Ineta Savickienė. “The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology”

RECENZIJOS | 143 lietuvių irgi, studentų paverstu irgi, čia lyg ir nereikėjo dar platinti. Tarmių kēturpēsčia studentų ir čia „panaujinta“ —ketūrpėsčia. Žodyno autoriai kai ką labai keičia, pavyzdžiui, visus vienskiemenius tvirtagalės priegaidės žodžius keičia tvirtapradžiais: tos, Sitios, kuriūos, jie, tie ir kt. visame tekste, bet iš kur yra jiējie, jiėjei, jiėje, juosiuos (bet ir jūosius) (žr. p. 569). Lyg ir labai apibendrintai teikiama vienoda žodžių sandūra. Buitiniame kalbésenos stiliuje jos būna dažnai, balsiai, dvibalsiai —ai ir a, e balsiai, bet -ai, -'ai ir -u, -o nesusilieja: atéiv'ei O:k'ieč'ei Žvr, acāīgei užriēk Bajoraičiai ir kt. Zanavykų šnektos žodynas yra svarbus daugeliu požymių —apimtimi, gražiais šnekamosios kalbos sakiniais. Dirbo daug žmonių nuoširdžiai, atsidavę. Žodynininkų darbas yra sunkus, reikalauja didelio kruopštumo, akylumo, pastovumo. Nebuvo nuolatinio žodyno rengėjų kolektyvo, jis vis kito, mainėsi vadovai, todėl ir yra svyravimų. Dėl to ir nepasekta to klausimo literatūros, net Antano Tatarės hipernormalizmų su veiksmažodžių priesagomis -yti ir -inti atsiradimo (ištirta prof. Zigmo Zinkevičiaus*), o žodyno įvade iš esmės nepanagrinėta. Vytautas Vitkauskas Gauta 2004 04 21 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g., 10308 Vilnius, Lietuva INETA SAVICKIENĖ LIETUVIŠKŲ DAIKNIMŲ MORFOLOGIJOS ĮGYVENDINIMAS Wien: Verlag der Osterreichischen Akademie der Wissenschaften, 2003, 152 p., ISBN 3-7001-3138- -0 (Veroffentlichungen der Kommission fiir Linguistik und Kommunikationsforschung, 28) Apžvelgiama monografija „Lietuvių kalbos daiktavardžių morfologijos įgijimas“ yra pirmasis bandymas aprašyti lietuvių kalbos daiktavardžių gramatinių kategorijų atsiradimą lietuvių vaiko kalboje. Todėl jis nusipelno ypatingo dėmesio ir šiek tiek išsamesnės santraukos, nes bet koks tolesnis daiktavardžių įgijimo tyrimas turės remtis novatorišku Kauno VDU profesorės Inet Savickienės darbu. Duomenų apie lietuvių kalbos įgijimą rinkimą ir apdorojimą 1992 m. inicijavo prof. Magdalena Smoczynska (Jagellonų universitetas, Krokuva), ir prireikė daugiau nei dešimties metų, kad būtų gautas išsamus vieno lietuvių vaiko morfologijos įgijimo aprašymas“. Kitas mokslininkas, kurio pastangos labai prisidėjo prie šių tyrimų, buvo prof. Wolfgang U. 5 Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija 1V, Vilnius, 1990, 202-203 (apie matindamas ‘matydamas’, suwalginsiu ir kt.). 8 Monografija parengta remiantis daktaro disertacija: Ineta Savickienė, Lietuvių vaiko daiktavardžio morfologija, Kaunas, VDU, 1999. Veiksmažodžių įgijimą, remdamasis tuo pačiu duomenų korpusu, aptarė šios apžvalgos autorius (Pawel Wojcik, The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: A Case Study, Krakow: Universitas (Baltica Varsoviensia, 2). 144 | RECENZIJOS Dressler, tarptautinio projekto „Krikščioniškasis projektas apie kalbos įgijimo preir protomorfologiją“ iniciatorius ir spiritus movens. W. U. Dressler taip pat buvo recenzuojamos monografijos redaktorius. Studiją sudaro septyni skyriai (11-124), prieš kuriuos W. U. Dressler trumpai pristato preir protomorfologijos projektą ir pačią monografiją (7-8) bei įžangą (9-10). Ją papildo straipsnis, kuriame lyginamas daiktavardžių morfologijos įgijimas lietuvių ir vokiečių kalbose (125-138). Pirmame, įvadiniame skyriuje (11-15) pateikti empiriniai duomenys, kurie yra tyrimo objektas. Savo ilgalaikio tyrimo metu A. Savickienė išanalizavo pokalbių su lietuve Rūta, kuriuos įrašė ir elektroniniu formatu užrašė mergaitės motina, transkriptus. Analizuota medžiaga apėmė laikotarpį nuo 1 metų ir 7 mėnesių (1;7) iki 2 metų ir 6 mėnesių 2;6. Per šį laikotarpį buvo įrašyta beveik 35 valandos pokalbių. Rūtos ir jos tėvų žodžiai buvo užkoduoti pagal psicholingvistų plačiai naudojamą programą CHILDES. Po duomenų pristatymo autorė pažymi, kad tyrimas buvo atliktas natūralios morfologijos kontekste, ir trumpai aprašo pirmuosius morfologijos įgijimo etapus: premorfologiją, protomorfologiją ir moduliuotą morfologiją. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vienas iš tyrimo tikslų yra patikrinti, ar Rūtos vardinio žodžio kategorijų atsiradimas atitinka kitų kalbų įgijimo tyrimo rezultatus, kurie rodo, kad vaikai pirmiausia įgyja mažybių, po to skaičių ir galiausiai daiktavardį. Antrajame skyriuje (16-36) pateikiama informacija apie mažyklių įgijimą. Savickienė daro keletą pastebėjimų apie mažyklių reikšmę apskritai, aptaria mažyklių formų atsiradimą Rūtoje, jų vartojimą mergaitės ir jos motinos kalboje, pokalbio dalyvių vartojamų mažyklių formų semantiką, taip pat mažyklių pragmatiką. Autorės atliktų skaičiavimų rezultatai rodo, kad mažybių mergina pradėjo vartoti labai anksti (jau 1;7 metų amžiaus) ir jų dažnumas buvo didelis, palyginti su bendruoju vardininku formų skaičiumi (dažniausiai vartojamos formos, žyminčios gyvūnus, žaislus ir kūno dalis). Diminutyvus Rūta įgijo anksčiau negu linksniavimo galūnes, ir apskritai jų vartojimą nulėmė pragmatiniai veiksniai (pvz., norint parodyti meilę, palengvinti nemalonią situaciją ir pan.), o mažumo reikšmę išreiškė būdvardis mažas („mažas, mažytis“). Trečiasis skyrius (37-48) yra skirtas skaičių kategorijai. Pirmiausia paaiškinama, kaip ši kategorija funkcionuoja šiuolaikinėje lietuvių kalboje, ir apžvelgiami tyrimų rezultatai, susiję su skaičiaus įgijimu kitose kalbose. Po to pateikiamas šios kategorijos atsiradimo Rūtos kalboje aprašymas. Čia Savickienė pastebi labai įdomų faktą: mergaitė labai anksti (jau 1,7 m.) suvokė skirtumą tarp vienaskaitos ir daugiskaitos, tačiau ir toliau daugiskaitos reikšmę išreiškė pakaitomis (dažnai neteisingai) vartodama skaitvardį du ir prieveiksmį daug. Pirmosios daugiskaitos formos atsirado 1:8, o 1;9 buvo užregistruotas daugiskaitos formų sprogimas, taip pat buvo pastebėtos pirmosios vienaskaitos ir daugiskaitos formų priešpriešos. Didžiausiame skyriuje, kuriame nagrinėjamas eilutės kategorijos įgijimas (49— 90 p.), Savickienė analizuoja atskirų eilučių atsiradimą ir pasiskirstymą Rūtos kalboje, taip pat komentuoja jų naudojamų konstrukcijų semantines ir sintaksines funkcijas. Pirmasis prieštaravimas, kurį pastebėjo autorius, kai jam buvo 1; 8, buvo kaltinamasis / genityvas RECENZIJOS | 145 singular vs. nominative singular. Tuo pačiu metu atsirado vardinio daugiskaitos ir šaukiamojo vienaskaitos formos. Per visą tiriamą laikotarpį vyravo vienaskaitos formos, tačiau daugiskaitos formų skaičius pastebimai padidėjo tik po dvejų metų amžiaus. Kalbant apie atvejų reikšmę, mergina pirmiausia įgijo pagrindines reikšmes, o tik vėliau - periferines, kaip ir buvo galima tikėtis. Dažniausiai vartojami žodžių laipsniai buvo: vardinis kaip gramatinis veiksnys, savininkinis gimtasis ir kaltinamasis, naudojamas tiesioginiam daiktavardžiui užkoduoti. Ši atvejų įsigijimo tvarka Rūtoje atitinka ir kitų kalbų atvejų įsigijimo tvarką. Šiame skyriuje Savickienė taip pat aptaria vaiko daromas klaidas gaminant daiktavardžius. Pavyzdžiui, pirmaisiais tiriamojo laikotarpio mėnesiais (1;7-1;11) Rūta buvo linkusi galūnes keisti „premorfema“ -a (pvz., smélia vietoj smėlis, bulia vietoj bulvė, obuoliuka vietoj obuoliuko *apple:DIM.GEN.sG- ')*, o ilgą laiką vardinio vienaskaitos daiktavardžio galūnes rašė moteriškosios giminės daiktavardžiuose, pvz., obuoliukas vietoj obuoliuko *obuolys:- DIM.GEN.- sG'). Pauliukai vietoj Pauliukui (tikrasis vardas). Mergaitė taip pat padarė klaidų, susijusių su raidžių vartojimu, pavyzdžiui, iki 2:3 metų amžiaus buvo užfiksuoti keli atvejai, kai trūko perėjimo iš kaltinamosios į giminę su neigimu (ausytž nekauda vietoj ausytės neskauda ‘the ear:DIM.ACC does not hurt’). Penktajame skyriuje (91-104) pateikiama informacija apie skiemuočių klasių įgijimą. Visų pirma, autorė pažymi, kad šiuolaikinėje lietuvių kalbos gramatikoje nėra vieningos, nusistovėjusios daiktavardžių linksniavimo klasių klasifikacijos, ir siūlo naują daiktavardžių klasifikaciją, paremtą Wolfgango Dresslerio išplėtota teorija. Rezultatas: išskirtos dvi makroklasės — vyriškoji (I) ir moteriškoji (II), į pirmąją makroklasę įtrauktos septynios mikroklasės, o į antrąją makroklasę — keturios mikroklasės ir izoliuota moteriškoji paradigma (sesuo). Autorė trumpai paaiškina sąvokas „mikroklasa“ ir „makroklasa“, „infleksinis produktyvumas“ ir kt., tačiau šie aprašymai galėtų būti išsamesni. Pavyzdžiui, kokie kriterijai buvo naudojami siekiant nustatyti, ar mikroklasė yra produktyvi ar neproduktyvi? Produktyviąsias klases sudaro vyriškosios giminės daiktavardžiai su -as (1.1 klasė) ir -is, -ys (1.3), taip pat moteriškosios giminės daiktavardžiai su -a (IL.1) ir -¢ (11.3). Autorė pastebi, kad šioms klasėms priklausantys daiktavardžiai buvo gausiausiai randami tiriamame korpuse, o jų linksniavimas buvo įgyjamas pirmiausia. Šeštajame tyrimo skyriuje (105–118 p.) pateikiama trumpa įvardžių įgijimo apžvalga, ypatingą dėmesį skiriant savireferencijos problemai ir būdams, kuriais kreipiamasi į pašnekovą. Studijuojant skirtingas kalbas buvo pastebėta, kad ankstyvųjų pokalbių metu įvardžiai yra nedažni tiek vaiko, tiek tėvų kalboje. Vietoj to naudojami tikrieji pavadinimai arba giminystės terminai. Tą patį galima pastebėti ir Rūtos, ir jos motinos kalbose. ® Panašų reiškinį galima pastebėti veiksmažodžiuose, kur Rūta linkusi vietoj refleksyvių priesagų ar priešdėlių vartoti neutralią balsę -a arba reduplikuotą skiemenį. Vis dėlto tokius pakeitimus verčiau pavadinčiau „užpildais“, nes sunku vienareikšmiškai įvertinti, kokios yra tokių „tuščių“ skiemenų vartojimo priežastys. Tai gali būti vaiko noras išsaugoti žodžio ar frazės prozodinę formą, o ne pažymėti gramatinę reikšmę. Išvadose (119-124) Savickienė pažymi, kad išanalizavus Rūtos duomenis galima išskirti tris morfologinio vystymosi etapus: premorfologiją (1;7), apibūdinančią etapą, kai mergaitė plačiai naudojo onomatopoeją, tarpžodžius ir žodžius, kurių prasmės ar formos nebuvo galima vienareikšmiškai nustatyti; protomorfologijos etapas (1;82:3), kuriame atsirado pirmieji gramatiniai ženklai, ir moduliuotosios morfologijos etapas (2:4-2:5), kuriame kategorijos pradėtos naudoti produktyviai. Po trumpos rezultatų santraukos autorius pažymi, kad Ritos daiktavardžių įgijimo procesas atitinka kitų kalbų įgijimo tyrimų rezultatus, todėl galima teigti, kad Ritos daiktavardžių įgijimo procesas atitinka kitų kalbų įgijimo tyrimų rezultatus. Panašios išvados buvo padarytos, palyginus Rūtos ir austriškai kalbančio berniuko vardu Jan daiktavardžių įgijimą, kaip aprašyta prie monografijos pridėtame straipsnyje (žr. 3 išnašą). Be to, palyginti duomenys patvirtino tezę, kad morfologiškai sudėtingesnes kalbas įgyjantys vaikai morfologinius skirtumus aptinka ir pradeda naudoti anksčiau nei prastesnės morfologijos kalbas įgyjantys vaikai. Nedaug galima pasakyti apie tai, kaip autorius interpretuoja faktus ar formas. Šiek tiek stebinančią segmentaciją randame 24 psl., kur trup-uc-iuk-q „šiek tiek“ pateikiama kaip diminutyvo su dviguba priesaga pavyzdys. Sinchroniškai trupučiukg simpleksas yra truput-j (nors formaliai ir semantiškai panašus į mažyklą), todėl trupučiukg negali būti pateiktas kaip žmog-el-iuk-as ‘man:DIM’ atitinkantis pavyzdys. Taip pat nenorėčiau sutikti su teiginiu, kad priežastis, kodėl ankstyvame amžiuje (ypač 1;7 metų) Rūta praleidė pirmąjį skiemenį tardama savo vardą (sakydama Tytė, Tele vietoj Rūtytė, Rūtelė) buvo sunkumai tariant garsą /r/ (p. 27). Tai, kad tam tikroje formoje pasitaiko sudėtingas garsas, nereiškia, kad reikia praleisti visą skiemenį —1:7 šalia Tytē, Telé galima rasti pavyzdžių, kai vaikas naudojo formą Išvargęs. 2.2.4 skirsnyje. (p. 20), Savickienė teigia, kad Fergusono teiginys apie kūdikio kalbą kaip supaprastintą registrą lietuvių kalbai netinka. Kaip argumentą ji nurodo tai, kad pokalbyje su vaikais tėvai yra linkę vartoti daugybę mažybių, kurios yra ilgesnės ir sunkiau išmokstamos nei simplicijos. Mano nuomone, ši išvada yra pernelyg griežtai suformuluota. Dažnas mažybių vartojimas yra tik vienas iš „išraiškos procesų“ (taip pat aptariamas Fergusono). Supaprastinimo ir paaiškinimo procesų pavyzdžių, vartojant Fergusono terminologiją, lietuvių vaikams skirtoje kalboje yra labai daug — sakiniai trumpesni, formos, frazės ar sakiniai dažnai kartojami, vartojama daug kūdikių kalbos leksemų ir pan. Kaip minėta pirmiau, I. Savickienės pateikti formų ir faktų aiškinimai, taip pat padarytos išvados iš esmės yra teisingi. Tačiau reikėtų pateikti keletą pastabų dėl to, kaip autorius pateikė savo empirinius duomenis, taip pat kai kuriuos jais pagrįstus skaičiavimus. Pristatydama empirinius duomenis Savickienė pažymi, kad iš tyrimo buvo išbrauktos citatos, onomatopoeija ir kūdikių kalbos formos (p. 12). Toks požiūris yra teisingas, nes šios formos neįrodo, kad vaikas aktyviai įvaldė gramatinę kategoriją. Tačiau autorius neatmeta formų, tiesiogiai modeliuotų pagal suaugusiųjų išraiškas. Mums atrodo, kad reikėjo paaiškinti priežastis, dėl kurių šios formos buvo įtrauktos į tiriamą korpusą. Imitacijos gali turėti tam tikrą įtaką apskaičiavimo rezultatams, ir nėra atme- Įvertinus juos galima daryti tam tikras klaidingas išvadas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad pagrindinėje monografijos dalyje autorius nepamiršta šios bendrosios taisyklės ir nurodo, kurie daiktavardžiai nebuvo visiškai spontaniški. Savickiené įvadinėje dalyje nepateikia informacijos apie bendrą pokalbių metu įrašytų ir analizėje panaudotų daiktavardžių skaičių. Knygos tekste pastebimi neatitikimai tarp skaičiavimų rezultatų ir nėra visiškai aišku, kiek formų iš tikrųjų buvo išanalizuota. Lentelėje, kurioje pateikiamas žodžių eilučių pasiskirstymas, bendras vaiko panaudotų ženklų skaičius, atrodo, yra 9851, o motina panaudojo daiktavardžius 12869 kartus (p. 60-61), o lentelėje, kurioje pateikiamas daiktavardžių pasiskirstymas pagal jų linksniavimą, šie skaičiai yra atitinkamai 9677 ir 12812. Reikia pabrėžti, kad šis skirtumas yra nereikšmingas ir neturi neigiamos įtakos bendriems rezultatams, nes autorius duomenis paprastai pateikia procentų forma. Pagaliau. Tam tikrų neatitikimų galima pastebėti skyriuje, kuriame aptariamas Ritos ir jos motinos veiksmažodžių vartojimas. Lentelėje 4.2 (p. 54) žodžių daryba tinkamai neįtraukiama į analizę ir jos formos neskaičiuojamos. Tačiau lentelėse 4.3 ir 4.4 lentelėse, kuriose pateikiamas atvejų pasiskirstymas pagal gyvybingumo požymį, vokatyvinės formos lentelėse nerodomos, tačiau jos apskaičiuojamos (šešių atvejų procentinės dalys nesumažėja iki 100). Ši klaida turi įtakos skaičiavimo rezultatams, nes vokativai labai retai naudojami su negyvomis daiktavardžiais. Be to, santykinis negyvų daiktavardžių dažnumas šaukimo būde skiriasi mergaitės ir motinos žodžiuose. Pirmiau minėtos pastabos susijusios su smulkiomis klaidomis, kurios nesumažina išsamios ir kruopščiai parengtos monografijos vertės. Tyrimas atliktas kruopščiai, o išvados suformuluotos tik išsamiai apsvarsčius kitų, tiek giminingų, tiek tipologiškai skirtingų kalbų įgijimo tyrimų rezultatus. Įvadas. Galiausiai reikėtų paminėti, kad knyga yra kruopščiai redaguota, o cituojamos formos ir pokalbių fragmentai pateikiami su visa reikalinga gramatine informacija. Knygos struktūra logiška, pagrindiniai skyriai suskirstyti į mažesnius, sunumeruotus skyrius. Tai leidžia skaitytojui lengvai rasti savo kelią į tekstą. Negali būti abejonių, kad I. Savickienės monografija taps naudingos informacijos šaltiniu ne tik lingvistams ar psicholingvistams, bet ir visiems, besidomintiems pirmosios ir antrosios kalbos įgijimu ar vystymosi psichologija. 2004 06 08 Varšuvos universitetas Žmogaus kalbos ir Baltijos studijų katedra Krakovskio priemiestis 26/28 PL-00-927 Varšuvaworld. kgm