ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLIX (2003), 131 – 152

R E C E N Z I J O S

Recenzijos

ÖSTEN DAHL AND MARIA KOPTJEVSKAJA-TAMM, EDS. „The Circum-Baltic Languages: Typology and Contact“. I tomas: „Past and Present“. Amsterdamas ir Filadelfija: John Benjamins, xx + 360 p. + 22 atskirai numeruotų rodyklės puslapių. (Studies in Language Companion Series, 54 tomas.)

ÖSTEN DAHL AND MARIA KOPTJEVSKAJA-TAMM, EDS. „The Circum-Baltic Languages: Typology and Contact“. 2 tomas: „Grammar and Typology“. Amsterdamas ir Filadelfija: John Benjamins, xx + 400 p. + 21 atskirai numeruotas rodyklės puslapis. (Studies in Language Companion Series, 55 tomas.)

Kaip teigiama įvade, pirmasis dviejų tomų serijos tomas „... apžvelgia svarbius dabartinių Circum-Baltic kalbų pogrupius, aptaria juos geografinėje, istorinėje ir visuomeninėje aplinkoje bei nagrinėja konkrečias kalbų kontaktų situacijas“ (p. xvii). I dalyje apžvelgiamos kalbos: lietuvių, latvių, pietryčių Baltijos rusų tarmės, Švedijos tarmės aplink Baltijos jūrą ir finų kalbos. Antrasis tomas „... nagrinėja Circum-Baltic kalbų gramatinius reiškinius, susiedamas juos su platesne tipologine perspektyva“. Įvadas, vardų ir dalykų rodyklės pateikiami abiejuose tomuose, tačiau 2 tome praleistas paskutinis dalykų rodyklės puslapis.

Laimute Balodės ir Axelo Holvoeto straipsniai apie latvių kalbą (p. 3–40) ir lietuvių kalbą (p. 41–79) yra gerai struktūruoti ir glausti šiuolaikinės latvių bei lietuvių kalbų ir jų tarmių aprašai, nors kalbų įtakai skirta palyginti nedaug dėmesio, nebent būtų galima paminėti lyvių kalbos įtaką tamiečių latvių tarmei (p. 27). Viena, regis, neapsižiūrėjimu atsiradusi vieta, galinti kelti painiavą, yra lietuvių [~mʲæːta] ‘meta’ transkripcija, kur [j], atrodo, priešinamas paprastam palatalizavimui formoje [~mʲæːtatʲæ]/[~mʲæːtat] ‘metate.’ (p. 5).

Valerijaus Čekmono straipsnyje „Rusų kalbos atmainos pietryčių Baltijos regione: XIX a. miesto rusų kalba“ (p. 81–99) aptariama Vilniuje, Rygoje ir Taline vartota rusų kalba. Vilniuje redaktoriai, autoriai ir korektoriai stengėsi pamėgdžioti Sankt Peterburgo ir Maskvos kalbą. Ypač įdomios lietuvių rusų kalba padarytos klaidos įvairiuose prašymuose, pvz., ibo iščezli među nami litovskie knižki ‘lietuviškos knygelės dingo tarp mūsų’, kur među nami yra lietuvių kalbos tarp mūsų ‘tarp mūsų’ kalkė (p. 89). Rygoje, kuri turi

Norėčiau čia padėkoti Turku universiteto Martti Nymanui už patarimus dėl kai kurių šioje recenzijoje aptariamų suomių kalbos sintaksinių konstrukcijų. Esu ypač dėkingas Kauno universiteto Virginijai Vasiliauskienei už pagalbą sprendžiant daugybę šios recenzijos aspektų. Žinoma, nė vienas iš jų nėra atsakingas už galimas mano padarytas klaidas.

132 |

RECENZIJOS

ilgesnę Rusijos gyventojų istoriją, vienas iš fonologinių bruožų yra kietasis ž, č, š, šč, pvz., ščy tarimas („kopūstų sriuba“). Morfologinis bruožas – daugiskaitos formos, tokios kaip glázy („akys“), rógi („ragai“), úxi („ausys“), vartojamos vietoj bendrinės rusų kalbos formų glazá, rogá, úši (p. 92–93). Talinas nuo 1710 m. priklausė Rusijos imperijai, tačiau po to rusų kalba iš esmės apsiribojo kariniu garnizonu. Pasak Čekmono straipsnio „Rusų kalbos atmainos pietrytinėje Baltijos regiono dalyje: kaimo tarmės“ (p. 101–136), šio regiono rusų kalba daugiausia kilo iš sentikių, ieškojusių religinės laisvės (p. 101). Čekmonas išvardija nemažai fonetinių, morfologinių ir sintaksinių šių dialektų bruožų. Vienas įdomiausių sintaksinių bruožų – konstrukcijos, tokios kaip v (u) men’a tavari vz’ata („aš pasiėmiau prekių“) (p. 118). Čekmonas rašo: „Prielinksnis v (u) vartojamas su daiktavardžių įnagininko (sic!) daugiskaita, išreiškiant bendrinės rusų kalbos konstrukcijos u kogo („kieno, kas turi“) reikšmę: v kupcax vsegda deneg mnoga („prekybininkai visada turi daug pinigų“)“ (p. 120). Žinoma, čia žodį „įnagininkas“ reikėtų pakeisti žodžiu „vietininkas“. Čekmonas praneša, kad sentikių dialektuose nėra fonetinių ypatybių, kurias būtų galima sieti su svetima įtaka. Vienas morfologinis bruožas, kurį galbūt galima taip aiškinti, yra niekatrosios giminės perėjimas į moteriškąją, pvz., m’esta („vieta“), at’éč zanimál xarošuju m’estu („kažkieno tėvas užėmė gerą postą“) (p. 125). Kitas morfologinis bruožas, būdingas rytų Lietuvos rusų dialektams, galbūt yra lietuvių kalbos įtakos rezultatas, būtent vienaskaitos trečiojo asmens veiksmažodžio vartojimas su daugiskaitos veiksniu, plg., pvz., aní vaz’m’ót („jie paims“) (p. 126). Į centrinės Lietuvos rusų dialektus pateko daug lietuviškų žodžių, pvz., uškūr („vedęs vyras, gyvenantis žmonos namuose“) (< Lith. užkūrýs). Straipsnį temdo daugybė redakcinio aplaidumo apraiškų; pavyzdžiui, p. 85 per dvi gretimas eilutes aptinkame croun (> crown), Ydish (> Yiddish) ir apibrėžimą reach people (> rich people). Kitos klaidos: Kazlauskas > Kulikauskas (p. 89), pleophny > pleophony (p. 112), bye > buy, by > buy (p. 117), inmter > inner (p. 118), guagmire > quagmire (p. 127).

Anne-Charlotte Rendahl straipsniai „Švedų tarmės aplink Baltijos jūrą“ (p. 137–177) ir Johannos Laakso „Finų kalbos“ (p. 179–212) yra solidūs ir įdomūs, tačiau apie kalbų kontaktus pasako nedaug. Östen Dahl straipsnyje „Skandinavų kalbų kilmė“ (p. 215–235) daro išvadą, kad: „Germanų kalbomis kalbančių grupės atvyko į patį vakariausią Baltijos regiono kampą (dabartinę Vokietiją ir Daniją) šiek tiek prieš mūsų eros pradžią. Kiek vėliau jos plėtėsi į rytus iki Upplando šiaurėje ir Vyslos žiočių pietuose. Per kitą pusę tūkstantmečio skirtingų germanų grupių kalbos diferencijavosi, tačiau tiksliai nežinome, kiek“ (p. 231).

Lars-Gunnar Larsson straipsnis „Baltų kalbų įtaka finų kalboms“ (p. 237–253) pradedamas gausybe baltiškų skolinių suomių kalboje pavyzdžių iš gyvulininkystės srities, pvz., suom. vuohi „ožka“, plg. liet. ožys; kūno dalių pavadinimų, pvz., suom. kaula „kaklas“, plg. liet. kaklas; giminystės terminų, pvz., suom. heimo „gentis“, plg. liet. šeima „šeima“ ir kt. (p. 239–240). Vienintelė galima baltiška fonetinė įtaka pro finų kalbai būtų sekos *ti virtimas si, t. y. *t palatalizacija prieš priešakinį balsį, plg. suom. silta „tiltas“ ir liet. tiltas. Tačiau, kaip teisingai pažymi Larssonas (p. 243), pro baltų kalbai priskiriama priebalsių palatalizacija prieš tolesnius priešakinius balsius yra gana menkai tikėtina. Larssonas aptaria du panašius sintaksinius reiškinius: partityvinio kilmininko vartojimą ir kaip veiksnio, ir kaip papildinio, taip pat suomių kalbos agentinį dalyvį. Pavyzdys

RECENZIJOS

| 133

Pirmojo reiškinio pavyzdys – suom. Metsässä on susia (part. pl.) „Miške yra vilkų“ = liet. Miške vilkų yra (p. 245). Antrojo reiškinio pavyzdys – suom. Isän (gen. sg.) ostama auto „tėvo nupirktas automobilis“ = liet. Tėvo (gen. sg.) perkamas automobilis (p. 247). Vis dėlto man atrodo, kad šių dviejų dalyvinių konstrukcijų reikšmės skiriasi, ir to skirtumo neperteikia vertimas į anglų kalbą (kuris abiem atvejais yra taisyklingas). Suomiška konstrukcija reiškia užbaigtą veiksmą, o lietuviška – vykstantį veiksmą, labiau panašų į „automobilis, kurį tėvas perka“. Taigi suomišką Isän ostama auto galima perfrazuoti kaip Auto, jonka (acc.) isä osti / on ostanut „Automobilis, kurį tėvas nupirko / yra nupirkęs“. Šiuo atveju suomiška konstrukcija neabejotinai reiškia užbaigtą veiksmą. O atitinkamos lietuviškos konstrukcijos negalima perfrazuoti kaip automobilis, kurį (acc.) tėvas pirko / nusipirko, nes perkamas reiškia trunkantį veiksmą.

Larssonas taip pat pažymi, kad marių kalbos -m- dalyviai skiriasi nuo suomių kalbos dalyvių tuo, kad gali būti sudaromi iš intranzityvinių veiksmažodžių (p. 248), pavyzdžiui, rytų marių kalboje: memnan (gen.) tolmo kopno „kelias, kuriuo atėjome“, pažodžiui – „mūsų ateitas kelias“; tačiau panašių konstrukcijų esama ir lietuvių kalboje, pvz., Čia kelelis pėsčių (gen. pl.) einamas (nom. sg. masc. pres. psv. part.) „čia pėstieji eina keliu“ ir Čia mano (gen. sg.) eitas (nom. sg. masc. past psv. part.) kelias „Štai kelias, kuriuo aš ėjau“ (LKŽ II 1069). Nors finougrų ir baltų kalbų atitikmenys nėra tikslūs, man atrodo, kad tai nepaprastas sutapimas: finougrų kalbos turi ir -m- dalyvį, ir -t- dalyvį, kurių funkcijos iš dalies (bet ne visiškai!) panašios į indoeuropiečių kalbų -m- ir -t- dalyvių funkcijas. Collinderis (1964: 48, 57) šį ir daugelį kitų požymių laikytų bendro paveldėjimo įrodymais. Galima palyginti ir įdomią vengrų kalbos paralelę. Károly (1972: 119) rašo: „Dalyvis su formantu –t/-tt gali būti vartojamas subjekto kilmininko konstrukcijoje... az [demonstrative] én [pronoun] választottam [participle] „mano pasirinktas“. (Skliaustuose pateikti gramatiniai apibūdinimai yra mano – WRS.) Man tai labai primena liet. šis mano parinktas (daiktas)... „mano parinktas (daiktas)...“, nors baltų kalbų įtaka vengrų kalbai atrodo mažai tikėtina, jei ne neįmanoma, bent jau istoriniais laikais. Tai, kad baltų ir finougrų konstrukcijų reikšmės šiek tiek skiriasi, veikiau rodytų bendrą šaltinį, o ne išorinę įtaką, iš kurios būtų galima tikėtis tikslesnių atitikmenų. Galbūt, užuot finų sintaksę aiškinus baltų kalbų pagrindu, reikėtų indoeuropiečių kalbų sintaksę aiškinti finougrų kalbų pagrindu. Man atrodo, kad tiek indoeuropiečių, tiek finougrų kalbų sintaksės raidą reikia nuodugniau išanalizuoti, prieš darant plačias išvadas apie baltų kalbų įtaką suomių kalbos sintaksei.

Stefano M. Pugho straipsnyje „Kalbų kontaktų vaidmuo formuojantis karelų kalbai praeityje ir dabar“ (p. 257–270) aprašoma kalba, kuri, regis, beveik buvo užgožta rusų kalbos. Remdamasis Pugho straipsnyje pateikta informacija, manau, kad karelų kalbos ateitis labai neaiški. Kalbos nykimas žmonijos kultūros istorijai neabejotinai yra apgailėtinas dalykas, tačiau, kita vertus, toks nykimas naudingas tiems amerikiečių sintaksės tyrėjams, kurie savo argumentus grindžia beveik vien gimtąja anglų kalba. Jei kalbų bus mažiau, akivaizdu, kad ir tokių mokslininkų nustatytiems kalbų universalams prieštaraujančių pavyzdžių bus mažiau. Iš tiesų, jei anglų kalba taps vienintele pasaulio kalba, kalbų universalus tikrai bus galima grįsti anglų kalba. Man ši aplinkybė kelia abejonių ir dėl to, kiek reikšminga nustatyti kalbų, turinčių tam tikrą tipologinį požymį, skaičių.

134 |

RECENZIJOS

Kalbos egzistavimas priklauso nuo ja kalbančios populiacijos egzistavimo, o ne nuo pačios kalbos prigimties. Galbūt, jei karingieji indoeuropiečiai nebūtų įsiveržę į Europą, šiame žemyne būtų daug daugiau ergatyvinių kalbų, tokių kaip baskų.

Perskaičius Évos Ágnes Csató straipsnį „Sintaksinis kodų kopijavimas karaimų kalboje“ (p. 271–283), taip pat susimąsčiau apie šios kalbos ateitį; plg. tokį sakinį: I uže bu fotograf turat kolo Bas’yanïn „Ir šis fotografas jau stovi šalia Basios“ (p. 275), kuriame karaimų kalbos žodžiai yra bu „šis“, turat „stovi“ ir vardas Basia, čia pavartotas karaimų kalbos kilmininku, kaip reikalauja lenkų prielinksnis kolo. Autorė teigia, kad karaimų kalboje „...postpozicijų vartojimas nedera su kitomis sintaksinėmis karaimų kalbos ypatybėmis“ ir kad „Sintaksinių pokyčių kryptis karaimų kalboje vis dėlto yra ne postpozicija ⇒ prepozicija, o veikiau daiktavardiška postpozicija ⇒ dalelytę primenančios postpozicijos“ (p. 276). Kadangi nežinau karaimų kalbos morfofonemikos, kartais man sunku suprasti argumentaciją. Taigi prielinksnis, įvardytas kaip bïla ir glossuojamas kaip „su“, regis, junginyje vartojamas be galutinio skiemens:

m’en’im’b’a yanaša AŠ: KILM. su šalia „šalia manęs“

Autorės nuomone, tai „...iliustruoja galimą postpozicijų gramatikalizacijos į linksnių galūnes raidą. Palyginkime šią karaimų konstrukciją su lenkų prielinksnio przy „prie, ties“ vartojimu, kai jis valdo įnagininką (sic.!)“ (p. 281). Neradau jokio šaltinio, kuriame būtų užfiksuotas lenkų przy vartojimas su įnagininku; iš tiesų, skiltyje pri Vondrák (1928: 312) rašo: „Als Präp. hat es im Slav. nur den Lok. bei sich...“. Tikriausiai šio straipsnio vertėjas tiesiog išvertė „vietininką“ arba „prielinksninį linksnį“ kaip „įnagininką“ ir, gana ironiška, padarė tokią pačią klaidą kaip ir anksčiau minėtame Čekmono straipsnyje. Vis dėlto tokios redakcinės neapsižiūrėjimo klaidos apgailėtinos, ypač tiems, kurie nėra susipažinę su šia medžiaga.

Neil G. Jacobso straipsnyje „Jidiš kalba Baltijos regione“ (p. 285–311) gerai ir kompetentingai (nors neišvengiamai trumpai) apžvelgiami pagrindiniai šios kalbos bruožai Circum-Baltic teritorijoje. Skiltyje apie lietuvių kalbos įtaką šiaurės rytų jidiš kalbai Jacobsas daugiausia remiasi Lemkheno (Lemcheno) darbais ir taip anglakalbiams skaitytojams (tikriausiai pirmą kartą) pateikia kai kuriuos šio žymaus specialisto tyrimo apie lietuvių kalbos poveikį šiai jidiš atmainai rezultatus. Didžioji lietuvių kalbos įtakos jidiš kalbai dalis yra leksinė, o į jidiš kalbą pasiskolintas lietuvių kalbos žodynas prisitaiko prie jidiš kalbos fonologijos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbai (kaip ir daugeliui kitų kalbų) būdingas skirtumas tarp švilpiamųjų ir šnypščiamųjų priebalsių išnyksta, o vietoj jo atsiranda tam tikras tarpinis garsas. Lemkhenas rašo, kad iš lietuvių kalbos pasiskolintame žodyje speigas „didelis šaltis“ negali pasakyti, ar tai yra špejg-, ar spejg-. Apie šį reiškinį žr. Martinet (1951: 92).

Straipsnyje „Šiaurės Rusijos romų kalbos tarmė: interferencija ir kodų kaita“ (p. 313–337) Aleksandras R. Rusakovas rašo, kad ši tarmė „...yra labai tipiškas stiprios kalbinės interferencijos pavyzdys“ (p. 313). Rusų kalbos įtakoje šioje tarmėje formuojasi nauja veiksmažodžio sistema, kurioje išnyksta senoji gimtoji imperfekto ir aoristo opozicija: senasis aoristas vartojamas kaip bendrasis būtasis laikas, o senasis imperfektas – kaip retai vartojama iteratyvinės reikšmės forma. Beveik su kiekvienu veiksmažodžiu galima vartoti pagal rusų modelį pasiskolintus priešdėlius (p. 315), pvz., te ot-des „atiduoti“ (rus. ot-dat’), te vy-des „išdalyti“ (rus. vy-dat’), te roz-des „išdalyti“ (rus. roz-dat’). Pasak autoriaus, šioje tarmėje aptinkama „...gausiai vartojamų

RECENZIJOS

135

gramatiškai nepritaikytų rusų kalbos leksinių elementų“ (p. 323). Pavyzdys: Da nat, me prosto na dumind’om, so me tut date vstrechu; pateikiamas kiek nenatūralus vertimas į anglų kalbą: „Ne, aš tiesiog negalvojau, kad čia su tavimi susitiksiu“ (p. 323). Deja, prie jo nepateikta jokių gramatinių komentarų. Rusų kalbą mokantis žmogus gali daugiau ar mažiau išsiaiškinti, kas čia turima omenyje, tačiau abejoju, ar rusų kalbos nemokantis žmogus suprastų kodų kaitos mastą. Autorius daro išvadą, kad patys romų kalbos kalbėtojai jaučia poreikį išsaugoti ją „...kaip ypatingą, slaptą kalbą, kurios negali suprasti pašaliniai“ (p. 334). Todėl, kaip galima numanyti, kitaip nei karelų ir karaimų kalbos, taip pat aptariamos šiame tome, Šiaurės Rusijos romų kalbos tarmė galbūt neišnyks.

Valerijaus Čekmono straipsnyje „Apie kai kuriuos Circum-Baltic regiono Pskovo–Naugardo (šiaurės vakarų vidurio rusų kalbos) tarmės bruožus“ (p. 339–359) keli fonologiniai reiškiniai aptariami substrato teorijos požiūriu. Pasak autoriaus, reiškinys cokan’e (*č ir *c susiliejimas) „...buvo vienas būdingiausių senųjų Pskovo... ir senojo Naugardo tarmių bruožų...“ (p. 341). Circum-Baltic regiono įvairių finų substrato kalbų c ir č funkcijos bei pasiskirstymo analizė leidžia manyti, kad jos galėjo skatinti c ir č susiliejimą į c rusų kalbos tarmėse. Be to, reikia atsižvelgti į dar du reiškinius. Pirmasis – minkštųjų *s ir *z bei minkštųjų *š ir *ž susiliejimas į *s” ir *z” (tarpinį garsą tarp švilpiamojo ir šnypščiamojo), o antrasis – laisva (ir sporadinė) kietųjų *s ir *z kaita su (kietaisiais) *š ir *ž (p. 346). Panašus reiškinys yra lietuvių kalbos šlekiavimas, aprašytas Girdenio ir Pabrėžos (1978: 127–129). Priebalsių /s/ ir /š/ opozicijos nebuvimas finų kalbose yra senas bruožas, ir aptariamus rusų kalbos reiškinius būtų galima aiškinti būtent šiuo faktu. Kitas reiškinys, kurį galima priskirti finų kalbų įtakai, yra nemotyvuota skardžiųjų priebalsių kaita dusliaisiais ir atvirkščiai, pvz., buza < puza „pilvas“, výbučit’ (glazá) < výpučit’ „išplėsti akis“ (p. 351). Iš pradžių finougrų tautos negalėjo tarti skardžiųjų priebalsių, bet vėliau, įvaldžiusios jų tarimą, galėjo sudaryti hiperkorektiškas formas, kuriose vietoj dusliųjų vartojami skardieji priebalsiai.

Pirmajame antrojo tomo straipsnyje „Beasmenės ir pasyviosios konstrukcijos baltų ir finų kalbose“ (p. 363–389) Axel Holvoet atkreipia dėmesį į galimas arealines sąsajas tarp latvių ir lietuvių kalbų pasyviųjų bei beasmenių konstrukcijų, viena vertus, ir finų kalbų, kita vertus. Daugelyje kalbų beasmenės konstrukcijos etimologiškai kildinamos iš pasyviųjų konstrukcijų, pvz., lenk. Zburzono ścianę „Jie nugriovė sieną“, „Siena buvo nugriauta“, priešingai nei ściana została zburzona (przez robotników) „Siena buvo nugriauta (darbininkų)“ (p. 365). Savo straipsnyje Holvoetui naudinga apibendrinti kai kuriuos pasyviosios ir beasmenės konstrukcijų skirtumus. Jo požiūriu: „Pasyvas: (a) perkelia pirminį aktyviosios konstrukcijos objektą į veiksnio poziciją; pasyvinė veiksmažodžio forma turi derėti su šiuo veiksniu bent jau skaičiumi; jeigu pasyvinė forma yra analitinė ir turi dalyvį, šis dalyvis taip pat derinamas su veiksniu linksniu ir gimine (jeigu kalboje tokios derinimo formos egzistuoja); (b) nebūtinai turi turėti agento frazę, tačiau prireikus ją gali turėti; jei agento frazės nėra, sakinys neteikia informacijos apie tai, koks agentas veikia“.

„Beasmenė konstrukcija: (a) neperkelia pirminio objekto į veiksnio poziciją (todėl netaikomi pirmiau pasyvui nurodyti derinimo požymiai) ir (b) neleidžia pridėti agento frazės, tačiau visada numato žmogišką veikėją“ (p. 366).

136 |

RECENZIJOS

Suomių kalbos pasyvo pavyzdžiai:

Naapuri kutsuttiin illalliselle.

NOM.SG PRET. PASS. ALLATIVE

„Kaimynas buvo pakviestas vakarienės.“

Minut kutsuttiin illalliselle.

ACC PRET.PASS ALLATIVE

„Buvau pakviestas vakarienės.“

Naapuri ei kutsuttu illalliselle.

PRIV. SG NEG PASS.PART ALLATIVE

„Kaimynas nebuvo pakviestas vakarienės“ (p. 367).

Turiu prisipažinti, kad paskutinis pavyzdys mane suglumino, nes tikėjausi, jog partityvas skirsis nuo vardininko. Kadangi mano suomių kalbos žinios labai menkos, paklausiau Ilse Lehiste, kuri pasiūlė, kad tai galėtų būti korektūros klaida vietoj naapuria.

Įdomu tai, kad Holvoet rašo (p. 368), jog finų kalbose, regis, nėra tendencijos integruoti beagentinį pasyvą į pasyvo paradigmą; veikiau pastebima tendencija pasyvo formas integruoti į aktyvo paradigmą.

I think that this might be a common tendency, one that Gołąb (1975: 29) has termed ‘activization’ for Polish (cf., e.g., the examples Holvoet has quoted above). Gołąb compares also postclassical Latin constructions such as legitur librum (acc.) ‘a book is read’ (cf. Plautus epityra estur insanum ‘olive spreads are eaten madly’), and Pol. czyta się książkę ‘a book is being read’. In this connection I should like to quote a further example from the Iliad (XIII, 597):

τὸ δ’ ἐφέλκετο

NOM. [ACC.?] SG. NEUT CONJ 3 SG. MIDDLE AOR.

tai ir vilko

μεῖζον ἔγχος

VARD. [GAL.?] VNS. BEG. VARD. [GAL.?] VNS. BEG.

pelenų ietis

Schwyzer (1966: 237) writes that the sentence could be translated in several ways, (a) ‘der eschene Speer schleifte nach’ or (b) ‘wurde nachgeschleift’ or even (c) ‘er schleifte den e. Sp. hinter sich nach’. If one accepts translation (a) the verb is simply intransitive, and if one accepts translation (b) then the verb is passive. But if one accepts the translation (c) then the verb has been ‘activized’ and made transitive. In my view the sequence of possible translations follows exactly the historical development. The middle voice was originally intransitive and then with the appearance of an active counterpart in the preterit the morphological middle voice could be interpreted as passive. Finally a possible ‘activized’ usage of the old passive was introduced.

Aptardamas latvių agentines frazes, Holvoet cituoja pavyzdžius: manis celta māja ir mana celta māja „mano pastatytas namas“ (p. 371), pažymėdamas, kad antrasis pavyzdys dabar yra pasenęs. Toliau jis rašo, kad iš pradžių „...mana celta māja reiškė „mano namas, kurį pastačiau“, o vėliau ėmė reikšti „mano pastatytas namas“ (veikėjas ir savininkas jau nebūtinai sutapo).

RECENZIJOS

| 137

(p. 372). Sintaksė, žinoma, panaši į lietuviško pavyzdžio: Namas yra mano pastatytas „Namas buvo mano pastatytas“. Holvoet rašo (p. 377–378): „Čia vartojamas kilmininkas mano yra toks pat kaip junginyje mano tėvas „mano tėvas“, bet skiriasi nuo kilmininko manęs, vartojamo junginiuose nuo manęs „nuo manęs“ ir laukia manęs „laukia manęs“ [...] Tai leidžia manyti, kad ir lietuvių kalboje agentinis kilmininkas iš pradžių buvo pažymininis posesyvinis kilmininkas...“ Tačiau žinoma, kad agentinėje vartosenoje manes vartojamas ir lietuvių kalboje (Schmalstieg 2002a: 50–51; Žulys 1969: 170). Reikia turėti omenyje, kad kalbos istorijoje sintaksinės konstrukcijos gali ne tik atsirasti, bet ir išnykti, plg., pavyzdžiui, toliau aptariamą anglų kalbos agentinį of.

Agentinio kilmininko posesyvinės kilmės teorija yra paprasta ir patraukli, o Holvoetas kitur ją įtikinamai gina, pavyzdžiui, (2001 m., su literatūros apžvalga). Ši teorija neabejotinai gerai tinka baltų kalbų pasyvui, aptinkamam tik dalyvinėse konstrukcijose. Tačiau neseniai šiame žurnale paskelbtame straipsnyje (2002a: 41–43) pateikiau senosios persų, senosios indų, tokharų, graikų ir senosios bažnytinės slavų kalbos pavyzdžių, kuriuose kilmininkas agentine reikšme vartojamas tiek asmenuojamosiose veiksmažodžio formose, tiek dalyvinėse konstrukcijose. Todėl darant prielaidą, kad šių kalbų dalyvinėse konstrukcijose agentinis kilmininkas kilo iš posesyvinio, reikėtų sukurti atskirą teoriją apie agentinį kilmininką asmenuojamosiose konstrukcijose (galbūt numatant, kad dalyvinėse konstrukcijose atsiradusi reikšmė buvo perkelta į asmenuojamąsias konstrukcijas). Man tai atrodo mažiau tikėtina nei Haudry (1977: 409) mintis, kad subjektinis kilmininkas ir priklausomybės kilmininkas kilo iš tos pačios šaltinio formos, būtent šaltinio kilmininko, kuris, vartojamas su pasyvo dalyviais, žymi veiksmo atlikėją. Traugott (1972: 127–128) pažymi, kad anglų kalboje prielinksnis of maždaug iki 1600 m. buvo dažniausiai vartojamas agentui reikšti; plg. Chaucerio pavyzdį:...that is a lord to be biloved of his citezeins and of his people. Nors ši vartosena nyksta, Shakespeare’o kūryboje dar galima rasti pavyzdį: „Daugelio man taip buvo pasakyta.“ Ji rašo: „... ši of vartosena yra jos reikšmės „šaltinis arba kilmė“ plėtinys...“ (p. 127); „Senojoje anglų kalboje of daugiausia vartotas reikšmėmis „iš, kilęs iš“ arba visumos ir dalies santykiui žymėti. Tikriausiai prancūzų de, of įtakos stipriai palaikomas, jis išplito nuo partityvinės vartosenos iki posesyvinių konstrukcijų ir daugelio kitų konstrukcijų, kuriose buvo vartojamas kilmininko žymiklis“ (p. 128). Nors of nebevartojamas agentui pasyvinėje konstrukcijoje reikšti (bent jau nė viename man žinomame šiuolaikinės anglų kalbos variante), Traugott paaiškinimas gerai parodo, kaip agentinės ir posesyvinės reikšmės gali kilti iš bendro šaltinio, nedarant prielaidos, kad pirmoji reikšmė atsirado iš antrosios. Taip pat pridurčiau, kad prielaida apie ergatyvinę agentinio kilmininko kilmę paaiškintų vardininko ir kilmininko vienaskaitos formų tapatumą hetitų an-tu-uh-ša-aš „vyras“, gotų harjis „kariuomenė“, hairdeis „piemuo“, vedų veḷ „paukštis“ kalbose. Mano nuomone, sigmatinis vardininkas iš pradžių buvo būdingas tik etimologiniams *-o arba *-jo kamienų daiktavardžiams; galūnė *-os kilo iš senesnio priebalsinio kamieno daiktavardžio agentinės formos; žr. Schmalstieg (2000: 386; 2001).

Long ago Hirt (1928: 102) recognized that there was a morphological relationship between the Greek 3rd sg. middle ending -to (and Old Indic -ta) and the indefinite case of the Indo-European participles in *-to. Note the following parallel:

εἰ

τις

ἐτιμάτο

ὑπό

JUNGT.

VARD. VNS. VYR. G.

3 VNS. PAS. BŪT. L.

PRIEL.

if

bet kas

buvo pagerbtas

by

138 |

RECENZIJOS

τοῦ δήμου

GEN. SG. GEN. SG.

the people (Goodwin and Gulick 1958: 261).

Graikų kalboje agento genityvą sustiprina prielinksnis ὑπό „kieno nors“. Galimoje lietuviškoje sintaksinėje atitiktyje aktantai būtų atitinkamai tais pačiais linksniais (t. y. subjektas vardininku, o agentas – kilmininku):

jeigu kàs bùvo tautõs

CONJ. NOM. SG. MASC. 3 PRET. GEN. SG.

jei ką nors užpuolė žmonės

pagerb-ta,

NEUT. PAST PSV. PART.

pagerbtas

Tradicinėje gramatikoje teigiama, kad graikų kalbos galūnė -to yra 3-iojo asmens vienaskaitos medio aoristo / imperfekto galūnė, o fonetiškai ją atitinkanti lietuvių kalbos galūnė -ta – bevardės giminės vienaskaitos būtojo laiko neveikiamojo dalyvio galūnė, tačiau panašumas stulbinamas. Ar indoeuropiečių medio veiksmažodžio galūnė *-to galėtų būti kilusi iš ankstesnio dalyvio? Jei taip, ar tariamą agento kilmininko posesyvinę kilmę būtų galima pagrįsti atsekant ją iki indoeuropiečių laikų? Etimologinių dalyvių įtraukimas į veiksmažodžio paradigmą turi paralelių ir kitur; plg., pavyzdžiui, slavų būtojo laiko formą su -l-, kilusią iš dalyvio. Hornas (1898: 148) rašo, kad dvi pahlevių būtojo laiko konstrukcijos am kart „mano (buvo) padaryta“ ir man kart „mano padarytas dalykas“ susiliejo ir davė šiuolaikinę persų kalbos būtojo laiko 1-ojo asmens vienaskaitos formą man kardam „aš padariau“ ir t. t. Ar Irano kalbų raida tėra to, kas įvyko indoeuropiečių laikais, pasikartojimas? Įdomu tai, kad šiuolaikinės persų kalbos man „aš“ kilęs iš senosios persų kalbos (kilmininko) manā „mano, manęs“ ir dabar gali būti vartojamas net kaip netiesioginių veiksmažodžių subjektas, plg., pavyzdžiui, man doktor am „aš esu gydytojas“ (Schmalstieg 1995: 19–20). Nors apskritai konkrečiai kalbai būdingi aiškinimai tikėtinesni už aiškinimus, siekiančius tolimą indoeuropiečių praeitį, bendrų sintaksinių reiškinių pasitaikymas kitose indoeuropiečių kalbose neabejotinai leidžia manyti, kad jų kilmė bendra. Abejoju, ar kas nors norėtų aiškinti, pavyzdžiui, vardininko vartojimą subjektui žymėti vien baltų kalbų istorijos kontekste, neatsižvelgdamas į graikų, lotynų, indoarijų ir kitas kalbas. Panašiai ir vardininku reiškiamas bendraties objektas atsirado indoeuropiečių laikais, nors jo vartojimo sritį galėjo paveikti vakarų finų kalbos (žr. toliau).

Holvoetas (p. 379–386) aptaria neapibrėžtų, apibendrintų nulinių veiksmažodžio subjektų problemą. Daugiskaitos veiksmažodžio vartojimas tokiomis aplinkybėmis tipologiškai gana įprastas ir pasitaiko tiek latvių, tiek suomių kalboje, pvz., latvių Manu dzīvokli kratījuši, mani meklējuši „Man pranešė, kad mano butas buvo iškrėstas ir manęs ieškota“ (su daugiskaitos dalyviais) ir suomių Siellä kuuluvat (esamojo laiko 3-iojo asmens daugiskaita) tienavan (veikiamasis dalyvis) hyvin „Sakoma, kad ten gerai uždirbama“ (p. 381–382). Kita vertus, suomių kalbose įprastas veiksmažodis be subjekto, pavartotas 3-iojo asmens vienaskaita; plg. suomių Puheesta-ni (elatyvas su posesyviniu sufiksu) voi (esamojo laiko 3-iasis asmuo, vienaskaita) kuula (bendratis), että olen (esamojo laiko 1-asis asmuo, vienaskaita) ulkomaalainen (vardininko vienaskaita) „Iš mano kalbos galima suprasti, kad esu užsienietis“ (p. 382). Baltų kalbose, žinoma, skirtumą tarp 3-iojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos veiksmažodžio derinimo galima nustatyti tik tose formose, kuriose yra dalyviai. Latvų kalbai Holvoetas pateikia tokį pavyzdį:

RECENZIJOS

| 139

Ja pavasari dzird dzeguzi kūkojam un ja nav ēdis un naudas nav klāt, tad tai gadā slikti klājas „Jei pavasarį girdimas kukuojantis gegutės balsas, o žmogus nėra valgęs ir neturi su savimi pinigų, tais metais jam nesiseka“ (p. 383). Apibendrinta dalyvio ēdis „valgęs“ forma čia yra vyriškosios giminės vienaskaita (giminės neutralizacija).

Pabrėždamas latvių ir finų kalbų panašumus, Holvoetas rašo: „Apskritai vis dėlto atrodo, kad būtent latvių kalba savo beasmenių ir pasyviųjų konstrukcijų sistemą pritaikė prie finų kalbų modelio“ (p. 387).

Nedidelė redakcinė ankstesnio straipsnio klaida yra ta, kad lietuviški sakiniai (40) ir (41) p. 308 klaidingai pažymėti kaip latviški.

Straipsnyje „Apie vardininko objekto raidą rytų baltų kalbose“ (p. 391–412) Ambrazas rašo, kad dėl vardininko su bendratimi kilmės esama dviejų nuomonių. Pagal tradicinę nuomonę „...vardininkas laikomas buvusiu veiksniu, o bendratis traktuojama kaip veiksmo pavadinimo naudininko, reiškusio tikslą, atspindys“ (p. 391). Pagal Timberlake’o (1974: 220) požiūrį vardininkas, vartojamas su bendratimi, „...atsirado kaip sintaksinė skola iš kurios nors vakarų finų kalbos (kalbų)“ (p. 392).

Ambrazas pirmiausia pažymi baltų bendraties naudininkinę kilmę, o paskui nurodo, kad kai kuriose konstrukcijose bendratį galima pakeisti kitu vardažodžiu, pavyzdžiui, Rugiai (mums) liko seti / sėjai „Rugius (mums) liko sėti / sėjai“ (p. 393). Panašus latviškas pavyzdys: Pieniņš ēst / ēšanai nederēja „Pienas netiko vartoti“ (p. 394). Tikslo reikšmė galbūt ne tokia aiški šiame pavyzdyje: Jam teko / patiko / rūpėjo laukas arti „Jam teko / patiko / rūpėjo arti lauką“ (p. 394). Vardininkas su bendratimi vartojamas su suvokimo veiksmažodžiais, plg. liet. Kas girdėti „Kas girdėti?“; latv. Kas jauns dzirdēt „Kokios naujienos girdėti?“ (p. 395).

Veiksmažodis „būti“ gali būti vartojamas su vardininku ir bendratimi būtinybei reikšti, pavyzdžiui, (man) (yra) buvo / bus namai statyti „(man) reikia / reikėjo / reikės statyti namą“. Latvų kalboje tai, regis, reta, kaip rodo vienintelis Endzelīnso (1951: 783) pavyzdys: Kungam ēst tei meizīte „Ponai turi valgyti šią duoną“ (p. 397). Gali būti, kad latvių debityvo kilmė glūdi tokiose konstrukcijose (Holvoet 1993: 152): *man ir maize jā ēst pažodžiui „man yra duona, kurią valgyti“, t. y. „turiu duonos valgymui“. Norminamosios gramatikos, žinoma, reikalauja, kad tokios konstrukcijos veiksnys būtų vardininko linksnio, taigi, pavyzdžiui, Līni bijuši jā kaltē „Linus reikėjo džiovinti“. 1984 m. vasario 18 d. laiške dabar, deja, jau miręs latvių kalbininkas Valdis Zepsas man rašė: „Kalbos apie tai, kad po debityvo negali būti galininko, yra visiška nesąmonė, skleidžiama Akademinės gramatikos, nors, kiek žinau, niekas imperatoriui nepranešė apie naujuosius drabužius“. Zepsas net manė, kad galimas sakinys: Man ir jālasa grāmatu (gal.) „Turiu perskaityti knygą“, žr. Schmalstieg (2002b: 153). Kadangi čia susiduriame su istorinio vardininko pakeitimu naujovišku galininku, kuris dabar suvokiamas kaip objektas, šis reiškinys šiek tiek panašus į anksčiau aptartą „aktyvizaciją“. Šis pavyzdys taip pat minimas Baibos Metuzālės-Kangerės ir Kersti Boiko straipsnyje, žr. toliau.

Pasitaiko ir būdvardžio bei jungties veiksmažodžio konstrukcijų, pavyzdžiui, liet. (Man) medus (yra) / buvo / bus gardus valgyti „Medų (man) skanu valgyti / buvo skanu valgyti / bus skanu valgyti“ (p. 398). Kai kuriuose Rytų Lietuvos vietiniuose dialektuose pasitaiko bevardės giminės būdvardžių: šaltinio vanduo sveikas / sveika gerti „Šaltinio vandenį sveika gerti“. Ambrazas rašo (p. 399): „Pamatinės struktūros medus gardū [„medus saldus“]; vanduo sveika [„vanduo sveikas“] atspindi... modelį“

140 |

RECENZIJOS

senovinio vardažodinio sakinio su grynąja kamieno forma tarinyje“. Nors visiškai sutinku su šiuo teiginiu, abejonių man kelia senojo prūsų kalbos pavyzdys: E rāins būsei poklusman „Tegul kiekvienas būna klusnus, kiekvienas privalo būti klusnus“. Galbūt Abelis Willis manė, kad po veiksmažodžio einantis kiekvienas būdvardis (o gal ir įvardis bei daiktavardis) turi turėti galinį nosinį priebalsį. Tai šiek tiek primena Petit mintį (2001: 185), kad Abelis Willis pats sau nusistatė taisyklę, jog galininkas turi baigtis nosiniu priebalsiu net ir tada, kai aptariama forma buvo bevardės giminės. Todėl atkurčiau bevardės giminės formą *poklusma. Iš visų šiaurinių indoeuropiečių kalbų (baltų, slavų ir germanų) tik senoji prūsų kalba pateikia neabejotinų *-o kamieno bevardės giminės vienaskaitos galūnės -an (< *-on) įrodymų.

Ambrazas pažymi, kad „...pirminė vardininko su bendratimi struktūra rytų baltų kalbose ir vardininko veiksnio funkcija konstrukcijose yra reliktinio pobūdžio“ (p. 399). Tai patvirtina dalyvinės konstrukcijos, kuriose dalyvis derinamas su daiktavardžiu linksniu ir skaičiumi, pavyzdžiui (p. 394): Jam (buvo) likęs / rūpėjęs / tekęs laukas arti „Lauką arti jam (matyt) liko / rūpėjo / teko“. Sutinku su Ambrazu, kad tokios konstrukcijos yra reliktinio pobūdžio, kaip rodo giminiškos konstrukcijos kitose indoeuropiečių kalbose, tačiau nesu tikras, ar vien vidiniai baltų dalyvinių konstrukcijų duomenys būtinai tai įrodo. Man regis, teorijos priešininkas galėtų teigti, kad vardininko dalyviai tėra prisitaikymo prie vyraujančio modelio rezultatas, pagal kurį, pavyzdžiui, būdvardis turi derėti su pažymimuoju daiktavardžiu linksniu, skaičiumi ir gimine, kaip šiame pavyzdyje: Jam teko naujas laukas arti „Jam teko arti naują lauką“.

Ambrazas rašo, kad bendraties konstrukcijų perinterpretavimą skatino apibendrinta bevardės giminės būdvardžių reikšmė (p. 402). Pavyzdžiai: Pienas (VARD. VNS.) saldu (BEV. GIM.) / saldus (VYR. GIM. VARD. VNS.) [gerti] „Pienas saldus [gerti]“ ir Saldu [gerti] pienas (VARD. VNS.) / pieną (GAL. VNS.) „Skanu gerti pieną“. Anot Ambrazo, svarbu atkreipti dėmesį, kad čia keičiasi žodžių tvarka, t. y. vardininkas iš pirmosios vietos perkeliamas greta bendraties. Latvių kalboje, kur panašiose konstrukcijose bevardės giminės būdvardžius pakeitė būsenos prieveiksmiai, gali svyruoti vardininko ir galininko vartosena: Aka/Aku nav viegli rakt „Šulinį nelengva kasti“.

Įdomu tai, kad Ambrazas nelaiko tradicinio vardininko su bendratimi aiškinimo ir Timberlake’o aiškinimo nesuderinamais. Jie tiesiog taikomi skirtingoms epochoms. Pradinė konstrukcija su vardininku buvo iš naujo išanalizuota ir tapo beasmene konstrukcija. Pasak Ambrazo: „Vardininkas virto gramatiniu bendraties objektu, o naująja funkcija paplito veikiamas vakarų finų kalbų vardininko objekto taisyklės“ (p. 408). Mano požiūris į sintaksinę kaitą gana panašus. Kaitos užuomazgos kalboje jau glūdi, tačiau svetimos kalbos įtaka gali veikti kaip katalizatorius, padedantis atitinkamai konstrukcijai plisti.

Bernhardas Wälchli savo straipsnyje „Leksiniai įrodymai, patvirtinantys lygiagrečią latvių ir lyvių kalbų veiksmažodinių dalelyčių raidą“ (p. 413–441) daugiausia dėmesio skiria toms kalboms, kurias labiausiai paveikė baltų ir finų kalbų kontaktai. Tiek veiksmažodinės dalelytės, tiek priešdėliniai veiksmažodžiai gali reikšti užbaigtą veiksmą / telinę reikšmę. Estų kalboje vartojamos tik veiksmažodinės dalelytės, o lyvių kalboje vartojamos ir veiksmažodinės dalelytės, ir priešdėliniai veiksmažodžiai, nors pirmosios vyrauja. Latvių kalboje taip pat vartojamos abi priemonės, tačiau vyrauja priešdėliniai veiksmažodžiai, o lietuvių kalboje priešdėliniai veiksmažodžiai vartojami dar dažniau nei veiksmažodinės dalelytės (p. 420). Taigi judant nuo lyvių kalbos per latvių į lietuvių kalbą, veiksmažodinių dalelyčių vartojama vis mažiau, o priešdėlinių veiksmažodžių – vis daugiau. Estų kalboje sąvoka „atviras“ paprastai yra

RECENZIJOS

141

išreiškiama veiksmažodžio dalelyte lahti, o lyvių kalboje – vāldin, daiktavardžio vālda „galia, laisva valia; leidimas, įgaliojimas; savivalė; administracinis rajonas“ instruktivo daugiskaita; šis žodis giminiškas estų vald „galia“ ir suomių valta, skoliniu iš germanų kalbų, plg. sen. skandinavų vald. Latvių kalboje sąvoka „atviras“ gali būti reiškiama at-vērts, tačiau dažnesnis žodis vaļā – daiktavardžio vaļa „laisvė, laisvalaikis, laisvas laikas; savivalė; galia; leidimas; valia“ vietininko vienaskaita (p. 420–421). Lietuvių kalboje įprasti pasakymai yra atidarytas, atvertas, atdaras, atviras, o giminiškas (latvių kalbos) pasakymas valio(j) šia reikšme vartojamas tik šiauriniame pasienyje su Latvija esančioje tarmių juostoje (12 išn., p. 437).

Wälchli daro išvadą (p. 434): „Veiksmažodžio dalelyčių leksinė medžiaga rodo, kad būtų kiek per lengva daryti išvadą, jog latvių kalbos veiksmažodžio dalelytės yra finų kalbų skoliniai. Situacija sudėtingesnė ir labiau jaudinanti (sic!), nei atrodo.“ Man regis, amerikiečių kalbininkai gali tik pritarti tyrėjui, kuriam kalbotyroje kas nors atrodo „jaudinama“. Skaitytojams, nesusipažinusiems su šiuolaikine amerikiečių anglų kalbos vartosena, cituoju Websterio žodyno pateikiamą žodžio „thrilling“ apibrėžtį (p. 2383): „1 a obs: VERIANTIS b: persmelkiantis šalčiu; sukeliantis šiurpulį ir drebulį... 2: sukeliantis staigų emocijų antplūdį; keliantis virpulį ir jaudulį; giliai jaudinantis... 3: PULSUOJANTIS, VIRPANTIS“. Galbūt kasdienėje amerikiečių anglų kalboje dažniausia antroji reikšmė.

Panašios krypties kaip ankstesnis straipsnis yra Helle Metslang straipsnis „Estų kalbos aspekto raida: veiksmažodžio dalelytė ära“ (p. 443–479). Ypač įdomus yra sakinių rinkinys (p. 445–446), iliustruojantis įvairias ära „šalin, lauk“ vartosenas – nuo kryptinės reikšmės iki grynai perfektyvinės: Ta saatis külalise (GEN.) ära „Jis / ji išlydėjo svečią“ (visybinis objektas, perfektyvas); Ta saatis külalist-t ära (partityvas) „Jis / ji lydėjo svečią“ (dalinis objektas, imperfektyvas); (atsakant į klausimą): Ei, eile sünnitas Mari ta lõpuks õnnelikult ära „Ne, laimei, vakar Mari pagaliau pagimdė vaiką“ (grynai perfektyvinė reikšmė). Metslang išskiria penkias tranzityvinių veiksmažodžių kategorijas pagal jų santykį su dalelyte ära (p. 446–453). (1) kategorijoje paprastasis imperfektyvinis veiksmažodis vartojamas su daliniu objektu, pvz., Ma tundsin presidenti „Pažinojau prezidentą“, o su visybiniu objektu vartojama dalelytė, pvz., Ma tundsin presidendi ära „Atpažinau prezidentą“. (2) kategorijoje „...dalelytė yra pasirenkama, ji pabrėžia ir dubliuoja perfektyvinę reikšmę, kurią sakinyje jau išreiškia visybinis objektas“ (p. 449), pvz., Ta koristas tuba (su daliniu objektu) „Jis / ji tvarkė kambarį“, palyginti su Ta koristas toa ära „Jis / ji sutvarkė kambarį“. (3) kategorijoje „...kai norima perfektyvinės interpretacijos, būtinas arba krypties aplinkybės žodis, arba perfektyvinė dalelytė. ära turi ir aspektinę, ir krypties reikšmę bei tas pačias savybes kaip ir ankstesnėse grupėse“ (p. 450). Čia ära vartojama atsižvelgiant į situaciją, pvz., Ta veeretas vaadi õuele/ära „Jis nurideno statinę į kiemą / šalin“. Tokie pavyzdžiai priešpriešinami perfektyviniams pereinamojo veiksmo veiksmažodžiams, kurie turi būti vartojami su visybiniu objektu, pvz., Ta pani raamatu lauale / ära „Jis / ji padėjo knygą ant stalo / padėjo į šalį“. (4) kategorijai priklauso veiksmažodžiai, paprastai nesuderinami su dalelyte ära, tačiau kartais vartojami su ja; tokiu atveju dalelytė turi grynai perfektyvinę reikšmę. Perfektyvinė dalelytė tokiame sakinyje kaip Ta sünnitas lapse ära pabrėžia perfektyvumą ir išreiškia „...ypatingą informacinę struktūrą, kurioje visas semantinis sakinio turinys (pvz., numatomas gimdymas) priklauso temai, o jo realizacija (vien perfektyvinė reikšmė) – remai“ (p. 451). (5) kategorijai priklauso „veiksmažodžiai, visiškai nesuderinami su [šia] perfektyvine dalelyte ir vartojami tik su daliniu objektu..., pvz., vajama „reikėti“...“ (p. 452).

142 |

RECENZIJOS

ära raida estų kalbos istorijoje atspindi įvairias užsienio įtakas, kurias patyrė estų kalba. Pačioje literatūrinės kalbos kūrimo pradžioje ära buvo vartojama kaip perfektyvumą žyminti dalelytė (p. 475), veikiant vokiečių kalbos sintaksinėms konstrukcijoms. Nepriklausomybės laikotarpiu, nuo 1918 iki 1940 m., mėginta išlaisvinti kalbą iš vokiečių įtakos, ir atitinkamai veiksmažodžio dalelyčių vartosena sumenko. Vėliau, valdant rusams, tapo įprasta su veiksmažodžiais vartoti aspekto žymiklius. 10-ajame dešimtmetyje vykusio demokratėjimo laikotarpiu ära vartojimas perfektyvumui žymėti neoficialiuose laikraščių tekstuose padažnėjo ir taip atspindėjo šnekamąjį stilių.

Baibos Metuzāle-Kangere ir Kersti Boiko straipsnio „Latvių ir estų kalbų linksnių sistemos ir sintaksė“ (p. 481–497) tikslas – kontrastyviai išanalizuoti įvairių linksnių funkcijas šiose dviejose kalbose. Pirmiausia autorės nagrinėja veiksnio ir papildinio santykius, kurie latvių kalboje yra gana aiškūs ir tradiciniai: veiksnys reiškiamas vardininku, tiesioginis papildinys – galininku, o netiesioginis papildinys – naudininku. Estų kalboje, priešingai, padėtis kur kas sudėtingesnė: „...veiksniai ir papildiniai gali būti reiškiami trimis vadinamaisiais pagrindiniais linksniais“ (p. 485). Sakiniai, kuriuose reiškiami veiksnio ir papildinio santykiai, vadinami 1 tipo sakiniais.

Toliau nagrinėjami veiksnio ir papildinio santykiai, kai vartojamas netiesioginis linksnis (2 tipo sakiniai). Tradiciškai skiriamas „loginis veiksnys“ ir „gramatinis veiksnys“, o latvių kalboje yra sakinių klasė, kurių „...loginis veiksnys yra naudininko, o loginis objektas – vardininko linksnio“ (p. 488). Taip sudaromi tokie debityviniai sakiniai kaip: Man (DAT.) ir jālasa grāmata (NOM.) „Turiu perskaityti knygą“. Tačiau autorės rašo: „...visai nėra aišku, kad vardininkas apskritai yra objektas, o naudininkas – nedviprasmiškai veiksnys“ (p. 488). Pasitaiko ir šnekamosios kalbos forma: Man ir jālasa grāmatu (ACC.). Pasak autorių: „Tai iš tiesų rodo suvokimo pokytį, t. y. kad „loginis objektas vardininke“ tampa įprastu galininko objektu, kaip visada buvo su asmeniniais įvardžiais. Netiriama, kiek pažengusi ši gramatikalizacija ir kokios jos ribos, nes sakinys laikomas negramatišku, o ne vykstančio gramatikalizacijos proceso ženklu“ (p. 490). Tačiau, žinoma, būtent taip ir vyksta kalbos kaita, kai senąsias normas pakeičia naujovės. Kuo pagrįsta tai, kad daiktavardžiams taikomas vienas taisyklių rinkinys, o įvardžiams – kitas?

Estų konstrukcija Mulle (ALL.) meeldib süüa „Man patinka valgyti“ palyginama su latvių Man (DAT.) patīk ēst „tas pats“, atskleidžiant glaudų estų alatyvo ir latvių naudininko panašumą (p. 491).

Egzistenciniai ir lygybės sakiniai vadinami 3 tipo sakiniais. Estų kalbos pavyzdys: Peenral kasvab lilli „Gėlyne auga gėlės“, kurį galima palyginti su sinonimišku latvių Dobē aug puķes.

Autorės rašo: „Latvių 2 tipo sakinių produktyvumą galima paaiškinti kaip posesyvinio sakinio modelio apibendrinimą, kai nėra veiksmažodžio „turėti““ (p. 493). Tačiau keli jų pateikiami latvių 2 tipo sakinių pavyzdžiai turi sintaksinių atitikmenų lietuvių kalboje, kurioje veiksmažodis „turėti“ vartojamas, būtent turėti. Plg. latvių Man (DAT.) sāp galva (NOM.) „Man skauda galvą“ (p. 490) = Lith. Man skauda galvą; Man (DAT.) patīk ēst „Man patinka valgyti“ = Lith. Man patinka valgyti; Man (DAT.) nomira tēvs (kad man bija pieci gadi) „Mano tėvas mirė (kai man buvo penkeri metai)“ = Lith. Man numirė tėvas (kai man buvo penkeri metai). (Pasak mano kolegės Virginijos Vasiliauskienės, šis pastarasis sakinys dabar būtų archaizuojantis arba tarmiškas

RECENZIJOS

| 143

savito atspalvio. Ji taip pat rašo, kad seka Man skauda galvą šiais laikais dažniau būtų pakeista į Man skauda galvą (ACC.). (Čia norėčiau paminėti dar vieną atvejį, kai subjektas iš naujo interpretuojamas kaip objektas.)

Žinoma, galima būtų prieštarauti, kad reikšmė „turėti“ liet. turėti yra vėlyva, palyginti su latv. turēt „laikyti“ (nors giminiškas senprūsių žodis turri taip pat reiškia „turėti“). Tačiau, žinoma, veiksmažodžiai, reiškiantys „turėti“, regis, yra naujovės visose indoeuropiečių kalbose, kuriose jie aptinkami, todėl argumentą reikia perkelti iš konkrečiai baltų kalbų lygmens į indoeuropiečių kalbų lygmenį ir parengti kur kas platesnį tyrimų planą, skirtą posesyvinio naudininko ir veiksmažodžio „turėti“ vartosenai tirti. Veiksmažodžio „turėti“ egzistavimas ir posesyvinis naudininkas nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Baldi (2002: 23) pažymi, kad dativus possessivus yra viena seniausių naudininko vartosenų proindoeuropiečių kalboje, o lotynų kalboje, žinoma, dativus possessivus yra gerai žinomas; tačiau, pasak Baldi (2002: 25): „...visoje paliudytoje lotynų kalbos istorijoje nėra laikotarpio, kai reikšmės „turėti“ nebūtų lot. habeō, nes ji aptinkama kai kurių ankstyviausių autorių, tokių kaip Livius Andronicus..., Ennius ir Naevius, kūriniuose... Ji taip pat gerai paliudyta įrašų korpuse...“ Baldi toliau pažymi (2002: 28): „Mihi est yra orientuotas į informaciją: konstrukcijoje į pirmą planą iškeliamas turimas dalykas, o turėtojas lieka antrame plane... Kita vertus, Habeō iškelia subjektą į pirmą planą ir skiria asmenis...“ Baldi ir Cuzzolin (spaudoje) nustatė bent devynias skirtingas šaknis, įvairiose indoeuropiečių kalbose įgijusias reikšmę „turėti“.

Simono Christeno straipsnyje „Kilmininko pozicijos baltų ir finų kalbose“ (p. 499–520) nagrinėjama skirtingų kilmininko pozicijų struktūrinė reikšmė šiose kalbose. Autorius daugiausia dėmesio skiria suomių, estų, latvių ir lietuvių kalboms, kartais paminėdamas ir kitas mažesnes finų kalbas, livų, vepsų ir kt. Paprastai suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose posesyvinis kilmininkas eina prieš turimą daiktą, plg. est. tüdruk-u koer „mergaitės šuo“ (p. 499). Panašiai medžiagos kilmininkas ir veikėjo kilmininkas eina prieš pagrindinį daiktavardį, plg., pvz., liet. aukso žiedas „žiedas iš aukso“, Čiurlion-io paveikslas. Autorius rašo: „Veiksmo pavadinimai jungiami ne tik su veikėjais, bet ir su patyrėjais“ (p. 502). Šiuo atveju tokios konstrukcijos taip pat lengviau sudaromos finų nei baltų kalbose. Tai neabejotinai pasakytina apie lietuvių kalbą, kurioje daiktavardiniai vediniai gimtakalbiams dažnai atrodo neįprasti.

Sovietmečiu, kai prireikė išversti tuometinį kapitalizmo apibrėžimą, t. y. эксплуатация человека человеком „žmogaus išnaudojimas žmogaus“, į lietuvių kalbą iš pradžių buvo vartojamas junginys žmogaus (objektinis kilmininkas) išnaudojimas žmogumi (įnagininkas, reiškiantis veikėją), tačiau Jonas Kruopas (1963: 24; 1998: 410) išdrįso pažymėti, kad veikėjo įnagininkas nėra taisyklinga lietuvių kalbos vartosena, todėl pasiūlė verčiau vartoti žmogaus (GEN.) išnaudojimas žmogaus (GEN.) (kad būtų išlaikyti trys žodžiai, kaip rusų kalboje, nors, regis, būtų užtekę ir žmogaus išnaudojimas [asmeninis V. Ambrazo laiškas, datuotas 2001/11/09]). Mano kolegė Virginija Vasiliauskienė (asmeninis pranešimas) rašo, kad 2003 m. rugsėjį ji paklausė keturiolikos studentų grupės, ką reiškia sakinys žmogaus išnaudojimas, ir dešimt jų manė, kad jis reiškia vieno žmogaus išnaudojimą kito žmogaus. Tačiau visi vieningai sutiko, kad pirmasis junginio žodis žymi išnaudotoją, o paskutinis – išnaudojamąjį, t. y. subjektas (veikėjas) eina pirmas, o objektas (patyrėjas) – paskutinis. Ji taip pat rašo, kad toks junginys kaip Jono kankinimas Petro „Jono atliekamas Petro kankinimas“ („Petro atliekamas Jono kankinimas?“) iš tiesų yra dviprasmis: neaišku, kas yra kankintojas, o

144 |

RECENZIJOS

kas yra kankinamas, tačiau pagal analogiją su sakiniu Jonas kankina Petra pirmasis junginio žodis tikriausiai būtų suprastas kaip subjektas (veikėjas), o paskutinis – kaip objektas (patyrėjas). Be įdomaus Virginijos Vasiliauskienės darbo apie lietuvių kalbos žodžių tvarkos istoriją, man atrodo, būtų galima atlikti daugiau apklausų ir anketinių tyrimų apie dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos būklę.

Kalbėdamas apie kilmininko vietą, Christenas priskiria lietuvių kalbą atskirai kategorijai ir pažymi, kad čia žodžių tvarka yra laisvesnė nei kitose straipsnyje nagrinėjamose kalbose (p. 517). Manau, kad autorius teisus ir kad lietuvių kalbos norma susiformavo palyginti neseniai, todėl vargu ar jai galėjo turėti įtakos finų kalbos. V. Vasiliauskienė išsamiai nagrinėjo priešdėminių ir poerdvinių pažyminių istoriją keliuose straipsniuose, pvz., (1997; 1998; 2001; 2003). Ji rašo (2003: 102): „...statistiniai duomenys rodo, kad XIX a. pabaigoje prieš pažymimąjį žodį einantis kilmininkinis pažyminys ėmė išstumti po pažymimojo žodžio einantį kilmininkinį pažyminį, vyravusį nuo pat pirmųjų rašytinių lietuvių kalbos dokumentų pasirodymo“. Ši tema vėl aptariama toliau, nagrinėjant paskutinį tomo straipsnį.

Straipsnyje „„Torto gabalėlis“ ir „arbatos puodelis“: partityvinės ir pseudo-partityvinės daiktavardinės konstrukcijos Circum-Baltic kalbose“ (p. 523–568) Maria Koptjevskaja-Tamm skiria partityvinę konstrukciją, kurios pavyzdys yra a piece of the cake, nuo pseudo-partityvinės konstrukcijos, kurios pavyzdys yra a cup of tea; pastaruoju atveju iš tiesų kalbama apie tam tikros medžiagos kiekį. Taigi, pavyzdžiui, suomių partityvinė konstrukcija pala tästä hyvästä kakusta (elatyvas) „šiek tiek šio gardaus pyrago“ skiriama nuo pseudo-partityvinės konstrukcijos säkki perunoita (daugiskaitos partityvas) „maišas bulvių“. Anglų kalboje tikroji partityvinė konstrukcija būtų a cup of that good tea, o pseudo-partityvinė – a cup of tea. Apibrėžimas toks: „partityvinėse daiktavardinėse konstrukcijose numanomas iš anksto duotas rinkinys objektų, kuriuos nurodo vienas iš daiktavardžių („ta gardi arbata“...); o kiekio žodis nurodo poaibį, pasirinktą iš to rinkinio; pseudo-partityvinėje daiktavardinėje konstrukcijoje tas pats žodis tik nurodo kiekį, skaičiuojamą pagal esybės rūšį („arbata“...), kurią žymi kitas daiktavardis“ (p. 527). Autorė toliau rašo, kad partityvinės konstrukcijos gramatikalizacijos pradinis taškas yra toks atvejis, kai „...atskyrimą reiškiantys predikatai (pavyzdžiui, „paimti“, „pjauti“, „pašalinti“ ir kt.) jungiasi su dviem priklausomaisiais dėmenimis: vienas nurodo dalį, o kitas – visumą, iš kurios ji paimama“ (p. 535). Vėliau pirminė konstrukcija persianalizuojama taip, kad „...„dalis“ ir „visuma“... persianalizuojamos kaip sudarančios vieną dėmenį, o ne kaip du skirtingi to paties predikato priklausomieji dėmenys“ (p. 535). Pseudo-partityvinės konstrukcijos atsiranda tuomet, kai skirtis tarp „rinkinio“ ir „rūšies“ tampa dviprasmė. Autorė rašo, kad partityvinių ir pseudo-partityvinių konstrukcijų istorija suomių kalboje atskleidžia kelis gramatikalizacijoje dažnai aptinkamus procesus: tam tikru etapu „...pirminė atskyrimo reikšmė gali pamažu išnykti [...] naujas atskyrimo žymiklis gali imti plisti partityvinėse vartosenose“ (p. 536).

Manau, kad jos gramatikalizacijos proceso analizė visiškai įtikinama ir kad ją būtų galima pritaikyti indoeuropiečių kalbų vidinei istorijai: abliatyvo linksnis čia atsirado kaip naujas atskyrimo žymiklis, o kilmininkas buvo pirminis atskyrimo žymiklis. Todėl tradicinė indoeuropiečių kalbų partityvinio kilmininko terminija yra visiškai pagrįsta. Žr. Schmaltstieg (1995: 36–37) ir palyginkite anksčiau šioje recenzijoje minėtas Haudry (1977: 409) ir Traugott (1972: 127–128) citatas. Tačiau autorė rašo (p. 559): „...daugelyje indoeuropiečių kalbų, kuriose kilmininkas vartojamas partityvinėse ir pseudo-partityvinėse konstrukcijose, visiškai nėra jokių istorinių įrodymų, kad jis būtų kilęs iš atskyrimo ar krypties reikšmės“.

RECENZIJOS

| 145

Įrodymai, žinoma, yra tai, ką pavyksta įtikinti auditoriją laikyti įrodymais. Tačiau pastraipoje, pavadintoje Le génitif partitif comme génitif d’origine, Haudry (1977: 62) rašo: „Le génitif d’appartenance à un ensemble est lui aussi un génitif d’origine: on le voit clairement dans un emploi adverbial comme Y.9.13 yat [CONJ.] hē [3RD GEN./DAT. SG. PRON.] tūm [2ND SG. PRON.] us.zayaŋha [2ND SG. MIDDLE PRET.]... nmānāhe [GEN. SG.] pourušaspahe [GEN. SG.] „quand tu lui naquis... dans la maison de P.“.“ (Ankstesniame pavyzdyje laužtiniuose skliaustuose pateikiau morfologinį aprašą. *-o kamieno kilmininkas, regis, leidžia manyti, kad bent potencialiai galėjo būti vartojamas ir kontrastinis ablativus; žr. Sims-Williams [1998: 141].)

Atrodo, kad senoji sintaksinė struktūra, vartota su indoeuropiečių veiksmažodžiu „pripildyti“ (šaknis *pṷ̥-), suponuoja kilmininką, reiškiantį arba „šaltinį“, arba „dalį“. Plg. senosios indų kalbos sómasya (gen. sg.) jaṭhāram pṛṇāti „jis pripildo skrandį soma“ (Meillet 1964: 345); gotų kalbos...gup lubainais fulljai izwis allaizos fahedais (GEN. SG.)... „...tegul vilties Dievas pripildo jus visokio džiaugsmo...“ (Streitberg 1919: 249 [Romans 15:13]) = rus. (http://www.russianbible.net/) Бог же надежды да испол- нит вас всякой радости (GEN. SG.) = gr. ὁ δὲ θεὸς τῆς ἐλπίδος πληρώσαι ὑμᾶς πάσης χαρᾶς... (GEN. SG.) = liet....vilties Dievas jus... tepripildo visokių džiaugsmų... (GEN. PL.) (Rubšys 1998: 1781), tačiau Protestantų Biblijos draugijos vertime, kuriame vartojamas naujoviškas instrumentalis (NT 1972: 216),...Dievas... tepripildo jus visokių džiaugsmų... (INSTR. SG.). Panašiai Vulgatoje randame Deus...spei repleat vos omni gaudio (ABL. SG.), kur naujoviškas ablativus pakeitė senąjį kilmininką, kuris vis dar paliudytas, pavyzdžiui, tokiuose sakiniuose kaip: amphoram puram impleto aquae purae (GEN. SG.) „pripildyk švarų ąsotį švaraus vandens“; convivium vicinorum (GEN. PL.) cotidie compleo „kasdien pripildau savo draugiją kaimynų“ (Woodcock 1959: 55; Hofmann and Szantyr 1972: 82).

Seniai žinoma, kad iš pradžių, tikriausiai, tik indoeuropiečių *-o kamieno daiktavardžiai turėjo morfologinį skirtumą tarp ablativo ir kilmininko. Kitų kamienų kilmininko formos su -es, -os ir -s taip pat reiškė ablativą (Brugmann/Delbrück 1911: 163–164). Hetitų ir tocharų kalbų analizė šio vaizdo iš esmės nepakeitė. Hetitų kalboje *-o kamienas turi dvi ablativo galūnes, būtent -az (galbūt kilusią iš adverbialinės priesagos *-tos, o vėliau išplitusią ir į kitus kamienus) ir antrąją, homonimišką kilmininko sg. -aš; pastaroji neabejotinai yra pirminė ablativo forma, nediferencijuota nuo kilmininko (Kronasser 1955: 101-103; Sturtevant 1951: 88–89). Vėlyvojoje avestų kalboje etimologinio *-o kamieno ablativo -t taip pat išplito į kitus kamienus (Reichelt 1909: 168; Sims-Williams 1998: 142). Tocharų A ir B kalbų ablativai (skirtingi vienas nuo kito), regis, susidarė pačioje šioje kalbų šeimoje; žr. van Windekens (1979: 254-256).

Pastebėtina, kad indoeuropiečių *-o kamieno nom. sg. galūnę *-os gana lengva etimologizuoti, plg., pavyzdžiui, lot. lup-us „vilkas“, gr. λύκος, senosios indų kalbos vṛk-aḥ, liet. vilk-as, slavų vlk-b, het. an-tu-uḫ-ša-aš „žmogus“ ir kt. Mano nuomone, pirminio nom. ir gen. sg. (=ergatyvo sg.) *-os tapatumo dauguma kitų, ne hetitų, indoeuropiečių kalbų netoleravo, todėl buvo sukurtos naujos kilmininko formos: lot. lup-i, gr. λύκ-ου < *λύκ-οιο, senosios indų kalbos vṛk-asya, liet. vilk-o, slavų vlk-a. Teigiama, kad baltų ir slavų kilmininkai yra giminiški lotynų lup-o(d) ir senosios indų kalbos vṛk-āt ablativui. Žinoma, liet. vilk-o ir lot. lup-o(d) sugretinimas kelia problemų, nes lietuvių kalbos ō įprastomis sąlygomis kyla iš indoeuropiečių *ō, tad atitikimas lotynų kalbos galiniam -o įmanomas tik darant prielaidą, kad nekirčiuotas indoeuropiečių *ō baltų kalbose virto *ā (Mažiulis 1970: 23). Mažiulis (1970: 106) taip pat teigia, kad baltai ir slavai, kaip ir graikai, niekada neturėjo paradigminio

146 |

RECENZIJOS

ablative. Shields (2001) gives a brief review of the history of the problem and suggests an origin for this ending.

Įprasta manyti, kad graikų kalboje ablativus išnyko, o *-o kamienuose kilmininkas perėmė indoeuropiečių ablativo funkcijas. Schwyzer (1966: 90) teigia, kad forma φοῖκο „iš namų, savo lėšomis“ yra indoeuropiečių ablativo reliktas. Aš siūlau priešingą aiškinimą, t. y. kad naujasis *-o kamieno ablativus (*-ō[d/t] arba *-ā[d/t]?) graikų kalboje niekada neprigijo taip, kaip lotynų, senosios indų, baltų ir slavų kalbose. Skirsnyje Gen. der Abstammung Schwyzer (1966: 124) cituoja „Iliadą“ (21, 109): πατρὸς [GEN. SG.] δ’ εἰμι ἀγαθοῖο [GEN. SG.], pažodžiui „esu gero tėvo“. Pradinėje graikų kalbos gramatikoje Goodwin ir Gulick (1958: 236) pažymi, kad poetai su judėjimo veiksmažodžiais vartojo atskyrimo kilmininką, pavyzdžiui, Οὔλυμποιο [GEN. SG.] κατήλθομεν „nusileidome nuo Olimpo“ („Iliada“ 20, 125). Taigi siūlyčiau, kad indoeuropiečių kilmininkas bent jau iš pradžių turėjo atskyrimo reikšmę ir kad autorės pateiktas raidos scenarijus (regis, priešingai jos teiginiui) tinka ir indoeuropiečių, ir finougrų kalboms.

Esu teigęs (Schmalstieg 2000; 2001), kad indoeuropiečių sintaksinis vardininkas vienaskaitoje turėjo tris morfologines kilmes: nulinę galūnę, žyminčią etimologinį absoliutyvo linksnį (iš pradžių – intranzityvinių arba antipasyvinių konstrukcijų veiksnį), animatiškumo žymeklį *-s (iš pradžių – ergatyvinių konstrukcijų veikėją) ir inanimatiškumo žymeklį *-m (iš pradžių – instrumentą konstrukcijose, panašiose į ergatyvines). Hetitų kalboje išliko *-os forma kaip -aš vardininko, kilmininko ir net iš dalies ablativo funkcijomis (nors, kaip minėta, naujasis ablativus su -az išstumia senesnįjį -aš). Etimologinės ergatyvo galūnės *-os interpretavimas iš naujo kaip vardininko galūnės lėmė visišką indoeuropiečių *-o kamieno morfologijos pertvarką: kai kuriose indoeuropiečių kalbose senoji kilmininko galūnė *-os buvo pakeista arba pakeista kita galūne, o lotynų ir indoiranėnų kalbose senosioms funkcijoms buvo sukurtas naujas šaltinio žymiklis – ablativus. Tas pats šaltinio žymiklis (*-ā[d/t]?, *-ō[d/t]?) baltų ir slavų *-o kamieno daiktavardžiuose reiškė ir kilmininką, ir ablativą. Teorija išsamiai išdėstyta Schmalstieg (2000).

Galūnė *-s, iš pradžių turėjusi kilmininko–ablativo–ergatyvo reikšmes, tokia išliko visuose kamienuose, išskyrus *-o kamienus. *-o kamienuose *-s įgijo papildomą vardininko vienaskaitos reikšmę ir išplito į kitus kamienus. Kad šis -s plitimas tebevyksta, rodo istoriniais laikais atsiradę nauji vardininkai, tokie kaip latv. akmens „akmuo“ (šalia liet. akmuõ) ir šiuolaikinės graikų kalbos πατέρας „tėvas“ šalia klasikinės πατήρ. Šis aiškinimas paaiškina, kodėl senosiose indoeuropiečių kalbose morfema *-s vartojama kilmininko, ablativo ir vardininko vienaskaitos funkcijomis. Pertvarkant *-o kamienus, visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus hetitų, buvo sukurta nauja kilmininko vienaskaita, o kai kuriose indoeuropiečių kalbose – naujas ablativus.

Straipsnyje „Negalinis tarimas apibrėžtose Circum-Baltic kalbose“ (pp. 569–590) Leon Stassen pažymi, kad būdvardiniai ir vardažodiniai predikatai gali būti reiškiami arba vardininku, arba kuriuo nors netiesioginiu linksniu; skirtumas priklauso nuo santykinio laiko stabilumo (Relative Time Stability). Jis rašo (p. 569): „... vardininku reiškiama konstrukcija vartojama apibūdinti situacijoms, kurios yra santykinai „pastovios laiko atžvilgiu“ ir todėl mažai tikėtina, kad laikui bėgant keisis, o netiesioginiu linksniu reiškiama konstrukcija pabrėžia situacijos „trumpalaikį“ arba laikiną pobūdį“. Autorius patvirtina, kad šis semantinis kontrastas egzistuoja daugelyje skirtingų kalbų: nuo gerai žinomo ispanų kalbos skirtumo tarp ser ir estar iki pavyzdžių tokiose skirtingose kalbose kaip tamilų, kanadų, telugų, avarų, čečėnų ir

RECENZIJOS

147

Archi. Jis daro išvadą, kad „... dvigubas neverbalinių predikatų kodavimas, pasireiškiantis vardininko ir obliškojo linksnio opozicija, yra Circum-Baltic regiono arealinis požymis...“ ir kad „... šis dvigubas kodavimas iš esmės yra ne indoeuropietiškas bruožas, kurį indoeuropiečių plėtra ‘nustūmė į šalį’, tačiau kai kuriose paribio srityse jis gali ir toliau daryti įtaką indoeuropiečių kalboms“ (p. 588).

Thomaso Stolzo straipsnis „Circum-Baltic įnagininkai ir komitatyvai: nuoseklumas pirmyn ir atgal“ (p. 591–612) pradedamas teiginiu, kad „naujausi tyrimai... parodė, jog komitatyvo ir įnagininko kategorijų sinkretizmas pasaulio kalbose nėra toks dažnas, kaip anksčiau manyta“. Stolzo tyrimų grupės atlikto 323 kalbų tyrimo duomenimis, šiek tiek mažiau nei 25% tirtų kalbų buvo panašios į vokiečių kalbą ir pasižymėjo komitatyvo bei įnagininko sinkretizmu (p. 593). Kalbos, kuriose aptinkamas komitatyvo ir įnagininko sinkretizmas, vadinamos „nuosekliomis“, o kalbos, kuriose komitatyvas skiriamas nuo įnagininko, – „nenuosekliomis“. Kalbos, kuriose vartojamos ir nuoseklios, ir nenuoseklios morfemos, vadinamos „mišriomis“ (p. 593). Pavyzdžiui, švedų kalba yra nuosekli, lietuvių – mišri, o suomių – nenuosekli.

Autorius rašo: „Griežtai kalbant, nė viena Circum-Baltic regiono slavų kalba nėra nuosekli, nors kitos tos pačios šeimos kalbos tokiomis tapo; kai kurios iš jų, pavyzdžiui, slovėnų ir sorbų, veikiausiai dėl vokiečių kalbos įtakos...“ (p. 601). Galima būtų į šį sąrašą įtraukti ir serbų-kroatų kalbą, kurioje, priešingai mokyklinių vadovėlių nurodymams, s kartais vartojamas reikšme „su, pasitelkiant“. Kai kurie kalbėtojai sako: Idēm s vlākom (vōzom) „Važiuoju traukiniu“, o ne vadovėliuose nurodomą formą be prielinksnio (Magner 1972: 255). Nors autorius teisus dėl rusų kalbos, SRJA (IV 9) randame 5-ąją prielinksnio с reikšmę: „Vartojamas žymėti objektą ar asmenį, kuriuo arba kurio pagalba atliekamas veiksmas“. Pavyzdžiai: отправить пакет со связным „išsiųsti siuntinį su pasiuntiniu (pasiuntinio perduodamą)“; рассматривать с лупой „apžiūrėti su didinamuoju stiklu“; мыть с мылом „plauti su muilu“; –Да как посылать письмо-то? – С почтой надо, – отвечал Илья Иванович („– O kaip gi siųsti tą laišką? – Reikia siųsti paštu, – atsakė Ilja Ivanovičius“); Я уезжаю... с поездом в пять пятнадцать „Išvykstu... penkiolika po penkių traukiniu“. Riba tarp įrankio įnagininko (орудийность) ir priemonės įnagininko (средство) rusų kalboje neaiški, todėl esu numatęs (Schmalstieg 1966: 179), kad vieną dieną rusų kalba taps „mišria“ arba „nuoseklia“ kalba. Savo spėjimą grindžiau Kuryłowicziaus (1960:131–150) mintimi, kad dvinarės morfemos linkusios pakeisti vienanares morfemas.

Autorius daro išvadą, kad, nepaisant istorinių duomenų stokos, tikėtina, jog „... nuoseklumo plitimą Circum-Baltic regione pirmiausia skatino dalinė germanizacija šiaurės Skandinavijoje (samių kalboje) ir buvusioje Vokiečių ordino valstybėje (latvių ir estų kalbose)“ (p. 609).

Knygą užbaigia išsamus Maria Koptjevskaja-Tamm ir Bernhardo Wälchli straipsnis „Circum-Baltic kalbos: arealinis tipologinis požiūris“ (p. 615–750). Autorių teigimu: „Šio baigiamojo straipsnio tikslas – parodyti, kad Circum-Baltic kalbos kaip visuma sudaro savitą, įdomų kalbinį kraštovaizdį tarp pasaulio kalbų apskritai ir Europos kalbų konkrečiai“ (p. 615).

Straipsnis pradedamas gana įdomia regiono istorinio konteksto apžvalga. Aš

148 |

RECENZIJOS

vis dėlto nustebau perskaitęs: „Senoji prūsų ir lietuvių katekizmai Prūsijos kunigaikštystėje pradėti spausdinti XV a. pabaigoje...“ (p. 620). Manau, autoriai turėjo omenyje pirmuosius senosios prūsų ir lietuvių liuteronų katekizmų vertimus (Pirmasis senosios prūsų kalbos katekizmas 1545 m.; Mažvydas 1547 m.), tad net jei tai paprasčiausia klaida, vietoj „XV a.“ turėta rašyti „XVI a.“, teiginys vis tiek neteisingas. Martynas Liuteris gimė 1483 m., mirė 1546 m., o įprastai jo Mažojo katekizmo išleidimo data laikomi 1529 metai. Nežinau jokio Martyno Liuterio katekizmo, parašyto jam dar esant paaugliui ar jaunesniam, kuris būtų datuojamas XV a. pabaiga.

Toliau autoriai nagrinėja ankstesnius Circum-Baltic regiono kalbų kontaktų tyrimus. Pirmiausia jie imasi keblaus Sprachbünde klausimo ir rašo: „Tačiau susižavėjimas Sprachbünde nėra būtina sąlyga tam, kad kalbinė padėtis CB regione būtų laikoma jaudinančiu (sic!) tyrimo objektu“ (p. 624). Kaip minėta pirmiau, visada gerai, kai tyrėjas jaučia emocinį ryšį su savo tyrimų sritimi.

Autoriai taip pat skiria arealinius tyrimus, kurie tik kataloguoja kalbų panašumus (p. 626), nuo tų, kuriais siekiama šiuos panašumus paaiškinti. Jie taip pat pažymi, kad stebimo požymio pasikartojimo dažnumas yra svarbus jų tyrimo aspektas. Be to, labai sunku nustatyti, ar paveldėtos struktūros išnykimas tėra natūrali kalbos raida, ar jam įtakos turi kaimyninė kalba. Likusioje straipsnio dalyje jie „... tikisi sujungti arealinės lingvistikos pasiekimus CB regione ir bendrąją kalbinę tipologiją“ (p. 629).

Pirmiausia jie aptaria pluralia tantum formas, kurios indoeuropiečių kalbose iš pradžių buvo dažnesnės nei finougrų kalbose. Kartais pluralia tantum formos gali būti skolinamos kartu su jų etimonais, pavyzdžiui, suomių rattaat „vežimas“ < baltų (liet. ratai, latv. rati) kalbų, kuris pažodžiui yra žodžio „ratas“ daugiskaita; suomių ratas „ratas“ < baltų (liet. ratas, latv. rats) kalbų. Daugiskaitos vartosena nuo šio žodžio „... išplito ir į kitus suomių kalbos žodžius, reiškiančius vežimus, pavyzdžiui, vaunut ir kärryt“ (p. 633). Autorių nuomone, „... bendra polinkio vartoti arba nevartoti pluralia tantum formų tendencija yra paveldima, tačiau kalboms vystantis ji gali kisti“ (p. 633).

Autoriai suprasegmentinės fonologijos aptarimą užbaigia teiginiu, kad Circum-Baltic regiono kalbose galima išskirti bent tris skirtingas sritis, kurioms būdingi šie požymiai: (1) ilgųjų skiemens branduolių toninių kontūrų opozicija [aptinkama tik baltų kalbose]; (2) „viršilgumas“, t. y. trijų ilgumo laipsnių sistema, būdinga, pavyzdžiui, estų kalbai; (3) žodžio tonas, kurio kilmė tam tikru būdu susijusi su pradiniu žodžio skiemenų skaičiumi ir tuo, ar žodyje buvo antrinis kirtis; šis reiškinys aptinkamas daugelyje skandinavų tarmių (p. 645). Daugelio Circum-Baltic kalbų pradinis kirtis ir politoniškumas gali būti susiję (p. 646).

Labai įdomi šio straipsnio dalis skirta morfologiniams linksniams, ypač kilmininko ir partityvo vartojimui baltų ir finų kalbose, nors autoriai ne visada palaiko abipusės įtakos aiškinimą. Pavyzdžiui, jie ginčija paplitusią nuomonę, kad išplėtota antrinių vietininkų sistema baltų kalbose yra finų kilmės, nurodydami, kad „Rytų baltų kalbų antriniai vietininkai yra daiktavardžių su postpozicijomis gramatikalizacijos rezultatas. Panašių raidos procesų esama ir umbrų, tocharų bei osetinų kalbose, priklausančiose indoeuropiečių kalbų šeimai“ (p. 672). Galima būtų teigti, kad tocharų kalbai įtakos turėjo finougrų kalbos (van Windekens 1979: 166), tačiau vargu ar taip galima teigti apie umbrų ar osetinų kalbas.

Kalbėdami apie posesijos raišką, autoriai rašo, kad lokatyvinis tipas „... yra pasirinkimas, kurį nuolat renkasi tos indoeuropiečių kalbos, kurioms trūksta veiksmažodžių ‘turėti’ (pvz.

RECENZIJOS

| 149

Keltų, indų, anatolų“ (p. 676). Tačiau „lokatyvinio“ tipo raiška nebūtinai atmeta „turėti“ veiksmažodžių egzistavimą, kaip autoriams turėtų būti akivaizdu iš jų aptariamo rusų иметь „turėti“. Baldi tai aiškiai parodė lotynų kalbos atveju (žr. pirmiau), o aš minėjau tai kalbėdamas apie lietuvių kalbą. Nors hetitų kalboje (anatolų kalboje) įprastai nuosavybė reiškiama naudininku, hetitų kalboje vartojamas ir veiksmažodis „turėti“ (įdomu tai, kad jis taip pat vartojamas kaip pagalbinis veiksmažodis, turintis perfektinę reikšmę). Štai, pavyzdžiui, hetitų įstatymuose (Hoffner 1997: 152): ták-ku (jungt.) LU-aš (vard. vns.) MUNUS-an (gal. vns.) har-zi (3 asm. es. l.)... „Jei vyras turi žmoną...“ Kalbose, kuriose esama abiejų nuosavybės raiškos būdų, veiksmažodis „turėti“ atlieka kitokią funkciją negu nuosavybės naudininkas. Autoriai pagrįstai patikslina nuosavybės sąvoką „būti“ kalbose (p. 677).

Aptarę komitatyvą ir instrumentą, lyginamąjį laipsnį, pasyvą, desubjektines ir beasubjektes konstrukcijas, autoriai pereina prie sakinio sintaksės. Čia jie aptaria būdvardžių derinimą, giminės nykimą žemutiniuose latvių kalbos dialektuose ir skaitvardinių konstrukcijų sintaksę.

P. 702–703 autoriai pateikia lentelę, iliustruojančią skaitvardinių konstrukcijų vidinę sintaksę finų, baltų ir slavų kalbose ir parodančią dvi galimas strategijas: valdymo strategiją – „linksniuojamas skaitvardžio valdomas daiktavardis“ – arba derinimo strategiją – „daiktavardžio linksnį lemia visos frazės funkcija“. Tarp p. 704 išnašų randame teiginį: „Senojoje bažnytinėje slavų kalboje mažesni skaitvardžiai linksniuojami, o didesni – nekaitomi.“ Nesuprantu, kodėl autoriai rašo, kad didesni skaitvardžiai nekaitomi. Diels (1932: 218) pateikia pavyzdį sъ desetijǫ (INSTR. SG.) tysǫštь (GEN. PL.) „su dešimčia tūkstančių“, kuriame žodis „tūkstantis“ vartojamas kilmininko daugiskaita ir yra valdomas žodžio „dešimt“, kuris pats yra įnagininko linksnio, kaip reikalauja prielinksnis sъ. Diels taip pat pateikia pavyzdį sъ dvьma desetьma tysǫštьma „su dviem tūkstančiais“, kuriame visi skaitvardžiai yra įnagininko dviskaitos formos, valdomos prielinksnio sъ. Vienintelis didesnis senosios bažnytinės slavų kalbos skaitvardis galėtų būti laikomas tьma, kuris dažniausiai verčia μυριάς ir žymi neapibrėžtai didelį skaičių. Pagal SJAST (p. 545–546) pateiktus straipsnius šis žodis, regis, visiškai linksniuojamas. Lieka tik spėlioti, kaip Bažnyčios tėvai būtų reagavę į gigabaitus.

Autoriai nustato (p. 704), kad „...didelė dalis Europos laisvos žodžių tvarkos SVO kalbų aptinkama CB regione. Tai slavų, baltų ir finų kalbos, taip pat šiaurės ir rytų (bent jau Inario) samių kalbos.“ Tuomet autoriai pateikia lentelę, pavadintą „Nuo SOV iki SVO Europoje“ (p. 705). Joje išdėstyta tokia seka: SOV (hetitų, nencų), labai laisva SOV (lotynų, senoji graikų), mišri SOV/SVO (vengrų), labai laisva SVO (rusų, lietuvių, komių, vepsų ir kt.), laisva SVO (suomių, estų), V2 (švedų, vokiečių), SVO (anglų).“ (Hetitų kalba, žinoma, nors ir indoeuropiečių, yra anatolų kalba, kuri, manoma, kadaise buvo vartojama Anatolijoje; bent jau ten rasta didžioji dalis tekstų.) Vis dėlto lentelė įdomi tuo, kad klasifikuoja daugiausia Europoje aptinkamus žodžių tvarkos tipus.

Autoriai taip pat rašo: „...baltų ir finų kalbos, regis, yra vienintelės VO kalbų šeimos Europoje, kuriose visi daiktavardžio modifikatoriai, išskyrus santykinius sakinius ir prielinksnines frazes, eina prieš pagrindinį dėmenį“ (p. 707). Atrodo, autoriai ginčija Vasiliauskienės teiginį, kad lietuvių kalboje iš pradžių buvusi tam tikra žodžių tvarkos daiktavardinėje frazėje laisvė. Jie rašo: „Vasiliauskienės statistiniai duomenys netinka arealiniam lyginimui, nes nežinome, kokią procentinę dalį sudaro kilmininkai (pseudo)partityvinėse funkcijose, pavyzdžiui, „svaras obuolių“ (jie visada eina po pažymimojo žodžio)“ (p. 708).

150 |

RECENZIJOS

Tačiau Vasiliauskienė atsako (asmeninis pranešimas), kad pirmojoje Sirvydo Punktai sakymu dalyje rasta 16 partityvinių konstrukcijų. Iš jų 13 (81,3%) buvo NG, o trys (18,7%) – GN; apskritai Punktay sakymu veikale 81 procentas kilmininko daiktavardžių vartojami postpoziciškai (iš viso rasta ir ištirta 1291 seka su kilmininku). A. Baranowskio surinktuose rytų lietuvių tarmių tekstuose ištirti 62 partityvo pavyzdžiai: 44 iš jų buvo NG (71%), o 18 – GN (29%). Vasiliauskienė toliau rašo, kad ji ką tik baigė rinkti medžiagą iš pirmųjų trijų Aušra numerių (tai pirmasis lietuvių žurnalas, 1883 m.); iš kelių šimtų sekų su kilmininku ji aptiko tik 13 partityvinės reikšmės atvejų, iš kurių devyni buvo NG, o keturi – GN. Daugumoje XVI–XIX a. tekstų vyrauja postpozicija. Dabartinė GN taisyklė yra kur kas griežtesnė nei palyginti laisva ankstyvųjų tekstų žodžių tvarka. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad partityvinėse sekose išdėstymo laisvė buvo gerokai didesnė nei šiuolaikinėje lietuvių kalboje, kurioje vyrauja NG tvarka.

Apibendrinant, atskirų autorių straipsniai yra gerai parašyti ir įdomūs (nors gal ne visada „jaudinantys“ – bent jau taip šį būdvardį supranta amerikiečiai). Tarp gana dažnų korektūros klaidų yra New Mexico (p. ii) > New Mexico, Winfried Lehmann (p. I[index]-4) > Winfred Lehmann, Allan Timberlake (p. I[index]-7) > Alan Timberlake ir kt. Nors redaktoriai ir autoriai galėjo geriau atlikti korektūrą ir daugiau dėmesio skirti detalėms, šiuose tomuose pateikiama daugybė naujų idėjų ir dažnai naujai susisteminami gerai žinomi faktai. Redaktorius reikia pasveikinti parengus novatoriškus veikalus, skirtus tiek Baltijos regiono kalboms, tiek tipologinei lingvistikai.

SANTRUMPOS

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, red. J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas, 1941–2002.

NT 1972: Bible Society translation of the New Testament: Naujasis Testamentas, No place of publication given.

Srja – Slovar’ russkogo jazyka IV, red. S. G. Barxudarov et al., Maskva: Gosudarstvennoe izdatel’stvo inostrannyx i nacional’nyx slovarej, 1961.

Sjast – Slovník jazyka staroslověnského, red. Zdeňka Hauptová et al., sąs. 44, Praha: Academia, Nakladatelství Československé Akademie věd, 1992.

Webster’s – Webster’s Third New International Dictionary, red. Philip Babcock Gove et al., Springfield, Massachusetts: G. & C. Merriam Company, 1966.

LITERATŪRA

Baldi, P. 2002: Where does Latin habeo come from? In: Cavoto, F., ed., Festschrift for Alexis Manaster-Ramer, Munich: Lincom Europa, 23–32.

Baldi, P., Cuzzolin, P., bus išleista: „Have“ veiksmažodžių etimologinės, geografinės ir tipologinės dimensijos indoeuropiečių kalbose. In: Salvi, G., ed., Festschrift for Joseph Herman, Budapeštas.

Brugmann, K., Delbrück, B. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Vol. II/2. 2nd ed., Strassburg: Karl J. Trübner.

Collinder, B. 1964: Sprachverwandtschaft und Wahrscheinlichkeit, Uppsala. (Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Uralica et Altaica Upsaliensia.)

Diels, P. 1932: Altkirchenslavische Grammatik, Vol. I, Heidelberg: Carl Winter.

Girdenis, A., Pabrėža, J. 1978: Nauji šlėkiavimo stebėjimai Žagarės apylinkėse. Baltistica 7, 127–129.

RECENZIJOS

| 151

GOLĄB, Z. 1975: Endocentricity and endocentrization of verbal predicates: Illustrated with Latin and Slavic material. General Linguistics 15, 1–35.

GOODWIN, W. W., GULICK, C. B. 1958: Greek grammar, Waltham, Mass., Toronto, London: Blaisdell and Co.

HAUDRY, J. 1977: L’emploi des cas en védique, Lyon: Editions L’Hermès.

HIRT, H. 1928: Indogermanische Grammatik, 4. Doppelung, Zusammensetzung, Verbum, Heidelberg: Carl Winter.

HOFFNER, H. A. 1997: The laws of the Hittites: A critical edition, Leiden, New York, Cologne: Brill.

HOFMANN, J. B., SZANTYR, A. 1972: Lateinische Syntax und Stilistik, Munich: C. H. Beck.

HOLVOET, A. 1993: On the nominative object in Latvian, with particular reference to the debitive. Linguistica Baltica 2, 151–161.

HOLVOET, A. 2001: Once more the Baltic genitive of agent. Baltistica 35, 45–58.

HORN, P. 1898: Neupersische Schriftsprache. In: Geiger, W., Kuhn, E., ed. Grundriss der iranischen Philologie, Vol. 1, part 2, Strassburg: Karl Trübner, 1–198.

KÁROLY, S. 1972: The grammatical system of Hungarian. In Benkő, L., Samu, I., eds., The Hungarian Language, The Hague and Paris: Mouton and Co, 85–170.

KRONASSER, H. 1955: Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg: Carl Winter.

KRUOPAS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos vystymosi tyrinėjimas. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 21–30; reprinted as pp. 407–416 in Rinktiniai raštai, compiled by S. Keinys, K. Morkūnas and A. Sabaliauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.

KURYŁOWICZ, J. 1960: Esquisses linguistiques. Wrocław, Kraków: Ossolineum.

MAGNER, Th. F. 1972: Introduction to the Croatian and Serbian Language, State College, Pa.: Singidunum.

MARTINET, André. 1951: Concerning some Slavic and Aryan reflexes of IE s. Word 7, 91–95.

MAŽIULIS, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius: Mintis.

MEILLET, A. 1964: Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, University, Alabama. (Reprint of the 1937 ed.)

PETIT, D. 2001: Pronoms neutres et règle SVO en vieux prussien. Baltistica 36,173–188.

REICHELT, H. 1909: Awestisches Elementarbuch, Heidelberg: Carl Winter.

RUBŠYS, A., transl. 1998: Senasis ir Naujasis Testamentas. Šventasis Raštas, Vilnius: Katalikų pasaulis.

SCHMALSTIEG, W. R. 1966: The preposition s + the instrumental. Slavic and East European Journal 10, 178–180.

SCHMALSTIEG, W. R. 1995: A Student Guide to the Genitive of Agent in the Indo-European Languages, Washington, D.C.: Institute for the Study of Man. (Journal of Indo-European Studies, Monograph Number Fourteen.)

SCHMALSTIEG, W. R. 2000: Lithuanian and Indo-European Parallels, Journal of Indo-European Studies 28: 385–398.

SCHMALSTIEG, W. R. 2001: La triplice origine del nominativo singolare indoeuropeo. Res Balticae 7, 23–32.

SCHMALSTIEG, W. R. 2002a: The Indo-European genitive of agent with finite verbs and participles. Acta Linguistica Lithuanica 47, 41–54.

SCHMALSTIEG, W. R. 2002b: Valdim Jurim Zepam 70. Baltu Filoloģija 11 (1), 151–154.

SCHWYZER, E. 1966: Griechische Grammatik. Vol. 2. Syntax und syntaktische Stilistik. Vervollständigt und herausgegeben von Albert Debrunner, Munich: C. H. Beck.

SHIELDS, K. 2001: On the origin of the Baltic and Slavic o-stem genitive singular suffix *-ād. Baltistica 36, 165–171.

SIMS-WILLIAMS, N. 1998: The Iranian languages. In: Giacalone Ramat, A., Ramat, P., eds. The Indo-European Languages, London and New York: Routledge, 125–153.

STREITBERG, W. 1919: Die gotische Bibel, Heidelberg: Carl Winter.

STURTEVANT, E. H. 1951: A comparative grammar of the Hittite language, New Haven and London: Yale University Press.

152 |

RECENZIJOS

Timberlake, A. 1974: The nominative object in Slavic, Baltic and West Finnic, Munich: Otto Sagner. (Slavistische Beiträge, 82.)

Traugott, E. C. 1972: A history of English syntax. A transformational approach to the history of English sentence structure. New York, etc.: Holt, Rinehart and Winston, Inc.

Vasiliauskienė, V. 1997: Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 104–121.

Vasiliauskienė, V. 1998: Atributinių junginių modeliai Mikalojaus Daukšos Postilėje ir Antano Baranausko tarmių tekstuose. Baltistica 33 (2), 215–232.

Vasiliauskienė, V. 2001: Atributinė frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko Pamoksluose. Acta Linguistica Lithuanica 45, 151–178.

Vasiliauskienė, V. 2003: Postposition in the Attribute Phrase of Old Lithuanian. Zeitschrift für Literaturwissenschaft und Linguistik 33 (129), 96–108.

Vondrák, W. 1928: Vergleichende Slavische Grammatik, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Van Windekens, A. J. 1979: Le tokharien confronté avec les autres langues indo-européennes, Vol. II, 1. La morphologie nominale, Louvain, Centre International de Dialectologie Générale.

Woodcock, E. C. 1959: A new Latin syntax, Cambridge, Mass.: Harvard University Press.

Žulys, V. 1969: Vadinaimųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. Baltistica 5 (2), 167–177.

William R. Schmalstieg

814 Cornwall Road

State College, Pa. 16803

email: [email protected]

Gauta 2003 10 28