Pastabos

Додамо також, що В. Віткаускас неправильно тлумачить моє припущення щодо впливу латиської або слов’янських мов. Насамперед я ніде не стверджую, що жмудське та віленське верхньолитовське -elis — наслідок відповідно впливу латиської мови та слов’янських мов. Я лише намагаюся знайти пояснення, чому багатоскладові гідроніми з -elis зафіксовано також у тих місцевостях, де загалом мала б бути демінутивна суфіксація -ėlis: на півдні та північному сході Литви й на території навколо Жельви, Аланти, Руднінкай⁹. Принаймні деякі такі гідроніми з -elis (-elė) справді могли виникнути внаслідок ослов’янення; пор. фіксацію назв литовських населених пунктів і особових імен подібної структури у слов’янських джерелах: Tra[fz]kunele¹⁰ 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = лит. Troškūnėliai (пор. Трошкунайська староства), Wilunele 1784 = лит. Vilūnėliai (село в Жєзненському старостві); Vanagelis¹¹ 1689 (Скаруляй) = лит. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Каунас) = лит. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Каунас) = лит. Žemaitėlis тощо.

Laimutis Bilkis

Інститут литовської мови

вул. П. Вілейшіса, 5, 10308 Вільнюс, Литва

Про нові пошуки закінчень дієслів 3-ї особи

Давно відомо, що форми 3-ї особи литовських дієслів, не розрізнювані за числом, відповідають чистим вокалічним основам і не мають жодних слідів того, що колись мали закінчення. Цю особливість литовської мови Пізані, Топоров, Іванов, Шмальстіг та багато інших дослідників вважають особливо важливою для реконструкції первісного стану дієслова й типології мов. Вона виразно відображена в синхронній системі литовського дієслова, де вокалічні кінцеві елементи основ 3-ї особи становлять підґрунтя для творення багатьох форм.

ga -ėlis (див. Razmukaitė, M. Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1998, 34–35, 36–40).

⁹ Див. Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70.

¹⁰ Історичні топоніми наведено за картотекою історичних топонімів відділу ономастики.

¹¹ Історичні особові імена наведено за картотекою історичних особових імен відділу ономастики.

109

Pastabos

Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–⁴2005, 1997–²2006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų.

У пошуках закінчень 3-ї особи не допомагає навіть творення дієприкметників. Запропоновані у статті правила утворення дієприкметників і дієприслівників відрізняються від звичайних лише поданим терміном для закінчень і щойно виявленим суфіксом пасивних дієприкметників теперішнього часу -am / -om / -im (91).

110

Pastabos

BIBLIOGRAFIJA

Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas.

Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186.

Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269.

DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–⁴2006.

Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214.

Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode.

Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys.

LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis.

Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93.

Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

111