JÜRGEN UDOLPH

Vardų tyrimai (vandenvardžiai, vietovardžiai ir asmenvardžiai), istorinė-lyginamoji kalbotyra

SENOJI EUROPA, ILLER, ALSTER, ELSTER IR ALĒTI

Senosios Europos vandenvardžiai

Iller, Alster, Elster ir veiksmažodis liet. aléti

Skiriama mano mokytojo Wolfgango P. Schmido (Göttingen) atminimui, † 22.10.2010

P A S T A B A

Hans Krahe sukurta ir Wolfgango P. Schmido modifikuota senosios Europos indoeuropietiško vandenvardžių sluoksnio Europoje (kurio svarbus centras buvo Baltijos regione) teorija ne kartą, kartais itin aršiai, kritikuota. Pastaruoju metu ją nagrinėjo ir indoeuropeistikos atstovai; jie vandenvardžių pamatinių formų rekonstrukcijas pirmiausia laringalų teorijos požiūriu pavadino pasenusiomis. Šiame straipsnyje aptariama ši kritika.

A N N O T A C I J A

Senojo Europos hidronimų sluoksnio Europoje, kurio reikšmingas centras yra Baltijos šalyse, teoriją sukūrė Hans Krahe, o vėliau ją pakoregavo Wolfgang P. Schmid. Ji ne kartą buvo kritikuojama, kartais net itin griežtai. Pastaruoju metu ją nagrinėjo ir indoeuropeistikos mokslininkai. Hidronimų rekonstrukcijos paskelbtos archajiškomis, ypač žvelgiant iš laringalų teorijos perspektyvos. Šiame straipsnyje aptariama kritika ir ji svarstoma.

S V A R B I A U S I Ž O D Ž I A I: vandenvardžiai, indoeuropeistika, laringalų teorija, Senoji Europos hidronimija.

S V A R B I A U S I Ž O D Ž I A I: upių pavadinimai, indoeuropeistikos studijos, laringalų teorija, Senoji Europos hidronimija.

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

161

ALL_62_63_maketas.indd 161

2011.06.17 08:24:11

JÜRGEN UDOLPH

ĮŽANGINĖ PASTABA

1970 m. sausio 20 d. Göttingeno universiteto bendrosios ir lyginamosios kalbotyros profesorius Wolfgang P. Schmid patarė slavistikos ir finougristikos studentui imtis slavų vandenvardžių tyrimo. Taip prasidėjo mano darbas su Europos vardais; todėl neseniai mirusiam mokslininkui esu dėkingas už kelią, kuris vedė nuo slavų vandenvardžių per germanų toponimus ir hidronimus iki Vidurio Europos pavardžių (sulaukusių netikėtų pasekmių, pavyzdžiui, daugybės radijo ir televizijos laidų) ir galiausiai iki kvietimo užimti onomastikos profesoriaus pareigas Leipcige. Ten pavyko, plačiai pasirodant žiniasklaidoje, suteikti jauniesiems vardų tyrėjams galimybių dirbti vardų tyrimų srityje. Pradžioje buvo Schmid patarimas imtis vandenvardžių tyrimo.

SENOSIOS EUROPOS VANDENVARDŽIAI

Nekyla abejonių, kad Europos vandenvardžiai yra istoriškai susisluoksniavę. Tačiau diskutuojant apie sudėtingesnę hidronimiją, šis lengvai suprantamas faktas, stebėtina, anaiptol ne visada paisomas. Pavyzdžiui, diskutuojant apie Senąją Europos hidronimiją, prie kurios dar išsamiau grįšiu, susidaro įspūdis, kad mokslininkai, menkiau susipažinę su šia tema, linkę nepaisyti vandenvardžių istorinio sluoksniavimosi. Kitaip sunku suprasti, kodėl nuomonės, esą Hans Krahe Senosios Europos hidronimija yra ne indoeuropietiška, o vaskoniškos, baskiškos kilmės, ir tai – visa apimtimi (Vennemann 2003), iš karto nesulaukia atsakymo, kad tokiu atveju būtų paneigta pati indoeuropiečių kalbų šeima. Juk jei nebūtų senųjų europietiškų – indoeuropietiškų hidronimų, tektų pripažinti tik atskirų kalbų (= baltų, slavų, germanų... ir t. t.) bei baskų, t. y. ikiindoeuropietiškų arba neindoeuropietiškų reliktų. Tai absurdiška, nes indoeuropiečių kalbos pirmiausia turėjo išsivystyti iš iki atskirų kalbų egzistavusios tarmių srities. Šis procesas taip pat turi atsispindėti varduose.

Krahe teorija grindžiama tuo, kad po Europos vandenvardžių sluoksniu, kurį galima paaiškinti atskiromis indoeuropiečių kalbomis, esama senesnių vardų, kurie tokiam aiškinimui nepasiduoda. Jei anksčiau šie reliktai buvo laikomi keltų, venetų arba – kaip pats Krahe ilgus metus manė – ilyrų kilmės, tai būtent Krahe pradėjo lemiamą posūkį: jis peržiūrėjo savo ilyrų teoriją (Krahe 1964b) ir nuo tada laikėsi nuomonės, kad po

162

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

ALL_62_63_maketas.indd 162

2011.06.17 08:24:11

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und alḗti

Tarp daugybės vandenvardžių, paaiškinamų atskiromis indoeuropiečių kalbomis, slypi vardų sluoksnis, kurio neįmanoma paaiškinti remiantis kuria nors viena Europos kalba, todėl jį reikia tirti iš platesnės perspektyvos. Krahe teigimu, šio tyrimo metu nustatyti vandenvardžiai sudaro senosios Europos hidronimijos sluoksnį (paskutinį kartą išdėstyta Udolph 2010a).

Dar prieš Krahe, tyrinėjant Europos vandenvardžius, buvo atkreiptas dėmesys (Ferguson 1862; Rozwadowski 1948), kad įvairiuose Europos regionuose, regis, esama paralelių, akivaizdžiai kilusių iš tos pačios ar panašios šaltinio formos. Paprastai tariant, kyla klausimas: kiek Zala Vengrijoje sietina su Frankonijos ar Tiuringijos Saale Vokietijoje? Ar Nidda prie Frankfurto prie Maino gali būti atskirta nuo Nida prie Krokuvos? Kas bendra tarp Drewenz Rytų Prūsijoje ir Durance Pietų Prancūzijoje, ir ar iš tiesų nėra jokio ryšio tarp tokių upių pavadinimų Lenkijoje kaip Mienia, Minia ir Baltarusijoje (Minica, Minia [taip pat Minsk]) su Main (sen. Moenus), Möhne (Ruhr intakas), taip pat su Maín/Mao-in Airijoje, Minho Ispanijoje ir Mignano prie Vičencos Italijoje?

Krahe aptiko daugybę panašių atvejų, suprato, kad vandenvardžiai beveik visada grindžiami vadinamaisiais „vandens žodžiais“, t. y. apeliatyvais, reiškiančiais „vanduo, tekėti, sroventi, drėgnas, upė“ ir pan., ir sudarė schemą, turėjusią matrica parodyti priesagų junginių bei kaitos galimybes. Štai vienos indoeuropiečių *el-/*ol- *el-/*ol- giminės vardų sąrašas:

1 LENTELĖ. Senosios Europos vandenvardžių morfologija: *el-/*ol- (pagal Krahe)

–a (–o–) | –ia (–io–) | –ua (–uo) | –ma– (–mo) | –na (–no) | –ra (–ro–) | –nt– | –s(i)a, –s(i)o | –sta (–sto)

Ala | Alia, Aleja | Alava | Alma, Almos | Alna, Olna, Alona | Alara, Elira | Alanta, Alantia, Alantas | Alsa, Alisa, Else | Alesta

Ava, Avos | Avia | | Auma | Avena/Avona | | Avanta, Avantia | Ausa, Aves |

Už rekonstruotų *el-/*ol- giminės formų slypi (dėl išsamesnių duomenų žr. Krahe 1964a: 35–37) tokie vandenvardžiai kaip Ahle, Ola – Alia (Lacijus) – Alow, Alove – Lom (< *Almos), Alm, Alme – Alle, Alna (Rytų Prūsija, taip pat Allenburg/Olsztyn), Olna, Alona – Aller, Iller (< *Elira; prie to dar išsamiau grįšiu toliau) – Elz (< *Alantia), Alantas, Aland – Als, Alsa – Alst (prie Miunsterio).

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

163

JÜRGEN UDOLPH

Apeliatyvinį pamatą Krahe įžvelgė pirmiausia baltų kalbose, pavyzdžiui, liet. aléti „būti užlietam vandens“, latv. aluōts „šaltinis“, alméti „nepertraukiamai tekėti“ ir kt.

Šiame kontekste labai svarbu tai, į ką diskusijose ne visada pakankamai atsižvelgiama: šie iki atskirų kalbų susiformavimo atsiradę vandenvardžiai kildinami ne iš žodžio, o iš šakninių elementų. Taikant šį metodą neretai pavyksta – ir tai dažnai pamirštama – atskirti atskirų kalbų vandenvardžius (pavyzdžiui, germanų ar slavų kilmės) nuo atsiradusių iki atskirų kalbų susiformavimo. Darinių pamatai kyla iš indoeuropiečių šaknų inventoriaus ir paprastai yra pavadinimai, susiję su vandeniu: „Semasiologiniu ir etimologiniu požiūriu pirmykštis ir neabejotinai seniausias vardų sluoksnis remiasi vadinamaisiais „vandens žodžiais“, t. y. pavadinimais, reiškiančiais „(tekantį) vandenį“, „šaltinį“, „upelį“, „upę“ (arba „tekėti“), „(vandens) vagą“ (arba „bėgti“) ir pan.; jiems būdingi nesuskaičiuojami smulkūs ir visai menki reikšmės atspalviai, kurių ankstyvasis žmogus, atidžiai stebėdamas gamtą, turėjo itin daug…“ (Krahe 1964a: 34). Sekant Krahe, šie apeliatyviniai pamatai vadinami „vandens žodžiais“.

Die Ergebnisse seiner Forschungen fasste er in fünf Punkten zusammen (Krahe 1964a: 32–33), die ich hier noch einmal skizziere: Die Gewässernamen der ältesten Schicht in weiten Teilen Europas sind indogermanischer Herkunft; in Südfrankreich und in den Mittelmeerländern haben sie allerdings ältere, wohl vorindogermanische Strata überlagert; an ihr sind vor allem westindogermanische Sprachen mit Einschluss des Baltischen beteiligt (weniger das Slavische); diese Hydronymie ist wohl in der ersten Hälfte des zweiten vorchristlichen Jahrtausends entstanden.

Diese Grundsätze sind von Krahes Schüler Schmid (2004: 118–133) einer strengen Kritik unterzogen worden. Die wichtigsten Punkte darin sind:

1. Daugelį Europos vandenvardžių galima etimologizuoti tik pasitelkus rytų indoeuropiečių apeliatyvus, o tai reiškia, kad vandenvardžiai turi būti kilę iš indoeuropiečių prokalbės;

2. Baltų kalbos yra ryškus senosios Europos hidronimijos centras;

3. Vandenvardžių tyrimų rezultatai turi reikšmės ankstyvajam indoeuropiečių kalbų skaidymuisi.

Tolesni tyrimai parodė, kad ir slavų kalbos priklauso „senosios Europos“ kalbų ratui (Udolph 1990, 1996, 1997). Jam taip pat priskirtinos iki slavų kalbų susiformavimo atsiradusios liekanos gerai ištirtoje slavų ir vokiečių kontaktinėje srityje tarp Elbės ir Oderio (Eichler 1981), ypač tyrimuose, kuriuos atliko

164

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti

Leipcigo darbo grupė (vokiečių ir slavų vardyno bei gyvenviečių istorijos tyrimai) ir Berlyno vardų tyrėjai (Berlyno vardų tyrimų darbai; Brandenburgo vardynas).

„Senosios Europos hidronimijos“ koncepcija kritikuojama nuo pat jos sukūrimo. Iki šiol kritikuota, pavyzdžiui, dažnai pasitaikanti -a- vietoj laukiamo -o- („aquals a“); kelta klausimų, ar šiame vardų sluoksnyje esama tik vedinių, ar ir dūrinių; kaip atskirti jį nuo ne indoeuropietiškų arba ikiindoeuropietiškų sluoksnių Viduržemio jūros regione; kaip apibrėžti centro ir periferijos santykį; galiausiai priekaištauta, kad tai nesanti indoeuropiečių hidronimija. Šiuos klausimus jau aptariau kitur (Udolph 2003, 2010), o šiandien noriu sutelkti dėmesį į naują puolimą, susijusį su kompleksais „indoeuropeistiniai vandenvardžių tyrimo metodai“, „laringalinė teorija“ ir „indoeuropiečių kalbų apeliatyvinė medžiaga šiuolaikiniu požiūriu“. Konkrečiai kalbama apie Bichlmeierio straipsnį (2009).

„VANDENS ŠAKNIS“ *el-/*ol- KRITIKOS AKIRATYJE

Bichlmeier (2009) kritisiert den heutigen Stand der Konzeption der Alteuropäischen Hydronymie als veraltet. Im Wesentlichen stützt er diese Kritik auf moderne Auffassungen der Indogermanistik, in der sich in weiten Kreisen die Auffassung durchgesetzt hat, dass in Rekonstruktionen der Wort-, Wurzel- und morphologischen Ansätze der „Grundsprache“ oder des „Urindogermanischen“ mit „Laryngalen“, im Allgemeinen verstanden als Laute, die den Konsonanten zugezählt werden, zu rechnen sei. Natürlich ist und bleibt diese Annahme nur eine Theorie, das muss hier einfach schon mal gesagt werden. Die Behauptung von Bichlmeier (2009: 15), der Ansatz von Laryngalen „sei über das Stadium einer ‘Theorie’ schon seit Jahrzehnten hinaus“, ist aus zweierlei Gründen unberechtigt: zum einen wird es immer eine Theorie bleiben, wie jeder Ansatz einer nicht belegten „re“konstruierten Form (angeblich) indogermanischer Provenienz (das gilt auch für r sonans und ähnliche Fälle, auch wenn jeder damit arbeitet) und zum andern etwa stört sich kein Naturwissenschaftler daran, wenn von der Relativitätstheorie gesprochen wird. Die Gefahr ist allerdings – und das wird auch in dem Beitrag von Bichlmeier deutlich –, dass die (angeblichen) Rekonstruktionen als bare Münze und als sichere Basis für die Beurteilung z.B. auch von strittigen Fragen genommen werden. Genau um diesen Punkt geht es jetzt im Folgenden.

Nuo Krahe’s tyrimų laikų Europoje daugelyje sričių buvo sutariama, kad reikia postuluoti indoeuropiečių šaknį *el-/*ol-

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

165

JÜRGEN UDOLPH

„tekėti“. Šią prielaidą grindė, viena vertus, didelis vandenvardžių skaičius įvairiose Europos srityse, kurie, regis, suponuoja šią šaknį (juos jau minėjau anksčiau, čia dar kartą pateiksiu keletą: Ola, Alia, Alle < Alna, Elz < *Alantia, Aland, Alsa, Ol´sa ir kt.), o, kita vertus, apeliatyvinį pagrindą įžvelgė visų pirma baltų vandens žodžiuose, pavyzdžiui, aléti ir kt. (taip pat minėtuose anksčiau).

Gegen diese Auffassung wird jetzt von Bichlmeier (2009: 16–17) entschieden vorgegangen. Auf der Grundlage einer von Emile Benveniste aufgestellten Hypothese – ich betone, dass dieses Wort bei Bichlmeier fällt, womit klar ist, dass auch in diesem Fall mit unsicheren Annahmen gerechnet wird –, die besagt, dass man für die urindogermanische Minimalstruktur der Wurzel einen Ansatz *KVK- (= Konsonant + Vokal + Konsonant) annehmen sollte, wird somit gefordert, dass sämtliche Wurzelansätze mit einem Konsonanten beginnen müssen: „Das heißt nichts anderes, als dass sämtliche Wurzelansätze Pokornys, die mit einem Vokal anlauten, als überholt gelten müssen und nunmehr korrekterweise mit anlautendem Laryngal anzusetzen sind“ (Bichlmeier 2009: 16). Daraus folgt für die bisher weithin anerkannte indogermanische „Wasserwurzel“ *el-/*ol-: „Die immer wieder für die Etymologisierung von Gewässernamen herangezogene Wurzel *el-/*ol- (Pokorny, IEW 306–307) ist nach dem gerade Gesagten... nun als *Hel-/*Hol- anzusetzen, genauer wohl noch als *h₁elh₂- ‘wohin treiben’ (immer vorausgesetzt, dass es sich nicht bisweilen doch um keltische Wörter bzw. Wortstämme handelt, was aufgrund des keltischen p-Schwunds im Anlaut auch die Rückführung auf idg. *pelh₂- ‘sich nähern’ denkbar macht)“.

Aber die Kritik geht noch weiter: in einer Anmerkung heißt es (Bichlmeier 2009: 17): „Es sei aber an dieser unscheinbaren Stelle noch deutlich darauf hingewiesen, dass nicht einmal Pokorny a.a.O. dieser Wurzel die oft zu lesende... Bedeutung ‘fließen, strömen’ zugesteht! Offensichtlich findet sich diese Bedeutung im appellativischen Wortschatz gar nicht und wurde der Wurzel wohl erst im Rahmen der Forschungen zur alteuropäischen Hydronymie beigelegt“.

Tai priekaištai, reikalaujantys atsakymo. Pabandysiu į juos atsakyti.

1. Indoeuropiečių šaknies *h₁elh₂- postulavimas anaiptol nėra tikras. Išnašoje H. Bichlmeieris pateikia įtikinamesnius bandymus: kai kurie kiti tyrėjai remiasi *h₁el- „eiti“, o kiti (Watkinsas) – *el₂-.

Be to, vandenvardžiams įtikinamesnį sprendimą – postuluoti šaknį be pradinio laringalo – reikėtų rinktis todėl, kad jis tinka visiems Europos upių vardams. Čia, kaip ir ne kartą anksčiau, susiduriame su klausimu, ar indoeuropiečių šaknies rekonstrukciją reikėtų grįsti abejotinais ir menkai paliudytais apeliatyvais, ar veikiau dviem trimis dešimtimis Europos vandenvardžių.

Nereikėtų komplikuoti to, ką galima paaiškinti paprasčiau.

166

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti

2. Nuorodų į galimą keltų kilmės pamatą su pirminiu pradiniu *p- galima nepaisyti kalbant apie didžiąją dalį pirmiau minėtų vandenvardžių. Bichlmeieriui, regis, rūpi sumažinti gausybę aptariamų *el-/*ol- vandenvardžių – ir aš liksiu prie šios formuluotės. Šis bandymas netinkamas, nes tik nedidelė aptariamų vardų dalis yra iš pirminės keltų teritorijos.

3. Šaknis *h₁elh₂- „kur link varyti“ tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti tikėtina vandenvardžiuose, tačiau tai nėra įprasta. Be to, šis indoeuropiečių kilmės aiškinimas, kaip pabrėžia pats Bichlmeieris, paremtas vien graikų kalbos medžiaga. Tiesa, yra „vandens žodžių“, patikimai paliudytų tik šioje kalboje, tačiau aptinkamų ir Vidurio Europos varduose; vis dėlto daug artimesnė yra kita, seniai minima žodžių grupė. Tai:

4. Lietuvių aléti „tekėti, būti užtvindytam vandens“, latvių aluõts „šaltinis“, taip pat, regis, su išplėtimu –m– lietuvių alméti „nenutrūkstamai tekėti“, aļmės, eļmės „iš kūno tekanti medžiaga, kraujo serumas“, almaĩs „skubus, smarkus“; šiais žodžiais remiamasi nuo pat mokslinių baltų vardų tyrimų pradžios. Paminėsiu tik Kazimierą Būgą, Jānis Endzelīnsą, Petrą Joniką (in: Beiträge zur Namenforschung 2, 1951: 14), Aleksandrą Vanagą, Vilių Pėteraitį, Vytautą Mažiulį, Ivaną Duridanovą, Praną Skardžių, nevardydamas konkrečių leidinių, o sąrašą užbaigsiu nurodydamas naujesnius Maria Biolik ir Grasilда Blažienė darbus. Naujasis veikalas Lietuvos Vietovardžių Žodynas (2008: 62) pateikia daugybę čia priskirtinų lietuviškų vardų; užtenka palyginti Alỹs, Alantà, Ālantas, Alejà, Aluonà, Aluõtė, Al-upė. Beveik neabejotina, kad šie baltų vardai priklauso minėtiems baltų apeliatyvams.

5. Iškėlus klausimą, ar tada, šiek tiek plačiau užgriebiant, pavyzdžiui, Aland, Elbės intaką, reikėtų sieti su baltiškais vandens žodžiais ir ten esančiais vardais, ar su hipotetiškai postuluojama indoeuropietiška baze *h₁elh₂- „kur varyti“, tai, atsižvelgiant ir į tai, kad baltų ir germanų kalbos glaudžiai susijusios, o tarp baltiškų vandenvardžių ir hidronimų senosiose germanų žemėse taip pat esama ryškių sutapimų, vis dėlto reikės aiškiai pasisakyti už sąsają su baltų kalbomis.

6. Indoeuropeistika neatsižvelgia – tai rodo ir Bichlmeierio straipsnis – į iki šiol pasiektus vandenvardžių tyrimų rezultatus, ankstyvųjų kontaktų bei ryšių žinias ir iš jų išplaukiančias išvadas apie ankstyvą indoeuropiečių kalbų skaidymąsi. Vien laringalinėmis rekonstrukcijomis to kompensuoti neįmanoma. Be to, verta rimtai susimąstyti, kai indoeuropeistas, kuris – natū-

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

167

JÜRGEN UDOLPH

… – „laringalistiniu“ požiūriu nagrinėja problematišką treverų genties pavadinimo kamieno aiškinimą: „Mano nuomone, fonetines problemas galima išspręsti postuluojant laringalio neturinčią šalutinę formą *uer-, kuri galėjo būti išskirta iš senųjų dūrinių, kuriuose laringalio išnykimas dažnas“ (RGA 31: 174). Negalima atsikratyti įspūdžio, kad laringaliai pasitelkiami tada, kai patogu. Šio neapibrėžtumo priežastis akivaizdi: teorijos galiausiai neįmanoma patikrinti, be to, ji kelia didelių abejonių.

ILLER PAVADINIMAS

Iki šiol, siejant su *el- / *ol-, aiškintas ir Iller pavadinimas. Aiškindamas jį, Snyderis (1965: 183) seka Krahe ir postuluoja pagrindinę formą *Elira su -ira- priesaga. Bichlmeieris (2009: 26–28) kritikuoja šį aiškinimą: „Iller: daug klausimų, mažai aiškių atsakymų“. Štai pagrindinės jo argumentų mintys:

– Kartais šaltiniuose pasitaikanti žodžio pradžios H-, pvz., X a. Hilara, Hyler, gali būti nekreipiama dėmesio;

– Žodžio pradžioje reikia postuluoti trumpąjį -i-;

– Reikia rekonstruoti senosios aukštaičių vokiečių kalbos formą /il(1)ara/ arba /il(1)era/;

– Kadangi žodžio pradžios i- tokiu atveju būtų turėjęs virsti e-, nemažai argumentų palaiko ikigermanišką rekonstrukciją *El-ir-a;

– Pasak Bichlmeierio, ši rekonstrukcija kelia dvi problemas: priesagą -ira reikia paaiškinti, o iš *El-ir-a neišaiškėja „ankstyvųjų šaltinių geminata -ll-“:

Paskutinės dvi problemos aptariamos išsamiau; štai ištrauka apie priesagą: „Išnagrinėjus žinomas priesagas, matyti, kad jose yra arba *-i-, arba *-r-, bet niekada ne abu kartu: *-i- greičiausiai yra kilęs iš komparatyvo formanto, o prieš priesagą, turinčią r, greičiausiai dar reikėtų tikėtis buvusio tematinio balsio“ (Bichlmeier 2009: 29).

Geminata aiškinama taip: „Germanų kalbose po rezonanto einantis laringalis sukeldavo jo geminaciją (*VRHV > VRRV), bent jau tuo atveju, kai prieš tai esantis balsis turėjo kirtį (taigi *VRHV > VRRV).“

Kadangi ankstesnis aiškinimas neįtikina, jis siūlo naują sprendimą – germanišką aiškinimą: „Iš šaknies *h₁elh₂- ‘varyti kur nors’, kurios verbaliniai tęsiniai indoeuropiečių kalbose aptinkami tik graikų ir armėnų (ir galbūt keltų) kalbose, pagal tipišką germanų darybos modelį sudarytas komparatyvas būtų davęs indoeuropietišką formą *h₁élh₂-ios-/h₁elh₂-is- su antriniu moteriškosios giminės plėtiniu -ā- ir apibendrintu šaknies kirčiu (*h₁élh₂-is- + -ā-), taigi germanų *ellizō- > senosios aukštaičių vokiečių kalbos /illera/.“

168

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti

Bichlmeieris pripažįsta, kad ir šiuose svarstymuose lieka problemų, tačiau tai neturėtų būti esminis mano kritikos šiam pasiūlymui punktas. Jis žlunga dėl kelių esminių priežasčių:

1. Tariamai ankstyvos geminatos -ll- Iller vardas Iller apskritai neturi! Vandenvardžio ir vietovardžio, arba giminės vardo, paliudijimai pateikti Snyder (1965: 49–50); išvardiju juos chronologiškai: 769 in pago hilargouiae, 773 in pago Ilergoue, pago Hilergoue, 804 Hillergaugensem, 832 in pago hilargoue, 833 in pago hilirgaoe, 851 in pago qui dicitur Ilargouue, 853 in pago qui dicitur Ilargouue, 972 hilargouuensi, 983 in hilaram, 1049 Ilara, Ilaris, Hilara ir t. t.; geminata nedrąsiai pasirodo nuo 1155 m. Hillara, tačiau labiausiai tik po tokių formų kaip 1291 Ilr, Ilre, o 1351 Ilr jos pagausėja nuo 1390 m. Iller.

2. Atidžiai atsižvelgiant į istorinius šaltinius, tikėtiniausia pagrindinės formos rekonstrukcija yra *Elira. Dėl -i- poveikio žodžio pradiniam E- reguliariai atsirado vidurinės aukštaičių kalbos forma *Ilere, o dėl nekirčiuoto skiemens redukcijos susidarė paliudytos formos Ilre, Ilr. Geminata atsirado tik vėliau. Laringalai čia neturėjo jokios reikšmės.

3. Bichlmeierio nepriimama priesaga -ira neabejotinai yra šiuose varduose. Antai Adolfas Bachas (1953: 189), aptardamas vardų -r- priesagas, jau pateikia tokią pastabą: „Mūsų vietovardžiuose ši priesaga ypač dažna moteriškosios giminės upių varduose, o senaisiais laikais čia pasitaiko kaip –ra, -ara, -ura, -ira, -era“:

Ji aptinkama ir vandenvardžiuose Elber (Kocherio baseine) < *Albira (Snyder 1965: 183), gerai žinomoje Eger (apie ją neseniai rašė Pleintinger 2008: 34–36), Aire (Mezo departamentas, Prancūzija), 782 m. Agira, kurios intakas yra Agron, 785 m. Agira (Buchmüller – Haubrichs – Spang 1986/87: 77), taip pat – kaip antrinė priesaga, galbūt net palygintina su Iller – vandenvardyje Ager ties Velsu, seniau Agre, Agra (apie tai Altdeutsches Namenbuch 19991: 12: „Pirminės umliauto kaitos nebuvimas suponuoja pirmines formas *Agria arba *Agara (priesaga susilpnėjusi), senąją aukštaičių / ankstyvąją vidurinę aukštaičių formą *Agira, kuri dar galėjo sukelti antrinį umliautą“).

Taigi priesaga -ira paliudyta Europos vandenvardžiuose. Bichlmeierio įžvelgiama problema yra ta, kad Europos indoeuropietiški vandenvardžiai ne visada atitinka tai, ką indoeuropeistai gali nustatyti remdamiesi Rytų ir Pietų Europos atskirų kalbų apeliatyvine leksika. Todėl kyla klausimas: kodėl vandenvardžių rekonstrukcijos ne visada sutampa su (re)konstrukcijomis? Čia ir glūdi esminis klausimas, kurį ateityje reikėtų aptarti.

3. Kitas nepriimtinas Bichlmeierio svarstymų aspektas – numanomą vardo *Iller pirminę formą kildinti iš germanų rekonstrukcijos *ellizō-, suponuojant tolesnę *-z- raidą į > -r-. Toks procesas galimas tik germanų prokalbės laikotarpiu, tai yra germanų prokalbės gyvenamojoje teritorijoje.

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

169

JÜRGEN UDOLPH

Kad ir kokia būtų nuomonė apie seniausias germanų genčių gyvenamąsias vietas (savo požiūrį išsamiai išdėsčiau kitur: Udolph 1994), Illerio geografinis regionas tikrai nepriklauso šioms vietovėms. Taip pat atmestina prielaida, kad tai galėtų būti germanų vandenvardis su priesaga -r-, atsižvelgiant į šios priesagos paplitimą (Udolph 1994: 162–199, ypač 169–199), kuris retai tesiekia piečiau Vokietijos vidurinių kalnynų (Udolph 1994: 191 – 24 žemėlapis).

Šiame kontekste taip pat atkreipiau dėmesį į -r- priesagą ir priešdėlinio balsio kaitą germanų ir iki-germanų vietovardžiuose bei vandenvardžiuose. Taip pat aptariau tai, kad vietovardžiai Atter, Diever, Eimer, Emmer, Iber, Gummer, Inger, Kelbra ir pan., Lamme, Levern, Limmer, Lüdern, Mahner, Münder, Nebra, Netra, Ölber, Ölper, Rüper, Salder, Sitter, Sö h re neturi germanų kalbų darybos pagrindo (Udolph 1994: 197); taip pat pažymėjau, kad kai kuriuose iš šių vardų neabejotinai turi būti priesaga *-ira.

Apibendrinant apie vandenvardį Iller: tikėtina, kad jo forma buvo *Elira, sudaryta iš šaknies *el-/*ol- (akivaizdžiai įvykęs *-o- > -a- pokytis priklauso vadinamojo „vandens a“ senosios Europos hidronimijoje aptarimui; prie šio klausimo dar grįšiu kitur); atpažintina priesaga *-ira, turinti patikimų paralelių tiek Europos iki atskirų kalbų susidarymo laikotarpio vandenvardžių sistemoje, tiek regione, kuriame germanų kalbos pamažu atsiskyrė nuo indoeuropiečių dialektų arealo.

Alster, Elster IR LOT. alō, -ere ‘MAITINTI, AUGINTI’

„Vandens šaknis“ *el-/*ol- ir iš jos išvesti vandenvardžiai pastaruoju metu kritikuojami ir kitu aspektu. Kalbama apie vardų grupę, kuri Vokietijoje paplitusi daugiausia dėl žinomų upių Alster prie Hamburgo ir (Weiße, Schwarze) Elster Saksonijoje ir Brandenburge.

Krahe, jo mokiniai ir kiti tyrėjai siūlo šiuose varduose įžvelgti išvestinius iš čia aptariamos *el-/*ol-šaknies (plg. Krahe (1959: 9–11); Laur (1981: 116) (patikslinant paties Wolfgango Lauro nuomonę (1960: 344)); Udolph (1989: 271–273); Udolph (1994: 221, 243–245); Walther (1971: 236)), o Šiaurės šalių tyrėjai ir kiti mokslininkai (Andersson 1972: 36–38 ir kt., šaltinių vietų sąrašas pateikiamas Strandberg (1986: 40); Greule (2006: 474)) siūlo kitą etimologiją, artimą Juliuso Pokorny mintiai (1959: 27). Pokorny buvo svarstęs sąsają tarp vandenvardžių –

170

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti

tokių kaip Almos, Alme, Almo ir kt. – ir lot. almus ‘maitinantis, palaimą teikiantis’.

Panašiai Thorstenas Anderssonas ir kiti ieško sąsajos tarp Alster, Elster ir pan. bei šaknies, iš kurios kilo lot. alō, -ere ‘maitinti, auginti’. Čia veikiausiai turima omenyje ne bendroji reikšmė ‘maitinti, išmaitinti, gausiai maitinti; aprūpinti maistu, šerti (žindyti), kurstyti ugnį’, o paliudyta, specialesnė reikšmės atspalvis ‘maitinti vandens telkinius, tiekti jiems vandenį, didinti jų srautą’, pavyzdžiui, tokiuose sakiniuose kaip monte decurrens velut amnis, imbres quem super notas aluere ripas (Horacijus) arba Padus aliis amnibus adeo augescit atque alitur, ut... (Mela). Anderssonas konkrečiai teigia (cituojama pagal Strandberg 1986: 40): „Kadangi reikšmė ‘augantis, patvinstantis, išsiliejantis’ šiaurietiškiems vardams, tokiems kaip Alma ir Alster, dalykiniu požiūriu yra gerai pagrįsta..., šie vardai priskirtini prie *al- (alan) ‘augti; auginti, maitinti’“.

Mit meiner Meinung nach guten Gründen hatte sich schon Krahe (1953: 113, Anm. 11) gegen diese These ausgesprochen. Wie ich an anderer Stelle bemerkt habe (Udolph 1989: 272), gibt es eine überzeugende Ablehnung dieser Auffassung von Laur (1981: 116), noch deutlicher Laur (1985: 479): „Der See- und Flußname Alster wird auch hier wie sonst in der schwedischen Namenforschung in der Bedeutung von ‘der Anschwellende’ aufgefasst. Wir fragen aber, ob das Verb alan im Germanischen überhaupt die intransitive Bedeutung von ‘wachsen’ gehabt hat, wie in den Wörterbüchern oft angegeben wird. In allen überlieferten und gebräuchlichen Sprachformen erscheint es in der transitiven von ‘ernähren, aufziehen’... [Es] scheint mir auch im Gotischen alan eher die transitive Bedeutung zu haben. Unser Wort setzt die intransitive von ‘wachsen’ voraus, ebenso aber auch lat. altus ‘hoch’ beziehungsweise ‘tief’ und mir. alt ‘Höhe’. Man wird daher vermuten müssen, dass diese Bedeutung bereits voreinzelsprachlich ist. Sie geht also über den Rahmen des Germanischen hinaus... [Es] fragt es sich daher, ob in den Gewässernamen doch nicht mit Krahe und Schmid die Wurzel *el-/*ol- als Gewässerbenennung im Rahmen der alteuropäischen Hydronymie (man vergleiche lett. aluōts ‘Quelle’ aus *alantas) der anderen Deutung vorzuziehen ist, zumal sie eine weit größere Verbreitung hat“.

Laurs Vermutungen werden jetzt durch einen Eintrag im LIV (2001: 262) bestätigt. Dort finden sich unter dem Lemma *_h₂el^-1 ‘nähren, aufziehen’ die folgenden relativ sicheren einzelsprachlichen Entsprechungen: lat. alō, -ere ‘nähren, aufziehen’, altir. -ail ‘nährt, zieht auf’, got. (⁺) alands ‘aufwachsend’, anord. ala ‘aufziehen, gebären’, got. *aljan ‘mästen’. Auch beim besten Willen vermag ich nicht zu verstehen, wie daraus eine für Gewässernamen notwendige Bedeutungsnuance „anschwellen, überschwemmen“ entwickelt worden sein soll – und das schon sehr früh.

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

171

JÜRGEN UDOLPH

Allenfalls wird man dem Vorschlag von Peter Anreiter (1997: 105–106.; 2009: 23–24) folgen können, den Ortsnamen Laliders im Karwendelgebiet vor allem wegen altirisch altram ‘Nahrung’ zu der Sippe um lat. alere, etwa im Sinn von ‘fruchtbares, nahrungsreiches Gebiet’ zu stellen. Von hier zu einer Grundbedeutung für Gewässernamen ist es aber ein weiter, entschieden zu weiter Weg.

Dar vienas aspektas, į kurį neatsižvelgė nei Bichlmeieris, nei „maitinimo“ teorijos šalininkai, tačiau kuris itin svarbus vertinant Alster ir Elster, yra vandenvardžio Ulster egzistavimas Rhön kalnuose; tai Werros intakas.

Ulster

Nuostabu, kad šiandien beveik 60 km ilgio Ulsteris, svarbiausia ir centrinė upė Rhön kalnų viduje, diskusijose apie Alster ir Elster beveik nevaidina jokio vaidmens. Jau Krahe (1959: 11) buvo atkreipęs dėmesį, kad Ulster yra tokios pat sandaros kaip Alster ir Elster.

Die älteren Belege stehen bei Sperber (1966: 108): 819 Ulstra, 836 in Ulstra(m), (vor 915) in Ulstram usw. Krahe (1959: 11) sieht in ihr – ohne es expressis verbis zu sagen – eine schwundstufige Bildung zu *Alestra/*Alistra ‘Alster, Elster’ mit regelmäßiger germanischer Weiterentwicklung eines ursprünglichen -l-sonans zu Ul-. Dem entspricht der Name der Fulda, gleichgültig, wie man diesen Gewässernamen auch sonst noch analysieren möchte. Die Auffassung als Schwundstufe zu idg. *el-/*ol-, unter Umständen auch zu *u̯el- ‘drehen, winden, wälzen’, haben Hans Walther (1971: 236) und Udolph (1994: 255) übernommen.

Jei Ulster priklauso tai pačiai grupei kaip Alster ir Elster, tai yra dar vienas argumentas, pagrindžiantis indoeuropietiško pagrindo *el-/*ol- prielaidą, papildytą *l̥-, turinčią reikšmę ‘tekėti, sruventi’ (remiantis gausiai paliudyta šios šaknies grupe baltų kalbose). Be to, svarbu ir tai, kad galbūt maždaug už 100 km esančiame Unstrut upėvardyje esama lygiagretaus darinio su apofonine redukcijos pakopa ir -str- (išsamiai aptarta Udolph 2010b: 24–26).

Taigi atsiranda ir kitų rimtų prieštaravimų sąsajai tarp Alster ir Elster bei lot. alere ‘maitinti’ ir su juo giminiškų bendrinių žodžių.

LITERATŪRA

Altdeutsches Namenbuch 1999: Altdeutsches Namenbuch. Die Überlieferung der Ortsnamen in Österreich und Südtirol von den Anfängen bis 1200, Bd. 1. Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften.

172

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und alḗti

Andersson Thorsten 1972: Norden och det forna Europa. – Namn och Bygd 60, 5–52.

Anreiter Peter 1997: Breonen, Genauen und Fokunaten. Vorrömisches Namengut in den Tiroler Alpen. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck.

Anreiter Peter 2009: Gibt es onymische Hinweise auf vordeutschen Bergbau im Großraum von Schwaz? – Acta Onomastica 50, 7–47.

Bach Adolf 1953: Deutsche Namenkunde. Die deutschen Ortsnamen 2(1). Heidelberg: Winter-Verlag.

Bichlmeier Harald 2009: Bairisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung, 3–63. http://wcms.uzi.uni-halle.de/download.php?down=15539&elem=2313616.

Buchmüller Monika, Haubrichs Wolfgang, Spang Rolf 1986/87: Vardų tęstinumas ankstyvaisiais viduramžiais. Negermanų kilmės gyvenviečių ir vandenvardžiai Saros krašte. – Zeitschrift für die Geschichte der Saargegend 34/35, 24–163.

Eichler Ernst 1981: Zur ältesten (vorslawischen) Schicht der Gewässernamen im altsorbischen und altpolabischen Sprachgebiet. – Lĕtopis Instituta za serbski ludospyt, Rjad A 28, 122–137.

Ferguson Robert 1862: The River-Names of Europe. London: Williams & Norgate [usw.].

Greule Albrecht 2006: Rezension zu: Grosse Flüsse auf dem Gebiet der Bundesrepublik Deutschland. Supplementband zur Reihe Hydronymia Germaniae. Mainz-Stuttgart: Steiner-Verlag. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 41, 471–475.

Krahe Hans 1953: Alteuropäische Flussnamen. – Beiträge zur Namenforschung 4, 104–122.

Krahe Hans 1959: Über einige Gewässernamen mit -st-Suffix. – Beiträge zur Namenforschung 10, 1–17.

Krahe Hans 1964a: Unsere ältesten Flussnamen. Harrassowitz: Wiesbaden.

Krahe Hans 1964b: Vom Illyrischen zum Alteuropäischen. – Indogermanische Forschungen 69, 201–212.

Laur Wolfgang 1960: Die Ortsnamen in Schleswig-Holstein mit Einschluß der nordelbischen Teile von Groß-Hamburg und der Vierlande. Schleswig: Arbeitsgemeinschaft für Landes- und Volkstumsforschung.

Laur Wolfgang 1981: Gewässernamen in Schleswig-Holstein: ein Überblick. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 16, 107–124.

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

173

ALL_62_63_maketas.indd 173

2011.06.17 08:24:12

JÜRGEN UDOLPH

Laur Wolfgang 1985: Rezension zu: Ortnamen i Värmlands län. Del I, Uppsala 1984. – Beiträge zur Namenforschung. Neue Folge 20, 478–480.

LIV 2001: Lexikon der indogermanischen Verben. Bearb. von Helmut Rix [u.a.]. Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag.

Pleintinger Andre 2008: Die Gewässernamen im Bereich der oberen Eger. Eine onomastische Untersuchung. München: Martin Meidenbauer Verlagsbuchhandlung.

Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1. Bern–Frankfurt: Francke Verlag.

RGA – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 1–36, 2-asis leid. Berlin: De Gruyter, 1968–2008.

Rozwadowski Jan 1948: Studia nad nazwami wód słowiańskich. Kraków: Nakładem Polskiej Akademii Umiejętności.

Schmid Wolfgang P. 2004: Linguisticae Scientiae Collectanea. Ausgewählte Schriften. Berlin–New York: Walter de Gruyter.

Snyder William H. 1965: Zur ältesten Namenschicht der rechten Nebenflüsse der Donau von der Quelle bis zur Einmündung des Inns. – Beiträge zur Namenforschung 16, 176–203.

Sperber Rüdiger 1966: Die Nebenflüsse von Werra und Fulda bis zum Zusammenfluss (Hydronymia Germaniae A 5). Wiesbaden: Franz Steiner Verlag.

Strandberg Svante 1960: Kontinentalgermanische Hydronymie aus nordischer Sicht. – Probleme der Namenbildung. Stockholm: Almqvist & Wiksell International, 17–57.

Udolph Jürgen 1989: Germanische Hydronymie aus kontinentaler Sicht. – Beiträge zur Namenforschung. Neue Folge 24, 269–291.

Udolph Jürgen 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. Heidelberg: Winter-Verlag.

Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem. Berlin–New York: De Gruyter.

Udolph Jürgen 1996: Slavische Gewässernamengebung. – Namenforschung. Ein internationales Handbuch zur Onomastik, 2. Teilband. Berlin–New York, 1539–1547.

Udolph Jürgen 1997: Alteuropäische Hydronymie und urslavische Gewässernamen. – Onomastica 42, 21–70.

Udolph Jürgen 2003: Zur Kritik am Konzept der alteuropäischen Hydronymie. – Namenkundliche Informationen 83/84: 21–39.

174

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti

Udolph Jürgen 2010a: Sprachen die Nutzer der Scheibe von Nebra keltisch? – Eurasisches Magazin (Internet-Zeitschrift). http://www.eurasischesmagazin.de/images/magazin/04-10/udolph_nebra.pdf

Udolph Jürgen 2010b: Euro-Onomastik: Die Alteuropäische Hydronymie. – Handbuch der Eurolinguistik. Wiesbaden, 843–861.

Vennemann Theo 2003: Europa Vasconica – Europa Semitica, Berlin-New York: Mouton–de Gruyter.

Walther Hans 1971: Namenkundliche Beiträge zur Siedlungsgeschichte des Saale- und Mittelelbegebietes bis zum Ende des 9. Jahrhunderts. Berlin: Akademie-Verlag.

Senosios Europos hidronimai

Ilė, Alsteris, Elsteris ir veiksmaž. liet. aléti

SANTRAUKA

Straipsnis skirtas autoriaus Mokytojo prof. Wolfgango P. Schmido atminimui. Pirmoje (teorinėje) dalyje trumpai aptariama Senosios Europos hidronimų identifikavimo ir analizės metodologija, grįsta Roberto Fergusono, Jano Rozwadowskio, Hanso Krah’ės ir Schmido fundamentinių tyrimų rezultatais, įvardytos pagrindinės šios onomastikos krypties problemos bei jos kritika.

Antroje straipsnio dalyje analizuojama vandenvardinę reikšminę konotaciją suponuojanti šaknis ide. *el–/*ol– ‚tekėti (apie vandenį)‘ ir jos galimi vediniai. Kritiškai vertinama 2009 m. publikuota Haraldo Bichlmeierio studija „Bairisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht“ (Blätter für oberdeutsche Namenforschung, p. 3–63), kurioje paneigiama šios šaknies ne ide. kilmės galimybė, rekonstruojama laringalinė prolytė bei pateikiami visiškai nauji jos vedinių etimologiniai aiškinimai.

Remiantis Bichlmeierio pateikiamų argumentų kazuistiškumu, paneigiama ide. *Hel- / *Hol- resp. *h₁elh₂-, ‚(iš)var yti, judėti‘ rekonstravimo galimybė ir pritariama tradiciniam hidronimų Ola, Alia, Alle, Elz, Aland, Alsa kildinimui iš ide. *el–/*ol– ‚tekėti (apie vandenį)‘, su kuriuo įprasta sieti verb. lie. aléti ‚tekėti, prisipildyti vandeniu‘.

Aptariant hidronimo Iller kilmę, kvestionuojamas Bichlmeierio teiginys apie suff. *-ira- rekonstravimo nepagrįstumą dėl tokio darybinio formanto nebuvimo, mat tokį reflektuoja net keletas germanų vandenvardžių, o hidronimo lytis su dupletiniu -ll- datuojama XII a. resp. rekonstruojama prolytė *Elira (be Bichlmeierio suponuotos kaitos *-z- > -r- (pagal Vernerio dėsnį)). Spėjama, kad šis hidronimas gali būti priskirtas Senosios Europos leksikai. Tokiai žodžių grupei galėtų priklausyti ir Vokietijos vandenvardžiai Alster, Elster, su kuriais siejamas verb. lo. alō, -ere ‚maitinti, auginti‘.

Ulster’io upės pavadinimas (ir jo variantai) taip pat siejami su ide. *el–/*ol– „taip pat“.

Diskusinės publikacijos / Discussion papers

175

JŪRGEN UDOLPH

Remiantis atlikta hidronimų faktografine ir lingvistine analize, prieinama prie šių išvadų:

1) nelaringalinės prolytės ide. *el-/*ol- ‚tekėti (apie vandenį)‘ rekonstrukcija yra motyvuota;

2) hidronimai Iller, Alster, Elster kildinami iš ide. *el-/*ol- „taip pat“;

3) baltų gyvenamoji teritorija gausi Senosios Europos hidronimų, todėl jos vandenvardžių analizė yra ypatingos svarbos;

4) laringalinės teorijos šalininkai turėtų neignoruoti Senosios Europos leksinio substrato egzistavimo galimybės;

5) Wolfgango P. Schmido baltų ir kitų indoeuropiečių hidronimų tyrimai iki šiol turi lemiamą reikšmę ide. onimų analizei.

Gauta 2010 m. gruodžio 12 d.

JŪRGEN UDOLPH

Steinbreite 9

D-37124 Rosdorf

El. paštas – [email protected]

176

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII