CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

Serbų institutas / Sorbisches Institut

Tyrimų sritys: geografiniai vardai tarpdisciplininiame kontekste, geografiniai vardai kaip viduramžių istorijos įrodymai germanų ir slavų kontaktų zonoje, gyvenviečių vardų politinė reikšmė vokiečių–sorbų–lenkų kalbų kontekste XIX^th ir XX^th amžiuje, mažieji vietovardžiai / mikrotoponimai.

DOI: doi.org/10.35321/all83-09

PRIEŠ ERDVINĮ POSŪKĮ: AREALINIS ASPEKTAS XX A. 9-OJO DEŠIMTMEČIO VOKIEČIŲ ONOMASTIKOJE IR JO TAIKYMAS DABARTINIUOSE TYRIMUOSE

Iki erdvinio posūkio: arealinis aspektas vokiečių onomastikoje XX amžiaus 9 dešimtmetyje ir jo pritaikymas dabartiniuose moksliniuose tyrimuose

ANOTACIJA

Kartografavimas nėra vien kartografavimas. Vietovardžių pateikimas ir analizė žemėlapiuose, toli gražu nebūdami paprastu dalyku, kelia teorinių ir praktinių iššūkių. Leipcigo onomastikos tyrimuose prieš kelis dešimtmečius prieita prie išvados, kad arealinis aspektas yra vienas iš trijų pagrindinių aspektų, naudingų kalbų kontaktams tirti. Todėl vardų geografinę sklaidą reikia nagrinėti platesniame kalbiniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Taigi arealinis aspektas atrodo esąs erdvinio posūkio pirmtakas. „Arealinė onomastika“ taip pat atliko svarbų vaidmenį Czech tyrimuose.

Praktinės problemos apima aiškios kartografinio vaizdavimo struktūros užtikrinimą, kruopštų kartografavimo aiškinimą, vengiant nepagrįstų išvadų, vietovardžių arealų apibrėžimą ir pagrindo žemėlapio, tinkamo kartografinio pateikimo tikslui, pasirinkimą. Kadangi vietovardžiai kartografuojami kaip istorinio apgyvendinimo kraštovaizdžio įrodymai, pagrindo žemėlapyje taip pat turėtų būti kuo tiksliau parodytas ankstesnis kraštovaizdis.

Straipsniai / Articles

193

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

jis taip pat turėtų kuo tiksliau rodyti ankstesnį kraštovaizdį. Tai, pavyzdžiui, reiškia, kad dabartiniai objektai, tokie kaip tvenkiniai, kanalai ir kt., turėtų būti pašalinti iš dabartinių topografinių žemėlapių, o į tokius objektus kaip istorinės pakrantės linijos būtina atsižvelgti.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, gyvenviečių vardai, kartografavimas, erdvinis posūkis, istorinis apgyvendinimo kraštovaizdis.

ANOTACIJA

Žemėlapiai – tai ne tik žemėlapių sudarymas. Teoriškai ir praktiškai yra gana sudėtinga vietų vardus pažymėti žemėlapiuose ir juos analizuoti. Atliekant onomastinius tyrimus Leipcige, teritorinis aspektas prieš kelis dešimtmečius buvo numatytas vienu iš pagrindinių aspektų, privalomų tiriant kalbų kontaktus. Atitinkamai geografinis vardų išsidėstymas turi būti nagrinėjamas platesniame kalbiniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Taigi atrodo, kad teritorinis aspektas yra „erdvinio posūkio“ pirmtakas. „Erdvinė (arealinė) onomastika“ taip pat atliko svarbų vaidmenį vykdant tyrimus Čekijoje.

Praktinių klausimų sprendimo sritis apima sudaromų žemėlapių aiškumo užtikrinimą, detalių jų paaiškinimą be nepagrįstų išvadų, vietovardžių sričių nustatymą ir galutinio žemėlapio, reprezentuojančio kartografinį, pateikimą. Siekiant atvaizduoti vietovardžius kaip istorinio gyvenvietės kraštovaizdžio liudininkus, pagrindiniame žemėlapyje taip pat turėtų būti kuo tiksliau parodytas buvęs kraštovaizdis. Pavyzdžiui, tai reikštų, kad dabartinių objektų, tokių kaip vandens rezervuarai (tvenkiniai), kanalai ir pan., galėtų nelikti šių dienų topografiniuose žemėlapiuose, tačiau į tokius jų charakteristikas, kaip istorinės krantų linijos, atsižvelgti būtina.

ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, gyvenviečių vardai, žemėlapių sudarymas, erdvinis posūkis, istorinis gyvenamųjų vietų kraštovaizdis (landšaftas).

ĮVADAS

Kartografavimas nėra vien ženklų sudėjimas į kokį nors pagrindo žemėlapį. Tai sudėtinga užduotis, kuriai, norint pasiekti įtikinamą ir patikimą rezultatą, reikia tinkamų teorinių prielaidų ir praktinio kruopštumo.

Kaip ir visose kitose įvairių šalių onomastikos mokyklose,^¹ Leipcigo onomastikoje taip pat buvo sukurti teoriniai ir metodologiniai pagrindai. Kalbos (ypač vokiečių–slavų) kontaktų atžvilgiu buvo išskirti trys aspektai, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta kartu atliekant visus tyrimus.^²

Kalbos lygmenų aspektas, Sociolingvistinis aspektas, Arealinis aspektas.

194

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

Ši teorija taip pat tapo į ateitį orientuotu praktinio onomastikos darbo principu. Kalbos lygmenų aspektas struktūravo toponiminių žodynų vertinamąjį skyrių,³ kuriame išsamiai buvo išdėstyta tirtų vardų fonetika / fonologija, morfologija arba tipologija ir leksikologija arba semantika. Jų reikšmę rodo tai, kad jie ne sekė žodynu (kaip būtų galima tikėtis pagal taikyto proceso logiką), o buvo prieš jį. Atsižvelgimas į kalbos lygmenis ir vardų vertinimas gyvenviečių istorijos požiūriu ir sudarė pačią onomastiką, o vardų žodynas „tik“ suteikė darbo pagrindą. Tiesa, šis pagrindas buvo sudarytas įdedant daug pastangų ir daugelio, ypač ne lingvistų, naudotojų buvo laikomas pagrindiniu onomastikos tyrimų rezultatu.

Sociolingvistinis aspektas nagrinėjo „kodo onimo realizaciją sociolektuose ir idiolektuose bei atitinkamą vardų variantų klasifikaciją“⁴ (Eichler 1981: 10), t. y. vardų ir socialinių struktūrų santykius. Jis taip pat atliko svarbų vaidmenį onomastikos tyrimuose. Susiję tyrimai dažniau buvo pateikiami daugybėje esė, o ne atskirose monografijose.⁵ Atitinkamų paaiškinimų taip pat galima rasti atitinkamuose vardų žodynuose (pvz., Walther 1971 [DS 26]: 47–57; Hengst 2003 [DS 39]: 192–207).

Šiuos du veiksnius papildė arealinis aspektas. Arealiniai aspektai apibendrino dvi priešingas, bet viena kitą papildančias perspektyvas: onimų įsitvirtinimą areale ir arealų formavimąsi (Eichler 1981: 10). Jis apėmė ir klausimą, kaip iš individualių vardų susidaro arealai (nuo individo prie visumos), ir padėtį, kurią individualūs vardai užima arealuose (nuo visumos prie individo). Greta gramatinių ir kalbinių perspektyvų didelė reikšmė buvo teikiama onimijos vietai Žemės paviršiuje. (Pažymėtina, kad istorija šiuose trijuose aspektuose neminima, nors ji iš esmės būdinga diachroniniams tyrimams.) Iš principo tai nebuvo nauja, nes nuo mokslinio ar, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, kvazimokslinio darbo su tikriniais vardais pradžios jų kartografavimas buvo viena iš pagrindinių veiklų. Tai patvirtina dažnai tyrimų literatūroje cituojama nesenstanti citata: „Žemėlapiams teikiame ypatingą reikšmę. Jų

³ Žr. Walther (2004: 115–123) apžvalgą, o nuo tada – Eichler & Zschieschang 2011. Brandenburgisches Namenbuch (BNB) vietovardžių žodynų struktūra yra panaši. Priešingai, kitokia struktūra pateikiama Hengst 2003; Eichler & Walther 2010 ir Foster & Willich 2007.

⁴ Originalas vokiečių kalba: „Realisierung eines dem Kode angehörigen Onyms in Soziolekten und Idiolekten und die entsprechende Einordnung von Namenvarianten“.

⁵ Žr., pavyzdžiui, Namenforschung heute: 42–50, taip pat „Der Name in Sprache und Gesellschaft“, kuriame pateikiami keli straipsniai, Walther 1973 [DS 27].

Straipsniai / Articles

195

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

jų vaizdingas pobūdis gali pasakyti daugiau nei daugelio puslapių kalbos“⁶ (Frings 1957: 9; cituojama Udolph 1979: 12, 1 pastaboje; Obst 2001: 107, 1 pastaboje). Šis teiginys jau rėmėsi dešimtmečių patirtimi, kai buvo suformuluotas, todėl atspindi visą šimtmetį apimančią onomastikos tyrimų aplinką.

Ar žmonės dvasiškai yra nulemti atsiduoti kartografinėms savo aplinkos abstrakcijoms? Kai kurie tyrėjai savo esė pavadinimuose entuziastingai pabrėžia, kad į juos įtraukti spalvoti žemėlapiai. Žinoma, čia nėra nieko blogo, ypač prisiminus, kad kai kuriems tyrėjams, regis, net nekyla mintis naudoti žemėlapius sudėtingoms geografinėms aplinkybėms pavaizduoti.

Pažymėtina, kad minėtasis trečiasis aspektas buvo vadinamas „arealiniu“, o ne erdviniu, geografiniu ar kartografiniu. Net jei praeities žemėlapiai dažnai atrodo gana primityvūs dėl ribotų techninių galimybių jų sudarymo metu, nereikėtų nuvertinti mūsų protėvių – ne tik Leipcige – novatoriškumo. Be to, kad jie buvo žodynų sudarytojai, besidomintys etimologija, jie taip pat paliko mums konceptualių, metodologinių ir teorinių svarstymų lobyną, kuris yra per daug vertingas, kad palikuonys galėtų jį ignoruoti. Tiesa, norint įveikti šį skaitinių kalną ir susieti jį su dabartiniais tyrimais, reikės didelių pastangų.

Tam tikra prasme arealinis aspektas numatė tai, ką vėliau istoriografijoje reiškė erdvinis posūkis (Lübke 2018: 327–328, taip pat aiškiai nurodant Leipcigo onomastiką) – faktą, kad vardai nėra tiesiog kartografuojami. Veikiau buvo nagrinėjama, kaip onimijos savybės ir ypatumai tapo reikšmingi erdviniu požiūriu – ne abstrakčiai, bet siejant juos su žmonėmis, jų kalba ir socializacija. Be vardų, sudarytų su tam tikra priesaga, užimamo arealo aprašymo, būtina bent pabandyti paaiškinti, kodėl šis arealas susidarė būtent taip, taip pat nustatyti kitus jį sudarančius elementus ir darančias įtaką aplinkybes. Tai glaudžiai susiję su dialektologija,⁷ kurioje, be tam tikrų kalbos raidos procesų kartografavimo, nustatomi ir kalbiniai arealai. Dešimtajame dešimtmetyje, pirmiausia įkvėpti monumentalaus Hessian Flurnamenatlas (Ramge 1987), „vardų erdvės“ buvo labai populiari tyrimų tema.

⁶ Originalas vokiečių kalba: „Den Karten messen wir besondere Bedeutung zu. Ihre plastische Art vermag mehr zu sagen als das Gerede vieler Seiten“.

⁷ Šrámek 2007: 292–301. Aiškumo dėlei šiame tome pateiktų atskirų esė pavadinimų ir pirminių publikavimo vietų atsisakyta. Atitinkamą informaciją galima lengvai rasti nurodytame leidinyje.

196

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

Laimei, šioms geografinėms perspektyvoms buvo nuspręsta vartoti terminą „arealai“, o ne „erdvės“ ar „rajonai“. Tikrai būtų verta teigti, kad terminologijoje arealas yra svarbesnis už erdvę.

Arealinis aspektas taip pat atliko svarbų vaidmenį Czech onomastikoje. Šiuo požiūriu vokiečių ir Czech onomastikos tyrimai pasirodė esą vienas kitą įkvepiantys. Visų pirma Rudolf Šrámek ne kartą pabrėžė centrinę, sisteminę vardų kartografavimo jų kalbinio ir socialinio kontekstualizavimo aplinkoje reikšmę (plg. Šrámek 2007: 292–294, 300, 305–324).

Taigi areališkumas yra viena iš būtinų kalbos realizacijos prielaidų ir kartu viena iš pagrindinių ypatybių (požymių), lemiančių kalbos egzistavimą, nors pats areališkumas savaime nėra kalbinis. Kalbinio reiškinio areališkumas kalbiškai tampa reikšmingas tik dėl žmonių komunikacijos proceso. Galima teigti, kad kalba per savo areališkumą („geografinę erdvę“) taip pat glaudžiai susijusi su socialinės, geografinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos tipais, kurie taip pat gali būti klasifikuojami kaip socialinio gyvenimo simptomas, įskaitant ir geografiniu požiūriu, t. y. per jų areališkumą. Todėl realijų, objektų ir terminų arealai sudaro sąlygas ir pagrindinį ekstralingvistinį tinklą jų kalbinės raiškos arba įvardijimo arealams (Šrámek 2007: 292).⁸

Nepaisant sudėtingumo, šis teiginys išreiškia tikslą: vardų arealai neegzistuoja izoliuotai, o yra įtraukti į plačiausia prasme suprantamos žmonių kultūros visumą. Toks visapusiškas požiūris taip pat yra pagrindinis reikalavimas, kad onomastika galėtų dalyvauti tarpdisciplininiuose diskursuose (Šrámek 2007: 212).

Šio teorinio pagrindo rezultatas yra tas, kad nepakanka tiesiog sužymėti objektus kokiame nors žemėlapyje. Iš tiesų „atsitiktinis“ kartografavimas yra beveik pavojingas. Šiame straipsnyje nagrinėjamos kai kurios su tuo susijusios problemos.

⁸ Originalas vokiečių kalba: „Die Arealität bildet also eine der notwendigen Voraussetzungen der Realisierung der Sprache und gleichzeitig eines der grundlegenden Merkmale (Anzeichen), die die Existenz der Sprache bedingen, obgleich die Arealität an und für sich nicht inhärent linguistisch ist. Die Arealität einer sprachlichen Erscheinung wird linguistisch relevant erst als Ergebnis des Kommunikationsprozesses zwischen den Menschen. Man kann sagen, dass die Sprache auch mittels der Arealität (der geographischen Räumlichkeit) eng mit den Typen des sozialen, geographischen, ökonomischen und kulturellen Milieus verknüpft ist, die als ein Symptom des gesellschaftlichen Lebens ebenfalls klassifizierbar sind, u.a. in geographischer Hinsicht, d.h. durch ihre Arealität. Und deshalb bilden die Areale der Realien, der Objekte und Begriffe die Bedingungen und das grundlegende außersprachliche Netz für die Areale ihres sprachlichen Ausdrucks oder ihrer Benennung”.

Straipsniai / Articles

197

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

1 problema: vaizdavimas žemėlapiuose

Praėjus vieneriems metams po Berlyno sienos pastatymo vienas žymiausių Rytų Vokietijos geografų paskelbė trumpą esė (žr. Ogrissek 1983), pavadintą „Pagrindiniai metodologiniai ir kartografiniai reikalavimai toponomastiniams žemėlapiams“ (Ogrissek 1962). Joje paaiškinti pagrindiniai principai, kaip kartografinį vaizdavimą padaryti prasmingą ir suprantamą. Tarp jų buvo reikalavimas neperkrauti žemėlapių turinio ir užtikrinti, kad pavaizduojami objektai būtų aiškiai atskiriami. Ši esė buvo cituojama dar po kelių dešimtmečių, taip pat buvo raginama toliau dirbti šioje srityje (pvz., Šrámek 2007: 324). Šio reikalavimo svarbą lengva suprasti susidūrus su kai kuriais vardų sklaidos žemėlapiais: daugelyje jų yra sunkiai atskiriamų simbolių ir arealų, be to, juose stengiamasi parodyti pernelyg daug objektų. Net dažniausias regos sutrikimas ignoruojamas – dažnai kontrastuojamos raudona ir žalia, dvi spalvos, kurių kai kurie žmonės negali atskirti. Tačiau tai verta atskiros temos. Be to, šio straipsnio autorius neteigia, kad jo paties žemėlapiai yra tobuli!

2 problema: aiškinti atsargiai

Kad ir kaip gerai būtų nubraižytas žemėlapis, į jį reikia žvelgti blaiviai, kad būtų galima atsispirti kartografinio vaizdo daromam įtaigiam poveikiui. Geografai taip pat mato GIS generuojamuose produktuose, pasižyminčiuose tariamu tikslumu ir įspūdingu spalvingumu, geografinės informacinės sistemos ir jų vizualizacijų skatinamo nuotolio determinizmo (vokiečių k. originale: „Distanzdeterminismus“) pavojų (Tschaschel, Wild, Lentz 2007: 5). Tai skatina žiūrovą daryti išvadas, kurių kartografinė medžiaga iš tikrųjų nenurodo. Pavyzdžiui, dažnai sudaromas išmatuojamo tikslumo įspūdis, nes duomenys ir žemėlapis sukurti kompiuteriu, nors iš tikrųjų jų reikšmė yra tik apytikslė.

Tai, pavyzdžiui, taikytina skiriant senesnius vardų tipus nuo naujesnių. Jų laikiniam produktyvumui geriausiai apibūdinti tinka Gauso varpo kreivė, nes daugeliui požymių būdinga įgyti tokį sklaidos pavidalą (Quatem­ber 2011: 103). Pagal šį normalųjį skirstinį vardų tipas iš pradžių vartojamas tik sporadiškai, tačiau vėliau vartojimo dažnis didėja. Tam tikru momentu jis pasiekia didžiausią produktyvumą, kuris vėliau vėl mažėja ir palaipsniui išnyksta. Skirtingų vardų tipų produktyvumo kreives būtų galima pavaizduoti statistikoje įprastomis dėžutės diagramos kreivėmis. Tačiau tai grynai teorinė galimybė, nes dažniausiai nežinome, kada Vidurio Europoje, pavyzdžiui, buvo pavadintos gyvenvietės, todėl atitinkamų grafikų nubraižyti negalima. Vis dėlto dėžutės diagramos (Fig. 1) yra itin vaizdžios modeliuojant skirtingų vardų tipų chronologinę diferenciaciją.

198

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

Fig. 1: Vietovardžių tipų chronologijos statistinis modelis

Negalima manyti, kad ankstesniems vardų tipams priklausantys onimai visi yra senesni už naujesnius. Priešingai, reikia manyti, kad produktyvumo kreivės persidengia. Tai reiškia, kad nors produktyvumo laikotarpiai susitelkę skirtinguose laiko tarpsniuose, aiškiai jų atskirti neįmanoma ir galima nustatyti tik tendencijas. Tačiau žemėlapyje dvi aiškios grupės, sudarytos iš dviejų tiksliai išsidėsčiusių taškų sankaupų, rodomos dviem skirtingais simboliais. Vis dėlto jas galima interpretuoti – o būtent tai galiausiai ir yra mokslinio požiūrio esmė – tik kartu su jų metodologiniu pagrindu. Senesnių vardų tipų taškų sankaupa savaime nėra senesnis apgyvendinimo arealas, o tik į jį nurodo. Todėl žemėlapis yra tik daugiau ar mažiau blankus kadaise egzistavusios sudėtingesnės situacijos atspindys. Tai reiškia, kad būtina vengti neatsargaus vardų sklaidos geometrinių modelių aiškinimo.

3 problema: vardų arealai

Šiame kontekste turime klausti, kaip apibrėžiamas vardų arealas. Atsižvelgiant į vyraujančią praktiką, atsakymas gali būti tik toks: „iš akies“. Paprastai taškų sankaupos apžiūrimos vizualiai, o tam tikros jų sankaupos ir koncentracijos paskelbiamos arealais. Turint tai omenyje, būtų verta ištirti, ar nebūtų galima sukurti analitinių priemonių arealams apibrėžti matematiniais metodais. Svarbiausias žodis čia yra „ar“, nes nagrinėjamos tik buvusios onimijos liekanos. Spragos, prarasti ir mums nežinomi vardai gali suklastoti rezultatus (dėl pirmiau minėto nuotolio determinizmo), o mes negalėtume įvertinti falsifikacijos masto.

Straipsniai / Articles

199

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

Nepaisant to, verta apsvarstyti, ar paprasti buferiai aplink kiekvieną žemėlapio tašką būtų naudingi apibrėžiant gyvenviečių arealus. Kadangi kiekviena kaimo gyvenvietė aplink save turi tam tikrą naudojamos žemės plotą, jį būtų galima apytiksliai modeliuoti 500, 1 000 arba 2 000 metrų spindulio buferiu, primenančiu koncentrinius von Thüneno žiedus. Tuomet būtų galima laikyti, kad gyvenvietės arealas egzistuoja, kai šie buferiai susiliečia arba persidengia ir sudaro ištisinį plotą. Kita galimybė būtų apibrėžti didžiausius atstumus tarp taškais pažymėtų vietovių ir taip pavaizduoti arealą kaip jungiamųjų linijų tinklą, kuriame atstumai tarp vietovių neviršija tam tikro ilgio. Archeologai jau yra sukūrę atitinkamus ankstyvųjų gyvenviečių erdvinių struktūrų modelius (žr., pavyzdžiui, Łosiński 1982: 168–176, Fig. 52–57; iš dalies perspausdinta Gringmuth–Dallmer 1996: 10; Volkmann 2009: 228–229, 241 ir 243), kurie tarpdisciplininiu požiūriu galėtų būti taikomi ir toponimijoje.

4 problema: pagrindo žemėlapiai

Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą pagrindo žemėlapį. Pavyzdžiui, ankstyvųjų viduramžių objektai dažnai neapgalvotai pateikiami greta dabartinės Šiaurės jūros pakrantės, automagistralių tinklo ar apleistų kasybos karjerų. Pastaruoju atveju, jei šios atvirosios kasyklos vėliau buvo užlietos, kai kurie žemėlapyje pavaizduoti simboliai gali atsidurti vandenyje. Todėl atrodo, kad istorinių kaimų, kurių vardai sužymėti, vieta buvo salose arba plūduriuojančiose platformose. Taigi pagrindo žemėlapis, kuriame pateikiami vardai, turi atitikti rodomą informaciją; galiausiai tai taikytina visam onomastiniam kartografavimui. Reikia turėti omenyje, kad vardų kartografavimas gali būti grindžiamas dviem skirtingomis prielaidomis:

• Parodyti, kur šie vardai yra išsidėstę, kad žiūrovas galėtų susieti juos su dabartiniu erdviniu vaizdiniu, arba

• Susieti vardus su istoriniu kraštovaizdžiu, kad būtų parodyta, kaip vardų kraštovaizdį jo atsiradimo metu veikė topografija ir kaip jis į ją integravosi.

Taikant pirmąjį požiūrį, pavyzdžiui, vietovardžių žodynų apžvalginiuose žemėlapiuose, nėra juokinga, jei kai kurios vietos plūduriuoja vandenyje. Iš tiesų tai gali būti labai reikšminga, jei tekste gyvenvietė apibūdinama, tarkime, kaip „apleista“ arba „nuniokota“. Akivaizdu, kad gyvenviečių vardai, žvelgiant į jų istorinį kontekstą, iš pradžių neplūduriavo vandenyje.

Kita vertus, nuoroda į istorinį kraštovaizdį yra svarbi daugeliui kalbinių ir istorinių analizių. Tačiau istorinio kraštovaizdžio vaizdavimas pagrindo žemėlapyje reikalauja daug darbo ir kompromisų. Tinkami pagrindo žemėlapiai prieinami ne visada. Net pastaruoju metu tokie populiarūs spalvoti LIDAR skenai (žr., pavyzdžiui, Westphalen, Zschieschang 2015: 65, Fig. 5) rodo ne tik

200

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

tam tikra prasme nesenstantį reljefą, bet ir dabartinio Žemės paviršiaus detales, tokias kaip pastatai, keliai ir kt. Jei tai trikdo arba iškreipia istorinio kraštovaizdžio vaizdavimą, būtina rankinė korekcija.

Leiskite iliustruoti šią problemą praktiniu pavyzdžiu, kuriame toponimija turėjo būti klasifikuojama istoriniame kraštovaizdyje, siejant ją su rašytiniais šaltiniais ir archeologiniais radiniais (Altmann 2012; Altmann 2017; Zschieschang 2017). Pirmiausia reikėjo ištrinti lignito atvirąsias kasyklas. Be to, Mansfelder ežerų dydį ir padėtį reikėjo bent apytiksliai priderinti prie jų viduramžių būklės (Fig. 2a). Nors šiandien išlikęs tik Süsser See („Saldusis ežeras“), jo atitikmuo Salziger See („Sūrusis ežeras“) taip pat egzistavo iki pramonės amžiaus, o XIX a. pabaigoje išnyko, kai dėl kasybos veiklos vanduo susigėrė į gruntą. Nors tai nebuvo katastrofa, reiškinys neabejotinai buvo įspūdingas (Ule 1994 [1895]). Be to, kadangi abu ežerai ankstesniais šimtmečiais jau buvo sumažėję, reikėjo pažymėti kuo seniau užfiksuotas pakrančių linijas. Dar daugiau, kadaise prie Eislebeno buvo ir trečias ežeras, vadintas Fauler See („Puvėsių ežeras“).

Fig. 2: Mansfelder ežerai dabartinės (a) ir viduramžių (b) būklės

Straipsniai / Articles

201

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

Todėl pakrančių linijas reikėjo pakeisti,^⁹ tam tikru mastu – iš akies (Fig. 2b). Žinoma, dėl šaltinių trūkumo nebuvo galima išsamiai rekonstruoti visų pokyčių. Vis dėlto ankstyvųjų viduramžių gamtinis kraštovaizdis galėjo būti bent apytiksliai pavaizduotas. Matyti, kad pirmiau minėti ežerai kraštovaizdžiui darė daug didesnį poveikį (nes buvo didesni ir jų buvo daugiau) nei šiandien. Ypač šiaurėje jie sudarė didelę užtvarą. Nors išsamus regiono istorinės toponimijos ir topografijos nagrinėjimas viršytų šio straipsnio apimtį (žr. Zschieschang 2017), reikėtų paminėti, kad vardą Seeburg („Ežero pilis“) lėmė gerokai iškilesnė vieta nei ta, kurią šiandieninė topografija rodo pietiniame Süßer See gale. Paaiškėja, kad praeityje Seeburgą iš kelių pusių supo Süßer See, buvę jo intakai ir Salziger See.

Tai jokiu būdu nėra reta išimtis. Kai kurie topografiniai pokyčiai paveikė net ištisus regionus. Pavyzdžiui, istoriniais laikais didelę šiaurės Vokietijos dalį paveikė milžiniški aplinkos pokyčiai. Vokiečių žemių raida aukštaisiais viduramžiais, susijusi su plataus masto miškų kirtimu, sukėlė didelio masto dirvožemio eroziją. Nuplauta medžiaga kaupėsi pasroviui, todėl ilgainiui šiaurės Vokietijos ledyniniai slėniai buvo užpildyti kelių metrų storio aliuvinėmis nuogulomis. Todėl ankstyvųjų viduramžių vardų kraštovaizdis tiesiogine prasme buvo palaidotas, išliko tik liekanos. Šioje situacijoje slavų gyvenviečių vardų sklaidos negalima paprasčiausiai laikyti ankstyvųjų viduramžių apgyvendinimo kraštovaizdžių atspindžiu. Taip pat reikia atsižvelgti į aliuvinio priemolio paplitimą ir gyvenviečių bei jų vardų praradimą (Zschieschang, spaudoje).

Laukų vardų tyrimas gali atskleisti ankstesnių gyvenviečių onimijos liekanas. Viena vertus, esama tiesioginių nuorodų, tokių kaip Wörplitzen, Wörblichen and Werbitzen. Šis pavyzdys rašytiniuose šaltiniuose dokumentuotas tik XIX amžiuje, vartojant išvardytas skirtingas formas. Tai gali būti tik patroniminis vietovardis *Virb_l’+ici, pagrįstas asmenvardžiu *Virb_l’ (Zschieschang 2003: 71, 327; Zschieschang 2020: 336). Kita vertus, esama netiesioginių nuorodų – vardų, pagrįstų vietos ypatybėmis, tokiomis kaip Hofstätten, Altes Dorf and Wüste Mark. Tokios nuorodos daro itin daug darbo reikalaujantį vietovardžių tyrimą nepaprastai svarbų. Dar svarbesnis būtų bendradarbiavimas su archeologais, geologais ir sedimentologais, siekiant įvertinti aliuvinių nuogulų mastą ir amžių (žr., pavyzdžiui, Brachmann 1979: 81–82; Schulz

^⁹ Tai atlikta remiantis Neuß (1995: 56–58) ir Krümmling (1933) pateikta informacija; pastarajame šaltinyje nurodyti dar didesni vandens plotai, į kuriuos Zschieschang (2017) dar nebuvo atsižvelgta.

202

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

1998; Schulz 2002; Tinapp, Meller, Baumhauer 2008; Kaiser et al. 2012; Laurat 2018; Zschieschang 2020: 333–335).

Malūnų užtvankų poveikis buvo ne mažiau reikšmingas. Aukštaisiais viduramžiais statant vandens malūnus, kartu įrengiant būtinas, galbūt vieno ar dviejų metrų aukščio užtvankas, žemumose kartais kildavo rimtų padarinių: ištisi regionai būdavo užliejami arba užmirkdavo. Pavyzdžiui, Brandenburgo regione prie Havėlos upės buvo pastatyta „viena didžiausių antropogeninių užtvankos–ežero struktūrų istoriniais laikais pasaulyje“ (Kaiser et al. 2018: 253).

Neatsižvelgus į tokius kraštovaizdžio pokyčius, vietovardžių geografinio pasiskirstymo analizė gali būti gerokai iškraipyta. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad nagrinėjami tik tebeegzistuojančių gyvenviečių pavadinimai, ignoruojant išnykusių kaimų liudijimus. Tai rodo, kaip svarbu kartografuotą toponimiją vertinti platesniame kontekste, apimančiame ir gamtinę aplinką.

IŠVADOS

Šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai skirti parodyti, kad kartografuojant geografinius vardus nepakanka pasinaudoti kokiu nors kartografavimo įrankiu ir tada geometriškai interpretuoti pasiskirstymo dėsningumus. Analizuojant ir interpretuojant kartografinius vaizdus, reikia atidžiai pasirinkti pagrindo žemėlapį ir pateikimo formatą, taip pat patikrinti šaltinius, kad gauti rezultatai būtų iš tikrųjų patikimi ir nebūtų klaidingai interpretuojami. Be to, greta praktinio darbo būtina atsižvelgti į tam tikrus teorinius pagrindus, pageidautina tarpdisciplininiu požiūriu. Ypač atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, dėl kurių žemėlapių rengimas tapo lengvesnis nei bet kada anksčiau, svarbu užtikrinti, kad tyrimai neatsiliktų nuo seniai nustatytų „arealinės onomastikos“ išvadų (Šrámek 2007: 36–37), cituotų pradžioje.

BIBLIOGRAPHY

Altmann Sabine 2012: Grenzüberschreitungen am westlichen Rand Ostmitteleuropas. Die Saale als Grenzund Kontaktzone zwischen Frankreich und slawischer Fürstenherrschaft im 9. Jahrhundert. – Salamon Maciej, Wołoszyn Marcin, Musin Alexander, Špehar Perica, Hardt Matthias, Kruk Mirosław P., Sulikowska-Gąska Aleksandra (eds.): Rome, Constantinople and Newly-Converted Europe: Archaeological

Straipsniai / Articles

203

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

and Historical Evidence. Vol. 1 (= U Źródeł Europy Środkowo-Wschodniej / Frühzeit Ostmitteleuropas 1.1), Kraków, Leipzig, Rzeszów, Warszawa: Geisteswissenschaftliches Zentrum Geschichte und Kultur Ostmitteleuropas et al., 183–193.

Altmann Sabine 2017: At the boundary of East Central Europe: The Region along the Saale River as an Early Medieval Border Zone between the Frankish Empire and the Slavic Sorbs. – Semple Sarah, Orsini Celia, Mui Sian (eds.): Life on the Edge: Social, Political and religious Frontiers in Early Medieval Europe. – Neue Studien zur Sachsenforschung 6, Wendeburg: Braunschweigisches Landesmuseum, 225–232.

BNB – Fischer Reinhard E. et al. 1967–2005. Brandenburgisches Namenbuch. 12 vol. 1–11: Weimar: Hermann Böhlau Nachfolger, vol. 12, Stuttgart: Franz Steiner.

Brachmann Hansjürgen 1979: Serimunt – Zitice: Rekonstruktion einer frühgeschichtlichen Altlandschaft. Mit Hilfe archäologischer, namenkundlicher und historischer Quellen. – Rospond Stanisław (ed.): Onomastica Slavogermanica XII, Wrocław: Państwowe wydawnictwo naukowe, 75–88.

Eichler Ernst 1976: Sprachkontakte im Lichte der Onomastik. – Onoma 20, 128–141.

Eichler Ernst 1981: Sprachkontakte und Sprachebenen in der Onomastik. – Eichler Ernst, Walther Hans & Schultheis Johannes (eds.): Onomastica Slavogermanica XIII. – Abhandlungen der Sächsischen Akademie der Wissenschaften zu Leipzig, Philologisch-historische Klasse 69.4, Leipzig: Akademie-Verlag, 7–19.

Eichler Ernst 1985: Probleme der linguistischen Behandlung von Flurnamen slawischer Herkunft im deutsch-slawischen Kontaktgebiet. In Schützeichel Rudolf (ed.), Gießener Flurnamen-Kolloquium 1. bis 4. Oktober 1984. – Beiträge zur Namenforschung. N. F., Beiheft 23, Heidelberg: Winter, 256–265.

Eichler Ernst, Hengst Karlheinz & Wenzel Walter 1986: Zur Entwicklung der deutsch-slawischen onomastischen Sprachkontaktforschung. – Eichler Ernst, Walther Hans & Schultheis Johannes (eds.): Onomastica Slavogermanica XV. – Abhandlungen der Sächsischen Akademie der Wissenschaften zu Leipzig, Philologisch-historische Klasse 71.2, Berlin: Akademie-Verlag, 19–28.

Eichler Ernst & Walther Hans 2010: Alt-Leipzig und das Leipziger Land. Ein historisch-geographisches Namenbuch. – Onomastica Lipsiensia 7, Leipzig: Universitätsverlag.

Eichler Ernst & Zschieschang Christian 2011: Die Ortsnamen der Niederlausitz östlich der Neiße. – Abhandlungen der Sächsischen Akademie der Wissenschaften zu Leipzig, Philologisch-historische Klasse 81.6, Stuttgart, Leipzig: Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig, S. Hirzel.

204

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

Foster Elżbieta & Willich Cornelia 2007: Ortsnamen und Siedlungsentwicklung. Das nördliche Mecklenburg im Frühund Hochmittelalter. – Forschungen zur Geschichte und Kultur des östlichen Mitteleuropas 31, Stuttgart: Franz Steiner.

Frings Theodor 1957: Grundlegung einer Geschichte der deutschen Sprache, 3rd edition, Halle (Saale): Max Niemeyer.

Gringmuth-Dallmer Eike 1996: Kulturlandschaftsmuster und Siedlungssysteme. – Siedlungsforschung. Archäologie-Geschichte-Geographie 14, 7–31.

Hengst Karlheinz 2003: Ortsnamen Südwestsachsens. Die Ortsnamen der Kreise Chemnitzer Land und Stollberg. – Deutsch-Slawische Forschungen zur Namenkunde und Siedlungsgeschichte, Berlin: Akademie-Verlag.

Kaiser Knut, Lorenz Sebastian, Germer Sonja, Juschus Olaf, Küster Mathias, Libra Judy, Bens Oliver & Hüttl Reinhard F. 2012: Late Quaternary evolution of rivers, lakes and peatlands in northeast Germany reflecting past climatic and human impact – an overview. – Quaternary Science Journal 61(2), 103–132. Available at: http://gfzpublic.gfz-potsdam.de/pubman/faces/viewItemFullPage.jsp;jsessionid=904351F713A908D9BF7D8BD49F2956B8?itemId=escidoc%3A244764%3A2&view=EXPORT [Accessed 22 April 2019].

Kaiser Knut, Keller Nora, Brande Arthur, Dalitz Stefan, Hensel Nicola, Heußner Karl-Uwe, Kappler Christoph, Michas Uwe, Müller Joachim, Schwalbe Grit, Weiße Roland & Bens Oliver 2018: A large-scale medieval dam-lake cascade in central Europe: Water level dynamics of the Havel River, Berlin-Brandenburg region, Germany. – Geoarchaeology 33, 237–259.

Krümmling Otto 1933: Die Ausdehnung der Mansfelder Seen im 17. und 18. Jahrhundert. – Wöhlbier Fritz [ed.]: Aus dem Mansfelder Seengebiete. Ein Heimatbuch, Eisleben: Ed. Winkler, 61–78.

Laurat Thomas 2018: Zur Lage und Charakteristik der Fundstellen an der Ortsumgehung Eutzsch. – Meller Harald & Friederich Susanne (eds.): Archäologie in der Flussaue. 20 Jahre Hochwasserschutz und Ortsumgehung Eutzsch. – Archäologie in Sachsen-Anhalt, Sonderband 27, Halle (Saale): Landesamt für Denkmalpflege und Archäologie Sachsen-Anhalt – Landesmuseum für Vorgeschichte, 27–39.

Łosiński Władysław 1982: Osadnictwo plemienne Pomorza (VI–X wiek), Wrocław u.a.: Polska Akademia Nauk.

Lübke Christian 2018: Sprache als Quelle historischer Forschung. Überlegungen zur Aneignung des Raumes in der slavischen Frühgeschichte. – Pohl Walter, Diesenberger Maximilian & Zeller Bernhard (eds.), Neue Wege der Frühmittelalterforschung. Bilanz und Perspektiven. – Denkschriften. Akademie der Wissenschaften in Wien,

Straipsniai / Articles

205

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

Philosophisch-Historische Klasse 507 / Forschungen zur Geschichte des Mittelalters 22, Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften, 323–337.

Namenforschung heute – Fischer Reinhard E. & Walther Hans (red.) 1971: Namenforschung heute. Ihre Aufgaben und Ergebnisse in der Deutschen Demokratischen Republik, Berlin: Akademie-Verlag.

Neuß Erich 1990: Besiedlungsgeschichte des Saalkreises und des Mansfelder Landes. – Quellen und Forschungen zur sächsischen Geschichte 9, Weimar: Böhlau.

Obst Ulrich 2001: Review Wenzel Walter: Studien zu sorbischen Personennamen, Teil III. – Beiträge zur Namenforschung, N. F. 36(1), 106–109.

Ogrissek Rudi 1962: Methodisch-kartographische Grundforderungen an toponomastische Karten. – Wissenschaftliche Zeitschrift der Karl-Marx-Universität Leipzig 11, Gesellschaftsund Sprachwissenschaftliche Reihe 2, 361–364.

Ogrissek Rudi (Hrsg.) 1983: Brockhaus abc Kartenkunde, Leipzig: F. A. Brockhaus.

Quatember Andreas 2011: Statistik ohne Angst vor Formeln. Das Studienbuch für Wirtschaft sund Sozialwissenschaftler, 3rd edition, München u.a.: Pearson.

Ramge Hans (ed.) 1987: Hessischer Flurnamenatlas. – Arbeiten der Hessischen Historischen Kommission, N. F. 3, Darmstadt: Hessische Historische Kommission.

Schulz Rainer 1998: Betrachtungen zur Besiedlungsgeschichte im mittleren und unteren Odertal anläßlich des Oder-Hochwassers 1997. – Beiträge zum Oderprojekt 4, Berlin: Deutsches Archäologisches Institut, 77–113.

Schulz Rainer 2002: Urund frühgeschichtliche Fundplätze im Odertal. – Gringmuth-Dallmer Eike & Leciejewicz Lech (eds.), Forschungen zu Mensch und Umwelt im Odergebiet in urund frühgeschichtlicher Zeit, Mainz am Rhein: Philipp von Zabern, 183–193.

Šrámek Rudolf 2007: Beiträge zur allgemeinen Namen theorie, ed. by Hansack Ernst, Wien: Praesens.

Tinapp Ch[ristian], Meller H[arald] & Baumhauer R[oland] 2008: Holocene Accumulation of Colluvial and Alluvial Sediments in the weiße Elster River Valley in Saxony, Germany. – Archaeometry 50(4), 696–709. Available at: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/full/10.1111/j.1475-4754.2007.00356.x [Accessed 18 May 2020].

Tschaschel Sabine, Wild Holger & Lentz Sebastian 2007: Vorwort oder „Aufruf zum weiterführenden Dialog“. – Sabine Tschaschel, Holger Wild & Sebastian Lentz (Hrsg.), Visualisierung des Raumes. Karten machen – die Macht der Karten. – Forum IfL 6, Leipzig: Leibniz-Institut für Länderkunde, 5–8.

206

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

Udolph Jürgen 1979: Studien zu slawischen Gewässernamen und Gewässerbezeichnungen. Ein Beitrag zur Frage nach der Urheimat der Slaven. – Beiträge zur Namenforschung, N. F., Beiheft 16, Heidelberg: Winter.

Ule Willi 1994 [1895]: Die Mansfelder Seen [sic!] und die Vorgänge an denselben im Jahre 1892, ed. Eisleben, Winkler. Reprint Querfurt: Dingsda.

Volkmann Armin 2009: Siedlungsgenetisch-archäologische Raumanalyse und Forschungen zum Verbleib der slawischen Bevölkerung in der mittelalterlichen provincia trans Oderam. – Müller Joachim, Neitmann Klaus & Schopper Franz Franz (eds.): Wie die Mark entstand. 850 Jahre Brandenburg. Fachtagung unter der Schirmherrschaft von Gunter Fritsch, Präsident des Landtages von Brandenburg vom 20. bis 22. Juni 2007 in Brandenburg an der Havel. – Forschungen zur Archäologie im Land Brandenburg 11 / Einzelveröffentlichung des Brandenburgischen Landeshauptarchivs 9, Wünsdorf: Brandenburgisches Landesamt für Denkmalpflege und Archäologisches Landesmuseum, 225–248.

Walther Hans 1971: Namenkundliche Beiträge zur Siedlungsgeschichte des Saaleund mittleren Elbegebietes bis zum Ende des 9. Jahrhunderts. – Deutsch-Slawische Forschungen zur Namenkunde und Siedlungsgeschichte 26, Berlin: Akademie-Verlag.

Walther Hans (red.) 1973: Der Name in Sprache und Gesellschaft. Beiträge zur Theorie der Onomastik. – Deutsch-Slawische Forschungen zur Namenkunde und Siedlungsgeschichte 27, Berlin: Akademie-Verlag.

Walther Hans 2004: Namenkunde und geschichtliche Landeskunde. Ein einführender Überblick, Erläuterungen namen kundlicher Fachbegriffe. Auswahlbibliographie zur Namenkunde und Landeskunde Ostmitteldeutschlands. Eichler Ernst, Hengst Karlheinz & Udolph Jürgen (eds.). – Onomastica Lipsiensia 1, Leipzig: Universitätsverlag.

Westphalen Thomas & Zschieschang Christian 2015: Die Slawen im Leipziger Raum. Archäologie und Ortsnamen. – Bünz Enno & John Uwe (eds.): Geschichte der Stadt Leipzig. Vol. 1: Von den Anfängen bis zur Reformation, Leipzig: Universitätsverlag, 57–72.

Zschieschang Christian 2003: “Das land tuget gar nichts.” Slaven und Deutsche zwischen Elbe und Dü̈bener Heide aus namenkundlicher Sicht. – Namenkundliche Informationen, Beiheft 22, Leipzig: Universitätsverlag.

Zschieschang Christian 2017: Das Hersfelder Zehntverzeichnis und die frühmittelalterliche Grenzsituation an der mittleren Saale. Eine namenkundliche Studie. – Forschungen zur Geschichte und Kultur des östlichen Mitteleuropa 52, Köln, Weimar, Wien: Böhlau. Available at: https://www.vandenhoeck-ruprecht-verlage.com/themen-entdecken/geschichte/sozial-und-kulturgeschichte/41679/

Straipsniai / Articles

207

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

das-hersfelder-zehntverzeichnis-und-die-fruehmittelalterliche-grenzsituation-an-der-mittleren-saale [Accessed 18 May 2020].

Zschieschang Christian 2020 [in print]: Ortsnamen und Gewässer – eine komplexe Beziehung. – Balode Laimute & Čīšangs Kristians [Zschieschang Christian] (eds.): Onomastikas pētījumi II / Onomastic Investigations II. Starptautiskās zinātniskās konferences “Onomastikas pētījumi” (Rīga, 2018. gada 10.–12. maijs) rakstu krājums / Proceedings of the international scientific conference “Onomastic Investigations” (Rīga, May 10–12, 2018), Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2020, 327–341.

Iki erdvinio posūkio: arealinis aspektas vokiečių onomastikoje XX amžiaus 9 dešimtmetyje ir jo pritaikymas dabartiniuose moksliniuose tyrimuose

SANTRAUKA

Žemėlapių sudarymas yra ne tik ženklų žymėjimas tam tikruose žemėlapiuose. Tai sudėtinga užduotis, reikalaujanti tinkamų teorinių nuostatų ir praktinių įgūdžių tam, kad būtų pasiektas įtikinantis ir patikimas rezultatas.

Kaip ir visose kitose onomastikos mokyklose visame pasaulyje, Leipcigo onomastikos mokykla taip pat ištobulino teorinius ir metodinius pagrindus. Jau prieš kelis dešimtmečius siekiant nustatyti kalbų (ypač vokiečių ir slavų) kontaktus buvo numatyti trys aspektai, į kuriuos reikėjo atsižvelgti visuose tyrimuose: 1) kalbos lygmenų aspektas, 2) sociolingvistinis aspektas, 3) teritorinis aspektas. Būtent pastarasis ir sprendė klausimą, kaip teritorijos sudaromos iš atskirų vardų (nuo paskirų iki vardų visumos), ir iš kitos pozicijos – kokie paskiri vardai tose vietovėse (nuo vardų visumos prie paskirų vardų). Iš esmės tai nebuvo naujiena. Arealinė onomastika taip pat vaidino svarbų vaidmenį atliekant tyrimus Čekijoje. Nuo pat pradžių, žvelgiant iš mokslinių, ar šiandienos požiūriu, pusiau mokslinių, pozicijų, tikrinių žodžių tyrimų vienas iš pagrindinių tikslų yra vietų vardų žemėlapių sudarymas.

Tam tikra prasme teritorinis aspektas numatė tai, ką vėliau patvirtino istoriografijos erdvinis posūkis – vietų vardai nėra paprasčiausiai pažymimi žemėlapiuose. Be to, šiuo aspektu buvo tiriama, kaip onimijos ypatybės ir specifika tapo erdviškai reikšmingos – ne

208

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Before the Spatial Turn: The Areal Aspect in 1980s German Onomastics and its Application in Current Research

abstrakčiai, bet santykiaudamos su žmonių gyvenamosiomis vietomis, jų kalba ir socialinėmis reikšmėmis.

Greta vietovardžių, sudarytų su tam tikra priesaga, teritorijos apibūdinimo, būtina bent pabandyti paaiškinti, kodėl šios teritorijos vietovardžiai taip sudaromi, taip pat nustatyti veiksnius ir aprašyti kitas teritorijos sudedamąsias dalis.

Taigi vietovardžių teritorijos neegzistuoja atskirai, jos yra integruotos į žmogiškąją kultūrą plačiąja prasme. Toks platus požiūris taip pat yra pagrindinis reikalavimas onomastikai, siekiant ją įtraukti į tarpsritinius diskursus. Šių teorinių nuostatų pamatu parodoma, kad nepakanka tiesiog nurodyti objektus viename ar kitame žemėlapyje. Iš tiesų „atsitiktinis“ žemėlapių sudarymas yra netgi pavojingas. Šiame straipsnyje ir aptariamos kai kurios su tuo susijusios problemos. Praktinis problemų sprendimas užtikrina aiškų žemėlapio sudarymą (1 problema šiame straipsnyje), tikslų žemėlapių paaiškinimą be nepagrįstų išvadų (2 problema), vietovardžių sričių nustatymą (3 problema) ir galutinio žemėlapio, reprezentuojančio kartografinį, pateikimą (4 problema). Nesvarbu, kaip gerai bebūtų sudarytas žemėlapis, į jį reikia žvelgti objektyviai tam, kad būtų įmanoma atsispirti siūlomam suplanuotam (netikram) vaizdui. Pavyzdžiui, erdvinių išmatavimų tikslumas dažnai yra numanomas, nes duomenys ir žemėlapis yra paimti iš kompiuterio, tuo tarpu tikrovė turi tik neaiškius parametrus. Tai, pavyzdžiui, taikoma atskiriant ankstesnių ir naujausius vietų vardų tipus.

Paprastai taškinių duomenų sritys yra tikrinamos vizualiai, o tam tikros aglomeracijos ir koncentracijos yra deklaruojamos teritorijos. Turint tai omenyje, vertėtų išsiaiškinti, ar nebūtų galima sukurti analitinius instrumentus, apibrėžiančius teritorijas matematiniais metodais. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą atraminį žemėlapį. Pavyzdžiui, dažnai, ankstyvųjų viduramžių objektai yra neapgalvotai pateikiami šalia, tarkime, šiandienos Šiaurės jūros pakrantės, greitkelių tinklo ar apleistų kasyklų. Paprastai gyvenviečių vardų žemėlapiai gali būti grindžiami dviem skirtingomis nuostatomis: (1) parodyti, kur yra šie vardai, kad vartotojas galėtų juos susieti su esama padėtimi erdvėje arba (2) susieti vardus su istoriniu kraštovaizdžiu, siekiant parodyti, kaip kraštovaizdžio vardynas buvo paveiktas topografijos ir integruotas į ją sukūrimo metu. Atsižvelgiant į tikslą pažymėti vietovardžius kaip istorinio gyvenvietės kraštovaizdžio liudininkus žemėlapyje, turėtų būti kuo tiksliau atspindėtas ir buvęs kraštovaizdis. Pavyzdžiui, tai reiškia, kad dabartiniai objektai, tokie kaip vandens rezervuarai (tvenkiniai), kanalai ir pan. galėtų ir nepatekti į šių dienų topografinius žemėlapius, atsižvelgiant į tokias jų charakteristikas, kaip istorinės krantų linijos. Pastarasis aspektas yra būtinas, nes vykę istoriniai topografiniai pokyčiai paveikė ištisus regionus. Neatsižvelgus į kraštovaizdžio pokyčius, vietovardžių geografinio išsidėstymo duomenys gali būti iškraipomi. Dar blogiau, jei yra tiriami tik vis dar egzistuojančių gyvenviečių vardai, ignoruojant įrodymus apie nebeegzistuojančias gyvenvietes. Ypač tiksliai atskleisti ankstesnių gyvenviečių onominius reliktus galima tiriant laukų vardus.

Šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai yra skirti iliustruoti, kaip kartografuojant geografinius vardus nepakanka vien tik naudoti tam tikrus žemėlapių sudarymo įrankius, o po to interpretuoti vietovardžių išsidėstymą geometriškai. Analizuojant ir aiškinant vietovardžių pateikimą žemėlapiuose, reikia atsargiai pasirinkti pagrindinį žemėlapį ir pateikimo formatą,

Straipsniai / Articles

209

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG

taip pat patikrinti šaltinius, kad gauti rezultatai būtų teisingi ir nebūtų klaidingai interpretuojami. Ypač atsižvelgiant į naujausius technologinius pokyčius, kurie palengvina žemėlapių sudarymą kaip niekad anksčiau, svarbu užtikrinti, kad tyrimai neatsiliktų nuo seniai žinomų arealinės (teritorinės) onomastikos išvadų.

Įteikta 2020 m. birželio 25 d.

CHRISTIAN ZSCHIESCHANG Serbski institut / Sorbisches Institut Wótnožka za dolnoserbske slěženja Zweigstelle für niedersorbische Forschungen Droga Augusta Bebela 82 August-Bebel-Straße 82 D-03046 Chóśebuz / Cottbus [email protected] [email protected]

210

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII