RECENZIJOS

143

lietuvių įrgi, studentų paverstu įrgi, čia lyg ir nereikėjo dar platinti. Tarmių keturpėščia studen-tų ir čia „panaunintą“ – keturpėščia.

Žodyno autoriai kai ką labai keičia, pavyzdžiui, visus vienskiemenius tvirtagalės priegaidės žodžius keičia tvirtapradžiais: tuõs, šiõs, kuriõs, jìe, tìe ir kt. visame tekste, bet iš kur yra įjėję, ijėję, ijėję, juõsios (bet ir jūosius) (žr. p. 569).

Lyg ir labai apibendrintai teikiama vienoda žodžių sandūra. Buitiniame kalbėsenos stiliuje jos būna dažnai, balsiai, dvibalsiai – ai ir a, e balsiai, bet -ai, -‘ai ir -u, -o nesusilieja: atėiv’ei ó-k’iec’ei Žvr, acārg’ei užriek Bajoraičiai ir kt.

Žanavykų šnektos žodynas yra svarbus daugeliu požymių – apimtimi, gražiais šnekamosios kalbos sakiniais. Dirbo daug žmonių nuoširdžiai, atsidėvę. Žodynininkų darbas yra sunkus, reikalauja didelio kruopštumo, akylumo, pastovumo. Nebuvo nuolatinio žodyno rengėjų kolektyvo, jis vis kito, mainėsi vadovai, todėl ir yra svyravimų. Dėl to ir nepasakesta to klausimo literatūros, net Antano Tatarės hiperormalizmu su veiksmažodžių priesagomis -yti ir -inti atsiradimo (ištirta prof. Zigmo Zinkevičiaus⁵), o žodyno įvade iš esmės nepanagrinėta.

Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g., 10308 Vilnius, Lietuva

Gauta 2004 04 21

INETA SAVICKIENĖ

LIETUVIŲ DAIKTAVARDŽIO MORFOLOGIJOS ĮSISAVINIMAS

Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 2003, 152 p., ISBN 3-7001-3138-0 (Veröffentlichungen der Kommission für Linguistik und Kommunikationsforschung, 28)

Recenzuojama monografija⁶ yra pats pirmasis bandymas aprašyti, kaip lietuvių vaiko kalboje atsiranda daiktavardžio gramatinės kategorijos. Todėl ji nusipelno ypatingo dėmesio ir kiek išsamesnės apžvalgos, nes visuose tolesniuose daiktavardžių įsisavinimo tyrimuose teks remtis Ineta Savickienės, Kauno VDU universiteto mokslininkės, novatorišku darbu.

Lietuvių kalbos įsisavinimo duomenis 1992 m. pradėjo rinkti ir apdoroti prof. Magdalena Smoczyńska (Krokuvos Jogailaičių universitetas), o išsamiam vieno lietuvių vaiko morfologijos įsisavinimo aprašui parengti prireikė daugiau nei dešimties metų⁷. Kitas mokslininkas, kurio pastangos labai prisidėjo prie šio tyrimo, buvo prof. Wolfgang U.

⁵ Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija IV, Vilnius, 1990, 202–203 (apie matindamas ‘matydamas’, suvalginsių ir kt.).

⁶ Monografija parengta disertacijos pagrindu: Ineta Savickienė, Lietuvių vaiko daiktavardžio morfologija, Kaunas, VDU, 1999.

⁷ Tų pačių duomenų korpuso pagrindu veiksmažodžių įsisavinimą aptarė šios recenzijos autorius (Paweł Wójcik, The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: A Case Study, Kraków: Universitas (Baltica Varsoviensia, 2).

144 |

RECENZIJOS

Dressleris, tarptautinio projekto „Tarpkalbinis ikimorfologijos ir protomorfologijos kalbos įsisavinimo procese projektas“ iniciatorius ir spiritus movens. W. U. Dressleris taip pat buvo recenzuojamos monografijos redaktorius.

Tyrimą sudaro septyni skyriai (11–124); prieš juos pateikiamas trumpas W. U. Dresslerio įvadas į ikimorfologijos ir protomorfologijos projektą bei pačią monografiją (7–8) ir pratarmė (9–10). Jį papildo straipsnis, kuriame lyginamas lietuvių ir vokiečių kalbų daiktavardžio morfologijos įsisavinimas (125–138).

Pirmajame, įvadiniame skyriuje (11–15) pristatomi tyrimo objektą sudarantys empiriniai duomenys. Išilginio tyrimo metu Savickienė analizavo lietuvės mergaitės, vardu Rūta, pokalbių transkripcijas, kurias užrašė ir elektroniniu formatu parengė mergaitės motina. Analizuota medžiaga apėmė laikotarpį nuo 1 metų ir 7 mėnesių (1;7) iki dvejų metų ir šešių mėnesių (2;6). Per šį laikotarpį įrašyta beveik 35 valandos pokalbių. Rūtos ir jos tėvų pasakymai buvo koduojami pagal CHILDES – psicholingvistų plačiai naudojamą programą.

Pristačiusi duomenis, autorė pažymi, kad tyrimas atliktas natūraliosios morfologijos sistemoje, ir trumpai aprašo pirmuosius morfologijos įsisavinimo etapus: premorfologiją, protomorfologiją ir modulinę morfologiją. Ji taip pat nurodo, kad vienas iš tyrimo tikslų – patikrinti, ar daiktavardžio kategorijų atsiradimas Rūtos kalboje atitinka kitų kalbų įsisavinimo tyrimų rezultatus, rodančius, kad vaikai pirmiausia įsisavina mažybines formas, vėliau – skaičių ir galiausiai – linksnį.

Antrajame skyriuje (16–36) aptariamas mažybinių formų įsisavinimas. Savickienė pateikia keletą bendrų pastabų apie mažybinių formų reikšmę, aptaria jų formų atsiradimą Rūtos kalboje, mergaitės ir jos motinos vartoseną, pokalbio dalyvių vartotų mažybinių formų semantiką ir pragmatiką. Autorės atliktų skaičiavimų rezultatai rodo, kad mergaitė mažybines formas pradėjo vartoti labai anksti (jau būdama 1;7), o jų dažnis, palyginti su bendru daiktavardžio formų skaičiumi, buvo didelis (dažniausiai vartotos gyvūnus, žaislus ir kūno dalis žyminčios formos). Rūta mažybines formas įsisavino anksčiau nei linksnių galūnes, o jų vartojimą apskritai lėmė pragmatiniai veiksniai (pvz., noras parodyti švelnumą, sušvelninti nemalonią situaciją ir pan.), tuo tarpu mažumo reikšmė buvo išreiškiama būdvardžiu mažas („mažas“, „nedidelis“).

Trečiasis skyrius (37–48) skirtas skaičiaus kategorijai. Pirmiausia autorė paaiškina, kaip ši kategorija funkcionuoja šiuolaikinėje lietuvių kalboje, ir apžvelgia kitų kalbų skaičiaus įsisavinimo tyrimų rezultatus. Toliau aprašoma šios kategorijos atsiradimo Rūtos kalboje eiga. Čia Savickienė atkreipia dėmesį į labai įdomų faktą: mergaitė skirtumą tarp vienaskaitos ir daugiskaitos suvokė labai anksti (jau būdama 1;7), tačiau daugiskaitos reikšmę ir toliau reiškė pakaitomis vartodama (dažnai netaisyklingai) skaitvardį du („du“) ir prieveiksmį daug („daug“). Pirmosios daugiskaitos formos atsirado sulaukus 1;8, o 1;9 užfiksuotas staigus jų pagausėjimas ir pastebėti pirmieji vienaskaitos bei daugiskaitos formų priešpriešos atvejai.

Plačiausiame, linksnio kategorijos įsisavinimui skirtame skyriuje (49–90) Savickienė analizuoja atskirų linksnių atsiradimą ir pasiskirstymą Rūtos kalboje, taip pat komentuoja konstrukcijų, kuriose jie vartojami, semantines ir sintaksines funkcijas. Pirmoji autorės pastebėta priešprieša, kai vaikui buvo 1;8, buvo galininko ir kilmininko

RECENZIJOS

| 145

vienaskaitos ir vardininko vienaskaitos formos. Tuo pat metu atsirado vardininko daugiskaitos ir šauksmininko vienaskaitos formos. Visą tirtą laikotarpį vyravo vienaskaitos formos, tačiau daugiskaitos formų skaičius pastebimai išaugo tik sulaukus dvejų metų.

Kalbant apie linksnių reikšmes, mergaitė pirmiausia įsisavino pagrindines reikšmes, o tik vėliau – periferines, kaip ir buvo galima tikėtis. Dažniausiai vartoti linksniai buvo vardininkas, atliekantis gramatinio veiksnio funkciją, posesyvinis kilmininkas ir galininkas, žymintis tiesioginį objektą. Ši Rūtos linksnių įsisavinimo seka atitinka kitų kalbų tyrimų rezultatus.

Šiame skyriuje Savickienė taip pat aptaria vaiko daromas klaidas vartojant daiktavardžius. Pavyzdžiui, pirmaisiais tirto laikotarpio mėnesiais (1;7–1;11) Rūta buvo linkusi galūnes pakeisti „premorfema“ -a (pvz., smėlia vietoj smėlis „smėlis:NOM“, bulia vietoj bulvė „bulvė:NOM“, obuoliuka vietoj obuoliuko „obuoliukas:DIM.GEN.SG“)⁸, o ilgą laiką vardininko vienaskaita ji reiškė moteriškosios giminės naudininko galūnėmis, pvz., Pauliukui vietoj Pauliukė (tikrinis vardas). Mergaitė taip pat darė linksnių vartojimo klaidų: pavyzdžiui, iki 2;3 metų užfiksuoti keli atvejai, kai neigiamame sakinyje nebuvo pereinama nuo galininko prie kilmininko (ausytž nekauda vietoj ausytės neskauda „ausytės:DIM.ACC neskauda“).

Penktajame skyriuje (91–104) pristatomas linksniavimo klasių įsisavinimas. Pirmiausia autorė pažymi, kad šiuolaikiniuose lietuvių kalbos gramatikos tyrimuose nėra vienos nusistovėjusios linksniavimo klasių klasifikacijos, ir, remdamasi Wolfgango Dresslerio sukurta teorija, siūlo naują daiktavardžių klasifikaciją. Taip išskiriamos dvi makroklasės – vyriškoji (I) ir moteriškoji (II); pirmojoje makroklasėje išskiriamos septynios mikroklasės, o antrojoje – keturios mikroklasės ir atskira moteriškoji paradigma (sesuo „sesuo“).

Autorė trumpai paaiškina „mikroklasės“ ir „makroklasės“, „kaitybinio produktyvumo“ ir kitų sąvokų reikšmes, tačiau šie apibūdinimai galėtų būti išsamesni. Pavyzdžiui, kokiais kriterijais remiantis nustatyta, ar mikroklasė yra produktyvi, ar neproduktyvi?

Produktyvias klases sudaro vyriškosios giminės daiktavardžiai su -as (I.1 klasė) ir -is, -ys (I.3), taip pat moteriškosios giminės daiktavardžiai su -a (II.1 klasei) ir -ė (II.3). Autorė pastebi, kad šioms klasėms priklausantys daiktavardžiai tirtame korpuse buvo gausiausi, o jų linksniavimas įsisavintas pirmiausia.

Šeštajame studijos skyriuje (105–118) trumpai apžvelgiamas įvardžių įsisavinimas, ypatingą dėmesį skiriant savęs nurodymo problemai ir pašnekovo kreipinių būdams. Įvairių kalbų tyrimai parodė, kad ankstyvuosiuose pokalbiuose įvardžiai retai vartojami tiek vaiko, tiek tėvų kalboje. Vietoj jų vartojami tikriniai vardai arba giminystės terminai. Tas pats pastebėta Rūtos ir jos motinos pasakymuose.

⁸ Panašų reiškinį galima pastebėti ir veiksmažodžiuose: Rūta buvo linkusi vietoj sangrąžos afiksų ar priešdėlių vartoti neutralų balsį -a arba pakartotą skiemenį. Vis dėlto tokius pakaitalus verčiau vadinčiau „užpildais“, nes sunku vienareikšmiškai nustatyti, dėl kokių priežasčių vartojami tokie „tušti“ skiemenys. Gali būti, kad vaikas siekia išlaikyti žodžio ar frazės prozodinę formą, o ne žymėti gramatinę reikšmę.

146 |

RECENZIJOS

Išvadose (119–124) Savickienė pažymi, kad išanalizavus Rūtos duomenis galima išskirti tris morfologinės raidos etapus: premorfologiją (1;7), t. y. etapą, kuriame mergaitė plačiai vartojo onomatopėjas, jaustukus ir žodžius, kurių reikšmės ar formos nebuvo įmanoma vienareikšmiškai nustatyti; protomorfologijos etapą (1;8–2;3), kuriame atsirado pirmieji gramatiniai žymikliai; ir modulinės morfologijos etapą (2;4–2;5), kuriame kategorijos pradėtos vartoti produktyviai. Trumpai apibendrinusi rezultatus, autorė pažymi, kad Rūtos daiktavardžių įsisavinimo procesas atitinka kitų kalbų įsisavinimo tyrimų rezultatus.

Panašios išvados padarytos palyginus Rūtos ir austrakalbio berniuko, vardu Janas, daiktavardžių įsisavinimą; šis berniukas aprašytas monografiją papildančiame straipsnyje (žr. 3 išnašą). Be to, palyginti duomenys patvirtino tezę, kad morfologiškai sudėtingesnes kalbas įsisavinantys vaikai morfologinius skirtumus pastebi ir pradeda vartoti anksčiau nei vaikai, įsisavinantys morfologiškai skurdesnes kalbas.

Dėl autorės faktų ar formų interpretavimo galima pateikti nedaug kritinių pastabų. P. 24 randame kiek stebinantį segmentavimą: forma trup-uć-iuk-ą „mažutį“ pateikiama kaip priesagų dvigubinimo atvejis, kuriuo sudaromas deminutyvas. Sinchroniniu požiūriu žodžio trupučiu ką paprastoji forma yra trup-ut-i (nors formaliai ir semantiškai jis panašus į deminutyvą), todėl trupučiu ką negalima pateikti kaip pavyzdžio, atitinkančio žmog-el-iuk-as „vyras:DIM“.

Taip pat negalėčiau sutikti su teiginiu, kad ankstyvame amžiuje (ypač 1;7) Rūta, tardama savo vardą, praleisdavo pirmąjį skiemenį (sakydama Tytė, Telė vietoj Rūtytė, Rūtelė), nes jai buvo sunku ištarti garsą /r/ (p. 27). Tai, kad formoje pasitaiko sunkiai ištariamas garsas, nereiškia, jog reikia praleisti visą skiemenį: greta Tytė, Telė, būdama 1;7, mergaitė kartais pavartodavo ir formą Ūtvė.

2.2.4 skirsnyje (p. 20) Savickienė teigia, kad Fergusono teiginys apie supaprastintą kūdikių kalbos registrą lietuvių kalbai netinka. Kaip argumentą ji pateikia tai, kad kalbėdami su vaikais tėvai dažnai vartoja daug deminutyvų, kurie yra ilgesni ir sunkiau įsisavinami nei paprastieji žodžiai. Mano nuomone, ši išvada suformuluota pernelyg kategoriškai. Dažnas deminutyvų vartojimas tėra vienas iš „ekspresyviųjų procesų“ (kuriuos aptarė ir Fergusonas). Supaprastinimo ir aiškinimo procesų pavyzdžių, vartojant Fergusono terminiją, lietuvių vaikams skirtoje kalboje itin gausu: pasakymai trumpesni, formos, frazės ar sakiniai dažnai kartojami, vartojama daug kūdikių kalbos leksemų ir kt.

Kaip minėta, Inetos Savickienės formų ir faktų interpretacijos bei išvados iš esmės yra teisingos. Vis dėlto reikėtų pateikti keletą pastabų dėl autorės naudotų empirinių duomenų pateikimo ir kai kurių jų pagrindu atliktų skaičiavimų.

Pateikdama empirinius duomenis, Savickienė pažymi, kad tyrime nebuvo nagrinėjamos citatos, onomatopėjos ir kūdikių kalbos formos (p. 12). Toks sprendimas teisingas, nes šios formos neįrodo, kad vaikas aktyviai įsisavino gramatinę kategoriją. Tačiau autorė nepašalina formų, tiesiogiai pamėgdžiojančių suaugusiųjų pasakymus. Atrodo, reikėjo paaiškinti, kodėl šios formos įtrauktos į tiriamąjį korpusą. Pamėgdžiojimai gali turėti įtakos skaičiavimo rezultatams, o jų nepašalinimas gali lemti klaidinančias išvadas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagrindinėje monografijos dalyje autorė nepamiršta šios bendros taisyklės ir nurodo, kurie daiktavardžiai nebuvo visiškai spontaniški.

RECENZIJOS

| 147

Pateikdama empirinius duomenis, Savickienė pažymi, kad tyrime nebuvo nagrinėjamos citatos, onomatopėjos ir kūdikių kalbos formos (p. 12). Toks sprendimas teisingas, nes šios formos neįrodo, kad vaikas aktyviai įsisavino gramatinę kategoriją. Tačiau autorė nepašalina formų, tiesiogiai pamėgdžiojančių suaugusiųjų pasakymus. Atrodo, reikėjo paaiškinti, kodėl šios formos įtrauktos į tiriamąjį korpusą. Pamėgdžiojimai gali turėti įtakos skaičiavimo rezultatams, o jų nepašalinimas gali lemti klaidinančias išvadas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagrindinėje monografijos dalyje autorė nepamiršta šios bendros taisyklės ir nurodo, kurie daiktavardžiai nebuvo visiškai spontaniški.

Įvade Savickienė nepateikia informacijos apie bendrą pokalbių metu užfiksuotų ir analizei panaudotų daiktavardžių skaičių. Knygos tekste skaičiavimo rezultatai skiriasi, todėl nėra visiškai aišku, kiek formų iš tikrųjų buvo išanalizuota. Atvejų pasiskirstymo lentelėje bendras vaiko pavartotų žodžių skaičius, regis, yra 9 851, o motina daiktavardžius pavartojo 12 869 kartus (p. 60–61); tuo tarpu daiktavardžių pasiskirstymo pagal linksniuotę lentelėje atitinkami skaičiai yra 9 677 ir 12 812. Reikia pabrėžti, kad neatitikimas nereikšmingas ir neturi neigiamos įtakos bendriesiems rezultatams, nes autorė duomenis paprastai pateikia procentais.

Galiausiai skyriuje, kuriame aptariamas Rūtos ir jos motinos vartojamas linksniavimas, pastebima tam tikrų nenuoseklumų. 4.2 lentelėje (p. 54) šauksmininkas tinkamai neįtrauktas į analizę, o jo formos neskaičiuojamos. Tačiau 4.3 ir 4.4 lentelėse, kuriose pateikiamas atvejų pasiskirstymas pagal gyvumo požymį, šauksmininko formos lentelėse nerodomos, bet į skaičiavimus įtraukiamos (šešių linksnių procentų suma nesudaro 100). Ši klaida veikia skaičiavimo rezultatus, nes su negyvais daiktavardžiais šauksmininkas vartojamas itin retai. Be to, negyvų daiktavardžių santykinis dažnis šauksmininko linksnyje skiriasi mergaitės ir motinos pasakymuose.

Pirmiau išsakytos pastabos susijusios su nedidelėmis klaidomis, kurios nesumenkina išsamios ir kruopščiai parengtos monografijos vertės. Tyrimas atliktas rūpestingai, o išvados suformuluotos tik išsamiai aptarus kitų giminingų ir tipologiškai skirtingų kalbų įsisavinimo tyrimų rezultatus.

Galiausiai reikėtų paminėti, kad knyga kruopščiai suredaguota, o cituojamos formos ir pokalbių ištraukos pateiktos su visa reikalinga gramatine informacija. Knygos struktūra logiška, pagrindiniai skyriai suskirstyti į mažesnius, sunumeruotus poskyrius. Todėl skaitytojui lengva susiorientuoti tekste.

Neabejotina, kad Inetos Savickienės monografija taps naudingos informacijos šaltiniu ne tik kalbininkams ar psicholingvistams, bet ir visiems, besidomintiems pirmosios ir antrosios kalbos įsisavinimu ar raidos psichologija.

Paweł Wójcik Uniwersytet Warszawski Katedra Językoznawstwa Ogólnego i Bałtystyki Krakowskie Przedmieście 26/28 PL-00-927 Warszawa

Gauta 2004 06 08