ALBRECHT GREULE

Mokslinių tyrimų kryptys: (ypač teolingvistika ir dvasinė giesmė), tekstų gramatika, onomastika, istorinė sintaksė.

DVASINĖ GIESMĖ TEOlingvistikos TYRIMŲ SPEKTRE

Religinė giesmė teolingvistikos tyrimų spektre

P A S T A B A

Teolingvistika aprašo, kaip žmonėms pavyksta kalba bendrauti apie dieviškumą. Vienas iš teolingvistikos uždavinių – sudaryti teolektinių tekstų taksonomiją. Svarbų vaidmenį čia atlieka vertimo tekstai, pavyzdžiui, Biblijos vertimai, kurie vartojami ir liaudiškąja kalba vykstančiose pamaldose. Be to, nuo Reformacijos vokiškai kalbančiame regione dvasinės giesmės užima svarbią vietą pamaldose. Teolingvistikos uždavinys taip pat yra kalbos kritikos požiūriu analizuoti giesmių tekstus, atsižvelgiant į jų tinkamumą vartoti pamaldose.

A N O T A C I J A

Teolingvistika aprašo, kaip žmonėms pavyksta kalba bendrauti apie dieviškumą. Vienas iš teolingvistikos uždavinių – sudaryti teolektinių tekstų taksonomiją. Čia svarbų vaidmenį atlieka vertimo tekstai, pavyzdžiui, Biblijos vertimai, kurie taip pat vartojami bažnytinėse pamaldose, vykstančiose liaudies kalba. Be to, nuo Protestantų reformacijos himnai užima svarbią vietą bažnytinėse pamaldose vokiškai kalbančiame regione. Teolingvistikos uždavinys taip pat yra kalbos kritikos požiūriu analizuoti giesmių tekstus, atsižvelgiant į jų tinkamumą vartoti bažnytinėse pamaldose.

1. TEOlingvistika

„Tik dar vienos kalbotyros šakos su brūkšneliu nereikia!“ Gerai suprantu šį prieštaravimą terminui „teolingvistika“; ir aš ilgai svarsčiau, kaip turėčiau

R A K T I N I A I Ž O D Ž I A I: teolingvistika, religinė kalba, sakralinė kalba, dvasinė giesmė, kalbos kritika.

R A K T I N I A I Ž O D Ž I A I: teolingvistika, religinė kalba, sakralinė kalba, himnas, kalbos kritika.

120

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

tai, ką turėtų nusakyti tai, kas mane šioje kalbos vartojimo srityje domina ir žavi. Iš pradžių tam vartojau terminą „sakralinė kalba“; kiti kalba apie „religijos kalbą“ arba „religinę kalbą“. Atsižvelgiant į kone neaprėpiamą temų gausą ir milžinišką tyrimų potencialą, kuris laikui bėgant susikaupė ypač už germanistikos ribų, man vis aiškiau darėsi, kad terminas „teolingvistika“ bene labiausiai tinka gana taikliai įvardyti, apie ką kalbama, peržengiant nacionalinių kalbų ir religijotyros ribas.

Iš kur kyla susidomėjimas teolingvistiniais klausimais? Jei paklaustume savęs, kas yra kultūrinė kalba, pamatytume, kad kriterijų, pagal kuriuos kalba laikoma kultūrine kalba, sąrašas neapsieina be kriterijaus, ar joje esama religinės atmainos arba religinio registro, kitaip tariant, be „sakralumo“ kriterijaus (Greule 2004: 140f.). Apžvelgę Europos kultūrinių kalbų raidą ir susiformavimą (Janich, Greule 2002), pastebėtume, kad dažnai Biblijos vertimas į „liaudies kalbą“, neretai kaip Reformacijos padarinys, tapo lemiamu impulsu standartinei kalbai atsirasti ar net apskritai liaudies kalbai pradėti vartoti raštu. Geriausias to pavyzdys – vokiečių „vieninga kalba“.

Variacijų lingvistikos požiūriu tai reiškia, kad, sprendžiant iš visos kalbos istorijos patirties, kiekvienoje kalbinėje bendruomenėje, kuri apibrėžiama pagal istorinę atskirąją kalbą, esama daugiau ar mažiau ryškios kalbos srities, apibrėžtos vienos ar kelių religijų. Jos raišką kalbos atmainų sistemoje galima vadinti „teolektu“. Jis gali būti realizuojamas kalbant, giedant ir rašant. Jei religiją suprantu kaip žmonių ryšį su būtybe, paprastai vadinama Gott (graikiškai theós), asmenine transcendentine būtybe, tai teolingvistika yra mokslas, tiriantis kalbos formas, kuriomis žmonės išreiškė ir išreiškia šį santykį su Theos.

Terminą „teolingvistika“ į mokslinę apyvartą įvedė Jean-Pierre van Noppen, pirmą kartą jį pavartojęs aštuntojo dešimtmečio viduryje ir vėlesniuose darbuose vis tiksliau apibrėžęs. 1995 m. van Noppenas rašo:

theolinguistics siekia aprašyti, kaip žmonių diskursas gali būti vartojamas dievybei įvardyti ir, be to, kaip kalba veikia „religinėse“ situacijose tokiais būdais, kurie gali neatitikti siaurų tiesioginės, vienareikšmės nuorodos kriterijų, tačiau vis tiek grindžiami logika, kurią galima apibrėžti remiantis žinomais kalbiniais procesais (metafora, kalbos aktai,...)

Prie tikrojo termino paplitimo ir recepcijos prisidėjo David Crystal, 1987 m. pavartojęs „teolingvistiką“ The Cambridge Encyclopedia of Language (vokiečių

Straipsniai / Articles

121

A L B R E C H T G R E U L E

Ausgabe 1993): „Theolinguistik. Die Untersuchung der Sprache von Bibelgelehrten, Theologen und anderer mit Religionstheorie und –ausübung befasster Personen“. Nach wie vor stammen, wenn man das Internet zu Rate zieht, die meisten Belege für den Gebrauch dieses Terminus aus den englischsprachigen Quellen.

Šioje vietoje būtina paminėti programinį Andreas Wagner straipsnį Theolinguistik? – Theolinguistik! (Wagner 1999). Šiame aistringame teolingvistinių tyrimų gynime Wagneris parodo, kokios naudos abiem disciplinoms galėtų duoti kalbininkų ir teologų bendradarbiavimas. Jis kryptingai aptaria daugybę tyrimų spragų ir siūlo konkrečius tyrimų projektus.

Teolingvistiniai tyrimai neatskiria nė vienos religijos – nei vadinamųjų pagoniškų (ikikrikščioniškų), nei gamtos religijų. Vis dėlto šiuo požiūriu terminas „teolingvistika“ nėra visiškai be problemų. Theos juk reiškia asmeniškai įsivaizduojamą Dievą (monoteizme) arba dievus (politeizme); taigi teolingvistika – bent jau vadovaujantis šio žodžio etimologija – neapimtų religijų, kurios, pavyzdžiui, garbina Mana, t. y. pasaulį persmelkiančią antgamtinę, tačiau neasmeninę galią arba energiją. Be to, akivaizdu, kad teolingvistika – paprastai tariant – yra kalbotyros ir teologijos paribyje, kaip etno-, psicho- ar sociolingvistika yra atitinkamai kalbotyros ir etnologijos, psichologijos bei sociologijos sandūroje. Tačiau terminas „teologija“ pasižymi itin ryškiu profiliu: jis kyla iš helenistinės (kultinės-mitologinės) tradicijos, bet IV amžiuje buvo įtrauktas į krikščioniškąją vartoseną. Dėl sąsajos su „pagoniškomis“ šaknimis prireikė dar aštuonių šimtmečių, kol jis tapo bendriniu krikščioniškosios tradicijos tikėjimo klausimų mokslinio nagrinėjimo terminu, tačiau šiandien jis tvirčiausiai įsitvirtinęs būtent šioje tradicijoje. Griežtai tariant, „teolingvistika“ būtų gana eurocentrinė ir net kristocentrinė. Todėl būtina rasti ilgalaikį, konsensusu grindžiamą sprendimą, kad nesusidarytų įspūdis, jog viena tradicija nori pasisavinti visą mokslinį religinės kalbos apmąstymą – tai prieštaravimas, kurį vis dažniau reiškia antropologai, etnologai ir iš dalies religijotyrininkai.

Laikantis šio sutarimo, teolingvistiniai tyrimai neturėtų iš tyrimo lauko pašalinti nė vienos kalbos ir nė vienos religijos. „Kalbomis“ laikomos ne tik standartinės ar rašto kalbos; tyrimo objektas iš esmės yra visi žmonių pasisakymai, kurie sukuria teolektinę komunikacinę situaciją arba kyla iš teolektinės komunikacinės situacijos. Be to, teolingvistika neapsiriboja sinchronija—

122

A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I V – L X V

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

Ji yra ribota, tačiau turi ir istorinę gelmę. Kaip esama palyginimo istorinėje perspektyvoje, taip pat galima atlikti tarpkalbinį, kontrastyvinį ir tarpreliginį palyginimą. Pastaruoju atveju turiu omenyje, pavyzdžiui, jau atliktą žydų maldos palyginimą su krikščioniškąja. Šiai sričiai priklauso didžioji kanoninių tekstų vertimo į liaudies kalbas problema.

Teolektų tyrimai, laikantis nustatytų labai plačių tyrimo ribų, gali būti atliekami visuose kalbos sistemos lygmenyse: fonetikos (pvz., retorikos pamoksle, taip pat giesmių), grafetikos (pvz., tetragramos), morfologijos (pvz., sakralumą žyminčių morfemų), leksikos, sintaksės, frazeologijos, teksto gramatikos (pvz., maldos teksto gramatikos) ir pragmatikos lygmenimis. Taip pat nereikėtų pamiršti teonimo kategorijos, nagrinėjančios Dievo ir dievų vardus bei prievardžius. Tyrimas gali apimti ir teolektinius tekstų žanrus, nors vis dar neturime net iš dalies privalomos teolektinių tekstų klasių taksonomijos; vienas iš būsimų teolingvistikos uždavinių – siekti ją sukurti kiekvienai religijai ir kiekvienai kalbai.

Tokios taksonomijos sudėtingumas visiškai atitinka termino „teolektas“ sudėtingumą; norėčiau jį laikyti lygiaverčiu senesniam terminui „religinė kalba“. Atsižvelgiant į šį sudėtingumą, toliau pateikiami svarstymai apie galimas teolektinių tekstų klasių kategorijas, savaime suprantama, yra neišsamūs ir daugiausia grindžiami iki šiol sukaupta krikščioniškosios religijos srities patirtimi.

1. Santykinai nesunku apibrėžti kanoninių tekstų kategoriją, kuriai priklauso, pavyzdžiui, Biblija ir jos vertimai, Tora, Koranas ir kiti panašiai pamatiniai raštai.

2. Kulto ir ritualų sritis yra gerokai įvairesnė; jai galima priskirti visus tekstus ir jų egzempliorius, nepriklausomai nuo kalbos, kuria jie vartojami per pamaldas ir maldingumo praktiką. Šių tekstų spektras katalikų pamaldose (kaip pavyzdyje) aprėpia nekintamas liturgijos dalis, parašytas hieratine kalba, kanoninius tekstus, skaitomus kaip skaitiniai, pamokslą, kuriame gali būti vartojami labai įvairūs kalbos variantai, taip pat giesmes, dažnai pasižyminčias archaizmais, ir spontaniškas visuotinės maldos intencijas (pvz., vaikų, jaunimo ar grupinėse pamaldose), vis dažniau formuluojamas kasdiene religine kalba.

3. Kita sritis – asmeninė individo Dievo patirtis, geriausiai atsiskleidžianti privačiose (dažnai savarankiškai ir spontaniškai suformuluotose) maldose ir vadinamuosiuose liudijimuose, taip pat Dievui išsakomais maištingais teiginiais.

Straipsniai / Articles

123

ALBRECHT GREULE

4. Atskira sritis – administracinė kalba, vartojama tuo atveju, kai religija yra institucionalizuota.

5. Religijos didaktikos ir teologijos mokslo sričių neįmanoma griežtai atskirti: jose kalbama ir rašoma tam tikru, savitu teolekto variantu.

6. Galiausiai reikėtų pabrėžti ir meninę sritį, apimančią religinius poetinius tekstus ir religinę raštiją (šiuo atveju – ne teologijos mokslinius ar publicistinius tekstus). Kadangi poetą ar rašytoją dažnai įkvepia būtent asmeninė Dievo patirtis, tokie tekstai gali įgyti maldos ar liudijimo formą.

7. Jei dar pamėgintume nagrinėti „religinę“ kalbą žiniasklaidoje, pastebėtume ir daugiau ypatumų, ir daugybę sąsajų su anksčiau minėtomis sritimis.

Iš šios apžvalgos matyti, kad klausimas apie teolektinių tekstų taksonomiją pirmiausia yra klausimas apie kriterijus, arba jų sąrašą. Čia svarbūs visi šie veiksniai – plačiai suprantamas komunikacinis kontekstas, kalbos variantas, stilistinis registras, funkcija, intencionalumas ar medija – ir, be abejo, daugelis kitų kintamųjų. Reikia išsiaiškinti, kaip galiausiai atrodo ši sąveikaujančių veiksnių visuma ir ką ji iš tiesų leidžia nustatyti.

2. TEOLOGINIAI TYRIMAI PRAKTIKOJE

Teolingvistinių tyrimų raidą aprašysiu remdamasis savo patirtimi – germanistikos kalbininko ir filologo požiūriu. Tačiau iš šios perspektyvos tenka konstatuoti, kad šiuolaikinėje ir pastarųjų dešimtmečių germanistinės lingvistikos srityje „religinei“ kalbai skiriama labai mažai dėmesio – galima net sakyti, kad ji ignoruojama, nors, kaip jau esu užsiminęs, „teoglosija“, kaip galima pavadinti kalbėjimą Dievui arba apie Dievą, yra esminė kalbinės bendruomenės kalbinės kultūros lygio aprašymo dalis. Vis dėlto, regis, imama keisti požiūrį: neseniai išleistas svarbus straipsnių rinkinys Sprache und Religion, kuriame apibendrinama dabartinė tyrimų būklė (Gerber, Hoberg 2009).

Germanistiniuose tyrimuose nuolat aktualūs itin svarbūs Martyno Lutherio Biblijos vertimo kalbos tyrimai. Į šią sritį buvo

124

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

pamažu įtraukti ir Martyno Lutherio parašyti giesmių tekstai (žr. 4 skyrių). Teolingvistiškai svarbi šių tyrimų išvada – vokiečių liaudies kalba ne tik gavo „ketvirtosios šventosios kalbos“ titulą, bet ir tapo evangelikų pamaldų kalba. Taigi evangelikų bažnyčioms nebeliko problemos, su kuria Katalikų bažnyčia grūmėsi iki Vatikano II Susirinkimo: būtinybės liturgiją švęsti svetima ir mirusia kalba.

Biblinio vertimo patrauklumą germanistams iki šiol ir jame slypinčią interbažnytinių santykių įtampą rodo problemos, kilusios rengiant „vieningąjį vertimą“. Dar 2005 m. EKD pranešimas spaudai buvo pavadintas dramatiškai skambančiais žodžiais: „Evangelikų dalyvavimas rengiant Biblijos „vieningąjį vertimą“ nebeįmanomas“. Kalbėta apie vieningojo vertimo redakciją, atsižvelgiant į griežtą 2001 m. Romos instrukciją „Liturgiam authenticam“.

Būtent instrukcija Liturgiam authenticam sužlugdė plataus masto Mišiolo peržiūros projektą („Mišiolas 2000“). 1988 m. „Tarptautinė liturginių komisijų darbo grupė vokiškai kalbančiame regione“ sudarė studijų komisiją, kuri galiausiai turėjo parengti 1975 m. išleisto vokiško Mišiolo – sukurto po Vatikano II Susirinkimo – naują leidimą. Apie savo darbą komisijoje esu pasakojęs ne kartą. Tūkstančių liturginių tekstų redakcija ir naujas vertimas, taip pat maždaug 10 AG3 narių atliktas darbas galiausiai, deja, buvo skirtas į šiukšlių dėžę.

Tačiau vykdydamas projektą „Mišiolas 2000“ taip pat susipažinau su lenkų sakralinės kalbos tyrimų padėtimi. Vokietijos ir Lenkijos tyrimų palyginimas labai iškalbingas. Jų padėtis visiškai priešinga.

Pirma, Lenkijoje teolingvistinius tyrimus plėtoja polonistai.

Antra, po to, kai iki politinių permainų religijos kalbos tyrimai Lenkijoje buvo beveik visiškai slopinami, dabar jie vykdomi itin dinamiškai. Religijos kalba tapo vienu populiariausių tyrimo objektų Lenkijos lingvistikoje. Egzistuoja daugybė mažesnių ir didesnių atskirų religinių tekstų žanrų (maldų, pamokslų, bažnytinių giesmių, Biblijos vertimų) tyrimų; nagrinėjama daug svarbių teorinių ir praktinių aspektų tiek sinchroniniu, tiek diachroniniu požiūriu; nors kai kurios sritys ištirtos tik pradmenų lygmeniu, esama reikiamų pajėgumų ir sudarytos palankios sąlygos tolesnei plėtrai. Trečia, Lenkijoje cikliškai vyksta didelės tarpdisciplininės konferencijos, skirtos re-

Straipsniai / Articles

125

ALBRECHT GREULE

religinės kalbos srityje. Kai kurie iš jų yra forumas įvairiems teolingvistiniams klausimams aptarti, kiti iškelia į pirmą planą tam tikrą religinės kalbos raiškos formą ar aspektą, pavyzdžiui, katechezės kalbą, religinę kalbą žiniasklaidoje, atskirų teolektinių tekstų rūšių funkcijas. Ketvirta, moksliniai religinės kalbos tyrimai Lenkijoje šiuo metu yra įtvirtinti ir instituciniu lygmeniu. Prie Lenkijos mokslų akademijos prezidiumo veikiančioje Lenkų kalbos taryboje yra Religinės kalbos komisija, sudaryta iš įvairių disciplinų ir konfesijų atstovų. Komisija tikslingai stebi susijusius projektus, o tyrimų rezultatai vėliau skelbiami. Išsamų pristatymą žr. Greule, Kucharska-Dreiß, Makuchowska 2005.

Palyginus su mokslinių tyrimų padėtimi Vokietijoje ir bendradarbiaujant su Lenkijos teolingvistėmis kilo mintis teolingvistiniams tyrimams suteikti tarptautinį mastą. Tarptautinis darbo sambūris, pirmą kartą susirinkęs 2006 m. Vroclave, o vėliau kasmet posėdžiavęs Bochume, Kouvoloje, Jenoje, Freiburge ir Prahoje, iškėlė sau uždavinį skatinti įvairių religinės kalbos apraiškų Europoje tyrimus. Konferencijų rezultatai skelbiami knygų serijoje Theolinguistica.

3. TEOLOGVISTIKOS CENTRE – LITURGIJOS KALBA

Liturgija paprastai vadinami religiniai ritualai, skirti Dievui garbinti ir bendruomeniniam tikėjimui stiprinti. Ji visa įgyvendinama kalba. Todėl būtina nuodugniai tirti liturgijos kalbą, o kalbotyros požiūris šiuo atžvilgiu gali būti itin įžvalgus ir vaisingas.

Nors reformacijos bažnyčiose vokiečių kalba, kaip pamaldų kalba, turi senas tradicijas, Romos katalikų bažnyčioje pamaldų kalba išliko lotynų kalba – „mirusi“ kalba. Liturgijoje vartojami tekstai, jų kalbos stilius ir jų klasifikavimo klausimas čia suprantamai nebuvo germanistikos – „gyvos“ atskirosios kalbos, jos istorijos ir kalbinės kultūros mokslo – tyrimų objektas. Esminį pokytį lėmė Vatikano II Susirinkimas (1962–1965), pripažinęs, kad gimtosios kalbos vartojimas liturgijoje žmonėms neretai yra labai naudingas.

Kalbotyros požiūriu liturginių tekstų ir kalbinių žanrų teorijai būtinos prielaidos, ypač kalbant apie katalikų pamaldas,

126

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

apima žinias apie šias pagrindines kategorijas: (1) pamaldų rituališkumą, (2) komunikacinę pamaldų struktūrą, (3) kalbos raiškos būdus pamaldose.

Skiriami šie kalbos raiškos būdai pamaldose: (1) daugiakalbystė, (2) tekstualumas, (3) sakytinė kalba, (4) rašytinė kalba, (5) giedamoji kalba. Giedamajai kalbai, be liturgijos tyrėjams svarbios kantiliacijos, priskiriami himnologams ir kalbininkams įdomūs bažnytinių giesmių tekstai.

1991 m. Mainco universitete įkūrus Tarpdisciplininę giesmynų tyrimų darbo grupę ir vėliau tame pačiame universitete įsteigus Giesmynų archyvą, bažnytinių giesmių ir jų kalbos tyrimai Vokietijoje įgijo ne tik nuolatinę buveinę – iš čia taip pat kyla svarbūs tyrimų impulsai. Galima teigti, kad įsteigus podiplominių studijų kolegiją Geistliches Lied und Kirchenlied interdisziplinär (1996–2005), Maincas tapo himnologinių tyrimų centru Vokietijoje. Nors iš šios veiklos neatsirado itin kalbotyrinių monografijų apie vokiečių bažnytinių giesmių kalbą, kalbotyra sulaukia dėmesio, o jos žinios padeda išaiškinti temą, kaip rodo, pavyzdžiui, pamatinis veikalas Geistliches Wunderhorn (Becker 2001). Kalbininkai taip pat dalyvauja peržiūrint „Gotteslob“. Čia pirmiausia reikalinga kalbos kritika, o ypač – kalbotyros žiniomis pagrįsta naujosios dvasinės giesmės kritika.

4. DVASINĖ GIESMĖ – SENA IR NAUJA

4.1. Istorija

Toliau aptariamos dvasinių giesmių, dar vadinamų bažnytinėmis giesmėmis, tekstai, pirmą kartą paliudyti maždaug 1450–1550 m. laikotarpiu. Seniausia vokiška bažnytine giesme, neskaitant senosios aukštaičių vokiečių kalbos Petro giesmės, laikoma „Kristus prisikėlė“. Ne tik incipitą, bet ir visą iš pradžių vieno posmo, keturių eilučių giesmės tekstą bei išsamų neumų užrašą pirmą kartą pateikia XIV a. Klosterneuburgo rankraštis (faksimilė: Becker 2001: 29). Seniausias liudijimas, kad „Kristus prisikėlė“ giedojo liaudis („populus“), ir nurodantis, kur tai vyko, randamas Zalcburgo „Liber Ordinarius“ apie XII a. vidurį: į Velykų sekmadienio matutiną (naktines pamaldas) buvo įtrauktas „Velykų vaidinimas“ – ėjimas prie „šventojo kapo“, kur

Straipsniai / Articles

127

ALBRECHT GREULE

jo kulminacijoje dvasininkams ir liaudžiai buvo paskelbta apie prisikėlimą. Bendruomenės atsakas į prisikėlimo žinią buvo giesmė „Kristus prisikėlė“. „Bendruomenės giedojimas čia yra neatsiejama liturgijos dalis, oficialiai reglamentuota, sąmoningai apgalvota ir organiškai įtraukta į jos eigą, jokiu būdu neoficialus „priedas“, kurį būtų galima bet kada pašalinti“ (Praßl 2000: 36).

Kokias giesmes ir kada bažnytiniais metais bendruomenė giedojo ar turėjo giedoti per Mišias, parapijos kunigas Paulis Gösselis nurodo Gebenbacho bendruomenei, esančiai netoli Ambergo, savo 1419–1437 m., taigi dar iki Reformacijos, parašytoje parapijos knygoje (pagina 92v): nuo Grabnyčių iki Verbų sekmadienio Nu bitte wir den heilig(e)n geist, ferner Sancta maria muter reyne meid / alle vnß(er) not die sey dir geklaid und des helf uns sancta maria; Velykų–Sekminių laikotarpiu Crist ist erstanden ir Also her ist dieser tag / das den nyemend mit lobe erfüllen mag; Kalėdų laikotarpiu: uns ist geborn ein kind (Greule 1998: 386).

Martynas Liuteris 1523 m. pradėjo kurti ir komponuoti vokiškas dvasines giesmes. Svarstydamas apie pamaldų tvarkos pertvarkymą, jis išreiškė pageidavimą, kad būtų kuo daugiau vokiškų giesmių, kurias liaudis giedotų per pamaldas. Ženevoje 1542 m. Kalvinas įvedė bažnytinį giedojimą, giedant psalmę (prieš pamokslą ir po jo), ir pasirūpino, kad 1562 m. būtų sudarytas visas psalmių giesmynas.

Bažnytinės giesmės, kurias „liaudis“ giedojo atmintinai, yra kalbos paminklai, kurių komunikacinė sklaida dėl plataus paplitimo ir populiarumo peržengė tarmių bei konfesijų ribas. Todėl nuo XVI a. jos, labai tikėtina, taip pat prisidėjo prie kalbos niveliacijos ir naujosios aukštaičių vokiečių rašytinės kalbos susiformavimo. Tačiau šioje srityje dar labai trūksta tyrimų.

4.2. Perteikimas

„XVI a. bažnytinė giesmė ir giesmynas išgyvena klestėjimo laikotarpį. Daugelis dalykų, subrendusių dar viduramžiais, Reformacijos dėka vėl suklestėjo. Gyvą liaudies kalba atliekamo bažnytinio giedojimo ir iš jo išaugusių giesmynų raidą lėmė ir techninės prielaidos: 1492 m. išrastas knygų spausdinimas, o apie 1520 m. – natų spausdinimas kilnojamuoju šriftu“ (Möller 2000: 69).

Tekstai buvo perduodami įvairiais būdais: seniausi išliko rankraščiuose, o vėliau tekstai buvo spausdinami. Pavienių giesmių tekstų pasitaiko ir rankraštiniuose, ir spausdintuose šaltiniuose; dažniausiai jie

128

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

tačiau arba kartu su kitais giesmių tekstais (giesmių lapeliuose, giesmynuose, giesmynuose) arba su kitų žanrų tekstais. Iš pradžių paties Lutherio, o vėliau jo bendražygių sukurtos giesmės buvo platinamos atskirais lapeliais; žmonės turėjo jas giedoti per pamaldas, namuose, taip pat ir gatvėje. Netrukus atskirus lapelius imta rinkti į giesmių sąsiuvinius. Achtliederbuch (1523/1524) pradėjo evangelikų natomis spausdintų giesmynų seriją. Katalikų pusėje giesmynus parengė Michael Vehe (1637) ir Johann Leisentritt (1567) (Möller 2000: 69). Giesmyno sąvoka, įsitvirtinusi tik XVIII a. viduryje, paprastai reiškia bendruomeninių giesmių rinkinį, skirtą liturginiam naudojimui. Giesmių tekstų melodijų nurodymas nebuvo savaime suprantamas dalykas. Be giesmių tekstų, giesmynuose būdavo ir pratarmių, pamokymų, maldų bei rodyklių.

4.3. Kalbinė analizė

Toliau kaip pavyzdį aptariu septynių Jėzaus žodžių ant kryžiaus vertimus į vokiečių kalbą giesmės forma. Tai rankraštiniai ir spausdinti giesmių tekstai (siglos: H, P, L, W), datuojami laikotarpiu nuo XV a. vidurio iki XVI a. vidurio; kiekviename jų perfrazuojamos šios Biblijos vietos: Lk 23,34; Lk 23,43; Jn 19,25; Mt 27,46; Jn 19,28; Jn 19,30; Lk 23,4. Analizės tikslais aptariami Jėzaus žodžiai išimti iš atitinkamų posmų konteksto (Greule 2009: 774f.).

4.3.1. Rašyba/tarimas, rimo struktūros. Iš (iš pradžių) rankraščiuose išlikusių giesmių tekstų galima spręsti apie rašybos tarmę. Pavyzdžiui, tekstas H priskirtinas bavariškajai tarmei dėl įvairių grafijų, ypač dėl rašybos Nymbar (= nim war) ir fürbar (= für war). Tačiau to negalima taip pat užtikrintai teigti apie Bavarijoje spausdintą tekstą L. Net ir labai anksti užrašytuose tekstuose reikia atsižvelgti į mišrią rašybos tarmę jau turimame pirmajame variante. Tai, pavyzdžiui, įrodyta seniausiai „Es kommt ein Schiff geladen“ redakcijai (1450) (Bekker 2001: 61-63).

E-apokopė aptinkama visuose keturiuose Septynių žodžių tekstuose, tačiau taikoma nenuosekliai; tam įtakos turi ir eilėdaros bei rimų reikalavimai (H: ich..sag, im paradeys, hend; P: paradeysz, bet: yn deyne hende; L: ich beger, sag ich; bet: im Paradeyse, in deine hennde; W: paradies, tačiau nuosekliai heut).

Straipsniai / Articles

129

ALBRECHT GREULE

Skolinys iš lotynų k. (in) paradiso leidžia parodyti, kokia buvo apie 1500 m. vidurinės aukštaičių kalbos ilgųjų /i, u, ü/ dvibalsinimo (įvykusio) stadija. H: paradeys, P: paradeysz, L: Paradeyse (tačiau W paradies); taip pat porose weib/weyb, mein/meyn, dein/deyn, sein/seyn, pey/bey, Hewt/heuth/ heut.

Iš rimų kartais galima daryti išvadas apie tarimą. Taigi W rimuojama <got> su <hat> (= suapvalintas /a/). H vartojama į <mein> rimuojama rašyba <thain> (vietoj thuoen) yra hiperkorektiška rašyba, kuria netiesiogiai bandoma atsižvelgti į garso kitimą: /uo/ > /oa/ prieš nosinį priebalsį.

4.3.2. Teksto rišlumas. Teksto rišlumas nusako tekstą sudarančių elementų sąsajas už sakinių ribų. Bažnytinės giesmės makrostruktūrinis vienetas yra posmas. Rišlumui sukurti iš esmės pasitelkiamos pasikartojimo priemonės (kalbinio elemento ar kalbinės struktūros pakartojimas, ypač referencinis pasikartojimas = koreferencija ir požymių pasikartojimas = izotopija) bei jungimas.

Daugiaposmių giesmių tekstų atveju pravartu išnagrinėti atskirų posmų (viso teksto dalių) rišlumą. Trijų posmų Lutherio giesmėje „Mytten wir ym leben synd“ posmų rišlumą iš esmės kuria struktūros pasikartojimas (Becker 2001: 87). Be posmų tapatumo, kurį lemia ritmas ir rimų schema, sintaksinių struktūrų pasikartojimą dar labiau išryškina raiškos pasikartojimai: 1 ir 2 eilutės sudaro sakinį, kurį kiekvieną kartą pradeda prielinksnis Mitten yn. 3 ir 4 eilutės sudaro klausiamąjį sakinį, prasidedantį w- klausiamuoju žodžiu. 5 eilutė atsako į 3 eilutėje pateiktą klausimą; joje beveik identiškai pakartojama leksinė raiška du/dir – herr alleyn. 8–11 eilutės (Trishagion) visuose posmuose yra identiškos. 12 ir 13 eilutės sudaro sakinį pagal modelį las/laß uns/unns nicht + bendratis + nuo bendraties priklausanti prielinksninė frazė (13 eilutė).

4.3.3. Sintaksė. Septynių žodžių tekstuose daugiausia vartojami paprastieji sakiniai: Es ist nun alles das vollbracht (H), du wirst heut sein bey mir im Paradeyse (L), o vater, jch befehl dir nu meinen geist (W). Pirmajam iš Septynių žodžių net Biblijos lotynų kalboje reikalingas sudėtinis sakinys: Vergib jn (...) / wan sie nit wissen, was sie thain (H); Vergib jn das sy wissendt nit / was sie an mir verbringen (trūksta priežastinio jungtuko, L); vergie b aus güttikeit / was disz volck thut aus unwissenheyt (W).

Michaelio Weißės Gesangbuch der Böhmischen Brüder (W) atveju daroma išvada, kad tam tikras skaičius Weißės posakių tapo nusistovėjusiais ir vis kartojasi. Tai žodžių junginiai, pavyzdžiui, iš hertz̄ens

130

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

grund, enge pforte, im höchsten thron. Skirtingai nuo kitų Septynių žodžių tekstų H, P ir L, kuriuose nėra puošiančių apibūdinimų, laisva Michaelio Weißės tekstų kūryba atsiskleidžia ir Jėzaus žodžių pagražinimu žodžių junginiais.

L išsiskiria dukart pavartotu adverbaliniu kilmininku: Johannes sol dein warten; der (=Maria) solt du (=Johannes) fleissig pflegen. Pirmajame (non enim sciunt) ir ketvirtajame (utquid dereliquisti me) iš Septynių žodžių lotyniškai pažymėtas priežastingumas perteikiamas nevienodai: 1. enim: šalutiniu jungtuku wan (H), wor (P); prielinksnine konstrukcija unwissenheyt (W) arba visai neperteikiamas (L); 2. utquid: wie (H, L), wy (P), warumb (W).

4.3.4. Leksika. Biblijos žodynas (įskaitant skolininį žodį paradeys) Septynių žodžių tekstuose, kurių autoriai, tikėtina, rėmėsi Biblijos vertimais, nestebina. Tik W laisviau formuluoja, palyginti su bibliniu originalu. W būdvardį lustig vartoja reikšme „malonus, teikiantis malonumą“ kaip pažyminį prie paradies; tai rodo, kad reikšmės raida iki dabartinės vokiečių kalbos reikšmės dar nebuvo užbaigta. Kaip ir P, W vartoja weibesbild (lot. mulier), kalbėdamas apie Mariją po kryžiumi; tai taip pat rodo, kad šio išraiškos, siekiančios vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos laikus, dabartinė menkinamoji konotacija dar nebuvo atsiradusi. Jėzaus žodžiai į dainos tekstą įpinami vien kalbinėmis priemonėmis – kalbėjimą įvedančiais veiksmažodžiais. Šiuo atžvilgiu esama nemažos įvairovės, atsiradusios iš dalies dėl to, kad kalbėjimą įvedantys žodžiai įgijo emocinį atspalvį: sprach, schray die wart, mit lauten schreÿen (H); sprach, we claget, ruft, bekannt, vorhieß (P); sprach, sagt, ruefft pierleych, redt, Hub ann (L); sprach, verhiesch, rieff laut (W).

Septynių žodžių tekstuose pateikiama stilizuota šnekamoji kalba – Jėzaus žodžiai. Įdomu tai, kad juose atitinkamai esama ir skirtingų diskurso dalelyčių: P jų nėra, L (Fürwar) ir W (gewies) vartoja tik po vieną, o H jomis keliskart pabrėžia teiginį (gewiss, fürbar, warlich, doch).

4.3.5. Morfologija. Septynių žodžių tekstuose paliudytos šios veiksmažodžių formos. Pirmojo asmens vienaskaitos esamasis laikas: ich..sag, enpfilch ich (H); <ich> befil (P); ich beger, sag ich, ich..empfilch (L); ich befehl (W) – antrojo asmens vienaskaitos esamasis laikas: wirstu, hast dw (H), du wirst, solst han (P); du wirst, solt du, hast du (L); du solt, verlestu (W) – trečiasis asmuo vienaskaita: ist, mich türstet (H); ist, mich dursth (P); ist, sol, mich dürst (L); thut, ist, sol, mich dürstett, auswey st (W) – trečiasis asmuo daugiskaita: sie.. wissen (H); sie wizzen, thun (P); sy wissent, sie verbringen (L). – vienaskaitos liepiamoji nuosaka: Vergib, Nymbar (H); vorgib, ny(m) war (P); thu(o)e, Vergib, nym(m) war, sich an (L); vergie b, sih (W).

Straipsniai / Articles

131

ALBRECHT GREULE

Septynių žodžių tekstai, išskyrus W, neturi jokių išskirtinių žodžių darybos ypatybių, o tai susiję su jų priklausomybe nuo Biblijos kalbos. Tik Weiße pavartojo du naujoviškai skambančius abstrakčius vedinius su priesagomis -keit (güttikeit) ir -heit (unwissenheyt). Verta paminėti sugretinimą weybsbildt (P) ir weibesbild (W).

5. IŠVADOS

Negaliu apibendrinti visų įvairialypių uždavinių, keliamų teolingvistikai. Tačiau neabejotina, kad germanistai taip pat turi ką pasakyti apie religinės kalbos vartosenos kritiką. Keletu sakinių tai parodysiu, aptardamas naujosios dvasinės giesmės problemą.

Ištyrę tris naujas dvasines giesmes kalbotyros požiūriu, mano studentė Martina Meyer apibendrino taip: „Naujos dvasinės giesmės yra (...) giesmės, norinčios atsiriboti nuo bažnytinių giesmių, laikomų „senomis“ ir „konvencinėmis“.“ (Greule, Meyer 2006: 75). Kai atsiranda kas nors nauja, paprastai susidaro įspūdis, kad tai itin tinka jaunesniems žmonėms arba yra jiems būdinga. Todėl kyla klausimas, ar naujų dvasinių giesmių tekstai turėtų būti parašyti ir tam tikra jaunimo kalba. Supratę, kad vieningos jaunimo kalbos negali būti, darome išvadą, jog naujų dvasinių giesmių tekstuose nederėtų vartoti nei jaunimo kalbos, nei to, kas ja laikoma. Iš tikrųjų jaunimo kalbai būdingų posakių vengiama dviejuose iš trijų nagrinėtų tekstų. Trečiuoju atveju, kai tekstų autorius antraštėje „Jei dykumoje nebūtų degančio krūmo“ vis dėlto pabandė pavartoti tokius junginius kaip „Mikro-, Makro-, Mega-Psycho“, tenka priimti negailestingą nuosprendį: geriau būtų to nedaręs.

LITERATŪRA

Becker Hansjakob u. a. 2001: Geistliches Wunderhorn. Große deutsche Kirchenlieder. München: C. H. Beck Verlag.

Crystal David 1993: Die Cambridge-Enzyklopädie der Sprache. Frankfurt/M., New York: Campus, 412.

Gerber Uwe, Hoberg Rudolf (Hrsg.) 2009: Sprache und Religion. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

132

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV

Das geistliche Lied im Forschungsspektrum der Theolinguistik

Greule Albrecht 1998: Frühneuhochdeutsch in der Oberpfalz. Die Sprache des Gebenbacher Pfarrbuchs 1418–1437. – Deutsche Grammatik – Thema in Variationen. Festschrift für Hans-Werner Eroms zum 60. Geburtstag, hrsg. von Karin Donhauser, Ludwig M. Eichginger. Heidelberg: C. Winter, 381–388.

Greule Albrecht 2004: Über die Anfänge deutscher Sprachkultur und Sprachkultivierung. – Entstehung des Deutschen. Festschrift für Heinrich Tiefenbach, hrsg. von A. Greule, E. Meineke, Ch. Thim-Mabrey. Heidelberg: Universitätsverlag Winter GmbH, 133–142.

Greule Albrecht 2009: Geistliche Lieder / Kirchenlieder. – Literarische und religiöse Testsorten und Textallianzen um 1500, hrsg. von Alexander Schwarz, Franz Simmler, Claudia Wich-Reif. Berlin: Weidler Buchverlag, 773–780.

Greule Albrecht, Kucharska-Dreiß Elżbieta 2011: Theolinguistik: Gegenstand – Terminologie – Terminologie – Methoden. – Theolinguistik: Bestandsaufnahme – Tendenzen – Impulse, hrsg. von Albrecht Greule und Elżbieta Kucharska-Dreiß. Insingen: Verlag Bauer & Raspe, 11–18.

Greule Albrecht, Kucharska-Dreiß Elżbieta, Makuchowska Marzena 2005: Neuere Forschungen zur Sakralsprache im deutsch-polnischen Vergleich. Erträge – Tendenzen – Aufgaben. – Heiliger Dienst 2005, Heft 2, 73–91.

Greule Albrecht, Meyer Martina 2006: „Ich geh durch Ödland“. Neue Geistliche Lieder unter der Lupe der Sprachwissenschaft. – Auf der Suche nach dem neuen geistlichen Lied, hrsg. von Siri Fuhrmann, Annette Albert-Zerlik. Tübingen: Francke-Verlag, 2006, 63–77.

Janich Nina, Greule Albrecht (Hrsg.) 2002: Sprachkulturen in Europa. Ein internationales Handbuch. Tübingen: Gunter Narr Verlag.

Möller Christian 2000: Das 16. Jahrhundert. – Kirchenlied und Gesangbuch. Quellen zu ihrer Geschichte. Ein hymnologisches Arbeitsbuch, hrsg. von Christian Möller. Tübingen: Francke, 69–127.

Noppen Jean-Pierre van 1995: Methodist Discourse and Industrial Work Ethic. A Critical Theolinguistic Approach. – Belgisch tijdschrift voor filologie en geschiedenis 73, Afl. 3: Moderne talen letterkunde, 693–714.

Praßl Franz Karl 2000: Das Mittelalter. – Kirchenlied und Gesangbuch. Quellen zu ihrer Geschichte. Ein hymnologisches Arbeitsbuch, hrsg. von Christian Möller. Tübingen: Francke, 29–68.

Wagner Andreas 1999: Theolinguistik? – Theolinguistik! – Internationale Tendenzen der Syntax, Semantik und Pragmatik. Akten des 32. Linguistischen Kolloquiums in Kassel 1997 (Linguistik International 1), hrsg. von Hans Otto Spillmann, Warnke Ingo. Frankfurt/M. u. a.: Peter Lang, 507–512.

Straipsniai / Articles

133

ALBRECHT GREULE

Religinė giesmė teolingvistikos tyrimų spektre

SANTRAUKA

Straipsnyje aptariama pastaruoju metu Vokietijoje ir Lenkijoje itin aktualizuojama teolingvistinė sakralinių (įvairių krikščionių konfesijų) tekstų vertimo, interpretavimo ir adaptavimo kultūrologiniu aspektu problematika, trumpai apžvelgiama šios kalbotyros krypties pradininkų Jean-Pierre van Noppeno, Davido Crystalo, Andreas Wagnerio, apibrėžiančių normatyvinės sakralinės sferos sąvokų kūrimą ir integraciją, nepažeidžiant kalbos, kurioje jos vartojamos, dėsnių ir teologinės dogmatikos principų, darbų bibliografija bei pagrindiniai tyrimo nuostatai.

Analizuojant Vulgatos dalies „Vetus Itala“ vertimo į vokiečių kalbą ypatybes, išskiriama teolekto (t. y. atskiros socialinės grupės ar jos nario kalbos, kurioje gausu sakralinės sferos terminų ir sąvokų) ir bendrinės kalbos interferencinio santykio nustatymo svarba, t. y. identifikuojama vertėjo ir socialinės aplinkos determinacijos būtinybė, dažnai vertintina kaip predisponuojantis faktorius, apibrėžiant adaptuojamojo teksto formaliąsias (resp. kalbines) ir kultūrines (resp. faktografinių realijų) skirtybes.

Akcentuojama, kad teolingvistinis tyrimo metodas, grįstas sinchroninio ir diachroninio analizės būdų konvergencija, yra itin naudingas atskleidžiant verčiamojo teksto ideolektinių sąvokų faktinę prasmę, todėl vertintinas kaip integralusis kalbos sistemos ir faktografinės medžiagos atžvilgiu.

Dėl itin sudėtingos nagrinėjamojo objekto – Šventojo Rašto – struktūros ir įvairių laikotarpių vertimo variantų gausos teolingvistinis tyrimo metodas taikomas remiantis taksonomijos principais.

Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama religinių giesmių vertimo iš lotynų kalbos į vokiečių ir jų interpretavimo problemoms, aptariami rankraštinio ir spaudintinio teksto rengimo aspektai, įvardijami įvairūs lingvistiniai nagrinėjamo objekto tyrimo niuansai, iliustruojant skirtingų kalbotyros (fonetikos) ir gramatikos (morfologijos, sintaksės) šakų analizės rezultatais.

Gauta 2011 m. spalio 11 d.

PROF. DR. ALBRECHT GREULE

Hangstraße 30, D-93173 Wenzenbach-Grünthal, Deutschland

[email protected]

134

Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV