JÜRGEN UDOLPH

Göttingeno vardų tyrimų centras

Göttingeno mokslų akademija

Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė lingvistika, vandenvardžiai, vietovardžiai, pavardės.

DOI: doi.org/10.35321/a1183-16

Grasilda Blažienė & Laimutis Bilkis (Hrsg.)

LIETUVIŠKI VIETOVARDŽIAI, DIRVONVARDŽIAI IR VANDENVARDŽIAI EUROPOS KONTEKSTE (= BALTISTIKOS STUDIJŲ DRAUGIJOS RAŠTŲ SERIJA 2 (SGBS 2)

baar-Verlag Hamburg 2019, 352 puslapiai. ISBN 978–3–935536–41–7

Leidėjo pranešime pačioje pradžioje nurodoma, kad Lietuvos vietovardžiai, dirvonvardžiai ir vandenvardžiai turi daug bendrumų su kitų Europos dalių vardais. Tai visiškai teisingas vertinimas, tačiau nė karto nepaminėti lemiami K. Casemiro, H. Krahe’s, W. P. Schmido ir J. Udolpho darbai, kuriuose atkreiptas dėmesys į Baltijos kraštų (negalima apsiriboti Lietuva ar lietuvių kalba) ir Italijos, Adrijos, Mozelio baseino, Šiaurės Vokietijos ar Lenkijos bendrumus. Negalima nutylėti, kad ypatinga baltų kalbų padėtis Europos hidronimijoje sudaro pagrindą indoeuropiečių kalbų išdėstymo modeliui, kurį sukūrė W. P. Schmidas. Šis neatsižvelgimas apgailėtinas – atitinkamą literatūrą pateiksiu recenzijos pabaigoje.

Recenzijos / Reviews

353

JÜRGEN UDOLPH

Knygos sudarytojams Grasil­da Blažienė ir Laimučiui Bilkiui, kurie abu taip pat pateikė straipsnių, talkino autoriai Veronika Adamonytė, Harald Bichlmeier, Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė ir Ilona Mickienė; neabejotinai didžiausią indėlį į knygą įnešė Harald Bichlmeier, išvertęs į vokiečių kalbą daugumą lietuviškų straipsnių ir dirbęs moksliniu redaktoriumi.

Atskirai knygoje pateikiami šie straipsniai:

1. Grasil­dos Blažienė ir Laimučio Bilkio pratarmė (p. 7–10), 2. Haraldo Bichlmeierio „Vakarinės Pietų Aukštaitijos vandenvardžių morfologinė ir semantinė analizė“ (p. 13–84), 3. „Vakarinės Pietų Aukštaitijos pelkių vardų kilmė ir motyvacija“ (p. 85–123), 4. Grasil­da Blažienė, „Lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų Alytaus rajone (pietvakarių Aukštaitija / vakarinė Dzūkija) kilmė ir motyvacija“ (p. 127–183), 5. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė, „Vakarinės Pietų Aukštaitijos oronimų kilmė ir motyvacija“ (p. 185–220), 6. Ilona Mickienė, „Vakarinės Pietų Aukštaitijos drymonimai: atsiradimas ir daryba“ (p. 221–249), 7. Ilona Mickienė, „Pietvakarių Aukštaitijos regiono onimai: pievavardžių kilmės ir darybos apžvalga“ (p. 251–286), 8. Veronika Adamonytė, „Su žmogaus ūkine veikla susijusių Kapčiamiesčio ir Veisiejų valsčių agronimų kilmė ir daryba“ (p. 287–313).

Knygą užbaigia straipsnių santraukos anglų kalba (p. 315–321) ir vardynas (p. 350), kurį knygos skaitytojas mielai pasitiks.

G. Blažienė ir L. Bilkis pratarmėje apžvelgia kelis dešimtmečius vykdomus lietuvių toponimijos tyrimus; šis straipsnis pirmiausia bus įdomus ne baltistams. Apibrėžiama tyrimų sritis ir trumpoje, tačiau, mano nuomone, svarbioje pastraipoje išdėstoma, kad iki šiol galima aptikti onomastinių pėdsakų iš išnykusios jotvingių kalbos. Svarbi Lietuvos toponimijos tyrimų pagalbinė priemonė yra Vilniuje, Lietuvos baltų kalbų ir vardų tyrimų centre, veikianti vietovardžių duomenų bazė. Knygos centre – tyrimo srities dirvonvardžių, kalnų, vandenvardžių ir vietovardžių tyrimai. Pratarmėje pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos toponimija ir hidronimija (galima pridurti: viso Baltijos krašto) ypač svarbi visuminiam pirmiausia Europos hidronimijos vaizdui (į tai pradžioje jau atkreipiau dėmesį, paminėdamas keletą vardų).

Savo straipsnyje Vakarinės Pietų Aukštaitijos vandenvardžių morfologinė ir semantinė analizė H. Bichlmeier išsamiau ištyrė apie 330 upelių, upių ir ežerų vardų, pagrįstai remdamasis, be kita ko, A. Vanago tyrimais. Tyrimo sritis yra

354

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Grasilda Blažienė & Laimutis Bilkis (Hrsg.).

Lietuviški vietovardžiai, dirvonvardžiai ir vandenvardžiai Europos kontekste

lietuvių, baltarusių ir lenkų tarmių kontaktinėje zonoje. Siūlomos interpretacijos beveik visais atvejais yra be problemų įmanomos; ginčytinų atvejų, pavyzdžiui, šių, plačiau nenagrinėsiu:

1. Atešys, kurio akivaizdi tapatybė su At(h)esis (> Etsch / Adige) vadinama „tariamu sutapimu“ arba „nepriklausomai viena nuo kitos susidariusia paraleline daryba“ (p. 31), nors paliudytas baltiškas upėvardis Atešė (šiame tome paminėtas p. 148) apeinamas,

2. H. Bichlmeierio taip pavadinta „fantominė šaknis“ *en–/ *on–, nes visi su ja esą sietini vandenvardžiai būtų keltų teritorijoje (žr. J. Udolphą Inn < *Penios? (2020), p. 221–241),

3. abejonė dėl ligšiolinės Nėmunas etimologijos, nes siejant su lot. nemus „(šventoji) giraitė“ greta stovėtų kamienai su –u– ir –s–, nors W. P. Schmidas tai išsamiai nagrinėjo Onomastica Slavogermanica 23, p. 23.

4. Alnà, nes senesnėje rašyboje prielaida laikyta šaknis *el–/ *ol– esą neįrodoma, „nes indoeuropiečių atskiroje kalboje paprasčiausiai nėra nė vieno tokios struktūros šaknies tęsinio“, ir kyla klausimas, iš kur tuomet Europoje atsirado 2–3 dešimtys vandenvardžių su *el–/ *ol– (be aiškaus pradinio priebalsio), tarp jų tokios upės kaip Elbe, Aller, Wolga (W – rytų slavų prozema) ir kt.

Pelkynų, liūnų, vandens duobių ir pan. vardus („helonimus“) tyrė L. Bilkis. Jų kilmė dėl dažnai gana aiškios reikšmės retai kelia ginčų. Kaip ir didelės dalies vandenvardžių atveju, antroponiminės kilmės dalis nėra labai didelė – daugiau kaip ¾ yra apeliatyvinės kilmės. Galima pridurti, kad tekamųjų vandenų vardų atveju šie santykiai dar gerokai pakrypsta apeliatyvinės kilmės naudai; todėl dar labiau stebina, kad pastaruoju metu Vokietijos vandenvardžių tyrimuose žmogaus veikla taip pat dažnai laikoma vardų davimo priežastimi.

Apie Lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų Alytaus rajone kilmę ir motyvaciją rašė G. Blažienė. „Motyvacija“, autorės supratimu, sekant W. Wenzeliu, yra „priežastys, paskatinusios vardų davėjus tam tikrą gyvenvietę pavadinti tam tikru vardu“ (p. 125). Medžiaga atskirai nagrinėjama pagal seniūnijas ir valsčius; daugiausia nustatyta deantroponiminių, detoponiminių ir deapeliatyvinių darinių. Nedaug radau, ką būtų verta papildyti, tačiau norėčiau, kalbėdamas apie neaiškiu paskelbtą ir ne kartą minimą gyvenamosios vietos ir vandens objekto vardą Seirà, Seirijai, Seirijis (p. 33, 53, 166), kurį pagrįstai atsisakoma sieti su latvių seiris „nerangus žmogus“, atkreipti dėmesį į įtikinamą daugelio vedinių sąrašą

Recenzijos / Apžvalgos

355

JŪRGEN UDOLPH

iš indoeuropiečių šaknies *sei-/*soi-/*sōi-/*si-/*sī- „lašėti, tekėti, būti drėgnam“, pateiktą A. Greule’s veikale Vorund frühgermanische Flußnamen am Oberrhein, 1973, p. 150–152; jis perėmė J. Otrebskio pasiūlymą Beiträge zur Namenforschung 12 (1961), p. 264 ir kt.

D. Kačinitaitė-Vrubliauskienė parašė straipsnį Vakarinės Pietų Aukštaitijos oronimų kilmė ir motyvacija. Oronimais (= kalnų ir kalvų vardais; dėl kitokio požiūrio žr. p. 185 ir toliau) paprastai vadinamos iškilumos. Vidurio Europoje jų amžius labai įvairus. Dažnai jos jaunos, tačiau Alpen, Harz, Ifen vietomis yra labai senos. Lygumoje, tokioje kaip Lietuva, kelių metrų aukščio pakanka, kad kasdienėje kalboje objektas būtų pavadintas „kalnu“ ar „kalve“. Pasitaiko apeliatyvinės, antroponiminės ir toponiminės kilmės vardų, o daugelis oronimų yra vadinamieji pirminiai dariniai, sudaryti be papildomos darybos priemonės. Sudarant vardų sąrašą man į akis krito gana didelė mišriųjų kalnų vardų dalis; juose dažniausiai yra iš slavų kalbų skolintas žodis (p. 197–200).

Apie drymonimus (miškų vardus) vakarinėje Pietų Aukštaitijoje, jų atsiradimą ir darybą rašoma I. Mickienės straipsnyje. Ji pradeda anksčiau paskelbtų tyrimų sąrašu ir apibūdina tyrimo sritį (Alytaus ir Lazdijų rajonus). 336 nagrinėjamų drymonimų suskirstyti ir išvardyti pagal apeliatyvinę bei antroponiminę kilmę; drymonimuose, sudarytuose iš sintagmų, į akis krinta didelė liet. miškas „miškas“ dalis. Didžiausią miškų vardų dalį sudaro apeliatyvinės kilmės vardai.

Panašiai sudarytas tos pačios autorės I. Mickienės straipsnis apie Pietvakarių Aukštaitijos regiono onimus, kuriame pateikiama pievavardžių kilmės ir darybos apžvalga. Pievavardžiai sudaro labai didelę tyrimo srities vardų dalį, todėl analizė apsiribojo keliomis pasirinktomis savivaldybėmis. Reikia pabrėžti, kad specialių pievavardžių tyrimų iki šiol, pavyzdžiui, Vokietijoje, beveik nebuvo paskelbta. Čia jie dažniausiai priskiriami „dirvonvardžiams“. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad seni vietovardžiai neretai iš pradžių buvo dirvonvardžiai; prie jų priskiriami ir pievų vardai. I. Mickienės sąraše vokiečių vardų tyrėjui kartais pasitaiko ir vardų, kuriuos jis, dažniausiai per slaviškus atitikmenis, pažįsta; paminėsiu, pavyzdžiui, liet. lankà „didelė lygi pieva“ (Krumme Lanke Berlyne). Iš straipsnio santraukos aišku, kad beveik pusėje nagrinėtų pievavardžių yra fiziografinių terminų – tai tikrai nestebina. Šiuo požiūriu apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad vokiečių vietovardžių tyrimuose vis dar trūksta apibendrinamųjų

356

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Grasilda Blažienė & Laimutis Bilkis (Hrsg.).

Lietuviški vietovardžiai, dirvonvardžiai ir vandenvardžiai Europos kontekste

ir patikimų geografijos terminologijos darbų. Visai kitoks vaizdas atsiveria pažvelgus, pavyzdžiui, į slavų kraštus. Paskutinį knygos straipsnį parašė V. Adamonytė; jame nagrinėjama su žmogaus ūkine veikla susijusių Kapčiamiesčio ir Versiejų valsčių agronimų kilmė ir daryba. Agronimais autorė vadina laukų, dirbamos žemės, pūdymų, pievų ir pan. vardus, kurie vokiečių terminijoje vadinami „dirvonvardžiais“. Kiek tiksliau po kelių eilučių sakoma: „Šio straipsnio objektas – su žemės ūkio veikla susiję geografinių objektų pavadinimai...“ (p. 288). Autorė beveik visus šių vardų rinkinių, surinktų 1935–1937 metais, rezultatus perkėlė į Geoinformacinę vietovardžių duomenų bazę, todėl medžiagą puikiai išmano. Sunkumų jai kėlė dirvonvardis Amelýnas, kurį ji pagrįstai sieja su liet. ãmelÿs. Norėčiau iškelti klausimą, ar jo nereikėtų sieti arba su liet. ãmalas „amalas“ žodžių šeima, arba – mažiau tikėtina – laikyti prieš vienos kalbos susidarymą atsiradusiu dariniu iš šaknies *om-, su kuria galima sieti Ohm, Amance, Ems ir kt.; prie jų priskirtinas ir Omulew, Narevo intakas (žr. J. Udolphą Namenkundliche Studien zum Germanenproblem (1994), Berlin–New York, p. 246–251). Kaip ir buvo galima tikėtis, dauguma agronimų yra apeliatyvinės kilmės (p. 311).

Mano pastabos gali suteikti tik keletą paskatų, tačiau, matyt, tapo aišku, kad pasirodė įdomi lietuvių toponimijos knyga. Ji pirmiausia praturtina lietuvių ir baltų vardyno tyrimus, tačiau kai kurių vardų sąsajos peržengia baltų kraštų ribas, todėl yra svarbios ir kitų regionų tyrėjams.

LITERATŪRA

Casemir Kirstin, Udolph Jürgen 2006: Baltų kalbų reikšmė Žemutinės Saksonijos vietovardžių tyrimams. – Baltȳ onomastikos tyrimai: Aleksandrui Vanagui atminti, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 114–136.

Krahe Hans 1957: Priešistoriniai kalbiniai ryšiai nuo Baltijos kraštų iki Adrijos šiaurinės dalies apylinkių. – Abhandlungen der geistesund sozialwissenschaftlichen Klasse der Akademie der Wissenschaften und der Literatur in Mainz. Jahrgang, Nr. 3 [In Kommission bei], Steiner, Wiesbaden, Mainz: Verlag der Akademie der Wissenschaften und der Literatur.

Recenzijos / Reviews

357

JÜRGEN UDOLPH

Schmid Wolfgang P. 1994: Senoji Europa ir germanai. – Linguisticae scientiae collectanea: atrinkti Wolfgango P. Schmido raštai. Jo 65-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: de Gruyter, 334–346.

Schmid Wolfgang P. 1994: Baltų vandenvardžiai ir priešistorinė Europa. – Linguisticae scientiae collectanea: atrinkti Wolfgango P. Schmido raštai. Jo 65-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: de Gruyter, 175–192.

Schmid Wolfgang P. 1994: Graikų kalba ir senosios Europos hidronimija. – Linguisticae scientiae collectanea: atrinkti Wolfgango P. Schmido raštai. Jo 65-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: de Gruyter, 167–174.

Schmid Wolfgang P. 1994: Lotynų kalba ir senosios Europos teorija. – Linguisticae scientiae collectanea: atrinkti Wolfgango P. Schmido raštai. Jo 65-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: de Gruyter, 175–192.

Schmid Wolfgang P. 1994: Indoeuropeistiniai modeliai ir Rytų Europos priešistorė. – Linguisticae scientiae collectanea: atrinkti Wolfgango P. Schmido raštai. Jo 65-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: de Gruyter, 226–247.

Schmid Wolfgang P. 1988: Apie kai kuriuos keltų ir baltų vardų atitikmenis. Festschrift Werneriui Thomasui 65-ojo gimtadienio proga, sudarė P. Kosta, Studia Indogermanica et Slavica, München: Otto Sagner, 49–56.

Udolph Jürgen 1999: Baltų kalbų pėdsakai Žemutinėje Saksonijoje? – Florilegium Linguisticum. Festschrift Wolfgangui P. Schmidui 70-ojo gimtadienio proga, J. Beckerio, E. Eggerso, J. Udol­pho, D. Weberio sudaryta, Berlin, New York: Peter Lang, 493–508.

Udolph Jürgen 2011: „Baltų“ ir „slavų“ kalbų pėdsakai Šiaurės Vokietijos vietovardžiuose. – Interferenz-Onomastik. Namen in Grenzund Begegnungsräumen in Geschichte und Gegenwart, W. Haubrichso ir H. Tiefenbacho sudaryta, Saarbriukeno vardų tyrimų darbo grupės kolokviumas, vykęs 2006 m. spalio 5–7 d. (= Saarlando krašto istorijos ir tautotyros komisijos leidiniai 43), Saarbrücken: Kommission für Saarländische Landesgeschichte und Volksforschung e.V., 313–331.

Udolph Jürgen 1990: Lenkijos vandenvardžių padėtis senosios Europos hidronimijoje. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Udolph Jürgen 2017: Indoeuropiečių genčių tėvynė ir paplitimas vardų tyrimų šviesoje. – Acta Linguistica Lituanica 76, 173–249.

358

Acta Linguistica Lituanica LXXXIII

Grasilda Blažienė & Laimutis Bilkis (sud.). Lietuviški vietovardžiai, dirvonvardžiai ir vandenvardžiai Europos kontekste

Udolph Jürgen 2020: Inn < *Penǫs? 100 metų Bavarijos vietovardžių ir dirvonvardžių tyrimų asociacijai e.V. – 80 metų Wolf-Arminui von Reitzensteinui. Onomastinis gimtadienio rinkinys, sudarė Rüdiger Harnisch. Blätter für oberdeutsche Namenforschung 57, 345–365.

Įteikta 2020 m. rugsėjo 15 d.

JÜRGEN UDOLPH Steinbreite 9, D-37124 Rosdorf, Vokietija [email protected]

Recenzijos / Apžvalgos

359