ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

L (2004), 99 – 125

Predikatyvinė daiktavardžių vartosena lietuvių kalboje: vardininkas ir įnagininkas*

Loreta Semėnienė

Lietuvių kalbos institutas, Vilnius

Šiame straipsnyje aptariama vardininko ir įnagininko, kaip predikatyvinių linksnių, vartosena lietuvių kalbos sakiniuose su jungtimi. Daugiausia dėmesio skiriama atvejams, kai pastebima morfosintaksinė variacija. Teigiama, kad nors predikatyvinių linksnių vartosenai įtakos gali turėti ir semantiniai, ir formalieji veiksniai, šių veiksnių santykinė svarba šiuolaikinėje lietuvių kalboje nevienoda. Semantiniai veiksniai (nuolatinė ir laikina ypatybė) neturi lemiamos įtakos vienos iš šių linksnio formų pasirinkimui. Tiek vardininkas, tiek įnagininkas gali žymėti nuolatinę arba laikiną būseną (negyvų objektų atveju įnagininkas vartojamas šiek tiek dažniau). Didžiausią įtaką linksnio formų pasirinkimui darantys veiksniai yra jungties fleksinė forma (laikas ir nuosaka), baigtinumas ir nebaigtinumas bei žodžių tvarka. Įvairios žymėtumo formos (žymėtos laiko ir nuosakos formos, žymėta žodžių tvarka) skatina vartoti įnagininką

0. ĮVADINĖS PASTABOS

0.1. Vardininko ir (arba) įnagininko vartosena vadinamuosiuose predikatyviniuose sakiniuose¹ jau ne kartą nagrinėta. Šiuose darbuose ieškota semantinių ir (arba) formaliųjų kriterijų, lemiančių vieno ar kito predikatyvinio linksnio vartoseną.

0.1.1. Kai kurie kalbininkai (Jakobson 1971: 26 ir toliau; plg. Wierzbicka 1980: xix, 2) laikosi nuomonės, kad kiekvienas linksnis turi įvairių reikšmių, kurias, viena vertus, galima atskirti, tačiau, kita vertus, jos yra tarpusavyje susijusios ir gali būti apibendrintos kaip invariantinė bendroji reikšmė.

Atskiros linksnio reikšmės paaiškinamos bendrąja reikšme ir kontekstu (plg. Wierzbicka 1980: xix).

Atskiros linksnio reikšmės negalima apibūdinti kaip kontekstinio varianto, nes skirtingose kalbose analogiškame kontekste vartojamų linksnių reikšmės gali skirtis. Atsižvelgdama į tai, Anna Wierzbicka (1980: 157–158) siūlo atskirą linksnio reikšmę laikyti dalyko, kuris yra

* Straipsnis parengtas po 2003 m. mokslinės stažuotės Carl von Ossietzky universitete Oldenburge, Vokietijoje. Autorė nuoširdžiai dėkoja savo priimančiajam asmeniui ir vadovui prof. habil. dr. Gerd Hentschel už įvairiapusę pagalbą ir patarimus. Dėkojama Vokietijos akademinių mainų tarnybai, finansavusiai mokslinę stažuotę. Už vertingas pastabas ir pasiūlymus taip pat norėčiau padėkoti prof. habil. dr. Axel Holvoet.

¹ Lietuvių gramatikoje tokie sakiniai paprastai vadinami vardiniais sakiniais (vardāžodinis sakinys) (Ambrazas, red., 1996: 612).

100 |

LORETA SEMENIENĖ

vidinę kalbos struktūrą aprašyti. Jo nuomone, bendroji reikšmė turėtų būti suprantama kaip tam tikrų bendrų semantinių komponentų visuma.

0.1.1.1. Remiantis semantiniu linksnio supratimu, teigiama, kad predikatyvinis vardininkas gali būti vartojamas pastoviai būsenai reikšti (Balkevičius 1998: 104–105; Jablonskis 1957: 556; Jakobson 1971: 49; plg. Wierzbicka 1980: 119) arba pastoviai ir laikinai būsenai reikšti (Ambrazas, ed., 1997: 472; Ambrazas, Red., 1996: 505–506; Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė, Red., 1976: 68–69, 364; Šukys 1998: 73–74, 245–248; Paulauskienė 1994: 110; plg.: Sirtautas, Grenda 1988: 69–71; Balkevičius 1963: 106–109).

Predikatyvinis įnagininkas vartojamas laikinai būsenai reikšti. Kitaip tariant, nustatoma semantinė opozicija pastovus / laikinas, kai pastovi būsena reiškiama vardininku, o laikina – įnagininku arba vardininku, tačiau ne atvirkščiai (plg. Miliūnaitė, Hg., 2003: 75–77).

0.1.2. Kiti kalbininkai laikosi nuomonės (Pinkster 1988: 57–99; plg. Comrie 1989: 70–74, 124–127; Hentschel 1993b: 282–285), kad linksnis yra formalus morfosintaksinis ženklas, atliekantis sakinyje diakritinę funkciją, t. y. parodantis sakinio sintaksinę struktūrą. Tai ypač būdinga kalboms, kuriose linksnių formos taip pat skiriasi specifinėmis formomis, o sakinio branduolio elementai vartojami skirtingais, nehomoniminiais linksniais.

0.1.2.1. Remiantis šiuo požiūriu teigiama (Schaller 1975: 81–83), kad daiktavardinis įnagininkas gali būti vartojamas tada, kai norima morfologiškai atskirti subjektą nuo predikatyvo, pavyzdžiui, kai subjektą ir predikatyvą reiškia daiktavardžiai.

Tačiau akivaizdu, kad daiktavardinis vardininkas dažnai vartojamas ir tais atvejais, kai subjektas yra daiktavardis, ir atvirkščiai: daiktavardinis įnagininkas taip pat gana dažnai vartojamas tada, kai subjektą reiškia įvardis. Kita vertus, ne visada būtina morfologiškai atskirti daiktavardinį subjektą nuo daiktavardinio predikatyvo, plg.:

(1) Todėl tai negali būti priekaištas tik vienam žmogui; M. Sleževičius nebuvo karjeros diplomatas. KT

‘Todėl tai negali būti vieno žmogaus kaltinimas; M. Sleževičius nebuvo karjeros diplomatas.’

(2) Bendramokslis buvęs išdavikas, rūpinęsis tik savimi, o vienuolyną pasirinkęs vien iš tinginystės ir pataikavimo pilvui. KT

‘Bendramokslis buvo išdavikas, rūpinosi tik savimi ir vien iš tingumo bei pataikaudamas pilvui pasirinko vienuolyną.’

0.1.3. Naujesniuose darbuose (Hentschel 1991a, 1991b; 1992a; 1993a, 1993b; 1994) neretai laikomasi nuomonės, kad linksnio pasirinkimas priklauso tiek nuo semanti-

Prädikative Substantive im Litauischen | 101

gali lemti ir semantiniai, ir formalieji kriterijai: viena vertus, predikatinio daiktavardžio linksnio pasirinkimui, pavyzdžiui, gali turėti įtakos išreiškiamos būsenos (ne)pastovumas arba predikatinio daiktavardžio (ne)gyvumas, kita vertus – būtinybė formaliai atskirti subjektą nuo predikatyvo.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad esant vienokiems ar kitokiems semantiniams ar formaliems požymiams būtinai pasirenkamas jiems priskirtas predikatyvo linksnis. Taigi neteigiama, kad esama pakankamo kriterijaus X, kuriam galiotų „jei X, tai (visada) Y“; apsiribojama tendencija „jei X, tai pirmenybė teikiama Y“ (Hentschel 1991a: 224).

0.2. Jei pripažįstama, kad linksnis turi reikšmę, viena vertus, reikia pripažinti ir tai, kad vieno konkretaus iš dviejų (ar daugiau) galimų linksnių vartojimą lemia semantiniai skirtumai. Kita vertus, lieka neaišku, kas lemia linksnio pasirinkimą, jei semantinių skirtumų neįmanoma nustatyti. Kitaip tariant, kyla klausimas, kas lemia nominatyvo arba instrumentaliui pasirinkimą laikinai būsenai išreikšti.

Tačiau darant prielaidą, kad linksnis reikšmės neturi ir yra tik diakritinis ženklas, žymintis skirtingas sintaksines funkcijas, lieka neaišku, kodėl kai kuriuose predikatyviniuose sakiniuose tai pačiai sintaksinei funkcijai, būtent predikatyvui, žymėti gali būti vartojami skirtingi linksniai (šiuo atveju nominatyvas ir instrumentalas), o kituose sakiniuose – ne.

Taigi keliama tezė, kad substantyvinio predikatyvo linksniui įtakos turi ir semantiniai, ir formalūs morfosintaksiniai kriterijai. Tačiau dabartinėje lietuvių kalboje šių dviejų veiksnių įtaka nėra vienoda.

0.3. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama nominatyvo ir instrumentalio vartojimo tendencijoms KVALIFIKACINIUOSE SAKINIUOSE. Prototipinis sakinys turi apibrėžtą subjektą ir neapibrėžtą predikatyvą, pvz., jis buvo mokytojas. IDENTIFIKACINIAI SAKINIAI, kuriuose ir subjektas, ir predikatyvas paprastai yra apibrėžti, išsamiai nenagrinėjami, pvz., ši moteris buvo mano pirmoji mokytoja².

Čia apsiribojame predikatyviai vartojamų daiktavardžių linksnių žymėjimu.

2 Išsamiau apie identifikacinių sakinių ir čia aprašomų sakinių skirtumus bei galimus jų panašumus žr. Hentschel (1991a: 223; 1992a; 1993b: 262–264); Rothstein (1986); Wierzbicka (1980: 122); Lyons (1977: 469–473).

Lietuvių kalbotyros darbuose, aprašant substantyvinių linksnių vaidmenį predikatyvinėje vartosenoje, paprastai nedaroma skirtumo tarp kvalifikacinių ir identifikacinių sakinių (plg.: Valeckienė 1998: 41–42; Ambrazas, ed., 1997: 642–643). Reikia pasakyti, kad kalbant apie identifikacinius sakinius tradicinė lietuvių kalbotyros priešprieša laikinas / pastovus yra nereikšminga, nes iš A yra tapatu B išplaukia, kad ir B yra tapatu A.

102 | Loreta Semėnienė

1. SEMANTINIAI KRITERIJAI, GALINTYS TURĖTI ĮTAKOS SUBSTANTYVINIO TARINIO LINKSNIUI

1.1. Kalbant apie predikatinių substantyvų reikšmę, neretai skiriamos kelios substantyvų grupės, galinčios turėti įtakos jų vartojimui vardininku arba įnagininku.

Teigiama, kad kai substantyvas įvardija tautybę, lytį, giminystės laipsnį, nekintamą priklausymą tam tikrai rūšiai, klasei ar pan., vartojamas vardininkas (Šukys 1998: 74, 250; 1984: 21; plg. Paulauskienė 2001: 184). Kitaip tariant, vardininkas vartojamas tada, kai predikatiniu substantyvu reiškiama pastovi, prigimtinė būsena, pvz.:

(3) Po daugelio metų Petras Klimas, Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje, prisimins, kad J. Baltrušaitis nuolat jautė graužatį, jog jis, [jis] būdamas lietuvis, kuria ne savo krašto, o rusų literatūrą. Kitą kartą P. Klimas yra užsiminęs, jog J. Baltrušaitis apskritai buvo vaikščiojanti mįslė. KT

„Po daugelio metų Petras Klimas, Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje, prisimins, kad J. Baltrušaitį visada graužė sąžinė, nes jis būdamas lietuvis kūrė ne savo šalies, o rusų literatūrą. Kitą kartą P. Klimas minėjo, kad Baltrušaitis apskritai buvo vaikščiojanti mįslė.“

(4) Arba tarkime, kad Romos katalikas tiki, jog be Bažnyčios nėra išganymo. Jis klausia savęs: jeigu [jis] nebūtų katalikas, ar jis norėtų būti stipriai skatinamas priimti katalikų tikėjimą. KT

„Arba tarkime, kad Romos katalikas tiki, jog be Bažnyčios nėra išganymo. Jis svarsto, jeigu jis nebūtų katalikas, ar tuomet norėtų būti stipriai raginamas priimti katalikų tikėjimą.“

(5) Universiteto medicinos fakultete studijavo Liudvikas Jucevičius. Uždarus universitetą, jis, siekdamas mokslo, bet [jis] būdamas bežemio bajoro sūnus, neturėjo lėšų išvykti studijuoti svetur ir įstojo mokytis į Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją. KT

„Liudvikas Jucevičius studijavo universiteto Medicinos fakultete. Universitetą uždarius, jis, siekdamas mokslo, tačiau būdamas bežemio bajoro sūnus, neturėjo lėšų studijuoti kitur ir įstojo į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją.“

Kitai predikatiškai vartojamų substantyvų klasei priskiriami profesijų, visuomeninių pareigų ir kitokios veiklos pavadinimai. Jais nusakoma laikina (kintanti) būsena, kuri gali būti reiškiama tiek vardininku, tiek įnagininku³ (Šukys 1998: 245; 1984: 21, 124; plg. Ambrazas, red., 1996: 506), pvz.:

³ Jonas Šukys (1998: 247) meint, dass „mit vielen Formen von būti sowohl der substantivische Instrumental als auch der Nominativ möglich sind [...], der häufigere und gewöhnliche der Nominativ ist. Der Instrumental des Zustands verwendet man gewöhnlich nur, wenn man besonders den zeitweiligen, unbeständigen Zustand akzentuieren möchte. [...] Wenn man diese Akzentuierung nicht anstrebt, dann wird im Litauischen häufig der unbeständige, zeitweilige Zustand mit dem Nominativ wiedergegeben“.

PRÄDIKATIVE SUBSTANTIVE IM LITAUISCHEN | 103

(6) Pasižiūrėkite, ką daro Pasaulio bankas. Šitas susitarimas buvo pradėtas rengti, kai aš dar buvau ministras. Taigi prieš 2,5 metų. Dveji su puse metų, kai rengiamas šitas projektas. Toliau. KT

„Pažiūrėkite, ką daro Pasaulio bankas. Šį susitarimą pradėta rengti, kai dar buvau ministras. Vadinasi, prieš 2,5 metų. Šį projektą rengia jau dvejus su puse metų. Toliau.“

(7) Jis buvo labai patenkintas, kad būtent Garbačiauskas paskirtas švietimo skyriaus vedėju. Būdamas dailės būrelio vadovas, jis visokeriopai palaikė Igną, atvirai jam simpatizavo. O tai ne į blogą! KT

„Jis buvo patenkintas, kad švietimo skyriaus vadovu paskirtas būtent Garbačiauskas. Būdamas meno būrelio vadovu, jis įvairiai padėjo Ignui ir atvirai jam simpatizavo. Tai neblogai!“

(8) Reikėtų labai gerai tą sutvarkyti. Mes žiūrėkime... Ai, minutę. Dar norėčiau prie vieno dalyko. Kada dar aš buvau ministru, buvo visa tai sumanyta, bet buvo numatytas vienas, sakyčiau, labai neblogas dalykas: visų pirma priimti ne pelno organizacijų įstatymą. KT

„Reikėtų tai labai gerai sutvarkyti. Pažiūrėsime... O, minutėlę. Dar dėl vieno dalyko. Kai dar buvau ministras, tai jau buvo sumanyta, bet dar buvo planuojamas vienas, sakyčiau, labai geras dalykas: pirmiausia priimti pelno nesiekiančių organizacijų įstatymą.“

(9) Velionis Prezidentas Kazys Grinius, būdamas šalies vadovu, sakė: „Kol nesustiprės Lietuva, atlyginimo neimsiu“. KT

„Dabar jau miręs prezidentas Kazys Grinius sakė, būdamas valstybės vadovu: „Kol Lietuva nesustiprės, algos neimsiu“.“

1.2. Nagrinėjant šiai grupei priskiriamus substantyvus, aiškėja, kad profesijos pavadinimo negalima sieti su laikina būsena. Profesija yra tai, kas pastovu (plg. Ambrazas, ed., 1997: 472; Ambrazas, red., 1996: 506). Vadinasi, remiantis minėtomis nuomonėmis, ši pastovi būsena turėtų būti reiškiama vardininku, pvz.:

(10) Baigęs biznio srities magistrantūrą [aš] būsiu ir profesionalus administratorius. KT

„Kai baigsiu ekonomikos magistro studijas, būsiu ir profesionalus vadovas.“

(11) Kaip čia rankų nenuleisi, dairydamasis aplink save. Štai turiu baigti institutą ir gal jį baigsiu Dievui padedant, už dviejų metų [aš] būsiu inžinierius, gal būsiu aprūpintas materialiai, tik kiek iš to turės gero mano kraštas? KT

„Kaip čia nenusivilsi, kai apsižvalgai aplink. Turiu baigti institutą ir, galbūt, Dievo padedamas jį baigsiu; po dvejų metų būsiu inžinierius, galbūt būsiu materialiai apsirūpinęs, bet kokia iš to nauda mano šaliai?“

(12) Ji studijuoja verslo informacijos vadybą. Šiais metais mokysis antrame šios specialybės kurse. „Apie būsimą darbą dar negalvoju. Žinau, kad [aš] būsiu vadybininkė, o pasirinkimo laisvė šioje srityje yra gana didelė“, – sakė G. Us onytė. KT

„Ji studijuoja informacijos vadybą. Šiais metais ji studijuoja antrame kurse-“

104 |

LORETA SEMĖNIENĖ

metus. „Apie būsimą darbą dar negalvoju. Žinau, kad būsiu vadovė, o pasirinkimo laisvė šioje srityje gana didelė“, – sako G. Usonytė.ʼ

Tačiau darbas arba konkreti veikla, susijusi su tam tikra profesija, gali būti laikina, pavyzdžiui, visuomeninė veikla ar pan. (žr. (6)–(9) pavyzdžius). Laikinai būsenai žymėti, kaip jau minėta, vartojamas ir vardininkas, ir įnagininkas, pvz.:

(13) Kaip gyvenas, kaip besiverčias? O, apie tai vėliau, pasakojimų ir kalbų bus tiek ir tiek! Tariant trumpai – jis Priekalnėje buvęs režisierius, dabar jau nieko nedirbąs, besiilsįs. Gyvenąs vienas, laisvas ir paukštis. Tuoj pat jis mane pavadino pasisvečiuoti savo namuose. KT „Kaip laikosi, kaip verčiasi? Na, apie tai vėliau, dar bus daugybė pasakojimų ir kalbų! Trumpai tariant, jis buvo režisierius Priekalnėje, dabar jau nieko nedirba, ilsisi. Gyvena vienas, laisvas kaip paukštis. Tuoj pat jis pakvietė mane į svečius pas save.“

(14) Mintyse (tfu, tfu, tfu) pagalvojau – ar tik motulės „pamokos“ prie to neprisidėjo? O vyras, kaip mačiau nuotraukose, buvo išvaizdus, dailaus sudėjimo. Buvo aviacijos inžinieriumi. KT „Mintyse (tfu, tfu, tfu) pagalvojau, ar čia neprisidėjo motulės „pamokos“. Vyras, kurį mačiau nuotraukose, buvo išvaizdus, dailaus sudėjimo. Jis buvo aviacijos inžinierius.“

Pridėtiniais predikatiniais daiktavardžiais, žyminčiais profesinį ar visuomeninį darbą, taip pat galima išreikšti pastovią būseną. Tačiau, kaip matyti iš sakinių (15)–(18), tokiais atvejais vartojamas ne tik vardininkas, bet ir įnagininkas, plg.:

(15) Ne visiems patiko 1941 m. kovo 13 d. A. Smetonos JAV lietuviams pasakyti žodžiai: „Aš buvau, esu ir būsiu Lietuvos prezidentas (...) Aš palieku Lietuvos prezidentas de jure“. KT „Ne visiems patiko A. Smetonos 1941 m. kovo 13 d. JAV lietuviams pasakyti žodžiai: „Buvau, esu ir būsiu Lietuvos prezidentas (...) Lieku Lietuvos prezidentas de jure“.“

(16) Pasakoti apie save – nedėkingiausias dalykas. Tavo ištartus žodžius galima suprasti įvairiai, todėl kalbėsiu trumpai. Pirmiausia [aš] esu ir būsiu akių gydytojas, kurio pašaukimas – padėti regėjimo problemų turintiems žmonėms. Oftalmologu pradėjau dirbti dar studijuodamas rezidentūroje. KT „Pasakoti apie save – nedėkingiausias dalykas. Tavo pasakytus žodžius galima suprasti įvairiai, tad kalbėsiu trumpai. Pirmiausia esu ir būsiu akių gydytojas, kurio pašaukimas – padėti žmonėms, turintiems regėjimo problemų. Oftalmologu pradėjau dirbti dar rezidentūros studijų metu.“

(17) Po žmonos mirties galvojai atsisakyti savo profesijos? – Ne vienos minutės. Kesi to niekada neatleistų. „Visada [tu] būk aktorium“, – tokie buvo paskutinieji jos žodžiai. KT “Dachtest du nach dem Tod deiner Frau daran, den Beruf aufzugeben?”

„Nė minutės. Kesi niekada nebūtų to atleidusi. „Visada būk aktorius“, – buvo paskutiniai jos žodžiai“.

PRÄDIKATIVE SUBSTANTIVE IM LITAUISCHEN | 105

(18) Įdomu, jei taptumėte politike, apie Jus sužinotume daug kompromituojančių dalykų? – Niekada [aš] nebūsiu politike. O skandalų apie mane?.. Kad nėra. Gal kada nors buvau per daug išgėrusi, išsišokusi, pasakiusi ne tai, ką reikia. – O narkotikai? KT

„„Ar nebūtų įdomu, jei taptumėte politike, ar sužinotume apie jus daug kompromituojančių faktų?“

„Niekada nebūsiu politikė. O skandalų dėl manęs?.. Jų nėra. Gal kada buvau kiek įkaušusi, padūkusi, nepasakiau to, ką reikėjo.“

„O narkotikai?“

Taigi daiktavardžiais, kuriais įvardijamas darbas, profesija, visuomeninė veikla ir pan., reiškiama tiek pastovi, tiek laikina būsena, kuri savo ruožtu gali būti perteikiama ir vardininku, ir įnagininku.

Kita vertus, manoma, kad minėtų daiktavardžių atveju svarbi ne tiek opozicija laikinas / pastovus, kiek tai, kad vardininko ir įnagininko vartojimą lemia konkreti daiktavardžio reikšmė. Leksiniu požiūriu šie predikatyviai vartojami daiktavardžiai, kuriais įvardijama profesinė, socialinė ir visuomeninė veikla, yra praradę tiesioginį ryšį su savo referentu – asmeniu. Todėl jie veikiau žymi ne asmenį, o su juo siejamą veiklą (Hentschel 1993b: 276–277, 282, 1992a; plg. Dik 1989: 170–172). Kitaip tariant, toks daiktavardinių predikatyvų vartojimas yra netipinis, panašus į „tikrąjį“ predikato (veiksmažodžio) vartojimą (plg. Valeckiene 1998: 53).

1.3. Remiantis kitų kalbų duomenimis, pabrėžta, kad įnagininkas pirmiausia įsitvirtina su predikatyviniais daiktavardžiais, praradusiais prototipinę daikto, t. y. asmens, žymėjimo funkciją (plačiau žr.: Hentschel 1992a; 1993b: 277–278, 282, 285–286; 1999: 260).

Apibendrinant turimą informaciją matyti, kad paprastajame sakinyje įnagininkas su minėtais predikatyviniais daiktavardžiais vartojamas dažniau nei su kitais daiktavardžiais. Tačiau ši įnagininko vartojimo tendencija anaiptol nėra akivaizdi, net jei nepaisysime to, kad įnagininkas vartojamas ne ką dažniau nei vardininkas (žr. 1 lentelę).

1 LENTELĖ. PREDIKATYVINIO DAIKTAVARDŽIO REIKŠMĖS ĮTAKA LINKSNIŲ ŽYMĖJIMUI

Daiktavardis Linksnis Sakinių skaičius (n) Vardininkas Įnagininkas veiklai įvardyti 193 53 246 78% 22% kitoks 133 18 151 88% 12%

106 |

LORETA SEMĖNIENĖ

Taigi, viena vertus, reikia pripažinti, kad instrumentalis su predikatyviniais veiklos pavadinimais lietuvių kalboje nėra labai paplitęs. Kita vertus, iš lentelės matyti, kad instrumentalis su kitais predikatyviniais daiktavardžiais vartojamas ne ką rečiau. Keletas pavyzdžių:

(19) Tamsta išsižadėjote savo tautybės, o aš nors ir turiu išsaugojusi motinos pasą, negaliu jos atgauti per biurokratines kliūtis... Teisingiau, kad būtum tuo, kuo gimėi, reikia nemažai sumokėti bylinėjantis teismuose, o to nesu įpratusi daryti. KT

„Jūs išsižadėjote savo tautybės, o aš, nors ir išsaugojau motinos pasą, dėl daugybės biurokratinių kliūčių negaliu jo atgauti... Teisesnis, kad būtum tuo, kuo gimei, reikia nemažai sumokėti per ginčą teisme, o aš prie to nepratęs.“

(20) Sakai, jei [tu] nebuši žmogumi, tai kirminu būti nenori. Labai gražu, bet kas, tavo manymu, yra žmogus, jeigu Tu juo nesi? Kad būtum žmogumi, argi būtinai reikia turėti ant kaktos užlipdytą ženklą, t. y. būti kurpiu, inžinierium, kunigu ar muziku? KT

„Sakai, jei nebūsi žmogus, nenorėsi būti ir kirminas. Labai gražu, bet kas, tavo manymu, yra žmogus, jei tu juo nesi? Argi, kad būtum žmogus, būtina turėti ant kaktos lipduką, t. y. būti batsiuviu, inžinieriumi, kunigu ar muzikantu?“

(21) Būk atvira pasauliui, pažinimui, bendravimui, stenkis gyventi ne „savo gatvę“, o „didžiojo pasaulio“ (tai yra, [tu] būk šiuolaikinė europietė) – tam visiškai nebūtina gyventi Romoje ar Amsterdame! KT

„Būk atviras pasauliui, pažinimui, bendravimui, nesiek gyventi „savo gatvėje“, o gyvenk „didžiajame pasaulyje“ (t. y. būk šiuolaikinė europietė) – juk tam tikrai nebūtina gyventi Romoje ar Amsterdame!“

(22) Amžininkas tampa tikruoju amžininku. Tačiau neamžininkas (betarpiškai suprantant) juk yra vėlesnysis, taigi ir vėlesnysis turi galėti būti tikruoju amžininku. KT

„Šiuolaikinis žmogus tampa tikru savo laikmečio žmogumi. Tačiau ne šiuolaikinis žmogus (tiesiogine prasme) yra vėlesnis žmogus, taigi ir vėlesnis žmogus turi gebėti būti tikras savo laikmečio žmogus.“

(23) Tarkime, Algirdas ir jo aplinka, išgirdusi viešą Jono ar Antano prisipažinimą, reaguoja į tai ramiai: na ir [jūs] būkite tais krikščionimis, mums nuo to nei šilta, nei šalta. KT

„Tarkime, Algirdas ir jo aplinka ramiai reaguoja į viešą Jono ar Antano tikėjimo išpažinimą: na, tai būkite krikščionys, mums visiškai nesvarbu.“

(24) Valančius visa savo būtybe tautai troško laimės ir didybės, [jis] būdamas realistu, sukūrė ir priemones šiam idealui pasiekti. Valančius pats kilęs iš savo tautos gelmių – liaudies – gerai nusimanė, kas ji yra, juto, ko jai trūksta. KT

„Valančius visa savo esybe troško tautai laimės ir didybės; būdamas realistas, jis taip pat kūrė priemones šiam idealui pasiekti. Pats Valančius kilo iš tautos gelmių – iš liaudies – ir gerai žinojo, kas ji yra, jautė, ko jai trūksta.“

Iš sakinių (19)–(24) matyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje instrumentalis (kaip ir nominatyvas) vartojamas ir tada, kai

PRÄDIKATIVE SUBSTANTIVE IM LITAUISCHEN

107

predikatyviniu daiktavardžiu įvardijama pastovi, prigimtinė asmens (ar gyvos būtybės) būsena (plg. sakinius (3)–(5)⁴.

Žinoma, pastoviai būsenai įvardyti vartojamas predikatyvinis daiktavardžio vardininkas ne visada gali būti pakeistas įnagininku, ir atvirkščiai (plg. sakinius (15)–(18)). Neretai vardininko (žr. (25)–(26)) arba įnagininko (žr. (27)–(28)) vartojimą lemia predikatyvinio daiktavardžio reikšmė, sakinio kontekstas ar pan. (žr. toliau) (plg. Šukys 1998: 250), pvz.:

(25) Be to, [jis] būdamas intelektualas, jis šiek tiek per menkai vertina tą neartikuliuotą ir apibrėžtos formos neturintį maldingumą. KT

„Be to, kaip intelektualas, jis kiek neįvertina neartikuliuoto religingumo be apibrėžtų formų.“

(26) Nutaria pats imtis savarankiško rangovo darbo – stato geležinkelio tiltus. [jis] būdamas geras savo specialybės žinovas, organizatorius ir sąžiningas darbų vykdytojas, jis greitai pelnė Rusijos susisiekimo ministerijos pagarbą. KT

„[Jis] nusprendžia pats imtis statybos darbų vadovo pareigų – stato geležinkelio tiltą. Gerai savo sritį išmanantis, organizatorius ir sąžiningas vykdytojas, jis greitai pelno Rusijos susisiekimo ministerijos pripažinimą.“

(27) Svarstydamas Hėgelio požiūrį, Berdiajev’as parodo, jog ponas ir vergas iš tikrųjų sėdi vienoje valtyje, jog jie abu yra vergijos aukos. Kad [tu] būtum asmeniu, turi lemti [=ugdyti – L. S.] save tiktai savo dvasios laisvės pagrindu, o ne griebdamasis valdų, valdžios struktūrų, aistrų ar viešpatavimo kitiems. KT

„Aptardamas Hegelio poziciją, Berdiajevas parodo, kad ponas ir tarnas iš tikrųjų sėdi vienoje valtyje, kad abu jie yra vergovės aukos. Kad būtum asmenybė, gali pasikliauti tik savo dvasios laisve, o ne siekiu valdyti, valdžios struktūromis, aistra ar kitų valdymu.“

(28) Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis. Nebe pirmą kartą filosofija yra smarkiai puolama ir net apskritai neigiama kaip nereikalinga ir žalinga. Kam jos reikia? KT

„Šios užduoties supratimas, nesvarbu, kokia forma, išliks tol, kol žmonės bus žmonės. Ne pirmą kartą filosofija aršiai puolama ir net neigiama kaip nereikalinga bei žalinga. Kam ji reikalinga?“

Vgl.: (25a) *Be to, [jis] būdamas intelektualu, jis šiek tiek per menkai vertina tą neartikuliuotą ir apibrėžtos formos neturintį maldingumą.

(26a) *[Jis] būdamas geru savo specialybės žinovu, greitai pelnė Rusijos susisiekimo ministerijos pagarbą.

(27a) *Kad būtum asmeniu, turi lemti [=ugdyti – L. S.] save tiktai savo dvasios laisvės pagrindu, o ne griebdamasis valdų, valdžios struktūrų, aistrų ar viešpatavimo kitiems.

(28b)?Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

⁴ Kalbos kultūros specialistų nuomone, sakinius su įnagininku, reiškiančius pastovią būseną, reikėtų taisyti (Paulauskienė 2001: 184; Kniūkšta, Hg., 2000: 102; plg. Miliūnaitė, Hg., 2003: 77; Šukys 1998: 250; Pupkis, Hg., 1985: 91).

108 |

LORETA SEMĖNIENĖ

Tą patį galima pasakyti apie vardininko ir įnagininko vartojimą laikinai būsenai reikšti: nors šiai laikinai būsenai išreikšti gali būti vartojamas ir vardininkas, ir įnagininkas, o sakinyje abu jie dažnai gali būti pakeičiami vienas kitu nekeičiant reikšmės (plg. (6)–(9); (13)–(14)), sakinio kontekstas gali turėti įtakos linksnio pasirinkimui, pvz.:

(29) Mandagiai padėkojęs Heinrich Horstmann už pasiūlymą ir patarimą pasakiau, kad tokiam svarbiam žingsniui dar nesu pasiruošęs. Gana DAŽNAI buvau vertėju. KT

„Mandagiai padėkojęs Heinrichui Horstmannui už pasiūlymą ir patarimą, pasakiau, kad tokiam svarbiam žingsniui dar nesu pasirengęs. Gana DAŽNAI buvau vertėjas.“

(30) Civiliai gyventojai, anaiptol neapsaugoti, DAŽNAI būna pirmimi kovojančių jėgų taikiniu. KT⁵

„Civiliai gyventojai, anaiptol neapsaugoti, DAŽNAI būna pirmosios kariaujančių pusių aukos.“

(31) Jos vyrą rusai suėmė ir išvežė. Pas ją apsilankė partizanų vadas, slapyvardžiu Spyglys, A. Smetonos valdymo metais Alytuje [Spyglys] buvęs ulanų karininku. Tuo metu pas Štrimaitienę atėjęs Z. Piečaitis pareiškė, kad reikia 60 kiaušinių partizanams pamaitinti. KT „Jos vyrą rusai suėmė ir išvežė. Pas ją apsilankė partizanų vadas, slapyvardžiu Spyglys, kuris Smetonos valdymo metais Alytuje buvo ulonų karininkas,. Tuo metu pas Štrimaitienę atėjęs Z. Piečaitis pareiškė, kad partizanams pamaitinti reikia 60 kiaušinių.“

Plg.: (32) Pas ją apsilankė partizanų vadas, slapyvardžiu Spyglys, A. Smetonos valdymo metais Alytuje buvęs ulanų karininkas. „Pas ją apsilankė partizanų vadas, slapyvardžiu Spyglys, kuris Smetonos valdymo metais Alytuje buvo ulonų karininkas,.“

Iš principo (29)–(30) tipo sakiniuose taip pat galima vartoti vardininką. Įnagininkas čia pasirinktas dėl laiko aplinkybės dažnai „dažnai“. Tačiau sakinyje (31) įnagininko pakeisti vardininku negalima, nes dėl to pasikeistų ir sakinio turinys: dalyvis buvęs „buvęs“ galėtų būti suprastas kaip daiktavardžio karininkas „karininkas“ pažyminys (buvęs karininkas „buvęs karininkas“, žr. (32)).

1.4. Taigi iš to, kas pasakyta, galima spręsti, kad dabartinėje lietuvių kalboje semantinė opozicija laikinas / pastovus netinka paaiškinimui: nuo jos nepriklauso daiktavardinio predikatyvo linksnio pasirinkimas⁶.

⁵ Manoma, kad kalbos kultūros požiūriu taisytini tokie vartosenos atvejai kaip: Delfinai DAŽNAI esti įdomių tyrinėjimų objektu ir pan., o čia reikėtų vartoti tik vardininką (Miliūnaitė, Hg., 2003: 76; Paulauskienė 2001: 184). Vardininko vartojimas tokiuose sakiniuose aiškinamas pastovumo žymėjimu.

⁶ Jonas Palionis (1995: 66) wies darauf hin, dass schon in Schriften des XVI.–XVII. Jh. der Instrumental auch dann verwendet wurde, wenn mit dem Substantiv eine unveränderliche, beständige Befindlichkeit des Subjekts beschrieben wurde. Vgl. die Verwendungstendenzen der Fälle (Nominativ vs. Instrumental) des prädikativen Substantivs im Polnischen (Bogusławski 2001; Hentschel 1993b: 279–282, 1994), Russischen (Hentschel 1991a; 1991b: 304–306; Moser 1994) und in anderen Slawinen (Hentschel 1991b: 306).

PRÄDIKATIVE SUBSTANTIVE IM LITAUISCHEN | 109

Šiuolaikinėje lietuvių kalboje tiek pastovios, tiek laikinos būsenos iš principo gali būti reiškiamos instrumentaliu arba vardininku.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienu atveju predikatinio daiktavardžio vardininką būtų galima pakeisti instrumentaliu (arba atvirkščiai) arba kad vardininko ir instrumentalio vartojimas būtų lygiavertis. Galima sakyti, kad tam tikromis semantinėmis ar formaliomis sintaksinėmis aplinkybėmis vienas ar kitas predikatyvo linksnis yra labiau tikėtinas, tačiau nėra privalomas (žr. toliau).

Tais atvejais, kai predikatinio daiktavardžio vardininkas ir instrumentalas gali būti vartojami vienas vietoj kito nekeičiant reikšmės, tai yra MORFOSINTAKSINIAI VARIANTAI. Kitaip tariant, fiksuotoje struktūrinėje pozicijoje, kurioje situacija pateikiama iš tos pačios perspektyvos, gali būti vartojamos (bent) dvi skirtingos to paties semantinio argumento morfosintaksinės formos, nekeičiant reikšmės (Hentschel 1992a, 2001; plg. Valiulytė 1992: 50). Tuomet vieno ar kito linksnio pasirinkimas priklauso tik nuo stilistinių, pragmatinių ir pan. niuansų.

Jei substantyvinio predikato linksnio pasirinkimui įtakos turi sakinio sintaksinė distribucija ir šiame kontekste linksniai negali būti vartojami vienas vietoj kito, vardininkas ir instrumentalas funkcionuoja kaip POZICINIAI VARIANTAI, t. y. tarp jų esama papildomos komplementariosios distribucijos, pvz.: tau reikėtų būti mokytoju / *mokytojas „Tau reikėtų būti mokytoju“. Su bendratimi (išskyrus 2.2 aptariamus atvejus, kai vartojami bendraties sakiniai, kurių nulinis subjektas koreliuoja su pagrindinio sakinio subjektu) vartojamas tik predikatinis instrumentalas.

Toliau konkrečiai aptariami tik tie predikatai, kurie lemia vardininko ir instrumentalio pasirinkimą kaip morfosintaksinius variantus.

1.5. Remiantis kitomis kalbomis pastebėta, kad predikatinio daiktavardžio linksnio pasirinkimas priklauso nuo opozicijos gyvas / negyvas.

Teigiama, kad su predikatiniais daiktavardžiais, įvardijančiais negyvus (konkrečius arba abstrakčius) dalykus, dažniau vartojamas instrumentalas. Kita vertus, pastebima, kad instrumentalas su daiktavardžiais, žyminčiais abstrakčius dalykus, vartojamas ne itin dažniau nei su daiktavardžiais, įvardijančiais konkrečius negyvus daiktus (plačiau žr. Hentschel 1991a: 226–228, 1991b: 304; 1993b: 278–279; plg. 1999: 260). Kitaip tariant, dažnesnis instrumentalio vartojimas aktualus hierarchijos gyvas / negyvas požiūriu, tačiau ne hierarchijos ASMUO < GYVA BŪTYBĖ < KONKRETUS NEGYVAS DAIKTAS < ABSTRAKTUS NEGYVAS DAIKTAS požiūriu. Pvz.:

(33) Arvi, kelkis ir eik, – kužda kitas, prislopęs balsas, – likti vietoje pražūtis. Tu niekada nesustojai, kai kildavo dvejonė. Buvai geležis, o dabar – tirpstantis vaškas. KT „Arvi, kelkis ir eik“, kužda kita prislopusiame balse tarianti mintis, „likti vietoje – pražūtis. Niekada nesustodavai, kai kildavo abejonė. Buvai geležis, o dabar [esi] tirpstantis vaškas“.

(34) Juk tikriausiai bent porą dešimtmečių Tu buvai tąją „renesansine“ mūsų kolona, tuo

110 |

LORETA SEMĖNIENĖ

„drūtu ąžuolu“, į kurio petį rėmėsi teatro stogas. Būtent Tave pažiūrėti kadaise voromis traukė jaunos panaitės. KT

„Tikriausiai mažiausiai du dešimtmečius buvai mūsų „Renesanso“ kolona, „tvirtas ąžuolas“, ant kurio peties laikosi mūsų teatro stogas. Kadaise jaunos merginos plūdo vien tam, kad tave pamatytų.“

(35) Ir tu dabar man būsi vienas ir kitas, tu mano bejėgis, silpnas kūdikėli. Nieko nebijok, Nora, būk tikrai man atvira, ir aš būsiu tavo valia ir tavo sąžinė... KT

„Dabar tu man būsi ir tas, ir anas, tu esi mano bejėgis, silpnas kūdikis. Nieko nebijok, Nora, tik būk su manimi atvira ir aš būsiu tavo valia ir tavo sąžinė.“

(36) Toliau jis kalbėjo: „Jei to laikysies, būsi lygus bet kokiam karaliui, o jei nuo to nutolsi, [tu] būsi mūsų ir savo žūties priežastim“. Po to kunigaikštis padėkojo. KT

„Toliau jis kalbėjo: „Jei to laikysiesi, būsi kaip karalius, o jei nuo to nukrypsi, būsi priežastis mūsų ir tavo žlugimo.“

Remiantis keliais turimais atvejais, kai predikatiniai daiktavardžiai žymi negyvus daiktus, gana sunku kalbėti apie konkretų gyvumo hierarchijos poveikį linksnio pasirinkimui. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad su negyvus daiktus įvardijančiais daiktavardžiais instrumentalis vartojamas kiek dažniau (žr. 2 lentelę). Taigi galima teigti, kad lietuvių kalboje negyvumo raiška, kaip gyvumo hierarchijos pakopa, linksniu nėra gramatikalizuota, t. y. tiek negyvus, tiek gyvus referentus žymintys daiktavardžiai dažniausiai reiškiami vienodai – kilmininku.

Kita vertus, visiškai natūralu, kad instrumentalis su negyvus daiktus žyminčiais daiktavardžiais vartojamas retai. Jau minėta (žr. 1.1), kad instrumentalis pirmiausia įsitvirtina su predikatiniais daiktavardžiais, praradusiais savo prototipinį pobūdį; net ir tokiais atvejais lietuvių kalboje instrumentalis vartojamas retai.

2 LENTELĖ. GYVUMO HIERARCHIJOS POVEIKIS PREDIKATINIO DAIKTAVARDŽIO LINKSNIŲ ŽYMĖJIMUI

Linksnis | gyvas | negyvas | sakinių skaičius (n) | vardininkas | 335 | 74 | 409 | 82% | 18% | įnagininkas | 50 | 18 | 68 | 73,5% | 26,5%

Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad vardininkas paprastai vartojamas ir tada, kai negyvus daiktus žymintys daiktavardžiai sakinyje eina ir kaip subjektas, ir kaip predikatyvas, t. y. predikatinio daiktavardžio vardininkas taip pat

Prädikative Substantive im Litauischen | 111

tuomet vartojamas dažniau nei įnagininkas, kai subjektas ir predikatyvas yra netipiški, nežymintys gyvų būtybių, pvz.:

(37) Išgerk, – pakïšo jam didelę taurę degtinės Sava, – užpilk šią smarvę nevilti. Nuo šiol tau kiekvienas stiklas bus nuostabus eliksyras, gelbstintis nuo nevilties, ir dar… adata. Patikėk manim. Tai ir yra gyvenimo kaifas. KT

„Išgerk“, Sava ištiesė jam didelę stiklinę degtinės, „apmalšink šiuo viralėliu savo beviltiškumą. Nuo šiol kiekviena stiklinė tau bus gardus eliksyras, gelbstintis nuo beviltiškumo ir dar... adata. Patikėk manimi. Tai gyvenimo smūgis.“

(38) Nieks prie darbo žmogaus nel enks, ta prievolė karti galios nustos: laisvas darbas bus garbė ir džiaugsmas. Mes, Ordinas, dabar esam broliai, o kai Visuotinė Gerovė ateis, visi žmonės broliausis, visa kas bendra bus. KT

„Niekas nevers žmogaus dirbti, ši karti pareiga neteks savo galios: laisvas darbas bus garbė ir džiaugsmas. Mes, Ordinas, dabar esame broliai, o atėjus visuotinei gerovei visi žmonės susibroliaus, viskas bus bendra.“

(39) Pasipiktinimo išraiška yra ta, kad akimirka yra kvailystė, paradoksas yra kvailystė; šitai yra paradokso reikalavimas – kad protas būtų absurdas – tik dabar su rezonansu ataidintis iš pasipiktinimo. KT

„Pykčio išraiška yra ta, kad akimirka yra kvailystė, paradoksas yra kvailystė; paradoksas reikalauja, kad protas būtų absurdas, tik dabar, iš pykčio, aidu skardžiai nuaidintis.“

Vgl.: (40) Bet iš šito troškimo, kuris, [troškimas] būdamas dar tamsiu pagrindu, yra pirmas dieviškosios būties pasireiškimas, pačiame Dieve gimsta vidinis refleksyvus įvaizdis. KT

„Tačiau iš šio troškimo, kuris dar yra tamsusis pagrindas, pirmojo dieviškosios būties apsireiškimo, pačiame Dieve kyla vidinis refleksyvus regėjimas.“

1.6. Apibendrinant reikia pasakyti, kad lietuvių kalboje aptarti semantiniai kriterijai (laikinas / pastovus; gyvas / negyvas) neturi lemiamos įtakos linksnio vartojimui.

2. FORMALIEJI KRITERIJAI, GALINTYS TURĖTI ĮTAKOS VARDINIO PREDIKATYVO LINKSNIUI

2.1. Kopulos būtikaitybos forma

2.1.0. Kopula būti predikatyviniame sakinyje neturi savarankiškos leksinės reikšmės, tačiau suteikia daiktavardžiu išreikštam požymiui laiko ir modalumo atspalvių (Ambrazas, Red., 1996: 479; Ambrazas, ed., 1997: 469; plg.: Labutis 1998: 237; Balkevičius 1963: 105).

2.1.1. Teigiama, kad predikatyvinio daiktavardžio vardininkas vartojamas su išreikšta arba numanoma sakinio tarinio būti esamojo laiko forma (Šukys 1998:

112 |

LORETA SEMĖNIENĖ

247, 250; 1984: 125)⁷. Predikatyvinio daiktavardžio įnagininkas gali konkuruoti su vardininku, kai jungtis būti vartojama būtuoju laiku, tariamąja nuosaka, liepiamąja nuosaka ar pan.

Pastebima, kad predikatyvinio daiktavardžio įnagininkas gana retai (paryškinta L.S.) vartojamas su būtojo laiko formomis, su būsimuoju laiku – šiek tiek dažniau, su tariamąja nuosaka ne itin dažnai, su liepiamąja nuosaka taip pat nedažnai (Šukys 1998: 75, 245–247; plg.: Ambrazas, Red., 1996: 505–506; Sirt autas, Grenda 1988: 71; Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė, Red., 1976: 364).

Tokios gremėzdiškos formuluotės neleidžia daug spręsti apie tikrąsias daiktavardžio įnagininko vartojimo tendencijas.

Ši medžiaga leidžia teigti, kad predikatyviniuose sakiniuose su asmenuojamuoju veiksmažodiniu tariniu daiktavardžio įnagininko vartojimo tendencija nėra stipresnė už vardininko vartojimo tendenciją (žr. 3 lentelę) (plg. Hentschel 1993b: 267–268). Kita vertus, pripažinus, kad predikatyvinio daiktavardžio įnagininkas iš esmės nevartojamas su esamojo laiko jungties forma (esama ar numanoma) (plg. pvz. (30)), galima teigti, jog asmenuojamosios jungties morfologinė forma turi įtakos įnagininko vartojimo tendencijoms. Įnagininkas dažniau vartojamas tokia seka: ESAMASIS LAIKAS < ANKSTESNIS LAIKAS < BŪSIMASIS LAIKAS < TARIAMOJI NUOSAKA < LIEPIAMOJI NUOSAKA⁸.

⁷ Remiantis šia nuomone, būtų galima tikėtis, kad sakiniuose su veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis vardininku žymima tik pastovi būsena. Tačiau, kaip matyti iš pavyzdžių, vardininku galima nusakyti ir pastovią, ir laikiną būseną. Plg.:

(i) Jiems [žmonėms, kurie gyvens vėliau] irgi reikės gaivaus oro, švaraus vandens ir derlingos dirvos. Žmogus irgi yra Gamtos kūdikis, tačiau, turėdamas protą, mano, kad yra labai galingas, daug pranašesnis už kitus. KT

„Jiems [žmonėms, kurie gyvens vėliau] taip pat reikės gryno oro, švaraus vandens ir derlingos žemės. Žmogus taip pat yra gamtos vaikas, tačiau, apdovanotas protu, jis mano esąs labai galingas, geresnis už kitus.“

(ii) Alūfnė per amžius nėra buvęs koncerte. Jam tik verslai galvoje. ŠIANDIEN aš [esu] jo palydovė vienoj gedulingo j akcijoj. Pameni tą pani Zosę? – Pa. – Palaidojom ją. Prieš valandėlę išnešė iš šventos Teresės rūšio. KT

„Alfunė amžinybę nebuvo koncerte. Galvoje jam tik darbas. ŠIANDIEN aš esu jo palydovė laidotuvių apeigose. Ar prisimeni panelę Zosę?“ „Hm.“ „Mes ją palaidojome, neseniai ją išnešė iš šventosios Teresės rūsio.““

(iii) Gyvenu ankštame vieno kambario butelyje toleibusų linijos gale. Neturiu nei vaikų, nei vyro, netgi mašinos. O mano draugė turi viską, jau SENIAI yra katedros vedėja... Nieko gyvenime negaunu lengvai. KT

„Gyvenu ankštame vieno kambario bute troleibusų linijos gale. Neturiu nei vaikų, nei vyro, net automobilio. O mano draugė turi viską, JAU SENIAI yra katedros vedėja... Man gyvenime niekas lengvai nepasiekiama.“

Taigi lieka ne visai aišku, kokiais kriterijais remiantis aiškintinas vardininko vartojimas šalutiniuose sakiniuose su veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis: ar tuo, kad šalutiniuose sakiniuose su veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis vardininkas nusako tik pastovią būseną (nes įnagininkas nevartojamas), ar tuo, kad vardininko vartojimą lemia tarinio veiksmažodžio esamasis laikas (žr. 5 išnašą).

⁸ Nors iš pavyzdžių matyti, kad įnagininkas, regis, vartojamas dažniau, kai lyginamos jungties ankstesnio laiko formos su liepiamosios nuosakos formomis, vis dėlto negalima užtikrintai teigti, kad įnagininko vartojimo dažnio padidėjimas, siejamas su jungties būti formomis, yra reikšmingas. Kitaip tariant, kyla abejonių, ar kelių

Prädikative Substantive im Litauischen

113

Nominatyvo vartojimą su esamojo laiko formomis būti galima paaiškinti statinių požymių žymėjimu. Kai sakoma „X ist Y“, turima omenyje, kad X laiko požiūriu (t. y. dabartyje) turi nekintamą Y savybę. Tuo tarpu didėjantį polinkį vartoti instrumentą su būtojo laiko, būsimojo laiko ir panašiomis būti formomis galima aiškinti dinaminiu žymėjimu. T. y. iš teiginio „X wird Y“ išplaukia „X ist (jetzt) nicht Y, wird aber zu Y“. Kitaip tariant, galima matyti, kad nominatyvas ir instrumentalis iš principo gali būti vartojami kaip variantai, kai asmenuojamoji kopulos forma žymi kintamą savybę, t. y. procesą. Ir atvirkščiai: kai asmenuojamoji būti forma nusako nekintamą, taigi statinę, savybę, paprastai vartojamas nominatyvas (taip pat žr. Stassen 2001).

Išsamiau analizuojant matyti (žr. 3a lentelę), kad, atsižvelgiant į kopulos būti formų hierarchiją, polinkis vartoti instrumentalį didėja ne tik su predikatiniais daiktavardžiais, žyminčiais profesinę ar kitokią veiklą, bet ir su kitais daiktavardžiais. Pastebima, kad sakiniuose su liepiamąja nuosaka profesinę ar kitokią veiklą žymintys daiktavardžiai instrumentalio linksniu vartojami kiek dažniau nei nominatyvo.

3 lentelė. Asmenuojamosios kopulos būti įtaka predikatinio daiktavardžio linksnio žymėjimui

morfologinė forma

Linksnis

Sakinių skaičius (n)

Nominatyvas

Instrumentalis

buvo (vienkartinė praeitis)

136 93%

10 7%

146

bus (ateitis)

115 85%

20 15%

135

būtų (tariamoji nuosaka)

43 81%

10 19%

53

būk (liepiamoji nuosaka)

32 58%

23 42%

55

2.1.2. Su kopulos formomis siejamas ne tik laikas, bet ir sakinio modalumo žymėjimas real / irreal (plačiau žr. Palmer 1999: 235–239). Kai vartojamos tik būtojo ir esamojo laiko formos, reiškiamas realus modalumas

Ar čia pateiktų procentų pakanka kaip paaiškinimo ir ar šie duomenys pakankamai patikimi, kad būtų galima daryti apibendrinančias išvadas ir kalbėti apie lemiamą įtaką predikatinio daiktavardžio linksniui.

114 |

LORETA SEMĖNIENĖ

LENT. 3A. morfologinė forma | Laikas | Skaičius (n) | Nominatyvas | Instrumentalis | Profesijų pavadinimai | Kiti daiktavardžiai | Profesijų pavadinimai | Kiti daiktavardžiai | buvo (būtasis laikas) | 86 | 50 | 8 | 2 | 146 | 91% | 96% | 9% | 4% | bus (būsimasis laikas) | 79 | 36 | 18 | 2 | 135 | 81% | 95% | 19% | 5% | būtų (tariamoji nuosaka) | 17 | 26 | 5 | 5 | 53 | 77% | 84% | 23% | 16% | būk (liepiamoji nuosaka) | 11 | 21 | 14 | 9 | 55 | 44% | 70% | 56% | 30%

išreiškiama, ateities laiku galima išreikšti ir realius, ir nerealius dalykus (plg. Ambrazas, ed., 1997: 255–256; Ambrazas, Red., 1996: 304–307) (plg. taip pat pavyzdžius (10)–(12), (15)–(16), (18)). Plg.:

(41) Jeigu bitelės manęs negils, tai užaugusi būsiu bitininkė. KT „Jei bitės manęs negels, tai užaugusi būsiu bitininkė.“

(42) Buvau padaręs keletą skulptūrų, ir ten apsigyvenau su šeima, nes Vilnius man buvo pasidaręs atšiaurus miestas. Norėjau viską užmiršti. Verčiau jau būsiu skulptorius kaime negu valkata mieste. KT „Buvau sukūręs keletą skulptūrų ir ten apsigyvenau su šeima, nes Vilnius man buvo tapęs atšiauriu miestu. Norėjau viską pamiršti. Verčiau jau būsiu skulptorius kaime negu valkata mieste.“

Tą patį galima pasakyti ir apie liepiamosios nuosakos formų vartojimą: jos gali būti žymimos kaip realios arba nerealios. Tačiau polinkis priskirti liepiamąją nuosaką nerealiajai kategorijai yra stipresnis negu būsimojo laiko atveju; tai pasireiškia dažnesniu instrumentalio vartojimu (plg. sakinius (17), (21), (23)). Plg.:

(43) Pasako kalbą, tarytum įkvėptą šv. Pauliaus ir šv. Tomo: „Nuo kada moterims leista išsižadėti savo lyties ir tapti vyru?.. (Prigimtis) tarė moteriai: Būk moteris. Vaikų priežiūra, namų ruoša, įvairūs motinystės rūpesčiai – štai tavo darbas“. Joms buvo uždrausta įeiti į Tarybą. KT

Prädikative Substantive im Litauischen | 115

„[Jis] pasakė kalbą, tarsi būtų įkvėptas šventojo Pauliaus ir šventojo Tomo: „Nuo kada moterims leidžiama išsižadėti savo lyties ir tapti vyru?... (Gamta) tarė moteriai: „Būk moteris“. Vaikų priežiūra, namų ūkis, įvairūs motinystės vargai – tai tavo darbas.“ Joms buvo uždrausta eiti į tarybą.“

(44) Jei nori turėti draugą, pats būk draugu. KT

„Jei nori turėti draugą, pats būk draugas.“

Tariamoji nuosaka dažniausiai priskiriama nerealiajai kategorijai, t. y. parodomas kalbėtojo santykis su galima, bet faktiškai neatlikta veika (plg. taip pat sakinius (4), (19)–(20)), pvz.:

(45) Tačiau kodėl buvo pamirštas svarbiausias menininko privalumas – kūrybos laisvė? Argi būtina deklaruoti kokią nors ideologiją, kad būtum visų pripažintu rašytoju? Galbūt ribotas kūrybinės erdvės suvokimas ir sukėlė nervingą kritikų reakciją? KT

„Tačiau kodėl buvo pamiršta didžiausia menininko dorybė – kūrybos laisvė? Ar būtina deklaruoti ideologiją, kad būtum visų pripažintas rašytojas? Galbūt ribotas kūrybinės erdvės suvokimas sukėlė nervingą kritikų reakciją.“

Vgl.: (46) Nu tai pasakok, ką žinai. Kalbėti reikia ne vien apie politiką, o apie lietuvio charakterį. Ir ne šiaip sau lietuvio, o lietuvio visuomenininko. Prabilti turi taip, tarsi pats būtum šiek tiek ne lietuvis. Kitaip nepaajusi cepelinų skonio. KT

„Na, tai sakyk, ką žinai. Reikia kalbėti ne tik apie politiką, bet ir apie lietuvišką charakterį. Ne paprasto lietuvio, o lietuvių valdininko. Turi pasisakyti taip, lyg pats būtum ne lietuvis. Kitaip nepajusi cepelinų skonio.“

Taigi matyti, kad predikatinio daiktavardžio linksnis priklauso ne tik nuo finitiniu veiksmažodžiu išreikšto kopulos laiko, bet ir nuo ja išreiškiamo modalumo: kuo labiau modalumas gali būti nerealus, tuo tikėtinesnis instrumentalio vartojimas (plg. Hentschel 1993b: 268). Instrumentalio vartojimo dažnėjimas nerealaus modalumo žymėjimui taip pat koreliuoja su referentiškumu: jei nominatyvu išreiškiamas realus modalumas suponuoja referentinį daikto žymėjimą, tai instrumentalio žymimas nerealus modalumas rodo nereferentinį daikto žymėjimą.

2.2. Sintaksiniai veiksniai

2.2.1. Trumpai aptarsime predikatinio daiktavardžio linksnių vartojimą, kai kopula yra bendratis arba pusdalyvio forma būti⁹, pvz.:

⁹Teigiama, kad daiktavardžio įnagininkas su veiksmažodžio būti pusdalyviu vartojamas DAŽNIAU (išskirta L. S.), norint pabrėžti būsenos laikinumą; tačiau kai kopula yra būti bendratis su asmenuojamąja modalinio veiksmažodžio forma, įnagininkas GALI KONKURUOTI su vardininku (Šukys 1998: 246–247; plg. ten pat 75, 251).

116 |

LORETA SEMĖNIENĖ

(47) Likimas egzistuoja. Svajojau būti aktore, pagimdyti tris vaikus, turėti savo namą. Dariau dėl to viską, ką galėjau. Rezultatas – pardavinėju skudurus Gariūnuose. KT

‘Yra likimas. Svajojau būti aktore, pagimdyti tris vaikus ir turėti namą. Dėl to dariau, ką galėjau. Rezultatas – pardavinėju drabužius Gariūnuose.’

(48) [Ted Liss Aktorių studija]. „Ar noriu, ar reikia, ar drįsiu?“ Pagaliau sutelkiau visą drąsą ir pasukau durų rankeną. – Norėčiau būti aktore, – murmėtelėjau pusbalsiu. Ted jau buvo susidūręs su tokiom. – Tikrai? Ar esi tuo įsitikinusi? KT

[Aktorių studija] „Noriu, ar privalau, ar išdrįsiu?“ Galiausiai sukaupiau visą drąsą ir pasukau durų rankeną. „Noriu būti aktore“, pusbalsiu sumurmėjau. Tedas jau buvo sutikęs tokių žmonių. „Tikrai? Ar esi tuo įsitikinusi?“

(49) Kaip buvusiam sportininkui, man labai džiugu, kad būdamas meras ne kartą sutikinėjau laimėjimus pelniusias garsias sportininkų komandas. Džiaugiuosi, galėdamas pasveikinti ir jus, – sakė H. Tamulis. KT

‘„Man, buvusiam sportininkui, labai malonu, kad būdamas meru ne kartą susitikau su pergales iškovojusiomis garsiomis sporto komandomis. Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti ir jas“, – sakė H. Tamulis.’

(50) Prasidėjo privatizavimas, buvo pasiūlymų pasiimti 100 ha. To nepadariau ir šiandien nuosavos žemės turiu tik 3 ha. Tarnybine padėtimi nesinaudojau ir būdamas meru. Dirbau tik už atlyginimą. Turtą sukaupiau ūkininkaudamas. KT

‘Prasidėjo privatizacija, buvo siūloma paimti 100 ha. To nedariau ir šiandien turiu tik 3 ha nuosavos žemės. Mero pareigomis nepiktnaudžiauju. Dirbau tik už atlyginimą. Nuosavybę įsigijau kaip ūkininkas.’

Nagrinėdami (47)–(50) tipo sakinius, kalbame apie daiktavardžio linksnio vartojimo tendencijas (daiktavardiniame arba prieveiksminiame) sakinio dėmenyje¹⁰, plg.:

(47a) Aš svajojau [∅ būti aktore / aktorė].

‘Svajojau būti aktore.’

(50a) Aš [∅ būdamas meras / meru] tarnybine padėtimi nesinaudojau.

‘Nepiktnaudžiauju mero pareigomis.’

Daiktavardinio arba prieveiksminio šalutinio sakinio subjektas yra nulinis elementas, t. y. šalutiniame sakinyje subjektas neturi fonetinio pavidalo, o tik semantinę interpretaciją. Nulinis subjektas atitinka pagrindinio sakinio subjekto vardininką.

Turima medžiaga leidžia teigti (žr. 4, 4a lent.), kad sakiniuose su bendratine kopula daiktavardžio įnagininkas vartojamas dažniau negu vardininkas. Tais atvejais, kai kopula yra veiksmažodžio būti pusdalyvis, vardininkas ir įnagininkas vartojami beveik vienodai dažnai. Tačiau atsižvelgus į reikšmę

¹⁰ Išsamiau apie sakinio dėmens sampratą Holvoeto ir Judženčio straipsnyje (2003: 115–172), kuriuo čia remiamasi.

Prädikative Substantive im Litauischen | 117

atsižvelgus į predikatinį daiktavardį, įnagininkas su pusdalyvine kopulos forma vartojamas šiek tiek dažniau nei vardininkas, kai daiktavardis įvardija profesinę ar kitokią veiklą.

4 LENTELĖ. NEASMENINĖS KOPULOS FORMOS ĮTAKA PREDIKATINIO DAIKTAVARDŽIO LINKSNIUI

morfologinė forma

linksnis

sakinių skaičius (n)

Vardininkas

Įnagininkas

būd́amas

118

106

224

(pusdalyvis)

53%

47%

būti (bendratis)

7

18

25

28%

72%

4A LENTELĖ.

morfologinė forma

linksnis

sakinių skaičius (n)

Vardininkas

Įnagininkas

veiklos pavadinimas

kiti

veiklos pavadinimas

kiti

būd́amas

79

39

98

8

224

(pusdalyvis)

45%

83%

55%

17%

būti (bendratis)

6

1

12

6

25

33%

14%

67%

86%

2.2.2. Taigi iš pateiktų faktų matyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje predikatinio daiktavardžio įnagininkas vartojamas dažniau, kai vartojamos nekaitomosios kopulos formos¹¹. Konkrečiau tariant, pastebima tendencija įnagininką vartoti dažniau sudėtiniame nei paprastame sakinyje (plg. Hentschel 1993b: 268–270).

¹¹ Šukys (1998: 247) verallgemeinert nach Behandlung der Verwendungstendenzen des substantivischen Instrumentals: „mit vielen Formen von būti sind sowohl der substantivische Nominativ als auch der Instrumental möglich. Die Grenzen sind hier unklar. Häufiger und gewöhnlicher ist der Nominativ“.

118 |

LORETA SEMĖNIENĖ

2.3. Žodžių tvarka sakinyje

2.3.0. Iki šiol aptariant vardininko ir (arba) įnagininko vartoseną visada buvo nagrinėjami sakiniai su nežymėta (neutralia) SVX žodžių tvarka, kur S – subjektas, V – kopula, X – predikatyvinis daiktavardis.

2.3.1. Anksčiau pateiktuose pavyzdžiuose predikatyvą nuo subjekto atskirti padėjo ne tik įnagininkas, bet ir subjektui būdingi požymiai. Kaip tipiški subjekto požymiai dažnai nurodomi asmeniniai įvardžiai arba tikriniai vardai. Teigiama, kad pirmojo ir antrojo asmens asmeniniai įvardžiai, kurie visada yra apibrėžtieji ir referentiniai, visada yra prototipiniai dalyviai (šiuo atveju – subjektai) (Hentschel 1993a: 105; 1992b: 238; taip pat žr. Givón 1984: 145–168, 422; 1990: 960; plg. Comrie 1989: 107, 110–122, 128 ir toliau). Kitaip tariant, jei sakinyje yra asmeninis įvardis arba tikrinis vardas (tikras ar numanomas), subjektą nuo predikato galima atskirti ne tik vartojant įnagininką, bet ir prototipiškai reiškiant subjektą. Reikia pažymėti, kad sakiniuose, kuriuose asmeniniai įvardžiai arba tikriniai vardai eina struktūriškai nežymėtoje pozicijoje, t. y. ne kaip subjektas, jiems reikia formaliojo žymėjimo, būtent (išimtinai!) įnagininko. Tokiuose sakiniuose predikatyvinis įnagininkas ne tik atskiria dvi sintaksines funkcijas – subjekto ir predikatyvo, bet ir nurodo referentinę daikto žymą (taip pat žr. sakinį (20)) (plg. Ambrazas, red., 1996: 506), pvz.:

(51) Ji tiesiog siurbėsi į mano audinius, – supratau: paviršiu gyvūnu arba išprotėsiu. – Vakar aš norėjau būti tavimi, – kažkoks ropliškas balsas kalbėjo mano smegenyse, pajutau, kaip kibūs pirštai kažko ieško mano sprande. KT

„Ji tiesiog įsisiurbė man į audinį, supratau: arba tapsiu gyvūnu, arba išprotėsiu. „Vakar norėjau būti tu“, – prabilo kažkoks gleivėtas balsas mano smegenyse; pajutau, kad prilipę pirštai kažko ieško mano sprande.“

(52) Gyvenu Kanadoje jau 4 metai, ir visą laiką atrodo, kad pamečiau save. Gyvendama savo gimtame Klaipėdos mieste [aš] buvau pati savimi, ir štai sulaukusi 44 metų gyvendama daugelio žmonių išsvajotame užsienyje daugybę kartų klausiu savęs: „ką aš čia veikiu, ir kas aš esu“. KT

„Jau ketverius metus gyvenu Kanadoje, ir man vis atrodo, tarsi būčiau save praradusi. Kol gyvenau savo gimtajame Klaipėdos mieste, buvau savimi, o dabar, būdama 44 metų ir gyvendama svajonių užsienyje, dažnai klausiu savęs: „ką aš čia veikiu, kas aš esu“.“

(53) Aš norėčiau būti Jonu¹².

¹² Plg. šį sakinį, kuriame tikrinis vardas žymimas vardininku:

Karpy davome snaiges, darydavome atvirukus, piešinėlį ar nuotrauką aplipjuodami blizgančia folija. Per pirmąjį vaidinimą, kuriame dainavome, aš buvau Zylė. Kartą atsibastęs Senis Šaltis garsiai trinktelėjo lazda, vis kvotė, ar mes klausome tėvelių, galų gale išdalijo raudonus spindinčius saldainius.

„Karpy­ vimos snaiges, gaminome atvirukus, piešinį ar nuotrauką apklijuodami blizgia folija. Per pirmąjį pasirodymą, kuriame dainavau, buvau zylė. Atėjęs Kalėdų Senelis garsiai trinktelėjo lazda, be paliovos klausinėjo, ar klausome tėvų; galiausiai išdalijo raudonai blizgančius saldainius.“

Prädikative Substantive im Litauischen | 119

„Norėjau būti Jonu.“

(54) Prof. Vytautas Dičius „Lietuvos ryto“ žurnalistei sake: – Pirmininku tapau ne dėl to, kad labai norėjau, bet todėl, kad niekas daugiau nenorėjo juo būti. Aš sutikau, nes reikėjo kažkam sutikti. KT

„Prof. Vytautas Dičius laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistei sakė: „Pirmininku tapau ne todėl, kad labai to norėjau, bet todėl, kad niekas kitas nenorėjo. Sutikau, nes juk kažkas turi sutikti“.“

Žodžių tvarka svarbi tada, kai subjektas ir predikatyvas išreiškiami bendriniais daiktavardžiais vardininku, pvz.:

(55) Kodėl šimtų kartų galvose gyvavo tikėjimas tuo, jog ateitį galima sužinoti ir iš to žinojimo daryti praktines išvadas šiandienai. Jei [...] pranašautojai buvo sukčiai, jei jie paprasčiausiai apgaudinėdavo žmones, suteikdavo melagingų žinių apie ateitį – kaipgi tuomet šitiek kartų jais ir toliau tikėjo? KT

„Kodėl tikėjimas, kad galima sužinoti ateitį ir iš šių žinių išvesti praktinių išvadų šiandienai, šimtus kartų gyvavo žmonių galvose? Jei [...] pranašai buvo apgavikai, jei jie tiesiog mulkino žmones, teikė melagingą informaciją apie ateitį, tai kodėl tiek daug kartų žmonės ir toliau jais tikėjo?“

Vgl.: (56) Daugelis nematodų rūšių, kurių galutinis šeimininkas yra žuvis, lokalizuojasi virškinamajame trakte. Tais atvejais, kada žuvis yra tarpiniai arba rezerviniai šeimininkai, nematodų lervos parazituoja kūno ląstoje (ertmėje), ant serozinių plėvių, raumenyse. KT

„Daugybė nematodų rūšių, kurių galutiniai šeimininkai yra žuvys, apsigyvena virškinamajame trakte. Tais atvejais, kai žuvys yra tarpiniai arba rezerviniai šeimininkai, nematodų lervos parazituoja kūno ertmėje (tarpelyje), seroziniuose dangaluose ir raumenyse.“

Remiantis nežymėtos SVX žodžių tvarkos modeliu, būtų galima manyti, kad pavyzdžių (55) ir (56) pirmuosiuose sakiniuose pirmieji paminėti bendriniai daiktavardžiai (pranašautojai, šeimininkas) yra subjektai, o antrasis daiktavardis (sukčiai, žuvis) – predikatyvas. Tačiau, kaip matyti iš tolesnio (56) konteksto, daiktavardis žuvis „žuvys“ yra subjektas, o šeimininkai „šeimininkai“ – predikatyvas.

Siekiant išvengti sintaksinės struktūros dviprasmiškumo, būtų galima manyti, kad tokio tipo sakiniuose abiem sintaksinėms funkcijoms atskirti dažniau pasirenkamas formalus požymis – linksnis. Tačiau, kaip rodo negausi medžiaga, subjektu ir predikatyvu einantys bendriniai daiktavardžiai dažnai nesiskiria formaliuoju žymėjimu (taip pat žr. sakinius (2), (37)–(39)).

2.3.2. Išsamesnis sakinių su žymėta (inversine) žodžių tvarka nagrinėjimas

leidžia manyti, kad subjektui ir predikatyvui atskirti galima pasitelkti pirmiau minėtas tipines subjekto ypatybes. Kita vertus, teigiama, kad esant formaliems požymiams, žodžių tvarkai atskirti, subjektui nuo predikatyvo atskirti taip pat pasirenkami morfologiniai kriterijai, t. y. linksnio žymėjimas (Hentschel 1991a: 229–234; 1991b: 304; 1992b).

120 |

LORETA SEMĖNIENĖ

tvarkai atskirti subjektą nuo predikatyvo taip pat pasirenkami morfologiniai kriterijai, t. y. linksnio žymėjimas (Hentschel 1991a: 229–234; 1991b: 304; 1992b).

Teigiama, kad sakiniuose su žymėta žodžių tvarka, siekiant atskirti dvi sintaksines funkcijas – subjektą ir predikatyvą, pasitelkiami ne tik semantiniai (pvz., konkretus vs. bendras), bet ir morfologiniai žodžio požymiai¹³, pvz.:

(57) Nuo 1929 m. firma įsteigė specialų prekybos atstovą. Tuo atstovu Lietuvoje buvau aš. 1929 m. iš Anglijos į Lietuvą atvyko anglų firmos „Vikers Amstrong Limited“ valdininkas Ross. KT

„Nuo 1929 m. įmonė įsteigė specialaus prekybos agento pareigybę. Šis agentas Lietuvoje buvau aš. 1929 m. iš Anglijos į Lietuvą atvyko Anglijos įmonės „Vikers Amstrong Limited“ valdybos narys Rossas.“

(58) Aktoriai ir aktorės rauna sau nuo galvos plaukus, rodo kruviną širdį: neduoda jiems režisierius nei Romeo, nei Džiuljetos. Tu, Leonai, pats aktoriumi buvai, turi suprasti, giltinė jau mums moja, pelenai iš klyno byra, mes nesuspėsim!.. O kuo aš jiems galiu padėti? Gal ir aš svajojau! KT

„Aktoriai ir aktorės raunasi plaukus, rodo savo kruviną širdį: režisierius neduoda jiems nei Romeo, nei Džuljetos. Tu, Leonai, pats buvai aktorius, turi suprasti – giltinė jau moja mums, pelenai krinta, mums nepavyks!.. Kuo galiu jiems padėti? Gal ir aš sapnavau?“

(59) Mintautas Induliui atrodo žvėris, vilkas. Žvėrim aš būsiu! Sugriausių kursius! – atsako Mintautas. KT

„Mintautas Induliui pasirodė žvėrimi, vilku. „Būsiu žvėris!“ – atsakė Mintautas. – „Aš sudraskysiu kuršius!“

(60) Visi mes buvome prasti studentai, viskas mums rūpėjo, tik tai ne tas, ko mes universitete turėjome mokytis. Tokia studentė Ona nenorėjo būti. Jei kuo nors užsiimti, tai rimtai ir ligi galo. KT

„Mes visi buvome prasti studentai, mums rūpėjo viskas, tik ne tai, ko turėjome mokytis universitete. Ona nenorėjo būti tokia studentė. Jei jau kuo nors užsiimti, tai rimtai ir iki galo.“

(61) Kiek jau atbuvai? – Pusant­rų, pilieti viršininke. – Va, pusant­rų metų. Aš per tą laiką jefreitorium tapau, o už dvidešimt penkerių metų generolu būsiu. KT

„Kiek jau atitarnavai?“ „Pusantrų metų, drauge viršininke.“ „Pusantrų metų. Per tą laiką aš jau buvau eilinis, o po 25 metų būsiu generolas“.“

(62) Gyvuojų Vandeniu buvai ir visa pripildei malonėmis, ir visiems dovanas be pavydo apščiai dalinai, nes dėl tavęs, valdove, visok­s geris pasauliui buvo dovanotas. KT

¹³Plg.: Lietuvos kalbos gramatikoje anglų kalba (Ambrazas, red., 1997: 643) tokiame sakinyje pavartotas instrumentalis: ir grynas vandenėlis mums medumi buvo „ir grynas vandenėlis mums buvo medus“ aiškinamas kaip laikinos būsenos žymėjimas. Autorės žiniomis, nagrinėjant predikatinius daiktavardžius lietuvių lingvistikoje nebuvo atsižvelgta į žodžių tvarkos įtaką linksnio pasirinkimui.

Prädikative Substantive im Litauischen | 121

„Tu buvai gyvybės vanduo ir pripildei viską malonės, o visiems dosniai, be pavydo, dalijai dovanas, nes dėl tavęs, Viešpatie, buvo padovanota visa pasaulio gerovė.“

Kaip matyti iš sakinių (57)–(60), norint pabrėžti predikatyviai vartojamą daiktavardį, nepaisant to, kad subjektas pagal kategorines savybes yra prototipiškas, pasirenkamas įnagininkas. Tą patį galima pasakyti ir apie tokius pavyzdžius, kuriuose prototipiškas subjektas numanomas (žr. (61)–(62)). Tai reiškia, kad įnagininko vartojimą pastaraisiais atvejais lemia neprototipinė, t. y. ne pirmoji, subjekto vieta sakinyje.

Savaime suprantama, kad sakiniuose su nežymėta žodžių tvarka, kai subjektas yra prototipiškas, predikatyvui reikšti vartojamas ir vardininkas, nors kiek rečiau, pvz.:

(63) Vadinsim tave „A-nu-ka“, kaip visų jauniausią mūsų brolijos narį. O jei pyksi, vadinsim „klounu“, ne artistu. Tu pažiūrėk į Zefą. Jis tikras artistas buvo. O tu – juokingas. Sunku tau su Zuza bus. KT

„Mes tave vadinsime Anuka, kaip patį jauniausią mūsų brolijos narį. O jei siautėsi, vadinsime tave klounu, ne artistu. Pažiūrėk į Zefą. Jis buvo tikras artistas. O tu esi juokingas. Tau bus sunku su Zuza.“

Jei sakiniuose su nežymėta žodžių tvarka subjektas pagal savo kategorines savybes yra mažiau prototipiškas (kaip ir nežymėtos žodžių tvarkos atveju), tuomet įnagininkas predikatyvui reikšti vartojamas dar dažniau.

Tuomet įnagininko vartojimas sakinyje būtų susijęs ne tik su žymėta žodžių tvarka, bet ir su neprototipine subjekto raiškos forma (plg. sakinį (55)) (plačiau žr. Hentschel 1993a: 106). Kita vertus, jau buvo nurodyta, kad neprototipinis subjektas SVX tvarkos sakiniuose neturi lemiamos įtakos linksnio pasirinkimui: SVX sakiniuose predikatyvinio daiktavardžio vardininkas paprastai vartojamas tiek esant prototipiniam, tiek neprototipiniam subjektui. Taigi dažnesnį įnagininko vartojimą sakiniuose su žymėta žodžių tvarka, kuriuose subjektas pagal kategorines savybes yra neprototipinis, reikia aiškinti žymėta žodžių tvarka, pvz.:

(64) Psichoanalitinės interpretacijos pagrindas – falinės reikšmės atradimas darbo įrankiuose, meno kūriniuose, pažinimo vienetuose, šventuose objektuose. Pirmuoju malonumų objektu, tapusiu reikšmingu betarpiško pasitenkinimo apribojimo dėka, buvo objektas visada esantis po ranka, t. y. tavo paties kūnas. KT

„Psichoanalitinės interpretacijos pagrindas yra falinės reikšmės pasirodymas įrankiuose, meno kūriniuose, pažinime, šventuose objektuose. Pirmasis Objektas malonumo, tapęs reikšmingas dėl tiesioginio pasitenkinimo apribojimo, buvo objektas, kuris visuomet buvo šalia, t. y. tavo paties kūnas.“

122 |

LORETA SEMĖNIENĖ

(65) Žuvys gali būti galutiniais, tarpiniais ar rezerviniais šeimininkais. Daugelio nematodų galutiniais šeimininkais yra vandens paukščiai ar vandens žinduoliai. KT¹⁴

„Žuvys gali būti galutiniai, tarpiniai arba rezerviniai šeimininkai. Daugelio nematodų galutiniai šeimininkai yra vandens paukščiai arba vandens žinduoliai.“

Apibendrinant negausią medžiagą (žr. 5 lentelę), galima teigti, kad žodžių tvarka sakinyje turi lemiamos įtakos linksnio pasirinkimui: esant nežymėtai žodžių tvarkai paprastai vartojamas vardininkas, o sakiniuose su žymėta žodžių tvarka dažniau pasitaiko įnagininkas. Pastaruoju atveju daiktavardžio įnagininkas leidžia lengviau atskirti subjektą nuo predikatyvo. Kita vertus, kaip tik tais atvejais, kai tai aktualu, t. y. kai subjektas pagal kategorines savybes yra mažiau prototipiškas, neretai vartojamas vardininkas. Tuomet tik kontekstas padeda atskirti dvi sintaksines funkcijas – subjektą ir predikatyvą.

5 LENTELĖ. PREDIKATYVIAI VARTOJAMO DAIKTAVARDŽIO LINKSNIŲ ŽYMĖJIMAS PAPRASTUOSIUOSE PREDIKATINIUOSE SAKINIUOSE SU ŽYMĖTA ŽODŽIŲ TVARKA

Žymėtos žodžių tvarkos modelis | Linksnis | Sakinių skaičius (n) | Vardininkas | Įnagininkas | XVS | 4 | 7 | 11 | 36% | 64% | ØXV¹⁵ | 29 | 60 | 89 | 33% | 67% | XSV | 3 | 6 | 9 | 33% | 67% | SXV | 8 | 9 | 17 | 47% | 53% | VSX | 5 | 2 | 7 | 71% | 29% | Iš viso: | 49 | 85 | 134 | 37% | 63%

¹⁴ Plg.: 2.1.1 ir 7 išnašą.

¹⁵ Ø čia žymi nulinį subjektą tais atvejais, kai vyksta pro-dropas.

Prädikative Substantive im Litauischen

| 123

3. BAIGIAMOSIOS PASTABOS

(i) Trumpai aptarus kai kuriuos semantinius ir formaliuosius kriterijus, galinčius turėti įtakos predikatinio daiktavardžio linksniui, tampa aišku, kad nėra pagrindo manyti, jog šiuolaikinėje lietuvių kalboje linksnio vartojimą lemia opozicija laikinis / pastovus: predikatinio daiktavardžio vardininku ir įnagininku galima žymėti tiek pastovią, tiek laikiną būseną.

(ii) Negalima pamiršti, kad vardininko ir įnagininko vartojimo tendencijoms tam tikru mastu įtakos turi opozicija gyvas / negyvas ir tai, ar predikatinis daiktavardis įvardija profesinę (ar kitokią) veiklą, ar ne. Su predikatiniais daiktavardžiais, žyminčiais negyvus daiktus arba profesijas ir kitokią veiklą, linkstama vartoti įnagininką.

(iii) Linksnių vartojimui įtakos turi ir kopulos büti asmenuojamųjų formų vartojimas bei jomis reiškiama modalinė reikšmė. Įnagininkas vartojamas dažniau pagal šias hierarchijas: esamasis laikas < būtasis laikas < būsimasis laikas < tariamoji nuosaka < liepiamoji nuosaka ir realumas / nerealumas.

(iv) Predikatinio daiktavardžio linksnis pasirenkamas atsižvelgiant į sakinio sandarą: įnagininkas dažniau vartojamas sakiniuose su neasmenuojamosiomis kopulos formomis.

(v) Kategorinės subjekto ypatybės neturi įtakos linksnio pasirinkimui nei sakiniuose su žymėta, nei su nežymėta žodžių tvarka. Lemiamą įtaką daiktavardžio linksniui turi netipiška subjekto pozicija sakinyje. Pastebima tendencija, kad sakiniuose su žymėta žodžių tvarka vartojamas įnagininkas.

(vi) Formaliuoju požiūriu žymėtuose sakiniuose (paprastasis ir sudėtinis sakinys, neutrali žodžių tvarka ir inversinė žodžių tvarka) linkstama vartoti įnagininką kaip diakritinį požymį, padedantį atskirti dvi sintaksines funkcijas – subjektą ir predikatyvą. Formaliuoju požiūriu nežymėtuose sakiniuose predikatinio daiktavardžio vardininkas vartojamas dažniau.

QUELLEN

KT – Textkorpus der litauischen Gegenwartssprache des Zentrums für Computerlinguistik, Universität Vytautas Magnus, Kaunas.

LITERATUR

Ambrazas, V., Red., 1996: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Ambrazas, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos.

Balkevičius, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Balkevičius, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Bogusławski, A. 2001: Über Nominativ-Instrumental-Variation im Polnischen. Boeder, W., Hentschel, G. (Hg.), Variierende Markierungen von Nominalgruppen in Sprachen unterschiedlicher Typs, Oldenburg: Bibliotheks- und Informationssystem der Universität Oldenburg (Studia Slavica Oldenburgensia, 4), 101–133.

124 |

Loreta Semėnienė

Comrie, B. 1989: Language Universals and Linguistic Typology. Syntax and Morphology, Cambridge: Basil Blackwell.

Dik, S. C. 1989: The Theory of Functional Grammar. Part 1: The Structure of the Clause, Dordrecht: Foris Publications.

Givón, T. 1984, 1990: Syntax. A functional-typological introduction. Vol. 1, 2. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins.

Hentschel, G. 1991a: Der prädikative Instrumental beim russischen Substantiv als redundantes Signal in Kopulasätzen. Grochowski, M., Weiss, D. (ed.), Words are Physicians for an Ailing Mind, München: Verlag Otto Sagner, 221–235.

Hentschel, G. 1991b: Drei Strategien zur Verdeutlichung der Subjektrolle in russischen Sätzen: Zu Variation und Wandel im Russischen und zur typologischen Differenzierung slavischer Sprachen. Klein, E., Duteil, F. P., Wagner, K. H. (Hg.), Betriebslinguistik und Linguistikbetrieb, Tübingen: Max Niemeyer, 297–309.

Hentschel, G. 1992a: Konstanten der Kasusvariation. Zum Nominativ-Instrumental- und Akkusativ-Genitiv-Wechsel im Russischen. Habilitationsschrift. Göttingen (Manuskript).

Hentschel, G. 1992b: Zum Einfluß der Konstituentenfolge auf die Kasuswahl im Russischen. Lingua 87, 231–255.

Hentschel, G. 1993a: Haben Kasus Bedeutungen oder sind sie eine diakritische Kategorie? Zeitschrift für Slavische Philologie 43 (1), 97–112.

Hentschel, G. 1993b: Zur Kasusvariation des prädikativen Substantivs. Syntaktischer Wandel im Polnischen des 16. und 17. Jahrhunderts. Hentschel, G., Laskowski, R. (ed.), Studies in Polish Morphology and Syntax, München: Verlag Otto Sagner, 259–292.

Hentschel, G. 1994: Zur Verbreitung des prädikativen Instrumentals im Polnischen des 16. und 17. Jahrhunderts. Polonica 16, 181–191.

Hentschel, G. 1999: Die grammatischen Kategorien des Substantivs unter funktionalem Aspekt. Jachnow, H. (Hg.), Handbuch der sprachwissenschaftlichen Russistik und ihrer Grenzdisziplinen, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 243–272.

Hentschel, G. 2001: On defining “variable marking” or “marking variation with nominal groups”. Boeder, W., Hentschel, G. (Hg.), Variierende Markierungen von Nominalgruppen in Sprachen unterschiedlichen Typs, Oldenburg: Bibliotheks- und Informationssystem der Universität Oldenburg (Studia Slavica Oldenburgensia, 4), 15–28.

Holvoet, A., Judžentis, A. 2003: Sudėtinio prijungiamojo sakinio aprašymo pagrindai. Holvoet, A., Judžentis, A., red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius, Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 115–172.

Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai 1, kompiliert von J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Jakobson, R. 1971: Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre: Gesamtbedeutungen der russischen Kasus. Selected Writing II, The Hague, Paris: Mouton, 23–71.

Kniūkšta, P., Hg., 2000: Kanceliarinės kalbos patarimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Labutis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Lyons, J. 1977: Semantics. Vol. 2, Cambridge: University Press.

Miliūnaitė, R., Hg., 2003: Kalbos patarimai, Bd. 2: Sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Moser, N. 1994: Der prädikative Instrumental. Aus der historischen Syntax des Nordostslavischen. Von den Anfängen bis zur Petrinischen Epoche, Frankfurt a. M. usw.: Peter Lang.

Palionis, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Palmer, F. R. 1999: Mood and Modality: Further Developments. Brown, K., Miller, J. (eds.), Concise Encyclopedia of Grammatical Categories, Amsterdam: Elsevier, 235–239.

Paulauskienė, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Paulauskienė, A. 2001: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija.

Prädikative Substantive im Litauischen | 125

Pinkster, H. 1988: Lateinische Syntax und Semantik, Tübingen: Francke.

Pupkis, A., Hg., 1985: Kalbos praktikos patarimai, Vilnius: Mokslas.

Rothstein, R. A. 1986: Equation vs. Ascription: The Nominative/Instrumental Opposition in West Slavic. Brecht, R. D., Levine, S. (eds.), Case in Slavic, Columbus, Ohio: Slavica Publishers, 312–322.

Schaller, H. W. 1975: Das Prädikatsnomen im Russischen. Eine beschreibendhistorische Untersuchung, Köln: Böhlau. (Slavistische Forschungen, 18.)

Sirtautas, V., Grenda, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas.

Stassen, L. 2001: Nonverbal predication in the Circum-Baltic languages. Dahl, Ö., Koptjevskaja-Tamm, M. (eds.), Circum-Baltic Languages, Vol. 2: Grammar and Typology, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins (Studies in Language Companion Series, 55), 569–590.

Šukys, J. 1984: Linksnių ir prielinksnių vartojimas, Kaunas: Šviesa.

Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa.

Ulvy das, K., Ambrazas, V., Valeckienė, A., Red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3, Vilnius: Mokslas.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Valiulytė, E. 1992: Iš sintaksinės sinonimikos. Lituanistica 4 (12), 50–55.

Wierzbicka, A. 1980: The Case for Surface Case, Ann Arbor: Karoma Publishers.

Loreta Semėnienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected]

Gauta 2004 04 07