Dalykinių rubrikų žodynų vaidmuo sisteminant ir plėtojant šiuolaikinę terminografiją

ВЯЧЕСЛАВ КОНСТАНТИНОВИЧ ЩЕРБИН

Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Sisteminės analizės ir strateginių tyrimų centras

RAKTAŽODŽIAI: rubrika, rubrikatorius, dalykinių rubrikų žodynai, leidinių rubrikatoriai, teminių krypčių rubrikatoriai, teminiai rodyklės, dalykinės rodyklės, sisteminiai indeksai

Kaip taikliai pastebi amerikiečių ekonomistas Tyleris Cowenas, „mokslininko darbas tampa vis labiau specializuotas. Tai tendencija, stebima jau šimtmečius ir vargu ar kada nors nutrūksianti“ (Коуэн 2015: 238). Šios tendencijos įgyvendinimo rezultatas – vis didesnis šiandien vartojamų terminų, nomenų ir profesionalizmų kiekio atotrūkis. Sergejaus Grinevo-Grinevičiaus skaičiavimais, jų skaičius kiekvienoje išsivysčiusioje literatūrinėje kalboje jau seniai siekia dešimtis, o gal net šimtus milijonų vienetų (žr.: Griniewicz 2006: 10), palyginti su tos kalbos bendrinės leksikos masyvu (paprastai jos apimtis retai viršija šimtą tūkstančių leksinių vienetų). Per pastarąjį šimtmetį kai kurių nacionalinių terminografijos tradicijų kontekste šiam milžiniškam terminologiniam fondui aprašyti ir sisteminti išleista daug tūkstančių specialiųjų žodynų, todėl itin aktuali tampa šių žodynų grupavimo ir klasifikavimo problema, siekiant juos greitai rasti, naudoti, palyginti ir t. t.

Šios problemos sprendimo sunkumai kyla dėl to, kad įvairiose pasaulio šalyse taikomi labai skirtingi požiūriai (ir jų terminologinė raiška) į jos nagrinėjimą. Visų pirma, terminologinius žodynus galima grupuoti ir klasifikuoti rengiant teorinius tipologinio pobūdžio darbus (žr., pavyzdžiui,

Terminologija | 2016 | 23

29

pavyzdžiui: Шчэрбін 1995; Щербин 2003; Щербин 2009а; Щербин 2009б; Шчэрбін 2011), taip pat vien praktiniu būdu – naudojantis esamomis interneto kompiuterinėmis paieškos sistemomis ir sudarant nacionalinius bei šakinius klasifikatorius, dalykinių rubrikų žodynus, leidinių rubrikatorius, teminių krypčių rubrikatorius, abėcėlinius, teminius ir dalykinius rodykles, sisteminius indeksus ir kitus pagalbinius žinynus, kurie šiandien yra neatsiejama kiekvieno profesionaliai parengto nacionalinės terminografijos bibliografinio rodyklės dalis.

Istoriškai susiklosčius daugiavariantiškam terminologinių žodynų grupavimo ir klasifikavimo problemos sprendimui, kiekvienas profesionalus terminologas ir terminografas turi savarankiškai nuspręsti, kurį iš pirmiau nurodytų šios problemos sprendimo būdų taikyti savo praktinėje veikloje. Pavyzdžiui, žymus rusų terminografas Aleksandras Gerdas mano, kad antrasis (praktinis) terminologinių žodynų klasifikavimo būdas yra tinkamesnis: „Pastaraisiais metais vis labiau paplinta tokios specialiosios (dalinės) klasifikacijos kaip problemų klasifikatoriai, leidinių rubrikatoriai, temų sąrašai, informacinių sistemų abonentų standartinių užklausų sąrašai, taikomi įvairiais aptarnavimo režimais. Visi jie skirti spręsti atskiriems klausimams, kylantiems dabartiniame informacijos paieškos sistemų plėtros etape. Šios klasifikacijos, sudarančios tematiškai organizuotas struktūras, turėtų būti sujungtos bendru teminių krypčių rubrikatorių pavadinimu“ (Герд 2005: 178).

Pagrindinė tokių praktinių klasifikacijų vertė yra ta, kad jos „leidžia mums suvokti tikrovę (kuriai būdinga tendencija į chaosą) kaip tvarkingą, dėsningą visumą. Su klasifikuota objektų aibe dirbti gerokai paprasčiau, nes klasifikacijos pagrindu esančio dėsningumo (objektų išdėstymo ir jų požymių sąsajos) žinojimas leidžia lengvai rasti objektus, kuriuose nurodytas požymis pasireiškia reikiamu intensyvumu. Vien objekto vieta klasifikavimo sistemoje iš karto atskleidžia kai kurias jo savybes“ (Леонов 2007: 35). Tačiau pats suradimas ir naudojimas savo

30

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

Profesinėje veikloje tokių praktinių klasifikacijų vartojimas kelia nemažai sunkumų, nes įvairių autorių darbuose šios klasifikacijos vadinamos gerokai skirtingai.

Pavyzdžiui, A. S. Gerdas jas vadina teminių krypčių rubrikatoriais, o terminologijos standartuose ir informatikos bei bibliotekininkystės problemoms skirtuose mokomuosiuose leidiniuose tokios praktinės klasifikacijos dažniau vadinamos dalykinių rubrikų žodynais (galbūt taip daroma dėl nusistovėjusios tradicijos: šio tipo žodynai Rusijoje buvo leidžiami jau XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Žr., pavyzdžiui: Словарь 1929). Visų pirma, tarpvalstybiniame standarte „Informacijos paieškos kalbos. Terminai ir apibrėžtys“ šio tipo žodynas šiandien apibrėžiamas taip: tai „Dalykinių rubrikų ir su jomis susijusio dalykinio katalogo arba rodyklės nuorodų ir informacinės sistemos visuma“ (ГОСТ 7.74-96 2003: 330). Savo ruožtu Tatjana Serebriannikova dalykinių rubrikų žodynu laiko „rubrikų (paprastųjų ir sudėtinių), tarp kurių nustatyti paradigminiai (semantiniai) ryšiai, išreikšti nuorodų aparatu, visumą“ (Серебрянникова 2014: 66).

Kaip tik šio straipsnio tikslas – nustatyti, ar tikslinga esamoms praktinėms terminologinių žodynų klasifikacijoms įvardyti vartoti tokį terminą kaip dalykinių rubrikų žodynai. Šiam tikslui pasiekti taikėme kompleksinę metodiką, leidžiančią atsižvelgti ir į žodynų, įvardijamų šiuo terminu, formavimosi istoriją, ir į pagrindines tokių žodynų funkcijas.

Visų pirma, T. O. Serebriannikovos mokomajame praktiniame leidinyje aprašomos šios pagrindinės dalykinių rubrikų žodynų funkcijos ir jų tipologinės bei makrostruktūrinės charakteristikos: „Dalykinių rubrikų žodynas naudojamas šiais tikslais:

1. Natūraliosios kalbos terminams arba sakiniams, atrinktiems dokumento dalykinio indeksavimo procese ir išreiškiantiems jo prasmę, versti į dalykinių rubrikų kalbą.

2. Dalykinėje informacijos paieškos sistemoje nuorodų aparatui, nustatančiam ryšius tarp esamų rubrikų, organizuoti.

3. Natūraliosios kalbos užklausai versti į dalykinių rubrikų kalbą.

4. Užklausoms pertekliniam indeksavimui nuo bendresnių sąvokų prie konkretesnių, ieškant informacijos.

Terminologija | 2016 | 23

31

Atsižvelgiant į teminę aprėptį, skiriami:

universalieji,

daugiadalykiai,

šakiniai,

teminiai arba probleminiai [antraštinių rubrikų žodynai. – В.Щ.].

„Beveik visuose antraštinių rubrikų žodynuose pateikiama pratarmė ir rubrikų sąrašas“ (Серебрянникова 2014: 66).

Kyľa klausimas: kodėl pastaraisiais metais visame pasaulyje taip sparčiai auga interneto paieškos sistemų paslaugų, įvairioms žinių sritims kuriamų antraštinių rubrikų žodynų ir kitų leidinių, padedančių greitai rasti būtent tuos konkrečius informacijos kiekius, kurių reikia konkrečiu metu, paklausa? Britų žurnalo The Economist redaktorius Kennethas Zuckeris mano, kad „šiandien problema yra ne informacijos paieška, o reikiamų detalių išskyrimas. Pavyzdžiui, viena brangiausių pasaulio bendrovių – Google – per dešimt metų nuo įkūrimo 1998 m. pasiekė 200 mlrd. dolerių kapitalizaciją. Jos vertė slypi tame, kad ji padeda žmonėms rasti informaciją, kuri ir be Google yra viešai prieinama. Tačiau kadangi jos yra pernelyg daug, svarbiausia tampa ne prieiga prie informacijos, o jos aktualumas“ (Цукер 2013: 314–315).

Google korporacija gali teikti klientams įvairiose pasaulio šalyse platų aktualios informacijos paieškos paslaugų spektrą dėl savo sukurto analitinio paieškos įrankio Ngram Viewer, kitaip tariant, n-gramų analizės (Hayes 2011), kurios naudojimas grindžiamas milžiniška elektronine biblioteka, apimančia 5 milijonus suskaitmenintų knygų 7 kalbomis (anglų, hebrajų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų ir kt.). Be to, iš šios knygų masės Google korporacijos darbuotojai išgavo apie 500 mlrd. žodžių junginių („n-grams“), o „kiekvienam „n-gram“ nustatomas knygų, kuriose šis žodžių junginys aptiktas, sąrašas ir puslapiai, taip pat jo pasikartojimų dažnumas“ (Московкин 2012: 27).

Google korporacijos taikomas metodas yra visatekstė paieška, t. y. kompiuterinė „paieška pagal bet kokius žodžius ir jų derinius. Ją taikant galima rasti visus dokumentus,

32

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

где встречается нужное слово или группа слов» (Страцевский 2001: 8). Однако в поисковых системах Интернета применяется не только полнотекстовый поиск, который сегодня лежит в основе теории «больших данных» (Бонч-Осмоловская 2016), но и другие виды компьютерного поиска: «поиск по реквизитам. Это поиск документов по принявшему их органу, датам принятия (подписания, регистрации) и прочим фиксированным реквизитам...; поиск с помощью классификаторов. Это поиск документа по специально созданным и постоянно отслеживаемым классификаторам. Основное отличие его в том, что заранее создается некоторая система классификации и затем группа специалистов относит каждый документ или даже отдельную его часть к той или иной рубрике или слову» (Страцевский 2001: 8).

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti ir tai, kad dar gerokai prieš atsirandant hipertekstinėmis technologijomis grindžiamoms interneto paieškos sistemoms ir jomis naudojantis atliekant aktualios informacijos paiešką, Robertas Murphy savo knygoje How and Where to Look It Up: A Guide to Standard Sources of Information (Murphy 1958) labai sistemiškai ir nuosekliai išdėstė „svarbiausią žinių dalį – „žinojimą, kur jų ieškoti“ (Foreword 1958: V). Išleidimo metu ši knyga buvo išsamiausia pasaulyje įvairių tipų informacinių ir žinyninių leidinių klasifikacija. Palyginimui: sovietmečiu išleisti žinyninių leidinių klasifikatoriai (žr., pavyzdžiui: Научная литература 1961; Справочные издания 1982) R. Murphy knygai gerokai nusileido tiek leidinio apimtimi, tiek aprėptų kalbinių ir faktografinių informacijos šaltinių kiekiu bei tipologine įvairove.

Galima drąsiai teigti, kad R. Murphy vienas pirmųjų suvokė hipertekstinę, netiesinę pačių įvairiausių žinyninių leidinių prigimtį, o tai leido jam sujungti juos į vieną klasifikavimo sistemą. Šiandien net mokomojoje literatūroje įsitvirtino mintis, kad „rankiniu būdu kuriami ir naudojami hipertekstai žinomi jau seniai. Antai žinynai, tezaurai, žodynai, enciklopedijos, turinčios išplėtotą nuorodų sistemą, iš esmės yra netiesinės struktūros dokumentai“ (Гипертексты 1997: 87).

Mūsų nuomone, „prie seniausių netiesinio pobūdžio hipertekstų taip pat galima priskirti tokius specifinius žiny-

Terminologija | 2016 | 23

3 3

ninius leidinius kaip chronologinės lentelės, gaminių (amatininko, įmonės, pramonės šakos ir kt.) bei saugojimo vienetų (muziejuje, sandėlyje, bibliotekoje ir kt.) katalogai, augalų ir gyvūnų apibūdintuvai, dalykinės rodyklės ir knygų turiniai, kalendoriai, rubrikatoriai, klasifikatoriai, standartai, atlasai, tvarkaraščiai ir pan. dokumentai, kuriems būdingas teksto fragmentiškumas ir netiesinė tvarka“ (Щербин 2003: 31). Būtent šimtmečius puoselėtos žinyninės literatūros leidybos, naudojimo ir laipsniško makro- bei mikrostruktūros ypatybių sudėtingėjimo tradicijos lėmė, kad šios literatūros rėmuose išsiskyrė tokie klasifikavimo darbai kaip pagalbinės rodyklės, klasifikatoriai, rubrikatoriai ir įvairių tipų indeksai.

Apie dalykinių rubrikų žodynų ir kitų pagalbinių rodyklių, rubrikatorių bei įvairių tipų indeksų atsiradimo istoriją ir jų vaidmenį rengiant įvairių tipų žinyninius leidinius žymioji enciklopedija Britannica rašo: „Neabejotinai svarbiausias šiuolaikinės enciklopedijos priedas yra jos rodyklė. Jau 1614 m. Petinos arkivyskupas Antonio Zara įtraukė skirsnių rodyklę į savo Anatomia ingeniorum et scientiarum („Talentų ir mokslų anatomiją“). Graikų profesorius iš Bazelio Johannas Jakobas Hoffmannas pridėjo rodyklę prie savo Lexicon universale („Visuotinio leksikono“, 1677); Encyclopedie (prancūzų „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“, 1751–1772. – В.Щ.) baigėsi dviejų tomų Table analytique et raisonnee, papildžiusiais visus 33 tekstų, priedų ir iliustracijų tomus; o Britannica antrajame leidime (1778–1784) pateikė atskiras ilgiausių straipsnių rodykles ir net išleido pirmą atskirą pagalbinių rodyklių tomą septintajame leidime (1830–1842). Vis dėlto geros indeksavimo praktikos esmė dar nebuvo iki galo suprasta, ir tik XIX a. pabaigoje enciklopedijoms buvo parengtos iš tiesų geros pagalbinės rodyklės. XX a. enciklopedijos su pagalbinėmis rodyklėmis (ir tai toli gražu ne visos) nuolat pataria skaitytojams susipažinti su jų naudojimo taisyklėmis, nes pagalbinės rodyklės yra pažangus įrankis, kuris, taikant keletą paprastų tipografinių ir leidybinių priemonių, gali suteikti prieigą prie viso tu-

34

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

гатству информации, зафиксированной в едином алфавитном порядке» (Encyclopedias 1991: 263).

Išsamios ir įvairialypės pagalbinės rodyklės pagrįstai laikomos viena iš geriausių sovietinių enciklopedijų stiprybių. Antai, pasak Aleksandro Gorkino ir Galinos Jakuševos, antrasis Большой Советской энциклопедии leidimas (1950–1958), kurį sudarė 50 pagrindinių tomų ir 1 papildomas tomas, o jame buvo apie 100 tūkst. straipsnių, „labai daug nuveikė tobulinant enciklopedijos metodiką ir sėkmingai derinant joje moksliškumą su prieinamumu. Prie to prisidėjo ir dviejų tomų rodyklė, aktyviai taikyta nuorodų ir rubrikavimo sistema, aiški ir tiksli leidinio kalba, iliustracijos bei išsami prie straipsnių pateikta bibliografija – svarbus papildomas informacijos šaltinis enciklopedijos naudotojui“ (Горкин, Якушева 1999: 118).

Savo ruožtu 12 tomų Беларускай Савецкай энцыклапедыі (1969–1975) rengėjai papildomo, tryliktojo, tomo, kuriame buvo pagalbinės rodyklės, būtinybę pagrindė taip: „Siekdama padidinti leidinio informacinę vertę, Baltarusijos sovietinė enciklopedija papildyta dalykine ir vardų rodyklėmis bei geografinių pavadinimų rodykle. Jos padės skaitytojui rasti reikiamą informaciją ir gerokai praplės galimybes naudotis Enciklopedija. Jei 12 BelSE tomų išspausdinta apie 35 tūkst. straipsnių, rodyklėse yra daugiau kaip 100 tūkst. rubrikų ir apie 300 tūkst. nuorodų į BelSE tomus ir puslapius. Rodyklės padės BelSE rasti daugelį mokslinių terminų, geografinių pavadinimų ir informacijos apie istorinius įvykius, visuomenės bei politikos veikėjus, gamybos novatorius, mokslo ir kultūros veikėjus, apie kuriuos atskirų straipsnių nėra“ (Ад рэдакцыі 1976: 3). Iš dalies ir kaip praeityje susiformavusių enciklopedinių tradicijų rezultatą šiandien slavų konceptografijoje sėkmingai plėtojama viena jos krypčių – klasifikacinė leksikografija (Щербин 2014: 123–125).

Mūsų nuomone, būtent didžiausių pasaulio leidyklų suvoktas anksčiau minėtas pagalbinių knygų rodyklių vaidmuo lėmė, kad šiandien išsivysčiusių pasaulio šalių leidybos praktikoje knyga be rodyklės tiesiogine prasme yra „balta varna“ (Призмент 1995: 59). Be to, lenkų tyrinėtojas

Terminologija | 2016 | 23

35

Melchioras Vańkovičius kultūros nusikaltimo rodikliu pavadino knygų, daugiausia istorinių ir memuarinių, išleistų be rodyklių, sąrašą (Кнігі 1996: 16).

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta pirmiau, ypatingą nuostabą kelia faktas, kad kai kurių posovietinių šalių enciklopedistikoje įsigalėjo visiškai priešinga tendencija – iš universaliųjų ir šakinių enciklopedijų makrostruktūros šalinti tokią neatsiejamą jų dalį kaip pagalbinės rodyklės ir indeksai (dalykiniai, geografiniai, vardų ir kt.). Visų pirma, be tokių rodyklių (matyt, siekiant sumažinti leidybos išlaidas) buvo išleista nauja, 18 tomų universalioji Беларуская энцыклапедыя (1996–2004), 7 tomų regioninė enciklopedija Республика Беларусь (2005–2008), daugelis šakinių enciklopedijų: 6 tomų Энцыклапедыя гісторыі Беларусі (1993–2003), 6 tomų enciklopedija Культура Беларусі (2010–2015), vieno tomo enciklopedija Беларуская мова (1994) ir kitos. O pirmasis 12 tomų Энциклопедии для школьников и студентов (2009) tomas, kuriame temine tvarka aptariamos informacinės visuomenės problemos, neturi net turinio, privalomo kiekvienam knygos leidiniui. Vėliau (matyt, pasipiktinusių skaitytojų spaudžiama) leidykla „БелЭн“ prie šio „aklo“ tomo pridėjo vieno puslapio įkliją, kurioje nurodyti kiekvieno teminio skyriaus puslapiai.

Pirmiau minėta neigiama tendencija, pasireiškusi šiuolaikinėje Baltarusijos enciklopedistikoje, paskatino šio straipsnio autorių susimąstyti apie šiuos klausimus:

1) kaip tokios leidyklos „БелЭн“ „inovacijos“ dera su galiojančiais Baltarusijos Respublikos leidybos standartais?

2) ar tokios „inovacijos“ Baltarusijos enciklopedistikos srityje daro poveikį šalies terminografijos praktikai?

3) kam apskritai šalies terminologams ir terminografams reikalingos pagalbinės rodyklės (dalykinių rubrikų žodynai, įvairių tipų indeksai)?

Atsakymą į pirmąjį iškeltą klausimą pavyko rasti Baltarusijos Respublikos valstybinio standarto СТБ 7.202.2005 tekste Система стандартов по информации, библиотечному и издательскому делу. Справочник. Основные виды. Требования к основному тексту, аппарату издания и издательскому оформлению. 5.3.2 punkte teigiama:

36

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

standarto: „Žinyno aparatą, kaip taisyklė, sudaro: lydimasis straipsnis, santrumpų ir sutartinių ženklų sąrašai, nuorodų sistema, pagalbinė rodyklė (rodyklės), bibliografinis sąrašas, turinys, išleidimo duomenys“ (СТБ 7.202.2005: 4). Savo ruožtu šio standarto 5.3.6 punkte reglamentuojami šie klausimai: „Pagalbinė rodyklė pasirenkama atsižvelgiant į konkretaus žinyno ypatybes. Sisteminiu principu sudarytuose žinynuose privaloma abėcėlinė rodyklė. Žinynuose, kurių pagrindinis tekstas sudarytas abėcėlės tvarka, taip pat rekomenduojama įtraukti pagalbinę rodyklę. Ji gali būti dalykinė, viena bendra arba sudaryti įvairių rūšių rodyklių sistemą“ (СТБ 7.202.2005: 4). Taigi leidyklos „БелЭн“ „inovacijos“, kuriomis iš jos leidžiamų enciklopedinių leidinių makrostruktūros pašalinamos pagalbinės rodyklės, yra tiesioginis Baltarusijos Respublikos valstybinio standarto pažeidimas.

Sergejaus Griniovo-Grinevičiaus straipsnyje „О принципах создания терминологических словарей“ pavyko rasti atsakymą ir į klausimą, ar neigiamos „inovacijos“ enciklopedistikos srityje daro poveikį šalies terminografijos praktikai. Kaip teigia minėto straipsnio autorius, „tarp dažniausiai pasitaikančių esamų terminologinių žodynų trūkumų terminografijos specialistai nurodo (be kita ko, – В.Щ.) <...> kai kurių būtinų rodyklių nebuvimą žodynuose“ (Гринев-Гриневич 2007: 21).

Mūsų nuomone, vargu ar atsitiktinai šiuolaikinių enciklopedijų ir terminologinių žodynų makrostruktūroje nėra būtinų rodyklių. Greičiausiai tai skirtingos tos pačios tendencijos apraiškos, liudijančios, kad minėtų informacinių leidinių sudarytojai nesupranta esminio pagalbinių rodyklių vaidmens nuolat augančios aktualios informacijos apimties sisteminimo procese. Čia pereiname prie atsakymo į pirmiau iškeltą klausimą: kam apskritai šalies terminologams ir terminografams reikalingos pagalbinės rodyklės (dalykinių rubrikų žodynai, įvairių tipų indeksai)?

Visiems žinoma, kad įvairių mokslo disciplinų ir profesinių žinių sričių terminologiją plačiausiai apima politechniniai žodynai (kaip pavyzdį žr.: РБПС

Terminologija | 2016 | 23

37

1997–1998) ir vadinamieji „sumariniai“ žodynai. Apie pastaruosius Rusijos tyrėjai Valentinas Petuškovas ir Vladimiras Sergejevas rašo: „Sąlyginiu pavadinimu „sumarinis žodynas“ vadinamas ne universalus leidinys (pavyzdžiui, BSE, MSE ir enciklopedinis žodynas), o leidinys, priklausantis kuriai nors gana plačiai žinių sričiai, apimančiai daugelį jai pavaldžių ir net iš dalies gretimų disciplinų. Pavyzdžiui, Didžiojoje ir Mažojoje medicinos enciklopedijose sutelkta informacija apie anatomiją, psichologiją, farmakologiją, sanitariją ir t. t. Žemės ūkio enciklopedijoje pateikiama informacija apie agronomiją ir veterinariją, dirvotyrą ir botaniką ir t. t. Prieškariniais metais leistoje Techninėje enciklopedijoje buvo pateikta informacija apie visas technikos disciplinas“ (Петушков, Сергеев 1976: 17).

Šiuo metu politechniniai ir „sumariniai“ žodynai iš kitų terminų žodynų išsiskiria milžiniška apimtimi. Pavyzdžiui, RBPS 1997–1998 registras „apima apie 157 tūkstančius įvairių mokslo ir technikos sričių terminų: aviacijos, automobilių pramonės, statybos, skaičiavimo technikos, hidrotechnikos, kalnakasybos, kosmonautikos, matematikos, mašinų gamybos, metalo apdirbimo, naftos chemijos pramonės, radiotechnikos, chemijos, branduolinės fizikos ir kt.“ (РБПС 1998: 4). Savo ruožtu Baltarusijoje sukurtiniams „sumariniams“ žodynams galima priskirti Русka-беларускі слоўнік сельскагаспадарчай тэрміналогіі (РБССТ 1994), kurio registre yra daugiau kaip 70 000 terminų; Русско-белорусский словарь общественно-политической терминологии (РБСОПТ 1970), apimantis daugiau kaip 17 000 registro vienetų; ir kitus žinynus.

Gerokai siauresnę įvairių mokslo disciplinų ir profesinių žinių sričių terminijos aprėptį turi šakiniai žodynai, kuriuos rengia įvairių mokslo, ekonomikos šakų ir daugybės profesinių žinių sričių atstovai. Kaip taikliai pastebėjo Jevgenijus Vereščaginas ir Vitalijus Kostomarovas, „kiekvienas mokslas plėtoja savąją šakinę leksikografiją“ (Верещагин, Костомаров 1980: 216). Tačiau šiuolaikinė šakinė leksikografija apima ne tik įvairių mokslo disciplinų atstovų sudarytus žodynus, bet ir žinynus, parengtus įvairiose ekonomikos šakose, visuomeninio gyvenimo srityse ir daugybėje profesinių žinių sričių.

38

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

Norint susipažinti, jau pačiame pirmajame Rusijos Опыте терминологического словаря сельского хозяйства, фабричности, промыслов и быта народного: в 2-х т., kurį sudarė Vladimiras Burnaševas (1843–1844), buvo išskirtos „54 veiklos sritys, prie kurių dar pridėtos kelios rusų paprastų žmonių gyvenimo pusės“ (Татаринов 1996: 140). Savo ruožtu apžvelgdama XX a. antrosios pusės germanistų tyrėjų nuomones apie sąvokų научный язык ir специальный язык atskyrimą, Jevgenija Kakzanova aprašo itin platų ekonomikos šakų ir visuomeninio gyvenimo sričių ratą, kuriame kuriami specialieji tekstai, vėliau tampantys kalbine medžiaga šakiniams žinynams sudaryti: „Specialiesiems tekstams galima priskirti šių specialybių literatūrą: 1) teisė (B. J. d’Oro nuomone, kuris, regis, neskiria specialiųjų kalbų ir sociolektų, teisės kalbą, kaip ir medžiotojų bei jūreivių kalbas, galima priskirti prie seniausių specialiųjų kalbų); 2) medicina, kirpėjystė, akušerija; 3) medžioklė ir miškininkystė; 4) augalininkystė, gyvulininkystė (K.-D. Baumano nuomone, šios specialiosios kalbos raidą galima atsekti iki XIV a.); 5) žolininkystė; 6) kalnakasyba (čia K.-D. Baumannas konstatuoja daugybę ypatybių, būdingų viduramžių laikotarpiui); 7) veterinarija; 8) karo reikalai (K.-D. Baumannas dar mini prekybą, kalbėdamas apie šių disciplinų ypatingą kalbinę raidą XIX a.); 9) žemdirbystė, žemės ūkis (Baumano nuomone, šių specialiųjų kalbų raidą taip pat galima atsekti iki XIV a., prie jų priskiriant ir žvejybą); 10) magija; 11) technika apskritai; 12) vyndarystė; 13) jūreivystė (N. B. Gvišianio nuomone, siauros specializacijos kalbos, pavyzdžiui, boatswainų ar pilotų, mokslinės vartosenos įvairovės požiūriu yra labiausiai apribotos ir iš esmės redukuojamos iki kodų – savotiškų taisyklių rinkinių, leidžiančių kiekvieną perduodamą pranešimą susieti su tam tikru skirtingų signalų deriniu)“ (Какзанова 2008: 91).

Siekdami neutralizuoti antinomiją „mokslinės kalbos – specialiosios kalbos“, 1964 m. britų tyrėjai Michaelas Halliday, Peteris Strevensas ir Angusas McIntoshas išskyrė taikomosios lingvistikos sritį –

Terminologija | 2016 | 23

39

„kalbą specialiesiems tikslams“ (LSP) (Halliday, Strevens, McIntosh 1964), kuri netrukus buvo susiaurinta iki sąvokos „anglų kalba specialiesiems tikslams“ (ESP). Tačiau laikui bėgant šios sąvokos vidinis antinomiškumas lėmė jos suskaidymą į dvi sąvokas: „anglų kalba moksliniams tikslams“ ir „anglų kalba profesiniams tikslams“ (Upton, Connor 2013: 3149).

Posovietinėje kognityvinėje terminotyroje minėta priešprieša „mokslinės kalbos – specialiosios kalbos“ įgavo priešpriešos „siauroji, dalykinė terminų sistema – plati, socialiai orientuota terminų sistema“ pavidalą (Рычкова 2008: 11–12). Be to, siaurosios, dalykinės terminų sistemos pasižymi šiomis ypatybėmis:

1) jos glaudžiai susietos su žinių sistemomis, kurias sukūrė atitinkamos mokslo disciplinos. Valentina Novodranova apie tai rašo: „Terminų sistemų sandaros ir organizacijos samprata glaudžiai susijusi su kognityviniu termino apibrėžimu, kuris tapo įmanomas atsiradus kognityviniam mokslui ir lingvistikoje įsitvirtinus tokiai žinių paradigmai kaip kognityvinė diskursinė, nes tik šios paradigmos ribose galima išskirti pamatinius termino požymius, leidžiančius parodyti jo esmę tiek kognityviniu, tiek komunikaciniu požiūriu. <...>Taigi kiekviena žinių rūšis, reprezentuojama termine kaip kalbos ženkle, grindžiama tam tikra žmogaus sąveikos su pasauliu patirtimi; svarbiausi čia yra profesinė patirtis ir specialiosios žinios, sukauptos tam tikroje mokslo šakoje“ (Новодранова 2009: 90);

2) sparčiai daugėja siaurųjų, dalykinių terminų sistemų, susietų su atskirais mokslais, mokslo disciplinomis ir mokslo klasteriais. S. V. Griniovas-Grinevičius teigia: „Spartaus specialiosios leksikos apimties augimo tendenciją lemia tai, kad, mokslo tyrimų duomenimis, vidutiniškai kas 25 metus mokslo disciplinų skaičius padvigubėja (Britannica duomenimis, XX a. atsirado apie 2,5 tūkstančio naujų mokslų ir mokslo disciplinų). Kiekvienai naujai disciplinai reikia savos terminijos, todėl terminijų skaičius auga lavinos principu“ (Гринев-Гриневич 2011: 22). Pavyzdžiui, „1995 m. H. Vain-

40

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

... remdamasis Vokietijos aukštųjų mokyklų sąjungos specialybių katalogo duomenimis, nurodė apie 4000 įvairių mokslo specialybių arba disciplinų“ (Какзанова 2008: 90). O 2012 m. Rusijoje atlikta dabartinės šiuolaikinių mokslinių kontekstų visumos scientometrinė analizė parodė, kad „dažniausiai cituojami leidiniai, remiantis citavimu kartu, susitelkia į 84 tūkst. mokslinių klasterių (competencies), atspindinčių aktyvius įvairių žinių sričių tyrimų frontus; kiekvieną jų plėtoja grupė mokslininkų, sudaranti virtualų mokslinį kolektyvą“ (Куракова, Цветкова, Арефьев 2012: 75). Panašų šiuolaikinio mokslo sričių skaičių nurodo ir Sergejaus bei Elenos Peresleginų knyga: „iki 72 tūkstančių mokslo disciplinų 2004 m.“ (Переслегин, Переслегина 2015: 83);

3) vykdyti mokslinius tyrimus visame naujausių mokslo žinių sričių spektre, taip pat aprašyti ir žodynuose kodifikuoti siauras dalykines terminų sistemas, susijusias su šiomis naujausiomis mokslo sritimis, nesuskaičiuojamoje daugybėje disciplininių ir šakinių žodynų gali tik labai nedaug didelių ir mokslo požiūriu labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių.

Plačios socialiai orientuotos terminų sistemos taip pat turi savitų bruožų:

1) kiekvienos tokios terminų sistemos struktūroje yra bendras leksinis branduolys, būdingas įvairiausioms profesinėms kalboms. Taraso Kijako nuomone, „atskiros profesinės kalbos vartoja specifines kalbines priemones, kurios savo ruožtu gali būti vartojamos ir kitose profesinėse kalbose. Taip susiformuoja didelės kalbų klasės, turinčios bendrų požymių. Tarp profesinių kalbų galima skirti socialinių mokslų kalbas ir technikos mokslų kalbas; jos turi ne tik specifines terminų sistemas, bet ir skirtingą teksto organizaciją bei kalbinę struktūrą“ (Кияк 2009: 23). Be to, tokios didelės bendrų požymių turinčių profesinių kalbų klasės neretai įgyja atskirų lingvistikos šakų statusą. Antai Aleksandras Kravčenka rašo apie atsiradusią „daugybę greta egzistuojančių „lingvistikų“ su savomis dalykinėmis sritimis (psicho-, socio-, etno-, antropo-, neuro-, bio-, eko- lingvistika, kognityvinė lingvistika ir pan.), kurių kiekviena anaiptol nėra vienalytė...“

Terminologija | 2016 | 23 41

родной дисциплиной» (Кравченко 2015: 156). К числу названных выше видов лингвистик можно добавить как давно существующие (например, математическую лингвистику), так и совсем недавно появившиеся: медиалингвистику, уже имеющую в России свой одноимённый научный журнал; политическую лингвистику, проблемам которой посвящены целые научные конференции (СПЛ 2003); юрислингвистику, представленную многочисленными учебными пособиями (см., например: Артикуца 2004), и другие виды лингвистик. Причем в рамках таких новейших видов лингвистик выделяются и соответствующие терминографические направления: медицинская лексикография (Новоградова 1993: 9); юридическая лексикография (Василькова 2011) и др.;

2) plačių socialiai orientuotų terminų sistemų skaičius yra palyginti nedidelis ir gana stabilus. Pavyzdžiui, Vladimiras Leiščikas mano, kad specialiųjų nominacijos sričių, susijusių su atitinkamomis ekonomikos šakomis ir visuomeninio gyvenimo sritimis, sąrašą „galima apibendrintai pateikti taip: mokslas, technika, technologija (pramoninė ir žemės ūkio gamyba, ypač kompiuterinė technika ir technologija), sudarančios šiuolaikinės visuomenės „techninį pagrindą“; ekonominis pagrindas; infrastruktūra, apimanti transportą, visuomeninius ir politinius santykius, menus, masines komunikacijos priemones, įskaitant žiniasklaidą, internetą, mobilųjį ryšį ir kt. Mūsų epochoje šių sričių, taigi ir JSS [kalbų specialiesiems tikslams. – В.Щ.], skaičius, įvairiais skaičiavimais, siekia nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų, be to, daugelis jų objektų ir sąsajų požiūriu persidengia“ (Лейчик 2009: 34). Labai panašų tokių didelių bendrų požymių turinčių profesinių kalbų klasių skaičių nurodo ir T. R. Kijakas: „Šiandien kalbininkai suskaičiuoja daugiau kaip 300 profesinių kalbų“ (Кияк 2009: 23);

3) savo tyrimais aprėpti ribotą didelių profesinių kalbų klasių (JSS) spektrą ir vėliau jų rezultatus pateikti įvairių tipų specialiuosiuose žodynuose šiandien gali ir palyginti nedidelių šalių, tokių kaip Baltarusija, Lietuva ir kt., mokslas.

Šių šalių tyrėjams svarbiausia (ir sunkiausia) pereiti nuo nesuskaičiuojamos daugybės siaurų dalykinių terminų sistemų, kuriamų pasaulinio masto,

42

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

pasaulio mokslo ir technikos srityse bei fiksuojamų nesuskaičiuojamoje daugybėje disciplininių ir šakinių žodynų, prie riboto skaičiaus plačių socialiai orientuotų terminų sistemų, kuriose, Margaritos Marčuk nuomone, „sąveikauja bendroji, bendramokslinė (bendratechninė) ir siauroji specialioji leksika“ (Марчук 1997: 44). Tokios plačios socialiai orientuotos terminų sistemos paprastai fiksuojamos politechniniuose ir „suminės aprėpties“ žodynuose. Tačiau tokiems žodynams sukurti būtina parengti pakankamai universalų ir konkrečiai šaliai optimalų dalykinių rubrikų žodyną.

Šiandien šį uždavinį sunku išspręsti dėl šių aplinkybių: 1) iki šiol, kaip teigia Tatjana Kandelaki, „literatūroje nėra vieningos mokslinės kalbos leksinės-semantinės sistemos žodžių „junginių“ klasifikacijos“ (Канделаки 1986), apimančios disciplinines ir šakines terminų grupes; 2) kadangi skirtingų šalių ūkio struktūra, mokslinės ir sociokultūrinės tradicijos nesutampa, neįmanoma šioms šalims parengti vieno pagrindinių mokslo, ekonomikos ir sociokultūrinės srities šakų rubrikatoriaus, kuris leistų vienodai grupuoti tose šalyse leidžiamus terminologijos žodynus.

Mūsų nuomone, nurodytus sunkumus galima įveikti dviem pagrindiniais būdais: a) sujungti išsamiausių įvairiomis kalbomis leidžiamų terminografinių leidinių bibliografinių rodyklių dalykinius, teminius ir sisteminius indeksus, siekiant nustatyti šiuose indeksuose pasikartojančias bendriausias dalykines rubrikas; b) sudaryti konkrečios šalies pagrindinių mokslo, ekonomikos ir sociokultūrinės srities šakų nacionalinį dalykinių rubrikų žodyną, atsižvelgiant į toje šalyje jau išleistų terminologijos žodynų ir specialiųjų žinynų turinį bei pavadinimus. Vienu metu taikant abu minėtus būdus būtų galima patikrinti ir patikslinti gautus rezultatus.

Savo tyrime pamėginome pasinaudoti abiem nacionalinio dalykinių rubrikų žodyno, tinkamo terminologijos žodynams ir žinynams grupuoti, rengimo būdais. Visų pirma, siekiant įgyvendinti euristines

Terminologija | 2016 | 23

43

Pasirinkę pirmąjį kelią, atrinkome tris išsamiausius jau posovietiniu laikotarpiu sudarytus Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografinių leidinių bibliografinius rodykles (БСЭ 2002; УТ 2003; LDT 2008). Kodėl atrinkome būtent šių šalių bibliografinius rodykles? Todėl, kad Lietuva ir Ukraina yra su Baltarusija besiribojančios šalys, be to, jų ekonominis ir mokslinis potencialas pakankamai panašus į Baltarusijos, kitaip nei, pavyzdžiui, tokios ekonominės ir mokslinės milžinės kaip Rusija. Toliau buvo išrašyta visa rubrikų medžiaga, išekscerptuota iš nurodytų trijų šalių bibliografinių rodyklių, ir sukurta tam tikra daugiakalbė dalykinių rubrikų bazė (visuma). „Būtina daugiakalbės duomenų bazės sudarymo sąlyga taip pat yra viena bendra kalba-pagrindas, t. y. centrinė kalba, prie kurios galima prijungti nacionalinius terminus, susijusius su bendra (vieninga) sąvoka“ (Skujiņa, Ilziņa, Vasiljevs, Borzovs 2006: 32). Šia centrine kalba (palyginimų kalba-pagrindu) pasirinkome rusų kalbą, į kurią buvo verčiamos angliškos (iš lietuviškojo rodyklės), baltarusiškos (iš baltarusiškojo rodyklės) ir ukrainietiškos (iš ukrainietiškojo rodyklės) dalykinės rubrikos.

Taip sujungę gautą bendrą dalykinių rubrikų visumą pavadinome „Universaliuoju dalykinių rubrikų žodynu, atspindinčiu pagrindinių LSP (JSC) sąvokinį kontinuumą“. Šiame žodyne pateikiama 721 dalykinė rubrika. Iš jų tik 55 dalykinės rubrikos pateiktos visuose trijuose nagrinėtuose terminografinių leidinių bibliografiniuose rodyklėse (baltarusiškajame, lietuviškajame ir ukrainietiškajame). Išvardykime šias universaliausias dalykines rubrikas abėcėlės tvarka: akušerija, anatomija, archeologija, astronomija, bibliografija, bibliotekininkystė, biochemija, virusologija, karo mokslai, genetika, geografija, geodezija, geologija, geometrija, hidraulika, ginekologija, histologija, žurnalistika, žemėtvarka, menas, menotyra, istorija, kartografija, kriminalistika, literatūrologija, matematika, vadyba, metalurgija, meteorologija, metrologija, mineralogija, muzika, pedagogika, dirvotyra, psichologija, radioelektronika, sodininkystė, žemės ūkis, sociologija, sportas, odontologija, statyba, šiluminė technika, prekyba, fizika, fiziologija, fizinė

44

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

geografija, filosofija, chemijos technologija, chemija, ekologija, ekonomika, elektronika, elektrotechnika, kalbotyra. Iš esmės būtent šiomis dalykinėmis rubrikomis šiandien įvardijami sutampantys Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos prioritetai terminografijos srityje.

Savo ruožtu, įgyvendinus antrojo kelio galimybes rengti nacionalinį dalykinių rubrikų žodyną, remiantis Baltarusijoje jau išleistų terminologijos žodynų ir specialiųjų žinynų turiniu bei pavadinimais, užfiksuotais mūsų tyrimų kartotekoje, kurią du dešimtmečius pildėme iš pačių įvairiausių šaltinių (paskelbtų žodynų rodyklių, bibliotekų elektroninių katalogų, interneto ir kt.), gerokai išplėstas sąvokinis kontinuumas, kuriuo remiantis formuojamos nacionalinės specialiosios kalbos. Visų pirma, išnagrinėjus beveik dviejų tūkstančių Baltarusijoje išleistų terminologijos žodynų ir žinynų bibliografinius duomenis bei turinio ypatybes, pavyko nustatyti daugybę dalykinių rubrikų, kurių nebuvo mūsų nagrinėtame itin išsamiame bibliografiniame rodyklėje БСЭ 2002, kurio teminiame rodyklėje pateiktos 278 dalykinės rubrikos. Pavyzdžiui, jame buvo „praleistos“ šios dalykinės rubrikos, kurios šiuo metu iš tikrųjų atstovaujamos Baltarusijoje išleistuose terminologijos žodynuose ir žinynuose: automobilininkystė, verslas, demografija, namų ūkis, kibernetika, kino pramonė, kino menas, klasifikavimo veikla, kraštotyra, kriptologija, linų auginimas, medžiagotyra, muzikologija, mokslo studijos, daržininkystė, medžioklėtyra, darbuotojų sauga, spauda, teisė, programavimas, radiobiologija, retorika, žuvininkystė, sėklininkystė, socialinė sfera, standartizacija, staklių gamyba, tekstilės gamyba, folkloristika, chiromantija, ekskursijų studijos, energetika, juvelyrika ir daugybė kitų.

Mūsų nuomone, darniai sujungus a) anksčiau pateiktą universaliausių dalykinių rubrikų, bendrų Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografijai, sąrašą ir b) dalykinių rubrikų, apibūdinančių daugiausia baltarusiškųjų terminologijos žodynų sąvokinį turinį, sąrašą, galiausiai būtų galima sukurti pakankamai optimalų nacionalinį dalykinių rubrikų žodyną, kuriuo remiantis būtų galima spręsti šiuos terminologijos ir terminografijos uždavinius:

Terminologija | 2016 | 23 45

1) rengti plačias, į visuomenę orientuotas terminų sistemas, kuriomis paprastai grindžiamas ribotas specialiųjų kalbų skaičius. Pastarosios dažniausiai yra esamų mokslinių ir socialinių praktikų apibendrinimo ir perdavimo mechanizmas. Išvadą, kad, nepaisant gilėjančios mokslinių tyrimų specializacijos įvairiose pasaulio šalyse, šių tyrimų rezultatų socializacijos procesas vyks remiantis gana ribotu skaičiumi pagrindinių specialybių, pagrindžia šis konkretus faktas: „2000 m. nomenklatūroje [Mokslinių darbuotojų specialybių nomenklatūroje, įsigaliojusioje Baltarusijos VAK 2000 m. gegužės 4 d. įsakymu – В.Щ.] nurodytų specialybių skaičius, palyginti su 1995 m. nomenklatūra [patvirtinta Baltarusijos VAK prezidiumo 1995 m. gruodžio 5 d. nutarimu – В.Щ.], sumažėjo nuo 591 iki 405“ (Морозевич, Гулько 2000: 5);

2) sudaryti šiai šaliai tinkamiausius politechninius žodynus, „suvestinius“ žodynus, bendramokslinės leksikos žodynus, mokslinio raštingumo žodynus ir kitus panašius universalaus pobūdžio žodynus. Pats faktas, kad skirtinguose pasaulio regionuose nepriklausomai leidžiami nurodytų tipų žodynai, geriausiai įrodo, jog „šalys kuria nuosavas žodynų ir terminologijos tarnybas, nacionalinę terminiją ir terminografiją tų sričių, kurios pirmiausia svarbiausios nacionalinei raidai“ (Марчук 1992: 6);

3) reguliariai tikslinti nacionalinių mokslo ir ekonomikos šakų, pirmaujančių pagal joms skirtų disciplininių ir šakinių žodynų skaičių, sudėtį. Pavyzdžiui, ankstesniuose mūsų darbuose (Щербин 2009а; Щербин 2009б) penkios labiausiai terminografiškai išplėtotos Baltarusijos mokslo ir ekonomikos šakos buvo išvardytos taip: 1) biologijos žodynai (141 pavadinimas); 2) ekonomikos žodynai (137 pavadinimai); 3) istorijos žodynai (66 pavadinimai); 4) matematikos žodynai (48 pavadinimai); 5) lingvistikos žodynai (46 pavadinimai). Tačiau dabar neginčijama lydere pagal jai skirtų terminologijos žodynų ir šakinių žinynų skaičių Baltarusijoje tapo ekonomika (jai skirta jau daugiau kaip du šimtai įvairių tipų specialiųjų žodynų).

46

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

IŠVADOS

Atlikta pagalbinių rodyklių (dalykinių antraščių žodynų, leidinių rubrikatorių, teminių krypčių rubrikatorių, abėcėlinių, teminių, dalykinių ir sisteminių rodyklių bei indeksų) kūrimo istorijos ir šiuolaikinės sudarymo bei naudojimo praktikos analizė leidžia padaryti šias išvadas:

1. Šiuolaikiniuose terminologijos standartuose ir informatikos bei bibliotekininkystės problematikai skirtoje mokomojoje literatūroje visai įvairių tipų pagalbinių rodyklių grupei įvardyti plačiausias savo turiniu ir vartojimu terminas dalykinių antraščių žodynai, kuris žymi paprastų ir sudėtingų struktūra rubrikų visumą, turinčią tarpusavio semantinių ryšių, kurie žodynuose išreiškiami nuorodų sistema.

2. Šiuolaikinėje terminografijoje dalykinių antraščių žodynai atlieka daug labai svarbių funkcijų:

a) jie yra priemonė ieškoti reikiamo termino ir juo žymimos sąvokos vieno ar kito informacinio leidinio struktūroje;

b) leidžia grupuoti terminografinius leidinius pagal įvairias mokslo, ekonomikos ir sociokultūrinės srities šakas;

c) padeda formuoti plačias, į visuomenę orientuotas terminų sistemas, kurios paprastai sudaro specialiosios paskirties kalbų pagrindą;

d) yra sąvokinė bazė kuriant politechninius žodynus, „apibendrinamuosius“ žodynus, bendrojo mokslinio žodyno žodynus, mokslinio raštingumo žodynus ir kitus universalaus pobūdžio terminologinius žodynus;

e) padeda nustatyti nacionalines mokslo ir ekonomikos šakas, pirmaujančias pagal joms skirtų disciplininių ir šakinių žodynų skaičių.

3. Optimaliausias nacionalinis dalykinių antraščių žodynas sukuriamas darniai derinant universaliausias dalykines antraštes, bendras daugeliui nacionalinių terminografijų, ir tas dalykines antraštes, kuriomis daugiausia apibūdinamas įvairių tipų terminologinių žodynų, sukurtų konkrečios terminografijos sistemoje, sąvokinis turinys.

Terminologija | 2016 | 23 47

LITERATŪRA

Ад рэдакцыі 1976: Ад рэдакцыі. – Беларуская Савецкая Энцыклапедыя. Паказальнікі: прадметны, імянны, геаграфічных назваў, Мінск: Беларуская Савецкая Энцыклапедыя, 3.

Артикуца Н. В. 2004: Мова права і юрыдычна тэрміналогія. Навчальний посібник. 2-ге вид., Київ: Стилос.

Бонч-Осмоловская А. А. 2016: Предсказания, большие данные и новые измерители: о возможностях технологий компьютерной лингвистики в теоретических лингвистических исследованиях. – Вопросы языкознания 2, 100–120.

БСЭ 2002: Беларуская слоўнікі й энцыклапэдыі. Бібліяграфія, Нью Ёрк, Менск: Беларускі інстытут навукі й мастацтва.

Василькова Л. М. 2011: Різновиди словникових статей термінів кримінального права у юридичній лексикографії. – Термінологічний вісник 1, 168–172.

Верещагин Е. М., Костомаров В. Г. 1980: Лингвострановедческая теория слова, Москва: Русский язык.

Герд А. С. 2005: Прикладная лингвистика, Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета.

Гипертексты 1997: Морозов В. П., Тихомиров В. П., Хрусталев Е. Ю. Гипертексты в экономике. Информационная технология моделирования. Учебное пособие, Москва: Финансы и статистика.

Горкин А. П., Якушева Г. В. 1999: Большая энциклопедия России: между прошлым и будущим. – Научная книга 1–2, 113–123.

ГОСТ 7.74-96 2003: ГОСТ 7.74-96. Tarpvalstybinis standartas. Informacijos paieškos kalbos. Terminai ir apibrėžtys. – Bibliotekininkystės ir informacinės veiklos standartai, Sankt Peterburgas: Profesija, 318–343.

Гринев-Гриневич С. 2007: О принципах создания терминологических словарей. – Terminologija 14, 20–36.

Гринев-Гриневич С. В. 2011: О терминологических аспектах языковой политики. – Термінологічний вісник 1, 19–27.

Какзанова Е. М. 2008: О понятиях «Fachsprache» и «Wissenschaftssprache»: обзор мнений. – Вопросы филологии 2, 88–93.

Канделаки Т. Л. 1986: Опыт разработки принципов упорядочения терминологий (Конструирование словарей системного типа). – Современные проблемы русской терминологии, Москва: Наука, 124–140.

Кияк Т. Р. 2009: Лингвистика профессиональных языков и терминоведение. – Термінологія и знание. Материалы I Международного симпозиума, Москва: Институт русского языка им. В. В. Виноградова РАН, 21–27.

Кнігі 1996: Кнігі ці кружэлкі. – Наша Ніва 17 чэрвеня, 16.

Коузэн Т. 2015: Среднего более не дано: Как выйти из эпохи Великой стагнации. Пер. с англ., Москва: Издательство Института Гайдара.

Кравченко А. В. 2015: О предметной области языкознания. – Язык и мысль: Современная когнитивная лингвистика, Москва: Языки славянских культур, 155–172.

Куракова Н. Г., Цветкова Л. А., Арефьев П. Г. 2012: Новые инструменты анализа и прогнозирования исследовательских стратегий в глобальной науке. – Науковедческие исследования, 2012. Сборник научных трудов, Москва: ИНИОН РАН, 65–86.

Лейчик В. М. 2009: Общая типология и многоаспектные классификации специальной лексики. – Терминология и знание. Материалы I Международного симпозиума, Москва: Институт русского языка им. В. В. Виноградова РАН, 28–48.

Леонов В. П. 2007: Атлас науки, Харьков: Фонд новых технологий.

Марчук Ю. Н. 1992: Основы терминографии. Методическое пособие, Москва: ЦИИ МГУ.

Марчук М. В. 1997: Развитие и становление значений слов основного терминологического слоя. – Проблемы компьютерной лингвистики, Минск: Минский государственный лингвистический университет, 44–50.

Морозевич А. Н., Гулько Н. В. 2000: Классификация научной деятельности: проблемы реализации. – Атэстацыя 4, 3–12.

Московкин В. М. 2012: Google Books и «культурологические тренды». – Научно-техническая информация. Сер. Организация и методика информационной работы 7, 27–34.

48 Вячеслав Щербин │ Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

Научная литература 1961: Научная литература, словари, справочники и энциклопедии. Каталоги–прейскуранты на покупку и продажу букинистических и антикварных книг, Москва: Издательство Всесоюзной книжной палаты.

Новодранова В. Ф. 1993: Лексикографическое представление интернациональных терминозлементов. – Терминоведение и профессиональная лингводидактика 2, 3–12.

Новодранова В. Ф. 2009: Роль обыденного знания в формировании научной картины мира. – Терминология и знание. Материалы I Международного симпозиума, Москва: Институт русского языка им. В. В. Виноградова РАН, 89–93.

Переслегин С., Переслегина Е. 2015: «Дикие карты» будущего. Форс-мажор для человечества, Москва: Алгоритм.

Петушков В. П., Сергеев В. Н. 1976: О классификации словарей. – Проблематика определений терминов в словарях разных типов, Ленинград: Наука, 13–19.

Призмент Э. Л. 1995: Вспомогательные, но необходимые: Об указателях к содержанию новых книг. – Книжное дело 1, 56–59.

РБПС 1997–1998: Русско–белорусский политехнический словарь. В 2 т., Минск: Беларуская навука.

РБСОПТ 1970: Русско–белорусский словарь общественно–политической терминологии, Минск: Наука и техника.

РБССТ 1994: Русka–беларускі слоўнік сельскагаспадарчай тэрміналогіі, Мінск: Ураджай.

Рычкова Л. В. 2008: Терминология в обществе знания. – Вторые чтения, посвященные памяти профессора В. А. Карпова. Сборник материалов, Минск: Издательский центр БГУ, 8–13.

Серебрянникова Т. О. 2014: Предметизация документов. Учебно-практическое пособие, Санкт-Петербург: Профессия.

Словарь 1929: Словарь предметных обозначений (рубрик) библиотеки Социалистической академии, Москва: Ком. академия.

СПЛ 2003: Современная политическая лингвистика. Материалы международной научной конференции, Екатеринбург: Уральский государственный педагогический университет.

Справочные издания 1982: Справочные издания: Специфические особенности и требования, Москва: Книга.

СТБ 7.202.2005: Baltarusijos Respublikos valstybinis standartas СТБ 7.202.2005. Informacijos, bibliotekininkystės ir leidybos standartų sistema. Žinynai. Pagrindinės rūšys. Reikalavimai pagrindiniam tekstui, leidinio aparatui ir leidybiniam apipavidalinimui. Oficialus leidinys. Elektroninis išteklius. Prieiga: www.rlst.org.by/metodist/laws-ntb.html. Prieigos data: 2016-03-05.

Стратцевский Дм. 2001: Как выбрать компьютерную справочную правовую систему? – Белорусская деловая газета. Вкладыш «Конъюнктура», 27 марта, 8.

Татаринов В. А. 1996: Теория терминоведения 1. Теория термина: История и современное состояние, Москва: Московский Лицей.

УТ 2003: Комова М. Українська термінографія (1948–2002): Бібліографічний покажчик, Львів: Ліга-Прес.

Цукier К. 2013: Глава 18. Паутина знаний. – Мир в 2050 году. Пер. с англ., Москва, Манн, Иванов и Фербер: Эксмо.

Щэрбін В. К. 1995: Асноўныя напрамкі сучаснай беларускай тэрмінаграфіі. – Веснік Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта. Серыя 4. № 2, 52–55.

Щэрбін В. К. 2003: Традыцыйныя і новыя напрамкі сучаснай славянскай тэрмінаграфіі. – Мовазнаўства. Літаратура. Культуралогія. Фалькларыстыка. VIII Міжнародны з’езд славістаў (Любляна, 2003). Даклады беларускай дэлегацыі, Мінск: Беларуская навука, 210–228.

Щэрбін В. К. 2011: Структура беларускай спецыяльнай лексікаграфіі. – Лексікаграфічний бюлетень 20, 141–152.

Щербин В. К. 2003: Словарные истоки практики нелинейного письма. – Веснік Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта. Серыя 4. 2, 28–33.

Щэрбин В. К. 2009а: Pagrindinės Baltarusijos terminografijos kryptys. – Slavų terminologija 1, 59–72.

Щербин В. К. 2009б: Genetinė, parametrinė ir disciplininė baltarusių terminologinių žodynų klasifikacija. – Ukrainiečių terminologija ir dabartis. Mokslinių darbų rinkinys 8, Kyjivas: КНЕУ, 15–20.

Terminologija | 2016 | 23

49

Щербин В. К. 2014: 1.7. Структура современной славянской концептографии. – Современная лингвистика и исследования ментальности в XXI веке. Коллективная монография, Киев: Издательский дом Д. Бураго, 110–135.

Encyclopedias 1991: Encyclopaedias and Dictionaries. – The New Encyclopaedia Britannica 18, Chicago: Encyclopaedia Britannica, Inc., 257–286.

Foreword 1958: Foreword. – Murphy R.W. How and Where to Look It Up: A Guide to Standard Sources of Information, New York, Toronto, London: McGraw-Hill Book Company, Inc., V.

Griniewicz S. 2006: Terminology in the Era of Globalisation. – Terminologija 13, 10–16.

Halliday M., Strevens P., McIntosh A. 1964: The linguistic sciences and language teaching, London: Longmans.

Hayes B. 2011: Bit Lit: With digitized text from five million books, one is never at a loss for words. – American Scientist. Vol. 99. 3, 190–194.

LDT 2008: J. Gaivenytė-Butler, St. Keinys, A. Noreikaitė. Lithuanian Dictionaries of Terms. Annotated bibliographical index (1900–2005), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Murphy R. W. 1958: How and Where to Look It Up: A Guide to Standard Sources of Information. New York, Toronto, London: McGraw-Hill Book Company, Inc.

Skujiņa V., Ilziņa I. I., Vasiljevs A., Borzovs Ju. 2006: Terminology Standards in the Aspect of Harmonization for International Term Database. – Terminologija 13, 17–32.

Upton T. A., Connor U. 2013: Language for Specific Purposes: Overview. – The Encyclopedia of Applied Linguistics. Vol. 5, Chichester: Wiley-Blackwell, 3146–3155.

DALYKINIŲ RUBRIKŲ ŽODYNŲ VAIDMUO SISTEMINIME IR ŠIUOLAIKINĖS TERMINOGRAFIJOS RAID OJE

Straipsnyje nagrinėjama pagalbinių rodyklių (dalykinių rubrikų žodynų, leidinių rubrikynų, teminių rubrikynų, abėcėlinių, teminių, dalykinių ir sisteminių rodyklių) kūrimo ir naudojimo praktika. Pagrįstas termino словарь предметных рубрик (dalykinių rubrikų žodynas) vartojimo tikslingumas praktikoje naudojamoms terminų žodynų klasifikacijoms įvardyti. Apžvelgta tokio tipo informacinių leidinių, kaip pagalbinės rodyklės, formavimosi ir raidos istorija bei galimybės jas panaudoti nacionalinių kalbų terminijos fondų sisteminimui. Palyginti Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografų parengti dalykinių rubrikų žodynai ir sudarytas bendrų dalykinių rubrikų, kurias terminų žodynų bibliografijos rodyklėse naudoja baltarusių, lietuvių ir ukrainiečių terminografai, sąrašas. Nustatyti sutampantys Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos prioritetai terminografijos srityje ir dalykinių rubrikų žodynų naudojimo perspektyvos svarbiausiems dabartinės terminografijos uždaviniams spręsti. Dalykinių rubrikų žodynai a) gali būti terminų ir jais žymimų sąvokų paieškos terminų žodyno tekste priemonė, b) padeda grupuoti terminų žodynus pagal įvairias mokslo, ekonomikos ir sociokultūrinės srities šakas, c) gali būti sąvokinis pagrindas kuriant politechnikos, bendramokslinės leksikos ir kitus žodynus, d) padeda nustatyti mokslo ir ekonomikos šakas, kurios pirmauja pagal joms skirtų terminų žodynų skaičių.

DALYKINIŲ ANTRAŠČIŲ ŽODYNŲ VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖS TERMINOGRAFIJOS SISTEMINIME IR PLĖTROJE

Straipsnyje aptariama pagalbinių rodyklių (dalykinių antraščių žodynų, abėcėlinių, dalykinių ir sisteminių rodyklių ir kt.) rengimo ir naudojimo praktika. Pagrindžiama, kodėl esamoms praktinėms terminologinių žodynų klasifikacijoms įvardyti vartojamas terminas словарь предметных рубрик (dalykinių antraščių žodynai). Apžvelgiama šio tipo žinynų, kaip pagalbinių rodyklių, susidarymo ir raidos istorija

50

Вячеслав Щербин

Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии

ir jų naudojimo galimybės nacionalinių kalbų terminologiniams fondams sisteminti. Pateikiama Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografų sudarytų dalykinių antraščių žodynų lyginamoji analizė. Sudarytas bendras dalykinių antraščių registras, apimantis Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografų terminologinių žodynų bibliografinėse rodyklėse vartojamas antraštes. Nustatyti Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos terminografijos prioritetų panašumai. Apibrėžtos dalykinių antraščių žodynų naudojimo perspektyvos sprendžiant pagrindines šiuolaikinės terminografijos problemas. Dalykinės rodyklės: a) padeda terminologinio žodyno tekste surasti terminą ir jo sąvoką; b) grupuoja terminologinius žodynus pagal įvairias mokslo, ekonomikos ir sociokultūrinės srities šakas; c) sudaro sąvokinį pagrindą kuriant politechninius žodynus, bendrosios mokslinės leksikos žodynus ir kt.; d) padeda nustatyti pagrindines mokslo ir ekonomikos sritis pagal su jomis susijusių terminologinių žodynų skaičių.

Gauta 2016-06-15

Viačeslavas Konstantinovičius Ščerbinas

Sisteminės analizės ir strateginių tyrimų centras

Baltarusijos nacionalinė mokslų akademija

Akademičeskaja g. 1, 220072, Minskas, Baltarusijos Respublika

El. paštas: [email protected]

Terminologija | 2016 | 23

5 1