Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996)

LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI

Danguolė MIKULĖNIENĖ

SOBRE AS VARIANTES DE ACENTUAÇÃO DAS PALAVRAS FLEXIONÁVEIS NOS DIALETOS MERIDIONAIS DOS AUKŠTAITIANOS

Até agora, as variantes de acentuação das palavras flexionáveis têm sido discutidas mais frequentemente do ponto de vista da língua-padrão — considerando qual delas é mais recomendável para a língua-padrão. Nos dialetos são possíveis todos os tipos de padrões acentuais, mas geralmente há uma tendência à acentuação oxítona (Būga 1961: 79; Skardžius 1935: 35—42, 144—155; 1968: 58—59, Iliič-Svityč 1963: 29—30, 41—42, 55; Girdenis 1967: 6 et al.).

A tendência da língua falada à oxitonia foi justificada estatisticamente: segundo os dados de B. Stundžia (1984: 88), as variantes de acentuação radical-final de palavras dissilábicas representam 86% de todos os casos de variação. Variam com maior frequência as paradigmas acentuais de mesma raiz e de entonação — a primeira e a terceira (cf. beržas 1 / beržas 3, tėvas 1 / tėvas 3), a segunda e a quarta (cf. aušra 2 / aušra 4, bala 2 / bala 4). Metade desse número — 31,6% — corresponde a palavras cuja acentuação varia juntamente com a entonação da raiz (cf. audra 1 / audra 4, kaina 1 / kaina 4) (Stundžia 1984: 87, tabela 1).

§1. Os dialetos meridionais dos aukštaitianos distinguem-se pela abundância de variantes acentuais: neles há muitas palavras e formas acentuadas de maneira diferente da língua-padrão, cf. em Zietela ir pas_t o k ū s ž m o n i s; vieni v i e n ū s mėgo; mės pastatėm itus p ė d ų s (Vidugiris 1959: 207—209), ou as formas registradas nos arredores de Dieveniškės ir dar blizga k a u l a i; o kur čieį r a k t a i; pinki t v a r t a i, vienos duri˙s etc. (Lipskienė, Vidugiris 1967: 195—196).

Nesses dialetos, a acentuação do instrumental singular e do acusativo plural oscila especialmente: palavras com acento agudo na raiz, da terceira (às vezes também da primeira) classe acentual, são frequentemente acentuadas na terminação. Assim, na fala de Dieveniškės pode-se dizer arklūis, galvàs, grūdūs (Lipskienė, Vidugiris 1967: 196), em Švendubrė — karštų, nuogų, pėsčių; arklius, karštus (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988: 8), em Punsko — pėdų, pėdūs; gyvų, gyvūs; ilgų, ilgūs; šaltų, šaltūs (Grumadienė 1992: 11).

§2. Como as variantes de acentuação costumam ser registradas nos dialetos fronteiriços meridionais dos aukštaitianos, mais ameaçados de desaparecimento e, por isso, intensamente estudados, a presença de variantes acentuais é frequentemente associada à influência das línguas eslavas (cf. Zinkevičius 1966: 31). Sob sua influência constante, a relação entre os contornos tonais do dialeto e a posição do acento em determinadas formas de palavras é perturbada, e há uma tendência ao nivelamento morfológico do paradigma acentual — a tipos de acentuação radical ou final (cf. Grumadienė 1988: 144; 1994: 104).

148

Com o desmoronamento do sistema de acentuação do dialeto, as línguas eslavas, sem dúvida, desempenham o papel de catalisador, mas a mistura das classes acentuais nem sempre deve ser considerada um fenômeno novo. As variantes em questão encontram-se não apenas nas falas fronteiriças ameaçadas de desaparecimento, mas também em toda a área dos aukštaitianos meridionais (dzūkai) e das falas vizinhas¹. Também ao norte dessa área — por exemplo, na parte meridional do dialeto širvintiškiai dos aukštaitianos orientais, onde também se observam tendências à acentuação radical (Morkūnas 1969: 117). Portanto, até a zona de retração do acento.

§3. Tentou-se buscar causas fonéticas para esse fenômeno: ele foi explicado pela distinção menos nítida dos contornos tonais das vogais longas nos dialetos orientais e meridionais dos aukštaitianos (Stundžia 1984: 86), pela aproximação tonal dos contornos circunflexo e agudo (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988: 8), ou pela adaptação do contorno circunflexo da raiz àquele agudo do dialeto (Grinaveckis 1991: 110—111). No entanto, a presença de formas que conservam o contorno agudo — por exemplo, o acusativo singular kárštą (trm. ká.rštu.) ao lado de karštù, karštùs ou árklį (trm. á.rkl'i.) ao lado de arkliùs (e árklius) (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988: 8) — mostra que o acento agudo da raiz não desapareceu completamente nos dialetos meridionais dos aukštaitianos. Além disso, a oposição fonológica entre os contornos tonais está bem preservada nos ditongos².

Na opinião de Z. Zinkevičius, o uso de várias formas variantes na mesma localidade (e até pelo mesmo informante — aut. p.) indica a natureza não fonética das variantes de acentuação; portanto, elas devem ser explicadas, antes de tudo, pelo «esquecimento do acento antigo e seu posterior nivelamento analógico» (Zinkevičius 1979: 91). Assim, é lógico supor que as variantes «niveladas», consideradas hipercorretas do ponto de vista sincrônico (Grumadienė 1988: 144—148), podem também ter pressupostos históricos de existência.

§4. Sua existência já é atestada pelos escritos de M. Daukša; cf. M. Daukša *daiktùs (daiktús) ao lado de dáiktus (dáiktus), *darbùs (darbùs) ao lado de dárbus (dárbus, dárbus), *pėdàs (pedás); *gardžiàs (gardžiás) ao lado de gárdžius (gárdžius, gárdžius), *gyvù, gyvùs (giwú, giwùs) ao lado de gývus (giwus), *pilnù (pilnù), bem como *aiškùmi, *patogùmi (aiškùmi, patogùmi) ao lado de aiškius, (ne)patógius (aiškius, acc. pl. patógus, nepatógus).

É duvidoso que esses substantivos com acentuação final sejam apenas erros tipográficos comuns — a forma do acusativo plural *daiktùs foi encontrada por P. Skardžius cinco vezes (dáiktus — seis vezes), e *darbùs — três vezes (dárbus — também três vezes). É perfeitamente plausível que M. Daukša os conhecesse dos aukštai-

1 Isso é demonstrado pelo material do arquivo do Departamento de Língua e Dialetologia do Instituto da Língua Lituana e das expedições dialetológicas dos últimos anos (1991 — Žasliai, Pelesė; 1992 — Valkininkai, Dieveniškės, Balbieriškis; 1993 — Leipalingis, Mielagėnai; 1994 — Dieveniškės; 1995 — Vištytis).

2 Os contornos tonais das vogais longas (resp. ie, uo) ainda foram pouco estudados. Embora se diga também dos kausai orientais, vizinhos ocidentais dos dzūkai, que eles «quase não distinguem /.../ os contornos agudo e circunflexo das vogais longas tônicas e dos ditongos ie, uo» (Lietuvių 1970: 29), parece prematuro falar de seu nivelamento na raiz da palavra (cf. Grinaveckis 1991: 118—119). Tanto mais que os aukštaitianos ocidentais meridionais ainda distinguem o acento agudo do circunflexo até em sílabas átonas (Girdenis 1973: 74—75; Zinkevičius 1983: 121—122).

149

čių tarnių arba, pasak P. Skardžiaus (1935: 40), ”tai galėjo būti ir vilniečio korektoriaus padaras”. Nors galūnėje sukirčiuotas formas (bent jau būdvardžius) P. Skardžius ir priskyręs prie korektūros riktų, tačiau jo nuomonės neparemia senųjų raštų įvardžiai, skaitvardžiai, nė patys būdvardžiai.

Que as palavras com acento na desinência não podem ser consideradas nem um acaso nem um engano é demonstrado pelos pronomes de M. Daukša kokìs, vìs, tokìs, ~ìs: o instrumental singular *kokìa (kokía, kokė), *tokìa (tokía) ou o acusativo plural *kokìas (kokės, kokìas, kokėjg), *tokìas (tokės) são acentuados consistentemente na desinência, ao lado de tókias (tókias), *tokìas (tokìas) e de tókùs (tókùs), juntamente com outras formas casuais, o que atesta que eram oxítonos (Skardžius 1935: 198). Os pronomes barítonos não apresentavam formas correspondentes com acento na desinência.

Os numerais, assim como os pronomes, também parecem ter conservado o paradigma de acento na desinência. Isso é demonstrado pelas formas do acusativo plural nos escritos de M. Daukša *keturìas (kieᵃ turìas, keturés), *septynìas (septinés) (Skardžius 1935: 183), bem como pelas formas não marcadas quanto ao gênero dos numerais no catecismo anônimo de 1605 *pirmà (pirmá), *ant(a)rà (ontárá), *trečià (Trecìá), ao lado de trẽčia (Trẽcia), *ketvirtà (Ketwirtá) (Zinkevicius 1975: 63).

§5. Dado o pequeno número de exemplos, é difícil reconhecer como relíquias do acento na desinência *gardžius, *gyvùs, *pilnù — sobretudo porque K. Būga tende a explicar a forma *gardžius como uma forma de outro dialeto (Būga 1961:77). Ainda assim, existem provas indiretas.

Em primeiro lugar, o nominativo plural dos adjetivos masculinos bissilábicos com acento agudo baltì (< *bált-ie), acentuado na desinência — exatamente como pirmì (< *pirm-ie) ou kokì (< *kák-ie) —, e o nominativo singular feminino baltà (< *bált-ā), como pirmà (< *pirm-ā) ou kokià (< *kák-(j)ā). Assim, antes de se estabelecerem as leis de Saussure e Fortunatov, essas formas não diferiam em absoluto, quanto à acentuação — com dois acentos agudos — do instrumental singular e do acusativo plural; compare-se báltu/baltù (< *bált-uo), báltus/baltùs (< *bált-uos) (Mikulienė 1993: 22).

Na época de M. Daukša, as leis de Saussure e Fortunatov já haviam afetado os barítonos de raiz circunflexa; compare-se *drãsus (drãsus), drãsu (drãsu), mas drąsiùs (draṡiùs), *graudùs (graudùs), graudùmi (gráudumi), mas graudžià (i.sg. graudžiá), *sunkùs (súkus), sunkù (súku), mas sunkìus (sùkius) (Skardžius 1935: 143–144). Então, se não como vestígio de acento na raiz, como devemos interpretar *sveikì (ſweikì), sveikùs (ſweikùs), ao lado de sveikà (ſweiká), sveikàs (ſweikás), sveikù (i.sg. [weikù) (Skardžius 1935: 151)?

Ao que parece, também devem ser considerados relíquias da acentuação barítona os adjetivos neutros; compare-se *drãsu, *sunkù, *teísu (téis[u), *vãrgu (wãrgu), ao lado da forma bem mais rara vargù (wargù) (Skardžius 1935: 143–144). A mesma acentuação — bjaũru (biaũru), daílu, graũdu, patógu, sunkù (ſunkù) — é seguida no dicionário de F. Kuršaitis (Kurschat 1883).

Assim, é possível supor que os adjetivos bissilábicos, tal como os pronomes ou os numerais, tinham dois paradigmas de acentuação — na raiz e na desinência.

§6. O catecismo de 1605 é mencionado não por acaso: supõe-se que seu tradutor era originário da parte sul da área dos vilniškiai (Zinkevicius 1968: 109 tt, 1975:

150

4). Pelas características de acentuação, a língua do catecismo anônimo é próxima dos escritos de M. Daukša, pelo que é preciso admitir — ou o mencionado «corretor de Vilnius» terá intervindo decisivamente neles (cf. também a afirmação de K. Būga (1961: 77): «A Postila de Daukša é uma tradução feita por várias pessoas»), ou — a acentuação do dialeto do tradutor do catecismo não se afastava muito, naquela época, da do dialeto natal das cercanias de M. Daukša. Com efeito, todas as variantes de acentuação encontradas nos escritos antigos ainda se conservam na área meridional dos aukštaitianos.

Em primeiro lugar, os pronomes de acentuação na desinência, usados em todo o território. Em várias variantes — tokìs, ~ìà; tokiàs, ~ià; tokỹs, ~ià (ao lado de tókis, ~ia ou tókias, ~ia) e kokìs, ~ià; kokiàs, ~ià; kokỹs, ~ià (ao lado de kókis, ~ia ou kókias, ~ia) — foram registradas nas cercanias de Gervėčiai (Kardelytė 1975: 69), Lazūnai (Vidugiris 1959:208; Petrauskas, Vidugiris 1985: 124, 268; 1987: 5, 6 ss.), Zietela (Vidugiris 1959: 208, 209; 1960: 122; Zinkevičius 1966: 318), Varanavas (Grinaveckienė 1994: 96, 106), Dieveniškės (Grinaveckienė 1993: 166), Druskininkai (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988: 161, 410), Punskas (Mikalonienė, Morkūnas 1988) e em outros lugares.

Em segundo lugar, as formas do gênero neutro difundidas nos dialetos meridionais dos aukštaitianos, que até hoje conservaram o acento na raiz: adjetivos do tipo sunkù (Vidugiris 1959: 206; Kardelytė 1975:54; Petrauskas, Vidugiris 1985: 250; 1987: 26, 31 ss.; Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988: 357). Como até mesmo na área de kapsai–zanavykai essas formas recebem dois padrões de acentuação (na raiz e na desinência) — por exemplo, baĩsù, baĩgù, bjáurù, graũdù, nýkù, skaũdù, svárbù, sunkù... (Senkus 1960: 142) —, pode-se afirmar que a variante com acento na desinência sunkù é mais recente.

Em terceiro lugar, os numerais do dialeto de Lazūnai vienù, vienùs; aštuonìas (ao lado de aštuóni), septynìas (ao lado de septýnis) (Petrauskas, Vidugiris 1987: 10, 19, 20, 33, 34, 38, 57), que confirmam a autenticidade das formas numerais nos escritos de M. Daukša.

Assim, parece que os dzūkai terão «confundido» apenas a acentuação dos substantivos, adjetivos e numerais declinados como adjetivos?

§7. Nesse caso, o nivelamento morfo(fono)lógico das desinências parece inteiramente plausível (cf. Girdenis 1991): após a consolidação da lei de Saussure e Fortunatov, as desinências desses casos passaram a receber acento até mesmo em palavras com raiz aguda. Isso se aplica, antes de mais nada, aos adjetivos; cf. sveĩkas: sveĩkù (<*sveĩk-úo), sveikùs (<*sveĩk-úos) e báltas: báltu/baltù (<*bált-úo), báltus/baltùs (<*bált-úos). A analogia correspondente, exatamente igual à do acento do nominativo plural — cf. sveĩkì (<*sveĩk-ìe) e báltì (<*bált-ìe) — pode ter sido influenciada pelas desinências tônicas com acento agudo ie e uo, cujo acento agudo teria sido determinado pela posição forte da desinência (Mikulėnienė 1992: 14).

A presença de flexões homônimas nos dialetos meridionais dos aukštaitianos provavelmente contribuiu para a consolidação das desinências agudas (Mikulėnienė 1993: 22); cf. os instrumentais singulares dos adjetivos masculinos e femininos — báltu/baltù (<*bált-úo) báltu/baltù (<*bált-ú <*bált-ą(n)).

A acentuação generalizada das desinências agudas pode ter sido aplicada também aos substantivos-

151

substantivos. Além disso, uma vez que apenas a posição do acento distingue, por exemplo, o instrumental singular de um substantivo de tema em ǒ vilkù e o dativo singular vìlkų, cuja terminação -u é característica dos aukštaitianos meridionais (Zinkevičius 1966: 208, mapa n.º 75; Kazlauskas 1968: 148; Lietuvių 1991: 40, mapa n.º 36).

§8. A tendência de acentuar na terminação o acusativo plural de substantivos com raiz aguda pode ter sido determinada pelo plural coletivo, ainda vivo até hoje nos dialetos dzūkai (Mikulėnienė 1994: 18). Formalmente, coincidiam as formas dos substantivos de tema em ǒ, tanto no plural como nas nomina collectiva, com -ai (Stundžia 1981: 191 ss.; 1994: 21; Ambrazas 1992: 36–37; Kortlandt 1993: 46–47). Assim, beržùs, grūdùs, kelmùs, pėdùs, tvartùs..., acentuados na terminação (Vidugiris 1959: 207; Petrauskas, Vidugiris 1985: 71,90; 1987: 9, 13 ss.), podem ser tratados como casos de nivelamento paradigmático (cf. beržai, grūdai, kelmai, pėdai, tvartai...).

Esta hipótese é corroborada pelos substantivos pluralia tantum acentuados segundo o mesmo modelo; cf. akėčiàs, pavalkùs do dialeto de Lazūnai (Senkus 1959: 217, 222), marškiniùs, pelėnùs (Petrauskas, Vidugiris 1987: 5 ss.). De modo geral, parece que no dialeto de Lazūnai se generalizou a acentuação final dos substantivos polissilábicos; cf. audeklùs, pjautuvùs, sėmenùs, vailokùs (Senkus 1959: 217, 225), avižùs, riešutùs, obuoliùs, samanàs, valgymùs, voveràs... (Petrauskas, Vidugiris 1987: 5, 7 ss.).

É verdade que as variantes com acento na raiz, registadas ao lado, por exemplo márškinius (Senkus 1959: 221), áudeklus (Petrauskas, Vidugiris 1985: 20) ou avìžas (Petrauskas, Vidugiris 1987: 42), não permitem afirmar sem reservas que a acentuação final destes substantivos seja mais antiga, mas também não excluem essa possibilidade (Kazlauskas 1968: 35–36).

§9. A acentuação final generalizada do plural pode também ter influenciado as formas singulares em que se conservou a acentuação do tema. Então, na raiz ou no sufixo, como reflexo dessa influência, surge o circunflexo, geralmente característico do acento retraído (Zinkevičius 1966: 40–41); cf. krėslas (3)/krėslas (4), mókslas (4), ǒras (4), žìedas (4)... (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988), ou derivados com o sufixo -ėjas, ~à — dė́jėjas, ~à (4), dengė́jas (4) mezgė́ja (4), siuvė́jas, ~à (4)... (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988; ver também — Kurschat 1883).

Galbūt taip paaiškinami ir P. Skardžiaus (1935: 40) minėtieji tarminiai variantai — daiktas, veidas, žiedas. Plg.:

sing. dáiktas: pl. dáiktai: pl. coletiva daiktaĩ → sing. daĩktas daiktùs

Considerando secundária a acentuação circunflexa destas formas singulares, admite-se a possibilidade de metatonia circunflexa. Já o facto de o acento da raiz de algumas palavras (por exemplo, káulas, šáukštas ou tvártas) ter permanecido inalterado nos dialetos mostra que este processo não se completou em todos os casos; cf.:

sing. káulas: pl. káulai: pl. coletiva kaulaĩ → sing.... kaulùs

§10. As variantes de acentuação mencionadas competem continuamente na língua falada, pelo que por vezes é difícil aos linguistas determinar o paradigma acentual da palavra em questão-

152

paradigma: as formas do singular podem apresentar acentuação baritónica, e as do plural, acento móvel; cf. o dialeto de Lazūnai tvārtas (1): tvārti, tvārtan (Senkus 1959: 216—217) e tvartai (3): tvartóp, tvartai (Petrauskas, Vidugiris 1985: 273). Por vezes, registra-se o paradigma móvel de raiz com acento agudo com uma exceção; cf. kaulai (3): acus. sg. kaũlų, kaulai, mas kaulùs: Ānas kaulùs palāužė džirbdamõs (Petrauskas, Vidugiris 1985: 112).

Assim, nas variedades meridionais do aukštaitiano, a posição «forte» generalizada da desinência do instrumental singular e do acusativo plural é determinada, do ponto de vista diacrónico, não tanto por circunstâncias fonéticas quanto morfológicas. Por conseguinte, devido à influência do paradigma, a relação variável entre o tom da raiz e a posição do acento em certas formas de palavras dissilábicas não pode ser considerada o indicador mais importante nem o único da classe acentual.

BIBLIOGRAFIA E FONTES

A m b r a z a s S. 1992: On the development of nomina collectiva in the Baltic languages. — Linguistica Baltica 1, 35—48.

B ū g a K. 1961: Lietuvių kalbos žodynas. — Būga K., Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 9—483.

G i r d e n i s A. 1967: Kodėl įsigali ”galūninis” vardažodžio kirčiavimas. — Mokslinė aukšt. m-klų dėstytojų konferencija lietuvių kalbos klausimais. Programa ir pranešimų tezės. VU, Vilnius, 6.

G i r d e n i s A. 1973: Zapadnolitovskije i drevneprusskije slogovyje akcenty. — Baltijskije jazyki i ich vzaimosvjazi so slavjanskimi, finougorskimi i germanskimi jazykami. Tezisy dokladov naučnoj konferencii, posvjaščennoj 100-letiju so dnja roždenija akad. Ja. Endzelina, Riga, 71—75.

G i r d e n i s A. 1991: Žodžio galo priegaidžių kilmė ir raida lietuvių kalboje. — VI tarptautinis baltistų kongresas, 1991 m. spalio 2—4 d. Pranešimų tezės, Vilnius, 33—34.

G r i n a v e c k i e n ė E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. — Periferinės lietuvių kalbos tarmės (Lietuvių kalbotyros klausimai 30), 134—180.

G r i n a v e c k i e n ė E. 1994: Lietuvių tarmių tekstai 1. Balatna (Varanavas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

G r i n a v e c k i s V. 1991: Apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą. — Grinaveckis V., Lietuvių kalbos tarmių kirčiavimo klausimai. VPI, Vilnius, 110—119.

G r u m a d i e n ė L. 1988: Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija. — Lietuvių kalba ir bilingvizmas (Lietuvių kalbotyros klausimai 27), 132—149.

G r u m a d i e n ė L. 1992: Kirčiuočių mišimas Punsko jaunimo kalboje. — Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis. Antanui Saliui (1902 07 21—1972) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės. 1992 m. lapkričio 5—6 d., Vilnius, 11.

G r u m a d i e n ė L. 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. — Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 34), 97—106.

I l l i č - S v i t y č V. M. 1963: Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavjanskom, Moscovo: Nauka.

K a r d e l y t ė J. 1975: Gervėčių tarmė (fonetika ir morfologija), Vilnius: Mintis.

K a z l a u s k a s J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis.

K o r t l a n d t F. 1993: Tokie šalti rytai. — Baltistica 28(1), 45—48.

K u r s c h a t F. 1883: Wörterbuch der Litauischen Sprache, Halle.

Lietuvių 1970: Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, Vilnius: Mintis.

Lietuvių 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas.

153

L i p s k i e n ė J., V i d u g i r i s A. 1967: Dieveniškių tarmė. — Lietuvių kalbos gramatinė sandara (Lietuvių kalbos kultūros klausimai 9), 183—222.

M i k a l o n i e n ė B., M o r k ū n a s K. 1988: Punsko valsč. Kreivėnų k. tarminiai tekstai. (Rankraštis saugomas Lietuvos kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje. Reg. Nr. 63).

M i k u l ė n i e n ė D. 1992: Priegaidžių raidos klausimu. — Jono Kazlausko diena: istorinės gramatikos dalykai. Konferencijos programa ir tezės, Vilnius, 13—14.

M i k u l ė n i e n ė D. 1993: Dėl pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių akcentinių paradigmų mišimo. — Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Jurgui Geruliui (1883 08 13— apie 1945) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės, Vilnius, 21—22.

M i k u l ė n i e n ė D. 1994: Dėl ō-kamienių daiktavardžių raidos. — Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Pranui Skardžiui (1899 03 26—1975 12 18) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės. Vilnius, 17—18.

M o r k ū n a s K. 1969: Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija. — Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 11), 107—146.

N a k t i n i e n ė G., P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. 1988: Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. 1987: Lazūnų tarmės tekstai, Vilnius: Mokslas.

S e n k u s J. 1959: Lazūnų tarmės tekstai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 215—230.

S e n k u s J. 1960: Kapsų-zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kait ybos bruožai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 133—159.

S k a r d ž i u s P. 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas.

S k a r d ž i u s P. 1968: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Chicago.

S t u n d ž i a B. 1984: Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai. — Kalbotyra 35(1), 86—92.

S t u n d ž i a B. 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — Lietuvių onomastikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 21), 185—198.

S t u n d ž i a B. 1994: Daiktavardžio kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų kalbų leksika). — Baltistica 27(2), 13—30.

V i d u g i r i s A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 2, Vilnius, 195—213.

V i d u g i r i s A. 1960: Zietelos tarmės žodynas. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 113—133.

Z i n k e v i č i u s Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.

Z i n k e v i č i u s Z. 1968: Apie 1605 m. katekizmo tarmę. — Baltistica 4(1), 109—116.

Z i n k e v i č i u s Z. 1975: Iš lietuvių istorijos akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas, Vilnius.

Z i n k e v i č i u s Z. 1979: Retração do acento e paradigmas de acentuação. — Kalbotyra 30(1), 90—93.

Z i n k e v i č i u s Z. 1983: Sobre a evolução do acento e dos tons da língua lituana. — Baltistica 19(2), 120—122.

154

SOBRE A QUESTÃO DAS VARIANTES DE ACENTUAÇÃO DOS NOMES NOS DIALETOS SUL-AUKŠTAITIANOS

Resumo

Os dialetos sul-aukshtaitianos apresentam um número relativamente elevado de variantes de acentuação. Aqui, muitas palavras e formas são acentuadas de maneira diferente da língua padrão, cf.: vienùs / vienùs, pedùs / pėdùs, kaulai / kàulai, entre outras. A acentuação varia particularmente nas formas do instrumental singular e do acusativo plural.

Como a maioria das variantes de acentuação ocorre nos dialetos sul-aukshtaitianos, na zona fronteiriça do lituano, elas são frequentemente atribuídas à influência das línguas eslavas. Embora a influência eslava seja também evidente, a mistura de paradigmas de acentuação nem sempre deve ser entendida como um fenômeno novo.

Neste artigo, apresenta-se a hipótese de que condições diacrônicas também podem ter levado ao surgimento de variantes de acentuação nos dialetos sul-aukshtaitianos. Comparando o material pertinente da literatura antiga (a Postila e o Catecismo de M. Daukša, o Catecismo anônimo de 1606 e os dicionários de F. Kurschat) com dados de pesquisas posteriores sobre os dialetos aukštaitianos (Lazūnai, Gervėčiai, Dieveniškės, Druskininkai, Punskas), constata-se que todas as variantes de acentuação encontradas na literatura antiga se conservaram nesses dialetos. Portanto, não são novas.

São destacadas algumas possíveis causas do surgimento das variantes de acentuação. Em primeiro lugar, cabe mencionar a nivelização morfo(fono)lógica das terminações, cf.: sveìkas: sveikù (<*sveik-úo), sveikùs (<*sveik-úos) e báltas: báltu / baltù (<*bált-úo), báltus / baltùs (<*bált-úos). A acentuação dessas terminações é análoga à das formas nominativas do plural (cf.: sveikì e baltì). Além disso, as flexões homônimas podem ter contribuído para consolidar o acento na terminação; cf., nesses dialetos, as formas instrumentais idênticas do masculino e do feminino no singular báltu / baltù e báltu / baltù, bem como o dativo singular dos substantivos masculinos de tema em ö vìlkù e o instrumental singular vilkù. Em terceiro lugar, a acentuação das formas do acusativo plural dos substantivos deve ter sido influenciada pelas formas dos Nomina Collectiva, ainda vivas nesses dialetos. Quando os Nomina Collectiva em -ai se tornaram correntes no uso linguístico, coincidiram completamente com o plural dos substantivos de tema em ö.

É plausível que o acento na terminação do plural pudesse influenciar o acento silábico do radical das formas singulares, cf.: Sing. dáiktas: Pl. dáiktai: Nom. Koll. Pl. daiktai → Sing. daiktas

Assim, nos dialetos sul-aukshtaitianos, a posição “forte” uniformizada da terminação do instrumental singular e do acusativo plural pode ter sido determinada, de uma perspectiva diacrônica, sobretudo por condições morfológicas e, em menor medida, pelas fonéticas.

155

Document details