DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

HONNAN A JŪRĖ, ÉS MI KÖZE JŪRĖS?

KULCSSZAVAK: jövevényszavak, nevek; jorė, Jorūnė, Joris.

A litván nyelvészetben a kérdés már száz éve tisztázott, de több mint fél évszázada folyton összekeverik.

1912-ben Szentpéterváron különlenyomatként jelent meg a még meglehetősen fiatal, de már érett és termékeny nyelvész, az etimológia felé erősen elkötelezett Kazimieras Būga, az Imperatoriškosios mokslų akademijos kiadványa számára oroszul írt tanulmánya, a Lituanica (49 o.). Első része az oroszból átvett jövevényszavak kronológiájával foglalkozik (mint ismeretes, főként relatív kronológiával). A minket érdeklő eset – az orosz я (az ősszláv ia-ból) a litván jövevényszavakban jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (vagy ē: пятница → pėtnyčia). Rögtön le kell szögezni: az orosz я genetikai megfelelője az en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Könnyű különbséget tenni, ha összevetjük a genetikai rokonságot: мясо: žem. ir pr. mensa, valamint a jövevényszót: mėsą. Az orosz ярь genetikai megfelelője *enris vagy *ėris lenne, de ilyen nincs.

A Jorės és rokon szavainak jelentését és forrásait később részletesen megadjuk; most elég annyit mondani, hogy egyik sem tartozik sem a régi írott, sem az új köznyelv szókincséhez, és semmilyen értelemben nincs rájuk szükség, tehát egyértelműen idegen szóként kell őket besorolni. Ezzel az igazsággal azonban nem egyszer ütköztek, ennek a bajnak nincs vége, következményei pedig súlyosak is.

K. Būga magyarázatát a szótáríró Jonas Baronas nem vette figyelembe: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Néhány évtizeddel később pedig Vytautas Baronas és Vincas Galinis sem: зелёный – 1. zöld,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

zöldes, zöldecske, zöldellő, jorùs, зеленоватый – zöldes, szürkészöld, jõrsvas, зеленеть 2. és зеленеться – zöldell, jorúoti RLKŽ I 1967.

Közel fél évszázad telt el, mire Zigmas Zinkevičius kiadta K. Būga Rinktinių raštų című művének három kötetét, és a jorė kérdése könnyen hozzáférhetővé vált (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Tehát a jorė rokonsága kiterjedt, jelentéseinek változatossága jelentős, használati területe nem lépi túl a žemait nyelvjárást, azon belüli elterjedtsége és gyakorisága pedig csekély. A jelenség újnak és nem kihalónak, inkább egyszerűen elterjedetlennek, elszigeteltnek tűnik.

A jorė összes rokonszava az LKŽ IV 1957-ben az idegenséget jelölő kereszt (×) nélkül szerepel. K. Būga Lituanica című műve (1912) ekkorra már ritkaságnak számított, Rinktinių raštų című művének I. kötete (1958) még nem jelent meg, és alighanem még Ernstnek sem

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

S. Daukantas művei szövegeinek szerkesztője, Birutė Vanagienė nyelvész az általa összeállított szójegyzékekben az jorinti (S. DaukR I 1976), joreti (S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995), valamint az joriuoti (S. Dauk S ir V 1984) szót úgy adja meg, mint az LKŽ IV 1957, vagyis szl. (szláv eredetű) jelölés nélkül. E. Fraenkel azonban már világosan megfogalmazta: „Az orosz jarb „nyári gabona, nyári termény, teremtőerő, verdigris” az alapja (LEW I 1962). Jan Otrębskire hivatkozva emlékeztet rá, hogy még 1944-ben Franz Specht sem tudta, hogy a jorė idegen eredetű, ugyanakkor megemlít K. Būgánál jóval korábban élt kutatót is – Aleksander Brücknert, aki elsőként állapította meg a jorė kölcsönzését – doktori értekezésében, a Die slawischen Fremdwörter im Litauischen című munkában (1877; tehát 35 évvel korábban, mint Būga).

Savo didžiajame darbe – 1927 m. Słownik etymologiczny języka polskiego (perspaudas 1970 m.) A. Brückneris, etimologizuodamas lenk. jar psn. „wiosna“ (jarka – 1) vasarojus, 2) jauniklė avis, jary – 1) vasarinis, 2) psn. jaunas; stiprus, tvirtas, guvus, 3) psn. ryškus, skaisčiaspalvis, jarzyna – 1) daržovės, jarzyć się – 1) žėrėti, kibirkščiuoti; žaižaruoti; 2) spindėti, šviesti LeLieŽ 1979), pirmiausia pažymi proslavišką kilmę ir mums svarbų dalyką – nėra giminiško atitikmens lietuvių kalboje (pridurkime – nė baltų kalbose), o toliau giminiuoja su vok. Jahr (got. jēr) ir avest. jar- – „metai“, gr. hōra „metų laikas; metai“; hōros „metai“, lot. hornus „metinis, šiemetis“ SEJP 1970.

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

A Jrūlo „a Szent János-éj gonosz erőit elűző szalmabábu” kifejezést korábban pogány istenségként próbálták értelmezni, de ezt nem bizonyították. A Ярослав név (vö. az Igor-ének ярый Тур Всеволод kifejezésével) a görög εὔωρός szóval is kapcsolatba hozzák, amelynek jelentése „erős, hígítatlan” (borra vonatkoztatva); tévesen a latin īra „harag” szóval is összefüggésbe hozták (ЭСРЯ IV 1973).

Az LKŽ IV 1957 tévesen a jorė 1. jelentéséhez hozzáadta a 2. jelentést is: „zöld festék; a fém megzöldülése (...)” – valójában etimológiai (nem szemantikai) homonimáról van szó: egy másik, az oroszból kölcsönzött szóról, яpb II (яpb¹ nyj. nyári gabona, яpb² közny. = ярость RKLŽ IV 1985), amely maga is a középgörög, illetve újgörög < nj. gr. ἰάρι(ου) szóból ered; vö. az ógörög ἰός „méreg” szóval (ЭСРЯ IV 1973).

A porosz nyelv révén tárul fel a legtávolabbi etimológiai jelentés – porosz gorme „hőség”: toch. A śärme „nyár”, örmény jerm „meleg”, jēr „hőség”, görög θερμός „meleg”, θερμασσα „kemence”, latin formus „forró” (ПЯ II 1979); bár a „nyár” poroszul dagis: litván daga (: degti) „hőség; termés”, dagoti „betakarítani, megtisztítani a terméstől”, gót dags (német Tag) „nap” (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

A Lietuvių rašomosios kalbos žodyno V. kötetének (litván–német rész, Alfredas Senn és Antanas Salys szerkesztésében, Heidelberg, 1968) Tikrinių vardų

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Kazys Kuzavinis és Bronys Savukynas három évvel később megjelent Lietuvių vardų etimologiniame žodyne című munkájából talán azért maradt ki a Jorūnė név, mert irodalmi név (LVEŽ 1971). E két szerző – akik közül a második „a litván nevek, valamint a más balti nyelvekből származó nevek magyarázatait és a bevezetőt írta” (LVKŽ 1987: 12) – jóval bővebb névgyűjteményében azonban ez szerepel: Jōris litván; a régi litván tavaszi zöldellés (= zöld növényzet – LVKŽ 2005) istenének (S. Daukantas szerint) nevéből: Jōris: litván jōrė „zöldülés, tavaszi zöldellés”, jorùs „zöld”, jor-juoti „zöldell”; a név további (= későbbi – LVKŽ 2005) képzése talán a férfinév Jōrigis; itt szerepel még a Jōrigė, a Jōrė rövidített alakja, a Jorūnė azonban nem (LVKŽ 1987). A Jorūnė és a Jorūnas (ū) szerepel az LVKŽ 2005-ben.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė megemlíti a Joris nem litván (talán félig litván?) alakjait, az Ioris, Yoris formákat és a hibrid új nevet, a Jormándas nevet (Sinkevičiūtė 2011: 225 és 219), magáról a Jorisról azonban nem szól semmit.

LKŽ. 2013 – minden a régi.

A tudományos tévedés, vagy legalábbis a tudomány által meg nem fékezett tévedés terjed. Nemcsak a folklór és a néprajz művelői kaptak rá a jorė szóra. Algis Uzdila litván szakértő a lengyel Jarosław nevet magyarázva ezt írja: „A lengyel jary jelentése: fiatal, üde, élénk, eleven, erős, és közös az ősi balti jorė szóval, amelynek jelentése „tavaszi zöldellés, frissesség” (Uzdila 2013 12: 6). A reklámokban már Jorė nevű kenyeret is árulnak.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Ez így nem mehet tovább – az ilyen névalkotásnak véget kell vetni. E nevek viselői és adományozói, akiket megtévesztett a Nevek szótára vagy egyszerűen az, hogy a név már létezik, legfeljebb a skandináv (viking) Jorio- (majd a belőle képzett alakok) eredetre hivatkozhatnának.

KÖVETKEZTETÉSEK

1912-ben Kazimieras Būga úgy magyarázta, hogy a jōrė ’tavaszi zöldellés’ szláv eredetű szó (Aleksandras Brückner már 1877-ben így vélte). Később valamennyi etimológus is így gondolta. Sokan azonban nem tudtak erről. Jonas Baronas RLŽ 1924-es szótárában szerepel a jorė és a joruoti, tehát nem tekintették idegen szónak. Az LKŽ IV 1957-es kötete a jorės szót és teljes szócsaládját sem jelöli idegen eredetűként. Ez a ritka žemaitiai tájszó főként S. Daukantas és A. Juška szótára révén terjedt el, de sem a régi írásos emlékekből nem ismert, sem az új köznyelvbe nem igyekezett bekerülni. Mivel az LKŽ IV 1957, valamint az S. DaukR I és II 1976, az S. DaukIstŽ II 1995 és az S. Dauk S ir V 1984 nem reagált megfelelően, rés nyílt: a legfontosabb pedig, hogy ezt sem az LKŽT 2006, sem az LKŽė 2013 nem zárta be.

Antanas Salys 1968-ban beengedte a litván névkincsbe a Jorūnė nevet – valószínűleg V. Mykolaitis-Putino révén –, az ebből a Jorius, Jorė, Jorūnas, Jorigius, Jorigė alakokkal alkotott névsort pedig Bronys Savukynas állította össze. Az ilyen gondatlanság hátterében az idegen szavakkal szembeni felelőtlenül liberális szemlélet fokozatos térnyerése áll. Ehhez a szűk szakterületek – konkrétan a névtan – tiltott övezeteinek kijelölése is hozzájárul… A tudományos igazságnak végül nem lesz nehéz győznie – elég lesz emlékeztetni rá. A megrögzült hiba következményeinek felszámolása a mindennapi életben nehezebb lesz (szükség esetén a skandináv Jorio eredettel lehet igazolni).

A hibák fogsága általában egyre erősebb a nyelvhasználatban. Csak a megvalósított igazság szabadít fel. Már van is egy váratlan példa – ráadásul nem nyelvészek munkáiból –: a szovjet korszak hibrid orosz jövevényszava, a jarovizáció – ’a növény alkalmazkodása az évszakos éghajlati változásokhoz’ – vernalizáció AugBiolŽ 1998 már valódi nemzetközi szóval váltja fel: jarovizáció (orosz jarovyje – nyári vetésű növény) ↗ vernalizáció VLE VIII 2005 (a TŽŽ 2001-es módosítása csak elkezdődött: vernalizáció (francia vernalisation < vernal – tavaszi) ↗ jarovizáció; a TŽŽ 2013-as kiadása esetében is csak elkezdődött, az MTŽŽ 2010-esében pedig el sem kezdődött).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86