Literatūros terminų pastiss (pastiche) ir parodija (parody) supratimas ir vartojimas Latvijos literatūros moksle

ANITA HELVIGA

Liepāja University

Kurzeme Institute of Humanities

SIGITA IGNATJEVA

Liepāja University

Kurzeme Institute of Humanities

RAKTAŽODŽIAI: pastiss, parodija, literatūros terminai, latvių terminija

ĮVADAS

Terminai, kaip ir bet kuris kalbos leksinis vienetas, kinta. Tiriant Latvijos literatūros mokslo terminijos formavimąsi ir raidą, ypatingas dėmesys skiriamas terminams, kurie patyrė įvairių semantinių ir funkcinių pokyčių. Šiame straipsnyje nagrinėjami du tokie terminai – pastiss ir parodija. Terminai pastiss ir parodija Latvijos literatūros moksle nėra nauji, tačiau jų aiškinimai nevienareikšmiai, o kelios semantinės niuansų linijos tebesirutulioja. Taip nutinka dėl sąvokų interpretavimo giminingose srityse ir skirtingose kultūrose, jų tarpusavio sąveikos ir įtakos. Esama požiūrio, kad pastiss taip pat yra parodija, taigi šios sąvokos sujungiamos. Toks požiūris yra pernelyg siauras ir neleidžia visapusiškai semantiškai bei funkciškai suvokti terminų, todėl neužtikrina tinkamo ir tikslaus jų vartojimo.

Straipsnio tikslas – atskleisti pagrindinius terminų pastiss ir parodija suvokimo ir vartojimo ypatumus pagal Latvijos literatūros mokslo raidos chronologiją, pabrėžiant terminų specifiką ir fiksuojant jų pokyčius.

Siekiant išnagrinėti platesnį terminų vartojimo lauką, pateikiama pavyzdžių iš bendrųjų kalbos žodynų, literatūros mokslo srities leidinių, vadovėlių ir periodikos, taip pat terminų žodynų.

40

Anita Helviga | Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastiss (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

Straipsnį sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje aprašoma termino pastišš atsiradimo istorija ir forma, pateikiamas jo aiškinimas bei apibrėžtis, lyginama termino semantinė interpretacija giminingose srityse ir kontaktinėse kalbose, atskleidžiami transterminologizacijos ypatumai. Antrojoje dalyje analizuojami žodžio / termino parodija aiškinimai įvairiuose leksikografiniuose (įskaitant terminografinius) šaltiniuose ir atskleidžiami žodžio determinologizacijos aspektai. Palyginimui pasitelkiami dviejų kontaktinių kalbų (anglų ir rusų) leksikografiniai šaltiniai, nes žodžių (įskaitant terminus) semantinius pokyčius veikia kur kas platesnė lingvistinė erdvė nei viena kalba.

1. TERMINAS PASTIŠŠ

Terminas pastišš Latvijos muzikologijoje vartojamas kur kas dažniau nei Latvijos literatūros moksle. Atrodo, kad šis žodis į latvių kalbą įvestas kaip muzikos terminas. Žodį pastišš galima rasti keliuose latvių kalbos žodynuose. Jo reikšmė paprastai aiškinama kaip „stiliaus imitacija, atkūrimas“. Reikėtų paminėti, kad šis žodis (taigi ir terminas) nėra plačiai žinomas – Latvijos žiniasklaidoje intelektualai dažnai klausia: „Kas yra pastišas?“

1.1. Skolinio adaptacija latvių kalboje

Latviškas žodis pastišš „pastišas“ yra pasiskolintas iš prancūzų pastiche, kuris pats yra skolinys iš italų pasticcio „mišinys, samplaika“. Dėl tinkamos latviškos žodžio formos nesutariama: terminas vartotas įvairiomis formomis – ir vyriškosios giminės (pastišš), ir moteriškosios giminės (pastiša), linksniuojamas ir nelinksniuojamas (pasticio, pastićo, pastičio) žodis:

„Pastičio ir savervējums no jau agrāk uzrakstītām arijām, kurām tagad piemēro citu tekstu.“ (Sproģis 1921: 14);

„[..] lieliskas ir Klieņa dzeju pastišas.“ (Grīns 1956a: 5);

„[..] kāpēc tāds pastišš būtu vajadzīgs.“ (Sarma 1983: 24);

„[..] cik šinī skatē ir nopietnu veikumu, cik šarlatānisku eksperimentu [..] un pasticio darbu?“ (Dambergs 1986: 3);

„Pastičo – stila imitācija, atdarinājums.“ (Ausekle u. c. 1997: 421)

Taigi visos šios skirtingos skolinio formos – pastišš, pastiša, pastićo, pasticio, pastičio – latvių kalboje vartojamos tai pačiai sąvokai žymėti. Nelinksniuojamos formos daugiausia vartotos šaltiniuose, išleistuose

Terminoloģija | 2017 | 24

4 1

iki Antrojo pasaulinio karo ir Latvijos emigrantų leidiniuose. Nors šiuolaikinėje latvių kalboje galima aptikti įvairių termino gramatinių formų, vyraujanti forma yra linksniuojama vyriškosios giminės pastiss, kurią galima laikyti normine.

1.2. Sąvokos, žymimos terminu pastiss, aiškinimas ir apibrėžimas

Latvių kalba esama nedaug šaltinių, kuriuose pateikiamas pastiss apibrėžimas. Pagrindiniai aiškinimo elementai yra stiliaus imitavimas, stilizacija, atkartojimas.

Terminas pastiss pirmą kartą Latvijos periodiniuose leidiniuose paminėtas XX^th a. pirmojoje pusėje; tenka pripažinti, kad jis buvo vartojamas tik muzikos srityje, reikšme „anksčiau žinomo kūrinio imitacija, variacija, konstravimas“. Toks pat aiškinimas pateikiamas ir autoritetingame leksikografiniame leidinyje Latviešu konversācijas vārdnīca. Pavyzdžiui:

„[..] lūžis Glucko sąmonėje įvyko Londone, kur jam kartą buvo pavesta parašyti vieną „p a s t i č i o“. [..] Šiam p a s t i č i o Gluckas parinko būtent tas vietas iš savo operų, kurios publikai labiausiai patiko.“ (Sproģis 1921:14);

“1738. [gada] 25. febr. viņš [Hendelis] dod pirmuzvedumā operu “Alesandro Severo”, kas gan rakstīta kā “p a s t i č o”, tas ir, izmantojot ārijas un gabalus no viņa citām operām.” (Rollāns 1935: 39);

„P a s t i č o (it. pasticcio ‘paštetas’): 1) opera, kurios muzika sudaryta iš ankstesnių įvairių kompozitorių kūrinių, pritaikant juos naujam libretui; taip pat operos, sukurtos kaip kolektyvinio darbo rezultatas; 2) kompozicijos, prie kurių kūrimo prisidėjo keli kompozitoriai, ypač variacijos.“ (LKV 1937–1938, 31106)

Literatūros teorijoje šis terminas įsitvirtino labai pamažu ir, regis, nenoriai. Sovietmečiu šis terminas beveik nevartojamas, todėl jo nėra svarbiausiame sovietmečio leksikografiniame leidinyje Latviešu padomju enciklopēdija (LPE 1981–1988), gausiuose Vitoldo Valeinio poetikos darbuose (pvz., Valeinis 1961; Valeinis 1978; Valeinis 1982) ar vadovėliuose (pvz., Bībers et al. 1983; Grase 1988; Ausekle et al. 1990). Šis žodis neminimas nei pagrindiniame latvių kalbos žodyne Latviešu literārās valodas vārdnīca (LLVV 1972–1996), nei sovietmečiu išleistuose svetimžodžių žodynuose (pvz., SV 1951; SV 1969; SV 1978).

In the recent period of the development of terminology (after 1990, cf. Baltiņš 2006: 72), the explanation of the meaning (general and termino-

42

Anita Helviga | Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastiss (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

Latvių leksikografijoje pastišo (loginis) aspektas vis dar dažniausiai ignoruojamas. Šis terminas neminimas naujausiame latvių kalbos žodyne (MLVV-e) ar muzikos, kultūros ir literatūros terminų leidiniuose, kuriuose jis turėjo būti įtrauktas, pavyzdžiui, Muzikos terminų žodyne (Torgāns 2010), Meno ir kultūros žodyne (Aldersons 2011), Modernizmo ir postmodernizmo literatūros skaitytojų žodyne (Skalberga 2011). Dvikalbiuose žodynuose taip pat pastebimas žodžio pastišas vengimas – šis terminas visiškai arba iš dalies pakeičiamas terminu stilizacija („stilizavimas“), pavyzdžiui, Anglų–latvių ir latvių–anglų kalbų žodyne: latvių–anglų dalyje šis terminas neminimas, o anglų–latvių dalyje pastiche verčiamas kaip pastičo (muzikoje) ir stilizacija (literatūroje) (ALLAV 2003: 314). Reikėtų paminėti, kad terminologinė žodžio stilizacija reikšmė panaši, bet netapati. Pasak Janīnos Kursītės, stilizacija reiškia būdingiausių autoriaus, literatūrinės krypties ar epochos bruožų perėmimą ir įtraukimą į kitos krypties, epochos ar autoriaus tekstą (Kursīte 2002: 389). Nesigilinant į stilizavimo detales, galima daryti išvadą, kad šiuolaikinė interpretacija glaudžiai sieja stilizaciją su abiem žodžiais žymimų sąvokų – pastišo ir parodijos – aiškinimu.

Šiuolaikinis leksinės ir terminologinės žodžio pastišs reikšmės supratimas grindžiamas įvairiuose šaltiniuose pateiktais paaiškinimais. Palyginimui pasitelkti keturi šaltiniai: Lielā enciklopēdiskā vārdnīca (LEV 2003), priklausantis bendrojo pobūdžio enciklopediniams žodynams; J. Kursītės terminologinis poezijos žodynas Dzejas vārdnīca (Kursīte 2002); literatūros mokymosi vadovas vidurinei mokyklai (Lukaševičs, Mickeviča, Sokolova 2007) ir svetimžodžių žodynas Ilustrētā svešvārdu vārdnīca (ISV 2005), kuriame turėtų būti paaiškinta bendra skolinio reikšmė.

„Pastičo – meno kūrinys, kuriame sąmoningai imituojamas kitos epochos arba menininko stilius.“ (LEV 2003: 781);

„Pastišs (pranc. pastiche), arba pastičo, – poststruktūralistinės poetikos terminas, kilęs iš italų pasticcio, reiškiančio stilizaciją, įvairių operų fragmentų sudėjimą į vieną popuri. Vartojamas daugiausia dviem reikšmėmis: 1) parodijos arba saviparodijos rūšis, kuri, postmodernistų požiūriu, leidžia kovoti su sustabarėjusia kalba, kalbinėmis ir poetinėmis klišėmis; 2) rašymo būdas, laisvai operuojantis įvairiausių stilių, krypčių ir srovių elementais, sudėliojant juos kartu „kaip išeina“.“ (Kursīte 2002: 299);

Terminoloģija | 2017 | 24

43

„Pastiss – parodijos rūšis, apimanti ir eksperimentinę formą, ir saviparodiją. [..] Tradicinė parodija postmodernizmo sąlygomis nebegali egzistuoti, nes autoritetai panaikinti, o jų vietą užima pastišas, kuris iš esmės yra parodijos parodija. Taip sąmoningai maišomi ir jungiami įvairių meninių stilių elementai bei literatūros žanrai, vartojami įvairūs leksikos sluoksniai ir skirtingos socialinės pozicijos.“ (Lukaševičs, Mickeviča, Sokolova 2007: 109);

„Pastičo [it. pasticcio „paštetas“] – paveikslas, žymaus menininko kūrinio imitacija.“ (ISV 2005: 552)

Pirmajame paaiškinime pabrėžiamas sąmoningos imitacijos principas, antrajame pastišas apibrėžiamas kaip saviparodijos rūšis, siejama su postmodernizmo estetika. Trečiajame paaiškinime ši sąvoka aiškinama kaip parodijos parodija, kurioje sąmoningai maišomi kalbiniai, stilistiniai ir žanriniai elementai. Ketvirtasis paaiškinimas yra susiaurintas, nes ši sąvoka siejama išimtinai su tapyba.

1.3. Termino aiškinimai anglų ir rusų kalbų šaltiniuose

Terminijos ir leksikografijos raidai neabejotinai daro įtaką pagrindinės kontaktinės kalbos, todėl naudinga panagrinėti anglų ir rusų kalbų terminografinius šaltinius.

Pažymėtina, kad latvių šaltiniuose pastišo aiškinime paprastai nenurodomas šio stilistinio reiškinio vertinamasis aspektas, nors iš konteksto galima suprasti, kad terminas vartojamas arba neutralia, arba neigiama konotacija. Priešingai, anglų kalbos šaltiniuose pabrėžiama, kad pastišas gali būti kuriamas laikantis tam tikro požiūrio į šaltinio tekstą arba hipot tekstą – neutralaus, teigiamo arba neigiamo.

Palyginimo tikslais pateikiamos dvi anglų kalbos šaltinių išsamios termino aiškinimo citatos:

„Pastiche [pas-teesh] Literatūros kūrinys, sudarytas iš elementų, pasiskolintų iš įvairių kitų rašytojų arba konkretaus ankstesnio autoriaus kūrybos. Terminas gali būti vartojamas menkinamąja reikšme, nurodant originalumo stoką, arba neutralesne prasme – kalbant apie kūrinius, kuriuose sąmoningai ir žaismingai imituojant pagerbiami kiti rašytojai. Pastišas nuo parodijos skiriasi tuo, kad imitacija jame pasitelkiama kaip meilikavimo, o ne pašaipos forma, o nuo plagiato – tuo, kad nesiekiama apgauti. [..] Dažnas pastišo naudojimas įvardijamas kaip būdingas postmodernizmo bruožas.“ (Baldick 2008: 249);

„Pastiche Nesvarbu, ar šis terminas taikomas kūrinio daliai, ar visam kūriniui, jis reiškia, kad kūrinį didžiąja dalimi sudaro daugiau ar mažiau nepakeistos frazės, motyvai, vaizdai, epizodai ir pan., pasiskolinti iš kitų autoriaus (autorių) kūrinio (kūrinių). Šis terminas dažnai vartojamas

4 4

Anita Helviga

Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastīš (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

laisvai menkinamai apibūdinti bejėgiško skolinimosi būdą, dėl kurio nesubrendęs ar neoriginalus kūrinys atrodo tarsi citatų mozaika. Tiksliau, ši sąvoka turi dvi pagrindines reikšmes [..]. Esama pastišo rūšies, kuria siekiama kraštutinesne ir prieinamesne forma atkurti didžiųjų rašytojų manierą. Ji linkusi pašalinti įtampas, sukurti ryškesnį ir nugludintą įspūdį, atrinkti ir kartoti mėgstamus stilistinius ypatumus bei sulydyti juos į naują visumą, pasižyminčią paviršutiniška darna ir tvarka. Skirtingai nuo plagiato, tokio tipo pastišu nesiekiama apgauti: tai literatūra, atvirai įkvėpta literatūros [..]. Antrasis pagrindinis pastišo vartojimo būdas nėra pagarbus ir palankus, bet nepagarbus, o kartais ir demaskuojantis. Užuot išlyginęs šaltinio (-ių) dviprasmybes, jis jas išryškina. Jo negalima visiškai atskirti nuo PARODIJOS, tačiau parodistui pakanka tik retkarčiais užsiminti apie originalą, o pastišo autorius kruopščiai jį atkuria, dažnai sudarydamas pasiskolintų stilių mišinį [..]. Daugelis specializuotų pastišo vartojimo atvejų primena šį literatūrinį žaidimą: jis gali suteikti kūriniui enciklopedinį mastą, aprėpdamas visus ankstesnius stilius (Joyce’o „Ulisą“); jį pasitelkia rašytojai, norintys išreikšti ironišką mintį, kad kalba juos pasiekia jau kaip antrinė ir stilizuota (George’o Herberto „Jordan I“). Daugelis rašytojų, dėl įvairių priežasčių atsisakančių susikurti savitą stilių, sukuria ir bendrą pastišo įspūdį [..]. Fredricas Jamesonas teigia, kad postmodernizme parodiją pakeitė pastišas, kai visi praeities kultūriniai stiliai gali būti pasisavinami ir naudojami: „Pastišas, kaip ir parodija, yra savito ar unikalaus, idiosinkratiško stiliaus imitacija, kalbinės kaukės dėvėjimas, kalbėjimas mirusia kalba. Tačiau tai neutralus tokio mėgdžiojimo būdas, neturintis jokių slaptų parodijos tikslų, amputuotas nuo satyrinio impulso, be juoko“ (Childs, Fowler 2006: 167–168).

Šiuose aiškinimuose pabrėžiamas pastišo ryšys su parodija ir postmodernizmo estetika, sąmoningu kitų literatūros kūrinių mėgdžiojimu, literatūriniu ir kalbiniu žaidimu.

Bendrinės kalbos leksikoje (ne šios srities terminijoje) arba plačiąja prasme pagrindinis pastišo bruožas yra imitacija, kai imituojamas konkretus kūrinys, autorius ar laikotarpis:

„pastiche – meno kūrinys, sukurtas stiliumi, imituojančiu kitą kūrinį, menininką ar laikotarpį.“ (COED 2002: 1043);

„pastiche – 1. paveikslas ar muzikinė kompozicija, sudaryta iš įvairių šaltinių arba juos imituojanti. 2. literatūros ar kitas meno kūrinys, sukurtas žinomo rašytojo, menininko ir pan. stiliumi.“ (OID 2000: 598)

Pastišo ryšys su parodija ir saviparodija, taip pat su postmodernizmu, dar labiau pabrėžiamas pastišo apibrėžtyse rusų šaltiniuose:

Terminologija | 2017 | 24

45

„Пастиш – tai (iš ital. pasticco – opera, sudaryta iš kitų operų fragmentų; popuri) klasikinio modernizmo parodijos pakaitalas postmodernizme. Pastišas nuo parodijos skiriasi tuo, kad dabar nebėra ko parodijuoti, nebėra rimto objekto, iš kurio būtų galima pasišaipyti. Kaip rašė O. M. Freidenberg, parodijuoti galima tik tai, kas „gyva ir šventa“. Postmodernizmo epochoje niekas nėra gyva, juo labiau – šventa.“ (TextoLogia-e);

„Пастиш – postmodernizmo terminas, redukuota parodijos forma. Pradiniuose postmodernizmo meninės praktikos apmąstymo etapuose jo teoretikai ją aiškino arba kaip specifinę parodijos formą, arba kaip saviparodiją.“ (ЛСТ-е);

„Пастиччо (iš ital. pasticcio, pažodžiui „paštetas“, perkeltine reikšme – „mišinys“) – kelių autorių kūrinių junginys; kartais tokiu deriniu siekiama sukurti naują kūrinį. Artima pastišui yra šiuolaikinė literatūrinė kompozicija – kelių vieno ar kelių autorių kūrinių montažas pagal teminį požymį. Tačiau pastiše glūdi ir satyrinė prasmė, esama parodijavimo elemento; todėl pastišas dažnai siejamas su parodija.“ (СЛТ-е)

Taigi anglų ir rusų leksikografiniuose šaltiniuose terminas pastiche šiuolaikine reikšme glaudžiai siejamas su postmodernizmo estetika, tačiau latvių kalboje toks supratimas dar nėra plačiai paplitęs.

Latvių literatūrologijoje dar nėra paskelbta tyrimų apie pastišo vartojimą, o lietuvių literatūrologijoje yra Laura Auksutytės tyrimas Pastišas lietuvių literatūroje: žaidimas klasikų kaukėmis (Pastiche in Lithuanian Literature) (žr. Auksutytė-e). Išsamus tyrimas, plataus pavyzdžių spektro analizė ir būdingųjų ypatybių nustatymas suteiktų visapusiškos informacijos sąvokos turiniui apibūdinti ir leistų pasiūlyti adekvatų žodžio pastišs leksinės ir terminologinės reikšmės apibrėžimą. Kol kas latvių literatūrologijoje toks tyrimas nėra atliktas.

1.4. Termino pastišs vartojimas ankstesniais latvių terminijos raidos etapais

Kaip minėta pirmiau, sovietmečiu šis terminas vartojamas labai retai, o latvių emigrantų periodikoje jis gana dažnai vartojamas stiliaus / kalbos imitacijai, stiliaus / kalbos atkūrimui įvardyti; kartais šis terminas vartojamas su paaiškinimu, kad nei skaitytojai, nei literatūros kritikai nevisiškai suvokia termino reikšmę:

46 Anita Helviga Comprehension and use of the literary terms pastišs (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

“Mūsų originalioji proza dar nesulaukė nė šimto metų, jos atšaka išaugo sparčiai, be didesnių tradicijų – kur jai varžytis, pavyzdžiui, su Džeimsu Džoisu, kuris savo „Uliso“ skyrius parašė kone kiekvienu skirtingu imituotu anglų literatūros laikotarpio stiliumi (pastišu).” (Grīns 1955: 8);

“Taigi romano autoriui [Jāniui Sarmam] tik retkarčiais pasitaiko „persistengti“ su senoviškos raiškos pastišu.” (Pļavkalns 1967: 11);

“Sunkiausia išgauti tą kalbos formą, kuri vadinama pastišu (imituota kalba). [..] Pastišą išgauti labai sunku todėl, kad norint tai pasiekti reikia iki menkiausios smulkmenos pažinti ankstesnio laikotarpio ekonominį, dvasinį ir politinį gyvenimą. Tačiau kadangi būtent kalboje slypi giliausia laikotarpio prasmė, šių sunkumų, reikalaujančių metų, tenka imtis. Žinoma, skaitytojui tai tėra „senamadiška“ kalba, ir net daugelis kritikų nežino, kam toks pastišas reikalingas.” (Sarma 1983: 24)

„Sunkiausia įgyti tą kalbos formą, kuri vadinama pastišu (imituojama kalba). [..] Pastišą sukurti labai sunku todėl, kad, norint tai padaryti, reikia iki smulkmenų pažinti ankstesnio laikotarpio ūkinį, dvasinį ir politinį gyvenimą. Tačiau kadangi būtent kalboje slypi giliausia laikotarpio prasmė, reikia imtis šių sunkumų, kuriems įveikti prireikia metų. Žinoma, skaitytojui tai tėra „senamadiška“ kalba, ir net daugelis kritikų nežino, kam toks pastišas reikalingas.“ (Sarma 1983: 24)

Dažniausiai šis terminas vartojamas ir aiškinamas XX a. šeštajame dešimtmetyje latvių emigrantų periodiniuose leidiniuose Laiks ir Austrālijas Latvietis skelbtuose Švedijoje gyvenusio latvių literatūros kritiko Jānio Grīnso (1890–1966) straipsniuose:

“Šiame romane [Anšlavo Eglīčio „Līgavu mednieki“] mažiau įtaigiai skamba įterptieji eilėraščiai ir humoristinis laiškas, parašyti imituotu stiliumi (pastišu).” (Grīns 1957a: 3);

“Pažymėtina, kad kartais rašytojai mano esant reikalinga imituoti svetimą stilių, o leksika (taip pat ir sintaksė) čia atlieka svarbų vaidmenį. Rūd. Blaumanis viename humoristinių eilėraščių cikle subtiliai imitavo kelių poetų stilių. Aleksandro Grīno „Krustnešu gaitas“ parašytas imituojant kronikų stilių ir leksiką. Jānis Sarma taip pat pademonstravo gerus gebėjimus (Vīru valoda), imituodamas kai kurių XIX a. laikotarpių stilių. Imituotas, pamėgdžiotas stilius vadinamas pastišu (iš prancūzų pastiche).” (Grīns 1956b: 8)

Kaip matyti iš pirmiau pateiktų pavyzdžių, J. Grīns pabrėžia, kad pastišas yra sąmoningai pasirinkta, imituota kalba arba stilius, kuriuo tikslingai mėgdžiojamas autorius ar laikotarpis. Tik retkarčiais juo siekiama sukurti komišką efektą.

Kaip matyti iš pirmiau pateiktų pavyzdžių, J. Grīns pabrėžia, kad pastišas yra sąmoningai pasirinkta, imituojama kalba ar stilius, kuriuo siekiama pamėgdžioti autorių arba laikotarpį. Tik kartais juo siekiama komiško efekto.

Kartais, pavyzdžiui, Konstantīno Raudivės knygoje Epochų griovėjai vartojama žodžių grupė pastišo stilius „pastišinis stilius“, apibūdinant situaciją, kai tema, siužetas, patirtys nėra tie

Terminoloģija | 2017 | 24

47

svarbiausi literatūros kūrinio dėmenys, užleisdami vietą sąmoningai stilizacijai, deriniams ir stilistinėms ištobulinimo priemonėms:

„Prustas yra keisčiausias intelektualiosios Prancūzijos kompozitas: jo pastišinis stilius, jo niuansų subtilumas, jo derinių sublimacija, jo sąmonės stilizacija pasiekia tas dvasingumo ribas, kur medžiaga, tematika, įžvalga, išgyvenimas praranda savo pirmykštę reikšmę [..].“ (Raudive 1974: 61)

1.5. Šiuolaikinis termino pastišas kontekstas

Terminas pastišas pastaruoju Latvijos terminijos raidos laikotarpiu (nuo 1990 m.) tampa vis populiaresnis. Jis vartojamas rašant apie XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių literatūrą ir nusako tam laikotarpiui būdingą kalbos pasirinkimą, pavyzdžiui, Ingridos Kiršentālės straipsnyje apie Aleksandrą Grīną:

„[Aleksandras Grīnas] kaupė medžiagą keliems vėlesniems literatūros kūriniams, kuriuos rašė pastišu, mėgdžiodamas senųjų laikų kalbą.“ (Kiršentāle 1994: 66)

Dažniausiai šis terminas vartojamas kalbant apie postmodernizmo estetikos teorinius aspektus; į latvių kalbą jis atėjo verčiant mokslinius tekstus (pvz., Boiko 1989), skelbiant latvių literatūros teoretikų darbus (pvz., Berelis 2001) ir tyrinėjant postmodernizmą teatre (pvz., Gulbe 2004):

„Hibridizacija, arba mutuojanti žanrų reprodukcija, apima ir tokias formas kaip parodija, travestija ir pastišas. [..] Reprezentaciją praturtina ir klišės, ir plagiatai [..], parodija ir pastišas, popsas ir kičas.“ (Boiko 1989: 4);

„Idėja apsuko visą ratą: nuo tekstų, skirtų aukščiausio lygio intelektualams, iki trivialiosios literatūros, o iš jos – atgal į „rimtąją“ literatūrą, kuri dabar nesidrovi tiems patiems aukštakakčiams siūlyti trivialiųjų žanrų parodijas? pastišus? inversijas? kitaip tariant, rimtai vertinti dalykus, kurie visai neseniai laikyti banaliais ir netinkamais save gerbiantiems rašytojams.“ (Berelis 2001: 146);

„Pagrindinę – sakraliąją – herojaus temą užgožia periferinė tema apie aprobėzuotą tautą, plėtojama parodijos ir pastišo forma.“ (Gulbe 2004: 170)

Šiuo metu Latvijos periodikoje, kasdienėje komunikacijoje ir elektroninėje aplinkoje galima rasti įvairių šio termino aiškinimų, atskleidžiančių šiuolaikinį jo supratimą ir vartojimą, kuriems būdingas glaudus sąvokų pastiša ir parodija ryšys. Pirmasis pavyzdys – citata iš Rihardo Rubino esė Smiekli, no Homēra līdz pastišam („Juokas nuo Homero iki pastišo“) (žr. Rubīns 2008-e),

48

Anita Helviga | Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastišs (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

antrasis ir trečiasis pavyzdžiai – iš internete prieinamos informacinės medžiagos (žr. Postmodernisma ABC-e; Kulturoloģija-e):

„Pastišas. Postmoderni parodija. Kvietimas šiuolaikiškai šyptelėti, pasijuokti iš savęs, suvokiant situacijos tragikomiškumą. Ironiškas spleenas, dekonstrukcija, bet jokiu būdu ne nihilizmas. Veikiau nauja plokštuma (vertybių sistemos koliažas), kuri, patikrinta patirties, pretenduoja į naują tiesą, kuriai nereikia įrodymo. Abejok viskuo, tačiau visada išsaugok šypseną. Šizofreniškas diskursas, kritikuojantis „bepročius“, kurie laiko save „normaliais“. Menipėja – polinkis atsisakyti estetinių vertybių. Šokiruoti bjaurumu, net patologija. Menas yra viskas. Tai ne pėsčiojo ar važiuojančiojo vežimu požiūris. Paskubomis mestelėta replika. Atsitiktinumas – gyvenimo karalienė. Besijuokiantis žmogus – puikus pakeleivis.“ (Rubīns 2008-e);

„Kas yra pastišas ir kuo jis skiriasi nuo parodijos?

Pastišas yra unikalaus stiliaus imitacija, stilistinės kaukės naudojimas, kalbėjimas mirusia kalba, neutrali mimikrija, veiksmas be slapto noro parodijuoti ir be satyros ar pašaipos; pastišas yra parodija, praradusi humoro jausmą.

Postmodernistams parodija, regis, atrodė pernelyg nuosaiki, nes ji primena apie gyvenime pasitaikančias normalias apraiškas. Be to, ne tik normalias, bet ir ryškias bei unikalias apraiškas, kurias auditorija parodijose akimirksniu atpažįsta.

Pakartokime: postmodernizmui nieko kito neliko, kaip tik atsigręžti į pastišą, nes stilistinės inovacijos neįmanomos – galima tik imituoti mirusius stilius, kalbėti tų stilių balsu, slepiantis už kaukės. Tai reiškia, kad postmodernizmas siekia meno, tik kitu keliu. O tai reiškia, kad vienas pagrindinių postmodernistinio meno rezultatų bus meno nuslydimas į „senojo“ meno valdžią.“ (Postmodernisma ABC-e);

„Pastišas – stilizacija, parodijos ar saviparodijos rūšis; taip pat rašymo būdas, laisvai pasitelkiantis įvairiausių stilių, krypčių, srovių elementus ir sudėliojantis juos „kaip išeina“.“ (Kulturoloģija-e)

Nors termino pastišas vartojimas šiuolaikinėje latvių kalboje labai padažnėjo, panašu, kad jo samprata dar nėra pakankamai aiški ir vienareikšmė. Vartojimo kontekstas rodo, kad pastišas kaip stilistinė priemonė gali būti suvokiamas neutraliai arba turėti neigiamų konotacijų. Ši pastišo ypatybė labiau pabrėžiama angliškuose šaltiniuose. Pastišas gali būti kuriamas įvairiai vertinant šaltinio tekstą arba hipot tekstą – teigiamai, neutraliai ar neigiamai; Latvijos literatūros studijose šis klausimas vis dar nepakankamai ištirtas.

Latvių leksikografijos šaltiniuose nepateikiamas visuotinai priimtas ir aiškus terminų parodija ir pastišas (arba stilizacija ir imitacija, kaip pagrindinių apibūdinamųjų žodžių) skirtumas, o

Terminoloģija | 2017 | 24 49

Keli užsienio autoriai pateikia atskyrimo kriterijus. Įvairių apibrėžčių palyginimas rodo, kad esminis kriterijus yra komiškumo buvimas. Parodija, priešingai nei pastišas, apima komiškų elementų ir humoristinių nuostatų.

2. TERMINAS PARODIJA

Pirmajame straipsnio skyriuje jau buvo aptartas glaudus ryšys tarp pastīš ir sąvokos, perteikiamos terminu parodija. Siekiant kuo tiksliau apibrėžti abi sąvokas ir atskleisti jų terminologinį turinį, reikėtų atidžiai išnagrinėti panašių ir skirtingų požymių niuansus. Žodis parodija latvių kalboje vartojamas plačiai (kitaip nei žodis pastīš), todėl galima manyti, kad žodžio semantika gerokai išsiplėtė, vartojamos kelios reikšmės ir dabar šis žodis priklauso bendrinės kalbos leksikai.

2.1. Žodžio etimologija ir rašyba

Žodis parodija yra skolinys iš prancūzų kalbos parodie, kilęs iš graikų parōidia < para „šalia, lygiagrečiai“ + ōidē „giesmė, odė“, o jo literatūrinė reikšmė yra „priešpriešinė giesmė“ (SV 1999: 563).

Žodis parodija į latvių kalbos žodynus įtrauktas nuo XIX^th a. antrosios pusės (pvz., Valdemārs 1872; Dravnieks 1886), kur reiškė „zobgalīgi pārgriezts raksts“ („pašaipiai pakeistas / modifikuotas kūrinys“) (Valdemārs 1872: 363). Pagal to meto rašybos normas jis taip pat buvo rašomas su ilgąja ō – parōdija (plg. SV 1934: 215).

Latvių kalboje vartojami ir giminiški vediniai: daiktavardžiai parodists, parodējums, parodēšana, veiksmažodis parodēt, būdvardis parodisks ir prieveiksmis parodiski.

2.2. Žodžio parodija reikšmės aiškinimas

Žodį parodija (kitaip nei žodį pastīš) galima rasti bendrinės latvių kalbos žodynuose, svetimybių žodynuose, enciklopedijose ir terminų žodynuose. Dažniausiai nurodomos dvi reikšmės:

1) sąsaja su meno kūriniu (literatūros ar muzikos), kuriame reiškinio esmė imituojama humoristiškai arba ironiškai;

2) nuoroda į ką nors, kas su reiškinio esme panašu tik išoriškai ar net iškreiptai. (SV 1999: 563; LVV 2006: 788 ir kt.)

50

Anita Helvīga | Comprehension and use of the literary terms pastīš

Sigita Ignatjeva | (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

Todėl galima daryti išvadą, kad pirmoji leksinė reikšmė daugiausia sietina su termino supratimu, o antroji reikšmė labiau tinka šnekamajam stiliui ir yra susijusi su determinologizacija.

Latvių kalboje sąvoka parodija apibrėžiama tiksliau nei sąvoka pastišs. Pagrindinis žodžio parodija semantinis elementas siejamas su mėgdžiojimu.

2.3. Termino parodija vartojimas XIX^th a. pabaigoje ir XX^th a. pirmojoje pusėje

XIX^th a. pabaigoje ir XX^th a. pradžioje terminas parodija dažniausiai buvo vartojamas norint išreikšti menkinamą požiūrį į mėgdžiojamą, išjuokiamą ar apibūdinamą reiškinį. Kaip aiškinama 1908 m. išleistame svetimžodžių žodyne, parodija yra „Zobgalīgs pakaļdarinājums, izķēmojums pēc iespējas tuvu pie oriģināla pieturoties.“ („Pašaipus mėgdžiojimas, iškraipymas, kuo tiksliau laikantis originalo.“) (Lībknehts 1908: 218)

Tuo metu daug parodijų skelbiama žurnale Vārdotājs. Paprastai pirmiausia publikuojamas originalus tekstas (eilėraštis), o po jo – parodija. Pavadinimai nurodo, kuris tekstas yra originalus, o kuris – parodija, pavyzdžiui:

P. Bērziņš Oriģināls Kas nori rožių skinti, Saldaus medaus ragauti, Tas, kai dyglys duria, Turi ištverti.

Mas.-Dund. Parodija Kas nori kasininku tapti, Pilną piniginę turėti, Tas, kai direktorių dar Turi ištverti. (Vārdotājs, 1906, 1 Jan.)

Jei originalas (autorius, literatūros kūrinys) gerai žinomas, jo nenurodoma, nes manoma, kad skaitytojai pažįsta originalo tekstą. Pavyzdžiui, populiarios dainos parodija „Ja ikviens tik zemē sētu / Vienu graudu veselu, / Kas gan izskaitīt tad spētu / Zelta kviešu krājumu“:

Jei kiekvienas, mokantis rašyti, Imtų rašyti kritikas, Kas tada galėtų perskaityti Begalinę kvailystę! (Jūrm.-Janc.) (Vārdotājs, 1906, 15 Jan.)

Vėlesniais dešimtmečiais terminas dažniausiai vartojamas konkrečiam literatūros stiliaus bruožui arba literatūros kūrinio žanrui nusakyti. Toks aiškinimas pateikiamas pirmojoje autoritetingoje enciklopedijoje Konversācijas vārdnīca (KV III) ir XX^th a. pradžios straipsniuose (pvz., Bērziņš 1925):

Terminoloģija | 2017 | 24

51

„P A R O D I J A Poezijos rūšis, kuri pagal kokio nors žinomo, rimto poezijos kūrinio pavyzdį, išlaikydama jo formą ir iš dalies raišką, apdainuoja kokį nors žemesnį dalyką, kad šitaip iš jo pasijuoktų.“ (KV III 3075);

„Višmanis išskiria 5 imitacijos rūšis. Pirmoji iš jų yra p a r o d i j a, atsirandanti išsaugant originalo formą ir rimus, bet įdedant į ją kitą turinį.“ (Bērziņš 1925: 16)

Viename iš autoritetingiausių XX^th a. pirmosios pusės žinynų, Latviešu konversācijas vārdnīca, pateikiamas parodijos literatūroje ir muzikoje aiškinimas, pabrėžiant imitacijos pajuokiamąjį ir išjuokiamąjį pobūdį:

„parōdija (gr. parōdīa „šalutinė daina“): 1. Kokio nors literatūros reiškinio ar poezijos imitacija priešinga dvasia, paprastai pavyzdžio savita raiškos forma pateikiant priešingą turinį. Apskritai žanro atspalvis linksmas ir satyrinis, ypač tokiuose kūriniuose, kuriuose rimta pavyzdžio mintis, ją perfrazuojant, paverčiama pokštu, pašaipa ar išjuokimu. [...] Tačiau gali būti ir bendresnio pobūdžio parodinis kūrinys, kuris su tam tikru savarankišku humoru paliečia būdingus epochos literatūrinius ar kasdienio gyvenimo prieštaravimus. Dar platesne prasme parodinis pamėgdžiojimas priartėja prie travestijos. [...] 2. Muzikoje parodija anksčiau reiškė tiek kokio nors muzikos kūrinio imitaciją karikatūros tikslais, tiek ir kokio nors teksto pritaikymą žinomai melodijai be pašaipių tikslų. [...]“ (LKV 1937–1938: 30870–30872)

2.4. Šiuolaikinė termino parodija samprata Latvijos literatūrologijoje

XX^th a. vidurio sovietinio laikotarpio literatūrologijoje šis terminas daugiausia reiškia kito autoriaus kūrinio kvailų ar absurdiškų bruožų pašalinimą satyrinėje literatūroje arba karikatūrose. Pavyzdžiui, iš rusų kalbos išverstame literatūros terminų žodyne parodija apibrėžiama kaip satyrinės literatūros rūšis (žr. ĪLTV 1957), o ankstyvuosiuose žymiausio to laikotarpio literatūros teoretiko V. Valeinio darbuose šis terminas reiškia autoriaus arba literatūros krypties stiliaus karikatūrą (žr. Valeinis 1961 ir kt.):

„P A R O D I J A Graikų parōdia iš para „prieš“ ir ōdē „daina“. Viena iš satyrinės literatūros rūšių; poezijos ar prozos kūrinys, kuriame paprastai parodomos juokingos ar absurdiškos kurio nors žinomo rašytojo kūrybos arba populiaraus kūrinio pusės.“ (ĪLTV 1957: 167);

„Parodija yra kurio nors rašytojo arba literatūros krypties stiliaus karikatūra. Dažnai parodija derinama su karikatūra. Pavyzdžiui, „Don Kichotas“ kartu yra ir riterių romano stiliaus parodija, ir paties riterio karikatūra. Latvių literatūroje Andrejs Upīts pateikė ne vieną parodiją, pavadintą „Karikatūros“.“ (Valeinis 1961: 209)

5 2

Anita Helviga Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastīšs (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

XX a. pabaigos leksikografiniuose šaltiniuose termino parodija aiškinimuose vis dar minimas anksčiau aprašyto reiškinio tikslas – parodija kuriama siekiant išjuokti, kritikuoti, kovoti su tuo, kas nepageidautina, – tačiau formuluotės yra bendresnės, ne tokios tendencingos, pavyzdžiui, parodija apibrėžiama kaip „sąmoningai iškraipyta reiškinio esmė“ (LVV 2006: 788), „perdėta komiška imitacija“ (MLVV-e).

XXI a. pradžioje Latvijos literatūros teoretikai pateikia išsamesnius termino aiškinimus. Andrejs Grāpis parodiją laiko grožinės literatūros estetine kategorija (žr. Grāpis 2001), J. Kursīte pabrėžia parodijos raišką latvių literatūroje – ypač parodijuoti žymiausi ankstesnio laikotarpio kūriniai ir autoriai (žr. Kursīte 2002):

“P a r o d i j a. Daiļliteratūras estētiska kategorija. Literāra darba, priekšstata, tematikas vai stila komisks atdarinājums, kurā sagrozīta būtība.” (Grāpis 2001: 10);

„P a r o d i j a. Eilėmis ar proza sukurtas kūrinys, kuriame komiškai atskleidžiami visuomenėje žinomo rašytojo ar literatūros kūrinio bruožai. Karikatūriškai išryškinant, vaizduojamos parodijuojamam autoriui būdingos kalbinės konstrukcijos, mėgstami leksikos elementai, sintaksės ypatybės ir pan. Latvių poezijoje daugiausia parodijuoti dekadentai ir J. Steiksas, nes jie pirmieji sąmoningai ir aiškiai atsisakė klasikinės raiškos formos, dominavusios latvių tradicijoje nuo XVIII a. Pirmoji parodijų banga palietė tautinio romantizmo (tiksliau – pseudotautinio romantizmo ir pseudosentimentalizmo) poeziją, kuri klasikinę raiškos formą buvo pavertusi lėkšta. Tiek dekadentus, tiek pseudotautinius romantikus savo poezijoje mielai parodijavo R. Blaumanis. [..] Taip pat parodijuotas perdėtas susižavėjimas tam tikromis eilėdaros formomis ar metrais [..].“ (Kursīte 2002: 295)

2.5. Termino parodija apibrėžtys anglų ir rusų leksikografiniuose šaltiniuose

Kaip ir latvių literatūros šaltiniuose, rusų leksikografiniuose šaltiniuose pabrėžiami tokie parodijos elementai kaip komiškumas ir pašaipa:

“PARODIJA satyrinio kūrinio rūšis, kurio tikslas – išjuokti literatūros kryptį, žanrą, stilių, rašytojo manierą ar atskirą kūrinį. Parodija gali būti nukreipta prieš tam tikrus literatūros kūrinių ypatumus – tematiką, idėjinį turinį, siužeto, veikėjų vaizdavimo, kompozicijos ir kalbos ypatumus.“ (СЛТ-е);

“Parodija – tai literatūroje ir (rečiau) muzikoje bei vaizduojamajame mene pasitaikantis komiškas meninio kūrinio ar kūrinių grupės mėgdžiojimas. Paprastai jis grindžiamas tyčiniu meninės formos stilistinių ir teminių planų neatitikimu [..]” (ЛСТ-е)

Terminoloģija | 2017 | 24

53

Kita vertus, anglų literatūros teoretikai pabrėžia analitinį parodijos pobūdį ir pašaipą, nors parodijos tyrinėtoja Linda Hutcheon atkreipia dėmesį, kad pašaipa nėra būtinas šiuolaikinės parodijos elementas (Hutcheon 2000: 32). Keliuose angliškuose šaltiniuose parodija apibrėžiama tik kaip stiliaus imitacija, neminint kitų literatūros kūrinio lygmenų, kurie galėtų būti imituojami:

„Parodija Vienas labiausiai apgalvotų ir analitiškų literatūrinių metodų: pasitelkdama ardomąjį mėgdžiojimą, ji atskleidžia bet kokią originalo silpnybę, pretenzingumą ar savivokos stoką. Nors dažnai ji demaskuoja ir yra komiška, jos išskirtinis bruožas yra ne demaskavimas, o analitinis mėgdžiojimas.“ (Childs, Fowler 2006: 166–167);

„parodija Literatūros kūrinio ar kūrinių stiliaus pašaipi imitacija, perdėtu mėgdžiojimu išjuokianti autoriaus ar mokyklos stilistinius įpročius. Parodija savo rimtų stilių taikymu juokingiems objektams siejasi su burleska, ekscentriškumų baudimu – su satyra, o stiliaus analize – netgi su kritika.“ (Baldick 2008: 248)

2.6. Determinologizacijos požymiai

Antrojoje XX^th amžiaus pusėje latvių periodikoje paplito žodžio parodija vartojimas bendrinės kalbos leksikoje, t. y. neterminologine, metaforine reikšme „kažkas netikro, tariamo“, pavyzdžiui, tiesas parodija „teismo parodija“, vēlēšanu parodija „rinkimų parodija“:

„[..] rinkimai Portugalijoje neabejotinai baigiasi valdančiojo režimo kandidato „pergale“. Todėl šios rinkimų parodijos rezultatai negali kelti jokio susidomėjimo.“ (Cīņa 1969: 3);

„Jungtinių Valstijų mieste Kīvestoje buvo surengta teismo parodija prieš keturis Kubos žvejus, kuriuos JAV pakrančių apsauga gegužės 26 d. neteisėtai suėmė, kai jie žvejojo tarptautiniuose Atlanto vandenyno vandenyse.“ (Cīņa 1971: 3)

Kalbant apie parodija, determinologizacija nėra visiška, nes žodis išsaugojo ir savo terminologinę reikšmę. Determinologizacijos procesas dažnai turi šalutinių padarinių: semantinį išplėtimą, metaforinį dviprasmiškumą, priklausomybę nuo konteksto ir kt., kurių terminijoje reikėtų vengti. Šiuo atveju žodžio reikšmė nusistovėjo ir yra plačiai vartojama; ją galima laikyti antrine arba perkeltine reikšme („kažkas, kas tik išoriškai ar iškreiptai primena kitą dalyką“), užfiksuota naujausiuose leksikografiniuose leidiniuose.

54

Anita Helviga Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastiş (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

IŠVADOS

Latvių kalbos medžiagoje (žodynuose, teorinėje literatūroje, vadovėliuose, periodiniuose leidiniuose ir kt.) pateikiamas dviprasmiškas, o kartais ir netikslus žodžių pastišs ir parodija terminologinės reikšmės suvokimas, todėl galimos įvairios interpretacijos. Siekiant geriau suprasti šiuos terminus, svarbu išnagrinėti leksinę medžiagą įtakingiausiomis kontaktinėmis kalbomis. Anglų ir rusų šaltiniuose parodijos ir pastišo apibrėžimai paprastai yra išsamesni nei latvių šaltiniuose: juose dažnai nurodomi hipoteksto ir hiperteksto santykiai, susiję žanrai, o abu terminai atskiriami (arba bent jau mėginama juos atskirti). Vis dėlto net ir šie apibrėžimai gali būti prieštaringi, o skirtingi teoretikai nevienodai supranta terminų reikšmę ir jų raišką.

Reikia toliau tirti termino parodija vartoseną, ypač termino pastišs vartoseną latvių kalboje, kad jų reikšmė būtų tiksliau apibrėžta tiek terminijoje, tiek bendrinėje vartosenoje ir aprašyta leksikografiniuose šaltiniuose.

Siekiant išvengti skirtingų termino pastišs interpretacijų latvių terminijoje, būtina suformuluoti išsamų ir visapusišką apibrėžimą, atsižvelgiant į latvių ir užsienio leksikografijos bei literatūrologijos išvadas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tiek užsienio šaltiniuose, tiek latvių publikacijose terminų apibrėžimai prieštarauja vieni kitiems ir persidengia, o abu terminai turi bendrų bruožų ir negali būti visiškai atskirti.

Atsižvelgiant į tai, kad latvių kalba nėra šiuolaikinio literatūros terminų žodyno (toks žodynas būtų būtinas), svarbu parengti išsamius terminų, kurių supratimas kito, apibrėžimus, įskaitant terminų pastišs ir parodija. Šių dviejų terminų apibrėžimai turėtų apimti šiuos aspektus:

– komiškumo (humoro, ironijos, satyros) raiška;

– santykis su hipotekstu;

– stilizacijos lygis;

– klestėjimo laikotarpis / sąsaja su estetiniu judėjimu.

Nei pastišo, nei parodijos negalima apibrėžti remiantis jų raiška visų laikotarpių ir kultūrų literatūroje, tačiau nuodugnūs tyrimai leidžia priartėti prie terminologinio tikslumo. Natūralu, kad pastišo ir parodijos raiška literatūroje kito, o vėliau

Terminologija | 2017 | 24

55

sąvokų supratimas pakito. Šie pokyčiai patvirtina literatūrologijos terminijos ir terminijos apskritai raidos tendencijas bei dėsningumus.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Aldersons J. 2011: Mākslas un kultūras vārdnīca ar interneta atslēgvārdiem, Rīga: Zvaigzne ABC.

ALLAV 2003: Angļu-latviešu, latviešu-angļu vārdīca. Sakārt. Dz. Kalniņa, Rīga: Avots.

Auksutytė-e – Auksutytė L. Pastišas lietuvių literatūroje: žaidimas klasikų kaukėmis [accessed 14.10.2016.]. http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2009~1367168516585/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

Ausekle u. c. 1990: Literatūra 12. klasei. Mācību grāmata. D. Ausekle, U. Auseklis, I. Auziņš u. c., Rīga: Zvaigzne.

Ausekle u. c. 1997: Literatūra 12. klasei. Eksperimentāla mācību grāmata. D. Ausekle, I. Auziņš, M. Balode u. c., Rīga: Zvaigzne ABC.

Baldick Ch. 2008: The Oxford Dictionary of Literary Terms. Third edition, Oxford: Oxford University press.

Baltiņš M. 2006: Latviešu terminoloģijas attīstība: mantojums, problēmas un perspektīvas. – Letonikas pirmais kongress. Valodniecības raksti, Rīga: Latvijas Zinātņu akadēmija, 72.–79.

Berelis G. 2001: Neej šo ābolu. Tas ir mākslas darbs: postmodernisms un latviešu literatūra, Rīga: Atēna.

Bērziņš L. 1925: Nevācu Opics. Literaturas vēsture monografijās, Nr. 4, Rīga: Vidusskolu Skolotāju kooperatīva izdevniecība.

Bībers G. u. c. 1983: Literatūras teorija. Palīglīdzeklis vidusskolu 9.–11. klašu skolēniem. G. Bībers, I. Freidenfelds, M. Gaile u. c. 2. izdevums, Rīga: Zinātne.

Boiko J. 1989: Hasans, Aiabs. Postmodernisma plurālisms. – Ko tas nozīmē: postmodernisms? Tulk. Juris Boiko, Rīga: Aptuvenās mākslas aģentūra.

Childs P., Fowler R. 2006: The Routledge Dictionary of Literary Terms, London, New York: Routledge.

Cīņa 1969: Vēlēšanu parodija Portugālē. – Cīņa 201, 28.08., 3.

Cīņa 1971: Tiesas parodija Kīvestā. – Cīņa 135, 11.06., 3.

COED 2002: Concise Oxford English Dictionary. Ed. Judy Pearsall. Tenth edition, revised, Oxford: Oxford University Press.

Damberg E. 1986: Par mūsu jaunās audzes mākslu. – Latvija Amerikā 13, 29. marts, 3.

Dravnieks J. 1886: Svešu vārdu grāmata, Jelgava: [b. i.].

Grase H. 1988: Ievads literatūras teorijā. Palīglīdzeklis 4.–8. klasei. 2. labotais izd., Rīga: Zvaigzne.

Grāpis A. 2001: Literatūrteorija vidusskolai, Rīga: Zvaigzne ABC.

Grīns J. 1955: Īsas pārdomas par tagadnes romanu: cittautu romana tendences. – Austrālijas Latvietis 280, 9. apr., 8.

Grīns J. 1956a: Interesants, arī vērtīgs romāns [Par Ģirta Salnā romānu “Uguns avoti”]. – Laiks 18, 3. marts, 5.

Grīns J. 1956b: Lasīsim apzinīgāk! – Austrālijas Latvietis 342, 30. jūn., 8.

Grīns J. 1957a: Anšlavs Eglītis un viņa darbi: apcere par latviešu trimdas raženāko prozistu. – Laiks 34, 27. apr., 5.

Grīns J. 1957b: Vērtīgs stilizēts romāns [Par Jāņa Sarmas romānu “Negantnieks”]. – Laiks 64, 10. aug., 3.

Gulbe M. 2004: Klasikas darbu rekonstrukcija latviešu teātrī. – Postmodernisms teātrī un drāmā. Sast. Silvija Radzobe, Rīga: Jumava.

Hutcheon L. 2000: A Theory of Parody: The Teachings of Twentieth-Century Art Forms, Urbana and Chicago: University of Illinois Press.

ISV 2005: Ilustrētā svešvārdu vārdnīca. Sast. Indra Andersone, Ilze Čērņevska, Inta Kalniņa u. c., Rīga: Avots.

ĪLTV 1957: Īsā literatūrzinātnisko terminu vārdnīca. Autori L. Timofejevs, N. Vengrovs. Tulk. J. Osmanis, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Kiršentāle J. 1994: Aleksandrs Grīns. Latviešu rakstnieku portreti: 20. un 30. gadu rakstnieki. Atb. red. Viktors Hausmanis, Rīga: Artava.

Kulturologija-e – Kulturologija. Postmodernisms. Termini [žiūrėta 11.07.2016.]. https://prezi.com/86hkm8roist/kulturologija-postmodernisms-termini/

Kursīte J. 2002: Dzejas vārdnīca, Rīga: Zinātne.

56

Anita Helviga | Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastişs (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies

KV III – Konversācijas vārdnīca. Rygos latvių draugijos Žinių komisija. 4 tomai, Jelgava: G. Landsberg, 1906–1921. III tomas.

LEB 2003: Lielā enciklopēdiskā vārdnīca. Atb. red. Anna Pavlovska, Rīga: Jumava.

Lībknehts V. 1908: Politisku un vispārīgu svešvārdu grāmata, [B. v.]: Apiņu Jāņa apgādībā.

LKV 1937–1938: Latviešu konversācijas vārdnīca, XVI sēj. Galv. red. A. Švābe, Rīga: A. Gulbis.

LLVV 1972–1996: Latviešu literārās valodas vārdnīca, 8 sējumos. Atb. red. L. Ceplītis, M. Stengrevica, Rīga: Zinātne.

LPE 1981–1988: Latviešu padomju enciklopēdija. 10 sējumos, Rīga: Galvenā enciklopēdiju redakcija.

Lukaševičs V., Mickeviča S., Sokolova I. 2007: Aktuāli literatūras teorijas jautājumi. Literatūra vidusskolai. Metodisks līdzeklis skolotājam, Rīga: LVAVA.

LVV 2006: Latviešu valodas vārdnīca. Red. Dainuvīte Gulevska, Irēna Rozenštrauha, Dorisa Šne, Rīga: Avots.

MLVV-e – Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca. Red. I. Zuicena. LU Latvių kalbos institutas. http://www.tezaurs.lv/mlvv/

OID 2000: Oxford Illustrated Dictionary=Ilustrētā angļu valodas vārdnīca, Rīga: Zvaigzne ABC.

Plavkalns G. 1967: Eseja par romānu [Par Jāņa Sarmas romānu “Sālemas ķēniņš”]. – Austrālijas Latvietis 868, 10. febr., 11.

Postmodernisma ABC – Postmodernisma ABC [žiūrėta 11.07.2016.]. www.spidolastelpa.narod.ru/abc.doc.

Raudive K. 1974: Laikmetu ārdītāji: pārdomas par mūsdienu traģiku, Bruklina: Grāmatu Draugs.

Rollāns R. 1935: Hendeļa portrets. [Tulk. nav norādīts.] – Mūzikas Apskats 2, 39.

Rubīns R. 2008-e: Smieklī, no Homēra līdz pastīšam. – Kultūras Pulss, 18. 03. 2008 [žiūrėta 11.07.2016.]. http://www.liepajniekiem.lv/zinas/kulturvide/kulturas-pulss/smiekl-no-homera-lidz-pastisam-15785

Sarma J. 1983: Mana dzīve. – LARA’S Lapa 31, 24.

Skalberga A. 2011: Vārdnīca modernisma un postmodernisma literatūras lasītājam. – Literatūra, 3. Daļa, Rīga: RaKa.

Sproģis J. 1921: Opera. – Ilustrēts Žurnāls 8, 14.

SV 1934: Svešvārdu vārdnīca. Sakārt. Ed. Ozoliņš. Red. J. Endzelīns, Rīga: A. Gulbis.

SV 1951: Svešvārdu vārdnīca. No krievu val. tulk. A. Feldhūns, A. Gūtmanis, E. Stenders, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

SV 1969: Svešvārdu vārdnīca. No krievu val. tulk. S. Cepurniece, A. Gūtmanis, G. Lukstiņš, V. Strazdiņa, R. Vilipa. Papild. A. Feldhūns, Rīga: Liesma.

SV 1978: Svešvārdu vārdnīca. No krievu val. tulk. S. Cepurniece, A. Gūtmanis, G. Lukstiņš, V. Strazdiņa, R. Vilipa. Papild. A. Feldhūns, A. Gūtmanis. Izlabots un papild. 2. izd., Rīga: Liesma.

SV 1999: Svešvārdu vārdnīca. J. Baldunčika red., Rīga: Jumava.

SV 2008: Svešvārdu vārdnīca. Sast. I. Andersone u. c., Rīga: Avots.

Torgāns J. 2010: Mūzikas terminu vārdnīte, Rīga: Zinātne.

Valdemārs K. 1872: Krievu-latviešu-vācu vārdnīce, Москва: Министерство народного просвещения.

Valeinis V. 1961: Poētika. Daiļdarba elementi, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Valeinis V. 1978: Ievads literatūras zinātnē: mācību grāmata latviešu valodas un literatūras specialitātēs, Rīga: Zvaigzne.

Valeinis V. 1982: Literatūras teorija, Rīga: Zvaigzne.

ЛСТ-е – Литературный словарь терминов [žiūrėta 08.08.2016.]. http://www.litdic.ru/category/p/

СЛТ-е – Словарь литературоведческих терминов. Red. sud.: Л. И. Тимофеев, С. В. Тураев, Maskva: Просвещение, 1974 [žiūrėta 08.08.2016.]. http://litena.ru/literaturovedenie/item/f00/s00/e0000366/index.shtml

TextoLogia-e – TextoLogia.ru [žiūrėta 08.08.2016.]. http://www.textologia.ru/slovari/literaturovedcheskie-terminy/pastish/?q= 458&n=363

LITERATŪROS TERMINŲ PASTIŠO (PASTIŠAS) IR PARODIJOS (PARODIJA)

SUVOKIMAS IR VARTOJIMAS LATVIŲ LITERATŪROLOGIJOJE

Straipsnio tikslas yra atskleisti pagrindinius latvių kalbos terminų pastišs ir parodija suvokimo ir vartojimo bruožus, remiantis latvių literatūrologijos raidos chronologija (lyginant su rusų ir britų literatūrologija), akcentuojant šių terminų specifinius bruožus bei pabrėžiant jų pokyčius.

Terminoloģija | 2017 | 24

57

Užsienio autorių šaltiniai (britų ir rusų) pateikia parodijos ir pastišo apibrėžtis, kurios apskritai yra platesnės nei latviškuose šaltiniuose, dažnai nurodomos sąsajos tarp hipoteksto ir hiperteksto, ryšiai su susijusiais žanrais bei akcentuojami abiejų terminų skirtumai. Nepaisant to, netgi šios apibrėžtys gali prieštarauti viena kitai: įvairūs teoretikai laikosi skirtingų nuomonių apie terminų reikšmes ir jų reprezentavimą.

Būtina atlikti tolesnius tyrimus, skirtus parodija termino vartosenai ir ypač pastišas termino vartosenai latvių kalboje, kad būtų galima tiksliau apibrėžti jų reikšmes tiek terminologijos, tiek kasdienio vartojimo srityse bei apibūdinti jas leksikografiniuose šaltiniuose.

Siekiant išvengti skirtingų termino pastišs interpretacijų latvių terminologijoje, būtina suformuluoti apmąstytą apibrėžtį. Tiek užsienio, tiek Latvijos publikacijose pateikiamos terminų pastišs ir parodija apibrėžtys prieštarauja viena kitai, kartais beveik sutampa, nes turi bendrų bruožų ir negali būti visiškai atskirti.

Latvių literatūrologijoje yra poreikis suformuluoti šiuolaikiškas ir plačias minimų terminų apibrėžtis. Šios apibrėžtys turėtų apimti tokius aspektus:

– komiškumą (humorą, ironiją, satyrą);

– santykį su hipotekstu;

– stilizavimo lygį;

– klestėjimo laikotarpį, asociaciją su estetizmo judėjimu.

Nei pastišas, nei parodija negali būti apibrėžiami remiantis jų reprezentacija literatūroje visais laikotarpiais ir visose kultūrose. Jų raiška literatūroje pasikeitė, ir dėl šios priežasties transformavosi ir pats sąvokų supratimas.

Gauta 2017-06-05

Anita Helviga Liepojos universitetas Kuržemės humanitarinių mokslų institutas Kūrmājas prospektas 13–303, LV-3401 Liepoja, Latvija El. paštas [email protected]

Sigita Ignatjeva Liepojos universitetas Kuržemės humanitarinių mokslų institutas Kūrmājas prospektas 13–303, LV-3401 Liepoja, Latvija El. paštas [email protected]

58

Anita Helviga Sigita Ignatjeva

Comprehension and use of the literary terms pastišs (pastiche) and parodija (parody) in Latvian literary studies