ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2004), 39 – 43

Senojo prūsų kalbos įvardžiai tipo stan / sta

Witold Mańczak

Cracovie

Pasak Daniel Petit (Baltistica 36, 2001, 173–188), senojoje prūsų kalboje buvo tik bevardės giminės įvardžiai stan „šis“, kan „kas“ ir wissan „viskas“, o formas sta, ka ir wissa dirbtinai sukūrė Enchiridion vertėjas. Šio straipsnio autorius teigia, kad formos sta, ka ir wissa yra autentiškos ir atsirado iš stan, kan ir wissan dėl to, ką jis vadina netaisyklinga fonetine raida, sąlygota dažnumo.

Daniel Petit (2001) a publié un article consacré aux pronoms neutres du vieux prussien stan / sta, kan / ka, wissan / wissa, stavīdan, kavīdan, stan subban, ainan et abbaien. A son avis,

„Jei nepaisysime šių išimčių, kurioms visada galima rasti atskirą paaiškinimą, taisyklės, regis, visur laikomasi: įvardžiuose galūnė -an žymi būtent bevardės giminės galininką, o galūnė -a – vardininką...“

Bevardės giminės galūnių -a ir -an pasiskirstymas Trečiajame katekizme paklūsta tiksliai sintaksinei taisyklei (bevardės giminės vardininkas su -a, galininkas su -an); tai nėra atsitiktinumas. Ši išvada paneigia Smoczyńskio... suformuluotą „denazalizuotų“ formų hipotezę. Juk jei galūnių -a ir -an kaita būtų fonetinio proceso rezultatas, būtų galima tikėtis, kad jų pasiskirstymas bus visiškai atsitiktinis, tačiau taip nėra. Taigi fonetinio svyravimo hipotezė atmestina, kaip ir paprastų rašybos variantų hipotezė.

Čia postuluojamas pasiskirstymas negalėjo būti senas. Morfologinio skirtumo tarp bevardės giminės vardininko ir galininko sukūrimas indoindoeuropiečių kalbotyros požiūriu yra tipologinė anomalija; menkai tikėtina, kad jis atspindėtų kalbinę tikrovę ir liudytų senojoje prūsų kalboje vykusią aktyvią bevardės giminės nykimo tendenciją. Labiau tikėtina, kad jis atspindi Abel Willo nustatytą ypatingą vertimo taisyklę, pagrįstą įsitikinimu, jog galininkas turėtų būti žymimas galiniu nosiniu garsu.“

Mūsų nuomone, formų su -a atsiradimą paaiškina tai, ką vadiname netaisyklinga fonetine raida, sąlygota dažnumo. Jau seniai priėjome prie išvados, kad žodžių forma priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: reguliarios fonetinės raidos, analoginės raidos ir netaisyklingos fonetinės raidos, sąlygotos dažnumo. Pastarajam veiksniui skyrėme tris monografijas (Mańczak 1969, 1977 ir 1987) bei daugybę straipsnių, iš kurių kai kurie skirti baltų kalboms (Mańczak 1992, 1993, 1994 ir 2001).

Netaisyklingos fonetinės raidos, sąlygotos dažnumo, teorijai pagrįsti galima pateikti šešis argumentus.

40 |

WITOLD MAŃCZAK

Pirmasis argumentas. Ištyrėme Eaton dažnumų žodyną, kuriame, be kita ko, nurodyta 6000 dažniausiai vartojamų prancūzų kalbos žodžių. Žodžiai, kuriuose įvyko nereguliarūs trumpėjimai, pateikiami taip:

^er tūkstantis 99 86% Test χ² 2^e tūkstantis 9 8% 409,55 > 11,07 3^e tūkstantis 4 3% 4^e tūkstantis 2 2% 5^e tūkstantis 1 1% 6^e tūkstantis – –

Vien šio argumento pakaktų įrodyti, kad aptariamoji teorija teisinga. Tačiau yra ir kitų argumentų.

Antrasis argumentas. Jei morfema, žodis ar žodžių grupė kalboje turi dvi formas – taisyklingąją ir netaisyklingąją, dėl dažnumo atsirandantis nereguliarus fonetinis kitimas pasižymi tuo, kad netaisyklingoji forma paprastai vartojama dažniau už taisyklingąją; pavyzdžiui, nors vartojamas dažniau negu noris; tas pats pasakytina apie mat ir matai, kuomet ir kuo metu, taip pat šiandien ir šį dieną.

Trečiasis argumentas. Jei dėl dažnumo atsirandantys nereguliarūs fonetiniai pokyčiai vyksta fleksinėje paradigmoje arba žodžių šeimoje, trumpėjimas dažniau pasitaiko dažnesnėse negu retesnėse formose. Pavyzdžiui, būsimajame laike sakysiu, sakysi, sakys, sakysime, sakysite priesaga -si-trumpėja tik trečiajame asmenyje, nes ši forma vartojama dažniau už kitas. Šio prieveiksmio sutrumpėjusios formos daug ir pilnosios formos skirtumas tokiuose sudurtiniuose žodžiuose kaip daugiauamžis, daugiauakštis, daugiabalsis ir kt. aiškinamas tuo, kad daug vartojamas dažniau negu aptariamieji sudurtiniai žodžiai.

Ketvirtasis argumentas. Be dėl dažnumo atsirandančio nereguliaraus fonetinio kitimo, esama ir kitos nereguliarios raidos, kuri pasireiškia fonetiniais reiškiniais, nuo seno vadinamais asimiliacija, disimiliacija ar metateze, taip pat hiperpopuliariomis formomis ar ekspresyviomis formomis. Visa ši nereguliari raida pasižymi tuo, kad įvairiose kalbose vyksta skirtinguose žodžiuose. Lietuvių kalbos žodyje šėšuras < šešuras yra asimiliacija, tarmės žodyje dirgelė < dilgelė – disimiliacija, o žodyje krapas < pol. koper – metatezė; tačiau indoeuropiečių kalboje būtų sunku rasti žodį, reiškiantį „uošvis“, su asimiliacija, žodį, reiškiantį „dilgėlė“, su disimiliacija, arba žodį, reiškiantį „pankolis“, su metateze. Trumpai tariant, tarp vadinamųjų asimiliacijų, disimiliacijų, metatezių ir pan., vykstančių skirtingose kalbose, nėra jokio paralelizmo. Priešingai nei asimiliacija, disimiliacija ir pan., dėl dažnumo atsirandantis nereguliarus fonetinis kitimas įvairiose kalbose vyksta daugiau ar mažiau paraleliai; tai aiškinama tuo, kad, nepaisant kalbines bendruomenes skiriančių skirtumų, dažniausi žodžiai visur yra daugmaž tie patys. Pavyzdžiui, žodis „sesuo“ daugelyje kalbų turi nereguliarių trumpėjimų, plg. liet. sesuo, bažn. sl. sestra, angl. sister, nyderl. zuster, pranc. sœur, provans. sor ir kt., palyginti su vok. Schwester.

Penktasis argumentas. Turint dažnumų žodyną ir atvirkštinį žodyną, galima nagrinėti žodžių, prasidedančių ar pasibaigiančių tomis pačiomis raidėmis ar raidžių seka, grupes. Šie žodžiai prasideda ar baigiasi—

LES PRONOMS V. PRUSSIENS DU TYPE stan / sta | 41

tomis pačiomis raidėmis ar raidžių seka. Pavyzdžiui, reikšminga tai, kad iš 700 anglų kalbos žodžių, pasibaigiančių -iness, tik business tarimas yra sutrumpėjęs ir kad šis žodis vartojamas dažniau už visus kitus vedinius su -iness. Iš žodžių, kurie anksčiau prasidėdavo germanų kilmės h-, anglų kalbos it < hit yra vienintelis žodis, kuriame oficialiojoje rašyboje pradinis priebalsis yra išnykęs; kartu jis vartojamas dažniau už visus žodžius (kurių yra daugiau kaip tūkstantis), išlaikiusius h-. Ryšys tarp redukuotų formų business > [biznis] ir hit > it bei jų dažnumo yra akivaizdus.

Šeštasis argumentas. Turint kalbinį atlasą, galima pastebėti, kad iš dviejų ar daugiau pokyčių, aiškinamų dėl dažnumo atsiradusia nereguliaria fonetine raida, dažnesnio pokyčio arealas yra didesnis už kito ar kitų. Prancūzų kalboje galinis r išlieka (aurum > or, flōrem > fleur ir kt.), tačiau daugelyje bendraties formų nereguliariai išnyksta -r. ALF žemėlapių analizė rodo, kad arealas, kuriame r išnyko -er veiksmažodžiuose, yra didesnis už arealą, kuriame r išnyko -ir veiksmažodžiuose, o šis savo ruožtu didesnis už arealą, kuriame r išnyko -oir veiksmažodžiuose. Tai aiškinama tuo, kad -er veiksmažodžiai yra dažniausi, -ir veiksmažodžiai vartojami rečiau, o -oir veiksmažodžiai vartojami rečiausiai.

Kalbant apie senuosius prūsų bevardės giminės įvardžius sta, ka, wissa (< stan, kan, wissan), jie aiškintini dėl dažnumo atsiradusia nereguliaria fonetine raida; tai pagrindžia šie argumentai.

1. Panašūs pokyčiai įvyko lietuvių kalboje. Bevardės giminės formų, tokių kaip visa gera arba gražu, pėdsakai rodo netaisyklingą galinių balsių denazalizaciją.

Panaši padėtis ir slavų kalbose. Mūsų nuomone, senosios slavų kalbos atveju, jei galinėje pozicijoje vyksta toks pats fonetinis kitimas kaip ir žodžio viduryje, turime taisyklingą fonetinę raidą. Tačiau jei taip nėra, dažniausiai tai yra dėl dažnumo atsiradusi nereguliari fonetinė raida. Štai keletas pavyzdžių.

Žodžio viduryje dvibalsiai *oi, ai virsta ē, ir toks pat kitimas vyko tokiose formose kaip naud. vns. rǫc-ě, dvisk. vard. rǫc-ě, viet. vns. rab-ě, dvisk. vard. lět-ě arba atskiroje veiksmažodžio formoje věd-ě. Priešingai, netaisyklinga raida vyko tokiose formose kaip vard. dgs. rab-i, naud. vns. rab-u, įnag. dgs. rab-y, 2 asm. vns. ties. nuos. nese-ši, da-si arba 2 asm. vns. liepi. nuos. ber-i.

Žodžio viduryje *o išlieka nepakitęs, ir toks pat kitimas galinėje pozicijoje vyko tokiuose senosios slavų kalbos žodžiuose kaip t-o arba slov-o. Priešingai, galinėje pozicijoje *o netaisyklingai pakito tokiose formose kaip vard. vns. rab-ъ, vrač-ъ, naud. dgs. rabo-mъ arba 1 asm. dgs. bere-mъ.

Žodžio viduryje žodinės balsės ir nosinio priebalsio junginys senojoje slavų kalboje virsta nosiniu balsiu; toks pat kitimas galinėje pozicijoje vyko tokiose formose kaip vard. vns. im-ę, otroč-ę, gal. vns. rǫk-ǫ, įnag. vns. toj-ǫ, gal. dgs. duš-ę, vrač-ę, 3 asm. dgs. byš-ę, běach-ǫ arba es. dal. zna-ję. Priešingai, galinėje pozicijoje netaisyklinga raida įvyko formose, kuriose indoeuropiečių kalbų žodinės balsės ir nosinio priebalsio junginys virto žodiniu balsiu. Tai tokios formos kaip vard. vns. lět-o, gal. vns. rab-ъ, vrač-ъ, kilm. dgs. glav-ъ, gal. dgs. rab-y, pǫt-i arba syn-y (Manćzak 1999).

Mūsų nuomone, dėl dažnumo atsiradusi nereguliari fonetinė raida vyko ne tik senosios prūsų kalbos wissa, bet ir lietuvių visa gera bei senosios slavų kalbos lět-o formose.

42 |

WITOLD MAŃCZAK

2. Trautmanno veikale Die altpreussischen Sprachdenkmäler yra rodyklė. Joje suskaičiavome visas Daniel Petit nagrinėjamas formas; jos pateikiamos taip:

Vardininkas, vns. Galininkas, vns. Iš viso Sutrumpintų formų procentas stan / sta sta 55 sta 2 stan 40 97 59% kan / ka ka 36 ka 11 kan 4 51 92% wissan / wissa wissa 1 wissan 2 wissan 10 13 8% stawīdan stawīdan 6 6 – ainan ainan 4 4 – stan subban stan subban 4 4 – kawīdan kawīdan 3 3 – abbaien abbaien 1 1 –

Taigi matyti, kad esama ryšio tarp netaisyklingų trumpinių, atsiradusių formose stan > sta, kan > ka, wissan > wissa, ir jų dažnumo: netaisyklingai trumpėjo tik dažniausiai vartojami žodžiai, o rečiau vartojami liko nepakitę.

3. Štai dar viena citata iš Daniel Petit straipsnio:

„Vis dar lieka neatsakyta, kuo vertėjas rėmėsi kurdamas morfologinį skirtumą tarp bevardės giminės vardininko ir galininko, nors tokio skirtumo nebuvo nei vokiečių kalboje, nei, ko gero, prūsų kalboje, juo labiau – nė vienoje kaimyninėje kalboje (pavyzdžiui, lenkų). Galima manyti, kad vertėjas, nevisiškai išmanęs prūsų kalbos linksniavimą, buvo linkęs pats sau nustatyti elementarias taisykles; paprasčiausia jų buvo ta, kad galininkas turi būti žymimas galiniu nosiniu priebalsiu. Todėl jis galėjo mėginti šias taisykles taikyti kartais ir už jų galiojimo ribų, šiuo atveju – bevardės giminės formose. Tam tikra prasme čia būtų galima kalbėti apie hiperkorekcijos reiškinį.“

Mūsų nuomone, vertėjas nieko neišgalvojo, o vartojo sutrumpintas formas sta, ka, wissa, egzistavusias senprūsių kalboje. Kai paradigmos viduje dėl dažnumo vyksta netaisyklinga fonetinė raida, dažnai labiau vartojamos formos netaisyklingai trumpėja, o rečiau vartojamos lieka nepakitusios. Štai keletas pavyzdžių.

Vardininkas vartojamas dažniau už galininką, todėl sutrumpintos formos sta, ka, wissa vardininke paliudytos daug dažniau negu galininke. Tas pats paaiškinimas tinka vyriškosios giminės formoms: vns. vardininke turime deiwas ir deiws, taip pat rikijs (deiws ir rikijs yra sutrumpintos formos), o vns. galininke – deiwan, rikijan (tai taisyklingos formos). Lotynų kalboje vardininkas vartojamas dažniau už abliatyvą, todėl vardininke netaisyklingai sutrumpėjo ā, o abliatyve ā išliko: vard. mēnsa ir abl. mēnsā. Visose kalbose vienaskaita vartojama dažniau už daugiskaitą, todėl rusų kalboje daugiskaitoje sakoma deti, dete j ir t. t., o vienaskaitoje

LES PRONOMS V. PRUSSIENS DU TYPE stan / sta | 43

sakoma ditja ir t. t.; tai reiškia, kad vienaskaitoje e patyrė balsio atvirumo laipsnio redukciją, būdingą netaisyklingai fonetinei raidai dėl dažnumo. Lenkų kalbos žodis książę „kunigaikštis“ daugiskaitoje linksniuojamas įprastai, o kai kuriose vienaskaitos formose matyti netaisyklingų redukcijų: książęcia > księcia, książęciu > księciu ir t. t. Tuo pačiu paaiškinamas čekų kalbos skirtumas tarp přátelé „draugai“ ir přítel „draugas“ (vienaskaitoje balsio atvirumo laipsnis yra redukuotas – tai būdinga netaisyklingai fonetinei raidai dėl dažnumo). Tas pats pasakytina apie vokiečių kalbos skirtumą tarp zum Vater, zur Mutter, ins Feld ir zu den Vätern, zu den Müttern, in die Felder. Prancūzų kalboje sakoma ai, as, a, avons avec, ont, t. y. vienaskaitoje yra trys netaisyklingai sutrumpintos formos, o daugiskaitoje – tik viena (ont). Panaši padėtis yra italų kalboje: ho, hai, ha, abbiamo, avete, hanno, taip pat kitose romanų kalbose. Palyginę lietuvių kalbos vienaskaitos formas, tokias kaip dirbi, dirba, su daugiskaitos formomis, tokiomis kaip dirbame, dirbate, matome, kad skirtumas tarp indoeuropiečių prokalbės ir lietuvių kalbos formų daugiskaitoje mažesnis negu vienaskaitoje. Taip yra todėl, kad vienaskaitoje dažnumo nulemta netaisyklinga fonetinė raida vyko intensyviau negu daugiskaitoje. Panaši padėtis aptinkama ir kitose kalbose, plg. lenkų robisz, robi, palyginti su robimy, robicie, arba graikų παιδεύεις, παιδεύει, palyginti su παιδεύομεν, παιδεύετε (Mańczak 1992a).

RÉFÉRENCES

MAŃCZAK, W. 1969: Le développement phonétique des langues romanes et la fréquence, Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

MAŃCZAK, W. 1977: Słowiańska fonetyka historyczna a frekwencja, Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

MAŃCZAK, W. 1987: Frequenzbedingter unregelmässiger Lautwandel in den germanischen Sprachen, Wrocław: Ossolineum.

MAŃCZAK, W. 1992: Frequenzbedingter unregelmässiger Lautwandel im Altpreussischen. Smoczyński, W., Holvoet, A., eds., Colloquium Pruthenicum primum. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 23–29.

MAŃCZAK, W. 1992a: Les désinences de grec φέρεες et φέρετε. Brogyanyi, B., Lipp, R., eds., Historical Philology: Greek, Latin and Romance. Papers in Honor of Oswald Szemerényi II. Amsterdam: J. Benjamins, 67–75.

MAŃCZAK, W. 1993: Ancien prussien brote, brāti, duckti. Baltistica 28, 55–63.

MAŃCZAK, W. 1994: Le développement phonétique irrégulier dû à la fréquence en lituanien. Baltistica 4 (priedas), 92–99.

MAŃCZAK, W. 1999: Nieregularności w końcówkach staro-cerkiewno-słowiańskich. Mieczkowska, H., ed., In memoriam A. Zaręba et J. Reczek. Kraków: Wydawnictwo Oddziału Polskiej Akademii Nauk w Krakowie (Prace Komisji Slawianoznawstwa, 51), 109–113.

MAŃCZAK, W. 2001: Coup d’œil sur le dictionnaire de fréquence du lituanien. Munera linguistica et philologica M. Hasiuk dedicata. Edenda curaverunt J. Marcinkiewicz et N. Ostrowski, Poznań: Uniwersytet Adama Mickiewicza, 47–53.

PETIT, D. 2001: Pronoms neutres et règle SVO en vieux prussien. Baltistica 36, 173–188.

Witold Mańczak Zakątek 13/59, 30-076 Kraków, Pologne mań[email protected]

Gauta 2004 12 07