DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

DE DÓNDE VIENE JŪRĖ Y QUÉ PROVIENE DE JŪRĖS

PALABRAS CLAVE: extranjerismos, nombres; jorė, Jorūnė, Joris.

En la lingüística lituana, el asunto está claro desde hace cien años, pero desde hace más de medio siglo no deja de confundirse.

En 1912 se publicó en San Petersburgo como separata un estudio escrito en ruso por Kazimieras Būga, un lingüista todavía bastante joven, pero ya maduro y productivo, muy inclinado a la etimología, para la publicación de la Academia Imperial de Ciencias: Lituanica (49 p.). La primera parte está dedicada a la cronología de los préstamos del ruso (como es sabido, sobre todo relativa). El caso que nos ocupa es que el ruso я (del protoslavo ia) corresponde a jo en los préstamos lituanos: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (o ē: пятница → pėtnyčia). De inmediato hay que señalar que el equivalente genético del ruso я es en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Es fácil distinguir, al comparar la correspondencia genética мясо: žem. ir pr. mensa y el préstamo mėsą. La correspondencia del ruso ярь sería *enris o *ėris, pero no existe.

Jorės y los significados y las fuentes de las palabras emparentadas con ella se indicarán detalladamente más adelante; por ahora bastará con decir que ninguna de ellas forma parte del léxico ni de la antigua lengua escrita ni de la moderna lengua estándar, y que no es necesaria en esta última con ningún significado, por lo que su condición de extranjerismo es inequívoca. Sin embargo, ha habido más de un desvío de esta verdad; no se vislumbra el fin de esta calamidad y sus consecuencias son incluso graves.

El lexicógrafo Jonas Baronas no aprovechó esta aclaración de K. Būga: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Varias décadas después, tampoco lo hicieron Vytautas Baronas y Vincas Galinis: зелёный – 1. verde,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

verdoso, verdecillo, brotecillo verde, jorùs, зеленоватый – verdoso, verdusco, jõrsvas, зеленеть 2. y зеленеться – reverdecer, jorúoti RLKŽ I 1967.

Pasó casi medio siglo antes de que Zigmas Zinkevičius publicara los tres tomos de las Obras completas de K. Būga y el asunto de la jorė pasara a estar fácilmente al alcance (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Así pues, el grupo de palabras emparentadas con jorė es bastante amplio y la diversidad de significados, considerable; su uso no sale del dialecto žemaitiano, y dentro de este su distribución y frecuencia son escasas. El fenómeno parece reciente y no en vías de desaparición, sino simplemente poco extendido, restringido.

En LKŽ IV 1957, todas las palabras emparentadas con jorė aparecen sin la cruz (×) que indica extranjerismo. La Lituanica (1912) de K. Būga ya era una rareza; todavía no existía el tomo I de sus Obras completas (1958), y probablemente tampoco existía aún Ernst

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

La lingüista Birutė Vanagienė, editora de los textos de las obras de S. Daukantas, en los glosarios que compiló presenta jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984, igual que LKŽ IV 1957, es decir, sin la indicación sl. (eslavismo). Pero E. Fraenkel ya lo afirma claramente: «Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Basándose en Jan Otrębski, recuerda que incluso en 1944 Franz Specht desconocía el carácter foráneo de jorės, pero también menciona a Aleksander Brückner, muy anterior a K. Būga, quien fue el primero en constatar el préstamo de jorės: su tesis doctoral Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; es decir, 35 años antes que Būga).

En su gran obra, el Słownik etymologiczny języka polskiego de 1927 (reimpreso en 1970), A. Brückner, al etimologizar el polaco jar, antiguo, «wiosna» (jarka: 1) cereal de primavera, 2) oveja joven; jary: 1) primaveral, 2) antiguo: joven; fuerte, robusto, vivaz, 3) antiguo: brillante, de color vivo; jarzyna: 1) verduras; jarzyć się: 1) resplandecer, chisporrotear; centellear; 2) brillar, iluminar LeLieŽ 1979), señala ante todo su origen prot eslavo y un hecho importante para nosotros: no hay cognado en lituano (añadamos: tampoco en las lenguas bálticas); luego lo relaciona con el alemán Jahr (gótico jēr) y el avéstico jar-, «año»; el griego hōra, «estación del año; año»; hōros, «año»; y el latín hornus, «anual, de este año» (SEJP 1970).

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Anteriormente se intentó interpretar Jrūlo, «espantajo de paja que ahuyenta a las fuerzas malignas la noche de San Juan», como una divinidad pagana, pero no se ha demostrado. Ярослав (cf. la raíz de Igor ярый Тур Всеволод) también se relaciona con el griego εὔωρός, «fuerte, sin mezclar» (dicho del vino), y erróneamente con el latín īra, «ira» (ЭСРЯ IV 1973).

En LKŽ IV 1957, incorrectamente, bajo jorės 1 se añadió también el significado 2, «pintura verde; verdín del metal (...)»; en realidad, se trata de un homónimo etimológico (no semántico), otro préstamo del ruso яpb II (яpb¹ dialectal: cereal de primavera; яpb² vulgar = ярость RKLŽ IV 1985), que a su vez también es un préstamo del griego medio < neo griego ἰάρι(ου), cf. griego antiguo ἰός, «veneno» (ЭСРЯ IV 1973).

A través del prusiano se revela el significado etimológico más remoto: prusiano gorme, «calor»: tocario A śärme, «verano»; armenio jerm, «cálido», jēr, «calor»; griego θερμός, «cálido», θερμασσα, «horno»; latín formus, «caliente» (ПЯ II 1979), aunque «verano» es prusiano dagis: lituano daga (relacionado con degti), «calor; cosecha»; dagoti, «recoger, limpiar la cosecha»; gótico dags (alemán Tag), «día» (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Sin embargo, en el tomo V del Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (parte lituano-alemana, compilada por Alfredas Sennas y Antanas Salys, Heidelberg, 1968), en la sección Tikrinių vardų

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė, al mencionar las formas no lituanas (¿o parcialmente lituanas?) de Jorio Ioris, Yoris y el neologismo híbrido Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 y 219), no dice nada sobre el propio Jorį.

LKŽ. 2013: todo sigue como antes.

El error científico, o cuando menos no contenido por la ciencia, se propaga. No solo los promotores del folclore y la etnografía han adoptado jorę. El lituanista Algis Uzdila, al explicar el polaco Jarosław, escribe: «El polaco jary significa joven, fresco, vigoroso, vivaz, fuerte y es cognado de la antigua palabra báltica jorė, “verdor primaveral, frescura” (Uzdila 2013 12: 6)». En la publicidad ya se anuncia el pan Jorė.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Esto no puede seguir así: esta forma de crear nombres debe cesar. Quienes llevan estos nombres y quienes se los ponen, engañados por el Diccionario de nombres o simplemente por la existencia misma del nombre, podrían apoyarse únicamente en el origen escandinavo (vikingo) de Jorio (y, después, de sus derivados).

CONCLUSIONES

En 1912, Kazimieras Būga explicó que jōrė, «verdor primaveral», es un eslavismo (Aleksandras Brückner ya lo había dicho en 1877). Así lo afirmaron más tarde todos los etimólogos. Pero muchos no lo sabían. En el RLŽ de Jonas Baronas de 1924 aparecen jorė y joruoti, por lo que no se consideran extranjerismos. El LKŽ IV de 1957 tampoco marca jorės ni su familia léxica como extranjerismos. Es una palabra menos frecuente del dialecto samogitio, difundida sobre todo por S. Daukantas y el diccionario de A. Juška, pero desconocida tanto en los escritos antiguos como en el uso de la lengua estándar moderna. Al no reaccionar debidamente, el LKŽ IV de 1957 y S. DaukR I y II de 1976, S. DaukIstŽ II de 1995 y S. Dauk S y V de 1984 dejaron, no obstante, una puerta entreabierta, y lo más importante es que sigue sin cerrarse, ni en LKŽT 2006 ni en LKŽė 2013.

En 1968, Antanas Salys incorporó al repertorio de nombres lituanos Jorūnė, probablemente de V. Mykolaitis-Putinas; Bronys Savukynas creó aquella serie —con Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige—. El trasfondo de semejante descuido es el persistente fortalecimiento de una actitud irresponsablemente liberal hacia los extranjerismos. También contribuye a ello la delimitación de zonas vedadas para especialidades restringidas, concretamente, para la onomástica... A la verdad científica no le costará finalmente imponerse: bastará con recordarla. Será más difícil eliminar de la vida las consecuencias de un error arraigado (en caso de necesidad, podría justificarse por el origen escandinavo de Jorio).

En general, el dominio de los errores en la práctica lingüística va en aumento. Sin embargo, solo la verdad llevada a la práctica libera. Ya tenemos un ejemplo inesperado —y no procedente de trabajos de lingüistas—: el híbrido rusismo de la época soviética jarovizacija —«adaptación de una planta a los cambios climáticos estacionales»—, vernalization, ya se sustituye en AugBiolŽ 1998 por el auténtico término internacional: jarovizacija (ruso jarovyje: cultivo de primavera) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (la sustitución en TŽŽ 2001 apenas se había iniciado: vernalizacija (francés vernalisation < vernal: primaveral) ↗ jarovizacija; en TŽŽ 2013 también apenas se había iniciado, y en MTŽŽ 2010 ni siquiera había comenzado).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86