BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

L. VALEIKA

KELETAS PASTABŲ APIE PREDIKATINIŲ VARDINIŲ KONSTRUKCIJŲ STRUKTŪRĄ IR SEMANTIKĄ

(GENERATYVINIS POŽODŽIŲ POŽIŪRIS)

Šiame straipsnyje nagrinėjamos vadinamųjų. jungties konstrukcijų semantinės ir sintaksinės savybės. Remiantis lietuvių ir anglų kalbų medžiaga, šiame straipsnyje pateikiamas savarankiškas lietuvių ir anglų kalbų mikrosintaksinių sistemų tipologinis tyrimas.

Predikatinių vardinių konstrukcijų giluminė struktūra

Pagal standartinę generatyvinės gramatikos teoriją kalba laikoma susidedančia iš dviejų sluoksnių, būtent giluminės struktūros ir paviršinės struktūros. Gilumine struktūra generatyvistai paprastai vadina semantinę kalbos struktūrą, o paviršine struktūra – pirmosios lingvistinę realizaciją. Giluminę struktūrą su paviršine struktūra sieja tam tikros gramatinės transformacijos.

Įdomu ir svarbu atkreipti dėmesį į lingvistų reakciją į naują požiūrį į transformacinę gramatiką, atsiradusį Chomsky įvedus terminą giluminė struktūra. Kai kurie lingvistai, pavyzdžiui, Robert Hall, aršiai kritikavo naujai sukurtą terminą, teigdami, kad giluminė struktūra tėra pasakymų reikšmė. Ginčas dėl „giluminės struktūros“ prigimties, regis, iš dalies kilo dėl Chomsky nesupratimo, būtent dėl Chomsky sakinių tapatinimo su giluminėmis struktūromis. Teiginys, kad giluminė struktūra yra ne daugiau kaip reikšme grindžiamas perfrazavimas, yra netikslus. Norėdamas tai paneigti, A. Hill¹ pateikia tokį pavyzdį – Du ir du yra keturi. Atrodytų, kad pamatinė struktūra (t. y. giluminė struktūra), išreikšta lingvistiniais terminais, yra Du sudaro keturis + Du sudaro keturis. Tačiau akivaizdu, kad pirmiau pateiktose struktūrose nėra tos pačios informacijos kaip pateiktame sakinyje. Iš tiesų Du ir du yra keturi kildinamas iš Du sudaro papildinį ir Du sudaro papildinį. Galiausiai, bet ne mažiau svarbu, giluminė struktūra yra abstrakti struktūra, t. y. struktūra be fonologinio komponento. Kitaip tariant, giluminė struktūra yra santykių tarp veiksmažodžio ir daiktavardinių frazių visuma.

Sakinio giluminė struktūra – tai struktūra, susidedanti iš veiksmažodžio ir vienos ar daugiau daiktavardinių frazių, kurių kiekviena susijusi su veiksmažodžiu tam tikru linksnio santykiu. Taigi generatyvinėje gramatikoje sakinį sudaro propozicija (giluminė struktūra) ir modalumo dėmuo (neigimas, laikas, nuosaka, veikslas). Tačiau jeigu giluminė struktūra laikoma abstrakčia struktūra, kurioje tik sintaksiniai ir semantiniai

¹ A. Hill, The Hypothesis of Deep Structure, Studia Linguistica XXIV: 1, p. 4.

231

Kategorijų (subjekto, predikato, objekto) santykiai atsispindi, tačiau tokių konstrukcijų kaip Berniukas yra linksmas and Berniukui linksma egzistavimą sunku paaiškinti. Atsižvelgiant į tai, į giluminę struktūrą reikėtų įtraukti tokias kategorijas kaip subjektas, predikatas ir objektas su požymiu „apibrėžtas“ — „neapibrėžtas“. Pvz.:

A. Berniukas linksmas ← X (neapibrėžtas) linksmina berniuką B. Berniukui linksma ← X (apibrėžtas) linksmina berniuką

Tik tai pripažinę galėsime tinkamai aprašyti šių konstrukcijų santykį. Kildinamos iš skirtingų giluminių struktūrų, jos priklauso skirtingoms paradigmoms.

Kaip jau matėme, giluminė sakinio struktūra visuomet yra veiksmažodinė. Tačiau tai nereiškia, kad visi veiksmažodžiai yra giluminės struktūros veiksmažodžiai. Taigi, pavyzdžiui, BŪTI: BE ir kiti jungiamieji veiksmažodžiai vargu ar gali būti laikomi giluminės struktūros veiksmažodžiais:

A. Petraitis yra mokytojas: Petraitis yra mokytojas ← Petraitis moko vaikus: Petraitis moko vaikus B. Šis vaikinas yra Petraitis: Šis jaunuolis yra Petraitis ← X vadina šį vaikiną Petraičių: X vadina šį jaunuolį Petraičių C. Jonas yra neįdomus: Jonas neįdomus ← Jonas nedomina X: Jonas nedomina X D. Smitas yra Londone: Smitas yra Londone ← Smitas nuvyko į Londoną: Smitas nuvyko į Londoną

Visa tai leidžia manyti, kad BŪTI: BE nėra giluminės struktūros sudedamoji dalis; gramatika jį sukuria tam, kad būtų realizuojamos tam tikros giluminės konstrukcijos². Todėl BŪTI: BE negali būti laikomas giluminio atvejo veiksmažodžiu³. Atsižvelgiant į tai, struktūras, kuriose yra BŪTI: BE, reikėtų laikyti antrinės arba nepilnos predikacijos struktūromis. Tas pats pasakytina apie kitus jungiamuosius veiksmažodžius:

TAPTI: TAPTI

Jis tapo prezidentu: Jis tapo prezidentu ← X išrinko jį prezidentu: X išrinko jį prezidentu

Berniukai tampa vyrais: Boys become men ← Berniukai auga x Berniukai išauga į vyrus: Boys grow x Boys grow into men

DĖTIS: APSIMESTI

Jis dėjosi bepročiu: He feigned himself mad ← Jis elgėsi kaip beprotis: He behaved as a madman

LIKTI: VIRSTI

Daugiau žinok, mažiau kalbėk, nes greitai senas liksi ← Daugiau žinok, mažiau kalbėk, nes greitai susensi Vanduo atšalo ← Šerkšnas atšaldė vandenį

Pagal darybinę struktūrą jungties veiksmažodžių konstrukcijos skirstomos į esyvines (Mes — žmonės: We are people; Šuo yra naminis gyvulys: The dog is a domestic animal), translativines (Jonas yra mokytojas: John is a teacher) ir lokatyvines (Smitas yra Londone: Smith is in London). Esyvinėmis jungties veiksmažodžių konstrukcijomis

² See John Lyons, Introduction to Theoretical Linguistics, Cambridge, 1969, p. 322. ³ Cf. Charles J. Fillmore, The Case for Case, Universals in Linguistic Theory, Holt, Rinehart and Winston, Inc., 1968, p. 84.

232

cijomis vadiname konstrukcijas, kuriose jungties veiksmažodis atlieka vien klasifikatoriaus funkciją, t. y. konstrukcijas, kurios nereiškia veikėjo perėjimo į kitą būseną. Taigi, sakydami Šuo yra žinduolis: The dog is a mammal, pasakome ne tik tai, koks veikėjas yra šiuo metu; iš tiesų mūsų teiginys nurodo nuolatinę veikėjo būseną. Žmogus paprastai prie tokių teiginių prieina stebėdamas jį supančią gamtą. Giluminė Šuo yra žinduolis: The dog is a mammal struktūra gali būti The dog feeds its young with milk from the breast. Panašiose konstrukcijose jungties veiksmažodis yra bendriausios reikšmės ir gali būti apibūdinamas kaip „tuščias“ veiksmažodis. Šiuo metu turime tik vieną tokį veiksmažodį — BŪTI: BE. Translativinės konstrukcijos reiškia veikėjo perėjimą į apibrėžtą būseną ar padėtį. Pavyzdžiui, Jis yra mokytojas: He is a teacher leidžia suprasti, kad dabartinis veikėjo, kaip mokytojo, statusas yra praeityje vykusios veiklos rezultatas. Čia galime kalbėti apie „rezultatinę“ būseną. Apsvarstykime dar vieną pavyzdį — Jis yra direktorius: He is a director. Dabartinė veikėjo būsena yra kieno nors praeityje vykdytos veiklos rezultatas: X appointed him director. Tokia pati analizė tinka ir Vaikui negera: The child is sick. Lokatyvinės konstrukcijos taip pat gali būti susijusios su perėjimu į tam tikrą būseną: Smitas yra Londone: Smith is in London — Smitas nuvyko į Londoną: Smith has gone to London. Tačiau: Didysis Benas yra Londone: Big Ben is in London.

Predikatinių nominalinių konstrukcijų paviršinė struktūra

BŪTI: BE paprastai laikomas tipiškiausiu iš visų kopulų. Iš tiesų jis turi savybę, kurios neturi kitos kopulos. Jei kitos kopulos yra pusiau savarankiškos arba savarankiškos reikšmės veiksmažodžiai, BŪTI: BE kalbininkų laikomas „tuščiu“ žodžiu. Iš esmės tai tiesa. Semantiškai jį galima laikyti bendriausiu, kitaip tariant, nežymėtu. Galima teigti, kad kitos kopulos kyla iš modifikuoto BŪTI: BE varianto. Taigi TAPTI: BECOME kyla iš BŪTI: BE+MODUS BEGIN (GROW); PASILIKTI: REMAIN kyla iš BŪTI: BE+MODUS CONTINUE; DĖTIS: PRETEND kyla iš BŪTI: BE+MODUS APPEAR ir t. t. Tai leidžia manyti, kad BŪTI: BE galima laikyti invariantiniu visoms konstrukcijoms, kuriose esama jungties veiksmažodžių. Šio fakto pripažinimas leidžia padaryti dar vieną išvadą, būtent, kad jungties veiksmažodžių konstrukcijos priklauso tai pačiai paradigmai⁴.

Tačiau teigti, kad BŪTI: BE visada yra nežymėtas, būtų neteisinga. Esmė ta, kad BŪTI: BE kaip leksema turi dvi reikšmes. Taigi, kai sintaksiniame vienete kopula vartojama „išplėstine“ arba „progresine“ forma, kaip sakiniuose „You are being naughty“, „John was being very funny“, BE reiškia elgesį, veikimą ar kalbėjimą, tačiau nereikalauja prie būdvardžio pridėti -ly; sakiniuose „Why don’t you be reasonable?“, „If you want to be a successful actor…“ BE reiškia maždaug „imtis veiksmų, kad taptum“. Tas pats pasakytina apie lietuvių kalbą: Berniukas nori būti lakūnu. Todėl, regis, geriausia BŪTI:

⁴ Žr. Г. А. Золотова, Синтаксическое поле предложения (к понятию парадигматических отношений в синтаксисе предложения), Синтагматика, парадигматика и их взаимоотношения на уровне синтаксиса (материалы научной конференции), Рига, 1970, p. 189—193; On paradigmatic and syntagmatic similarity see Hansjakob Seiler, Paradigmatic and Syntagmatic Similarity, Lingua 18 (1967), p. 35—79.

⁵ See F. Th. Visser, An Historical Syntax of the English Language, I, Leiden, 1970, p. 190.

233

BE kaip leksema atlieka dvi funkcijas. Taigi esinėse konstrukcijose BŪTI: BE paprastai vartojamas be perėjimo į kitą būseną reikšmės, o translacinėse ir lokatyvinėse konstrukcijose BŪTI: BE vartojamas reikšme „tapti“ arba „pakeisti savo padėtį erdvėje“. Vis dėlto, vartojamas asmenuojamąja forma, ypač esamojo laiko tiesioginėje nuosakoje, BŪTI: BE neturi pirmiau minėtos reikšmės. Tai natūralu, nes BŪTI: BE išreiškia galutinį numatomo veiksmo rezultatą (pvz., Jonas yra inžinierius: John is an engineer←Jonas tapo inžinieriumi: John has become an engineer). Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kodėl BŪTI, vartojamas esamojo laiko tiesioginėje nuosakoje, lietuvių kalbos sakiniuose dažnai praleidžiamas (pvz., Jonas — geras draugas; Jonas — inžinierius). BŪTI privalomas tik sakiniuose, kuriuose žymimas laikas, modalumas arba veikslas. Anglų kalboje, išskyrus keletą suakmenėjusių frazių (Happy the man who…! Fine old oak this! Who so reckless…?), BE yra privalomas.

Kalbant apie daiktavardžių kategorijas, galinčias užimti šią poziciją, lietuvių ir anglų kalbų panašumų yra daugiau nei skirtumų: predikatuose iš esmės vartojamos tos pačios kategorijos:

A. Žmonės

Jonas yra studentas: Jonas yra studentas

Šis berniukas yra amerikietis: Jis yra amerikietis

B. Ne žmonės

a) gyvi. Arklys yra naminis gyvulys: The horse is a domestic animal

b) negyvi. Šis daiktas yra stalas: This is a table

c) medžiaginiai. Šis žiedas yra aukso: The ring is gold

d) abstract proper. Šis uždavinys yra didelės svarbos: The task is of great importance

Skirtumai nedideli ir daugiausia susiję su smulkesniais poklasiais. Pavyzdžiui, anglų kalboje randame nedaug vietovardžių pagrindu sudarytų veikėjų pavadinimų, t. y. Londoner tipo daiktavardžių⁶. Todėl anglų kalboje šio daiktavardžių poklasio pozicija lieka neužpildyta. Kadangi lietuvių kalba tokių daiktavardžių darybos neriboja, predikatinės vardinės konstrukcijos lietuvių kalboje yra struktūriškai įvairesnės: Mūsų profesorius yra vilnietis, kaunietis, šiaulietis ir kt.

Kitas skirtumas susijęs su tautybių pavadinimų vartojimu, kai veiksnį reiškia daiktavardis: kitaip nei lietuvių kalboje, anglų kalboje, regis, vengiama vartoti tautybės pavadinimus kaip predikatus, kai veiksnys išreikštas daiktavardžiu: He is an American; The boy is American, bet paprastai ne: The boy is an American⁷.

Lietuvių ir anglų kalbos gerokai skiriasi tuo, kaip predikatais vartojami medžiagą žymintys daiktavardžiai. Kaip žinoma, priešdėtinėje pozicijoje vartojami daiktavardžiai kaip pažyminiai yra mažiau konkretūs nei po pažymimojo žodžio vartojami daiktavardžiai. Kitaip tariant, priešdėtinėje pozicijoje daiktavardžiai praranda didelę dalį savo daiktavardiškumo ir tampa panašūs į būdvardžius. Galima tikėtis, kad tokie daiktavardžiai, vartojami be po jų einančio daiktavardžio (t. y. predikatiškai), vėl savaime įgytų daiktavardinį statusą, kaip The American boy → He is an American atveju. Tačiau tai pasakytina tik apie skaičiuojamuosius daiktavardžius, t. y. daiktavardžius, kurie yra

⁶ Žr. Г. И. Ахманова, И. А. Данчинова, Атрибутивные отношения в топонимической системе англоязычных стран, Вопросы языкознания, 1970.

⁷ Dwight Bolinger, būdvardžiai anglų kalboje: atributinė ir predikatinė vartosena, Lingua 18 (1967, p. 33.

234

padėtį, leidžiančią formaliai parodyti jų priklausomybę nuo klasės. Kitokia situacija pastebima konstrukcijose, kurių predikatyvas yra nesuskaičiuojamasis daiktavardis. Pvz.: Žiedas yra auksas. Kadangi nesuskaičiuojamieji daiktavardžiai neturi nei artikelių, nei daugiskaitos morfemos, konstrukcijos tipas struktūriškai dviprasmis: ją galima interpretuoti ir kaip Žiedas pagamintas iš aukso, ir kaip Žiedas yra aukso gabalėlis⁸. Siekdami išvengti dviprasmybės, anglakalbiai įveda daiktavardį su prielinksniu: Žiedas yra iš aukso. Prielinksnio buvimas neabejotinai rodo, kad šis žodis yra daiktavardis. Lietuvių kalboje panašios konstrukcijos nėra dviprasmės. Taip ir turėtų būti, nes medžiagą reiškiantis būdvardis lietuvių kalboje yra morfologiškai žymėta kategorija: Šis žiedas yra gryno aukso – Šis žiedas yra grynas auksas – Šis žiedas yra auksinis.

Pažymėtina, kad predikatyviniai daiktavardžiai paprastai yra nežymimieji. Žymimųjų daiktavardžių vartojimas reikalauja specialaus aiškinimo arba papildomo išplėtimo: Johnas yra filosofas; Johnas yra tas filosofas; Jis yra filosofas, studijuojantis metafiziką⁹.

Baigiant aptarti daiktavardžius kaip predikatyvus, reikėtų apsvarstyti dar vieną dalyką, būtent predikatinių vardinių konstrukcijų sukeičiamumą. Nagrinėdami tokias konstrukcijas kaip a) Šuo yra gyvūnas; b) Žmonės yra žinduoliai; c) Šis arklys yra kumelė; d) Johnas yra inžinierius, negalime nepastebėti tam tikros daiktavardžių sistemos hierarchijos: kai kurie daiktavardžiai vartojami kitiems daiktavardžiams apibrėžti. Kadangi specifiškesni daiktavardžiai apibrėžiami bendresniais, tokios konstrukcijos nėra sukeičiamomis. Kad jos taptų sukeičiamomis, turime užtikrinti semantinį daiktavardžių, esančių abipus jungties, lygiavertiškumą. Pvz.: Žmonės yra mąstantys žinduoliai → Mąstantys žinduoliai yra žmonės.

Be daiktavardžių, predikatyvo poziciją gali užimti būdvardžiai. Čia skiriame du būdvardžių tipus, būtent laiko ir nelaiko (pastoviuosius):

Berniukui sveika (laikinė); Berniukas yra sveikas (nelaikinė)

Berniukas jaučiasi gerai (laikinė); Berniukas yra sveikas (nelaikinė)

Skirtingai nei lietuvių kalba, anglų kalba turi nedaug morfologiškai žymėtų laikinę būseną reiškiančių būdvardžių: degantis namas; rankos sunertos; Žmonės buvo gyvi; Jie buvo apstulbę¹⁰. Lietuvių kalboje morfologiškai žymėti predikatyviniai būdvardžiai sudaro palyginti produktyvią žodžių klasę. Tai vadinamieji bevardės giminės būdvardžiai.

Nežymėti laikinę būseną reiškiantys ir pastovieji būdvardžiai formaliai nesiskiria. Praktiškai bet kuris pastovusis būdvardis gali būti vartojamas kaip laikinę būseną reiškiantis, ir atvirkščiai:

A. X yra juokingas: X yra juokingas (pastovioji savybė)

B. X yra juokingas šiandien: X šiandien atrodo juokingai (laikina būsena)

C. X yra alkanas: X yra alkanas (laikina būsena)

D. X yra alkanas: X yra alkanas (pastovioji savybė)

⁸ See A. Hill, Introduction to Linguistic Structures, New York, 1958, p. 175.

⁹ See Emmon Bach, Nouns and Noun Phrases, Universals in Linguistic Theory, Texas, 1968, p. 103.

¹⁰ Anglų kalbos predikatyvinių būdvardžių semantinę interpretaciją žr. A. Драздаускас, Выражение „Временного состояния” как разновидность непроцессного именного сказуемого, Kalbotyra XXII (3), 1971, p. 7–17.

235

Be aprašomųjų būdvardžių, lietuvių kalboje predikatyvo poziciją gali užimti santykiniai būdvardžiai: Ši lova yra medinė; Šis laikrodis yra auksinis.

Anglų kalboje iš daiktavardžių sudaryti būdvardžiai taip nevartojami. Kai kurie tokie būdvardžiai, vartojami perkeltine reikšme, gali eiti predikatyvais: His manners were extremely wooden (A. S. Hornby).

Kita vertus, angliškai tautybių pavadinimų daiktavardžiai būdvardinami dažniau negu lietuviškai. Plg.: The boy is American (būdvardis); Berniukas yra amerikietis (daiktavardis).

Lietuvių kalboje tokie būdvardžiai paprastai vartojami su negyvaisiais veikėjais: Ši gelumbė yra angliška.

Predikatyviniai būdvardžiai gali būti vartojami pavieniui arba konstrukcijose su kitais žodžiais, t. y. su prieš juos einančiais ir po jų einančiais pažyminiais. Tipiški prieš būdvardį einantys pažyminiai lietuvių ir anglų kalbose yra laipsnio prieveiksmiai arba jų atitikmenys, o po būdvardžio einantys pažyminiai paprastai yra daiktavardžiai arba įvardžiai. Kai kurie tokie pažyminiai yra privalomi, kiti – fakultatyvūs: Šis žmogus yra kupinas ryžto: The man is full of determination (privalomas); Jo elgesys vertas pagyrimo: His behaviour is worthy of praise (privalomas); Šalis yra turtinga naftos: The country is rich in oil (fakultatyvus); Jis yra naudingas šaliai: He is useful to the country (fakultatyvus).

Kitas predikatinių nominalinių konstrukcijų ypatumas susijęs su papildinio morfologine raiška. Lietuvių kalboje šių konstrukcijų papildinys gali būti kilmininko, įnagininko arba vardininko linksnio, o anglų kalboje – kilmininko arba bendrojo linksnio. Vis dėlto analizuojant lietuvių kalbos predikatines nominalines konstrukcijas krinta į akis predikatinio nominalo morfologijos nenuoseklumas: konstrukcijose, kuriose vartojamos tos pačios leksemos, randame ir įnagininko, ir vardininko predikatyvų.

Jis bus karalius: Jis bus karalium ‘He will be king’

Kadangi abi konstrukcijos vartojamos šiuolaikinėje lietuvių kalboje, kyla klausimas: koks jų statusas, t. y. ar jos yra tos pačios giluminės struktūros variantai, ar skirtingos konstrukcijos? Tradicinėje lingvistikoje šių dviejų konstrukcijų skirtumas aiškinamas taip: pirmoji konstrukcija nusako nuolatinę veikėjo būseną, o antroji – laikiną veikėjo būseną. Kitaip tariant, pirmoji konstrukcija kalba apie nuolatinį arba tikrąjį asmens statusą, o antroji – apie laikiną arba tariamąjį statusą. Angliškai pirmąją konstrukciją galima perteikti žodžiais „He will be king“, o antrąją – „He will act as king“. Pažymėtina, kad šiuolaikinėje lietuvių kalboje nyksta semantiškai skirtingų konstrukcijų struktūrinis skirtumas. Vadinamąjį būsenos įnagininką išstumia vardininkas¹¹. Vardininkinių predikatinių konstrukcijų plitimas (arba vartojimas) paskatino kai kuriuos kalbininkus manyti, kad vadinamasis būsenos įnagininkas yra vėlesnis darinys ir pradėtas vartoti pagal virsmo įnagininko analogiją¹². Manome, kad vadinamojo laikinosios būsenos įnagininko konstrukcijos yra ankstesnės už tas

¹¹ See A. Rasimavičius, Tarinio vardininkas ir tarinio įnagininkas, Mūsų kalba 6, Vilnius, 1971, p. 13–19.

¹² Ibid., p. 15.

236

of the nominative of temporary state, i. e. the latter derive from the former. Cf.: Jis buvo eiguliu (instrumental of temporary state) ← Jis dirbo eiguliu ← Jis tapo eiguliu ← X paskyrė jį eiguliu; Tik ketvirtį valandos esame žmonėmis (instrumental of transition) ← Mes tampame žmonėmis←X paverčia mus žmonėmis.

Jei dešinėje pateiktas konstrukcijas laikysime kairėje pateiktų konstrukcijų šaltiniu, tuomet laikinosios būsenos įnagininko klausimas bus išspręstas: BŪTI tokiose konstrukcijose yra tik atitinkamų įnagininką valdančių veiksmažodžių pakaitalas. Iš to išplaukia, kad vadinamasis būsenos įnagininkas ir perėjimo įnagininkas nėra atskiros kategorijos, kaip paprastai manoma tradicinėje gramatikoje, bet abu yra susiję transformaciniais ryšiais, o laikinosios būsenos įnagininkas išvedamas iš perėjimo įnagininko. Tai neišvengiamai veda prie kitos išvados: konstrukcijos su įnagininkiniais predikatyvais turi būti pirminės, o konstrukcijos su vardininkiniais predikatyvais – antrinės. Šį procesą dar galima stebėti šiuolaikinėje lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, TAPTI, kuris daugiausia yra valdomasis veiksmažodis, pamažu praranda savo statusą. Tas pats pasakytina apie LIKTI, DĖTIS, IŠ-LIKTI, JAUSTIS ir kitus veiksmažodžius:

A. Ši pilis tapo istoriniu paminklu Ši pilis tapo istorinis paminklas

B. Neprausk veido, jaučiu geriant, melagiu liksi Ir liko šie kalnai pliki ir kelmuoti

C. Jis dėjosi žvalu ir budriu Jis dėjosi žvalus ir budrus

D. Ar galima išlikti sausam po atviru dangumi lyjant lietui? Iki galo liksiu atviras

E. Jis jautėsi tiesiog didvyriu Jis jautėsi tiesiog didvyris

Veiksmažodžio desemantizaciją galima paaiškinti jo reikšme ir, svarbiausia, predikatyvinio daiktavardžio sintaksiniu statusu. Kadangi šią poziciją paprastai užima būdvardžiai, predikatyvinis daiktavardis atsiduria keblioje padėtyje: viena vertus, jis stengiasi išlaikyti daiktavardžio savybes, kita vertus, gravituoja subjekto link ir dėl to būdvardėja. Tačiau daiktavardžio pozicija nėra palanki jo pirminėms funkcijoms išsaugoti; ji palankesnė antrinėms daiktavardžio funkcijoms. Pamažu daiktavardis praranda ryšį su veiksmažodžiu ir galiausiai nuo jo atsiskiria. Todėl matome situaciją, būdingą būdvardžio ir daiktavardžio konstrukcijoms: predikatyvinis daiktavardis, anksčiau buvęs nepriklausomas nuo subjekto, ima ieškoti subjekto atramos. Veiksmažodžiui praradus valdomąjį statusą, predikatyvinis daiktavardis ima funkcionuoti kaip būdvardis³. Apsvarstykime Charles J. Fillmore’o pavyzdį John is quite an idiot¹⁴, kuriame daiktavardis perima modifikavimo būdą, paprastai siejamą su būdvardžiais.

Kalbant apie anglų kalbą, daugumos jungiamųjų veiksmažodžių sintaksinio atsiskyrimo procesas jau yra pasibaigęs.

¹³ Žr. Helena Križkova, Vardinė tarinio dalis ir sakinio struktūra šiuolaikinėse slavų kalbose, Philologia Pragensia 1, 1971, p. 15—49.

¹⁴ Charles J. Fillmore, op. cit., p. 84.

237

L. VALEIKA

KONSTRUKCIJŲ SU VARDAŽODINIU TARINIU STRUKTŪRINIAI - SEMANTINIAI BRUOŽAI (JUNGTIES VEIKSMAŽODŽIŲ GENERATYVINIS TRAKTAVIMAS)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos konstrukcijos su vardažodiniu tariniu lietuvių ir anglų kalbose. Minėtosios konstrukcijos laikomos antrinėmis, t. y. atitinkamų vidinių (gilinių) struktūrų transformomis. Atsižvelgiant į jų derivacinę istoriją, konstrukcijos su vardažodiniu tariniu skirstomos į esyvines (Šuo yra naminis gyvulys), translatyvines (Jonas yra studentas) ir lokatyvines (Marytė yra Vilniuje). Lietuvių kalboje šios konstrukcijos dažnai skiriasi ir savo morfologine išraiška: esyvinių konstrukcijų vardinė tarinio dalis yra išreikšta vardininku, translatyvinių — įnagininku ir vardininku, lokatyvinių — vietininku. Daroma išvada, kad translatyvinės konstrukcijos su vardine tarinio dalimi, išreikšta įnagininku, yra pirminės, o translatyvinės su vardine tarinio dalimi, išreikšta vardininku, antrinės.