Pastabos

Cabe acrescentar que V. Vitkauskas interpreta incorretamente minha hipótese sobre a influência das línguas letã ou eslavas. Em primeiro lugar, não afirmo em lugar algum que -elis da Samogícia e da região de Vilnius na Aukštaitija seja, respectivamente, consequência da influência da língua letã e das línguas eslavas. Estou apenas tentando encontrar uma explicação para o fato de que helônimos polissilábicos com -elis também estejam registrados em lugares onde, em princípio, deveria ocorrer o sufixo diminutivo -ėlis: no sul e no nordeste da Lituânia e na área em torno de Želva, Alanta e Rūdninkai⁹. Pelo menos alguns desses helônimos -elis (-elė) certamente podem ter surgido por eslavização; compare-se a grafia, em fontes eslavas, de nomes lituanos de localidades e de pessoas com estrutura semelhante: Tra[fz]kunele¹⁰ 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lituano Troškūnėliai (cf. Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = lituano Vilūnėliai (aldeia do distrito de Jieznas); Vanagelis¹¹ 1689 (Skaruliai) = lituano Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lituano Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lituano Žemaitėlis etc.

Laimutis Bilkis

Instituto da Língua Lituana

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

Sobre a busca por novas desinências da terceira pessoa dos verbos

Há muito se sabe que as formas da terceira pessoa dos verbos lituanos, não diferenciadas quanto ao número, correspondem a radicais puramente vocálicos e não apresentam vestígio algum de que algum dia tenham tido desinências. Essa característica da língua lituana é considerada por Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg e muitos outros pesquisadores particularmente significativa para a reconstrução do estado original do verbo e para a tipologia das línguas. Ela se reflete claramente no sistema sincrônico do verbo lituano, no qual as terminações vocálicas dos radicais da terceira pessoa constituem a base para a formação de muitas formas.

ga -ėlis (ver Razmukaitė, M. Oiconímia lituana com sufixos. Tese de doutorado, Vilnius: Instituto da Língua Lituana, Universidade Vytautas Magnus, 1998, 34–35, 36–40).

⁹ Ver Bilkis, L. Helônimos diminutivos lituanos com sufixos. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70.

¹⁰ Os topônimos históricos são citados com base no arquivo de topônimos históricos da seção de Onomástica.

¹¹ Os antropônimos históricos são citados com base no arquivo de antropônimos históricos da seção de Onomástica.

109

Pastabos

Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–⁴2005, 1997–²2006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų.

A formação de particípios tampouco ajuda a buscar terminações de terceira pessoa do condicional. As regras de derivação de particípios e particípios adverbiais propostas no artigo diferem das habituais apenas pelo termo usado para as terminações e pelo sufixo dos particípios passivos do presente recentemente descoberto -am / -om / -im (91).

110

Pastabos

BIBLIOGRAFIJA

Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas.

Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186.

Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269.

DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–⁴2006.

Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214.

Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode.

Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys.

LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis.

Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93.

Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

111