DARIUS IVOŠKA

Lietuvių kalbos institutas

ORCID id: orcid.org/0000-0003-3898-0000

Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika, baltų-slavų-vokiečių kalbų kontaktai.

DOI: doi.org/10.35321/all83-06

APIE BALTIŠKŲJŲ RAGNIT RAGNIT IR TILSIT SRITIES TIKRINIUS VARDUS XIV–XV A. ORDINŲ DOKUMENTUOSE

Del baltiškų Ragainės ir Tilžės srities tikrinių vardų XIV–XV a. Ordino dokumentuose

ANOTACIJA

Šiame straipsnyje nagrinėjami dviejų pasirinktų Prūsijos–Lietuvos sričių Ragnit ir Tilsit tikriniai vardai. Darbo pradinis taškas buvo baltų asmenvardžių ir, galbūt, vietovardžių tyrimas, ypatingą dėmesį skiriant galimai iki šiol nežinomiems jų paminėjimams bei etimologijai. Analizuojant empirinę medžiagą, teko išplėsti sumanymą ir aptarti istorinių tikrinių vardų tyrimo problematiką apskritai. Todėl buvo siekiama nagrinėti istorinių tikrinių vardų tyrimų aprėpties, tyrimų tikslų, tinkamų tyrimo šaltinių ir tyrimo medžiagos pasirinkimo bei nustatymo ir kitus klausimus.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: istorinė onomastika, istoriniai tikriniai vardai, Ordinų foliantai.

ANOTACIJA

Straipsnyje nagrinėjami dviejų pasirinktų Prūsijos Lietuvos teritorijų, t. y. Ragainė ir Tilžė, tikriniai vardai. Pagrindinis tyrimo tikslas ir uždavinys buvo ištirti asmenvardžius, taip pat vietovardžius (jeigu tyrimo metu būtų buvę nustatyta kokių nors jų

132

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

tyrimai), daugiausia dėmesio skiriant tik galbūt nežinomiems jų paminėjimams ir etimologijai. Tačiau tyrimo metu tikslus ir uždavinius teko išplėsti, papildant juos bandymu atsakyti į klausimus, susijusius su Istorinės onomastikos problematika plačiąja prasme, jos tyrimų apimtimi, pagrindiniais tikslais, tinkamų tyrimo šaltinių ir medžiagos pasirinkimu ir kt.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: Istorinė onomastika, istoriniai tikriniai vardai, Vokiečių ordino foliantai.

1. ĮVADAS, TIKSLAI IR TYRIMO OBJEKTO PASIRINKIMAS

Baltų istorinių tikrinių vardų tyrinėjimai per pastaruosius šimtmečius išplėtojo nusistovėjusią ir gerai struktūruota metodologija grindžiamą tradiciją. Atlikta daug fundamentinių tyrimų ir parašyta daugybė veikalų^¹. Baltų istorinių tikrinių vardų tyrimai tęsiami ir šiandien, o daugeliu atžvilgių juos atlikti lengviau nei anksčiau. Laisva prieiga prie archyvuose ir bibliotekose bei internete prieinamų istorinių dokumentų, pirmtakų atlikti darbai ir geresnės empirinės medžiagos apdorojimo galimybės, kurias suteikia šiuolaikinės technologijos, sudaro palankias sąlygas dabartiniam vardyno tyrėjui efektyviai dirbti. Šio straipsnio autorius priklauso būtent tai vardyno tyrėjų kartai, kuriai minėtos aplinkybės leido dirbti su aukščiausios kokybės baltų istorinių tikrinių vardų šaltiniais

Pirmieji įvairių sričių kvalifikuotų mokslininkų ir istorija bei vardotyra susižavėjusių skirtingų disciplinų atstovų bandymai registruoti tikrinius vardus ir juos aiškinti šiuolaikinės onomastikos požiūriu gali būti laikomi nepakankamais ar nevisaverčiais, tačiau jie vis tiek yra labai vertingi. Tai ypač pasakytina apie baltų, ypač prūsų, vietovardžių ir asmenvardžių tyrimus. Jei, pavyzdžiui, kalbėtume apie Caspar Hannenbergerio (1595: 156) XVI a. liaudiškai suformuotus kai kurių gyvenviečių pavadinimų aiškinimus arba apie Kartūzų vienuolio Wilhelm Reinhold Brauerio 1983 metais paskelbtą ir prieštaringai vertinamą veikalą „Preußische Siedlungen westlich der Weichsel. Versuch einer etymologischen Deutung heimatlicher Flurnamen“ (apie tai plačiau žr. Ivoška 2016: 213), galbūt galėtume jiems daug ką prikišti, tačiau visa jų pateikta empirinė medžiaga yra įdomi ir svarbi net šiuolaikinei vardotyrai. William Pierson, Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, Adalbert Bezzenberger, Ernst Lewy, Georg Gerullis, Reinhold Trautmann, Rozalia Przybytek ir Grasil da Blažienė vardams bei jų darbams, kuriais remiasi visa dabartinė istorinė baltų vardotyra, čia nereikia nei pristatymo, nei išsamaus aptarimo.

¹ Pirmieji įvairių sričių kvalifikuotų mokslininkų ir istorija bei vardotyra susižavėjusių skirtingų disciplinų atstovų bandymai registruoti tikrinius vardus ir juos aiškinti šiuolaikinės onomastikos požiūriu gali būti laikomi nepakankamais ar nevisaverčiais, tačiau jie vis tiek yra labai vertingi. Tai ypač pasakytina apie baltų, ypač prūsų, vietovardžių ir asmenvardžių tyrimus. Jei, pavyzdžiui, kalbėtume apie Caspar Hannenbergerio (1595: 156) XVI a. liaudiškai suformuotus kai kurių gyvenviečių pavadinimų aiškinimus arba apie Kartūzų vienuolio Wilhelm Reinhold Brauerio 1983 metais paskelbtą ir prieštaringai vertinamą veikalą „Preußische Siedlungen westlich der Weichsel. Versuch einer etymologischen Deutung heimatlicher Flurnamen“ (apie tai plačiau žr. Ivoška 2016: 213), galbūt galėtume jiems daug ką prikišti, tačiau visa jų pateikta empirinė medžiaga yra įdomi ir svarbi net šiuolaikinei vardotyrai. William Pierson, Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, Adalbert Bezzenberger, Ernst Lewy, Georg Gerullis, Reinhold Trautmann, Rozalia Przybytek ir Grasil da Blažienė vardams bei jų darbams, kuriais remiasi visa dabartinė istorinė baltų vardotyra, čia nereikia nei pristatymo, nei išsamaus aptarimo.

Straipsniai / Articles

133

DARIUS IVOŠKA

susipažinti. Po išsamios, tačiau vis dar nebaigtos Ordino folijanto Nr. 105 (toliau – OF 105) peržiūros, iš kurios atsirado disertacija „Baltische Eigennamen in den Dokumenten des Deutschen Ordens“, taip pat buvo išanalizuoti kiti baltų istorinės onomastikos požiūriu svarbūs Ordino folijantai, o lietuvių asmenvardžių problematika nagrinėta kai kuriuose straipsniuose ir konferencijose. Šiame straipsnyje autorius atkreipė dėmesį į dar vieną Ordino folijantą, būtent Nr. 131 (toliau – OF 131), kuris dar žinomas kaip „Das grosse Zinsbuch des deutschen Ritterordens (1414–1438)“ (toliau – GZB) ir specialiojoje literatūroje vadinamas Grundbuch des Deutschen Ordens (žr. Thielen 1958: XXXII). OF 131 yra savitas registras, kurį dalykiniu ir chronologiniu požiūriu galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji iš jų gali būti laikoma Tresslerio vadovu; joje pateikiama informacija apie įsiskolinimų dydį, tarnybų skaičių ir valdovo kaimų valstiečių ūkius (hakenus), taip pat ginklų, maisto atsargų ir kt. inventoriai. Antrojoje dalyje pateikiami duomenys apie užimtų ir apleistų ūkių skaičių valdovo gyvenvietėse, valdų paskirstymą šulcams, karčemų laikytojams, kunigams ir činšininkams, činšo pajamų dydį ir rūšį, tarnybinių valdų teisinį statusą ir prievolių normas, Ordino pilių bei dvarų aprūpinimą ir užimtumą. Jį Ordino kanceliarija sudarė tuo metu, kai dėl kapituliacinio Vokiečių ordino pralaimėjimo Tanenberge kovoje su lietuvių ir lenkų pajėgomis kilo ekonominė ir politinė krizė. Registras turėjo tarnauti griežtai kontrolei ir atsakingam pajamų surinkimui bei skolų registravimui. Atsakingai valdydamas finansines lėšas ir kitą turtą, Ordinas siekė atkurti savo ekonominę ir karinę galią. OF 131 sąrašuose pateikiama daugybė vietovardžių, tarp jų – činšinių miestų, kaimų ir dvarų pavadinimai, taip pat činšininkų turto savininkų asmenvardžiai: smuklininkų, šulcų, žemvaldžių ir kt. Be to, OF 131 pateikia daug labai svarbios informacijos apie XV a. pirmosios pusės Prūsijos krašto žemės ūkio procesus, kultūrinius ir socialinius santykius, gyvenimo sąlygas bei gyvenseną; tai leidžia susidaryti išsamų viso Ordino krašto naujųjų laikų nuosavybės ir teisinių santykių vaizdą².

Šio tyrimo tikslas buvo išanalizuoti du Prūsijos ir Lietuvos krašto regionus Ragnit ir Tilsit, ypatingą dėmesį skiriant baltų asmenvardžiams; atlikus analizę, teko konstatuoti,

² Thielen 1958: XXX–XXXIV.

134

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

kad OF 131 dokumentuose 1437/1438 metais neužfiksuota jokių baltų asmenvardžių. Toks tyrimo, susijusio su baltų vardu pavadinta gyvenviete^³, rezultatas buvo netikėtas. Ragnit-Tilsit-teritorijos atveju kalbama apie istorinį skalvių arealą, kurį iš pradžių apgyvendino baltų tautos^⁴ ir kuris net vėlyvaisiais viduramžiais turėjo išlikti daugiausia baltiškas. Todėl šio straipsnio pagrindinis dėmesys ir uždavinys buvo nukreipti į lietuvių ir prūsų klausimo nagrinėjimą laikotarpiu nuo vėlyvųjų viduramžių iki Prūsijos kunigaikštystės pradžios bei jų paminėjimus Vokiečių ordino dokumentuose. Jei lietuviai ir prūsai šimtmečius iki Tanenbergo mūšio ir po jo čia gyveno, kodėl jų pėdsakų nėra pagrindiniuose Ordino kanceliarijos dokumentuose?

2. GEBIETE RAGNIT UND TILSIT VON DEREN ERSTEN ERWÄHNUNGEN IN HISTORISCHEN QUELLEN BIS IN DAS HERZOGTUM PREUSSEN

Ragnit ir Tilsit Europos istorijoje iki Prūsijos karalystės išbraukimo iš Europos žemėlapių po Antrojo pasaulinio karo buvo laikomos Prūsų Lietuvos teritorijomis. Taip pat gerai žinoma, kad šioje teritorijoje Ordino laikais 1231–1525 m., o vėliau Prūsijos kunigaikštystėje 1525–1701 m. gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, prūsai bei vokiečiai (Diehlmann 2008: 9*, 18*–20*). Labai įdomus nagrinėjamų teritorijų istorijos laikotarpis yra antroji viduramžių pusė ir naujųjų laikų pradžia – nuo Ordino valstybės įkūrimo iki Prūsijos kunigaikštystės pradžios. Ragnit ir Tilsit istoriniuose šaltiniuose minimi gana anksti. Peteris iš Dusburgo aprašo gyvenvietės įkūrimą ant kalvos prie Nemuno, kurią jis sieja su brolio Meneko įsiveržimu į pagonišką Skalvos kraštą šventojo kankinio Georgo dieną

^³Pirmosios gyvenvietės, remiantis archeologiniais duomenimis, žinomos nuo ledynmečio. Viena iš jų, vokiečių istorikų minima kaip Landeshutte, 1289 m. SRP I 151 pavadinta Raganitos pilimi; jos pavadinimas kildinamas iš upėvardžio liet. Ragnytė ir siejamas su liet. rãgas „smailios formos, į vandens telkinį įsikišantis sausumos plotas, iškyšulys“ (Pēteraitis 1997: 323; MLE III 824, 835).

^⁴ Daugiau apie tai žr. 2 skyriuje.

Straipsniai / Articles

135

DARIUS IVOŠKA

ir pilies Landeshute įkūrimas, kuri, pasak Dusburg^⁵, jau apie 1289 m. Raganita buvo vadinama^⁶, prasideda. Prūsijos dokumentų knygoje (toliau – PUB) PUB I 363 nurodoma, kad 1291 m. tarp liudytojų, dalyvavusių 10 hakų suteikimo lietuvių pabėgėliui akte, paminėtas „frater Conrad Stange comptur in Landeshute⁷“. Tikėtina, kad vienas pirmųjų, jei ne pirmasis, tiesioginis pilies pavadinimo Ragnitie paminėjimas randamas 1300 m. lotynų kalba parašytuose dokumentuose^⁸. Vokiškai parašytuose dokumentuose pavadinimas įvairuoja: 1302 m. PUB esančioje privilegijoje, kurios pagrindu Sambijos gyventojui Walgune dalį lauko Gryndin suteikė Vokiečių ordino krašto magistras Konradas Sackas, tarp liudytojų paminėtas ir „brudir Walrod von Lydelow kumpthur zcu Rang[nit]“. Kituose 1302 ir 1307 m. dokumentuose taip pat pateikiami tolesni komtūro Walrodo von Lydelow įrašai, o pavadinimas varijuoja tarp Rangnith ir Rangnithe PUB I 483, 554; Scriptores Rerum Prussicarum (toliau – SRP) „Annales Pelplinenses“ įrašuose randama Ragenitien⁹, be to, „Trumpojoje Prūsijos eiliuotoje kronikoje“ užrašyta Rangnîten¹⁰. Sritis ir miestas Ragnit taip pat dažnai minimi OF 105, ypač 1352 m. prūsų kraštų ribų aprašuose hus

⁵ Petro Dusburgo Prūsijos žemės kronika taip pat išleista lietuvių kalba (liet. Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika), ją parengė Romas Batūra. Leidinyje taip pat pateikti leidėjo paaiškinimai, papildymai ir kritiniai komentarai, turintys suteikti išsamesnį vaizdą ne tik apie istorinius įvykius, bet ir papildomos informacijos apie vietovių bei asmenų paminėjimus. Tačiau toks veikalas būtų buvęs daug naudingesnis ir patogesnis naudoti, jei būtų ne tik visas išverstas, bet ir šalia vertimo pateiktas su originaliais tekstais.

^⁶ Viešpaties metais MCCLXXXIX tas pats brolis Menikas, karštai trokšdamas išplėsti krikščionių sienas ir Prūsijos žemių ribas, su visa kovotojų galia Šventojo kankinio Jurgio dieną atvyko į Saksonių žemę ir Dievo garbei bei šlovei ant kažkokio kalno virš Memelės pastatė pilį Landeshute, o tai lotyniškai reiškia žemės sargybą, tačiau dabar ji paprastai vadinama Raganita... (SRP I 151).

⁷ Remiantis 1291 m. gegužės 1 d. privilegija iš Lietuvos pabėgusiam Syrgele ir jo paveldėtojams buvo suteikta 10 Hokenų žemės krašte Wangen (žr. Blažienė 2000: 168, Wangen, Labiau apskr., Caymen parapija), lauke Mynxtrym (žr. Blažienė 2000: 95, Mynxtrym, ištuštėjusi gyvenvietė Wangen krašte, Labiau apskr.).

^{⁸ In der Urkunde über den Tausch von dem Landbesitz in} Grindes (Blažienė 2000: 45–46, Gründen, Kr. Labiau, Kirchspiel Legitten) Wilchytien (Wilkietihen, Gerullis 1922: 201) wird unter den Zeugen „frater Ludewicus de Libencelle commendator in Ragnitie“ erwähnt PUB I 463.

^⁹ Da Ragenitien, tufent zweihundert nun und achczec jar (SRP I 271).

^¹⁰ Uber ein jâr darnâch was den Littowen gâch: si begunden umme Rangnîten herren unde rîten vil gar vaste hîr und dar SRP II 8.

136

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

Rangnithen (OF 105 2ᵛ, 39ʳ, 39ᵛ, Ragnittin (OF 105 12ᵛ) ir 1342 m. aktuose fideli nostro Henconi de Rgnithen (OF 105 245ʳ), taip pat apie 1370–1400 m. Ragniten (OF 105 169ʳ, 208ʳ). Be to, Wigando iš Marburgo kronikoje randama forma – Ragneta¹¹, o daugelyje lietuviškų kelių aprašymų, kuriuose pasitaiko dažnų variantų, 12-ajame kelio aprašyme jau apie 1393 m. taip pat pateikiama forma Ragnit¹². Dokumentų rinkinyje „Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540¹³⁴“ vardas taip pat užrašytas įvairiai:...furm schlos Rangenit,...ampt Rangnidt (Diehlmann 2008: 129, 130). Šalauerio krašto aprašyme 1584 m. Casparas Hennenbergeris¹⁴ (1584: 38–40) keletą kartų mini Ragnit, tačiau taip pat rašo Ragnit ir Rangit. Christophorus Hartknoch (1684: 409–410) aprašo Ragnit kaip didelę valdą, miestą ir pilį. Pasak jo, ši pilis tuo metu turėjo būti „viena geriausių pilių Prūsijos kunigaikštystėje“.

Ankstyviausias netiesioginis Tilsit paminėjimas, regis, yra užfiksuotas SRP II 85 Hermanno von Wartbergo kronikoje XIV amžiuje: Eoderm anno [1365] circa Valentini Letwinit tria castra expugnarunt in Prussia, scilices Schalwitarum in Ragnithen, Kaustriten et Splitter omnibus hominibus obductis... SRP autoriai Šalvėnų pilį identifikuoja kaip vėlesnę Tilsiter pilį.

Pilis Tilsit tik 1407–1408 m. buvo pastatyta buvusios Šalauerio pilies vietoje. Prie Nemuno pastatyta pilis, pasak Lucaso Davido (1813: 86), turėjo būti „ne tokia didelė ir stipri kaip pirmoji“, sudegusi pilis, tačiau ji buvo skirta apsiginti nuo nuolatinių priešų antpuolių

^¹¹ Galiausiai tais pačiais metais [1347] tas pats karalius atvyko prie Ragnitos, kur išbuvo 3 dienas ir daugelį nusiaubė ugnimi bei plėšikavimu ir kt. SRP II 509.

^¹² Šiuo keliu ėjo Zada von Laukirken, Wilkyn von Labiow, Gedekant ir Waynigede von Ragnit SRP II 673. Šis kelio aprašymas lietuvių kalbą mokantiems skaitytojams prieinamas ir lietuviškai leidinyje „Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografinių ir etnografinių aprašymų rinkinys (XIV–XIX a.)“, kurį 1988 m. išleido Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas. Vietovardžių ir asmenvardžių formos šiame leidinyje pateiktos iš dalies sulietuvintos, iš dalies nesulietuvintos, o originalus SRP pateiktų kelio aprašymų tekstas greta nepateiktas. Tai taip sumažina leidinio vertę ir naudojimo galimybes, kad tam tikrais požiūriais jis vargiai gali būti laikomas patikimu mokslinių tyrimų šaltiniu.

^¹³ Hans Heinz Diehlmanno 2008 m. išleistas „Rytų Prūsijos foliantų“ 911a spausdintinis leidimas (toliau – Ostpr. Fol. 911a).

^¹⁴ Jo veikale „Kurtze vnd warhafftige Beschreibung des Landes zu Preussen“ (1584).

Straipsniai / Articles

137

DARIUS IVOŠKA

būtina. To meto kronikininkas Johann von Posilge¹⁵ praneša apie dviejų pilių statybą: „eyn hus uff Mymmel die Tylsat genannt, und eyn hus zu Samaythin Vredeborg¹⁶ genannt“, kurios abi įterptos į kronikos skyrių „Huser wordin gebuwet zcu Sameythin“ (SRP III 291).

Pirmasis Tilsit komtūras žinomas nuo 1436 metų¹⁷. Kita pilis Ragnit komtūrijoje didžiojo magistro Winricho von Kniprode apie 1360 metus buvo pastatyta dešiniajame Memel upės krante ir pavadinta Neuhaus¹⁸. Netoli Tilsit buvo pilys Splittern¹⁹ ir Caustritten²⁰, abi pirmą kartą paminėtos 1365 metais. Už šešių mylių nuo Ragnit aukščiau didysis magistras Karlas von Trieris 1313 metais įkūrė pilį Christmemel²¹, kuri apie 1409 metus taip pat turėjo fogtą. 1259–1260 metais buvo pastatyta Georgenburg²², vėliau sunaikinta ir tik 1336 metais atstatyta²³. Tais pačiais metais buvo

15 Johann von Posilge / de Pुसilie buvo istorikas, kuris apie 1340 m. gimė Posilėje (lenk. Żuławka prie Marienburgo, buvusioje Vakarų Prūsijoje, dabar Kujavijos-Pamario vaivadijoje) ir, manoma, mirė 1405 m. liepos 14 d. 1372 m. buvo klebonas Vokiečių Ilavoje (lenk. Iława, Varmijos-Mozūrų vaivadija), nuo 1376 m. ėjo Pomezanijos vyskupijos oficiolo pareigas Riesenburge (lenk. Prabuty, Pamario vaivadija) ir buvo Ladekopo (lenk. Lubieszewo prie Gdansko) klebonas (Prieiga: http://www.geschichtsquellen.de/autor/3337 [žiūrėta 2020-10-10]; SRP III 31–38).

16 Po 1328 metais Vokiečių ordinui apgulus Weluną (liet. Veliuōna) ir 1333 metais ją visiškai sunaikinus, Bavarijos kunigaikštis Heinrichas pastatė naują pilį, pavadintą Friedenburgu (Kviklys 1965: 339).

17 Den Ortsnamen Tilsit führt Pėteraitis (1997: 406) auf den Flussnamen lit. Tilžė zurück und verbindet ihn mit lit. tilžti ‘nass, durchweicht werden’, tilžūs ‘aufgeweichter und nasser Boden’. Den Ortsnamen behandelt auch Daiva Deltuvienė (2006: 216) bedauerlicherweise notiert sie aber die frühesten Erwähnungen von Tilsit nicht, sie gibt als erste Tilse / Tilsit von 1785 an. Es wäre aber sinnvoll in einer den Ortsnamen des 14.–18. Jhs. gewidmeten wissenschaftlichen Arbeit, die früheste bekannte Bekundung des historischen Ortsnamens anzugeben.

18 Pilis Neuhaus (liet. Naujieji Namai, Naujoji pilis) turėjo būti perstatyta į mūrinę pilį apie 1404–1409 m. (Kviklys 1968: 728; MLE IV 524).

19 Liet. Spitrė, pilis pastatyta tuo pačiu metu kaip ir pilis Caustritter, vėliau sunaikinta ir niekada nebeatstatyta (Kviklys 1968: 728; MLE IV 521).

20 Liet. Kaustrýčios, po sunaikinimo pilis daugiau niekada nebuvo minima istorijos šaltiniuose. Ji turėjo stovėti 4 km į rytus nuo Tilsit, ant kalvos, vėliau pavadintos Tilsiter Schloßberg, prie Nemuno (MLE IV 521).

21 Medinė pilis Christmemel (liet. Skirsnemunė) buvo pastatyta miške, 55 km nuo Ragnit, priešais lietuvių pilį Bisena (Kviklys 1968: 594).

22 Georgenburg (liet. Jūrbarkas) laikoma viena seniausių ir dažniausiai istorijos šaltiniuose minimų Vokiečių ordino pilių Lietuvoje (Vanagas 1996: 82).

23 Item nota quod homines nostri nunc coguntur victualia ducere in castrum Jurgenburg in terra litwinorum situm CDP III 1848: 123–124.

138

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

taip pat Marienburg²⁴ Romayn saloje Romayn²⁵ ir 1337 m. netoli Welun²⁶, priešais apleistą Christmemel, pastatė Baierburg²⁷. Vėliau, 1369 m., Lietuvos didžiajam kunigaikščiui atstačius sugriautą Kowno-Burg²⁸ Vyrgalio saloje Wyrgall²⁹ priešais Naweze³⁰, Winrichas von Kniprode kaip gynybinę tvirtovę pastatė Gotteswerder³¹. Jei tiesa, kad 1389 m. Gotteswerder vietoje sunaikintos senesnės pilies buvo pastatyti du namai³², tuomet Goteswerder XV a. pradžioje turėjo tapti pagrindine Ordino valdžios atrama Žemaitijoje. Marienwerder³³ prie Nerge³⁴ buvo toliausiai į pagoniškąją Lietuvą įsiveržusi

²⁴ Zu Neuaufbau von Georgenburg und Gründung von Marienburgs s. auch Batūra „Piestvēs pilis Lietuvos gynyboje. Legendinės Lietuvos pradžios pilis“, 2003: 96.

²⁵ Marienburgo įkūrimą Marienburg Voigtas (IV 544) vaizduoja kaip skubiai pastatytą tvirtovę, turėjusią apsaugoti nuo pagoniškosios Lietuvos antpuolių. Pilis stovėjo Romáinių saloje Romain (liet. Romáinių salà), esančioje Dubysos Dubysa ir Nemuno Memel santakoje (Batūra 2003: 89).

²⁶ 55 km į šiaurės vakarus nuo Kowno (liet. Kaūnas) esantis Welun (liet. Veliuõna) yra viena seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos gyvenviečių (Kviklys 1965: 338; Vanagas 1996: 82).

^{27 Die} Baierburg, pavadinta Bavarijos kunigaikščio Heinricho von Bayerno vardu (lot. Hinricus dux Bavariae) SRP II 501, buvo viena strategiškai svarbiausių ir labiausiai nuo Prūsijos žemės nutolusių pilių. Pirmoji Baierburg buvo pastatyta 1337 m., o trečioji ir paskutinė – 1387 m.; ji jau buvo atstatyta Georgenburg vietoje ir vėliau taip pat taip vadinta (Zabiela 2005: 163–164). Voigtas (IV 545) ją greta Marienburg (Romayn saloje Romayn) vadina antrąja stipria pilimi prie Nemuno.

28 Pirmoji pilis Kowno (lot. Kauwe, liet. Kaūnas), žinoma nuo 1361 m., 1362 m. Verbų sekmadienį buvo sunaikinta SRP II 81.

29 Liet. Virgalės sala, prie Memelės upės, ties Memel ir Nawezo-Fluss (liet. Nevėžis) santaka (prieiga: https://www.vle.lt/Straipsnis/Gotteswerder-26767 [žiūrėta 2020-11-03]).

30 Liet. Nevėžis, dešinysis Memel intakas.

31 Remiantis Lindenblatt / Posilie (1823: 31) pranešimais, pilį Gotteswerder turėjo užimti lietuviai, tačiau vėliau Ordinas ją atgavo. Apie Gotteswerder įkūrimą taip pat žr. (prieiga: https://www.vle.lt/Straipsnis/Gotteswerder-26767 [žiūrėta 2020-11-03]).

32 Lindenblatt / Posilie (1823: 115) praneša apie dviejų namų pastatymą sunaikintojo vietoje; keli komturai kartu su daugybe statybą išmanančių žmonių prie jo darbavosi keturias savaites nuo Sekminių. Tvirtovių Ragnit ir Gotteswerder sustiprinimą taip pat mini Voigt (VI 173, 193).

33 Apie Marienwerder statybą 1384 m. praneša Wigand von Marburg SRP II 626.

34 Taip pat Wilia, liet. Neris, antra pagal dydį Lietuvos upė ir didžiausias (dešinysis) Memel intakas.

Straipsniai / Articles

139

DARIUS IVOŠKA

Pilis, 1384 m. pastatyta senojo Kowno vietoje, valdant Konradui Zöllneriui von Rothensteinui, ir tais pačiais metais Vytauto sunaikinta^³⁵.

2.1. Ragnit ir Tilsit OF 131

Tikslesnį ir išsamesnį istorinių įvykių visame Prūsijos krašte, nagrinėjamose ir visose baltų tautų gyvenamose teritorijose vaizdą pateikia istoriniai dokumentai, sudaryti nuo Vokiečių ordino atvykimo^³⁶ ir Ordino valstybės susikūrimo. Kadangi baltų genčių kalbos ikiordiniu laikotarpiu neturėjo savito rašto, šio arealo istorija daugiausia grindžiama ne vietinių metraštininkų istoriniais pasakojimais. Kalbant apie Prūsijos krašto arba apskritai baltų tautų istoriją, galima teigti, kad ji įvairiuose veikaluose pateikta be didesnių „spragų“, tačiau kai reikalingi tikslūs, tyrimams svarbūs ir lokaliai apriboti duomenys, vien istorinių veikalų dažniausiai nepakanka. Todėl, tiriant šiame straipsnyje nagrinėjamą temą, be kita ko, naudojami ir Ordino kanceliarijos dokumentai, t. y. dokumentai iš OF 131. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje vardai Ragnit ir Tilsit istoriniuose šaltiniuose, ypač įvairiuose Ordino kanceliarijos dokumentuose, pasirodo gerokai dažniau; jie padeda susidaryti aiškesnį vaizdą apie nagrinėjamus Prūsijos krašto regionus. Pagrindinis šaltinis, pasitelktas atliekant šį tyrimą, yra OF 131. Jo įrašai, apimantys tiek pajamų sąrašus, tiek ginklų, maisto atsargų ir kt. inventorius, pateikia daug vertingos ir išsamios informacijos apie miestus, kaimus, jų gyventojus, socialinius santykius ir kt. Kokią nuosavybę tiksliai turėjo miestai ir sritys Ragnit ir Tilsit XV a. pradžioje, 1419–1438 m., šiandien nustatyti neįmanoma, tačiau OF 131 įrašai liudija gerai išplėtotą miesto ir komtūrijos ūkio administravimą bei atsargų tiekimą gyventojų poreikiams tenkinti:

^³⁵ Lindenblatt / Posilie (1823: 55–56).

^³⁶ Nuo XIII a. pradžios (1226–1235), prasidėjus prūsų genčių užkariavimui, vietos tautos pateko į naujos valstybės valdžią; joje kaip tam tikri istorikai veikė ne tik raštingi kronikininkai, bet ir administracijos bei kanceliarijos pareigūnai (Ivoška 2019: 7).

140

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

Ragnite

Dijje nochgeschreben notdorfft ist zcu Ragnite vff dem huße Czu erſten In der kuchеn P[r1]mo i schock flicken flej̈ch vnd v flicken Item xvi ochßen an trug flej̈che Item xxx sch Erwiß vn viii ton̄en habir grutcze Item uij m h̄n keze Item xv ſmere ungelmelçet Vnd uij ton̄e gelmelç ſmer Item ij ton̄e potter Item xxxvi ton̄e ſalç Item keller vnd baghuße Çu erſten xviij ſch gerſte vnd uijC ſch hoppe Iſe xxix leſte korniß vnd ii leſte weße

Iſe x ſteyn buchßen v̄ xxi lothbuchlen Iſe vij to pulȝ Iſe m schok pfiele vn uij schok armbroſt

Straipsniai / Articles

141

DARIUS IVOŠKA

Tai yra būtinybė malūno name: jC ir lxx matų. Item jC apynių rūsyje, C pirmiausia xv statinių alaus, statinė iš dviejų tonų. Item kepykloje xiii maišai miltų. Item ij statinės su miltais. Virtuvėje C pirmiausia Jcund x gabalų mėsos. Item iiii jaučiai pekrlfleijch. Item i tona džiovintos mėsos. Item ii tonos aguonų. Item iij tonos kruopų. Item v tonos kanapių sėklų. Item j laštas žirnių. Item j statinė lašišų. Item j statinė eršketų. Item j statinė aliejaus. Item iij tonos menkių. Item viij tonën plekšnių

OF 131 taip pat dokumentuoti 9 činšiniai kretczem mieste labiau (Labiau)^{³⁷ ir dar} uffim lande 8 karčemų, 33 garte (sodai) ir 2 molen <...> uf­fim lande. Komtūrijai priklausę kaimai Gertlaucken^{³⁸ su 26} belacȝ hube ir 16 mŗg bei 3 1/2 Jc., taip pat dorff Pippeln^{³⁹ su 28} huben ir 132 mŗg 19 1/2 Jc., be to, ten my̆ hŗ kameramtui ties Labiau su 116 besaczer huß, taip pat ten my̆ hŗ kameramtui ties Laucken⁴⁰ geburJche besacȝer hoken turėjo mokėti komtūrijai Ragnit didelį činšo mokestį (OF 131 201–202). Čia paminėtini It[em] jCˣj (121) frye dinJte In beyden kamerampten (t. y. kameramtams Ragnit und Labiau), It[em] ¹¹Jchoken xij (162 1/2) dy beJacȝt Jint, It[em] xxiv (24 1/2) wuJte hoken, liudijantys apie dar XIV a. vykdytą žemių valdų suteikimą paveldėjimo pagrindu (OF 131 75).

^³⁷ Labiau, Labiau apskr., Labiau parapija (Blažiene 2000: 75).

^³⁸ xGertlauken, Alt und Neu Gertlauken, Labiau apskr. (Blažiene 2005: 64).

^³⁹ Galbūt Piplinn, Memelės apskr., Heinrichswaldės administracinis rajonas (Goldbeck 1785: 120).

^⁴⁰ Galbūt Lauken oder Woynothen, Įsruties apskr. (Goldbeck 1785: 84).

142

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

Tilsit, palyginti su Ragnit, OF 131 pasitaiko ne taip dažnai, o įrašų apie činšinius mokėtojus yra gerokai mažiau; juose daugiausia kalbama apie ginklus ir įrangos vienetus: 1419... vnd czur Thilȝad It[em] xiij (13) lodbuchȝen, It[em] / (1) steynbuchȝe. Tylȝad. It[em] iiij (4) steynbuchȝen, It[em] x (10) lotbuchȝen (OF 131 75).

OF 131 skyriuje, kuriame išvardytos Ragnit teritorijos ginkluotės atsargos, taip pat pateiktas trumpas asmenų, turėjusių tam tikrų ginklų atsargų, sąrašas:

Šie toliau surašyti ponai buvo Ragainėje: pirmiausia ponas Erichas Kaneworffas turėjo ij žirgus su šarvais. Item ponas Kypoltas, namų komendantas, iij žirgus su šarvais. Item ponas Johannas von Ryßletey iij žirgus su šarvais. Item ponas Erbertas von Truxesas, Tilžės prievaizdas, iij žirgus su šarvais. Item ponas Wirĵbergeris. Item ponas Andrewißas ſnellewaltas

Schumeiſt Ite h johan willemethe ſmedemeiſt Ite h apucȝ ſtange iij pferde vȯn h[arnisch] Ite h michel hellewayn iij pferde harnisch Ite h kylian iij pferde vȯn h[arnisch] Ite h jurge prijſther Ite her joßeß armbroſt kuchmeiſt Ite hr nicluſ priſt[er] h[er] (OF 131 202).

Straipsniai / Articles

143

DARIUS IVOŠKA

Nagrinėjamuose OF 131 skyriuose, susijusiuose su Ragnit ir Tilsit teritorijomis, taip pat ieškota baltų asmenvardžių, kurie turėjo tapti pagrindiniu tyrimo objektu, tačiau juose beveik neįrašyti. Iš 12 nurodytų asmenų tik vienas, ponas Apucz Stange, galėjo turėti lietuvišką vardą. Plg. ir lietuvio vardą Apus, kuris 1353 m. kartu su savo pusbroliu Pomyne ^{kaip pabėgėlis41} iš Lietuvos iš Vokiečių ordino didžiojo magistro Winricho von Kniprodės und eren beyden ereben und nokomelingen czwene hoken buvo gavęs žemės Gauledene (Velavos apskr., Tapiau kameramte). Labai tikėtina, kad atveju Apucz Stange turime tik skirtingą vardo galūnės užrašymo būdą. Liet. asmenvardis Apus laikomas vienakamieniu liet. asmenvardžiu, kildinamu iš liet. ãpušė „drebulė, virpanti tuopa“⁴².

Visi kiti OF 131 paminėti Ragnito gyventojų asmenvardžiai yra vokiškos kilmės. Tačiau jei vėlesniuose Vokiečių ordino dokumentuose pasektume Ragnit-Tilsit srities gyventojų vardus, baltų asmenvardžių aptiktume labai dažnai ir gausiai: 1539 m. Petraschs Budrei-tis, Jacob Nareickeitis, Michael Szadmantis, Gregoll Szadmantaitis; 1539 m. Dapkus; Wotickus Mantuteitis, Jacob Gailaitis (Diehlmann 2008: 16–17, 23); 1540 m. Mansche Darge; Johan Gedemyn; Waytkus Mergus, Peter Marge; Kyrkuth, Michell Sakuten (Diehlmann 2006: 25, 43, 49). Čia analizei ir duomenų palyginimui pasirinktas istorinis šaltinis – Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540 – pasirinktas dėl jo panašumo į OF 131 tiek parengimo, tiek paskirties požiūriu. Baltų asmenvardžių nebuvimas Ragnit ir Tilsit skirtuose OF 131 skyriuose apie 1419–1438 m. ir stulbinantis jų dažnumas Ostpr. Fol. 911a apie 1539–1540 m. reikalauja išsamios analizės ir paaiškinimo paieškų; tai turės tapti kito straipsnio objektu. Tikėtina, kad galima teigti tik tiek, jog tai turėjo lemti keli veiksniai: gali būti, kad lietuviai ir

⁴¹ Čia kalbama apie žemės suteikimą pabėgėliams iš Lietuvos, praradusiems savo valdas tėvynėje. Paprastai tokiems asmenims ir jų paveldėtojams, remiantis privilegijomis, tam tikri žemės sklypai būdavo suteikiami paveldėjimo teise. Tokiuose dokumentuose būdavo nurodomos tam tikros suteikimo sąlygos, tarp jų ir numatyta, kad Lietuvos užkariavimo ir krikšto atveju nuosavybė bus susigrąžinta.

⁴² Daugiau apie tai žr. Ivoška (2018: 38–39).

⁴³ Tokį sąrašą sudaryti paskatino 1529, 1532 ir 1535 m. paskelbti potvarkiai, išsiųsti visoms Prūsijos kunigaikštystės įstaigoms ir raginę rinkti „turkų mokestį“ ginkluotei prieš Osmanų antpuolį. Daugiau apie tai žr. Diehlmann (1998: 15–21).

144

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

Prūsai nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo jokio apmokestinamo turto arba tai susiję su objektyviomis valdymo aplinkybėmis ir GZB veiklos sumanymu.

3. ISTORINĖS ONOMASTIKOS TYRIMO PROBLEMATIKA IR TYRIMO OBJEKTO APRĖPTIS

Šis straipsnis ir jame nagrinėjamos temos gali būti tinkamas įrodymas, kokia sudėtinga ir sunkiai nuspėjama gali būti pasirinkto tyrimo objekto analizė. Jei būtų analizuojami istoriniai šaltiniai ir juose esanti empirinė medžiaga arba aiškinami istoriniai tikriniai vardai, nebūtų galima tikėtis, kad visada bus prieinama tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai pakankamai duomenų. Čia reikia trumpai, bet tiksliai nurodyti, kas laikytina istorinės vardyno tyrimo srities šaltiniais. Kitaip nei šiuolaikinėje onomastikoje, istorinių tikrinių vardų tyrėjas negali apsiriboti vardų registrais, duomenų bazėmis, oficialiais administraciniais dokumentais (tiek civilinės metrikacijos duomenimis, tiek bažnytinėmis knygomis), kurie, be kita ko, reguliariai ir beveik be spragų teikia informaciją. Vertingiausi ir svarbiausi pagrindiniai istorinių tikrinių vardų šaltiniai yra archyvų ir bibliotekų fondai, kuriuose išlikę seniausi ir patikimiausi tikrinių vardų liudijimai. Pažymėtina, kad tokiuose fonduose dažniausiai saugomi dokumentai, kurių paskirtis buvo ne vietovardžių ir / arba asmenvardžių užrašymas, o istorijos rašymas arba tikslios administracinės ar ūkinės informacijos rinkimas ir saugojimas, pavyzdžiui, mokesčių, skolų, atsargų registrai, sutartys, privilegijos ir kt. Todėl istorinei onomastikai būdingos tyrimų aprėpties neriboja nei laikas, nei erdvė, nei tyrimo objekto ribos. Istorinių tikrinių vardų tyrėjas, nagrinėdamas minėtą objektą, kaskart gali būti nustebintas arba stulbinamų naujų radinių, arba tikslioms išvadoms būtinų įrodymų trūkumo. Tikrinių vardų laukiamų ar argumentuotai numatytų liudijimų nebuvimas turimuose šaltiniuose nebūtinai turi būti laikomas nesėkme, nes tuomet kyla kitų plačių klausimų, kuriuos reikia giliau moksliškai

Straipsniai / Articles

145

DARIUS IVOŠKA

svarstyti. Be to, reikia pabrėžti, kad istorinio vardyno tyrimų ir interesų sritis neapsiriboja vien tik tikriniais vardais, bet taip pat apima platų jų kilmės, vartosenos ir perdavimo kontekstą.

4. IŠVADOS

Straipsnio išvadas galima apibendrinti taip:

1. Remiantis šaltiniais, patikimai nustatyta, kad istorinės skalvių teritorijos Ragnit ir Tilsit nuo seniausių žinomų laikų buvo baltų teritorijos, kuriose daugiausia gyveno vietos baltų kilmės gyventojai. XIII–XIV a. istoriniuose šaltiniuose, greta lietuviškų vietovardžių ar upėvardžių Caustritten, Splittern, Romayn, Welun, Wyrgalle, Nawezo, užfiksuoti vokiški vietovardžiai Vredenburg, Christmemel, Georgenburg, Marienburg, Baierburg ir kt., tuo metu buvę Ragnit-Tilsit teritorijoje, liudija naują vietų, kuriose Vokiečių ordinas įkūrė savo gyvenvietes, pavadinimą. Su istoriniais įvykiais susiję faktai Lietuvos istorijos tyrimams yra gerai žinomi, Lietuvos vardyno tyrėjai vietovardžius gerai pažįsta ir beveik visi jie yra išnagrinėti, nors naudojant kai kurių istorinių šaltinių lietuviškus leidimus vardyno tyrimams būtina juos kritiškai ir atsakingai vertinti, o, mano nuomone, tai neabejotinai turėtų būti daroma. Autorius čia įžvelgia ir savo uždavinį – paaiškinti mįslingą nesamų baltų tikrinių vardų nebuvimą.

2. Iš istorinio vardyno tyrimo temų, su jomis susijusių ir ankstesniais tyrimais grindžiamų perspektyvų bei tolesnių tyrimų tikslų tam tikrais atvejais kyla ne išskirtiniai atradimai ir vienareikšmiai rezultatai, o sudaromos prielaidos nuolatinei šaltinių ir medžiagos diskusijai. Vienintelis lietuvio gyventojo asmenvardis iš Ragnit teritorijos Apucz Stange, OF 131 paminėtas tarp kitų vokiškos kilmės asmenų, nebūtinai rodo, kad apie 1419–1438 m. šioje teritorijoje negyveno lietuvių ir prūsų. Priešingai, po šimto metų sudaryti Prūsijos kunigaikštystės mokesčių registrai, kuriuose gausu baltų (prūsų ir lietuvių) asmenvardžių, įpareigoja dabartinį vardyno tyrėją išsiaiškinti, kodėl ieškomų asmenvardžių nėra šimtu metų ankstesniuose dokumentuose. Tam reikės ieškoti papildomų, tą pačią

146

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

teritoriją apimančių šaltinių ir juose galbūt užfiksuotų liudijimų.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Adamonytė Veronika, Blažienė Grasil­da, Gelumbeckaitė Jolanta, Trum­pa Edmundas 2018: Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis IV. Zugang: http://prusija.lki.lt/V.html.

Batūra Romas 2003: Pieštvės pilis Lietuvos gynyboje. Legendinės Lietuvos pradžios pilis. – Lietuvos valsčiai. Seredžius, Vilnius: Versmė, 87–101.

Blažienė Grasil­da 2000: Baltų vietovardžiai Sembos žemėje. – Hydronymia Europa­ea, Sonderband II, Stuttgart: Franz Steiner Verlag.

Blažienė Grasil­da 2005: Baltų vietovardžiai Rytų Prūsijoje. – Hydronymia Euro­paea, Sonderband III, Stuttgart: Franz Steiner Verlag.

CDP III – Codex Diplomaticus Prussicus. Urkunden-Sammlung zur älteren Geschichte Preussens aus dem Königl. Geheimen Archiv u Königsberg nebst Regesten, 3 t., Hrsg. von J. Voigt, Königsberg: Bei den Gebrüdern Bornträger, 1848.

David Lucas 1813: Prūsijos kronika pagal autoriaus rankraštį su istorinėmis ir etimologinėmis pastabomis 5, Hrsg. E. Hannig, Königsberg: in der Hartungschen Hofbuchdruckerei.

Deltuvienė Daiva 2006: Baltiški Mažosios Lietuvos XIV–XVIII a. oikonimai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Diehlmann Hans Heinz 1998: Turkų mokestis Prūsijos kunigaikštystėje 1540 m., 1 t., Fischhausen – Schaaken – Neuhausen – Labiau, Hamburg: Im Selbstverlag des Vereins.

Diehlmann Hans Heinz 2006: Turkų mokestis Prūsijos kunigaikštystėje 1540 m., 2 t., Memel – Tilsit, Hamburg: Im Selbstverlag des Vereins.

Diehlmann Hans Heinz 2008: Turkų mokestis Prūsijos kunigaikštystėje 1540 m., 3 t., Ragnit – Interburg und Saalau, Hamburg: Im Selbstverlag des Vereins.

Gerullis Georg 1922: Senieji prūsų vietovardžiai, Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger Walter de Gruyter & Co.

Vokiečių viduramžių istorijos šaltiniai. Bayerische Akademie der Wissenschaften. Prieiga: http://www.geschichtsquellen.de/autor/3337.

Goldbeck Johann Friedrich 1785: Išsamus Prūsijos karalystės topografijos aprašymas. Pirmoji dalis, kurioje pateikiama Rytų Prūsijos topografija, Königsberg und Leipzig: Auf eigene Kosten und eigenem Verlage.

Straipsniai / Articles

147

DARIUS IVOŠKA

GZB – Didžioji Vokiečių ordino činšo knyga (1414–138), Hrsg. P. G. Thielen, Marburg: N. G. Elwert Verlag, 1958.

Hartknoch Christophorus 1684: Senoji ir naujoji Prūsija arba du Prūsijos istorijos tomai, Franckfurt und Leipzig, Königsberg: In Verlegung Martin Hallervorden / Buchhändlern in Königsberg.

Hennenberger Casparus 1584: Trumpas ir teisingas Prūsijos krašto aprašymas. Parašė Casparum Hennenbergern, Miulhauzeno parapijos klebonas Natangoje. Zu Königsberg in Preußen.

Ivoška Darius 2017: Pastabos apie baltų vietovardžių į vakarus nuo Vyslos problematiką. – Acta Linguistica Lithuanica 74, 208–225.

Ivoška Darius 2018: Baltų tikriniai vardai Vokiečių ordino dokumentuose: Disertacija daktaro laipsniui įgyti, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Ivoška Darius 2019: Prūsų kultūros atspindys Vokiečių ordino sienų aprašuose. – Rytų ir Vakarų Prūsijos istorinių tyrimų komisijos ir Vakarų Prūsijos istorijos bei kraštotyros Copernicus draugijos metraštis. Pranešimai iš Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo 10, Osnabrück: fibre Verlag, 7–23.

Johanno Lindenblatto metraščiai arba Riesenburgo oficialaus pareigūno Johanneso von Posilie kronika, Hrsg. J. Voigt, F. W. Schubert, Königsberg: in der Universität-Buchhandlung, 1923.

Jurginis Juozas, Šidlauskas Algirdas 1988: Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas.

Kviklys Bronius 1965: Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai 2, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Kviklys Bronius 1968: Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla.

MLE III – Mažosios Lietuvos enciklopedija 3, Mec – Rag, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.

MLE IV – Mažosios Lietuvos enciklopedija 4, Rahn – Žvėžežeris, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.

OF 105 – Ordino foliantas iš Slaptojo valstybės archyvo „Preußischer Kulturbesitz“.

OF 131 – Ordino foliantas iš Slaptojo valstybės archyvo „Preußischer Kulturbesitz“.

Pėteraitis Vilius 1997: Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Jų kilmė ir reikšmė, Mažosios Lietuvos fondas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

148

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14.–15. Jahrhunderts

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Batūra, vertė L. Valkūnas, Vilnius: Vaga, 1985.

PUB I – Prūsijos dokumentų knyga, 1 t., 1, 2 dalys, Hrsg. von Philipy und Dr. Wölky, Königsberg: Hartungsche Verlagsdruckerei, 1882–1909.

SRP I – Scriptores Rerum Prussicarum. Prūsų praeities istorijos šaltiniai iki Ordino valdžios žlugimo, 1 t., Hrsg. von T. Hirsch, Dr. M. Töppen, Dr. E. Strehlke, Leipzig: Verlag von S. Hirsel, 1861.

SRP II – Scriptores Rerum Prussicarum. Prūsų praeities istorijos šaltiniai iki Ordino valdžios žlugimo, 2 t., Hrsg. von T. Hirsch, Dr. M. Töppen, Dr. E. Strehlke, Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1863.

SRP III – Scriptores Rerum Prussicarum. Prūsų praeities istorijos šaltiniai iki Ordino valdžios žlugimo, 3 t., Hrsg. von Dr. T. Hirsch, Dr. M. Töppen, Dr. E. Strehlke, Leipzig: Minerva GMBH, 1863.

Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Zugang: https://www.vle.lt/Strаipsnis/Gotteswerder-26767.

Voigt Johannes 1834: Prūsijos istorija: nuo seniausių laikų iki Vokiečių ordino valdžios žlugimo, 6 t., Didžiojo magistro Konrado von Jungingeno laikotarpis, nuo 1393 iki 1407 m.; Ordino ir krašto santvarka, Königsberg: im Verlage der Gebrüder Bornträger.

Zabiela Gintautas 2005: Bajerburgo pilis. – Lietuvos archeologija 28, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 163–174.

Straipsniai / Articles

149

DARIUS IVOŠKA

Dėl baltiškų Ragainės ir Tilžės srities tikrinių vardų XIV–XV a. Ordino dokumentuose

SANTRAUKA

Šio straipsnio autorius, ankstesniais savo tyrimais nagrinėjęs keletą lietuvių ir prūsų istoriniam vardynui svarbių šaltinių – Vokiečių ordino foliantų, šį kartą pasirinko dar vieną, iki šiol jo netirtą foliantą – Nr. 131, žinomą kaip „Vokiečių ordino didžioji činšo knyga 1414–1438“ („Das grosse Zinsbuch des deutschen Ritterordens (1414–1438)“). Šis Vokiečių ordino finansinių dokumentų rinkinys yra vienas svarbiausių istorinių šaltinių, kuriame vardyno tyrėjas činšo mokesčio mokėtojų, inventoriaus, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto savininkų bei apmokestintų miestų ir kaimų registre randa gausybę vietovardžių ir asmenvardžių. Tyrimui buvo pasirinktos dvi Prūsijos Lietuvos sritys – Ragainė ir Tilžė. Pirminis tyrimo objektas buvo lietuviški ir prūsiški asmenvardžiai, neatmetant ir galimų naujų su vietovardžiais susijusių faktų. Tyrimo metu, aptikus tik vieną baltišką, veikiausiai lietuviškos kilmės, asmenvardį – Apucz Stange, iškilo klausimų, kurie šiame straipsnyje nagrinėjami pasitelkus istorinius šaltinius, apimančius tiriamojo arealo paliudijimus nuo Vokiečių ordino invazijos į prūsų žemes XII amžiuje iki 1540 metų, Prūsijos hercogystės laikotarpio. Straipsnyje ne tik pateikiamas istorinis Ragainės ir Tilžės kontekstas, trumpai nagrinėjama arealo gyventojų etninė sudėtis, socialiniai santykiai, bet ir sprendžiama istorinio vardyno tyrimų problematika: tyrimo objekto ribos, tirtinų šaltinių ir medžiagos atrankos aspektai, tyrimų pobūdis ir iššūkiai.

Įteikta 2020 m. lapkričio 15 d.

DARIUS IVOŠKA

Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected]

150

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII