RITA MILIŪNAITĖ

Institute of the Lithuanian Language

ON THE RELATIONSHIP BETWEEN THE TERMS STANDARDIZATION, NORMING AND CODIFICATION IN CONTEMPORARY PRESCRIPTIVE LINGUISTICS

KEYWORDS: standard language, language management, language standardization, norming, codification, terminology.

INTRODUCTORY REMARKS

In contemporary Lithuanian and foreign linguistic scholarship, understandings of the concepts denoted by the prescriptive linguistics terms standardization, norming, and codification¹ vary, and the terms themselves have not yet become fully established. It is therefore no coincidence that the need to review these and some other terms in this field and define them more precisely (or even rename one or another concept) has been raised in more than one recent scholarly publication by Lithuanian linguists². However, the possibility of a comprehensive discussion of the terms is undermined by the fact that sometimes only isolated sources are relied upon, which by their nature limit the range of problems associated with the use of those terms. Consequently, the conclusions are not always characterized by scholarly precision and objectivity.

There are several possible approaches to the issues surrounding these terms, each defining lines of inquiry:

1) a diachronic approach, which makes it possible to examine the emergence and historical development of the terms in question, as well as their links to the stages and broader context of the development of standard Lithuanian itself (and, more broadly, the standard languages of other countries); this calls for specialized, in-depth studies (see Deumert, Vandenbussche 2003: 455–469; Subačius 2004: 97–115; Miliūnaitė 2010: 231–256);

2) a synchronic approach, limited to the current state of terminology for language norming and encompassing two aspects:

¹ These three terms in the article title, introduction, and Part 1 collectively denote the sets of terms based on the respective roots, since in actual usage there are more derivational variants of each term, and sometimes also synonyms expressing similar, but not identical, concepts.

² For example, Audrius Valotka examined the terms language policy and language planning (Valotka 2015: 84–101); other recent discussions of terminology in this field are considered in subsequent sections of the article.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 2

a) to define theoretically the need for the terms under discussion and the interrelationships among the concepts expressed by the terms of this microsystem, drawing on key contemporary sources in Lithuanian linguistics, as well as the context of English-language linguistic literature, which today has a considerable influence on the choice of Lithuanian terminology in general;

b) to examine the characteristics of the terms under discussion as they actually function in various Lithuanian linguistic texts and identify patterns in their use.

Taken together, these research directions and aspects can help provide a fairly comprehensive picture of the development and functioning of the terms under discussion in Lithuanian linguistics. The scope of the article makes it possible to choose one of these aspects. Case 2a seems particularly interesting, as well as difficult to carry out, and is therefore examined below, while links with the other types of research mentioned are also not avoided.

1. HOW BIG IS “YET ANOTHER PROBLEM IN LITHUANIAN LINGUISTICS”?

The impetus for examining the terms of prescriptive linguistics standardization, norm-setting and codification was an article published in 2016 in the online scholarly journal Lietuvių kalba, published by Vilnius University, by three authors—Irena Smetonienė, Antanas Smetona, and Audrius Valotka—entitled “On the Term Standard Language” (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016)³. As the article’s title states, it is devoted to the term standard language, and, as its content shows, it attempts to justify the need for this term in contemporary Lithuanian linguistics and to replace with it the established term standard language, used since 1927, with an interruption of several decades during the Soviet period. Other terms important to prescriptive linguistics are also briefly mentioned (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10):

Attention should also be drawn to yet another problem in Lithuanian linguistics: norm-setting and codification are synonyms for us, while standardization is not defined at all.⁴

To substantiate this claim, the authors provide a table on page 10 (but do not give it a title; see Table 1). Beneath this table (hereafter, the KNS table), without examining its contents, the authors of the article draw the following conclusion (bearing in mind not only

³ For Aldonas Pupkis’s review of this article, see issue 90 of Bendrinė kalba (available online: http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/90/Pupkis_BK_90_straipsnis.pdf). ⁴ A typographical error left by the article’s authors.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 3

these, but also the terms discussed earlier in their text for naming a variety of the standard language) (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 11):

Thus, as we can see, the terminological chaos is obvious (and, incidentally, not so rare in linguistic terminology). The aim of this article is not to sort out this entire microsystem of terms.

Nevertheless, the authors’ claim that this is “yet another problem in Lithuanian linguistics” is quite far from the truth. Why?

The main “problem” with the authors themselves is that they rely on a single Lithuanian source—Encyclopedia of the Lithuanian Language (hereafter LKE)—and likewise select only one source in each of the other languages, so neither the diversity nor other aspects of the use of these terms that have been overlooked can be seen. They have not even consulted a fairly recent lexicographic source, the Dictionary of Terms in Language Didactics (hereafter LTŽ) (2012), which is also included in the Terminology Bank of the Republic of Lithuania (hereafter TB): these terms are clearly defined there. Moreover, the microsystems of terms in several languages can and should be compared, but discrepancies of one kind or another do not in themselves mean that one of those microsystems is in any way deficient.

On the other hand, it must be acknowledged that there is some disorder in the Lithuanian microsystem of terms in prescriptive linguistics, and this is due to several causes:

1) there is no clear agreement on which concepts are needed and what their content should be;

2) the fundamental concepts “standard” and “norm” are partial synonyms, creating synonymy—and, at the same time, ambiguity—among derived concepts;

3) the Lithuanian microsystem of terms in prescriptive linguistics is thrown off balance by the influence of other languages, since in those languages this microsystem is not always developed according to the same principles.

A much greater problem, paradoxical as it may seem, is the current state of the codification of Lithuanian linguistic terminology itself. If the codification of Lithuanian linguistic terminology (and the microsystem under discussion) is separated from actual usage, it can be said that, compared with the terminology of other fields of science, this terminology is quite poorly organized lexicographically. Most lexicographic sources lag behind actual usage by several decades, if not more. Many new terms are being created or borrowed in response to current developments in foreign linguistics, but this terminology is neither systematized centrally nor published. The Lithuanian Dictionary of Linguistic Terms (hereafter KTŽ), published at the end of the 20th century, was a necessary and useful work at the time (see KTŽ 1990, 288 p.), but it can no longer be compared even

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 4

with the explanatory dictionary of linguistic terms published by Latvians in 2007 Aiškinamuoju kalbotyros terminų žodynu (hereafter VPSV) (2007, 623 pp.).

¹ TABLE. Definitions of codification, normalization, and standardization in sources in three languages (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10).

Codification

Кодификация языка

Codification

The determination and selection of language norms based on methods of linguistics is called codification or normalization. (Encyclopedia of the Lithuanian Language)

The explicit (recorded in dictionaries, grammars, etc.) recognition of a linguistic phenomenon or fact as normative; the deliberate development of rules and prescriptions intended to preserve literary norms and renew them on a scientifically grounded basis. (Dictionary of Sociolinguistic Terms)

A term used in language planning (corpus planning), referring to the compilation of a systematic statement of the rules and conventions governing the use of a language variety, typically the standard language of a community. (D. Crystal A Dictionary of Linguistics and Phonetics)

Normalization

Нормализация языка

Normalization

The determination and selection of language norms based on methods of linguistics is called codification or normalization. (Encyclopedia of the Lithuanian Language)

The process of forming orthoepic, grammatical, and lexical norms regarded as exemplary in a given language. (Dictionary of Sociolinguistic Terms)

A term used in auditory phonetics for a type of pronunciation made when people are listening to speech, so that they allow for such variations as changes between speakers or alterations in speech rate. (D. Crystal A Dictionary of Linguistics and Phonetics)

Standardization

Стандартизация языка

Standardization

Not described in the Encyclopedia of the Lithuanian Language.

The reduction of free variants of linguistic units to one, the selection of a preferred (recommended) model variant, with its corresponding recording in dictionaries, grammars, etc., as the basis for language normalization. (Dictionary of Sociolinguistic Terms)

The natural development of a standard language in a speech community (or an attempt by a community to impose one dialect as a standard) is known as standardization. (D. Crystal A Dictionary of Linguistics and Phonetics)

The authors of the aforementioned article, recognizing that the problem of the terms in question deserves greater attention, encourage “scholars specializing in this field of linguistics to undertake the organization of the entire microsystem.” Such organization, insofar as it is needed, would require

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 5

dedicated effort, for example, in preparing a new dictionary of linguistic terms or publishing a new edition of LKE. However, as mentioned, a thorough examination of the theoretical and practical aspects of the origin, historical development, functioning, and presentation in various sources of the terms in question would require a broader study. Therefore, the aim of this article is narrower: to define theoretically the microsystem of concepts needed to describe the standard-language norm-setting process and the terms that designate them.

To achieve this aim, the following objectives are set:

1) to describe the main concepts of the constituent parts (stages) of the norm-setting process;

2) to discuss the terms standardization, norm-setting, and codification, as well as their variants and synonyms;

3) to reveal the interrelations among the terms denoting language regulation (and self-regulation) and to present an outline of a possible microsystem for them.

2. WHAT CONCEPTS AND THE TERMS THAT DESIGNATE THEM ARE WE TALKING ABOUT?

The terms standardization, norm-setting, and codification, together with their variants and synonyms, describe various aspects of the regulation (and self-regulation) of the standard language, relating both to its external dimension as one of the varieties of the national language (i.e., the distinction of the standard language from other varieties) and to its internal dimension (i.e., the crystallization and organization of standard-language norms). To clarify the content and context of the terms under discussion, we must first define the underlying concepts of “standard language” and “regulation (and self-regulation) of the standard language.”

The standard language is both a language variety that develops spontaneously and one that is consciously created. This distinguishes it from other language varieties, whose emergence, functioning, and development of norms are usually described solely as language self-regulation, without conscious and purposeful external intervention. It is true that, in discussions of the standard language, one aspect predominates (and it is quite understandable why): emphasis is placed on the more or less active, organized influence (often at the state level) on its development, while the features of its spontaneous development are left aside.

Moreover, the standard language is both an object of regulation and its result. The current discussion of the content and relationship of the terms standard language and standard language does not even attempt to understand the interaction between these two, albeit contradictory, aspects of the nature of one and the same standard language—the object of regulation and its result. What is more, an attempt is made to artificially separate these two aspects and deconstruct the unity of the term standard language: normative, that is,

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 6

The codified standard language is contrasted with its actual use, as if these were two separate varieties that should be designated by entirely different terms. Therefore, while deviating somewhat from the main aim and objectives, it is appropriate to present the conception of standard language most acceptable for the problem under discussion.

In 1927, the linguist Pranas Skardžius was the first to use publicly and explain the term Švietimo darbas (Skardžius 1997 [1927]: 30–85) standard language. Incidentally, until March 2013, it was thought and written in Lithuania that P. Skardžius had coined the term. However, that March, a program of the radio station Voice of America was broadcast on the Lithuanian National Radio program “Ryto garsai”; it featured a recording from a 1964 meeting of the Catholic Academy held in the United States, where questions were answered by Antanas Salys, a prominent interwar linguist who had fled to the West during the war. He explained that he himself had proposed the term standard language to P. Skardžius as a translation of the German term Gemeinsprache, and that Skardžius then began using it everywhere.

Pranas Skardžius describes standard language as one “that could be understood by the people of the whole country,” which “has become common to the whole country, to the entire state,” and is “recognized and used, or efforts are made to use it, throughout ethnographic Lithuania as a universal means of communication”; thus, he particularly emphasizes its character as a shared language (Skardžius 1997 [1927]: 34–35).

It is precisely for this process of creating standard language, selecting its norms and making it common—extending through time from the very choice of the foundation for standard language to the present moment and future guidelines—that special terms are needed to describe the process according to its various features.

Standard language definitions generally identify the most important features that distinguish this language variety from other varieties of the national language. Most relevant to the context of the terms under consideration is the feature of standard language that describes the nature of deliberate influence on it, or its management⁵. Because language is constantly changing, the process of managing standard language is never complete; only its scale and means vary among countries. Taking this into account, the following definition could be suitable for standard Lithuanian:

Standard language is a prestigious language variety created, used and purposefully managed by a linguistic community bound together historically, culturally and often politically; it serves the needs of public life and has norms documented through codification.

⁵ Not only standard language but also other varieties can be deliberately regulated (for example, the spelling of the standard Samogitian dialect is normed), but this is not a tendency; it is rather an exception prompted by the needs of a particular linguistic community.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 7

Similarly, though more expansively, standard language is defined in LTŽ (2012):

standard language (English standard language, French langue standard (f), Russian литературный язык, German Standardsprache (f)) a universally used ↑language variety, more or less standardized, characterized by the greatest prestige and the highest social status ↑within a linguistic community, and used as the language of writing, public life, education, culture, the media, literature, and the educated social strata. Δ It is continually enriched, deliberately developed, regulated and normed; dictionaries, grammars, and other normative and educational publications are prepared for this purpose. Δ Norming is undertaken by academic institutions and state bodies; in Lithuania, by the State Commission of the Lithuanian Language. Δ The variety is taught in schools, and speakers of other languages learn it as a ↑foreign language.

In these two definitions, the conception of standard language differs from the traditional one in Lithuanian linguistics because two new aspects are foregrounded. First is the ongoing nature of language management: until now, the outcome of management, rather than the process, has usually been emphasized. For example, various works of Lithuanian linguistics state that standard language is “deliberately cultivated” (Pupkis 2005: 30), “a more or less normed language intended for the writing of the whole nation and for the needs of people’s public life and culture” (LKE 2008: 77); thus, only one aspect is highlighted—the codified standard language. In draft amendments to the Law on the State Language being considered in the Seimas of the Republic of Lithuania, correctness is identified as the principal feature:

Standard Lithuanian is correct—that is, written or spoken Lithuanian based on the Lithuanian dictionary, the rules of grammar, spelling and punctuation, and other recognized sources of language norms, intended for the needs of public life. (LRVKĮPĮ 2008).

Standard Lithuanian is correct written or spoken Lithuanian, based on the norms of Lithuanian vocabulary, grammar, spelling and punctuation, and intended for the needs of public life. (LRVKĮPĮ 2011).

Panašiai rašoma ir aukštųjų mokyklų vadovėlyje (LBK 2014: 24, paryškinta autorių):

Standard language is a normed (standardized) language variety common to all language users, with written and spoken forms and used in many spheres. Standard language differs from other language varieties (dialects or sociolects) primarily in being codified or normed, that is, standardized.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 8

The state of a codified standard language may be considered normalized and correct, but not its actual usage, which often varies both because of internal development and because of the general processes of destandardization currently taking place in European languages, and therefore contains elements characteristic of other varieties of the national language and of other languages.

Second, as mentioned, the standard language also has a level of spontaneous development, since not everything in it takes place through conscious regulation. It is therefore important to note that it is also “created by the speech community”.

The relationship between these two processes—spontaneous and conscious—can vary considerably across languages and periods of development. In Lithuanian, the conscious influence on the standard language, or its regulation, also known as language management, accounts for a substantial part of the development, functioning, and change of the standard language, while spontaneous processes account for much less. Pranas Kniūkšta includes standardization, monitoring, and language development among the activities of standard language management (Kniūkšta 1995: 28–39):

The most important principle of purposeful language management is systematicity, or regularity. It not only helps standardize and monitor the language and learn it, but in many cases is also consistent with the objectives of language development.

More fully, language management is defined in LTŽ (2012):

Language management – the development of a legal system for language protection; the establishment of institutions and agencies for language standardization, consultation on language use, language supervision and control, and the organization of their activities; the preparation, administration and implementation of language support programs and projects; language standardization, the dissemination of language norms, and language supervision and control.

Thus, the standard language, like other language varieties, develops, functions, and changes spontaneously; in addition, it is consciously created and managed (regulated). These processes take place at two levels: 1) at the macro level, that is, when the standard language is understood as a variety of the national language; 2) at the micro level, that is, when the standard language is viewed as the totality of its norms. If we set aside all legal and administrative regulation in language management, then at least four separate terms are needed to denote the other aspects of regulation (and self-regulation) directly related to the standard-language variety and its norms (see Table 2).

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 9

TABLE 2. The nature and levels of standard-language regulation (and self-regulation), and the need for terminology

If we break down some of the processes denoted by these four terms into smaller stages, even more terms will be needed. Since several stages can be distinguished in the conscious regulation of standard-language norms (T2)—the establishment of norms, their legalization, and their dissemination in usage—each is also often given a specific term. It is therefore clear that Lithuanian linguistics uses more terms for this purpose than those presented in the KNS table (cf. Table 1).

Figure 1 shows the terms most commonly used (or proposed for use) in contemporary Lithuanian linguistic scholarship to denote standardization (becoming standardized), standardizing; normalization, normalization (becoming normalized); and codification, codifying. This is the inventory of terms examined below. Moreover, all these terms are related to the core concepts “standard,” “norm,” and “codex,” so their meanings in relation to the terms in this inventory must also be clarified.

FIGURE 1. Terms used (or proposed for use) in Lithuanian linguistics to denote standard-language regulation (and self-regulation)

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 10

The terms are discussed below in three separate groups according to their relations to the anchor concepts. The terms in each group have distinctive features of form, content, and use, as well as specific links to terms in other languages, especially English.

2.1. Standardization (standardization as a process) and standardizing

Standardization, understood as the leveling of diversity in the means of linguistic expression, the elimination of variants, and the crystallization of norms, is considered a sociolinguistic universal, unlike codification (see Section 2.3; Deumert 2004: 6). This is driven by the historically arising need of a heterogeneous speech community to have a language standard, or model—a common variety of language and its norms that everyone can understand (Milroy, Milroy 1999 [1985]: 19).

In the Anglophone linguistic tradition, the term standardization (English standardization) is used in several senses.

The first meaning of standardization is at the macro level (T1), i.e., it concerns the standard language as a variety of the national language and denotes the more or less conscious, planned, centralized creation and management of that variety (Deumert 2004: 6; Subačius 2004: 104–105⁶). More specifically, Ana Deumert defines standardization as a process in which standard languages, as relatively homogeneous, codified, and ideologically legitimated varieties, are created and developed through the more or less planned activities of individuals or groups and disseminated through official channels of control, especially through the education system (Deumert 2010: 244).

Standardization also denotes the spontaneous emergence of such a variety (T3). These two aspects of meaning are directly related to the meanings in English of the anchor noun standard and the adjective standard, which are closest to linguistics. Cf.:

standard (noun) – a form of language widely accepted as the usual form. (English A form of language that is widely accepted as the usual form.) (OD)

standard (adj.) – describing or relating to a form of language that is widely accepted as the usually correct form: speakers of the standard language (English Denoting or relating to the form of a language widely accepted as the usual correct form: speakers of standard language) (OD)

⁶ Giedrius Subačius recounts Charles Ferguson’s 1968 conception of standardization: “According to him, language standardization is a process in which one language variant becomes widely accepted by the speech community as a supra-dialectal norm—the best form of the language.”

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 11

standard (noun) – something established by authority, tradition, or general consent as a model or example) (English something established by authority, custom, or general consent as a model or example) (MW)

standard (adjective) – substantially uniform, established by the written and spoken usage of educated people, and widely recognized as acceptable: standard (standard) pronunciation (English substantially uniform and well established by usage in the speech and writing of the educated and widely recognized as acceptable: standard pronunciation <...>) (MW)

Thus, in English-language usage, it is customary to call the common, agreed-upon language variety standard.

The second meaning of standardization in English is at the micro level (T2). This involves eliminating variants of the same linguistic unit (for example, spelling, pronunciation, form, etc. of words), that is, legitimizing one of the variants available in the language, recognizing it, and treating it as normative (cf. Milroy, Milroy 1999 [1985]: 18–23).

Latvian VPSV gives two meanings of standardization (standartizēšana, standartizācija): one is defined as the process of preparing standards (documents), particularly in connection with terminology management, while the second meaning refers to language planning (VPSV 2007: 371–372). Thus, only the T2 meaning has been foregrounded in Latvian linguistic terminography.

The Lithuanian-language column of the KNS table gives the form standardization and states that this term is not described in LKE. This is true; however, the variant of standardization, standartizacija, is defined in the Dictionary of Linguistic Terms (KTŽ 1990) and other sources, or at least is listed with references to other terms understood as synonyms (see Table 3⁷).

⁷ In this and the other tables, the terms are bolded by me. – R. M.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 12

TABLE 3. Definitions of the terms standardization and standardizavimas in Lithuanian sources

Šaltiniai

Apibrėžtys

KTŽ

standartizacija – стандартизация, standartization⁸, normalization. Įvairių to paties kalbos elemento (tarties, formų, žodžių ir kt.) variantų panaikinimas, t. y. vieno iš kalbos turimų variantų įteisinimas, pripažinimas, laikymas norminiu. Skirtingai nuo anglų kalbos, kurioje standartizacijos terminu paprastai žymima kalbos normalizacija, lietuvių ir rusų kalbotyroje paprastai kalbama tik apie terminų standartizaciją.

LKE

nėra.

LTŽ

standartizacijos nėra; yra tik kalbos standartizavimas, žr. kalbos norminimas.

DŽ_7i

standartizacija – standartų nustatymas.

TŽŽ

standartizacija – kalbot. to paties kalbos elemento variantų panaikinimas.

Dėl lietuvių kalboje ne visada aiškiai daromo skirtumo tarp vedinių su baigmeniu -avimas (veiksmo pavadinimas) ir -acija (veiksmo rezultatas arba sukonkretėjęs reiškinio pavadinimas) kai kada pastaruosius linkstama vartoti stipriojoje pozicijoje, t. y. abiem atvejais linkstama prie standartizacijos⁹ – kaip kad yra anglų ar rusų kalbose (tai tinka ir 2.3 skyriuje aptariamiems terminams kodifikacija ir kodifikavimas).

Akivaizdu, kad lietuviškuosiuose leksikografijos šaltiniuose standartizacija (arba standartizavimas) apibrėžiama T2 reikšme, t. y. turint galvoje ne makrokontekstą, o sąmoningą bendrinės kalbos normų reguliavimą, ir ne bet kokį, o vienakryptį, mažinantį variantišką raišką. Todėl suprantama, kad T2 sąvokai pavadinti susidaro variantiška sinonimų pora standartizacija (standartizavimas) ir norminimas (apie šį žr. 2.2 skyrių). O kaip tada dėl sąmoningo bendrinės kalbos normų reguliavimo (T2) ir savaiminės jų raidos (T4) skirties? Giedrius Subačius savaiminiam normų kristalizavimuisi pavadinti (T4) lietuvių kalboje siūlo vartoti standartėjimą (normėjimą), o normų reguliuojamajai veiklai (T2) – standartizavimą (norminimą) (Subačius 2002: 229). Taigi T2 ir T4 atveju matyti terminų perteklius: turint aiškiai su norma siejamą terminą norminimas, su standartu siejami terminai nėra tikslingi.

⁸ Anglų kalboje vartojama forma standardization (plg. standard „standartas“).

⁹ Plg. įstaigos, kuri rūpinasi terminų standartizavimu, pavadinimą Lietuvos standartizacijos departamentas.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 13

Kaip tik dėl to lietuvių kalboje norminamosios kalbotyros terminai standartizacija ar standartizavimas nėra populiarūs. Dabartinėje kalbinėje literatūroje šie terminai, jei ir pasitaiko ne terminologijos tekstuose, nėra įgavę konkretumo: dažniau vartojami apibendrinamąja vienodinimo, bendrinimo reikšme, plg.:

Žodynas yra žodynas, didelės gyvasties iš jo neišreikalausi, bet per didelė standartizacija ir jo gyvastį gali mažinti. <...> Šiais kalbos biurokratinimo ir standartizavimo laikais dažniau reikėtų prisiminti žmones, kėlusius gyvosios kalbos svarbą. (Kniūkšta 1995: 29)

Vienas iš svarbiausių skiriamųjų bendrinės kalbos požymių yra didelis struktūros subendrinimo, arba standartizavimo, laipsnis. (Pupkis 2005: 31)

Tokios vartosenos priežastis aiški: lietuvių kalboje standartas suprantamas kiek kitaip nei anglų kalboje, o tai iš dalies lemia ir termino standartizacija skirtumus abiejose kalbose. Tarptautinių žodžių žodyne (toliau – TŽŽ) (2013) nurodomos trys standarto reikšmės, ir nė viena iš jų nepažymėta kaip kalbotyros terminas:

standártas [angl. standard – norma, pavyzdys], norma, pavyzdys; sutartas, nustatytas matas, pagrindas: 1 standartizacijos dokumentas, nustatantis normas, taisykles ir reikalavimus produkcijai, metodams, sąvokoms, simboliams arba kt. objektams; 2 tipinis pavyzdys, atitinkantis tam tikras kokybės, chem. sudėties, fizik. savybių, mato, masės ir kt. sąlygas; 3 aukso △ ek. aukso padengtų pinigų sistema, kurioje pinigus galima pakeisti į auksą; valiutos kursas, išreikštas aukso kiekiu.

Standartizacija lietuvių, kaip ir latvių, kalboje dažniausiai ir siejama su griežtų standartų diegimu; tai yra standartų diegimo, virtimo (vertimo) standartų procesas. Viena iš kalbos dalykams artimiausių sričių – terminų standartų kūrimas, todėl šioje srityje, kaip nurodyta KTŽ (1990: 191), standartizacijos terminas dažniausiai ir vartojamas. Dar plg. Kazimiero Gaivenio teiginį, kad „[s]ąvoka „terminų standartizacija“ reiškia tik terminų standartų rengimą“, siekiant suderinti skirtingų kalbų sąvokas, jų mikrosistemas ir terminus (Gaivenis 2002: 81).

Panašiai ir būdvardis standartinis, -ė lietuvių kalboje apibūdina objektą, atitinkantį standartą, t. y. nepasižymintį nukrypimu nuo jo (TŽŽ 2013):

1 atitinkantis standartą, tipinis; 2* neturintis individualumo, šabloniškas, neoriginalus¹⁰.

¹⁰ Žvaigždutė * TŽŽ 2013 reiškia, kad reikšmė perkeltinė.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 14

Stilistikoje standartiškumas siejamas su šablonu, kalbos štampais ir priešinamas kalbos gyvumui. Bendrinės kalbos normos, tiek realiosios, tiek kodifikuotos, toli gražu ne visais atvejais yra nevariantinės, nekalbant jau apie funkcinių stilių, komunikacinių sričių, kalbos registrų įvairovę, kuri lemia ir raiškos priemonių variantiškumą. Kaip tik dėl šių priežasčių ne visiems priimtinas siūlymas bendrinę kalbą lietuviškai imti vadinti standartine kalba, t. y. griežtai, be nuokrypių atitinkančia standartą – nevariantiska, nepaliekanti alternatyvios raiškos (plg. Locher, Strässler 2008: 1–2), be to, šabloniška, t. y. stilistiškai skurdžia.

Jeigu bendrąją standartizacijos sampratą, kuri sietina su variantiškumo nepripažįstančiu standartu, pritaikysime kalbotyros sričiai, galėsime sakyti, kad kalbos standartizacija yra procesas, kurio metu susidaro arba nustatomas ir palaikomas kalbos standartas. Vadinasi, standartizacija – pirmiausia bendrinės kalbos kūrimo(si) procesas, tiksliau – vienos kalbos atmainos iš(si)skyrimas iš kitų regioninių ar socialinių atmainų ir jos virtimas (pavertimas) standartu bei tolesnis kultivavimas. Tai logiška, nes, skirtingai, nei kalbant apie mikrolygmenį, kur nėra tikslo variantiškumą visiškai pašalinti, makrolygmeniu iš tiesų atsisakoma atmainų įvairavimo kalbinės bendruomenės viešajame bendravime.

Kaip tik šia T1 reikšme lietuvių kalboje atskiro nusistovėjusio termino ir nėra. Tiesa, tų nedaugelio autorių, kurie rašo bendrinės kalbos istorijos klausimais ir skaito dabartinę užsienio kalbotyros literatūrą, ypač naujesniuose tekstuose tokios vartosenos pasitaiko, plg. (paryškinta pačiame šaltinyje. – R. M.):

Kalbos standartizavimu vadinamas bendrinės kalbos formavimasis arba raida: tai tam tikras kalbos sąmoningo planavimo (kūrimo) ir savaiminės raidos procesas. (LBK 2014: 24)

Vadovėlyje moderniau pažvelgta į lietuvių bendrinės kalbos formavimąsi ir raidą. Bendrinės kalbos samprata čia aptarta per keturis kalbos standartizavimo (kalbos planavimo) aspektus, padėsiančius geriau suvokti lietuvių bendrinės kalbos vietą kitų Europos bendrinių kalbų kontekste, jos ištakas, šiandienes kodifikacijos tendencijas ar valstybinės kalbos politikos ir planavimo prioritetus. (LBK 2014: 9)

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 15

Nors šiose citatose vartojamas tik variantas standardizavimas, lietuviškai turime galimybę savaiminį ir sąmoningą bendrinės atmainos kūrimo(si) procesą (T3 ir T1) pavadinti skirtingais terminais: 1) standartizacija (standartėjimas), 2) standardizavimas.

Šiems terminams makrolygmeniu vartoti pagrindo duoda ir keli tarptautiniai su standartu kaip kalbos atmaina susiję kalbotyros terminai, pasitaikantys ir lietuvių kalbotyros darbuose:

1) destandardizacija – priešingas standartizacijai procesas, t. y. bendrinės kalbos išsisklaidymas postmoderniajame pasaulyje (Nekvapil 2010 [2008]: 260).

2) standardologija – mokslas apie bendrinių kalbų kūrimąsi (standartizaciją) (žr. Deumert, Vandenbussche 2003: 455–469);

3) substandartas – bendrinę kalbą reguliariai lydintys reiškiniai, paprastai atsiradę dėl interferencijos su kitomis, nebendrinėmis atmainomis (dažniausiai reiškiasi sakytine forma) (plg. Milroy, Milroy 1999 [1985]: 2);

4) kvazistandartas – kitaip, negu mokslo priimta, suprantamas standartas (t. y. bendrinės kalbos atmaina) (Aliūkaitė 2009: 160–187);

Taigi pagal anglakalbę tradiciją lietuvių kalboje skolintą terminą standartizacija, lietuvių kalboje pasidarytus standardizavimą ir standartėjimą, taip pat naujus bendrašaknius terminus tikslingiausia makrolygmeniu (T1) sieti su bendrine kalba kaip nacionalinės kalbos atmaina.

2.2. Normalization and normalisation (becoming normalized)

A separate term is needed to designate the process of managing specific norms of the standard language (T2). In its broadest sense, the term normalization is used for this purpose in Lithuanian. Its base term is norm, which, when associated with the standard language, in addition to referring to linguistic facts that are actually functioning and recognized by the speech community—the actual norms—also means “a language model that its users should follow” (KTŽ 1990: 134), “the means of expression most suitable for the standard language, determined on the basis of language practice and the laws of development” (TŽŽ 2013). To distinguish them from actual norms, standard-language norms established in codification works are most often referred to as codified norms.

The most important goal of standard-language normalization is to maintain the balance of the standard language’s functioning (flexible stability of norms), taking into account changes in standard-language codification and usage, so that this language variety, while constantly renewing itself, best

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 16

meets the needs of the speech community that uses it. In turn, the objectives of normalization are associated with the threefold state of development of the standard language:

1) the past: to promote the stability of norms, that is, to preserve the continuity of the standard language and the tradition of its norms;

2) the present: to promote the functionality of the standard language, that is, periodically to review codification and establish such standard-language norms and rules of use as allow the flexible use of expressive resources;

3) the future: to create favourable conditions for the development of the standard language and envisage ways in which, and directions along which, it could renew itself.

As can also be seen from the KNS table, normalization is sometimes used interchangeably with the term codification. In addition, this process is usually divided into stages, which often each have their own names.

The Czech linguist František Daneš has identified the following stages in the normalization process (though he calls it codification, thereby broadening the latter’s meaning, and regards normalization as one part of codification) (Данеш 1988 [1979]: 281–283):

1) the descriptive stage: identifying and objectively describing standard-language norms;

2) the regulatory (normalizing) stage:

a) the evaluative stage (means of linguistic expression and ways of using them are assessed according to certain objective criteria, taking into account the needs of society and the dynamics of standard-language development),

b) the direct codification stage;

3) the implementation (strategic-tactical) stage: introducing codification into usage.

In contemporary Lithuanian prescriptive linguistics, there is a clear opposing tendency (less so in lexicography, see Table 4, and more so in recent scholarly literature) to use the term normalization in a broader sense than that specified by F. Daneš, while narrowing the meaning of codification to a term denoting stage 2b.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 17

TABLE 4. Definitions of the term norming in Lithuanian sources

Šaltiniai

Apibrėžtys

KTŽ

Literatūrinės kalbos norminimas (žr. n o r m a l i z a c i j a) yra mokslinis vartotinųjų kalbos sistemos faktų nustatymas (p. 134, straipsnyje norma).

LKE

Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (p. 253, straipsnis kalbos norma).

LTŽ

kalbos norminimas (tas pat kas standartizavimas) – (angl. standardisation, pranc. normalisation (f), standardisation (f), rus. нормализация, vok. Sprachkritik (f), Sprachlenkung (f), Sprachpflege (f), Sprachregelung (f)) bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas; kalbos vartojimo normų ↑kodifikavimas, jų tikslinimas ir diegimas į ↑vartoseną. Δ dažniausiai susijęs su viešąja kalba ir su rašytine kalba, rašytiniu kodu, rašybos taisyklėmis ir pan.

DŽ₇ᵢ

norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas.

TŽŽ

norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas.

Pagal pačią plačiausią sampratą norminimas atstoja T1 terminą – taip jis apibrėžiamas LTŽ: „bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas“, t. y. turimas galvoje kalbos atmainos pasirinkimas. Pagal siauresnę, būdingiausią sampratą, bendrinės kalbos normų nustatymas apima vartosenos tyrimą, normų atranką ir vertinimą. Be to, norminamajam procesui priskiriamas ir oficialus normų įteisinimas raštu bei normų sklaida. Antrąjį dėmenį – normų įteisinimą raštu, – o kartais ir pirmąjį, linkstama vadinti atskiru terminu kodifikacija (žr. 2.3 skyrių).

Kad norminimas ir kodifikacija ne visada tapatinami, rodo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) įstatymas. 3-io straipsnio, kuriame vardijami VLKK uždaviniai, 4-ame punkte vartojami šie abu terminai, tik pačiame įstatyme nepateikiamos jų apibrėžtys (VLKK Į 2016):

Kalbos komisija:

<...>

4) nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus; <...>.

Beje, tame pačiame įstatyme bendrinės kalbos normas fiksuojantys veikalai apibūdinami bendresniu pažyminiu norminamasis, o ne siauresniu kodifikacijos (VLKK Į

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 18

2016), – galbūt todėl, kad, pavyzdžiui, vadovėliai gali būti laikomi normų šaltiniu, bet neturi kodifikacinės galios:

5) vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius); <...>.

Kaip norminimo (ir ta pačia reikšme suprantamos kodifikacijos) variantas lietuvių kalbotyroje pavartojamas terminas normalizacija¹¹. Plg. sakinį iš Jono Klimavičiaus straipsnio (Klimavičius 2002: 22):

Labiausiai mokslinės lingvistinės analizės reikalingi variantai ir klaidos, ypač objektyvios vartosenos ir pagal prigimtį subjektyvios normalizacijos (normų kodifikacijos) prieštaravimai ir susikirtimai.

Ankstesnėje kalbotyros literatūroje normalizacija vietoj norminimo pasitaikydavo dažniau, greičiausiai palaikoma ir rusų kalbos, o šiomis dienomis ji jau retoka, nes tada, kai norminimas ir normalizacija laikomi tą patį reiškiančiais terminais, pirmenybė teikiama aplietuvintajam, arba normalizacijos visai atsisakoma (žr. 5-ą lentelę).

5 LENTELĖ. Termino normalizacija apibrėžtys lietuviškuose šaltiniuose

Šaltiniai Apibrėžtys KTŽ normalizacija, нормализация, normalization. Kalbos norminimas, jos normų nustatymas, tvarkymas (p. 135). LKE normalizacijos nėra. LTŽ normalizacijos nėra. DŽ₇ᵢ normalizacija – normos, normų nustatymas; sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus. TŽŽ normalizacija 1. normalios padėties nusistojimas, įvedimas; sunorminimas, sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus; 2. privalomų normų nustatymas ir įgyvendinimas (ir dar dvi konkretesnės su pramonės gamyba susijusios reikšmės).

¹¹ Tokia tradicija ėjo bent nuo prieškario Gimtosios kalbos, kur buvo kalbama apie bendrinės kalbos normalizacijos kriterijus, plg. Gimtoji kalba, 1938: 143.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 19

Vis dėlto reikia pažymėti, kad būta mėginimų šiuodu terminus – norminimą ir normalizaciją – diferencijuoti (atsiremiant į tą normalizacijos reikšmės sandą, kuris TŽŽ (2013) nusakytas kaip „normalios padėties nusistojimas“. Pavyzdžiui, Jonas Palionis normalizacijos terminu vadina savaiminį normų kristalizavimosi procesą¹², kurio metu kalbos normos išsirutulioja, išsigrynina pačioje kalbos praktikoje (T4) (Palionis 1989: 51; dar plg. Miliūnaitė 2003: 42–43). Praktiškai nevartojamas dar vienas – G. Subáčiaus siūlytas aplietuvintas šios reikšmės termino variantas normėjimas (Subáčius 2002: 229).

Ar terminas normalizacija apskritai reikalingas praktiškai, ar svarbi tik teorinė galimybė jį tokį turėti? Kadangi normų kristalizacija vyksta kiekvienoje pokyčių patiriančioje kalboje, taigi ir sąmoningai nereguliuojamose atmainose, tikslinga prireikus šį procesą įvardyti atskiru terminu. Bendrinės kalbos normų kristalizacija specialiai tyrinėjama mažai, šis procesas kartais sąlygiškai įtraukiamas į pirmąjį norminimo etapą, kuriame aprašomos vartosenoje funkcionuojančios normos ir konkuruojantys jų variantai, tačiau dėl tikslumo gali prireikti jį skirti nuo norminimo.

Normų kristalizacija gerai matyti, kai į kalbą patenka koks nors naujas reiškinys ir netrukus ima konkuruoti su lietuviškos raiškos variantais. Vartosenoje dažnai pirmiausia stichiškai vyksta tinkamiausio varianto paieška, normintojams stebint padėtį ir dar nesikišant į šį procesą. Pavyzdžiui, kai lietuvių kalboje pradėta vartoti sunkiai adaptuojama anglybė think-tank, dažniausiai reiškianti „tarpdalykinius tyrimus atliekančią ekspertų grupę, kurią remia vyriausybiniai arba komerciniai klientai, ir patariančią jiems socialiniais, politiniais ar pan. klausimais“ (ND, žiūrėta 2017 11 14), vartosenoje susidarė tokia konkuruojančių raiškos būdų įvairovė (paryškinta mano, pavyzdžiai pateikti chronologiškai. – R. M.):

Kažin ar daug žmonių yra girdėję apie tokį Demokratinės politikos institutą (DPI), kuris buvo ir yra (ne)oficialus Tėvynės sąjungos „think tank“ (smegenų centras). O juo labiau apie jo prezidentą M. Adomėną, kuris nuo tų pačių 2006 metų buvo ir Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus patarėjas. (lzinios.lt, 2009)

Pirmiausia universitetai atlieka savo profesinės srities lyderio vaidmenį – jie organizuoja konferencijas, kviečia verslininkus, daro kasmetinius renginius, rengia publikacijas, seka žinias,

¹² Savaiminis normų kristalizavimosi procesas būdingas ne tik bendrinės kalbos atmainai; galima kalbėti ir apie kitų kalbos atmainų, ir apie ankstesnio, ikikodifikacinio laikotarpio, iki susikuriant bendrinei kalbai, normų kristalizaciją.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 20

daro ekspertines išvadas. Kitaip sakant, veikia kaip think-tank komanda – kaip „smegenų centras“ šalia pasirinktos industrijos. (Universiteto žinios, 2012)

LLRI yra ne mokslinių tyrimų institutas, o idėjų kalvė (angl. Think tank). Jis teikia praktines idėjas, pasiūlymus, situacijos vertinimus bei komentarus, užsiima visuomenės švietimu. (lt.wikipedia.org, 2014)

Rusijos „thinktankas“ „Katehon“ yra Kremliaus palaikomas naujienų puslapis, kuris dažnai siūlo geopolitinę informaciją, tiesiog prisotintą karinio ortodoksinio nacionalizmo. (tv3.lt, 2016)

Trečioji pakopa – think tankai arba lietuviškai idėjų kalvės ir smegenų centrai Taip, draugai socialdemokratai su savo „darbo grupėmis“ pabandė paversti šį mechanizmą parodija. Bet atskirkime grupę sovietinių partinių bičiulių, kurių vienintelis tikslas greičiau įsisavinti ES lėšas, nuo smegenų centro, kurio vieno profesoriaus intelektas ir tarptautinė patirtis gali pranokti visos „darbo grupės“ kartu sudėjus. (delfi.lt, 2016)

Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank'o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas, susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? (delfi.lt, 2016)

„Komiteto biuras pasitikslino, nei šią, nei praėjusią kadenciją nebuvo tokio sprendimo, kad komitetas neišleistų į komandiruotę, tuo labiau, kad iš Seimo jokių lėšų nėra prašoma ir tai rimtas renginys, Europos liaudies partijos think tanko Generalinė asamblėja, kur aš atstovauju Tėvynės sąjungai ir reguliariai lankausi“, – BNS sakė M. Adomėnas. (delfi.lt, 2017)

„Europa – ar dar tebeveikiam išvien? Ką gyventojai ir elitai iš tikro galvoja apie ES?“ – tokiu pavadinimu šį antradienį paskelbta idėjų kalvės studija, grindžiama plataus masto reprezentatyvia apklausa. (delfi.lt, 2017)

Šie pavyzdžiai rodo, kad kristalizuojasi du lietuviški metaforiški, dėl to pagaulūs atitikmenys idėjų kalvė ir smegenų centras, kurie ilgainiui turėtų išstumti svetimybę bent iš oficialiosios vartosenos. Tiesa, TB pateiktas lietuviškas daugiskaitos formas think tanks atitikmuo analitikų centrai¹³, bet vartosenoje jis beveik neturi atramos, arba analitikos centru verčiamas kitas angliškas terminas analytics center. Toks normos radimosi etapas, kol vartosenoje nusistovės perspektyvus variantas, ir gali būti vadinamas normalizacija. Jis

¹³ Šis terminas fiksuotas į TB įtrauktame šaltinyje: Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Redaktorių kolegija: Algimantas Jankauskas (ats. red.) ir kt. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 21

dažnai eina pirmiau už norminimo procesą, o kartais ir lygiagrečiai su juo (kai stebima ir tiriama įvairuojanti vartosena), kol įteisinama (kodifikuojama) tam tikro laikotarpio realioji norma.

Angl天kalbės kalbotyros tekstuose terminas norma dažnai vartojamas pramaišiui su standartu, o kartais skirtingose kalbotyros šakose jie traktuojami skirtingai (Locher, Strässler 2008: 1). Žodynuose norma bendresne reikšme – kaip modelis, etalonas ar pavyzdys – apibrėžiama ir kaip standarto sinonimas (OD; MW), o kalbotyroje – kaip siauresnė už standartą sąvoka. Terminas norminimas, arba normalizacija (angl. normalization), anglkalbėje kalbotyroje, kaip matyti ir KNS lentelėje, vartojamas ne norminamosios kalbotyros reikalui, o fonetikos srityje. Norminamajam procesui pavadinti jį atstoja aptartoji standardizacija (antrąja reikšme, T2) (plg. Bartsch 1985: 23; Subačius 2002: 229).

Latvių kalbotyroje vartojamas terminas kalbos norminimas (valodas normēšana) apibrėžtas kaip „normos nustatymas – procesas, susijęs su kalbos dėsningumų ištyrimu, fiksavimu, vertinimu, palaikymu ir sklaida“, o jo atitikmenys kitomis kalbomis nurodyti šie: angl. language standardization, vok. Sprachnormierung (f), Sprachpflege (f), rus. нормализация языка (VPSV 2007: 421), taigi atitinka lietuviškąją norminimo sampratą.

2.3. Codification and codifying

As was evident from the previous section, a separate term is needed to denote an important stage of norm-setting (or standardization used in this sense), during which the norms of the standard language that have been selected are established in writing in certain sources (see (Milroy, Milroy 1999 [1985]: 22, 28; Nevalainen, Tieken-Boon van Ostade 2006: 283). It is true that the selection of norms is also often associated with this stage, distinguishing it from the more abstract-level term norm-setting; however, as mentioned in Section 2.2, the boundaries between stages of norm-setting are relative.

In theoretical terms, codification is particularly important in defining one of the key concepts of prescriptive linguistics—the language norm. When the norms of the standard language are given written sanction, they become codified, and over time a greater or lesser difference thus emerges between them and the actual norms functioning in usage.

In English-language linguistic literature and lexicographic sources, the word codification (English codification) is used for this purpose, without distinguishing between the process and its result. Unlike standardization, codification can only be conscious, organized

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 22

activity; as the selection and/or formalization of prescriptive language norms, codification is not a universal phenomenon and has a distinct cultural character (see Deumert 2004: 6). Einar Haugen popularized this term in the 1960s in connection with language planning (Haugen 1966: 922–935). It is part of planning the structure of a language (for more detail, see Miliūnaitė 2010: 231–256): ordinarily, the system of written symbols and spelling rules, pronunciation, stress, vocabulary, morphology, and syntax are codified.

In the Latvian VPSV, codification (kodificēšana, kodifikācija) is described as “the selection of language norms and their recording in normative sources, such as grammars and spelling dictionaries” (VPSV 2007: 184), and is thus understood more narrowly than norming, defined in the same dictionary.

In both foreign and Lithuanian linguistic scholarship, the term codification is subject to the least confusion.

Codification first of all denotes a general designation for one part (stage) of language-planning work: the official written sanction, in certain prestigious sources accessible to the speech community—dictionaries, grammars, style and usage guides, rulebooks, and resolutions and recommendations issued by language policy institutions—of the language norms and rules established in the norming process (cf. Garvin 1993: 42). Codification, as one element of language planning, is also included in Einar Haugen’s well-known model of language planning, which the author himself revised several times and which encompasses the most important stages in the development of a standard language (see Haugen 1983: 270–275).

Second, codification is the result of giving official sanction to the norms and rules of the standard language—the totality of sanctioned norms and rules, so to speak (Girdenis, Pupkis 1978: 56). The core concept, “code,” means precisely “a collection of rules in some field of science” (TŽŽ 2013). Accordingly, one may speak of changes to codification or to codified norms (for more detail, see Miliūnaitė 2007: 7–23).

To distinguish more precisely between the process and the result, or between the process and the general designation for one part of norming work, Lithuanian sometimes also uses the term codifying to refer to the process of giving written sanction to the norms of the standard language, although in practice this tendency is not pronounced. LTŽ (2012) also distinguishes between codification and codifying. In the Lithuanian lexicographic and encyclopedic sources examined, the concept of codification varies little (see Table 6).

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 23

TABLE 6. Definitions of the terms codification and codifying in Lithuanian sources

Šaltiniai

Apibrėžtys

KTŽ

nei kodifikacijos, nei kodifikavimo nėra.

LKE

Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (straipsnis kalbos norma).

LTŽ

kodifikacija – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодификация, vok. Kodifizierung (f)) kalbos taisyklės, norminamuosiuose darbuose aprašytos normos ir jų vartojimo dėsningumai. kodifikavimas – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодифицирование, vok. Kodifizierung (f)) kalbos norminimo veiklos dalis – pirminis normų nustatymas.

DŽ_7i

kodifikacija lingv. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas, teikyba.

TŽŽ

kodifikacija kalbot. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas.

Kaip nurodė ir KNS lentelės autoriai, LKE kodifikavimas prilyginamas norminimui kaip sinonimas. Kituose šaltiniuose skiriamos kodifikacijos procedūros – normų nustatymas, sisteminimas, parinkimas, teikyba – taip pat rodo, kad kodifikacija čia suprantama labai plačiai ir iš esmės nesiskiria nuo norminimo. Plg. J. Palionio pateiktą kodifikacijos apibrėžtį (Palionis 1989: 51):

Mokslinis rašomosios kalbos normų aprašymas bei sisteminimas, taip pat tam tikrų kalbos ir rašybos lyčių tikimo normai nustatymas, vadinamas kodifikacija.

Tačiau naujesnėje kalbinėje literatūroje terminas kodifikacija santykiauja su terminu norminimas kaip dalis ir visuma (plg. Miliūnaitė 2003: 42; Miliūnaitė 2006a: 50–59; Miliūnaitė 2006b: 9–28; LTŽ 2012). Žinoma, tai nepanaikina susidariusių, kad ir dalinės, jų sinonimijos. Ypač sinonimiškumas ryškus sudėtinių terminų kalbos norminimo / kodifikacijos (–avimo) principai ir kriterijai vartosenoje¹⁴.

¹⁴ Plg., pavyzdžiui, mokslo straipsnių pavadinimus, kurie rodo XX a. pabaigoje šiuos terminus buvus dar ne visai nusistovėjusius: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai (Girdenis, Pupkis 1978: 53–66); Evalda Jakaitienė. Dėl semantinės motyvacijos, kaip kodifikavimo kriterijaus. – Kalbotyra XXXVII (1), 1986, 102–105; Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis. Kalbos norminimo principai. – Gimtoji kalba, 1996, 8, 1–5.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 24

3. MICROSYSTEM OF TERMS FOR THE REGULATION OF STANDARD LANGUAGE

To meet the needs of prescriptive linguistics for distinct terms to describe the spontaneous development and conscious regulation of the standard language as a variety and of its norms, a set of four main terms (two of which also have Lithuanianized variants) can be proposed: standardization – standardization and norm-setting – normalization (see Table 7).

TABLE 7. Principal terms for the regulation of standard language

In Lithuanian linguistics, a consensus is already beginning to emerge, one might say, to use alongside norm-setting a narrower term for naming one of the stages of norm-setting—codification—and to call its outcome codification.

The diagram shown in Figure 2 illustrates the relations between the concepts designated by the terms discussed in the article. Standardization and standardization can be regarded as the most general terms for the regulation (or self-regulation) of the standard language, encompassing the narrower concepts of “norm-setting” and “codification.” Standardization and standardization are still used quite rarely in Lithuanian linguistics. The core of the microsystem consists of the terms norm-setting and codification (codification), while normalization belongs to the periphery, since the central feature of standard-language regulation (or self-regulation) processes is its active, conscious cultivation, i.e. norm-setting.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 25

FIG. 2. Microsystem of terms for the regulation of standard language

CONCLUSIONS

It must be acknowledged that Lithuanian linguistic terminology is poorly organized compared with the terminology of other sciences; it varies considerably across different, infrequently updated dictionaries, and there is an overall lack of newer, systematized sets of terms that reflect research in contemporary linguistics worldwide.

This situation makes it difficult to take a systematic view of normative linguistic terminology as well, because actual usage of terms in this field, while clearly exhibiting certain tendencies, does not match the varied and outdated picture recorded in the relatively few lexicographic works.

Drawing on Lithuanian- and English-language sources, as well as a Latvian linguistics source, the article theoretically defines the principal concepts of normative linguistics needed to describe the processes of creating and regulating standard language. First, spontaneous development is distinguished from conscious management according to the nature of regulation of this variety. The second distinction concerns the micro- and macro-levels of these processes: one concerns the standard-language variety itself, the other its specific norms.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 26

After compiling an inventory of the terms used to name these concepts (standardization (becoming standardized), standardizing; norm-setting, normalization (becoming normalized), and codification, codifying) and examining the relationships among them, it became clear that some terms duplicate one another, are near-synonyms with not entirely identical meanings, or relate to one another as a part to a whole of the phenomena they designate.

The variants of the terms discussed above, ending in -acija and -avimas, have not yet clearly differentiated in accordance with the general tendencies governing the use of these formations to express the meanings of a concrete phenomenon (-acija) and an action or the name of an action (-avimas). The dominant variants ending in -acija (more precisely, loanwords that have this conditionally distinguishable ending), standartizacija and kodifikacija, are often used in the broadest sense, referring both to a phenomenon and to an action.

When considering how to make this microsystem of normative linguistics terms more compact, the following guidelines may be proposed:

1. Standardizing is the deliberate selection of a variety of the standard language and the process of its general organization.

Standardization is the spontaneous emergence and self-development of the standard language as a variety.

2. Norm-setting is the deliberate organization of standard-language norms: the study of usage, the selection and evaluation of norms, their written codification, and their dissemination.

Normalization is the spontaneous process by which standard-language norms crystallize.

3. Codifying is one of the stages of the normative process: the selection of standard-language norms and their written codification.

Codification is the result of this process: the set of codified standard-language norms and rules.

Considering the scope of the concepts designated by these terms and their treatment in major works of Lithuanian lexicography, three terms form the core of the microsystem: the broadest is standardization; norm-setting is part of it, while codification is the result of one of the stages of norm-setting.

Such tendencies are also present in Lithuanian linguistics literature, but they should be examined in greater detail and then thoroughly discussed, in order to establish a microsystem of terms in this field that is acceptable for the current stage in the development of standard Lithuanian.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 27

ŠALTINIAI

DŽ₇ 2015: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys. 7-as internetinis leid.Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt.

KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa.

LBK 2014: Agnė Bielinskienė, Asta Kazlauskienė, Erika Rimkutė, Aureli­ja Tamošiūnaitė. Lietuvių bendrinė kalba: normos ir vartosena. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Versus aureus: Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internete: http://www.llks.lt/pdf2/kalba/Lietuviu%20bendrines%20kalbos%20normos%20ir%20vartosena.pdf (žiūrėta 2017 12 12).

LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patikslintas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LRVKĮPĮ 2008: Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymas. Projektas XP-1320(2). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.324133 (žiūrėta 2017 09 15).

LRVKĮPĮ 2011: Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymas. Projektas XP-1320(3). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.402981?jfwid=-wbkgqm837 (žiūrėta 2017 09 15).

LTŽ 2012: Lingvodidaktikos terminų žodynas. Meilutė Ramonienė, Jelena Brazauskienė, Nida Burneikaitė, Jurga Daugmaudytė, Eglė Kontutytė, Joana Pribušauskaitė. Vilniaus universitetas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Prieiga internete: http://www.lsk.flf.vu.lt/file/Lingvodidaktikos_terminu_zodynas___2012_2.pdf (žiūrėta 2017 09 12).

MW – Merriam-Webster dictionary. Prieiga internete: https://www.merriam-webster.com/dictionary (žiūrėta 2017 12 06–2017 12 17).

ND – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas. Tęstinis internetinis žinynas nuo 2011 m. Sud. ir ats. red. Rita Miliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://naujazodziai.lki.lt.

OD – English living Oxford dictionaries. Prieiga internete: https://en.oxforddictionaries.com (žiūrėta 2017 12 06–2017 12 17).

TB – Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga internete: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 28

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera.

VLKK Į 2016: Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas. Galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2016-12-29). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.5412/SwSlyNwRBc?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=52f26d53-88fd-4056-9258-86663b3074ee (žiūrėta 2017 12 14).

VPSV 2007: Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca, Rīgā: LU Latviešu valodas institūts.

LITERATŪRA

A l i ū k a i t ė D. 2009: Bendrinės kalbos vaizdinių tikslumas: kvazistandarto problema. – Respectus Philologicus 16 (21)A, 160–187.

B a r t s c h R. 1985: The influence of language standardization on linguistic norms. – Studia Linguistica 39 (1), 23–50.

D e u m e r t A. 2004: Language Standardization and Language Change: The Dynamics of Cape Dutch, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.

D e u m e r t A. 2010: Imbodela zamakhumsha – reflections on standardization and destandardization. – Multilingua 29, 343–264.

D e u m e r t A., V a n d e n b u s s c h e W. 2003: Research Directions in the Study of Language Standardization. – Germanic Standardizations: Past to present. A. Deumert, W. Vandenbussche (eds.). Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 455–469.

G a i v e n i s K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

G a r v i n P. L. 1993: A conceptual framework for the study of language standardization. – International Journal of the Sociology of Language 100/101, 37–54.

G i r d e n i s A., P u p k i s A. 1978: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai. – Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai. Vilnius, 53–66.

H a u g e n E. 1966: Dialect, Language, Nation. – American Anthropologist, New Series 68 (4), 922–935. Prieiga internete: https://alogro.files.wordpress.com/2010/05/haugen_1_d_n.pdf (žiūrėta 2017 12 05).

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 29

Haugen E. 1983: The implementation of corpus planning: theory and practice. – Progress in language planning. International perspectives. Eds. J. Cobarrubias, J. A. Fishman. Berlin: Walter de Gruyter, 269–289.

Klimavičius J. 2002: Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija. – Terminologija 9, 7–25.

Kniūkšta P. 1995: Kalbos tvarkybos tikslas – ugdyti kalbą. – Kalbos kultūra 68, 28–39.

Locher M. A., Strässler J. 2008: Introduction: Standards and norms. – Standards and Norms in the English Language. M. A. Locher, J. Strässler (eds.). Berlin: Mouton de Gruyter, 1–20.

Miliūnaitė R. 2003: Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Miliūnaitė R. 2006a: Kodifikacijos ir vartosenos santykiai dabartinėje lietuvių kalboje. – Lituanistica 3(67), 50–59.

Miliūnaitė R. 2006b: Kodifikacijos ir vartosenos santykių modelis. – Kalbos kultūra 79, 9–28.

Miliūnaitė R. 2007: Kodifikuotų normų keitimas: už ir prieš. – Kalbos kultūra 80, 7–23.

Miliūnaitė R. 2010: Kalbos prestižas ir jo planavimas. – Kalbos kultūra 83, 231–256.

Milroy J., Milroy L. 1999 [1985]: Authority in language: Investigating Standard English. 3rd ed. New York: Routledge; 1st ed., 1985; 4th ed., 2012.

Nekvapil J. 2010 [2008]: Language cultivation in developed contexts. – The Handbook of Educational Linguistics. B. Spolsky, F. M. Hult (eds.). Wiley-Blackwell Publishing, 251–265.

Nevalainen T., Tieken-Boon van Ostade I. 2006: Standardization. – A History of the English Language. R. Hogg, D. Denison (eds.). Cambridge: Cambridge university Press, 271–311.

Palionis J. 1989: Lietuvių rašomosios literatūrinės kalbos istorijos įvadas, Vilnius: Vilniaus universitetas.

Pupkis A. 2005: Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimasis žodis.

Pupkis A. 2017: Standartinė kalba? – Bendrinė kalba 90. Prieiga internete: http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/90/Pupkis_BK_90_straipsnis.pdf

Skardžius P. 1997 [1927]: Bendrinė kalba ir jos vartojimas. – Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 30–85.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 30

Smetonienė I., Smetona A., Valotka A. 2016: Dėl standartinės kalbos termino. – Lietuvių kalba 10. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/217.

Subačius G. 2002: The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts (ed. Laura Wright, 2000) [Recenzija]. – Archivum Lithuanicum 4, 227–234.

Subačius G. 2004: Standartinių (bendrinių) kalbų istorijos chronologija. – Metmenys 84, 97–115. Prieiga internete http://www.uic.edu/classes/lith/lith520/SUB_strp/SUB_2004_Chron%20METM.PDF

Valotka A. 2015: Kalbos planavimo ir kalbos politikos terminai. – Parlamento studijos 18, 84–101. Prieiga internete: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr18/files/5.pdf (žiūrėta 2017 09 12).

Данеш Ф. 1988 [1979]: Позиции и оценочные критерии при кодификации. – Новое в зарубежной лингвистике 20. – Москва: Прогресс, 281–295.

Įteikta 2017 12 19

Priimta 2017 12 29

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 31

REGARDING THE RELATIONSHIP OF THE TERMS

STANDARDIZATION, NORMALIZATION, AND CODIFICATION

IN MODERN NORMATIVE LINGUISTICS

S u m m a r y

The article analyses the terms standartizacija (standardization), norminimas (normalization), and kodifikacija (codification) as well as their Lithuanian forms and synonyms (such as standartizavimas, normalizacija, kodifikavimas, and so on) through the prism of theoretical and practical needs of normative linguistics. The understanding of the concepts these terms denote varies in the works of modern Lithuanian and foreign linguistics; the terms and their relationships are not completely established as such either. As a result, the problem of managing the microsystem of these terms is being addressed in some publications of contemporary Lithuanian linguists. Yet any chance of a fully rounded discussion is reduced by the fact that sometimes reliance is made on isolated sources that, in their own right, restrict the field of problems relating to the usage of the terms. Ergo, the conclusions do not always carry a substantial degree of scientific accuracy and objectivity.

The terms in question denote various aspects of regulation of the standard languages pertaining both to the exterior of the standard language as a variety of the national language (that is, the separation of the standard language from the other varieties), and to the interior thereof (that is, the crystallisation and management of the standard language norms). The article adopts a synchronic approach towards the subject of structuring these terms. The goal is to provide a theoretical description of the microsystem of concepts required to define the process of standardization of the standard language and the terms that denote them.

To that end, the following objectives are set:

1) describe the main concepts of the elements (or stages) of the standardization process;

2) discussing the terms standartizacija, norminimas, and kodifikacija, as well as their variations and synonyms;

3) disclosing the mutual relationships of the terms that denote the (self–)regulation of language and providing an outline of their possible microsystem.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351–7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 32

With reference to Lithuanian and English sources, as well as one Latvian source of linguistics (The Glossary of Linguistic Terms), the article makes an inventory of terms denoting the (self-)regulation of the standard language: standartizacija (standartējimas), standartizavimas; norminimas, normalizacija (normējimas), and kodifikacija, kodifikavimas.

The spontaneous development and conscious management of the standard language are distinguished on the basis of the nature of its (self-)regulation. Another distinction is made in terms of the micro- and macro-levels of these processes, which in one case include the strain of the standard language per se, in the other, its specific norms.

Analysis of the mutual relationships of the terms in questions has revealed that some of the terms are overlapping, are synonyms of not-quite-identical meaning, or interact as a part and whole of the phenomena they denote.

Notably, opposite to the English language where terminology affects that of other languages to a substantial extent, the Lithuanian language allows certain elements of word formation (in the case at hand, the suffixes -acija and -avimas) to signify the difference between a spontaneous act and an active action. This difference, however, is but a tendency rather than a strong regularity; therefore, when it comes to actual usage, formations of the suffix -acija are often used in both cases – just like in the English language. For the purposes of considering making the microsystem of the terms of normative linguistics clearer and more compact, we could suggest it be given the following guidelines in the terminology of Lithuanian linguistics:

1. Standartizacija (standardization): spontaneous establishment and self-development of the standard language as an individual variety.

Standartizavimas: conscious selection of the standard language variety and generalised process of its management.

2. Normalizacija (normalization): the spontaneous process of the crystallisation of standard language norms.

Norminimas: conscious management of standard language norms: investigation of usage, selection and assessment, written legalisation, and proliferation of norms.

3. Kodifikavimas (codification): one of the stages of the standardisation process: selection and written legalisation of standard language norms.

Kodifikacija: the outcome of this process: the whole of the legalised norms and rules of the standard language.

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204

RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 33

Such tendencies of usage do exist in Lithuanian linguistic literature and scientific texts, yet they call for a closer examination to be able to round up the discussion of the microsystem of the terms of this field that is acceptable to the current phase in the course of the development of the standard Lithuanian language.

KEYWORDS: standard language, normative linguistics, language standardization, language codification, terminology.

RITA MILIŪNAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius

[email protected]

BENDRINĖ KALBA 90 (2017)

www.bendrinekalba.lt

ISSN 2351-7204