RICHARD COATES

University of the West of England, Bristol

Tyrimų sritys: istorinė lingvistika, etimologija, Vakarų ir Šiaurės Europos kalbų filologija, teorinė fonologija, dialektologijos istorija, kultūriniai anglų kalbos istorijos aspektai ir vietos istorija.

AŠTUONI KLAUSIMAI APIE TIKRINIŲ VARDŲ PRAGMATINĘ TEORIJĄ

Aštuonios pragmatinės tikrinių žodžių teorijos problemos

ANOTACIJA

Šiame straipsnyje plėtojamas požiūris į tikrinių vardų supratimą, vadinamas Tikrinių vardų pragmatine teorija (TPTP), grindžiamas dviem pagrindinėmis idėjomis:

(1) Tikriniai vardai neturi prasmės

(2) Tikrinio vardo esmė glūdi referencijoje, o ne denotacijoje

Jame išdėstomi TPTP elementai, jos prielaidos ir pasekmės, taip pat nagrinėjami aštuoni iš likusių arba, regis, likusių klausimų.

Jau kelerius metus siūlau požiūrį į tikrinių vardų supratimą, vadinamą Tikrinių vardų pragmatine teorija (TPTP). Įvairūs jos aspektai pristatyti keliuose straipsniuose (Coates 2000, 2005a, 2005b, 2006a, 2006b, 2009, 2011a, 2011b, 2012). Šio straipsnio tikslas – išdėstyti teorijos elementus, jos prielaidas ir pasekmes bei išnagrinėti kai kurias likusias arba, regis, likusias problemas. Todėl straipsnis daugiausia aprašomasis, o ne argumentacinis, ir atitinkamai literatūros sąrašas yra nedidelis. Čia neaptariama teorijos intelektinė istorija, nes ji išsamiai išnagrinėta Coates (2006a ir 2009), tačiau verta prisiminti, kad didžiausią skolą esu skolingas John Stuart Mill (1843), Ruth Barcan

RAKTINIAI ŽODŽIAI: vardų teorija, tikrinių vardų statusas, tikrinių vardų „žymos teorija“, referencija, semantika, pragmatika.

Straipsniai / Articles

119

RICHARD COATES

Marcus (1961), and others in the same tradition, for point (1), essentially what is now called the “tag” theory of proper names,¹ and to Peter Frederick Strawson (1950) – to some extent – for point (2). For the full history, Coates (2006a) and its very substantial list of references should be consulted.

TPTP grindžiama šiomis dviem idėjomis:

(3) Tikriniai vardai neturi prasmės

(4) Tikrinio vardo esmę reikia įžvelgti referencijoje, o ne denotacijoje

Kai kurios šių dviejų idėjų pasekmės:

(5) Tikriniai vardai nesudaro apibrėžtos aibės

(6) Tikriniai vardai nepatenka į logiškai patikimas kategorijas

(7) Tikrinių vardų negalima išversti

(8) Tikrinių ir netikrinių raiškų sąsajos teorinis nagrinėjimas turi neurofiziologinių (ir psicholingvistinių) implikacijų

Nors toliau išvardyti teiginiai nėra griežtai laikytini dviejų pagrindinių idėjų pasekmėmis, jie jas pagrindžia ir papildo:

(9) Nors tikriniai vardai neturi prasmės, jie nėra beprasmiai

(10) Tikrinių vardų reikšmės, kurias galima išgauti, yra antraeilės ir skirtinos nuo prasmės

(11) Literatūros kūrinių veikėjų tikriniai vardai gali būti ypatingas atvejis

Teorinės onomastikos darbuose nuolat atsinaujina vienas ginčytinas klausimas, būtent, ar vardai yra maksimaliai prasmingi, ar minimaliai prasmingi. Siūlau laikyti, kad tai nėra alternatyvų klausimas, o kad:

(12) Tikriniai vardai yra ir maksimaliai, ir minimaliai prasmingi

o tai, kokio požiūrio reikėtų laikytis, priklauso būtent nuo to, ką turima omenyje sakant reikšmė. Kitaip tariant, tariamoji problema nėra problema.

Nė viena iš dviejų pagrindinių idėjų (1) ir (2) pati savaime nėra nauja, tačiau teigiu, kad už TPTP ribų nė viena jų nebuvo nuosekliai išplėtota ir kad jų sąveika nebuvo tinkamai suprasta. Sujungę jas į šūkį, galime sakyti, kad tikrinumas (suprantamas kaip „būsena, kai esama tikrinio vardo“) yra beprasmis nurodymas. Tai svarbu, nes daugelis vardų teorijos krypčių gina požiūrį, kad tikrinumas yra beprasmis žymėjimas, požiūrį, kurį aš

¹ „Žymos“ teorija paprastai laikoma priešinga Bertrand’o Russell’o „aprašymo“ teorijai ir John’o R. Searle’o „rinkinio“ teorijai. Kadangi „žymos“ teorija plačiai, nors ir ne visuotinai, pripažįstama, šiame straipsnyje išsamiai nenagrinėsiu šio konkretaus ginčo. Mano pozicija išplečia „žymos“ teoriją ir taiko ją kalbiškai taisyklingoms išraiškoms, kurios gali būti nevienareikšmiškai suprantamos kaip vardai.

120

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

laikyti nenuoseklia ir akivaizdžiai klaidinga. Pagrindinė tikrinio vardo reikšmė yra jo referentas toje situacijoje, kurioje jis ištariamas;² vardai, kai jau įtvirtinti, yra rigidiniai žymikliai (Kripke 1980: 48). Kitos reikšmės rūšys, kurias galima vertinti tiek kalbėtojo, tiek adresatų požiūriu, gali būti pasitelkiamos referavimo metu. Tačiau jos lieka antraeilės pagrindinio veiksmo atžvilgiu. Tai, pavyzdžiui, išraiškos etimologija, tikimybinė kategorija, konotacijos ir enciklopedinis apibrėžimas. Tačiau kadangi nė vienos iš jų nereikia pasitelkti, kad būtų sėkmingai referuojama, jos nėra tikriniškumo apibrėžimo dalis. Tai nereiškia, kad jos nesvarbios, tačiau jų santykį su pagrindinėmis sąvokomis reikia tiksliai suprasti, ir toliau jas nagrinėsime. Nuo šiol vietoj išsamesnio termino tikrinis vardas vartosime paprastą terminą vardas.

Pirmiausia reikia apibrėžti pagrindinius semantinius terminus, vartojamus (1) ir (2). Filosofijoje ir lingvistikoje egzistuojančios skirtingos terminologinės tradicijos lemia šią būtinybę.

Referavimas yra veiksmas, kuriuo situacijos kontekste išskiriamas atskiras referentas; atskiras reiškia vienetinį objektą, t. y. vieną bet kurio tipo ar kategorijos egzempliorių, ne vien atskirą asmenį.

Denotacija yra potencialių žodžio ar kitos išraiškos referentų aibė (jos ekstensija), t. y. tai abstrakcija nuo referavimo, kurios negalima su juo painioti; ši sąvoka taikoma už bet kurio konkretaus konteksto ribų. Ši potencialių referentų aibė gali turėti arba neturėti kokį nors ją apibrėžiantį požymį ar požymių (intensiją).

[Vardo denotacija iš pradžių nustatoma per referencijos aktus (tarp jų šiuo atveju priskiriu ir vardo suteikimą; apie šią sąvoką plačiau žr. toliau), tačiau tai yra praktinė tokių referencijos aktų pasekmė, o ne išankstinė jų sėkmės sąlyga. Todėl referencija yra pirminė, o vardo denotacija – epifenomenas, atsirandantis dėl pakartotinės sėkmingos referencijos, pasiektos jį ištariant. Atkreipkite dėmesį, kad aš neteigiu, jog vardai neturi denotacijos, kaip manė kai kurie.

Prasmė – tai semantinių santykių tinklas, kuriame dalyvauja leksiniai žodžiai ir sudėtingesnės išraiškos, pavyzdžiui, sinonimija, hiponimija, antonimija, meronimija, konversija ir t. t.

[Prasmė skiriasi nuo intensijos. Pagal pirmiau pateiktą apibrėžimą vardai negali neturėti prasmės, o visi ir tik tie referentai, kuriuos žymi tas pats vardas, gali atsitiktinai turėti bendrą intensiją, pavyzdžiui, jei visi asmenys, vardu Barack, yra vyriškosios lyties žmonės.]

Šiuos terminus vartoju iš esmės taip, kaip juos vartoja Lyons (1977).

² Such a view is espoused particularly clearly by the philosopher Burge (1973: 438–439).

Straipsniai / Articles

121

RICHARD COATES

Dabar pateikime ir išplėtokime paprastą pavyzdį, atsitiktinai paimtą iš BBC interneto svetainės 2011 m. gruodžio 22 d.

Howard Archer [ekonomistas, RC] teigė manantis, kad naujaisiais metais tikėtina, jog Bank of England imsis daugiau veiksmų.

Vardas, sudarytas iš pirmųjų dviejų žodžių, nurodo (tiksliau, pirmųjų dviejų žodžių ištarėjas, juos ištardamas, nurodo) asmenį, vardu Howard Archer, kuris pasakymo kontekste tikriausiai gali būti vienareikšmiškai atpažintas arba kaip bendrojo žinojimo dalis, arba kaip jau anksčiau įvestas diskurso referentas, arba todėl, kad segi švarko atlapo ženklelį.³ Žinoma, visada įmanoma, kad kai kurie adresatai pažįsta daugiau nei vieną taip vadinamą asmenį, ir tai neišvengiama rizika, galinti lemti komunikacijos nesėkmę. Paprastai konteksto pakanka nuspręsti, apie kurį asmenį kalbama, taip pat nuspręsti, kad kalbama apie asmenį, o ne apie ką nors kita, kas gali turėti vardą, pavyzdžiui, šunį, ežerą ar sporto klubą, tačiau sėkmingas nurodymas niekada negali būti garantuotas: jo galima tik siekti ir jį mėginti atlikti. Ištrauktas iš konteksto, vardas Howard Archer žymi bet kurį asmenį, turintį šį vardą; šio fakto pasekmės bus aptartos (3’). Šie asmenys nebūtinai turi ką nors bendra, išskyrus vardą; bet koks neatsitiktinis bendrumas galėtų būti nulemtas genetinių veiksnių, tačiau tik tuo atveju, jei pavardė būtų kilusi iš vieno šaltinio, o šiuo atveju tai atrodo mažai tikėtina.⁴ Taigi vardą galima apibrėžti ekstensiniu, bet ne intensioniniu būdu. Be to, vardas Howard Archer neturi prasmės. Jame yra žodis, kuris, kaip žinome, vartojamas kaip angliška pavardė, tačiau jis neturi šio žodžio reikšmės – „lankininkas, ginkluotas lanku ir strėlėmis“. Jo etimologija neturi jokios reikšmės ir nepadeda atpažinti asmens pasakymo kontekste; ponas Archeris yra ekonomistas, o ne lankininkas. Archer, vartojama kaip vardas, nėra bowman sinonimas ar, pavyzdžiui, baker, draper, smith atžvilgiu profesijos ar užsiėmimo bendrūšis. Žinoma, tai taip pat nėra kitos pavardės Bowman sinonimas ir nėra, pavyzdžiui, Baker, Draper, Smith atžvilgiu profesijos ar užsiėmimo bendrūšis. Taigi, jei Archer sėkmingai vartojama asmeniui nurodyti, tai daroma nesiremiant prasme ir tik visai menkai – denotacija: pasikliaujama išankstinėmis adresatų žiniomis, kad Archer gali žymėti įvairius šį vardą turinčius asmenis ir kad preliminariai atpažintas asmuo (tiksliau apibrėžiamas vardu Howard) yra vienas iš jų.

Regis, čia nieko itin naujo nėra. Tačiau jei tikriniškumas grindžiamas nurodymu, o ne denotacija, iš to išplaukia įdomių dalykų. Iš eilės aptarsiu anksčiau iškeltus punktus (3–6).

³ Aptariamame interneto puslapyje http://www.bbc.co.uk/news/business-16300104, tiksliai paaiškinama, kas jis yra.

⁴ Įrodyta, kad daugelio pavardžių, bent jau Anglijoje, kilmę galima atsekti iki vieno pirminio nešiotojo (Redmonds 2002), tačiau, žinoma, tai galioja ne visoms pavardėms.

122

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

(3’) TIKRINIAI VARDai NESUDARO APIBRĖŽTOS AIBĖS

Gali būti posakių, kurių tikriniškumas kelia ginčų. Vargu ar kas ginčytų, kad Neptune, Isabella, Cambodia, Vilnius, ir panašūs atvejai yra prototipiniai tikriniai vardai, nes visuotinai sutariama, kad jie neturi leksinio turinio, t. y. prasmės.⁵ O kaip dėl sudėtinių posakių, kurie neabejotinai galėtų būti laikomi vardais, ypač tokių geografinių pavadinimų kaip The United States, The West Bank, The North Sea, The Southern Ocean, The Rocky Mountains, ir Huang He „Geltonoji upė“, taip pat posakių, žyminčių vieną denotatą, pavyzdžiui, The Pope.⁶ Labai įdomu nuspręsti, ar šių posakių vartotojai konkrečiuose kontekstuose atpažįsta referentus pasitelkdami vartojamų žodžių leksinę reikšmę (prasmę). Akivaizdų bendrinį terminą paliksime nuošalyje iki (4’); tačiau kalbant apie konkrečiuosius pavadinimus galime gana užtikrintai teigti, kad vartotojai nesiremia akivaizdžiomis jų reikšmėmis. Išvadai padaryti nereikia psicholingvistinių spėlionių apie apdorojimo procesus. Galime tiesiog užduoti į kalbą orientuotus klausimus, pavyzdžiui: ar sakinys The Rocky Mountains are not (really) rocky, arba The Yellow River is not (really) yellow, yra prieštaringas? Siūlau manyti, kad jie neprieštaringi. Jie gali būti netikslūs, tačiau netiesa nėra tas pats, kas prieštaravimas.⁷ Kalbant apie antrąjį atvejį, Huang He taip vadinama dėl žemupyje nešamų lioso sąnašų, tačiau sakoma, kad senąja mongolų kalba ji buvo vadinama (The) Black River („Juodoji upė“) dėl jos išvaizdos aukštupyje; visa tai bent jau rodo, kad tarp vardų ir jų tariamo leksinio turinio nėra paprasto ryšio. Jei šie sakiniai nėra prieštaringi, tuomet aptariami posakiai turi būti vardai. Jei jie yra vardai, iškart matome, kad kai kurie vardai ir kai kurie ne vardiniai posakiai yra homonimiški (The Rocky Mountains ir the rocky mountains, vardas rašyboje sutartinai išskiriamas didžiosiomis raidėmis). Jei tai tiesa, tuomet nėra jokio visiško—

⁵ Tropų (retorinių figūrų) dėka jie gali įgyti prasmę, kaip sakinyje We all hope there will never be another Cambodia („Visi tikimės, kad daugiau niekada nepasikartos Kambodža“; aliuzija į ten vykusias žudynes aštuntajame dešimtmetyje, metonimija), tačiau tai čia nesvarbu.

⁶ Turiu omenyje Romos katalikų bažnyčios vadovą, nors žinau, kad ir kitos konfesijos, pavyzdžiui, koptų krikščionys, taip pat turi popiežių. Čia svarbu tai, kad kiekvienoje iš atitinkamų konfesijų šis posakis žymi tik vieną asmenį. Jei skaitytojai mano, kad ši dvejopumo ar daugialypumo galimybė pakerta mano argumentą, jie gali vietoj jo pasirinkti The Dear Leader, suprantamą kaip žymintį vien velionį Kim Jong-ilą; jo tėvui ir sūnui buvo suteikti kitokie „titulai“.

⁷Teiginys, kad karvės paprastai gyvena ilgiau už ūkininkus, faktiškai klaidingas, tačiau neprieštaringas. Teiginys „Dievas yra trys ir Dievas yra vienas“ yra prieštaringas, tačiau bent dalis religingų žmonių tvirtins, kad jis teisingas.

Straipsniai / Articles

123

RICHARD COATES

įrodymo būdas nuspręsti, ar raiška kaip kalbinis vienetas yra vardas, ar ne; į šį klausimą galima atsakyti tik atsižvelgiant į kontekstą. Tam tikrame kontekste aptariama raiška vartojama arba semantiškai (pasitelkiant joje esančios leksikos turinį), arba onimiškai (nepasitelkiant joje esančios leksikos turinio). Kaip rodo šie pavyzdžiai, tikriniškumas yra nuorodos būdas, o ne raiškų kategorija; šį sąvokos supratimą galima taikyti net ir toms raiškoms, kurios neabejotinai yra vardai (pvz., Neptune, Vilnius): tai tiesiog raiškos, kurios niekada nevartojamos semantinei nuorodai, išskyrus tropuose (plg. 3 išnašą).

Svarbus, čia glūdintis, bet iki šiol aiškiai neaptartas klausimas yra tas, kad raiškos gali tapti vardais, t. y. dėl pakartotinio vartojimo virsti vardais taip, kad vartotojai, siekdami sėkmingai nurodyti, nebesinaudoja jų leksiniu turiniu. Taip turi būti, antraip įprasta istorinė onomastika, kuria siekiama paaiškinti neaiškius vardus susiejant juos su etimologiniu leksiniu šaltiniu, būtų neįmanoma ir neįsivaizduojama. Paskutinėje pastraipoje minėtos raiškos vieniems vartotojams gali būti vardai (tiems, kurie nesinaudoja jų leksiniu turiniu), kitiems galbūt nebūti vardai (tiems, kurie naudojasi jų leksiniu turiniu), o dar kitiems įvairiu mastu būti vardai (tiems, kurie kartais naudojasi jų leksiniu turiniu). Tokios raiškos gali būti pakeliui į vardo statusą, jei juo dar netapo. Tačiau tai nėra griežtas arba-arba klausimas. Kitur esu teigęs (pvz., Coates 2005b), kad vartotojui pavartojus raišką kaip vardą (t. y. onimiškai nurodžius), mažai tikėtina, kad įprastomis aplinkybėmis tas vartotojas vėl vartos ją semantiškai (galbūt išskyrus trumpą pereinamąjį laikotarpį). Taip yra todėl, kad semantinę nuorodą tarpininkauja leksinė ir gramatinė reikšmė, todėl jos apdorojimo sąnaudos didesnės. Zipfo dėsnis (arba jo analogas; Zipf 1949) verčia mus manyti, kad kalbos vartotojų apdorojimo sistemos sieks referencinį tikslą pasiekti mažiausiomis būtinomis pastangomis. Čia numanoma neurofiziologinė pasekmė: jei oniminė nuoroda reiškia leksinės reikšmės apėjimą, turi egzistuoti fiziologinis nervinis kelias, kurio sąnaudos mažesnės. Tai nagrinėjama toliau (6’).

Taigi vardai gali išsirutulioti iš neoniminių raiškų taip, kaip išsamiau aprašyta kitur (pvz., Coates 2012). Jie taip pat gali būti tiesiogiai sukurti iš leksinės medžiagos ir suteikti individui, kaip nutiko, kai tam tikrais tikslais 1993 m. naujajai Europos valstybei buvo sutarta suteikti pavadinimą The Former Yugoslav Republic of Macedonia. Vardai taip pat gali būti iš naujo pritaikyti naujiems individams. Vardas Richard egzistavo dar prieš jį suteikiant man. Šie svarstymai rodo, kad vardai kaip individus žymintys terminai gali atsirasti arba evoliucijos, arba suteikimo būdu. Abiem atvejais lemiamas veiksnys yra tai, kad procesas panaikina anksčiau raiškos turėtą reikšmę arba padaro ją nebetaikytiną, nesvarbu, ar tai vyksta

124

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

palaipsniui, ar akimirksniu.⁸ Svarbu pažymėti, kad tai nereiškia, jog apdorojant reikšmės niekada neįmanoma atkurti; prie šio klausimo grįšime toliau, (7’) ir (8’) dalyse.

(4’) TIKRINIAI VARDai NEPRIKLAUSO LOGIŠKAI SAUGIOMS KATEGORIJOMS

Grįždami prie bendrinių elementų, tokių kaip pavyzdžiuose, pateiktuose (3’), galime kelti panašų klausimą. Vardai, kuriuose yra skaidrus bendrinis elementas, dažnai žymi tai, ką tas bendrinis elementas nusako. The Bank of England mano ankstesniame pavyzdiniame sakinyje yra toks atvejis. Tačiau apsvarstykime The Evening Star is not a star ir The West Bank is not a bank. Pirmasis teiginys, kaip paprastai suprantama, yra teisingas, nes pagrindinė raiška paprastai vartojama Venerai, kuri yra planeta, o ne žvaigždė, žymėti. Antrasis teiginys teisingas todėl, kad raiška kaip vardas paprastai žymi geopolitinį darinį Palestinoje (nors, žinoma, gali turėti ir kitų referentų), o jos kilmė metoniminė – ji pavadinta pagal Jordano upės krantą. Šie pavyzdžiai rodo, kad raiškose, kurias galima laikyti vardais, gali būti bendrinis elementas, kuris netinkamai kategorizuoja individą. Vadinasi, apdorojant tokius vardus to bendrinio elemento reikšmė netaikoma arba jos nėra. Vienas mano mėgstamų pavyzdžių yra mano gimtajame mieste esantis objektas: ten kadaise stovėjo visiškai įprastas geležinkelio tiltas, vadintas Peak’s Tunnel. Peak’s Tunnel is not a tunnel, taigi, akivaizdu, nėra prieštaringas teiginys. Nėra būtino ryšio tarp vardo, kuriame yra Tunnel, ir daikto, kuris yra tunelis. Net jei labai tikimasi, kad toks ryšys pasitvirtins, jis nėra logiškai garantuotas. Taigi vardai, kuriuose yra skaidrių bendrinių elementų, sukelia tikrovės patirtimi grindžiamus lūkesčius, bet nieko daugiau.

Galima dar radikaliau išplėtoti šią mintį: joks vardas neimplikuoja ir nepresuponuoja jį turinčio individo kategorijos, nors daugelis kalbininkų ir logikų (pvz., neseniai Van Langendonck 2007: 71 ir toliau bei 3 skyriuje, su ten pateiktomis nuorodomis) norėjo tuo tikėti.⁹ Man tai atrodo savaime suprantama,

⁸ Tiesiog nuosekliai išnagrinėkime šios minties pasekmę: jei vaiką pavadinu raiška, turinčia leksinį turinį, pvz., Nadežda „viltis“, tas turinys nebetaikomas jokiam nurodymo į vaiką aktui, pvz., „Nadežda žaidžia su savo žaislais.“ Tai savaime suprantama.

⁹ Vartojant Van Langendoncko terminiją: nėra kategorinių presupozi. Žinoma, esama statistinio pobūdžio lūkesčių. Irinos tikriausiai yra moteriškosios lyties žmonės; vadinasi, Irina, laikoma vardo tipu arba tikriniu lema, nepresuponuoja, kad vardo turėtoja yra moteriškosios lyties. Van Langendonckas teisus teigdamas, kad tikrinės lemos leidžia numatyti galimus denotatus, tačiau ryšys nėra logiškai nepriekaištingas, kaip toliau parodysiu.

Straipsniai / Articles

125

RICHARD COATES

ir negaliu suprasti, kodėl kas nors ir toliau tiki priešingai. Galite priskirti Irina moteriškų vardų kategorijai, Egypt – geopolitinių pavadinimų kategorijai, o Vaiciulenas – pavardžių kategorijai. Kodėl tuo tikite? Turite patirties, įgytos susidūrus su šiais atvejais (ar kitais žinių įgijimo būdais), kad bent vieną asmenį galima taip priskirti, t. y. kad konkreti moteris X vadinasi Irina ir t. t. Tačiau iš to neišplaukia, kad Irina privalo būti žmogaus patelė (nebent vardų vartojimą reglamentuoja įstatymai, kaip kai kuriose valstybėse – tai nėra kalbotyros ar logikos klausimas). Žvelgiant iš šios perspektyvos, Shirley anglakalbiame pasaulyje buvo (retas) vyriškas vardas, kol Charlotte Brontë jį panaudojo savo to paties pavadinimo romano herojei pavadinti; Amerikos vaikų kino žvaigždės Shirley Temple šlovė sustiprino jo, kaip moteriško vardo, statusą ir paskatino jį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėti dažniau duoti mergaitėms. Ar šis vardas pakeitė kategoriją – iš vyriško tapo moterišku?

Kokią išvadą turėtume padaryti? Vienu požiūriu tiesiog sveikas protas sako, kad Irina ir Shirley yra mergaičių vardai, o Vaiciulenas – pavardė. Šios klasifikacijos yra pasikartojančių stebėjimų vaisius. Jos priklauso nuo tų stebėjimų ir yra grindžiamos tokio pobūdžio išvada, kurią iliustruoja teiginys Jei vienas X kategorijos narys vadinamas Irina, vadinasi, Irina yra vardas, vartojamas TIK tos kategorijos nariams. Ši išvada klaidinga: tai indukcijos atvejis, kai apibendrinama remiantis stebėtais atvejais, t. y. samprotaujama nuo konkretaus prie bendro; ji klaidinga taip pat, kaip klaidingi teiginiai Visos šeimos turi televizorius arba Visi šunys turi keturias kojas. Ji taip pat taikoma normatyviai: Jei vienas X kategorijos narys vadinamas Irina, vadinasi, Irina yra vardas, kuris TURĖTŲ būti vartojamas tik tos kategorijos nariams. Tai socialinė ir kultūrinė norma,¹⁰ o ne kalbinė ar loginė taisyklė. Negalime išvengti išvados, kad kalboje nėra nieko, kas lemtų, jog Irina yra moteriškas vardas. Turime atskirti du teiginius:

Irina yra vardas, (vartojamas) tik žmonėms, priklausantiems moterų kategorijai

ir

Irina priklauso kalbinei kategorijai moteriškas asmenvardis

Pirmasis teiginys teisingas, tačiau jei jame numanomai arba aiškiai yra žodis tik, jį galima paneigti vienu kontrpavyzdžiu (kaip vyriško vardo Shirley atveju). Be žodžio tik, jį galima suprasti kaip lūkestį ar kultūrinę normą, o ne kaip būtinybę. Kalbama apie vardo dėmenis Irina, o ne jo tipą. Antrasis iš esmės reiškia tą patį, ką ir pirmasis, su (numanomu arba aiškiu) žodžiu tik. Jie

¹⁰ Bet kuria šio termino normos reikšme – statistine arba prievartine.

126

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

pareikšti teiginį apie Irina kaip tipą. Galime daryti išvadą, kad vardai kaip žymenys gali būti kategorizuojami atskirai ir klasifikuojami pagal lūkesčius, pavyzdžiui, kaip hidronimai, teonimai, moterų vardai ir pan. Vardai kaip tipai taip klasifikuojami negali būti. Dėl to išvadų darymui ar perteikiamoms reikšmėms kyla tokia pasekmė:

Irina per dieną surūko dešimt cigarečių >> Kažkuri moteris per dieną surūko dešimt cigarečių

tai pagrįsta tikimybinė išvada, paremta kalbėtojo ar adresato gyvenimo patirtimi; ji mažiau tikėtina, jei yra Irina, kuri yra vyras, voverė ar automobilis. Ji neturi loginės išplaukos galios. Vardai nepriskiriami griežtąja prasme kalbinėms kategorijoms, t. y. vardo tipo Irina turėtojas neprivalo būti moteris, nors vardai priklauso tam, ką galėtume pavadinti lūkesčių kategorijomis, kuriose prototipinė ar tipinė vardo žymens Irina turėtoja iš tiesų yra moteris: tai visai kitas dalykas. Taigi onomastų vartojamos vardų klasifikacijos nėra kalbinės kategorijos (kategorijos, apimančios tipus), o kultūrinės kategorijos (kategorijos, apimančios žymenis), ir apskritai nėra kalbinės.

Jei kuris nors skaitytojas neįsitikino ankstesnėje pastraipoje išdėstytu argumentu, teapsvarsto štai ką. Akivaizdu, kad vardai gali būti suteikiami įvairiems kategorijos, kuriai priklauso jų turėtojas, nariams: Robert buvo suteiktas vyrams ir, tikėtina, bus tebesuteikiamas. Tačiau jis gali būti suteiktas ir kam nors kitam. Galėčiau taip pavadinti ne tik savo sūnų, bet ir katę, automobilį, kompiuterį, kredito kortelę ar absoliučiai bet ką kita – Robert. Vardo statusas leidžia jį suteikti viskam, kas kultūriškai gali turėti vardą. Žinoma, tai patvirtina mūsų pamatinę nuostatą, kad vardai neturi prasmės. Jei teigtumėte, kad visais šiais hipotetiniais atvejais objektams suteikčiau „vyrišką vardą Robert“ ir kad iš esmės jis vis tiek liktų vyriškas vardas, žinoma, sutikčiau, jog jis tebepatenka į tą lūkesčių kategoriją. Dabar įsivaizduokime lenktyninį žirgą, vardu Lucina. Ar Lucina yra hiponimas ar žirgo vardas (laikinai laikant hiponimą tinkama tipo kategorija, kaip pateikta ICOS svetainės terminologijos puslapyje¹¹)? Anksčiau nežinojau, kad Lucina taip pat buvo romėnų deivės, tapatinamos su Junona ir siejamos su gimdymu, vardas, t. y. teonimas. Taigi istoriškai Lucina yra teonimas, ir galima laikytis nuomonės, kad žirgo vardas yra šio teonimo vartojimo atvejis. Tačiau tarkime, kad niekada nebūčiau girdėjęs apie deivę. Istorija mano onomastikone nieko nereikštų, o vienintelė Lucina vieta būtų laikinojoje hiponimų lūkesčių kategorijoje. Tai apskritai nebūtų teonimas, išskyrus

¹¹ www.icosweb.net/index.php/terminology.html, accessed frequently.

Straipsniai / Articles

127

RICHARD COATES

kokioje nors platoniškoje idealių vardų sistemoje, kokiame nors požiūryje į lingvistiką, grindžiamame idealizuotu gimtakalbiu kalbėtoju-klausytoju.¹² Mano požiūriu, tai nieko nepasakytų apie tai, kaip veikia vardai, nes TPTP grindžiama referencijos samprata, t. y. realių individų išskyrimu realiuose kontekstuose.

Vargu ar reikia pabrėžti, kad vardai labai laisvai perkeliami į kitas „kategorijas“. Onomastinės kategorijos, kurias nustato onomastai – toponimija, antroponimija ir panašiai, – neturi griežtos, nekintamos narystės. Net ir tuose varduose, kuriuose esama aiškių klasifikuojamųjų dėmenų, nėra garantuoto loginio ryšio su tariamai atitinkama onomastine kategorija. Svarbiausia, kad įamžinimo aktas, t. y. vieno individo pavadinimas kito individo vardu, neprivalo paisyti jokių kategorijų ribų. 2011 m. rugpjūčio 4 d. surinkau ir išanalizavau visų tą dieną šešiose Didžiosios Britanijos hipodromuose bėgusių lenktyninių žirgų vardus. Ne visų jų etimologiją galėjau nustatyti, tačiau iš tų, kuriuos supratau, 90 iš 309 (apie 29%) buvo pavadinti vardais, kurie istoriškai buvo kito dalyko tikriniai vardai: asmens, vietovės, kalno, meno kūrinio ir pan.; arba jų forma aiškiai rodė, kad vardai sukurti pagal vienos iš šių kategorijų stereotipą (pvz., Miss Excel).

Tai leidžia numanyti esant tokias (anglų) kultūrines taisykles:

Žmonių asmenvardžiai gali būti suteikiami žirgams; arba žmonių asmenvardžių forma tinka žirgų vardams.

Taikydami tokias leidžiančiąsias taisykles, galėtume išsaugoti nuostatą, kad tam tikri vardai ir net konkrečių kategorijų vardai iš tiesų reprezentuoja tam tikras kategorijas ir gali būti taikomi kitoms kategorijoms, netapdami naujosios kategorijos indeksais; vadinasi, Miss Excel savaime nėra hiponimas ar žirgo vardas, bet bent jau struktūriškai lieka moters asmenvardžiu, kaip ir Miss Holly Golightly, žirgo, bėgusio kitose varžybose, vardas.

Tačiau ši strategija turi itin didelę teorinę kainą. Jei trumpam susitelksime į hiponimiją arba, tiksliau, į faktiškai užregistruotus žirgų vardus, netrukus pamatysime, kad žirgo vardu gali tapti bet kokia kalbinė medžiaga. Tos pačios dienos varžybose aptinkame:

Classy Strike (daiktavardinė frazė, būdinga barų pavadinimams¹; tokių pat sandaros pavadinimų buvo ir daug kitų)

Accumulate (veiksmažodis)

Vertueux, Patriotic, Jewelled (būdvardžiai)

Oh So Spicy, Chilledtothebone (būdvardžių frazės)

¹² Kurios kalbos ar kalbų?

128

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

Ex Oriente, Beyond Conceit, Avec Moi (prielinksninė frazė)

My Body is a Cage, Iphi intombi [zulų kalba „Kur yra mergina?“] (pilnas sakinys)

Ain’t Talkin’ (veiksmažodinė frazė)

Act Your Shoe Size [iš tikrųjų – rugpjūčio 3 d.!], Reset to Fit (abu – tikriausiai) sakiniai be išreikšto veiksnio, vartojami kaip liepiamieji)

Hip Hip Hooray, Diddums (šūksnis)

Only You Maggie, Humor Me Rene (gramatiškai sudėtingi atvejai, kuriuose įterpti pakartotinai pavartoti vardai, regis, atlieka kreipinio funkciją, tačiau jų referentai neaiškūs)

Hiponimų kategorija iš principo yra tokia pati kaip kalbinės raiškos kategorija; iš tiesų ji gali būti net platesnė, nes nereikalaujama, kad iš žodžių sekos sudarytas vardas būtų gramatiškas (Poyle Todream) ar net visą laiką priklausytų tai pačiai etimologinei kalbai (Fleurie Lover). Britų lenktyninių žirgų vardų „sistema“ – jei anarchiją iš tiesų galima vadinti sistema – pasižymi visiška onimine laisve, o hiponimų tipų nėra. Šie svarstymai sustiprina mintį, kad vardų negalima ir nederėtų klasifikuoti pagal tipus.¹³ Vietoj to vardai gali būti priskiriami laikinoms lūkesčių ar tikimybinėms kategorijoms, nors, žinoma, tokios laikinos kategorijos gali išlikti ilgai.

(5’) TIKRINIŲ VARDŲ NEĮMANOMA IŠVERSTI

Tai, regis, klaidinga išvada, tiesiogiai kylanti iš pamatinės sampratos, kad vardai neturi prasmės, t. y. jokios reikšmės, išvedamos iš leksinių santykių, į kuriuos įtraukiama raiška. Jei prasmės nėra, nėra ir ko versti. Tačiau skaitytojai pastebės, kad realiose situacijose vertimas, regis, vis dėlto vyksta. Paris is Parijs olandų kalboje; Finland is Suomi suomių kalboje; Kinija Kitaj mandarinų kalboje yra 中国 Zhōngguó; Das Mittelmeer is The Mediterranean (Sea) anglų kalboje; argi Petras nėra lietuviškas Pierre atitikmuo, ir argi Nicolaus Copernicus nebuvo tas pats asmuo kaip Mikołaj Kopernik? Ar dabartinis popiežius nėra Benedict, Benedikt, Benedetto, Benedictus ir kt., kaip reikalaujama?

Žinoma, įmanoma laisvai apibrėžti translate ir translation taip, kad būtų paneigtas šis argumentas. Tačiau tai nėra vertimai, jei šis terminas suprantamas

¹³ Šis skyrius susijęs su Coates (2011b) medžiaga

Strajpsnnai / Articles

129

RICHARD COATES

to mean rendering the senses of expressions and their constituents from one language to another. The example Das Mittelmeer >> The Mediterranean (Sea) is evidence for translation under some interpretation of the term having taken place at some point in the past, but it is a translation so heavily disguised that English speakers do not recognize the required Latin etymology without training. The example Китай >> 中国 is not evidence for translation, if by that we mean ‘reproduction of the sense of expressions in one language using expressions of another’, but it is evidence for denotational equivalence. The two names are not lexically comparable – the Russian name has no Russian content whilst the Mandarin one means ‘middle kingdom’ – but they have the same denotatum. Since the notion of denotational equivalence of proper names in usage is therefore required anyway, then, we could push the idea that this accounts for other instances. Paris = Parijs and Benedict = Benedikt = Benedetto = Benedictus are instances of conventionalized equivalence with a long-standing etymological basis. We see the same thing in current English references to the German motor racing driver ‘Michael’ (pronounced in the English way) Schumacher, and this used to be the norm, at least in western Europe. It is not semantic translation. I dwell on the point at perhaps unnecessary length because academic works are still written on “name-translation”, there is publicly available software claiming to translate names, and because the position I outline here has publicly been called self-evidently false.

Anksčiau, (3’), teigiau, kad kai kurie posakiai praktiškai gali būti vartojami nurodyti tik onimiškai (Vilnius, Neptune); perkeliant tekstus iš vienos kalbos į kitą, juos galima pakeisti tik denotaciniais ekvivalentais (Wilno, Nettuno (galbūt net Poseidon)), o ne išversti. Ieškoti žinių apie nepermatomo vardo kilmę ir tuomet ją išversti – tai nėra vardo vertimas. Norėdami iškelti klausimą iki absurdiškumo, jei valstybės pavadinimą Israel pakeistume posakiu He That Striveth With God (hebrajiškai אֶרֶץ יִשְׂרָאֵל (Eretz Yisra’el)), tai būtų vardo etimologijos, o ne paties vardo vertimas, nes vardai yra referenciniai posakiai, o jų etimonai tokie nėra. Taip pat (3’) teigiau, kad tas pats posakis gali būti vartojamas nurodyti onimiškai arba semantiškai (The West Bank, The Rocky Mountains). Pastarajam tipui iš principo priskiriami visi etimologiškai skaidrūs posakiai. Neįmanoma versti tik tada, kai referencija yra oniminė. Kol iš principo išlieka galimybė posakį vartoti semantinei referencijai, tol galimas ir vertimas. Turime tiksliai nurodyti, kad kai „vardai verčiami“, šiam tikslui pasitelkiama jų skaidri etimologija, o ne pats onimiškai referuojantis posakis: pavyzdžiui, The Ivory Coast ir vokiškas Elfenbeinküste.

130

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

Ar skirtumas tarp semantiškai ir onimiškai referuojančių posakių tokiais atvejais yra skirtumas be realaus skirtumo? Manau, kad ne. (3’) pasiūliau materialų skirtingų referencijos tipų pagrindą, pagal kurį numatoma, kad šių dviejų tipų apdorojimo sąnaudos skiriasi, todėl dėl akivaizdžių priežasčių nenoriu šio skirtumo ištrinti. Jei esu teisus, turėtų būti stebimų pasekmių, tačiau jų ieškoti panašu į jeti ar gravitacinių bangų paieškas. Esama užuominų, kad jos egzistuoja, bet norėtųsi ko nors svaresnio. Bet kuriuo atveju turėtume pripažinti galimybę, kaip dariau anksčiau (3’), kad skaidrus vardas, pavyzdžiui, The Rocky Mountains, gali būti vartojamas oniminei referencijai, o jo leksinis turinys tuo pat metu gali būti prieinamas kitiems tikslams, nors nebūtinai pasitelkiamas kiekvieną kartą jį vartojant. Vienas iš tikslų, kuriems jis galėtų būti pasitelktas, yra vertimas.

Vadinamasis vardų „vertimas“ gali nusistovėti tokiu būdu, kuris galbūt nebūdingas įprastam vertimui. Dicke Bertha – vokiškas Pirmojo pasaulinio karo artilerijos pabūklo pavadinimas – pažodžiui reiškia „storoji Berta“, tačiau anglų kariai ją vadino Big Bertha. Ivan Groznyj būtų tiksliau perteikti maždaug kaip „Ivanas Grėsmingasis“, tačiau angliškai jis vadinamas Terrible, o ne John, kaip būtų galima tikėtis, nors ir nebūtina. Atrodo, kad niekam netrukdo nė vienu atveju akivaizdi klaida ar akcento perkėlimas, o tai rodo, kad „verčiant vardus“ referento įvardijimas (vardo suteikimas) gali būti laikomas svarbesniu už pirminio posakio prasmės išsaugojimą.

Another procedure that I have described in more detail elsewhere (Coates 2006a: 373–376) is in a case where place-names seem to be translated systematically according to their appearance rather than according to their actual lexical value in the source-language: that is, there is wholesale folk-etymology, and it is the fruit of this process which is translated. The original names are not (or are only incidentally) translated according to their scientifically established etymology. An example is the “translation” of Hereford into the language of Irish Gypsies of the early twentieth century as if it were Hairy Foot.

Šie paskutiniai pavyzdžiai rodo norą turėti kalbėtojo kalba perteiktą kitoje kalboje suformuluotą vardinę medžiagą. Vokiško pabūklo atveju neaišku, ar apskritai įvyko vertimas; veikiau buvo sukurtas skambus posakis, kuriuo pavadintas svetimas objektas, įkvėptas originalo, bet nebūtinai tiksliai jį išverčiantis. Hereford atveju vertimas įvyko, tačiau jį netiesiogiai tarpininkavo dabartinis šaltinio kalbos leksikonas. Taigi verčiami ne patys vardai, o jų pakaitalai, kurie vienais atvejais yra etimologija, o kitais – su atitinkamu vardu sudėtingesniu santykiu susijęs posakis.

Straipsniai / Articles

131

RICHARD COATES

(6’) TIKRINIŲ IR NETIKRINIŲ POSAKIŲ SĄSAJOS TEORIZAVIMAS TURI NEUROFIZIOLOGINIŲ IR PSICHOLINGVISTINIŲ PASEKMIŲ

Vardų vartojimas skirtas kuo ekonomiškesnėmis priemonėmis maksimaliai padidinti sėkmingos referencijos tikimybę. Vardai yra ekonomiški būtent todėl, kad jų referenciją netarpininkauja prasmė. Tai turėtų reikšti, kad vardų apdorojimo sąnaudos mažesnės nei visiškai artikuliuotų semantiškai referuojančių posakių. Remiantis tuo, pagrįsta kelti hipotezę, kad bet kuris posakis, kuris formaliu požiūriu gali būti ir vardas, ir bendrinis posakis, pirmiausia interpretuojamas kaip vardas. Kituose straipsniuose tai pavadinau Onymic Reference Default Principle (ORDP) – principu, pagal kurį bet kokia kalbinė seka pagal nutylėjimą interpretuojama kaip vardas (t. y. neturinti prasmės). Labai vilioja spėlioti, kad šis skirtumas turi neurofiziologinį pagrindą: kad tikrinė/oniminė referencija grindžiama trumpesne neuronų grandine arba efektyviau veikiančiomis sinapsėmis.¹⁴ Spėju, kad nustačius posakio oniminę referenciją, t. y. jam tapus vardu, kelio atgal nebėra; kadangi vardo apdorojimo sąnaudos mažesnės, bent jau kalbant apie žmones referentus, jis suteikia didesnę išgyvenimo vertę, todėl yra svarių elgesio ir evoliucinių priežasčių tikėtis, kad oniminė referencija bus numatytasis referencijos būdas. Individualiu lygmeniu įsivaizduoju trumpą persidengimo laikotarpį, daugiausia tokį, per kurį kalbėtojas gali vartoti naujai išmoktą posakį tam pačiam referentui nurodyti arba semantinės, arba oniminės referencijos keliu, kol pastarasis tampa norma.¹⁵ ORDP galima lingvistiškai teoriškai pagrįsti teigiant, kad kaskart, kai posakis vartojamas oniminei referencijai, jis įtraukiamas į vartotojo onomastikoną,¹⁶ ir dėl to vėliau sumažėja jo gebėjimas semantiškai nurodyti tą patį referentą. Iš principo būtų galima tikėtis rasti neurolingvistinių šio sumažėjusio gebėjimo koreliatų (galbūt apibrėžčių): tai galėtų atsispindėti neuromediatorių savybėse.

¹⁴ Ši idėja grindžiama apdorojimo sąnaudų sąvoka, pirmą kartą konceptualizuota relevancijos teorijoje (Sperber, Wilson 1986).

¹⁵ Visuomenės lygmeniu skirtingi asmenys gali vartoti skirtingus referencijos būdus tam pačiam posakiui arba skirtingus būdus skirtingai savo vartosenos daliai.

¹⁶ Dabar jau turėtų būti aišku, kad tikrinių vardų repertuaras yra vardų, prieinamų jų vartotojui, aibė, kurioje kiekviena vardo forma susieta su vienu ar keliais denotatais, anksčiau nustatytais referavimo veiksmais. Šios vardo formos, suprantamos kaip tikrinių vardų lemmas, kategorizuojamos pagal lūkesčius, tačiau tai nėra absoliučiai privaloma, todėl laikoma, kad jos gali būti vartojamos įvardijant kitus individus (bent jau) toje pačioje kategorijoje kaip ir nustatyti denotatai.

132

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

sinapsėse. Nesant tinkamo testavimo, tai galima metaforiškai nusakyti kaip oniminio kelio „sutepimą“ arba „suteptumą“, o semantinis kelias, palyginti, „užblokuojamas“ arba „suardomas“.

Dabar aptarkime kitus aspektus, kurie nėra loginės pagrindinių TPTP sąvokų išvados, bet jas išplečia arba išsamiau paaiškina.

(7’) NORS VARDai NETURI PRASMĖS, JIE NĖRA BEPRASMIŠKI

Bet kurio vardo reikšmė nustatoma per referenciją, t. y. ryšį, užmezgamą su jo referentu konkrečiame vartojimo kontekste, be leksinės prasmės pagalbos. Dėl pasikartojančio vartojimo ji gali apibendrėti iki branduolinės reikšmės, kuri yra jo denotacija: bet kuris denotacinis, t. y. pastovus ir nekintamas, ryšys, ekstensyviai nustatytas su istoriškai įtvirtintu referentu (-ais).¹⁷ Denotaciją galėtume laikyti išsaugotu galimų referentų rinkiniu.

Vardai turi ir kitų reikšmių. Bendra joms tai, kad jos nėra prasmė ir jų negalima apibrėžti taikant logikos įrankius taip, kaip apibrėžiami prasmės santykiai. Tokios reikšmės apima:

• etimologines reikšmes (kurios nėra tas pats, kas prasmės, net jei jos skaidrios, t. y. kalbos vartotojui potencialiai prieinamos nevienodai lengvai, priklausomai nuo jo išsilavinimo ar jo stokos; plg. 5’)

• logiškai nebūtinas prielaidas (priešingai nei entailmentus ar presupoziacijas; plg. 4’)

• enciklopedinius atributus

• konotacijas

Enciklopediniai atributai ir konotacijos pasiekiami tokiu būdu.

Brightono (Anglija) vieta, taigi ir vardas Brighton, turi patikrinamus enciklopedinius atributus: žvirgždėtą paplūdimį ir senovinių automobilių parodas pirmąjį lapkričio sekmadienį; taip pat viešas konotacijas, susijusias su savaitgaliais, skirtais santuokinei neištikimybei ir seksualinei politikai, t. y. faktais ir stereotipais; be to, „asmenines“ „reikšmes“, kylančias iš paties žmogaus gyvenimo patirties ir vertinimų, pavyzdžiui, man – saulėtas vaikystės išvykas, neįprastą vidurinių mokyklų vietų skyrimo sistemą (2010 m.) ar didelę buldogų populiaciją; o vardo forma gali priminti (etimologiškai klaidinančią) sąsają su meteorologijos terminu

¹⁷ Deja, vis dar pasitaiko semantikos darbų, kuriuose neatskiriama referencija nuo denotacijos arba šis skirtumas neaiškiai nusakomas. Be šio skirtumo neįmanoma suprasti nieko, kas pateikiama šiame straipsnyje.

Straipsniai / Articles

133

RICHARD COATES

ryški turizmo pramonei naudingu būdu. Šie požymiai teoriškai galbūt negali būti griežtai atskirti vienas nuo kito; mano tikslas čia tėra parodyti, kokį reikšmės „bagažą“ vardai gali atsinešti ir kurį gali (bet neprivalo) pasitelkti referavimo aktų metu, taip pat kuris gali (bet neprivalo) padėti įgyvendinti sėkmingo referavimo intenciją pasakymo kontekste; tai vienodai taikytina ir leksinei medžiagai.

Vidinė vardų reikšmė yra niekas, jei tuo norime pasakyti tik tai, kad jie neturi prasmės. Iš to išplaukia, kad visos reikšmės, kurias jie vis dėlto turi, yra išorinės jų atžvilgiu: jų denotacija (daiktai, į kuriuos jie iš principo galėtų būti vartojami referuoti) ir konotacijos (supratimas apie jų žymimų individų, pavyzdžiui, vietų, pobūdį, priklausantis nuo vartotojo suvokimo, įskaitant bendrąsias žinias), taip pat individai, į kuriuos jie faktiškai vartojami referuoti konkrečiomis aplinkybėmis.

(8’) VARDŲ REIKŠMĖS GALI BŪTI PASITELKIAMOS

Paaiškinkime iki galo vieną mintį, iškeltą aptariant (5’). Atmečiau nuostatą, kad vardai turi prasmę, tačiau, leisdamas tam tikrais tikslais, įskaitant vertimą, pasitelkti vardo etimologiją, galėjau sudaryti įspūdį, kad ją vėl įvedu užpakalinėmis durimis. Šios sąvokos visiškai skirtingos. Kai raiška vartojama kaip onimiškai referuojanti raiška, t. y. kai jos funkcija yra konkrečiame vartojimo kontekste išskirti referentą, nesiremiant leksiniu turiniu (prasme), pagal apibrėžimą prasmė nėra pasitelkiama. Tačiau kiti reikšmės aspektai (tie, kurie nurodyti (7’)), perteikiami, bet ne teigiami, gali (bet neprivalo – tai ir yra svarbus kriterijus) tam tikrais būdais veikti. Įvardijant asmenį vardu, gali suveikti lūkesčių kategorijos (4’). Jei kas nors man lieptų ką nors atiduoti Jane, tikriausiai ieškočiau moteriškos lyties žmogaus (tačiau, žinoma, negaliu visiškai pasikliauti šia išvada: visai įmanoma, kad Jane yra katė).

Pasistenkime išsklaidyti bet kokį išlikusį įspūdį, kad vardai gali turėti prasmę arba kad etimologija ir prasmė yra tas pats, nes galėtume susigundyti teigti, jog prasmės turėjimas sudaro kontinuumą ar laipsnišką skalę. Niekas neginčija, kad esama sinchroniškai nepermatomų vardų, neturinčių prasmės, pavyzdžiui, angliškų vietovardžių York, Auckland, Ogbourne, Congleton. Įspūdis, kad vardas turi prasmę, priklauso nuo labai nekalbinės savybės – kalbos vartotojo etimologinio išprusimo. Išsilavinęs konkretus šių vardų vartotojas gali įgyti filologinių žinių, kad vardo bourne protėvinė forma kadaise reiškė „upelis“, kad -ton protėvinė forma kadaise reiškė „ūkis, kaimas“, o land tebėra vartojamas, turėdamas reikšmę

134

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

iš dalies panašią į pirminę senosios anglų kalbos reikšmę. Šios žinios gali būti klaidinančios, nes -land pavadinime Auckland iš pradžių neturėjo nieko bendra su land (Watts 2002: 9–10), be to, būtų sunku teigti, kad sinchroniškai land šiame varde reiškia „žemę“. Atrodo, kad vietovardis Chelmsford gana skaidriai reiškia „brastą per (upę) Chelmer“, ir pagal vieną galimą aiškinimą tai iš tiesų yra jo reikšmė. Tačiau toks aiškinimas atsirado dėl XVI a. topografo įsikišimo – tyčinio ar klaidingo; jis neatspindi elementų, iš kurių vardas iš pradžių buvo sudarytas, „prasmės“, nes upės vardas atgalinės derivacijos būdu buvo išvestas iš vietovardžio. Bet koks teiginys, kad etimologinis skaidrumas atstoja kai kuriuos prasmės aspektus, žlunga susidūręs su tokiais pavyzdžiais; paprasčiausiai netiesa, kad etimologinis skaidrumas yra tas pats, kas prasmė.

O kaip dėl vardų, kurių etimologija neabejotinai skaidri? Ar galima neigti, kad tokie vietovardžiai kaip Longbridge, Broadstairs, Newtown ir Redhill, pavardės Butcher ir Jackson arba moterų vardai April ir Violet turi prasmę? Iš tiesų, galima neigti net ir šiuo atveju, kai skaidrios formos etimologiškai patikimos. Panagrinėkime vieną tokį pavyzdį: kaip funkcionuojantis vietovardis, Longbridge nieko neimplikuoja (t. y. logiškai nereikalauja) – net ne tilto buvimo. Remiantis įprastomis prielaidomis apie vardus, jis turėtų implikuoti, kad vardo suteikimo istoriniu laikotarpiu egzistavo ilgas tiltas, tačiau ne vėliau (t. y. pritaikyta ORDP (plg. 6’)). Vis dėlto tilto išlikimas ar išnykimas neturi jokios lingvistinės reikšmės. Tai nereiškia, kad toks vardas kaip Longbridge apskritai negali perteikti jokios reikšmės. Remiantis įprastomis prielaidomis apie tai, kaip vietovės gauna vardus,¹⁸ jis perteikia informaciją apie praeitį: ten būta tilto ir galbūt jis tebestovi. Tačiau ši išvada nereiškia sinchroninių, lingvistiškai grindžiamų žinių apie vietovę. Nuvykę į Longbridge, negalite, remdamiesi tariamai vartojamų žodžių prasmės suteikiamu loginiu tikrumu, tikėti, kad ten rasite tiltą. Galima turėti tam tikrų lūkesčių, bet juos galima ir atmesti – nepaisant įrodymų, kurie juos paneigia, pavyzdžiui, tilto nebuvimo.

Atsižvelgdami į tokio pobūdžio įrodymus, galime daryti išvadą, kad tariama vardų prasmė iš tiesų nėra prasmė, o (teisingas arba klaidingas) etimologinis supratimas; šie dalykai nėra tapatūs. Juos skiria loginis tikrumas arba netikrumas, kuriuo grindžiamos jų leidžiamos išvados. Juslėmis suvokiama ar ilgas tiltas, o Longbridge nebūtinai atskleidžia ką nors panašaus. Kalbiniu požiūriu skaidri etimologija varduose reiškia perteikiamą reikšmę-

¹⁸ Žinoma, dabar esama ir kitų, savavališkų vietovardžių atsiradimo būdų; gerą jų pavyzdį pateikia nemaža dalis Amerikoje stebimos praktikos.

Straipsniai / Articles

135

RICHARD COATES

—, o ne teigiama: t. y. reikšmė, neturinti tvirto loginio statuso arba tik numanoma.

Remdamiesi tokiais pavyzdžiais, turėtume daryti išvadą, kad klausimas „Ką reiškia vardas?“ yra klaidinantis, jei juo norima klausti apie sinchroninį aspektą. Geriau klausti „Kaip vardas reiškia?“, ir tai vienintelis sinchroniniu požiūriu kalbotyrai svarbus klausimas. Jį reikėtų suprasti taip: „Kaip vardas vartojimo kontekste identifikuoja referentą?“ Atsakymas: „Dėl bendro žinojimo apie savavališką, bet stabilią ir nekintamą kalbinės formos sąsają su individu.“ Atitinkamas diachroninis klausimas yra toks: „Ką reiškė vardas?“ (t. y. „Kokią reikšmę turėjo?“) – atkreipkite dėmesį, kad, kas itin svarbu, veiksmažodis pavartotas būtuoju laiku, taip pripažįstant, jog pereinant prie vardo statuso reikšmė išnyksta.

(9’) VARDŲ VARTOJIMAS LITERATŪROS KŪRINIUOSE GALI BŪTI YPATINGAS ATVEJIS

Apie vardus meno kūriniuose apskritai ir ypač apie literatūros „kratilinius“ veikėjų vardus (Barton 1990) būtų galima pasakyti daug įdomaus. Tai vardai, kurių forma, regis, turi tam tikrą reikšmę konkrečiame kūrinyje. Daugelis tokių vardų iliustruoja tai, ką galėtume pavadinti Etimologiniu onomastiniu posūkiu. Tokius vardus galima suprasti taip, kad jų etimologinė, o galbūt dėl to ir semantinė vertė išlieka prieinama kiekvieną kartą, kai jie vartojami referentui įvardyti (arba, realistiškiau, bent jau pirmą kartą). Pavyzdžiui, paimkime garsius senovės anglų literatūros vardus: Pistol, Doll Tearsheet, Mrs Malaprop, Mr Bumble, Becky Sharp, Gabriel Oak, Titus Groan ir taip toliau. Būtent tokių vardų paskirtis yra sustabdyti arba sugriauti bendrą vardo ir jo sudedamųjų dalių reikšmės atskyrimą; tuo iš esmės ir pasižymi bet koks semantinis vardų suteikimas literatūroje: etimologijos potencijos atkūrimu arba resemantizavimu.¹⁹

Jei veikėjų vardai grindžiami tam tikru skaidrumu, iš to išplaukia, kad juos galima versti. Kad tai visiškai suprastume, turime atsižvelgti į vardo suteikimo kontekstą. Literatūra yra menas, todėl pagrįsta manyti, kad šis faktas panaikina įprastą prielaidą apie vardo suteikimą, būtent, kad pats aktas panaikina bet kurių žodžių, pasitaikančių vardui pasirinktoje išraiškoje, reikšmę (žr. 3’ aukščiau). O literatūrinis vardo suteikimas, priešingai, kviečia skaitytoją ar

¹⁹ Man atrodo, kad literatūrinį vardų suteikimą galima iš esmės skirstyti į tris tipus: savavališką (iš tiesų tai visai nėra ypatingas tipas), kultūrinį (grindžiamą perteikiamomis reikšmėmis) ir semantinį (grindžiamą kalbinėmis reikšmėmis). Terminas kratilinis gali apimti abiejų pastarųjų tipų aspektus.

136

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

skaitytojus būtent ne nutraukti vartosenos ir etimologijos ryšį, o atlikti sudėtingą pusiausvyros išlaikymo veiksmą – visą literatūrinį įvykį išlaikyti aktyvią ir vardo formą, ir jo reikšmę, o kai kuriais atvejais net iki vardo suteikimo turėtas jį sudarančių žodžių reikšmes, nesvarbu, ar tai būtų spektaklio ar televizijos programos žiūrėjimas, romano skaitymas ar kas kita. Dėl šios priežasties, priešingai nei teigta aukščiau (5’), veikėjų vardus galima versti (pvz., Dörchen Lakenreisser – vokiškai, pažodžiui ir etimologiškai „meilus Dorotėjos vardas – paklodžių plėšytoja“, vertimas, kuriuo Šekspyro Henry IV II dalyje pavadinta pašėlusi Doll Tearsheet), o toks „vertimas“ gali būti idiominis ir sugestyvus, ne vien leksinis, kaip ir bet kuris kitas vertimas. Vis dėlto galima teigti, kad veikėjų vardų vertimas yra visiškai toks pat kaip kitoks oniminis „vertimas“, todėl juo pasiekiama konkretaus vardo etimologija, o ne kokia nors jo kalbinėje formoje įžvelgiama reikšmė. Juk nebūtina (ir ne visada reikia) kiekvieną kartą, kai vartojamas veikėjo vardas, mintyse svarstyti jo reikšmę, kaip tai daroma su įprastų žodžių ir kitų teksto išraiškų leksinėmis reikšmėmis, nors tokia galimybė neatmetama.

Galiausiai aptarsime klausimą, kuris onomastikos literatūroje kartkartėmis buvo nagrinėjamas, būtent:

(10’) AR VARDŲ REIKŠMĖ YRA MAKSIMALI AR MINIMALI?

This question has repeatedly resurfaced, e.g. as reported in Van Langendonck (2006). It is essentially about whether names, by virtue of being devices for referring to individuals, carry a great deal of information which facilitates individual reference because names approach the state of uniquely denoting an individual (which is a manifestly false assumption, though traceable far back into classical antiquity), or whether they are semantically empty, i.e. have no sense and no wholly determinate range of denotata, as I have argued throughout this paper. The question is not usually appropriately phrased: it embodies a false dichotomy, and it cannot be answered as it stands. A name identifies an individual bearer which may or may not be unique. If that bearer is unique, use of the name carries with it (but subject to the limitations of the user’s knowledge) all the encyclopedic information available about that individual. If the bearer is not unique, the name has more than one denotatum or potential referent, and uttering it is therefore relatively uninformative without assistance from the context of use. Names lack all sense, but as we have seen they may carry a transparent or otherwise learnable etymology, and thereby suggest (not entail or presuppose) category membership through having a salient bearer in that category or through the sheer force of the numbers of bearers

Straipsniai / Articles

137

RICHARD COATES

toje kategorijoje. Vardai, žinoma, taip pat gali perteikti daug enciklopedinės informacijos ir turėti daug konotacijų. Tiek, kiek jie veiksmingai padeda sėkmingai nurodyti referentą kontekste, jie yra maksimaliai informatyvūs. Tačiau ši informacija pasiekiama pasitelkus papildomus prisiminimo procesus, o ne užkoduota pačiame varde, todėl nebūtinai iškyla į sąmonę ištarimo momentu. Tiek, kiek jie neįgyja reikšmės per sistemingus leksinius ryšius (prasmes), jie yra neinformatyvūs. Taigi, kaip suformuluotas klausimas, atsakymas yra „ir viena, ir kita“, tačiau iš tiesų tai nėra svarbus klausimas.

* * *

Šiame straipsnyje pateikiamas The Pragmatic Theory of Properhood pagrindų ir kai kurių jos pasekmių vadovas bei parodoma, kaip būtų galima nagrinėti kai kuriuos klausimus, kurie teorinėje onomastikoje laikyti svarbiais.²⁰

REFERENCES

Barton Anne 1990: The names of comedy. Toronto: University of Toronto Press.

Brontë Charlotte 1849: Shirley. Edition ad libitum.

Burge Tyler 1973: Reference and proper names. – Journal of Philosophy 70.14, 425–439.

Coates Richard 2000: Singular definite expressions with a unique denotatum and the limits of properhood. – Linguistics 38.6 [370 of the continuous series], 1161–1174.

Coates Richard 2005a: A new theory of properhood. – Proceedings of the 21st International Congress of Onomastic Sciences, Uppsala, August 19–24, 2002, vol. 1., ed. by Eva Brylla, Mats Wahlberg. Uppsala: SOFI, 125–137.

Coates Richard 2005b: A speculative psycholinguistic model ofonymization. – Quaderni Internazionali di Rivista Italiana di Onomastica 1 (Naming the world: from common nouns to proper names), ed. by Dunja Brozović-Rončević, Enzo Caffarelli, 3–13. [Proceedings of the conference “Naming the World: from Common Nouns to Proper Names”, Zadar, Croatia, 1–4 September 2004.]

Coates Richard 2006a: Properhood. – Language 82.2, 356–382.

Coates Richard 2006b [2011]: Some consequences and critiques of The Pragmatic Theory of Properhood. – Onoma 41, 27–44.

Coates Richard 2009: A strictly Millian approach to the definition of the proper name. – Mind and Language 24.4, 433–444.

²⁰ I am extremely grateful for full and constructive comments on this paper by two anonymous referees.

138

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood

Coates Richard 2011a: Where are the limits of the name? Some remaining issues with The Pragmatic Theory of Properhood. Paper delivered at ICOS-24. Barcelona, Spain; forthcoming in the Proceedings.

Coates Richard 2011b: We are surrounded by ony­mies: relations among names, name-types, and terminological categories. Paper delivered at ICOS-24. Barcelona, Spain; forthcoming in the Proceedings.

Coates Richard 2012: To bǣre fulan flōde. óf bǣre fulan flode: on becoming a name in Easton and Winchester, Hampshire. – Analysing older English, ed. by David Denison, Ricardo Bermúdez-Otero, Chris McCully, Emma Moore with Ayumi Miura. Cambridge: Cambridge University Press, 28–34.

International Council of Onomastic Sciences (ICOS) web-site, Terminology page, www.icosweb.net/index.php/terminology.html, accessed frequently.

Kripke Saul 1980: Naming and necessity. Oxford: Basil Blackwell.

Lyons John 1977: Semantics, 2 vols. Cambridge: Cambridge University Press.

Marcus Ruth Barcan 1961: Modalities and intensional languages. – Synthese 13.4, 303–322.

Mill John Stuart 1843: A system of logic, ratiocinative and inductive. London: John W. Parker.

Parker Edward H. 1917: China: her history, diplomacy, and commerce, from the earliest times to the present day. New York: Dutton.

Redmonds George 2002: Surnames and genealogy: a new approach. Bury: Federation of Family History Societies.

Shakespeare William (c.1598): Henry IV, part II. Edition ad libitum.

Sperber Dan, Deirdre Wilson 1986: Relevance: communication and cognition. Oxford: Basil Blackwell.

Strawson Peter Frederick 1950: On referring. – Mind, new series 59, number 235, 320–344.

Van Langendonck Willy 2006 [2011]: Name theory and set theory: the return of the maximum meaningfulness view of names. – Onoma 41, 45–62.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and typology of proper names. Berlin and New York: de Gruyter.

Watts Victor 2002: A dictionary of County Durham place-names. Nottingham: English Place-Name Society.

Zipf George K. 1949: Human behavior and the principle of least effort. New York: Addison-Wesley Press.

Straipsniai / Articles

139

RICHARD COATES

Aštuonios pragmatinės tikrinių žodžių teorijos problemos

SANTRAUKA

Šiame straipsnyje dėstoma tikrinių žodžių sampratos teorija, vadinama pragmatine tikrinių žodžių teorija. Ji paremta dviem esminėmis idėjomis:

1) tikriniai žodžiai neturi reikšmės;

2) tikrinių žodžių esmė – įvardijimas, o ne denotacija.

Straipsnyje trumpai aprašyti pragmatinės tikrinių žodžių teorijos pagrindai, prielaidos bei pasekmės ir nagrinėjamos aštuonios likusios ar tariamai likusios problemos.

Įteikta 2012 m. sausio 6 d.

RICHARD COATES

Bristol Centre for Linguistics

University of the West of England

Bristol BS16 1QY, UK

[email protected]

140

Acta Linguistica Lithuanica LXVI