Septyni terminologijos ramsčiai

HERIBERT PICHT

1. Į V A D A S

Remdamiesi prielaida, kad vienas iš pagrindinių terminologijos tikslų yra sistemingas žinių perdavimas, pirmuosius tris ramsčius įvardysime žodžiais „sistemingas“, „žinios“ ir „perdavimas“. Tai galima pavaizduoti taip:

1 pav.

Nors šie trys ramsčiai yra nepaprastai svarbūs ir laikomi bet kurios terminologinės veiklos — tiek teorinės, tiek taikomosios — atraminiais elementais, vis dar trūksta ketvirtojo ramsčio – „terminologinio darbo metodų“, kurį reikia pridėti. Svarbi terminologijos perdavimo dalis yra terminų registravimas ir sklaida; nė vienas iš jų nepavaizduotas 1 paveiksle, todėl reikia įtraukti penktąjį ramstį – terminografiją.

Šeštasis ramstis, būtinas žinių apie terminologiją sklaidai, skirtas terminologijos mokymui ir ugdymui.

Tačiau terminologijos „statinys“ būtų neužbaigtas, jei neatsižvelgtume į didžiulę terminologijos plėtros ir taikymo sritį plačiame profesinės komunikacijos kontekste. Šį septintąjį ramstį sudaro įvairios, iš pažiūros nevienalytės veiklos ir kiti klausimai;

8 Heribert Picht | The seven pillars of terminology

vis dėlto visi kartu jie atlieka svarbų vaidmenį profesinėje komunikacijoje ir žinių perdavime ar net sudaro jiems sąlygas.

Toliau pamėginsime išsamiau aptarti septynių ramsčių turinį.

2. OBJEKTAS IR SĄVOKA

Nuo pat mokslinių terminologijos tyrimų pradžios objektai, o ypač sąvokos, buvo esminiai terminologinio požiūrio elementai. Tai plačiai atsispindi terminologinėje literatūroje ir ypač pagrindiniuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose terminologijos standartuose.

Wüster (1959/60 (2001: 22) objektą apibrėžė taip:

Viskas, į ką žmogus kreipia ar gali kreipti savo mintis, filosofijos kalboje vadinama „objektu“. Šia prasme objektais laikomos ir dalykų būsenos.

ISO 1087-1:2000 apibrėžta taip:

Objektas: viskas, ką galima suvokti ar įsivaizduoti.

Pastaba. Objektai gali būti materialūs (pvz., variklis, popieriaus lapas, deimantas), nematerialūs (pvz., konversijos koeficientas, projekto planas) arba įsivaizduojami (pvz., vienaragis).

Išsamesnės informacijos pateikiama ISO 704:2000:

Šiame tarptautiniame standarte objektas apibrėžiamas kaip visa tai, kas suvokiama arba įsivaizduojama. Kai kurie objektai – konkretūs objektai, pavyzdžiui, mašina, deimantas ar upė, – laikomi materialiais; kiti objektai laikomi nematerialiais arba abstrakčiais, pavyzdžiui, kiekviena finansinio planavimo apraiška, gravitacija, takumas ar konversijos koeficientas; dar kiti laikomi vien įsivaizduojamais, pavyzdžiui, vienaragis, filosofinis akmuo ar literatūros veikėjas. Rengiant terminologiją filosofinės diskusijos apie tai, ar objektas iš tikrųjų egzistuoja tikrovėje, nepatenka į šio tarptautinio standarto taikymo sritį ir jų reikėtų vengti. Daroma prielaida, kad objektai egzistuoja, o dėmesys turi būti sutelktas į tai, kaip su objektais elgiamasi komunikacijos tikslais.

A more extended view of the object is presented among others by Budin (1994: 203-208) and Picht (2003: 154-159; 2008: 91-97) where it is argued

Terminologija | 2009 | 16

9

kad objektas turėtų būti laikomas žinių vienetu. Ypač tam tikrose srityse, pavyzdžiui, istorijoje ir archeologijoje, objektai sudaro nemažą žinių vienetų dalį, todėl jie domina terminologiją.

Dėl sąvokos akademinės diskusijos buvo gerokai intensyvesnės. Galima išskirti tris požiūrius:

Sąvoka kaip

• minties vienetas (netinkamas vokiško žodžio „Denkeinheit“ vertimas, nes angliškame vertime neatsispindi mąstymo procesas);

• žinių vienetas;

• pažinimo vienetas.

Be kitų, pateikti šie sąvokos kaip minties vieneto apibrėžimai:

Wüster (1979: 7):

Taigi sąvoka yra mąstymo proceso elementas.

Taigi sąvoka yra Denkelement.

ISO 1087:1990:

Mąstymo vienetas, suformuotas abstrahuojant pagal savybes, bendras objektų aibei.

Teigta, kad sąvoka kaip mąstymo proceso vienetas neišvengiamai yra individualiai nuspalvinta, todėl iš tiesų negali būti universaliu profesinės bendruomenės priimtos nuomonės atspindžiu (žr. Dahlberg 1985 ir Picht 2004). Pateikiamas toks sąvokos kaip mąstymo vieneto apibrėžimas:

Sąvoką sudaro individualios mąstytojo idėjos ir žinios; ją sudarančios žinių ir idėjų dalys nebūtinai yra patikrintos intersubjektyviai ir gali būti klaidingos; jos gyvavimo ciklas priklauso nuo kognityvinių pokyčių, vykstančių mąstytojo prote.

The concept as a unit of knowledge has been introduced by Dahlberg (1985: 140). She claims:

10

Heribert Picht | The seven pillars of terminology

Sąvoka yra žinių vienetas, kuris kalbine forma apima įrodomus, būtinus teiginius apie tam tikrą objektą.

Sąvoka yra žinių vienetas, kuris kalbine forma apibendrina patikrinamus, būtinus teiginius apie pasirinktą objektą.

Naujausioje ISO 1087-1:2000 versijoje pateikiama ši apibrėžtis:

Sąvoka: žinių vienetas, sukurtas unikaliai sujungus požymius.

Mūsų požiūriu, ši ISO apibrėžtis yra gana skurdi žinių požiūriu ir apima tik dalį informacijos, susijusios su apibrėžtina sąvoka. Todėl siūlome tokią apibrėžtį:

Sąvoką sudaro visi tam tikru laiku profesinės bendruomenės tarp subjektų pripažinti ir suderinti požymiai (žinių dalys); jos gyvavimo ciklą lemia pažinimo dinamika.

Be pirmiau pateiktų apibrėžčių, sąvoką galima laikyti pažinimo vienetu. Sąvoka kaip žinių vienetas per savo gyvavimo ciklą išlieka daugiau ar mažiau stabili, o mąstymo vienetas kinta priklausomai nuo mąstytojo ir jo žinių tam tikru laiko momentu; sąvoka kaip pažinimo vienetas svarbi tuomet, kai dėl mūsų žinių raidos vyksta sąvokų pokyčiai. Todėl siūlome tokią apibrėžtį:

Sąvoka kaip pažinimo vienetas: žinių vienetas, kurio gyvavimo ciklas baigėsi, todėl tam tikras požymių skaičius bus pakeistas atsižvelgiant į pažinimo dinamiką; rezultatas bus naujas ir nepriklausomas žinių vienetas.

Akivaizdu, kad tik sąvoka kaip žinių vienetas gali būti saugoma terminologinių duomenų banke.

3. OBJEKTŲ IR SĄVOKŲ VAIZDAVIMO BŪDAI

Materialių objektų, kurie gali būti vaizduojami savo materialia išvaizda, nereikia ženklinti, tačiau visų kitų tipų objektams ir visoms sąvokoms reikia ženklo, kaip komunikacijos priemonės. ISO standarte 1087-1:2000 „žymuo“ apibrėžiamas taip:

Terminologija | 2009 | 16

11

Sąvokos vaizdavimas ją žyminčiu ženklu.

Pastaba. Terminologijos darbe skiriami trys žymenų tipai: simboliai, pavadinimai (vardai) ir terminai.

Šis apibrėžimas nėra klaidingas, tačiau yra pernelyg ribojantis ir, be to, prieštaringas. Pirma, ženklais vaizduojamos ne vien sąvokos. Antra, pastaboje pateiktas žymenų sąrašas anaiptol nėra išsamus; be to, jame yra „pavadinimai (vardai)“, kurie paprastai žymi objektus.

Objektų ir sąvokų vaizdavimo formos pateiktos 2 paveiksle.

Fig. 2

Be to, neverbaliniai vaizdavimo būdai apima garsais, kvapais ir skoniais suvokiamus ženklus, pavyzdžiui, įspėjamąjį signalą, skambantį uždarant traukinio duris, į dujas dedamą medžiagą, kad jas būtų galima užuosti, ir denatūruotą spiritą. Išsamesnės informacijos žr. Laurén, Myking, Picht (2008: 109f).

Akivaizdu, kad dažniausiai sąvoka verbaliai vaizduojama terminu. Tačiau pasitaiko atvejų, pavyzdžiui, architektūroje, anatomijoje ir keliose technikos srityse, kai vyraujantis būdas yra piešinys

12

Heribert Picht | The seven pillars of terminology

atvaizdavimas. Brėžinys gali būti net privalomas, pavyzdžiui, teikiant prašymą statybos leidimui gauti.

Apibrėžtys ir paaiškinimai būtini, kai reikia perteikti, išaiškinti ar net nustatyti sąvokos turinį (intensiją), pavyzdžiui, standarte arba griežtai kontroliuojamoje kalboje, kaip antai oro eismo komunikacijoje.

Aprašymai turėtų būti naudojami tik objektams. Kadangi asmenys ir įvykiai taip pat yra objektai, atrodo keista apibrėžti tokį asmenį kaip Einstein arba tokį įvykį kaip Titaniko nuskendimas. Juos galima aprašyti, o šiuose aprašymuose labai dažnai bus nurodomas laikas ir vieta, kurių apibrėžtyje nėra.

Ne mažiau svarbios yra terminologinės frazės (vok. „Fachwendung“), pavyzdžiui, „to draw a bill“ („išrašyti vekselį“). Šios konstrukcijos taip pat yra sąvokų reprezentacijos, nes vienoje kalboje sąvoka gali būti reprezentuojama tokiu būdu, o kitoje – įprastiniu terminu; be to, ją galima apibrėžti. Būdinga tai, kad veiksmažodžio negalima pakeisti nepakeitus juo žymimos sąvokos. Be to, verčiant šias frazes negalima versti pažodžiui, pavyzdžiui, anglų „to die intestate“ → vokiečių „ohne Hinterlassung eines Testaments sterben“. Šias konstrukcijas galima apibūdinti kaip sui generis terminus ir atitinkamai laikyti jas terminų banke.

Simboliai ir formulės gali būti vartojami žodinėse ir nežodinėse reprezentacijose, priklausomai nuo to, ar jie naudojami sakytiniame, ar rašytiniame tekste; pavyzdžiui, ženklą „%“ reikia ištarti sakant kalbą arba atliekant vertimą žodžiu, o tokia formulė kaip NaCl sakytiniame tekste gali būti pateikta abiem būdais.

Žymenys gali būti naudojami tiek objektams, pavyzdžiui, muziejaus kataloge, tiek sąvokoms klasifikacijoje, pavyzdžiui, UDK.

4. SISTEMINIMAS IR ŽINIŲ TVARKYMAS

Pirmieji du ramsčiai suteikė kognityvinės ir komunikacinės medžiagos sąvokų ir objektų lygmeniu. Tai galima palyginti su atomizuotomis žiniomis, kuriose nėra aiškių ryšių tarp esinių. Norint pasiekti aukštesnį konceptualiai darnių žinių lygį, būtina jas sisteminti arba tvarkyti.

Labai anksti, istorinei terminologijos kaip žinių srities raidai tik prasidėjus, buvo pripažinta būtinybė tvarkyti sąvokas. Praėjusio amžiaus pradžioje Schlomannas jau buvo parengęs sistemiškai sutvarkytus techninių sričių žodynus. Wüsteris keliuose darbuose,

Terminologija | 2009 | 16

13

sukūrė nuoseklią teorinę konceptų tvarkymo sistemą. Šiandien konceptų sisteminimas yra neatsiejama terminologijos mokslo ir terminologijos darbo dalis.

Bet kokio konceptų tvarkymo pagrindas yra konceptų tarpusavio ryšiai. Ryšiai gali būti loginiai arba ontologiniai. Pirmieji grindžiami konceptų panašumu: visi žemesnio lygmens konceptai, priklausantys aukštesnio lygmens konceptui, apima arba paveldi visą aukštesnio lygmens koncepto intensiją; juos patikslina bent viena papildoma charakteristika. Tam tikro lygmens skaidymą lemia pasirinkti skaidymo kriterijai. Tik loginiais ryšiais grindžiama konceptų sistema paprastai yra „uždara“, t. y. skaidymas baigiamas tada, kai tam tikru momentu nebežinoma daugiau žemesnio lygmens konceptų.

Ontologiniai ryšiai yra visai kitokio pobūdžio. Priešingai nei abstrakcija grindžiami loginiai ryšiai, jie atspindi ryšius, suvokiamus aplinkoje, mąstomame arba įsivaizduojamame pasaulyje. Dažniausiai pasitaikantys ryšiai yra dalies ryšys (stipriai susijęs su vieta), sekos ryšys (stipriai susijęs su laiku), priežastinis ryšys, perdavimo ryšys, genetinis ryšys, tarpusavio priklausomybės ryšys ir kiti. Vieni ryšių tipai tam tikrose dalykinėse srityse vyrauja, o kitose pasitaiko retai. Ontologinių ryšių pobūdis išryškėja lyginant skirtingus jų tipus, pavyzdžiui, perdavimo ryšyje galima įžvelgti sekos ryšio elementų (teisinius turto įsigijimo etapus); genetiniame ryšyje dažnai būna priežastinio ryšio elementų (pavyzdžiui, sekoje „kiaušinis – viščiukas – višta“) ir pan. Ontologiniams ryšiams būdinga tai, kad jie neatitinka loginės prasmės skaidymo kriterijų. Juos reikia nustatyti pragmatiškai, atsižvelgiant į struktūravimo tikslą. Pavyzdžiui, pagal dalies ryšį sudaryta konceptų sistema teoriškai yra atvira, nes materialiųjų objektų skaidymas teoriškai baigtųsi tik pasiekus atomo dalis.

Siekiant struktūrą padaryti lankstesnę, t. y. vienoje konceptų sistemoje sujungti įvairius svarbius aspektus, sistemoje galima derinti skirtingus ryšius – taip sukuriama vadinamoji mišri sistema. Tokiu atveju perėjimas nuo vieno ryšio prie kito turi būti pažymėtas, pavyzdžiui, žymėjimo sistema. (Pavyzdys: 1.2-3 → 2 reiškia, kad 1 yra aukštesnio lygmens konceptas, o 3 – 2 dalis).

ISO 1087-1:2000 konceptų sistemą apibrėžia taip:

Pagal tarpusavio ryšius struktūruotas konceptų rinkinys.

14 Heribert Picht | The seven pillars of terminology

ISO 704:2000 Terminologijos darbas. Principai ir metodai, taip pat Arntz/Picht/Mayer (2009), pateikia vis daugiau ir vis išsamesnės informacijos apie konceptų sistemas.

Mažiau apibrėžtas tvarkymo būdas yra ontologinis. Anksčiau pateikta įvairių apibrėžčių. Kai kurie autoriai ontologiją laiko konceptų sistemos sinonimu, o kiti įtraukia daugelį kitų žinių tvarkymo aspektų. Kadangi šią sritį dar reikia išsamiau ištirti ir išaiškinti, kad ją būtų galima taikyti terminologijoje, pateiksime tik du apibrėžimus, suformuluotus 2006 m. Vaasos mieste vykusiame Terminologijos, konceptų modeliavimo ir ontologijos seminare (EAFT–NordTerm):

Ontologija: filosofijos disciplina

• Tyrimas to, kas (galbūt) egzistuoja

• Tikrovės prigimties ir struktūros tyrimas

• Esinių sritis

• Kategorijos ir ryšiai

• Apibūdinamosios savybės

Ontologija: teorinis arba skaičiuojamasis artefaktas

• „konceptualizacijos aiški ir formali specifikacija“ (Gruber)

• Konkretus artefaktas, išreiškiantis numatytą žodyno reikšmę pagal objektų, į kuriuos jis nurodo, pobūdį ir struktūrą.

5. T E R M I N O L O G I N I S D A R B A S

ISO 1087-1:2000 terminologinį darbą apibrėžia taip:

Darbas, susijęs su sistemingu sąvokų ir jų žymenų rinkimu, aprašymu, tvarkymu ir pateikimu.

Šis apibrėžimas leidžia susidaryti pirminį vaizdą apie įvairias užduotis, tačiau negali būti tikrojo darbo proceso gairėmis. Prieš apžvelgdami bendruosius darbo proceso etapus, turime išsiaiškinti semasiologinio ir onomasiologinio požiūrio sąvokas. Pirmuoju atveju svarbiausias yra terminas, o onomasiologiniu požiūriu dėmesys sutelkiamas į sąvoką. Teigiama, kad terminologijoje taikomas onomasiologinis darbo metodas. Tai ne visai atitinka tikrovę, nes, priklausomai nuo darbo etapo, taikomi abu metodai.

Terminologija | 2009 | 16

15

Apytiksliai skirtingus etapus galima apibrėžti taip:

Tyrimo srities arba jos dalies pasirinkimas

Dokumentinės medžiagos rinkimas ir vertinimas

Terminų kandidatų išskyrimas iš tekstų ir kitos svarbios informacijos (semasiologinis etapas, nes sąvokos reprezentacinė forma yra vienintelis požymis, rodantis, kad sąvoka egzistuoja kontekste)

Preliminarus sisteminimas, sudarant hipotetinę sąvokų sistemą

Sąvokų terminologinė analizė, įskaitant preliminarios sąvokų sistemos patikrinimą, jos išsamumo ir teisingos sąvokos vietos sistemoje nustatymą (onomasiologinis etapas)

Reprezentacinių formų analizė ir tobulinimas (semasiologinis etapas):

sinonimijos išaiškinimas

kiekvieno termino gramatinė informacija

termino registras

termino regioninis vartojimas

kita svarbi informacija, pvz., iliustracijos pasirinkimas

Apibrėžčių formulavimas pagal sąvokų sistemą. Apibrėžčių sistema turi atspindėti sąvokų sistemą (onomasiologinis etapas).

Terminologinių duomenų fiksavimas. Šis etapas yra terminografijos ir terminologijos darbo sankirta.

Pirmiau aprašytas darbo procesas atspindi deskriptyvųjį terminologijos darbą. Bet kokia preskriptyvioji intervencija, pvz., terminijos standartizavimas, turi būti grindžiama deskriptyviuoju terminologijos darbu, kuriame nusakoma sąvokinė ir raiškos tikrovė. Gauti duomenys yra bet kokios derinimo ar standartizavimo veiklos atspirties taškas.

Intervencijos apimtį ir laipsnį (čia kaip pavyzdys pateikta laipsnių skalė) galima pavaizduoti 3 paveiksle pateiktu modeliu. Be to, modelio centre nurodyti kai kurie sociolingvistiniai veiksniai.

16 Heribert Picht | The seven pillars of terminology

3 pav. (Picht 2005: 189–198)

6. T E R M I N O G R A F I J A

Pagrindinis terminografijos uždavinys – pateikti terminologinius duomenis, pavyzdžiui, knygoje ar duomenų bazėje, ir taip padaryti juos prieinamus įvairiems taikymo būdams.

Pastaraisiais dešimtmečiais ISO 1087 terminą „terminografija“ apibrėžė skirtingai. 1990 m. versijoje pateikiama tokia apibrėžtis:

Terminologinių tyrimų metu gautų terminologinių duomenų fiksavimas, apdorojimas ir pateikimas.

Pastaba: „terminografija“ pakeičia senesnius terminus „terminologinė leksikografija“ ir „specialioji leksikografija“.

ISO 1087-1:2000 terminologija apibrėžiama kaip

Terminologijos darbo dalis, susijusi su terminologinių duomenų fiksavimu ir pateikimu.

Terminologija | 2009 | 16

17

Pastaba. Terminologiniai duomenys gali būti pateikiami terminų bankų, žodynėlių, tezaurų ar kitų publikacijų forma.

Akivaizdu, kad duomenų apdorojimas priskirtas terminologiniam darbui, ir tai atrodo visiškai pagrįsta, nes ši veikla priklauso rengimo etapui ir jo metodams, o įrašymas ir pateikimas tam tikru mastu primena klasikinį leksikografinį darbą bei jo produktus. Apie terminografijos ir leksikografijos santykį žr., pavyzdžiui, (Laurén, Myking, Picht 1998. chap. 11).

Sistemingai išdėstytuose terminologiniuose produktuose taikomas onomasiologinis principas. Jis pasireiškia tuo, kad viename įraše pateikiama tik VIENA sąvoka, jos raiškos formos ir informacija apie sąvokos vietą sąvokų sistemoje.

Kadangi šiuolaikiniai terminologinių duomenų bankai (TDB) suteikia daug galimybių rinktis įrašų formatą, į jį įtraukiamas duomenų kategorijas ir registruojamos informacijos kiekį, šiame straipsnyje pateikti pavyzdžius atrodo beprasmiška, nes įrašo formatas daugiausia priklauso nuo TDB paskirties. Tačiau galima išskirti tris pagrindines duomenų kategorijas:

• Duomenys apie sąvoką ir jos sisteminimą

• Duomenys apie sąvokos raiškos formas

• Administraciniai duomenys, susiję su TDB valdymu.

ISO standartas 12620 Computer applications in terminology – Data categories pateikia vertingos informacijos apie galimas duomenų kategorijas ir jų apibrėžtis bei aprašus.

7. M O K Y M A S I S T E R M I N O L O G I J O S

Kadangi terminologija šiandien yra įsitvirtinusi kaip žinių sritis, kurioje atliekami moksliniai tyrimai ir taikomi jų rezultatai, ji atitinka akademinės disciplinos reikalavimus, o tai savo ruožtu gali būti laikoma studijų ir mokymo programų prielaida.

XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, ypač didėjant susidomėjimui specialiąja kalba (LSP) ir kai kuriuose universitetuose įvedant LSP studijas, išryškėjo terminologijos studijų komponentų poreikis. Tačiau Vakarų šalyse mokomosios medžiagos dar nebuvo. Sovietų Sąjungoje pirmieji vadovėliai buvo išleisti jau šeštajame dešimtmetyje.

Vakarų šalyse Wüsteris pirmasis pasiūlė nuoseklų kursą

18 Heribert Picht | The seven pillars of terminology

theoretical terminology at the University of Vienna in 1972. The manuscript of his lectures was edited by H. Felber and published in 1979 (two years after Wüster’s death) under the title Einführung in die Allgemeine Terminologielehre und Terminologische Lexikographie. Since the early 80s, an increasing number of textbooks on terminology have been available in several languages.

Kadangi terminologija yra svarbi LSP dalis, o LSP savo ruožtu yra būtinos visai profesinei komunikacijai, visiškai natūralu, kad terminologija paprastai tapo neatsiejama ir integruota LSP vertimo ir vertimo žodžiu studijų bei techninio rašymo studijų dalimi. Šiandien terminologijos studijų komponentai įtraukiami į įvairių rūšių profesinės komunikacijos studijas, kuriose labai dažnai dėstomi teorinės terminologijos pagrindai ir įvairios taikymo sritys bei priemonės (pvz., TDB, pusiau automatinis terminų išgavimas), taip pat jų integravimas į sudėtingesnes sistemas. Daugiau informacijos, pavyzdžiui, žr. Picht (1998: 975-982).

Terminologo profesinį profilį parengė ir paskelbė Rat für Deutschsprachige Terminologie (RaDT) (2004).

8. S E P T Y N T A S I S T U N A S

Septintąjį stulpą sudaro taikomosios sritys, glaudžiai susijusios su terminologija, arba veikla, neįsivaizduojama be terminologijos. Šiame straipsnyje reikėtų paminėti du pavyzdžius – lokalizaciją ir terminologijos planavimą, nors septintajam stulpui priklauso ir tokios temos kaip terminologija ir autorių teisės, terminologija ir žinių valdymas, terminologija klasifikacijose ir tezauruose, istorinis terminologijos raidos procesas, įvairūs teoriniai požiūriai į terminologiją, terminologija ir pažinimas ir kt. Iš tiesų, norint išsamiau atskleisti septintojo stulpo turinį, reikėtų parašyti bent jau didelės apimties straipsnį.

Programinės įrangos lokalizacija šiandien yra svarbi terminologijos taikymo sritis: ja siekiama pritaikyti programos kalbą, pavyzdžiui, anglų, kitoms kalboms, kad programa tiktų naudoti kitose šalyse ir rinkose. Lokalizacija nėra vien paprastas vertimas – tai ir kultūrinis pritaikymas, ir kitakalbiuose šablonuose vartojamų terminų bei posakių derinimas. Puikų lokalizacijos apžvalginį darbą pateikia Reineke/Schmitz (Hrsg.) (2005).

Terminologijos planavimas, kaip kalbos planavimo dalis, turi daugybę skirtingų

Terminologija | 2009 | 16

19

formos ir tikslai, taip pat vyksta skirtingais lygmenimis. Visiems lygmenims būdingas sąmoningas įsikišimas į esamą terminijos būklę (korpuso planavimas). Tačiau būtina bet kokio kalbos ir terminijos planavimo sąlyga yra kalbos politika, nustatanti kalbos statuso planavimą.

Tarptautinio, regioninio ir nacionalinio lygmens terminologinį standartizavimą galima laikyti viena iš terminijos planavimo formų, kuria siekiama pagerinti profesinę komunikaciją standartizuoti tinkamose dalykinėse srityse. Nepaprastai svarbus tarptautinio preskriptyviojo terminijos planavimo pavyzdys yra, pavyzdžiui, oro eismo valdymo kalba. Šiuo atveju svarbiausia yra saugumo sumetimai, o naudotojų pritarimo klausimas nekelia abejonių.

Tarptautinių ir (arba) nacionalinių įmonių vykdomas terminijos derinimas nebūtinai yra ne toks griežtas. Tačiau tam tikros terminijos taikymo sritis apsiriboja įmonės dokumentais ir gali būti pritaikyta profesinės komunikacijos pobūdžiui, pavyzdžiui, ekspertų tarpusavio bendravimui arba bendravimui su klientais. Be geresnės komunikacijos kokybės, konkrečios įmonės terminija prisideda prie jos žinomumo ir pripažinimo.

Dar viena visiškai kitokia, paprastai nacionalinio lygmens, terminijos planavimo forma – atitinkamų dalykinių sričių terminijos kūrimas arba tobulinimas kalboje, kurioje tam tikros terminijos dar nėra arba esama terminija yra nepakankamai išplėtota ir neatitinka žinių perdavimo ta kalba poreikių.

Ne mažiau svarbus terminijos planavimui yra kalbinės bendruomenės suvokimas, kad kita kalba daro vis didesnę arba jau pernelyg dominuojančią įtaką gimtajai kalbai. Tokio suvokimo pavyzdys yra dokumentas Domänenverlust im Deutschen (RaDT: 2005). Teoriškai labiau pagrįstą temos „sričių nykimas“ ir ypač „sričių dinamika“ analizę galima rasti straipsnyje Sprache, Domäne und Domänendynamik (Laurén et al. 2004: 5–13).

9. I Š V A D O S

Šios apžvalgos tikslas buvo pristatyti terminologijos srities komponentus ir parodyti jų tarpusavio priklausomybę. Ryšys tarp pirmųjų penkių ramsčių bene akivaizdžiausias, nes praleidus bet kurį komponentą, bet kokia pagrįsta

20 Heribert Picht | The seven pillars of terminology

terminologinė veikla ar tyrimai tampa sudėtingi ar net neįmanomi, nes komponentai yra glaudžiai susiję. Šeštasis ramstis sudaro pagrindą parengti pakankamai specialistų, kad būtų galima palaikyti ir plėtoti terminologinę veiklą bei teorinius tyrimus. Nors septintasis ramstis apima gana skirtingus klausimus, visi jie glaudžiai susiję su terminologija, yra jai svarbūs ir dažnai net priklauso nuo terminologinės veiklos bei tyrimų indėlio.

REFERENCES

Arntz R., Picht H., Mayer F. 2009: Einführung in die Terminologiearbeit. 6. verbesserte Auflage, Hildesheim: Olms Verlag.

Budin G. 1994: Do we need an Object Theory? – International Conference on Terminology Science and Terminology Planning, Riga, 17–19 August 1992. International IITF-Workshop Theoretical Issues of Terminology Science. Riga, 19–21 August 1992. IITF-Series 4, Vienna: TermNet, 203–208.

Dahlberg I. 1985: Begriffsbezeichnungen und Definitionstheorie. – Terminologie und benachbarte Gebiete, 1965–1985, Wien, 137–148.

ISO 704:2000 Terminology Work – Principles and Methods.

ISO 1087:1990 Terminology – Vocabulary.

ISO 1087-1:2000 Terminology Work – Vocabulary. Theory and Application.

ISO 12620:2000 Computer Applications in Terminology – Data Categories.

Laurén Chr., Myking J., Picht H. (under medverken av Sigurdur Jónsson) 2008: Insikter om insikt. Nordiska termer om fackkommunikation, Oslo: Novus Forlag.

Laurén Chr., Myking J., Picht H. 2004: Sprache, Domäne und Domänendynamik. – Fachsprache, 26, Jahrgang/Vol.: Heft 1–2/2004, 5–13.

Laurén Chr., Myking J., Picht H. 1998: Terminologie unter der Lupe. Vom Grenzgebiet zum Wissenschaftszweig. Mit Beiträgen von Anita Nuopponen und Nina Pilke. German edition of ‘Terminologi som vetenskapsgren’. Wien: TermNet Publisher.

Picht H. 1998: Terminologieausbildung. – Fachsprachen. Languages for Special Purposes. Ein Internationales Handbuch zur Fachsprachenforschung und Terminologiewissenschaft. (HSK 14.1) Herausg.: L. Hoffmann, H. Kalverkämper, H. E. Wiegand in Verbindung mit Chr. Galinski, W. Hüllen. 1. Halbband, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 975–982.

Picht H. 2003: The Object – a Unit of Knowledge? – Лексикология. Терминоведение. Стилистика. Сборник научных трудов. Посвящается юбилею Владимира Моисеевича Лейчика, Москва–Рязань, 154–159.

Picht H. 2004: Überlegungen zum Gegenstand und zum Begriff in der Terminologie. – Pluralität in der Fachsprachenforschung; K.-J. Baumann, H. Kalverkämper (Hrsg.): Forum für Fachsprachenforschung FFF 67, Tübingen: G. Narr Verlag, 313–340.

Picht H. 2005: Normative and Descriptive Terminology Work – a Real Dichotomy? – Vital Problems of the English Linguistics and Linguistic Didactics, Moscow: Prometheus Publishing House, 189–198.

Picht H. 2008: The Object is a Unit of Knowledge. – Synaps; Fagspråk, Kommunikasjon, Kulturkunnskap. Festskrift for Magnus Brekke: 21/2008. Norges Handelshøyskole, Bergen: Institutt for Fagspråk og Interkulturell Kommunikasjon, 91–97.

Rat für Deutschsprachige Terminologie 2004: Berufsprofil – Terminologin, Terminologe. Ausgabe März 2005. Available at Schweizerische Bundeskanzlei, Sektion Terminologie, CH-3003 Bern.

Rat für Deutschsprachige Terminologie 2005: Domänenverlust im Deutschen. Stirbt Deutsch als Fachsprache. Ein Thesenpapier. Available at Schweizerische Bundeskanzlei, Sektion Terminologie, CH-3003 Bern.

Reineke D., Schmitz K.-D. (Hrsg.) 2005: Einführung in die Softwarelokalisierung. Tübingen: G. Narr Verlag.

Wüster E. 1959/60 2001: Das Werden der Welt, schaubildlich und terminologisch dargestellt. – Terminologie und Wissensordnung. Ausgewählte Schriften aus dem Gesamtwerk von Eugen Wüster. H. Picht, K.-D. Schmitz (Hrsg.), Wien: TermNet Publisher, 21–51.

Wüster E. 1979: Einführung in die Allgemeine Terminologielehre und Terminologische Lexikographie, Wien.

Terminologija | 2009 | 16

21

SEPTYNI TERMINOLOGIJOS RAMSČIAI

Pirmasis šio straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindines žinijos sritis, kurias apima terminologija kaip teorinė ir taikomoji mokslinė disciplina. Nagrinėjamos sąvokos ir objektai, sąvokų ir objektų vaizdavimo formos, sąvokų tvarkymas ir klasifikavimas, terminologijos darbo metodologija, terminografija, terminologijos mokymas ir plati terminologijos taikymo sritis. Antrasis, dar svarbesnis straipsnio tikslas – išryškinti šių sričių ryšius, sąveiką ir tarpusavio priklausomybę.

Gauta 2009-10-07

Prof.em.fil.dr.h.c. Heribert Picht Am Tannenkamp 16 D-27432 Bremervörde, Germany

22 Heribert Picht | The seven pillars of terminology