prausti, nei kojos aūti, nei poteriai kalbėti „gerai kiaulei: nei burnos praustis, nei kojų autis, nei poterių kalbėti“, tiksliau: „nei snukio plauti, nei kojų apauti, nei maldų kalbėti“. Rusiškas kiekvieno Nom. su Inf. junginio dėmens vertimas vienu žodžiu gerai perteikia šių junginių vientisumą. Todėl šio sakinio analizę laikyčiau teisingesne, jei Jablonskis tariniais būtų laikęs kiekvieną iš šių junginių visą, o ne vien bendratį (praūsti, aūti, kalbėti). Kas tada yra vardininkai burną, kojos, poteriai? Veiksniai? Tačiau veiksmažodžiai praūsti, aūti, kalbėti šiuose junginiuose yra aiškiai tranzityviniai, todėl šiuos vardininkus galima apibrėžti tik kaip „tiesioginius papildinius“.

Taigi tiesioginio papildinio vardininkas su bendratimi ir padalyviais vartojamas lietuvių tarmėse (daugiausia dzūkų, rytų aukštaičių ir dalyje žemaičių tarmių), todėl jis atsispindi ir rašytojų kalboje (Krevės, Žemaitės ir kt. kūryboje). Pateiksiu įvairių įvadinių dėmenų pavyzdžių:

1. Tiesioginio papildinio vardininkas su bendratimi: Dabar man rūpe, iš kur rągūtės gaut (pažyčyti) (iš B. A. Lietuvių kalbos žodyno kartotekos) „Dabar man rūpi, kur gauti (pasiskolinti) roges?“ Nāšlei pačiai reik(ia) rūpinti visi namū reikalai (ten pat) „Našlei pačiai reikia rūpintis visais namų reikalais“; Nutiko prieš lietų šienas pasigauti (ten pat) „Pavyko prieš lietų sutvarkyti (suvežti) šieną“; Sunkiausi darbeliai reiks man dirbt (ten pat) „Sunkiausius darbelius man reikės dirbti“; Vėlus metas, reikia vaikai guldyti (ten pat) „Vėlyvas metas, reikia guldyti vaikus“; Mokydavo kukorių, kaip geriau valgymą virt (iš A. Baranausko užrašų, išleistų F. Špechto) „Mokė virėją, kaip geriau valgį gaminti“; Tai labai gera miegól miegėlys (ten pat) „Tai labai gera miegoti saldžiu miegu“; Rugėliai pjauti labai nusibosta (ten pat) „Labai nusibosta pjauti rugius“; Man teko ir mergáuti, ir tinginys vyras gauti (iš J. Jablonskio užrašų) „Man teko ir mergauti, ir tinginį vyrą gauti“; Baisi yra ir paminėt tie žodže (iš A. Baranausko užrašų) „Baisu man ir prisiminti tuos žodžius“; Nāms pastatīt — ne kepūre pakēlt (J. Šukio užrašas) „Namą pastatyti – ne kepurę nusiimti“; Man gyvuliai sutvarkīt (ten pat) „Man (dar) reikia gyvulius sutvarkyti“.

101

9

Visi šie sakiniai yra beasmeniai, juose aiškiai reiškiamas apibendrinimas ir modalumas. Paskutinieji pavyzdžiai rodo, kad liaudies kalboje vartojamas Nom. su Inf. junginys ir be įvadinių žodžių, kaip visiškai savarankiškas junginys.

2. Tiesioginio papildinio vardininkas su padalyviais. (Visi pavyzdžiai iš Lietuvos TSR Mokslų akademijos Tarmių atlaso kartotekos.) Kur gāvus tas kālis „Kad kur gavus tą kailį“; Linai rā.ūnunt reik’a šī.ltai apsviīkte „Raukiant linus reikia šiltai apsirengti“; Kad geri rōtai gōvus „Kad tik gavus gerą vežimą“; Gerai bu.tū stipras darbinikas pasišūndžus „Gerai būtų stiprų darbininką pasisamdžius“; Kur ča rō.dus gēras mēistras „Kur čia radus gerą meistrą!, t. y. kur čia rasti gerą meistrą?“; Bu.t g’erai tāks arkli.s gō.vus „Gerai būtų tokį arklį gavus“; Vyt kad gāvus nemāžas šmōtas duōnos „Kad tik gautum nemenką duonos riekę“; Kat gāvus nemāžas p’emtū „Kad tik gautum piemeniu – ne mažą vaiką“; Kožnas dārbas dirbunt mōksla rāika „Kiekvieną darbą dirbant reikia mokėjimo“; Kat_kaip nē būt miežai pasējus „Kad tik kaip nors būtų miežius pasėjus“; Tai kās_če man padār’us „Tai ką gi man padarius“.

Ir ši konstrukcija, kaip matyti iš pateiktų užrašymų, liaudies kalboje vartojama beasme reikšme, yra apibendrinamoji ir tam tikra prasme nereali, t. y. priešpriešinama įvykusio ar vykstančio įvykio konstatavimui. Įforminta vardininko atmaina (S-asis vardininkas) įsitvirtino lietuvių kalboje kaip vienintelė galima, tačiau neįforminto vardininko funkcijos neišnyko be pėdsako: jos iki šiol išlieka kaip reliktas tiesioginio papildinio vardininko junginiuose su bendratimi ir padalyviais, lygiai kaip išlieka bevardės giminės įvardžių ir būdvardžių predikatinių formų funkcijos, nors bevardės giminės forma ir išnyko. Atrodo, niekas jau nebeginčija teiginio, kad gramatinė kategorija kartais atsiranda anksčiau, negu kalboje susiformuoja aiškiai diferencijuota jos raiškos forma. Kaip matome šiuo atveju, kartais gramatinė kategorija neišnyksta iš karto ir net ne greitai po to, kai kalboje prarandama jos raiškos forma.

V

Latvių kalboje tiesioginio papildinio vardininko su bendratimi liekanų pasitaiko junginyje su valdančiuoju veiksmažodžiu, pavartotu d com forma: datyvu, arba po modalinę reikšmę turinčių prieveiksmių, taip pat su nederinama (t. y. beasmene) būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvio forma (pavyzdžiai pateikiami toliau).

Akad. J. M. Endzelīnas savo išsamioje latvių kalbos gramatikoje, parašytoje lyginamuoju aspektu³⁵, šią „anomaliją“ aprašo taip: „Kai

³⁵ J. Endzelin, Lettische Grammatik, Heidelberg, 1923, § 392, S. 409—410 и то же без всяких изменений в латышском переводе: J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, § 392, lpp. 553—554. Именительным подлежащего, а не дополнения считают номинатив в этих конструкциях и авторы „Musdienu latviešu literārās valodas gramatika“, I, Rīga, 1959, § 452, 763; II, Rīga, 1962, § 428, 10.

102

Kai infinityvas dar buvo gyva vardo linksnio forma, infinityvu išreikšto veiksmo objektas galėjo būti nominatyvo linksnio – kaip gramatinis veiksnys. Tačiau net ir po to, kai infinityvas tapo grynai veiksmažodžio forma, jo papildinys (objektas) vis tiek lieka vardininko linksnio, kaip gramatinis veiksnys – tais atvejais, kai infinityvas priklauso nuo modalinio prieveiksmio: piōsiniuojīs akmins grūti kustināt „samanotas akmuo sunkiai pajudinamas (pastumiamas)“ (Treiland. Latvių genties etnografijos medžiaga, M.; 1881). Plg. liet. akmuō lēngva (ratuōs) indēti ir sunkiāsias „Viltis“, 1908, Nr. 77, ir pavyzdžius Jablonskio Lietuvių sintaksėje, p. 19 ir 23; panašiai (bent jau tarmėse) ir tais atvejais, kai infinityvas priklauso nuo debityvo ar liepiamosios nuosakos: jāiet rija kult BW 946 „reikia kluoną kulti“;...vaiga issukāt galva (Kaletos) „reikia galvą iššukuoti“; zirgs vajadzēs mazgāt (Bezzenberger) „teks arklį maudyti“; vajdzēja celtīs gails kaut „reikėjo atsikelti gaidį paskersti“; gribis koads dorbs padarīt (Nereta) „norisi kiekvieną darbą padaryti“; kungam ēst tej maizite (liaudies dainoje) „ponas turi valgyti šią duoną“. Plg. lietuvių reikia kultuvē padarýti „reikia volą padaryti“ ir rusų tarmišką надо душа спасти (Sobolevskis, Rusų kalbos istorijos paskaitos, 4-asis leid., p. 197 ir toliau), arba „tau bus prarasta audringa galva“ (Vs. Milleris, Rusų liaudies žodinės kūrybos apybraižos, p. 86).

Tiesioginį papildinį vardininko linksnio forma aptinkame ir tokio tipo konstrukcijose: viņam duots zirni ēst „jam duota žirnių pavalgyti“ (Mühlenbachas, Latvių kalbos gramatika, § 352).

Kaip matome, čia kartojama Potebnios samprata: iš pradžių nominatyvas reiškė veiksnį, o dabar, jei ir nėra pakeistas akuzatyvu, reiškia tiesioginį papildinį.

Tarmių medžiaga Latvijos kalbos atlasui buvo surinkta pagal klausimyną, į kurį įtraukti beveik visi pirmiau pateikti akad. J. Endzelyno pavyzdžiai³⁶. Vardininko formų kaitaliojimasis su galininko formomis tarmėse (kaip, beje, ir literatūrinėje kalboje) infinityvinėse konstrukcijose po debityvo visiškai neabejotinai įrodo, kad dabartinei latviškai kalbančiųjų sąmonei šis papildinys yra papildinys, o ne veiksnys. Kitaip, laikantis nuoseklumo, į gramatiką tektų įvesti kategoriją „veiksnio galininkas“, ko niekas nedarė ir nedaro. Tačiau būtent tokį nenuoseklumą (nukrypdami nuo akad. Endzelyno požiūrio) leido sau „Šiuolaikinės latvių literatūrinės kalbos gramatikos“ autoriai (žr. aukščiau). Atsakymų į Atlaso programos klausimą Nr. 270 santykis: jāsāk pļaut siens — arba sienu? „reikia pradėti šieną pjauti“ (vardininku ar galininku?) yra toks: 109 gyvenvietėse – nominatyvas, 6 gyvenvietėse – kaitaliojasi nominatyvas ir akuzatyvas, 31 gyvenvietėje – tik akuzatyvas (pastarasis variantas – daugumoje lyvių tarmių ir retkarčiais Latgaloje).

³⁶ Latviešu valodas dialektoloģijas Atlanta materiālu vākšanas Programa, Rīgā, Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas izdevniecība, 1954, NN 270, 272, 273, 274, 276, 277, 280, 281. Atlaso medžiagos išrašus man maloniai atsiuntė S. Raga ir D. Zemzarė, LSSR MA Kalbos ir literatūros instituto darbuotojos; reiškiu joms nuoširdžią padėką.

103

Kai infinityvas priklausomas (klausimas Nr. 272), nominatyvas vartojamas kur kas rečiau: jāiet plaut siens užfiksuotas tik 73 gyvenvietėse, 29 gyvenvietėse – sienu (akuzatyvas), 35 gyvenvietėse – siena (genityvas), o 11 gyvenviečių – kaitaliojasi nominatyvas ir genityvas. Atsakymų geografinis pasiskirstymas iš esmės nesiskiria nuo ankstesniojo.

Tiesioginio papildinio nominatyvas frazėse (klausimas Nr. 276) pasitaiko palyginti rečiau: (ne) vajag malka skaldīt „(ne) reikia malkas skaldyti“; nav brīv ne vārdiņš teikt „negalima nė žodelio pasakyti“; gribas kāds darbs padarīt „norisi kokį darbą padaryti“, taip pat ir konstrukcijose: vajadzēja celties gailis kaut „reikėjo atsikelti gaidį paskersti“; tagad vajag spēks „dabar reikia jėgos“; vajag nākt piens dzert „reikia eiti pieno gerti“.

Liaudies tarmėse nominatyvas daug dažniau vartojamas su prieveiksmiu susijusiame infinityve: pūsbūnojs akmens grūti kustināt „samanotą akmenį sunku pajudinti“; aka nav viegli rakt „šulinį nelengva kasti“ (klausimas Nr. 280).

Tačiau visuose atsakymuose į klausimus Nr. 272, 276, 277, 280 vyrauja akuzatyvas. Tikslesnio skaitinio įvertinimo kol kas negalima pateikti dėl medžiagos stokos³⁷.

Latvių kalba, kaip matome, net liaudies tarmėse išsaugojo mažiau senųjų konstrukcijų su tiesioginio papildinio nominatyvu pėdsakų, nors ją visiškai pagrįstai laiko labiausiai finizuota. Radikaliausiai unifikacija (šių reliktinių konstrukcijų šalinimas, veikiant vyraujančiam papildinio reiškimui galininku) pasireiškė lyvių tarmėse, t. y. akivaizdžiai naujose, mišriose; daugiausia šios archajikos liekanų yra centrinėse ir rytinėse tarmėse, santykinai „grynesnėse“, ištikimesnėse indoeuropiečių tradicijai. Tvirčiausiai išsilaikė konstrukcija Nominativus cum Infinitivo po debityvo (literatūrinėje kalboje ši konstrukcija pasirenkama, o daugumoje liaudies tarmių įprasta). Kitos konstrukcijos (net nuo Mühlenbacho ir Endzelyno stebėjimų laikų) pastebimai pradėjo nykti iš vartosenos.

Visoms išvardytoms ir pademonstruotoms latvių konstrukcijoms, kaip ir analogiškoms rusų bei lietuvių konstrukcijoms, būdingas beasmeniškumas (besubjektiškumas), apibendrintas objektas ir daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas dar neįvykusio veiksmo nerealumas.

I š v a d o s.

1. Visiškai akivaizdu, kad tam tikras kiekvienos kalbos gramatinis savitumas nė kiek nepažeidžia suomių, estų, rusų, latvių ir lietuvių konstrukcijų su tiesioginio papildinio vardininku analogiškumo.

³⁷ Štai dar pavyzdžių iš įrašų Atlasui, kuriuose vartojamas tiesioginio papildinio vardininkas: Nav viegli maisi nest „Nesunku maišus nešti“ (Auri kaimas netoli Dobelės); Šitais grūti izrēķināt „Tai sunku apskaičiuoti“ (Vilzemės kaimas netoli Limbažių); Pelašķi ir grūti iezert „Kraujažolių (antpilą) sunku išgerti“ (Braslavos kaimas netoli Limbažių); Maiss ir smagi celt „Maišą sunku pakelti“ (netoli Ruijenės) Abuliņš ir grūti plaut „Dobilus sunku pjauti“ (ten pat); Apesta maize grūti pelnēt „Suvalgytą duoną sunku atidirbti“ (netoli Lejasciemo).

104

2. Juos visus palyginus, neabejotina, kad šiose konstrukcijose papildinio funkciją atliko bet kurios giminės daiktavardžiai (įrodymų stokojančios vyriškosios giminės vardininko formos rusų kalboje visiškai akivaizdžios lietuvių ir latvių kalbose), kad liepiamosios nuosakos formos ir padalyviai iš pradžių buvo tokie pat įprasti konstrukcijoje su tiesioginio papildinio vardininku kaip ir bendratis. Šie veiksmažodiniai dariniai žinomi visose penkiose lyginamose kalbose. Tiesioginio papildinio vardininko junginys su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis aptiktas tik rusų, suomių ir estų kalbose. Iš to galima spręsti, kad skirties tarp „aktyviojo ir pasyviojo“ vardininko nykimas ir pasyviosios formos išstūmimas aktyviąja (S tipo) prasidėjo būtent asmenuojamųjų veiksmažodžio formų aplinkoje.

3. Prieš prielaidą apie „anomalinių“ konstrukcijų skolinimąsi byloja ir jų paplitimo geografija, ir jų istorija. Išlikę iki vardininkinio sakinio sandaros etapo buvusios sakinio sandaros, atitikusios kitokią veiksmažodžio formaciją, kitokį daiktavardžio fleksijos formų santykį ir kitokias linksnių funkcijas, likučiai gali stebinti mus tik santykiniu gausumu ir pastovumu; tai paaiškinama jų prisitaikymu prie naujos sakinio raidos formacijos, prie naujos daiktavardžio ir veiksmažodžio fleksijos bei žodžių darybos sistemos.

4. Eilės panašių konstrukcijų paplitimas dviejų baltų, dviejų finų ir (kadaise) trijų rytų slavų kalbų arealuose liudija šio reiškinio gilų senumą ne tik a) todėl, kad jos yra rudimentinės ir daugumoje šių kalbų aiškiai nyksta; b) todėl, kad giminingos baltų ir slavų kalbos bent jau pastaruosius du tūkstančius metų negalėjo sudaryti vienovės; pagaliau ir todėl, c) kad slavai ir baltai su Pabaltijo finų kalbomis kontaktavo vargu ar vėliau nei prieš tuos pačius du tūkstančius metų. d) Neįtikėtina būtų manyti, kad tiesioginio papildinio vardininko konstrukcijos kiekvienoje iš šių kalbų vystėsi nepriklausomai ir lygiagrečiai: visos aptartos konstrukcijos tokios artimos ir panašios, o kartu visose nurodytose kalbose jos neatitinka vyraujančios normos kaip „anomalijos“ ir negali būti patenkinamai aiškinamos vardininkinio tipo sandaros sistemoje kaip vidinės, kiekvienoje kalboje savarankiškos paprastojo sakinio raidos rezultatas ar kokia nors jo atmaina.

Įtikimiausias paaiškinimas, regis, būtų šias rudimentines konstrukcijas kildinti iš bendro substrato kalbos – Pabaltijo ir Šiaurės Europos genčių dialektų, su kuriais susimaišė, keldamosi į dabartines gyvenamąsias vietas, ir finų gentys, ir pirmosios iš Pietryčių atsikėlusių baltų bangos, ir galiausiai iš pietų slinkęs slavų avangardas³⁸.

³⁸ Prof. S. E. Malovo nurodytus šios konstrukcijos atitikmenis tiurkų kalbose turėtų ištirti tiurkologai; šie atitikmenys, regis, galėtų būti priskirti prie elementų, apibūdinančių „samodų“ kalbinę sistemą. Jei tai pasitvirtintų, mūsų nagrinėjamos konstrukcijos senumas ir reliktinis pobūdis slavų, baltų ir dabartinėse Pabaltijo finų kalbose taptų dar akivaizdesni.

105

Tik padedant archeologams galima toliau pagrįsti šią hipotezę arba ją atmesti, jei baltų, slavų ir finų arealų materialinės kultūros istorija su ja nesutampa.

Baigiant reikėtų priminti, kad esama nemažai kitų kalbinių anomalijų stebėjimų tame pačiame kalbų rate; toliau jas tyrinėjant gali išryškėti į pluoštą susieinančios izoglosos ir taip tiksliau apibrėžti numanomo substrato kontūrus. Kirčio fiksavimas pirmajame skiemenyje, be finougrų kalbų, žinomas latvių kalboje ir lietuvių tarmėse, paplitusiose prie LTSR sienos³⁹.

Latvių debityvas, lietuvių permisivas ir optatyvas yra nukrypimai nuo indoeuropiečių veiksmažodžių darybos, turintys suomiškų ir estiškų atitikmenų. Daugybė senosios lietuvių kalbos vietininko atmainų formų (inesyvas, adesyvas, iliativas, aliatyvas) taip pat aiškiai artėja prie finų ir estų linksniavimo sistemos šioje srityje ir tolsta nuo indoeuropietiškų modelių. Leksikos ir frazeologijos sutapimų, pavyzdžiui, tų, kuriuos nurodė akademikas J. Endzelinas⁴⁰, galima gerokai pagausinti; tai vienas iš artimiausių slavistų, baltistų ir finistų leksikologų uždavinių. Dabartiniame kalbotyros raidos etape reikėtų atnaujinti gramatinių ir leksinių-frazeologinių finų, baltų ir slavų kalbų santykių tyrimą, kurį beveik prieš šimtmetį sėkmingai pradėjo danų kalbininkas V. Thomsenas.⁴¹ Slavistų kalbininkų suartėjimas ir bendradarbiavimas su baltistais bei finougristais, per pastaruosius dešimtmečius pastebimai sustiprėjęs, yra mūsų tolesnės sėkmės atskleidžiant seniausius Baltijos ir Rusijos Šiaurės genčių bei kalbų kontaktus laidas ir sąlyga.

APIE BENDRĄ SLAVŲ, BALTŲ IR FINŲ IZOGLOSĄ

B. LARIN

Santrauka

Infinitivo ir veiksmažodinių prieveiksmių konstrukcijos su tiesioginio objekto vardininku, žinomos dviejų finų, dviejų baltų ir trijų rytų slavų kalbų arealuose, siekia baltų ir Šiaurės Rusijos substrato kalbas.

Tokių konstrukcijų senumą rodo jų rudimentiškumas, vardininko sistemos sakinyje neatitikimas ir sąsaja su archajiška pasyvine bei ergatyvine sistema.

³⁹ Su tuo galima palyginti ir nesistemingą senojo kirčio perkėlimą į žodžio pradžią Šiaurės Rusijos tarmėse (засуха, добыча, за лесом, за́боль, голомя ir t. t.).

⁴⁰ I. M. Endzelin, Apie latvių ir finų kalbų ryšius, straipsnių rinkinys „Akademiko L. V. Ščerbos atminimui“, Leningradas, 1951, p. 292–304.

⁴¹ V. Thomsen, Begøninger mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, København, 1890.

106

Tokių konstrukcijų tradicija gali būti siejama su mūsų eros pradžia, nes būtent tuo metu, o ne vėliau, užsimezgė baltų genčių, slavų ir vakarų finų kontaktai, taip pat susiformavo jų geografinis pasiskirstymas teritorijose, kurias jie užėmė nuo pirmųjų mūsų eros amžių.

APIE VIENĄ SLAVŲ-BALTŲ-SUOMIŲ IZOGLOSĄ

B. LARINAS

Santrauka

1. Bendraties su tiesioginio papildinio vardininku konstrukcija, išlikusi iki šiol šiaurinėse rusų kalbos tarmėse, seniai traukė tyrinėtojų dėmesį, bet, kol visi jos istorinio ir genetinio tyrinėjimo bandymai neperžengė vienos kalbos rėmų ir neišsivadavo iš daugiau ar mažiau atsitiktinės faktų atrankos, ji vis dar lieka painių ir nevaisingų ginčų objektu. Labai akivaizdžiai čia išryškėjo ir sinchroninio požiūrio į kalbos reiškinius, neatitinkančius vyraujančių kalbos normų, ydingumas.

2. Šią konstrukciją galima įtikinamiau paaiškinti tik ištyrus jos paplitimą ir vartojimą tiek chronologiniu, tiek ir teritoriniu (lingvistinės geografijos) atžvilgiu.

3. Rusų literatūrinėje kalboje ši konstrukcija pastebėta nuo XI—XII a. iki XVIII a. pabaigos Dažniausiai ji pasitaiko šiaurinėse tarmėse, bet retkarčiais randama ir kitose (net pietinėse) tarmėse.

4. Dar tiksliau galima spręsti apie šios konstrukcijos prigimtį ir kilmę, kada sugretiname ją su analogiškais baltų ir Pabaltijo suomių kalbų sintaksiniais modeliais.

5. Suomių kalbų duomenys rodo, kad ši konstrukcija susijusi su senovine vardininko funkcija, būdinga tam laikotarpiui, kai vardininkas dar nebuvo atskirtas nuo galininko, bet jau buvo priešpastatytas įnagio, tikslo ir vietos linksniams. Tokia linksnių santykių sistema, geriau išsilakiusi Pabaltijo suomių kalbose, padeda suprasti papildinio vartojimą vardininko linksniu ne tik su bendratimi, bet ir su asmeninėmis veiksmažodžių formomis. Tokios konstrukcijos pastebėtos rusų kalbos senuosiuose raštuose ir dabartinėse tarmėse.

6. Tuo būdu nustatome archainę izoglosą, einančią per slavų, baltų ir Pabaltijo suomių tarmių teritoriją. Ji skatina mus ieškoti ir kitų „Pabaltijo kalbinės sąjungos“ bendrų bruožų, kitų du (ar daugiau) tūkstantmečius trukusių slavų, suomių bei baltų genčių kontaktų pėdsakų.