LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994)

KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI

INA DRUVIETE

ETNOPSICHOLOGINIŲ VEIKSNIŲ REIKŠMĖ KALBINĖS SITUACIJOS ANALIZĖJE

Statistika ir bezkaislīga: saskaņā ar 1989. gada tautskaites datiem Latvijā dzīvo 2 miljoni 667 tūkstoši iedzīvotāju — 52% latviešu, 34% krievu, 4% baltkrievu, 3% ukraiņu, 2% poļu, 1% lietuviešu, 0,9% ebreju. Kopš 1979. gada latviešu skaits pieaudzis par 3%, baltkrievu — par 7%, krievu — par 10%, ukraiņu — par 38%. 66% latviešu pārliecināti, ka spēj sazināties krievu valodā, turpretim tikai 21% cittautiešu apguvuši latviešu valodu. Šāda ir objektīvā lingvistiskā aina, kas visai nepilnīgi raksturo sociāli vēsturisko apstākļu kopumu, kuros Latvijas teritorijā funkcionē valodas. Lai apzinātu valodu faktisko lietojumu, statistikas dati jāsastata ar būtiskiem valodas situācijas determinantem — valsts vai teritorijas starptautisko statusu, ideoloģiju, iekšpolitiku, tiesisko iekārtu, ekonomiku un demogrāfiskajiem procesiem. Tomēr pat tad, kad apkopoti un analizēti objektīvie valodas situācijas parametri, optimālas valodas politikas izstrādei pamats vēl nebūt nav pietiekami stingrs. Lai varētu pilnībā raksturot etnolingvistisko situāciju, ieteikt pasākumus tās optimizēšanai un prognozēt situācijas maiņu valdības īstenoto programmu ietekmē, nepieciešams ievērot ne tikai objektīvo, bet arī subjektīvo — dažādu tautību, sociālo grupu un indivīdu uztveres īpatnības.

Etnolingvistinių problemų suvokimas tiesiogiai individo lygmeniu yra palyginti mažai tyrinėta sritis net ir šalyse, kur sociolingvistiniai bei psicholingvistiniai tyrimai plačiai išplėtoti. Individo tautinė savimonė susideda iš daugelio komponentų, ji priklauso nuo etnoso mentaliteto, jo skaitlingumo, etnoso prestižo, istorinės patirties suvokimo, konkrečios kalbinės aplinkos, auklėjimo ir kt., todėl empirinių individualių stebėjimų apibendrinimas atrodo rizikingas. Jei pasirinkti informantai nebus pakankamai reprezentatyvūs, atsiras vulgarizavimo klaidų ir abejotinų hipotezių. Todėl sociolingvistikos klasikai pagrindiniu analizės vienetu renkasi vadinamąsias mažąsias grupes ir jų egzistavimą tam tikrame socialiniame kontekste¹. Sovietinė sociolingvistika, kurios teorijų šviesoje buvo sąmoningai formuojama kalbinė situacija Baltijos šalyse, kuriant idealios daugiatautės visuomenės egzistavimo schemas, abstrahavosi ne tik nuo individo, bet ir nuo mažųjų socialinių grupių suvokimo, operuodama daugiausia didžiosiomis socialinėmis grupėmis — nacijomis ir tautybėmis.

Baltijos šalyse po nepriklausomybės atkūrimo kalbos politika turėtų tapti vienu iš vidaus politikos kertinių akmenų, o sociolingvistai iš kalbinės situacijos

¹ Sk. piem.: Fishman J. A. The relationship between Micro- and Macro-Sociolinguistics in the Study of Who Speaks What Language to Whom and When // Sociolinguistics. Selected Readings. Middlesex, 1972. P. 15—32.

4

aprašytojai turėtų tapti jos pertvarkytojais. Galutinis tikslas aiškus: pagrindinės tautos kalbai turi būti užtikrintos ir teisės, ir galimybės veikti visose funkcinėse srityse (leistinos išimtys tarptautiniuose ir regioniniuose ryšiuose), be to, turi būti kuo labiau priartėta prie padėties, kai valstybinę kalbą bent jau supranta mažumų atstovai. Taip pat, laikantis tarptautinių susitarimų dėl bendrųjų ir kalbinių mažumų teisių, turi būti užtikrinta ir kitataučių kalbų bei kultūrų raida. Kad minėtas kryptis būtų galima praktiškai suderinti, reikia sukurti moksliškai pagrįstą daugiaaspektę programą, apimančią ir teisėkūrą, ir grynai lingvistines priemones, skirtas realiai įtvirtinti valstybinę kalbą. Tokioje programoje vietos turi atsirasti ir mažai tyrinėtam, bet labai svarbiam aspektui — etnopsichologiniam aspektui.

Reikia aiškiai suvokti vieną tiesą: galime parengti kalbos situaciją atitinkančią idealią valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo programą, galime sukurti platų mokyklų ir kursų tinklą, išleisti kiekvienam skoniui tinkamų mokymo priemonių, tačiau viskas liks kaip buvę, jei nepavyks pakeisti žmonių psichologinių nuostatų. Kalbos mokosi ir ją vartoja (arba nesimoko ir nevartoja) individas, o ne tauta ar socialinė grupė apskritai! Neabejotinai sudėtinga atskirti individualų nuo socialinio ar etninio — tai būtų neatidėliotina psichologų darbo sritis, — tačiau atrodo įmanoma išskirti pagrindinius veiksnius, kuriais grindžiama etninė ir kalbinė vertybinė orientacija.^²

Etnoso ir individo nuostatų problema labai sudėtinga; prie jos sprendimo mėgina priartėti ir rašytojai, ir filosofai, ir sociologai. Lygiai taip pat sunku nustatyti specifinius bruožus, skiriančius konkretų etnosą nuo kitų. Terminai „tautos dvasia“, „tautos siela“, „mentalitetas“, „nacionalinis charakteris“ moksliniu požiūriu nėra vienareikšmiai, be to, jų turinio supratimas labai skiriasi tarp individų ir netgi prieštarauja vienas kitam; kasdieniame gyvenime susiformavęs etnoso suvokimas dažnai neatitinka tikrovės. Suvokdami klausimo sudėtingumą, vis dėlto jaučiame būtinybę bent paviršutiniškai aptarti triadą etnosas — kalba — individas, tokią būtiną rengiant ir įgyvendinant kalbos įstatymus.

Etnoso ir kalbos santykio supratimas svarbus daugelio mokslo sričių atstovams, ne tik etnolingvistams, sociolingvistams ir tautinių santykių teoretikams. Nuomonių skirtumai aiškinant šį santykį sukelia nesibaigiančias diskusijas tiek moksliniuose leidiniuose, tiek spaudoje. Vienas pavyzdys — diskusijos dėl termino „rusakalbiai gyventojai“. Kalbos, kaip etninio požymio, sociologinis aspektas kartais taip pakeičiamas lingvistiniu. Šis terminas be išlygų tiktų apibūdinti tiems Latvijos gyventojams, kurie įvairiu mastu išsaugojo etninę kultūrą ir etninės priklausomybės savimonę, tačiau kalbos požiūriu visiškai asimiliavosi (net žemiausiuose kalbų hierarchijos lygmenyse vartoja tik rusų kalbą). Jei mažumų atstovai savo etnoso kalbą vartoja bent šeimoje, reikėtų pasirinkti kitą terminą.

Problemiškas ir kalbinės bendruomenės, kaip etninio požymio, klausimas, ypač atsižvelgiant į masinę SSRS tautų rusifikaciją. Neaišku, kokie yra kiekybiniai ar

^² Dėl nepakankamos faktinės medžiagos neanalizuojamas kalbos pasirinkimas tarp skirtingų tautybių žmonių simetrinėse kalbinėse situacijose, nors tai laikytina vienu iš kalbos prestižo rodiklių. Žr., pvz.: Saville-Troike M. The Ethnography of Communication. Oxford, 1982. P. 52—56; Национально-культурная специфика речевого общения народов СССР. М., 1982. С. 7—36.

5

procentiniai rodikliai, kad būtų galima kalbėti apie kalbinę bendriją arba jos nykimą. Kadaise buvo laikomasi nuomonės, kad etninę funkciją atlieka ne kalbinė bendrija, o pati kalba, išreiškianti tautos sielą ir psichiką. Kalbinė bendrija unifikuoja etninę bendriją, o kalba individualizuoja etnosą.³. Atrodo, kad kalbinė bendrija ir kalba vis dėlto yra skirtingos sąvokos tiek terminologiniu, tiek psichologiniu požiūriu. Etninė funkcija atsiskleidžia nacionalinėje kalbos specifikoje, nes bet kuri sąvoka ir mintis, kad ir universali bei visuotinai žmogiška, įvelkama į tautos dvasiai derančią formą. Kalbos forma išreikštas etnoso savitumas yra vienas iš veiksnių, formuojančių ypatingą gimtosios kalbos sąmonę, būdingą daugumai etnosų. Vis dėlto esama objektyvių etnosų požiūrio į kalbą skirtumų. Gana dažnai svarbiausiais konsolidacijos veiksniais laikomi kiti materialinės ir dvasinės kultūros elementai, ypač pasižymintys tradiciškumu ir pastovumu: papročiai, ritualai, liaudies menas, neretai ir religija. Baltijos tautoms būdingas aukštas gimtosios kalbos prestižas ir kalbos dominavimas etninių vertybių sistemoje; be to, šiuo metu kalbos vertės suvokimas visapusiškai skatinamas ir ugdomas, pagrįstai įgaudamas politinį atspalvį.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Latvijoje galima išskirti tris dideles gyventojų grupes, su kuriomis siejasi individo etninė tapatybė: 1) latviai, 2) rusai, 3) kitų tautybių atstovai. Toks sąlyginis skirstymas tam tikru mastu koreguotinas, nes požiūrį į visuomenės kalbines problemas gana dažnai lemia ne žmogaus etninė priklausomybė, o auklėjimas, situacijos supratimas, asmeninės aplinkybės ir pan.

Analizuojant etnolingvistines problemas būtina atsižvelgti į svarbų reiškinį – etninius stereotipus, t. y. nuo vaikystės įsitvirtinusius vaizdinius apie įvairių tautybių žmonių būdą, elgesį ir įpročius. Tokie supaprastinti vaizdiniai paprastai apima apibendrinimo ir vertinimo elementus; be to, visoms tautoms būdingas polinkis pabrėžti savo kalbos, tikėjimo, tradicijų ir t. t. pranašumą prieš artimiausius kaimynus. T. A. van Deikas nurodo, kad pasakojimai apie kontaktus su kitų tautybių žmonėmis yra labai paplitę⁴, be to, jie tarsi yra strateginio pobūdžio: kalbėtojas kiek įmanoma siekia išreikšti neigiamą požiūrį į kitų tautybių atstovus, tačiau, kita vertus, socialinės normos neleidžia sudaryti šovinisto įspūdžio. Dabartinėje Latvijos etnolingvistinėje situacijoje etniniai išankstiniai nusistatymai taip pat atlieka svarbų vaidmenį, nors apie juos paprastai nekalbama. Visuomenėje vyraujanti neigiama nuostata, daranti įtaką ekonominėms, politinėms ir socialinėms struktūroms, negali nepaveikti ir individo požiūrio į kalbos mokymąsi⁵.

Latviai, kaip jau minėta, priklauso etnosams, kuriems būdingas aiškus gimtosios kalbos vertės suvokimas. Todėl net menkiausia grėsmė kalbos egzistavimui suvokiama kaip grėsmė tautai, o valstybinė nepriklausomybė didele dalimi siejama su visaverčių kalbos funkcijų susigrąžinimu. 1988 metais, kai buvo sprendžiamas latvių kalbos statuso klausimas, Valo-

³ Агеева А. Г. Функции языка как этнического признака // Язык и общество. М., 1968. С. 133—134.

⁴ Ван Дейк Т. А. Предубеждения в дискурсе: рассказы об этнических меньшинствах // Язык. Познание. Коммуникация. М., 1989. С. 190—198.

⁵ Lambert E. A Social Psychology of Bilingualism // Sociolinguistics. Selected Readings. Middlesex, 1972. P. 345.

6

jų komisija gavo laiškus su daugiau kaip 350 tūkstančių parašų, liudijančius norą matyti latvių kalbą valstybinės kalbos statusu. Laiškai kol kas dar nėra sociologiškai išanalizuoti ir deramai įvertinti kaip epochą apibūdinantys dokumentai. Galima daryti išvadą, kad atvirai neigiamas požiūris į kitataučius pastebimas labai retai; vyraujanti nuotaika – patirtos skriaudos ir neteisybės suvokimas. Vis dėlto juntami ir tokie tradiciškai latviams priskiriami bruožai kaip susitaikymas ir kuklumas, taip pat tam tikras pasyvumas ginant savo teises. Per didelė reikšmė teikiama teisės aktams, o pačių latvių aktyviems veiksmams – mažesnė. Tam tikru mastu pagrįsti kitataučių priekaištai latviams, kad kalbėdami jie greitai pereina prie rusų kalbos ir taip mažina paskatas mokytis latvių kalbos. Akivaizdu, kad dabar reikėtų sąmoningai atsisakyti tokio nereikalingo mandagumo, o kitataučių pastangas kalbėti latviškai visokeriopai skatinti, padedant įveikti vis dar juntamą psichologinį barjerą.

Kalbos politikoje paprastai priemonės, kuriomis siekiama įtvirtinti teisinį kalbos statusą ir mokyti kitataučius, derinamos su valstybinės kalbos literatūrinės formos tobulinimu bei kalbos turtinimu. Šiuo metu labiau pabrėžiamas latvių kalbos prioriteto užtikrinimas ir kitataučių mokymas. Tačiau keli požymiai rodo, kad netrukus akcentą reikėtų perkelti į pačių latvių mokymą latvių kalba, nes daugelio žmonių kalbos kultūros lygis ir žodynas yra nepakankami. Žodžiais šis faktas pripažįstamas, ieškoma ir randama įvairiausių jo priežasčių, tačiau padėtis nesikeičia. Akivaizdu, kad reikia sąmoningai formuoti socialinį poreikį ne tik latvių kalbai apskritai, bet ir puoselėtai, turtingai bei stilistiškai išplėtotai latvių kalbai.

Dauguma Latvijos rusų supratingai priėmė valstybinės kalbos statuso suteikimą latvių kalbai, tačiau daugeliui kalbų statuso svarstymo ir kalbų įstatymų priėmimo laikotarpis buvo psichologiškai sunkus. SSRS nacionalinė ir ekonominė politika dėl masinės migracijos lėmė nepagrįstą rusų kalbos arealo plėtrą. Populiarios teorijos apie vieningą valstybę ir bendrus namus, apie išspręstą nacionalinį klausimą SSRS neleido suvokti, kad šią valstybę sudaro 59 nacionaliniai valstybiniai dariniai, kuriuose gyvena apie 130 nacijų ir tautybių. Kai kurie mokslininkai, greta plačiai žinomų kalbos funkcijų, išskiria ir etninio atsiribojimo funkciją; šiuo aspektu rusų kalbos vaidmuo netirtas, tačiau atrodo, kad dalis rusų šiuo metu nejaučia etnolingvistinės ribos. Iš dalies tai susiję su tuo, kad rusų kalba, kaip tarpnacionalinių santykių, arba bendravimo, kalba, buvo ir yra tapatinama su rusų kalba, kaip mažumos kalba nacionaliniuose valstybiniuose dariniuose.

Neigiamą poveikį nacionalinių santykių formavimuisi Latvijoje, taigi ir požiūriui į latvių kalbos mokymąsi, darė daugybė stereotipinių vaizdinių apie SSRS santvarką ir istoriją. Vienas iš jų – tezė apie ypatingą rusų tautos ir kalbos vaidmenį Sovietų Sąjungoje. Dabar, kai gausu patikimos informacijos apie Latvijos Respublikos pasiekimus tiek ekonomikos, tiek kultūros srityse, apie 1940 metų įvykius, taip pat apie deportacijas ir represijas pokariu, latvių kalbos mokymuisi neigiamai nusiteikusių žmonių sąmonė keičiasi, nors šis procesas vyksta lėtai. Kol kas nepakankamai paneigiama tezė apie greitą tautų ir

7

kalbų susiliejimą, kuriuo grindžiamas įsitikinimas, kad artimiausioje ateityje latviai asimiliuosis ir nebereikės mokytis mažos tautos kalbos.

Tarp kitų tautybių atstovų, pasirinkusių Latviją nuolatine gyvenamąja vieta, galima išskirti dvi pagrindines grupes. Dalis ne latvių yra bent trikalbiai — išmokę latvių kalbą, remia Latvijos nepriklausomybę ir kartu išsaugoję savo gimtąją kalbą. Dauguma jų susiję su nacionalinėmis kultūros draugijomis ir yra įsitikinę latvių kalbos teisių gynėjai. Tačiau daugeliui mažumų atstovų būdingas savitas psichologinis reiškinys — ryškus nacionalinis nihilizmas tiek savo, tiek latvių kalbos ir kultūros atžvilgiu. Kadangi mažumos atstovo aiškus latvių kalbos teisių neigimas dažnai atrodo reikšmingesnis (jo negalima kaltinti didvalstybiniu šovinizmu), tokie žmonės neretai pasitelkiami kaip latvių tautai priešiškos ideologijos skleidėjai. Šis tariamas paradoksas turi gilias šaknis. Dar visai neseniai buvo planingai skatinamas ir propaguojamas negausių tautų perėjimas prie rusų kalbos kaip kasdienio bendravimo kalbos; teoriškai tai buvo grindžiama daugelio istorikų ir sociolingvistų darbais (be to, daugeliu atvejų jų autorių ne rusų kilme). Nuo 1961 metų imta kalbėti apie naują socialistinę bendriją — sovietinę tautą. Kaip ypatingas pasiekimas buvo įvardijamas faktas, kad milijonai įvairių tautybių žmonių rusų kalbą pripažino gimtąja. Ilgus metus puoselėjant abejingumą tautinėms kalboms, kultūroms ir tradicijoms bei uždarant mažumų mokyklas, susiformavo ištisos kartos, nemokėjusios arba prastai mokėjusios savo gimtąją kalbą. Net tariamas pasiekimas — rašto sukūrimas 50 kalbų — turėjo menką reikšmę, nes tautų šaknys buvo nukirstos. Įsitvirtino nacionalinis nihilizmas ir skeptiškas požiūris į savo kalbos, tautos ir net ateities perspektyvas. Dabartiniu laikotarpiu, kai visoje Sovietų Sąjungoje sparčiai auga tautinė savimonė ir atkuriamos mokyklos, o savo gimtosios kalbos mokosi ir vaikai, ir suaugusieji, nuo savo tautos atskirti rusifikuoti žmonės išgyvena savitą jausmų kompleksą. Tautinės savimonės užuomazgos juose dar išlikusios, tačiau pasąmonėje jaučiama, kad visaverčiais savo tautos nariais jie nebetaps. Dalis žmonių jaučia ir tam tikrą baimę, nes istorinė patirtis pernelyg skaudi (deportacijos, represijos, mažumų diskriminacija ir kt.), o garantijų, kad tai nepasikartos, dar nepakanka. Todėl visomis išgalėmis skatinama ir kitų rusifikacija, siekiant įveikti šį neginčijamą menkavertiškumo kompleksą.

Kelių apklausų ir stebėjimų duomenys rodo, kad atviras pasipriešinimas latvių kalbos mokymuisi nuosekliai mažėja; atvirai latvių kalbos teisių nebedrįstama neigti. Šiuo metu daugiausia diskutuojama apie latvių kalbos mokymosi terminus ir galimybes, tačiau potekstėje neretai juntamas siekis išvengti kalbos mokymosi. Svarbiausi argumentai yra šie: 1) Kalbų įstatymais mėginama spręsti problemas administracinėmis priemonėmis, kurios neatitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos; mokantis kalbų būtina laikytis visiško savanoriškumo principo; 2) nesukurta materialinė-techninė ir pedagoginė valstybinės kalbos mokymosi bazė. Pastarąjį prieštaravimą lengva paneigti skaičiais ir faktais: dar iki 1985 metų, kai latvių kalbos mokymo priemonių leidyba nebuvo skatinama, išleistos kelios latvių kalbos vadovėlių laidos, kurių bendras tiražas siekė 5 000 000 egzempliorių, taip pat pokalbių žodynai

8

— taip pat 5 000 000 egzempliorių; latvių-rusų ir rusų-latvių žodynų tiražas taip pat viršijo pusę milijono egzempliorių. Vien per pastaruosius dvejus metus parengta apie dešimt įvairiausių mokymo priemonių, veikia įvairūs kursai, latvių kalbos mokytis padeda laikraščiai, žurnalai ir televizija, be to, Latvijoje gyvenantiems ne latviams prieinamas svarbiausias bet kurios kalbos mokymosi veiksnys — kalbinė aplinka. Teiginio, kad mokantis kalbos esama prievartos elementų, visiškai atmesti nereikėtų; tereikia prisiminti, kad tam tikros administracinės priemonės taikomos piliečių — klientų, keleivių, pacientų ir kt. — interesais ir kad dabartinė dvikalbystės situacija itin nedarni, todėl negalima pasikliauti vien savanorišku kalbos mokymusi. Teiginys, kad kalbų įstatymai pažeidžia žmogaus teises, sulaukia pritarimo dėl to, kad stokojama pasaulinės patirties išmanymo. Mūsų visuomenė apie kitų šalių kalbų politiką žino labai mažai, todėl nuorodos į užsienio šalių kalbų įstatymus neretai tampa geriausiu argumentu. Praktika rodo, kad ir pasaulio kalbinės situacijos vaizdas gana miglotas, todėl straipsniuose ar paskaitose, skirtuose Latvijos lingvistinėms problemoms, reikėtų aptarti ir tautų asimiliacijos bei kalbų nykimo klausimus.

Norint organizuoti veiksmingą latvių kalbos mokymo sistemą ir kursų tinklą, nepakanka vien statistiškai išanalizuoti situaciją ir nustatyti nemokančiųjų latvių kalbos skaičių. Reikia tirti ne latvių nuostatas, kalbos mokymosi ar nesimokymo motyvus ir parengti moksliškai pagrįstą požiūrį į nuostatų optimizavimą. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama lingvodidaktinėms priemonėms — mokymo priemonių ir metodikos rengimui. Ši kryptis neabejotinai taip pat svarbi, tačiau lemiamą reikšmę turi palankaus psichologinio klimato kūrimas. Mokslininkai ir pedagogai negali greitai pakeisti dabartinės politinės ir ekonominės padėties Latvijoje, tačiau gali parengti tokią svarbią tautinių santykių formavimo dalį kaip kultūrinio-istorinio švietimo programą; sociolingvistams svarbiausias uždavinys yra ir mokslo žinias pritaikyti praktiniame gyvenime.

ETNOPSICHOLOĢISKO FAKTORU REIKŠMĖ KALBOS SITUACIJOS ANALIZEI

Santrauka

Pagal 1989-ųjų metų gyventojų surašymo duomenis iš Latvijos 2,7 milijono gyventojų tik 52% yra latviai. TSRS kalbų politika, užsiėmusi oficialiuoju bilingvizmu, skatino vien tik rusų kalbos funkcijų plėtimą nustelbiant kitas kalbas. Dėl niekuo nepagrįsto spartaus pramonės augimo tarp Latvijos gyventojų sumažėjo latvių bei latvių kalbą mokančių žmonių. Dabartiniu metu bilingvizmas Latvijoje yra aiškiai asimetriškas, nes 80% latvių moka rusų kalbą, tačiau tik apie 20% kitataučių moka latviškai. Valstybinės kalbos statuso suteikimas latvių kalbai turi garantuoti nevaržomą šios kalbos vartojimą bei jos teises etninėje latvių teritorijoje. Todėl tautinis atgimimas ir kova už nacionalinę nepriklausomybę yra glaudžiai susiję su kova už latvių kalbos teises ir normalią raidą.

Pagal kalbos įstatymą maždaug 500 000 Latvijos kitataučių, kurių darbas yra susijęs su valstybės valdymu ir gyventojų aptarnavimu, turi išmokti latvių kalbą. Kad sukurtume optimalią kalbos politiką, turime atsižvelgti ne tik į kalbos situacijos objektyviąją statistinę charakteristiką, bet ir į subjektyviuosius faktorius, visų pirma į skirtingų tautybių bei socialinių grupių atstovų požiūrį į latvius, į latvių kalbą ir į Latvijos nepriklausomybę. Jeigu šis požiūris yra neigiamas, kalbos

9

mokymo rezultatai taip pat bus nepatenkinami ir Kalbos įstatymo įgyvendinimas nustatytais terminais kelia abejonių.

Skirtingoms etnolingvistinėms grupėms būdingi tam tikri etniniai prietarai ir stereotipinės pažiūros. Jų pobūdis ir išraiška priklauso nuo įvairių faktorių (tautybės, socialinės kilmės, amžiaus, lyties, gyvenimo Latvijoje trukmės, kitų kalbų mokėjimo ir t.t.). Dažniausiai tokios nesutinkančios su tiesa pažiūros yra TSRS varytos nacionalinės politikos ir klaidingos ideologijos dėsningas rezultatas. Ryškiausias to pavyzdys—tai teiginiai apie nacijų ir kalbų susiliejimą artimiausioje ateityje ir apie rusų nacijos bei kalbos ypatingą vaidmenį kitų tautų gyvenime (toks manymas ypač būdingas rusų tautybės gyventojams). Didžioji dalis tautinių mažumų atstovų remia Latvijos nepriklausomybę ir latvių kalbos teises, bet ryškus ir mažumų dalies nacionalinis nihilizmas bei priešinimasis latvių kalbos mokymuisi.

Dabartiniu metu kalbos mokymo bare Latvijos mokslininkų ir mokytojų laukia du pagrindiniai uždaviniai — sukurti latvių kalbos mokymo metodiką, išleisti įvairių žodynų ir vadovėlių ir duoti visuomenei teisingą informaciją apie Latvijos istoriją, apie kalbinius procesus pasaulyje ir TSRS, apie kalbų politiką kitose šalyse.

ETNOPSICHOLOGINIŲ VEIKSNIŲ REIKŠMĖ KALBINĖS SITUACIJOS ANALIZEI

Santrauka

Pagal 1989 m. nacionalinio gyventojų surašymo duomenis, iš 2,7 milijono Latvijos gyventojų tik 52% yra latviai. Buvusios TSRS kalbos politika, kai oficialaus dvikalbystės režimo sąlygomis rusų kalbos funkcijos nepaprastai išsiplėtė, o kitų buvusios TSRS kalbų funkcijos susiaurėjo net iki išnykimo, apribojo ir latvių kalbos funkcijas. Dėl nepagrįstai spartinto pramonės vystymo ir nepaliaujamo gyventojų antplūdžio iš kitų Sovietų respublikų Baltijos šalyse vietinių gyventojų skaičius nuolat mažėjo. Latvijoje dvikalbystė nėra simetriška, nes 80% latvių kalba rusiškai, o latviškai kalba ne daugiau kaip 20% ne latvių. Latvių kalbos valstybinės kalbos statuso suteikimas yra vienas iš būdų išsaugoti visavertį kalbos vartojimą ir jos teises tarp kitų kalbų etnogenetinėje teritorijoje; todėl tautinis atgimimas ir kova už nacionalinę nepriklausomybę yra susiję su kova už latvių kalbos teises ir plėtrą.

Pagal Latvijos Kalbos įstatymą apie 500 000 ne latvių, kurių darbas susijęs su administracine ir aptarnavimo veikla, privalo išmokti vartoti latvių kalbą. Siekiant parengti optimalią kalbos politiką, reikia atsižvelgti ne tik į statistines kalbos situacijos charakteristikas, bet ir į subjektyvius veiksnius, pirmiausia į skirtingų tautinių ar socialinių grupių atstovų požiūrį į latvius, latvių kalbą ir Latvijos Respublikos nepriklausomybę. Jei šis požiūris neigiamas, latvių kalbos mokymosi rezultatai nebus patenkinami, o Kalbos įstatymo įgyvendinimas kels abejonių.

Taip pat reikėtų atsižvelgti į kai kuriuos stereotipinius skirtingų etnolingvistinių grupių įvaizdžius. Šių įvaizdžių pobūdis ir stiprumas priklauso nuo įvairių veiksnių (tautybės, amžiaus, lyties, socialinės aplinkos, dvikalbystės lygio ir kt.), tačiau svarbiausios priežastys yra nacionalinės politikos iškraipymai ir klaidingos ideologinės teorijos. Šios teorijos skelbė, kad tautos netrukus susilies, taip pat teigė išskirtinį rusų kalbos, kaip didžiausios ir tobuliausios, vaidmenį, priešpriešindamos ją kitoms kalboms. Tai smarkiai pakenkė kitų kalbų prestižui, todėl kai kurie rusai nesantys asmenys, praradę savo tautinę tapatybę, aktyviausiai kovoja su latvių tautinio atgimimo tendencijomis.

Šiuo metu Latvijos mokslininkai ir mokytojai turi įgyvendinti du pagrindinius uždavinius, t. y. parengti latvių kalbos mokymo ne latviams metodiką ir suteikti jiems teisingos informacijos kalbos politikos klausimais. Išsami informacija apie Latvijos istoriją, kalbinius procesus pasaulyje ir Rusijoje, taip pat apie kalbos politiką kitose šalyse palengvins ir užtikrins Latvijos Kalbos įstatymo įgyvendinimą.

10