DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

IŠ KUR JŪRĖ IR KAS IŠ JŪRĖS

MOTS-CLÉS: emprunts, noms; jorė, Jorūnė, Joris.

En linguistique lituanienne, la question est claire depuis cent ans, mais depuis plus d’un demi-siècle, elle est constamment embrouillée.

En 1912, à Saint-Pétersbourg, fut publiée en tiré à part une étude rédigée en russe par Kazimieras Būga, linguiste encore assez jeune, mais mûr et déjà productif, fortement porté sur l’étymologie, pour une publication de l’Académie impériale des sciences, sous le titre Lituanica (49 p.). Sa première partie est consacrée à la chronologie des emprunts au russe (comme on le sait, surtout relative). Le cas qui nous intéresse — le russe я (issu du proto-slave ia) — correspond, dans les emprunts lituaniens, à jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (ou ē: пятница → pėtnyčia). Il faut dire d’emblée que le correspondant génétique du russe я est en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti… Il est facile de distinguer, en comparant le mot hérité мясо: žem. et pr. mensa et l’emprunt mėsą. Le mot russe ярь aurait pour cognat *enris ou *ėris, mais ces formes n’existent pas.

Jorės et les sens et les sources des mots apparentés seront exposés en détail un peu plus loin; pour l’instant, il suffira de dire qu’aucun d’eux ne relève du lexique de l’ancienne langue écrite ni de celui de la langue commune moderne et qu’aucun n’y est nécessaire, de sorte qu’ils ont clairement le statut d’emprunts étrangers. Pourtant, les entorses à cette vérité n’ont pas été rares; cette calamité ne semble pas près de prendre fin et elle a même des conséquences graves.

Le lexicographe Jonas Baronas n’a pas tenu compte de cette explication de K. Būga: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Quelques décennies plus tard, Vytautas Baronas et Vincas Galinis firent de même: зелёный – 1. vert,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

verdâtre, verdet, petite pousse verte, jorùs, зеленоватый – verdâtre, verdâtre tirant sur le jaune, jõrsvas, зеленеть 2. et зеленеться – devenir vert, jorúoti RLKŽ I 1967.

Il fallut attendre près d’un demi-siècle pour que Zigmas Zinkevičius publie les trois volumes des Œuvres choisies de K. Būga et que la question de jorė devienne facilement accessible (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Ainsi, la famille de jorė est assez nombreuse, la diversité des significations importante, l’aire d’emploi ne dépasse pas le dialecte samogitien et sa diffusion dans le dialecte, comme sa fréquence, demeure faible. Le phénomène semble récent et non pas en voie de disparition, mais simplement peu répandu, resté circonscrit.

Tous les mots de la famille de jorė figurent dans LKŽ IV 1957 sans la croix (×) signalant un emprunt. Le Lituanica (1912) de K. Būga était déjà un ouvrage rare; le premier tome de ses Œuvres choisies (1958) n’était pas encore paru, et il est très probable que l’ouvrage d’Ernst n’était pas encore paru non plus

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

La linguiste Birutė Vanagienė, qui a préparé les textes des écrits de S. Daukantas, présente dans les glossaires qu’elle a compilés jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 comme le fait le LKŽ IV 1957, c’est-à-dire sans l’indication sl. (emprunt slave). Mais E. Fraenkel l’avait déjà clairement indiqué: « Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). S’appuyant sur Jan Otrębski, il rappelle que même en 1944 Franz Specht ignorait le caractère étranger de jorės, mais il mentionne aussi Aleksander Brückner, qui, bien avant K. Būga, fut le premier à constater l’emprunt de jorės — dans sa thèse de doctorat Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877, soit 35 ans avant Būga).

Dans son grand ouvrage, le Słownik etymologiczny języka polskiego de 1927 (réimprimé en 1970), A. Brückner, en étymologisant le polonais jar, vieux mot signifiant « wiosna » (jarka: 1) céréales de printemps, 2) jeune brebis; jary: 1) de printemps, 2) ancien: jeune; fort, robuste, vif, 3) ancien: éclatant, aux couleurs vives; jarzyna: 1) légumes; jarzyć się: 1) briller, scintiller; étinceler; 2) rayonner, luire LeLieŽ 1979), relève d’abord son origine protoslave et un point important pour nous: il n’existe pas de cognat en lituanien (ajoutons: ni dans les langues baltes); il le rapproche ensuite de l’allemand Jahr (gotique jēr) et de l’avestique jar-, « année », du grec hōra, « saison; année », hōros, « année », et du latin hornus, « annuel, de cette année » SEJP 1970.

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Jrūlo, « épouvantail de paille destiné à chasser les mauvais esprits la nuit de la Saint-Jean », a auparavant été interprété comme une divinité païenne, sans que cela soit démontré. Ярослав (cf. l’épithète d’Igor ярый Тур Всеволод) est aussi rapproché du grec εὔωρός, « fort, non coupé d’eau » (à propos du vin), et, à tort, du latin īra, « colère » (ЭСРЯ IV 1973).

Le LKŽ IV 1957 a ajouté à tort au sens 1 de jorės le sens 2, « peinture verte; verdissement du métal (...) »: il s’agit en réalité d’un homonyme étymologique (et non sémantique), d’un autre emprunt au russe яpb II (яpb¹ dialectal: céréales de printemps; яpb² familier: = ярость RKLŽ IV 1985), lequel est lui-même un emprunt au moyen grec < grec moderne ἰάρι(ου), cf. le grec ancien ἰός, « poison » (ЭСРЯ IV 1973).

Le prussien révèle le sens étymologique le plus lointain: prussien gorme, « chaleur »; tokharien A śärme, « été »; arménien jerm, « chaud », jēr, « chaleur »; grec θερμός, « chaud », θερμασσα, « fourneau »; latin formus, « chaud » (ПЯ II 1979), bien que « été » se dise en prussien dagis: lituanien daga (cf. degti), « chaleur; récolte », dagoti, « récolter, rentrer la récolte », gotique dags (allemand Tag), « jour » (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Cependant, dans le tome V du Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (partie lituanien-allemand, compilée par Alfred Senn et Antanas Salys, Heidelberg, 1968), les Tikrinių vardų

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Dans le Lietuvių vardų etimologinis žodynas de Kazys Kuzavinis et Bronys Savukynas, paru trois ans plus tard, Jorūnė est absente, peut-être parce que ce prénom est littéraire (LVEŽ 1971). En revanche, le répertoire beaucoup plus vaste de ces deux auteurs, dont le second « a rédigé les explications des prénoms lituaniens et issus d’autres langues baltes ainsi que l’introduction » (LVKŽ 1987: 12), donne: Jōris lituanien; du nom du dieu de la verdure printanière dans l’ancienne Lituanie (selon S. Daukantas) = (de la verdure – LVKŽ 2005), Jōris: lituanien jōrė, « pousse verte, verdure printanière », jorùs, « vert », jor-juoti, « verdir »; le dérivé plus éloigné de ce prénom est peut-être le prénom masculin = (ultérieur – LVKŽ 2005) Jōrigis; Jōrigė y figure également, ainsi que la forme abrégée Jōrė, mais pas Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė et Jorūnas (ū) figurent dans le LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė, évoquant les formes non lituaniennes (ou peut-être semi-lituaniennes?) de Joris, Ioris, Yoris, ainsi que le prénom hybride récent Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 et 219), ne dit rien de Joris lui-même.

LKŽ. 2013 — rien n’a changé.

Une erreur issue de la science, ou du moins non corrigée par elle, se propage. Ce ne sont pas seulement les défenseurs du folklore et de l’ethnographie qui ont adopté jorę. Le lituaniste Algis Uzdila, expliquant le polonais Jarosław, écrit: « Le polonais jary signifie jeune, frais, alerte, vif, fort et a en commun avec le mot des anciens Baltes jorė, “verdure printanière, fraîcheur” (Uzdila 2013 12: 6). » Dans la publicité, on trouve déjà le pain Jorė.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Il ne peut plus en être ainsi: une telle création de prénoms doit cesser. Quant aux porteurs et aux donneurs de ces prénoms, induits en erreur par le Dictionnaire des prénoms ou simplement par l’existence déjà attestée du prénom, ils pourraient tout au plus s’appuyer sur l’origine scandinave (viking) de Jorio (puis de ses dérivés).

CONCLUSIONS

En 1912, Kazimieras Būga expliquait que jōrė, « la verdure printanière », est un slavisme (Aleksandras Brückner l’avait déjà affirmé en 1877). Tous les étymologistes l’ont ensuite pensé. Mais beaucoup ne le savaient pas. Dans le RLŽ de Jonas Baronas (1924), jorė et joruoti sont présentés, donc ne sont pas considérés comme des emprunts étrangers. Le LKŽ IV (1957) ne marque pas jorės et toute sa famille comme des mots étrangers. C’est un mot rare du dialecte samogitien, diffusé surtout par S. Daukantas et le dictionnaire d’A. Juška, mais inconnu des anciens écrits et n’ayant pas pénétré dans la langue standard moderne. Faute d’une réaction adéquate du LKŽ IV (1957) et de S. DaukR I et II (1976), de S. DaukIstŽ II (1995) et de S. Dauk S et V (1984), une brèche s’est néanmoins ouverte; elle demeure surtout béante dans le LKŽT (2006) comme dans le LKŽė (2013).

En 1968, Antanas Salys a fait entrer dans l’onomastique lituanienne Jorūnė — probablement sous l’influence de V. Mykolaitis-Putinas —; Bronys Savukynas a formé ce nom avec Joris, Jore, Jorūnas, Jorigis, Jorigė. Le contexte de cette négligence est le renforcement chronique d’une attitude irresponsablement libérale à l’égard des mots étrangers. S’y ajoute la délimitation de zones interdites pour certaines spécialités étroites, notamment l’onomastique... La vérité scientifique finira par triompher sans difficulté: il suffira de s’en souvenir. Il sera plus difficile de supprimer dans la vie les conséquences de cette erreur enracinée (à défaut, on pourrait justifier le nom par l’origine scandinave de Jorio).

L’emprise des erreurs sur l’usage linguistique ne cesse de s’étendre. Pourtant, seule la vérité mise en pratique libère. Nous avons déjà un exemple inattendu — qui ne vient pas des travaux de linguistes —: le russisme hybride de l’époque soviétique jarovizacija, « adaptation d’une plante aux variations climatiques saisonnières », vernalization, est déjà remplacé dans AugBiolŽ (1998) par le véritable terme international: jarovizacija (rus. jarovyje — céréales de printemps) ↗ vernalizacija, VLE VIII (2005) (la substitution dans TŽŽ 2001 n’a fait que commencer: vernalizacija (fr. vernalisation < vernal — printanier) ↗ jarovizacija; dans TŽŽ 2013, le remplacement n’a lui aussi que commencé, tandis qu’il n’a même pas commencé dans MTŽŽ 2010).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86