LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994)

KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI

VALENTINA SKUJINA

VALSTYBĖS KALBA BALTIJOS RESPUBLIKOSE

Aštuntajame dešimtmetyje trijų Baltijos respublikų Aukščiausiųjų Tarybų sesijose (kaip ir kitose TSRS respublikose) liaudies deputatai, vykdydami savo rinkėjų valią, respublikos pavadinimą davusios pagrindinės tautos kalbą patvirtino respublikos valstybine kalba. Tai buvo padaryta ne tam, kad būtų atkeršyta rusų tautai ir kalbai už praeities skriaudas, bet siekiant apsaugoti respublikų pagrindinių tautų kalbas nuo priverstinės rusifikacijos, kuri tikslingai vykdyta pokario dešimtmečiais. Tai buvo padaryta tam, kad ne rusų tautybės gyventojams būtų suteikta ne tik reali teisė vartoti ir visapusiškai plėtoti savo gimtąją kalbą, bet ir realios, lygiavertės galimybės šias kalbas vartoti praktikoje. Žinoma, šis procesas numato sumažinti šiose teritorijose pernelyg išaugusią rusų kalbos funkcijų apimtį. Tačiau tai teisingas aktas, kuris nė kiek nekelia grėsmės rusų kalbos egzistavimui, o siekia praktiškai įgyvendinti konstituciškai numatytą kalbų pusiausvyrą. 1989 m. pabaigoje Maskvoje surengtoje Sąjunginėje konferencijoje apie TSRS kalbų politikos problemas TSRS MA Kalbotyros instituto direktorius V. Solncevas buvo priverstas pripažinti, kad ankstesnio laikotarpio TSRS kalbų politika buvo neapgalvota, kad buvo vykdoma forsavata internacionalizacija, t. y. rusifikacija. Todėl dabartinis tautų siekis nuversti antitautinę tvarką kalbų politikos srityje laikytinas logiška ankstesnio laikotarpio pasekme.

Dabartiniam laikotarpiui būdinga didelė teorinė sumaištis daugelyje mokslo šakų, kartais net tyčinės demagoginės spekuliacijos pusiau tiesomis. Kalbotyroje pralaimėjo J. Dešerijevo rusifikacinė doktrina, prisidėjusi prie ne rusų tautų asimiliacijos TSRS, tačiau šios doktrinos šalininkai vis dar atkakliai laikosi savo pozicijų, kartais net mėgindami aktyviai veikti ankstesne vaga (pavyzdžiui, L. Brežnevo laikais parengtos TSRS Konstitucijos gynėjai, judėjimas „Sojuz“).

Daugiatautės valstybės kalbų politikos lingvistiniai pagrindai Sovietų Sąjungoje nebuvo teoriškai išplėtoti; šiuo klausimu visiškai trūko iš tiesų demokratiško požiūrio. Nebuvo sukurta ir valstybinės kalbos teorija, o tai apsunkina tiriamo objekto — valstybinės kalbos — nevienalytiškumas įvairiose pasaulio valstybėse, taip pat šios sąvokos priklausomybė nuo konkrečių visuomeninių procesų skirtingais istoriniais laikotarpiais toje pačioje valstybėje. Taigi valstybinės kalbos teorija turi būti kuriama konkrečiai valstybei ir konkrečiam istoriniam laikotarpiui, pasitelkiant kitų valstybių ir kitų istorinių laikotarpių patirtį, bet jos aklai nekopijuojant.

Kaip pabrėžiama Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje, valstybine kalba paprastai pasirenkama tos tautos, kuri valstybėje sukūrė valdžią arba joje viešpatauja, kalba. Pasaulio patirtis rodo, kad įvairiose valstybėse valstybinės kalbos funkcijos labai skiriasi

88

— nuo pačių minimaliausių funkcijų, pavyzdžiui, Singapūre, kur valstybine kalba giedamas himnas ir sakomos oficialios kalbos, iki plataus valstybinės kalbos vartojimo tiek oficialiose, tiek visose kitose gyvenimo srityse. Jeigu valstybinė kalba, kaip viešpataujančios tautos kalba, primetama kitoms tautoms jų teritorijose, tai liudija kolonizacijos ir okupacijos politiką, būdingą buržuazinėms imperialistinėms didžiosioms valstybėms. Tokia politika socialistinėje santvarkoje nepriimtina.

Sovietų Sąjungoje, pradedant V. I. Lenino raštais, požiūris į valstybinę kalbą (taip Leninas suprato rusų kalbą kaip valstybinę kalbą Rusijoje) buvo neigiamas. Teoriškai. Praktikoje rusų kalba buvo privalomai mokoma visų TSRS tautų ir įvesta visoje Sovietų Sąjungoje, prisidengiant „tarpnacionalinio bendravimo kalbos“ vardu, kaip privaloma valstybinė kalba (kaip ir carinės Rusijos laikais Rusijoje). Latvijoje šis procesas intensyviai prasidėjo nuo pirmųjų sovietų valdžios dienų 1940 metais. Tai liudija, pavyzdžiui, laikraščio „Jaunākās Ziņas“ publikacijos, kuriose tuo metu kasdien buvo raginama mokytis rusų kalbos. O latvių kalbos mokymasis buvo apleistas, ir jau 1944–1945 m. partijos archyvo medžiagoje randama aiškių liudijimų apie gyventojų nacionalinių ypatumų ignoravimo faktus sovietinėse įstaigose¹.

Priešingai, Baltijos tautų kalbų valstybinės kalbos statuso suteikimo jų etninėse teritorijose priežastis, tikslas ir pobūdis yra kitokie.

Priežastis — pernelyg didelė rusifikacija (kaip nustatyta, pavyzdžiui, Latvijoje — latvių kalba yra ketvirtoje iš septynių nustatytų laipsniško kalbų nykimo stadijoje).

Tikslas — atgaivinti kalbas, apsaugoti jas nuo išnykusių kalbų likimo ir užtikrinti visavertį, visapusišką jų funkcionavimą visose gyvenimo srityse.

Pobūdis — demokratiškas gimtosios kalbos, kaip valstybinės kalbos, vartojimas tautos etninėje tėvynėje (priešingai nei iš išorės primesta privaloma kitos tautos kalba kaip valstybinė kalba kitoje teritorijoje). Latvijos ribose vienintelė tauta, kurios teisės į gimtąją kalbą gali būti pažeistos jos etninėje teritorijoje, latvių kalbai esant valstybinei, yra lyviai; todėl ir parengtas Kalbų įstatymas bei rengiami kiti teisės aktai, kurie užtikrintų lyviams teises į gimtąją kalbą ir jos plėtrą. Kitos tautos, kurių atstovai nuolat gyvena Latvijos teritorijoje, tačiau kurių kalbų visapusiško funkcionavimo ir plėtros teritorija yra už Latvijos ribų, neturi nei juridinės, nei konstitucinės, nei etinės ar moralinės teisės pretenduoti į kokias nors privilegijas Latvijos teritorijoje. Bet kokios pretenzijos į tokias privilegijas ir jų primetimas būtų smurtas prieš pagrindinės tautos tėvynę.

Aštuntajame dešimtmetyje pagrindinių tautų kalbos TSRS respublikose buvo paskelbtos valstybinėmis, tačiau šių kalbų funkcijos labai skyrėsi, o bendras terminas valstybinė kalba anaiptol nereiškia vienodo sąvokinio turinio. Įvairiose respublikose skyrėsi konkretūs istoriniai nacionalinio valstybingumo formavimosi prielaidos ir aplinkybės. Kiekvienoje iš jų skirtingai klostėsi santykiai tarp valstybę įkūrusios pagrindinės tautos ir kitų tautų atstovų, kurių etninė tėvynė yra už šios valstybės ribų. Svarbus vaidmuo tenka ir skirtingoms kalbinių santykių teisinio reguliavimo istorinėms

¹ LKP CK Partijos archyvas, 101. f., 3. apr., 13.1., 64. lpp.; LK(b)P CK Partijos archyvas, 101. f., 7. apr., 14.1., 157.—162. lpp.

89

tradicijomis kiekvienoje teritorijoje. Visos šios problemos spręstinos gerbiant kiekvienos tautos nacionalinį savitumą. Taigi kiekviena respublika, kaip suvereni valstybė, turi savarankiškai spręsti savo nacionalinius, įskaitant kalbinius, klausimus, atsižvelgdama į konkrečius istoriškai susiklosčiusius nacionalinius ir socialinius ypatumus bei tradicijas. Kaip ir įvairiose pasaulio valstybėse, taip ir skirtingose TSRS respublikose paskelbtų valstybinių kalbų funkcijos (šių funkcijų poreikis) nevienodos. Galbūt net kiekvienoje respublikoje valstybinės kalbos sąvoka gali būti suvokiama savitai, todėl niveliuojantis požiūris atmestinas.

Baltijos respublikas sieja bendros nacionalinio valstybingumo tradicijos ir panašios istorinės aplinkybės, taip pat šių respublikų pagrindinių tautų kalbų funkcijos praeityje ir dabartyje. Pagrindinės Baltijos respublikų kalbos turi ilgą raidos istoriją. Pavyzdžiui, latvių kalba gyvuoja jau šimtmečius; jos pirmosios raštijos tradicijos siejamos su XIII a. ir dar ankstesniais laikais, o pirmoji iki šių dienų išlikusi knyga išleista XVI a. Nuo praėjusio amžiaus vidurio latvių kalba plėtojosi ne tik kaip kasdienio latvių bendravimo kalba žodžiu ir raštu, bet ir kaip originalios grožinės literatūros bei mokslo kalba. Latvių kalba buvo plačiai vartojama įvairiose visuomeninės veiklos srityse. Visapusiškas latvių kalbos funkcionavimas ir aukštas jos išsivystymo lygis leido paskelbti ją valstybine kalba ir vartoti ja nepriklausomos Latvijos valstybės sąlygomis jau XX a. trečiajame dešimtmetyje, taip skatinant daugiafunkcę latvių kalbos raidą. Panaši valstybinės kalbos vartojimo praktika taikoma ir mūsų kaimyninėse respublikose.

Todėl toliau, daugiausia remiantis latvių kalbos vartojimo praktika ir Latvijos kalbininkų patirtimi, mėginama apibūdinti valstybinės kalbos sąvoką, kaip ji suprantama Baltijos respublikose šiuolaikinėmis sąlygomis.

Pirma, valstybinės kalbos sąvoka apima kalbos ir tautos valstybinę apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė garantuoja kalbos išsaugojimą ir vartojimą, rūpinasi visapusiška jos studija ir plėtra, reguliuodama šiuos procesus atitinkamais įstatymais, nuostatais, taisyklėmis, instrukcijomis ir pan.

Visų Latvijoje gyvenančių tautų kalboms toks visapusiškas funkcionavimas ir vystymasis negarantuojamas, tačiau tai nereiškia, kad pažeidžiamos šių tautų atstovų konstitucinės teisės. Visiems gyventojams užtikrinama teisė vartoti savo gimtąją kalbą, o prieš įstatymą visi žmonės lygūs, nepaisant jų tautybės ir kalbos. Nė vienos kalbos ir tautos egzistavimui negresia pavojus: visapusiškas jų vartojimas ir plėtra užtikrinami (turi būti užtikrinami) atitinkamose nacionalinėse teritorijose, kuriose tam yra tinkamiausia aplinka.

Antra, Baltijos respublikų valstybinės kalbos sąvoka apima kalbos visapusišką funkcionavimą, t. y. jos vartojimą visose valstybės valdžios ir administravimo, kultūros, mokslo, gamybos bei kitose visuomeninio gyvenimo srityse, įskaitant įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentų tvarkymą, taip pat teismo procesus, mokymo procesą ir kt. Respublikos ribose atitinkama nacionalinė valstybinė kalba taip pat vartotina kaip pagrindinė tarpnacionalinio bendravimo priemonė.

Kad kalba gyvuotų, ją reikia vartoti. Tai aksioma.

Trečia, valstybinės kalbos sąvoka apima visiškai garantuojamą piliečių teisę vartoti valstybinę kalbą visoje respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad valstybine kalba kiekvienas pilie-

90

kiekvienas gali kreiptis ir gauti atsakymą bet kurioje respublikos įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valstybinio, kooperatinio ar individualaus (privataus) pobūdžio. Kartais reiškiama mintis, kad Kalbų įstatymas esą galėtų būti netaikomas kooperatinėms ir privačioms įmonėms, nes būtinybę išmokti valstybinę kalbą šiose įmonėse nulems jų komerciniai interesai. Tačiau galimas šio sektoriaus savivalės įsigalėjimas gali prieštarauti vietinių gyventojų interesams ir poreikiams, todėl valstybinės kalbos vartojimo taisyklės turi būti taikomos visur.

Ketvirta, kaip matyti iš ką tik minėtų piliečių teisių garantijų užtikrinimo, valstybinės kalbos sąvoka apima valstybinės kalbos mokėjimo pripažinimą būtinu profesinės kvalifikacijos rodikliu pareigose ir profesijose, susijusiose su piliečių aptarnavimu ar dokumentų tvarkymu. Privalomas valstybinės kalbos mokėjimas taikomas, pavyzdžiui, ir bet kurio lygmens liaudies deputatams, nes priešingu atveju deputato darbe neįmanoma užtikrinti, kad būtų paisoma vietinių gyventojų interesų ir poreikių.

Kategoriškai atmestinas mėginimas tokį privalomą respublikos valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimą kvalifikuoti kaip spaudimą rusų tautai ir kitiems rusakalbiams. Kadaise (šio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje) Latvijoje panašią padėtį užėmė vokiečių tauta ir kalba, panaši buvo ir vokiečių reakcija į latvių kalbą kaip valstybinę kalbą nepriklausomoje Latvijoje. Raktas į teigiamą sudėtingos padėties sprendimą – demokratinis požiūris: etnonacionalinės grupės vartojamos kalbos primetimas mažai tautai jos etninėje tėvynėje laikytinas nacionaline priespauda, būdinga imperialistinei kolonializmo ir okupacijos politikai, tuo tarpu reikalavimo, kad kitos tautos atstovai, persikėlę nuolat gyventi į tam tikrą teritoriją (nors jau kelioms kartoms), išmoktų vietinės tautos kalbą, negalima laikyti nei kolonizacijos, nei okupacijos politika. Tai tiesiog natūrali tvarka, o toks reikalavimas protėvių žemėje atitinkamai tautai yra gyvybės ir mirties klausimas.

Svarbu suprasti skirtumą tarp reikalavimo apskritai priverstinai išmokti valstybinę kalbą ir reikalavimo ją išmokti tiems, kurie savanoriškai pasirenka pareigas ir profesiją, kuriai valstybinės kalbos mokėjimas privalomas, – lygiai taip pat, kaip siuvėja turi mokėti siūti, mūrininkas – mūryti, kirpėjas – kirpti ir šukuoti plaukus ir pan.

Penkta, valstybinė kalba respublikoje reiškia, kad jos mokymasis laikytinas naudingu (bet ne privalomu!) ir kitataučiams gyventojams, nuolat gyvenantiems respublikoje. Tai pačių šių gyventojų interesas: kad būtų lengviau ir neiškraipant suvokti valstybine kalba teikiamą informaciją, kad kalbos barjeras netrukdytų aktyviai dalyvauti visuose visuomeninio gyvenimo procesuose, kad nacionalinės kultūros kūriniais būtų galima mėgautis originalo kalba teatruose, koncertuose, knygose, radijo ir televizijos laidose ir kt. Ir kaip naudinga išmokti rusų kalbą tarpnacionalinio bendravimo reikmėms PSRS mastu, taip naudinga išmokti respublikos valstybinę kalbą tarpnacionalinio bendravimo reikmėms respublikos viduje. Priminsiu PSRS Kalbų įstatymo 7 straipsnyje įrašytą nuostatą, kad rusų kalbos mokymas mokyklose „kaip privalomojo dalyko“ „garantuojamas tokia apimtimi, kurios pakanka tarpnacionalinio bendravimo reikmėms PSRS teritorijoje“. Panaši formuluotė turėtų būti vartojama ir respublikų Kalbų įstatymuose kalbant apie respublikos valstybinės kalbos mokymą tarpnacionalinio bendravimo reikmėms respublikos teritorijoje.

91

Kad visi respublikos gyventojai išmoktų respublikos valstybinę kalbą, dabartiniame etape labai svarbu įveikti psichologinį barjerą.

Šešta, valstybinės kalbos sąvoka apima ir nacionalinį teritorinį požymį. Tai reiškia, kad, paisant demokratinio požiūrio principų, respublikos valstybine kalba paskelbta šios teritorijos pagrindinės tautos kalba, t. y. tautos, kuriai ši teritorija yra etninė tėvynė ir kuri suteikė respublikai (valstybei) pavadinimą, kalba.

Kategoriškai atmestinas Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje pateiktas teiginys, kad valstybinė kalba siejama tik su buržuazine santvarka, nes socialistinėje valstybėje esą nepriimtina viena privaloma valstybinė kalba visoms tautoms. Pirma, tokią teoriją verčia abejoti pati PSRS kalbų politikos praktika: visą laiką laikyta, o ir dabar laikoma socialistine santvarka, tačiau rusų kalba joje faktiškai yra valstybinė kalba (be to, tai sąmoningas PSRS vykdytos kalbų politikos rezultatas). Antra, dalykų logika ir reikalavimas paisyti žmogaus teisių jau lemia, kad nacionalinei kalbai atitinkamoje nacionalinėje teritorijoje turi būti sudarytos sąlygos egzistuoti ir vystytis kaip atitinkamos tautos bendravimo priemonei. Kur kitur pasaulyje ji turėtų tokias teises ir galimybes? Negalima laikyti socialistine tokios tvarkos, kai mažai tautai primetama valdančiosios didžiosios tautos kalba, o buržuazine – reikalavimo leisti tautai įvairiapusiškai vartoti savo gimtąją kalbą visose srityse savo etninėje tėvynėje ir reikalauti, kad šią kalbą gerbtų ir kitų tautų atstovai, pradėję ar toliau gyvenantys šioje teritorijoje.

Atitinkamos nacionalinės kalbos ir tautos vyraujantis vaidmuo jos etninėje protėvių žemėje yra kalbos ir tautos išlikimo garantas. Kito kelio kalbai ir tautai išlikti nėra. Priešingai, paskelbus valdančiosios didžiosios tautos kalbą valstybine kitos tautos gyvenamoje teritorijoje, puoselėjama smurto politika, nukreipta prieš mažosios tautos engimą ir naikinimą, nes ji neišvengiamai lemia visišką mažosios tautos ir jos kalbos asimiliaciją. Politikoje panašus reiškinys vadinamas „genocidu“.

Galiausiai svarbu apibrėžti sąvokų valstybinė kalba ir oficialioji kalba santykį konkrečioje Baltijos respublikų kalbinėje situacijoje, nes įvairiose pasaulio valstybėse pagrindinė kalba vadinama ir valstybine, ir oficialiąja kalba, tačiau yra ir valstybių (Pakistano, Šveicarijos), kuriose šių dviejų sąvokų reikšmės skiriamos².

Toliau analizuodami Baltijos respublikų Kalbų įstatymus, įsitikinsime, kad juose kiekvienai respublikai numatyta sava viena valstybinė kalba, tačiau, kadangi kiekvienas pilietis oficialius reikalus gali tvarkyti laisvai pasirinkta valstybine arba rusų kalba (taigi greta valstybinės kalbos oficialiai vartojama pripažinta ir rusų kalba), galime daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose numatytos dvi oficialiosios kalbos. Vadinasi, Baltijos respublikų Kalbų įstatymuose atskiriamos sąvokos ir terminai valstybinė kalba ir oficialioji kalba; be to, reikia pažymėti, kad šiuose įstatymuose rusų kalbai faktiškai jau suteiktas oficialiosios kalbos statusas, nors įstatymų tekste tai taip neapibrėžta. Taigi galima manyti, kad Baltijos respublikų Kalbų įstatymai ir PSRS Kalbų įstatymas, paskelbęs rusų kalbą oficialiąja kalba PSRS teritorijoje, ypatingai neprieštarauja vienas kitam (mano nuomone, tai svarbu ir pereinamuoju laikotarpiu siekiant tikros Baltijos respublikų nepriklausomybės).

² Druviete I. Valoda un etnoss. Rīga: LZB, 1990.20.—38. lpp.

92

Pirmieji metai, kai latvių kalba Latvijoje palaipsniui įvedama kaip valstybinė kalba, iškėlė naujų uždavinių tiek visai visuomenei, tiek ir tiesiogiai valdančiosioms institucijoms, ypač terminologijos ir kalbos kultūros srityje. Plečiantis latvių kalbos funkcijoms, kalbos praktikai ypač reikalingi įvairūs kalbinės medžiagos rinkiniai ir žinynai, ypač terminų žodynai, kurie iki šiol daugiausia domino tik kalbininkus ir redaktorius. Aktualios tampa ir kelios kalbos norminimo problemos.

Terminologijoje, greta įvairių sričių terminų rinkimo ir terminų sistemų kūrimo, aktualu nustatyti bendrus gaminių prekių ženklų žymėjimo rašybos ir perteikimo iš kitų kalbų principus. Iki šiol daugelyje leidinių prekių ženklų žymenys buvo rašomi rusiškomis raidėmis. Latvijos ZA Terminologijos komisija nustatė, kad latvių kalba visi prekių ženklų žymenys, taip pat augalų ir gyvūnų veislių pavadinimai bei įstaigų pavadinimai turi būti rašomi latvių, t. y. lotyniškosios abėcėlės, rašmenimis; raidinius žymenis reikia transliteruoti, o žodinius – transkribuoti (pavyzdžiui, līme BF-2, o ne „līme БФ-2“). Specialiojoje literatūroje, nomenklatūros rodyklėse ir pan., prireikus greta latviškame tekste vartojamo varianto pateikiamas žymuo originalo kalba. Lotyniškąją abėcėlę vartojančių kalbų žymenys išsaugomi originalia rašyba, be to, originalūs augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose kabutėse (rožių veislė ‘Gaujarde’).

Dėl kitų kalbų įtakos kalbos praktikoje kyla daug neaiškumų ir daroma klaidų rašant žodžius ir pavardes latvių kalba. Į latvių kalbą automatiškai perkeliami kitų kalbų rašybos įpročiai, pavyzdžiui, pavardės rašomos be galūnės, moterims vartojamos vyriškosios giminės pavardžių formos, netaisyklingai perteikiamos lietuviškų vardų ir pavardžių galūnės latvių kalba (liet. Antanas→latv. Antans, o ne „Antanas“) ir kt. Kalbos praktikai labai reikalingi pakartotiniai (atnaujinti, papildyti) atitinkamų instrukcijų leidimai.

Plečiantis latvių mokslininkų ryšiams, būtina išspręsti vienodos rašybos klausimą. Užsienyje gyvenančių latvių darbuose reikėtų išsaugoti tas rašybos taisykles, kurios latvių kalboje galiojo šio amžiaus 3–4 dešimtmečiais. O Latvijoje dalis rašybos taisyklių pakeista, pritaikant jas prie dabartinio latvių kalbos raidos etapo. Vienoda rašyba ir bendra latvių kalba pasaulyje turi ne vien lingvistinę reikšmę. Jos taip pat labai svarbios tautos nacionalinei vienybei apskritai.

Naujoje kalbinėje situacijoje visuomenė vis labiau suvokia, kad kalba yra ne tik visuomenės raidos priemonė, bet ir jos veiksnys, t. y. viena iš visuomenės raidos varomųjų jėgų, atliekanti svarbų vaidmenį tiek ugdant atskirą asmenį kaip individualybę, tiek plėtojantis visuomenei apskritai.

VALSTYBINĖ KALBA PABALTIJO RESPUBLIKOSE

Santrauka

Paskutinių dešimtmečių antidemokratinė TSRS kalbų politika, sparčiai rusifikavusi TSRS kalbas ir tautas, sukėlė respublikų vietinių nacijų norą ginti savo kalbas nuo pražūties ir garantuoti valstybinę jų apsaugą, suteikiant joms respublikos valstybinės kalbos statusą. Tarsi potvynio banga šis procesas apėmė visas Tarybų Sąjungos respublikas, kartu iškeldamas problemų, susijusių

93

su rusiškai kalbančių gyventojų protestais. Šiems gyventojams nerimą kelia rusų kalbos funkcijų siaurinimas kitatau­tėse respublikose, ir dėl to skleidžiamos kalbos, kad ten pažeidžiamos jų teisės.

Norint išspręsti iškilusias problemas, labai svarbu sukurti valstybinės kalbos teoriją, remiantis pasauline kalbų politikos praktika.

Kaip rašoma „Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje“, valstybine paprastai pasirenkama kalba tos nacijos, kuri įkūrė valstybę arba kuri valstybėje viešpatauja. Demokratinis yra tik pirmasis sprendimas, ir kaip tik jis taikomas Pabaltijo respublikose (antrasis sprendimas paprastai naudojamas imperialistinių šalių kolonijose ir okupuotose teritorijose).

Ryškių skirtumų esama ir tarp įvairių pasaulio šalių valstybinių kalbų funkcijų, pradedant nuo visiškai minimalių, pavyzdžiui, Singapūre, kur valstybine kalba atliekamas tik himnas ir sakomos oficialios kalbos, iki visapusiško jos vartojimo visose žmonių veiklos srityse. Nevieni­odos paskelbtų valstybinių kalbų funkcijos ir įvairiose TSRS respublikose. Tai priklauso nuo susidariusių konkrečių istorinių sąlygų.

Valstybinės Pabaltijo respublikų kalbos turi ilgą raidos istoriją, valstybinės kalbos statuso patirtį, jos visapusiškai vartotos visose gyvenimo srityse, įskaitant raštvedybą, mokslą ir techniką, švietimą, teiseną ir t.t.

Pabaltijo respublikų atžvilgiu (išvados daugiausia daromos iš Latvijos kalbinės praktikos) į valstybinės kalbos supratimą įeina:

1) kalbos ir tautos valstybinis gyvenimas, t.y. valstybė garantuoja kalbos išsaugojimą ir vartojimą, rūpinasi visapusišku kalbos tyrinėjimu ir ugdymu ir t.t.;

2) visapusiško kalbos funkcionavimo visose valstybinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse garantavimas, įskaitant įstaigų raštvedybą, mokymo procesą, teiseną ir t.t.;

3) pilietinės teisės vartoti valstybinę kalbą visoje respublikos teritorijoje garantavimas;

4) šios kalbos laikymas aptarnavimo sferos ar raštvedybos darbuotojų kvalifikacijos rodikliu; tai reiškia, kad tose srityse gali dirbti tik asmenys, mokantys valstybinę kalbą;

5) visų gyventojų, taip pat kitataučių, nuolat gyvenančių respublikoje, valstybinės kalbos mokėjimo pravar­tumas; naudinga, kad visiems gyventojams būtų prieinama originali informacija, perteikiama valstybine kalba, taip pat ta kalba sukurtos kultūros vertybės (teatrai, koncertai, knygos, radijas, televizijos laidos ir kt.);

6) demokratinio nacionalinio ir teritorinio požymio laikymasis — valstybine kalba skelbiama kalba tos vietinės nacijos, kuri yra davusi valstybei (respublikai) pavadinimą, yra jos etninė tėvynė: Latvijoje — latvių, Lietuvoje — lietuvių, Estijoje — estų kalba.

Nepagrįstu reikia laikyti teiginį (žr. Didžioji tarybinė enciklopedija), kad valstybinė kalba būdinga buržuazinei santvarkai. Jeigu valstybine kalba priimama vietinės tautos kalba jos protėvių žemėje, tai rodo ne esant buržuazinę santvarką, o tik teisingą sprendimą, ginantį kalbą ir tautą jos etninėje tėvynėje. O jeigu kitos nacijos žemėje valstybine (ar oficialiąja) skelbiama ir priimama viešpataujančios nacijos kalba, tai jau yra prievartos aktas, kolonizacijos ar okupacijos, kurią vykdo antidemokratinė, imperialistinė valstybė, liudytojas.

Analizuojant valstybinės kalbos supratimą Pabaltijo respublikų sąlygomis ir priimtų tose respublikose Kalbos įstatymų pagrindu, reikia pažymėti, kad terminą valstybinė kalba reikia skirti nuo termino oficialioji kalba, o tai dažnai nedaroma. Pagal Kalbos įstatymus respublikose valstybinė yra tik viena kalba — vietinės nacijos kalba. Tuo pačiu numatoma, kad oficialiam bendravimui kiekvienas pilietis gali pasirinkti bendravimo kalbą — valstybinę (latvių ar kitą) arba rusų. Vadinasi, oficialiomis laikomos dvi kalbos.

Valstybinės latvių kalbos vienų metų praktika Latvijos respublikoje parodė, kad naujomis aplinkybėmis visuomenei, tuo pačiu ir kalbininkams, tenka spręsti daug naujų uždavinių, ypač kalbos kultūros ir terminologijos sferoje. Dėl latvių kalbos funkcijų išsiplėtimo kalbinei praktikai labai reikalingi įvairūs kalbinės medžiagos rinkiniai, kalbos kultūros žinynai, terminų žodynai, kurie iki šiol buvo tik kalbininkų ir redaktorių interesų objektas. Visų šakų Latvijos, taip pat ir viso pasaulio mokslininkų bendradarbiavimas aktualina nemažą kalbos norminimo problemų, tarp jų įvairių savo ir užsienio gaminių markių pavadinimų rašybos vieningų principų nustatymą, augalų bei gyvūnų rūšių, įstaigų pavadinimų rašymą ir apskritai vieningų latvių kalbos rašybos taisyklių rei-

94

kalingumą. Mat užsienio publikacijose užkonservuoti III ir IV mūsų šimtmečio dešimtmečių rašybos principai, o pačioje Latvijoje ilgainiui kai kurios rašybos taisyklės buvo pakeistos.

Naujomis sąlygomis visuomenė vis geriau suvokia, kad kalba — ne tik visuomenės kitimo priemonė, bet ir veiksnys, t.y. viena iš visuomenės, taip pat ir kiekvienos asmenybės kaip kolektyvo nario, varomųjų jėgų.

VALSTYBINĖ KALBA BALTIJOS RESPUBLIKOSE

Santrauka

Antidemokratinė kalbos politika buvusioje TSRS per pastaruosius 50 metų, žinoma kaip kitų kalbų ir tautų rusinimas, pražudė daugelį kalbų, todėl, siekiant užtikrinti valstybės apsaugą, nutarta suteikti valstybinės kalbos statusą respublikos čiabuvių tautos kalbai. Tokie pat teisės aktai buvo priimti visose buvusiose sovietinėse respublikose. Šiuos procesus lydėjo įvairios problemos, susijusios su rusų tautybės žmonių nepasitenkinimu: jie jautė, kad varžoma jų teisė laisvai vartoti rusų kalbą visoje buvusioje TSRS.

Šioms problemoms spręsti reikėjo parengti valstybinės kalbos teoriją ir įgyti kalbos politikos patirties iš kitų pasaulio šalių.

Valstybinės kalbos funkcijos suteikiamos tautos, įkūrusios valstybę, arba valstybę valdančios tautos kalbai. Tik pirmasis kelias yra demokratiškas, ir būtent juo pasukta Baltijos respublikose.

Valstybinės kalbos funkcijų įgyvendinimo patirtis pasaulyje įvairi: nuo minimalios (pavyzdžiui, Singapūre) iki daugiašalės (daugelyje išsivysčiusių šalių).

Valstybinės kalbos poreikis ne visose sovietinėse respublikose buvo vienodai svarbus. Jis priklausė nuo konkrečių sąlygų, susiklosčiusių tautų ir šalių istorinės raidos eigoje.

Baltijos respublikų čiabuvių tautų kalbos nuėjo ilgą istorinės raidos kelią. Šios kalbos taip pat yra įgijusios valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo patirties. Šiuo metu valstybinė kalba Baltijos respublikose (ypač Latvijoje) reiškia, kad:

1) kalba yra valstybės saugoma, o valstybė užtikrina jos egzistavimą, vartojimą, mokymąsi ir plėtrą;

2) kalba turi būti daugiafunkcė: ji turi būti vartojama visose valstybinės, visuomeninės ir kultūrinės veiklos srityse, taip pat dalykinėje korespondencijoje, švietime, teismo procesuose ir kt.;

3) teisė naudotis valstybine kalba turi būti užtikrinta visoje respublikos teritorijoje;

4) valstybinės kalbos mokėjimas turėtų būti laikomas kvalifikaciniu rodikliu, todėl jis privalomas valstybės pareigūnams ir viešojo sektoriaus darbuotojams;

5) tam tikro lygio valstybinės kalbos mokėjimas būtinas visiems kitų tautybių žmonėms, nuolat gyvenantiems atitinkamoje respublikoje, kad jie galėtų geriau suprasti informaciją originalo kalba, o ne vertimą, ir mėgautis galimybe klausytis teatro spektaklių, koncertų, radijo ir televizijos laidų originalo kalba ir pan.;

6) demokratinis požiūris į kalbos problemą reikalauja, kad būtų taikomas etnoteritorinis principas, t. y. atitinkamos teritorijos vietinės tautos kalba būtų valstybinė kalba.

Valstybinės kalbos statusas susijęs su šios kalbos funkcinės vartojimo srities plėtra.

Tai savo ruožtu uždeda visuomenei ir kalbininkams atsakomybę už terminiją ir kalbos kultūrą. Kalbos norminimas tampa vis aktualesnis.

Naujoje kalbinėje situacijoje akivaizdu, kad kalba yra ne tik priemonė, bet ir visuomenės raidos veiksnys bei varomoji jėga.

95