Pastabos

Hierbij moet ook worden opgemerkt dat V. Vitkauskas mijn vermoeden over de invloed van het Lets of de Slavische talen verkeerd interpreteert. Ten eerste beweer ik nergens dat het -elis in Samogitische en Vilnius-Hooglitouwse vormen het gevolg is van respectievelijk de invloed van het Lets en de Slavische talen. Ik probeer alleen een verklaring te vinden voor het feit dat meerlettergrepige heloniemen op -elis ook zijn opgetekend in gebieden waar men eigenlijk het diminutiefsuffix -ėlis zou verwachten: in Zuid- en Noordoost-Litouwen en in het gebied rond Želva, Alanta en Rūdninkai⁹. Ten minste sommige van zulke heloniemen op -elis (-elė) kunnen inderdaad door slavisering zijn ontstaan; vergelijk de schrijfwijzen in Slavische bronnen van Litouwse plaatsnamen en persoonsnamen met een vergelijkbare structuur: Tra[fz]kunele¹⁰ 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = Lit. Troškūnėliai (vgl. gemeente Troškūnai), Wilunele 1784 = Lit. Vilūnėliai (dorp in de gemeente Jieznas); Vanagelis¹¹ 1689 (Skaruliai) = Lit. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = Lit. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = Lit. Žemaitėlis, enzovoort.

Laimutis Bilkis

Instituut voor de Litouwse taal

P. Vileišio-straat 5, 10308 Vilnius, Litouwen

Over nieuwe zoektochten naar uitgangen van de derde persoon van werkwoorden

Het is al lang bekend dat de werkwoordsvormen van de derde persoon in het Litouws, die niet naar getal zijn onderscheiden, overeenkomen met zuivere klinkerstammen en geen enkel spoor vertonen van ooit uitgangen te hebben gehad. Deze eigenschap van het Litouws wordt door Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg en vele andere onderzoekers van bijzonder belang geacht voor de reconstructie van de oorspronkelijke toestand van het werkwoord en voor de taaltypologie. Zij komt duidelijk tot uiting in het synchrone systeem van het Litouwse werkwoord, waarin de klinkeruitgangen van de stammen in de derde persoon de basis vormen voor de vorming van vele vormen.

ga -ėlis (zie Razmukaitė, M. Litouwse suffixale oikoniemen. Proefschrift, Vilnius: Instituut voor de Litouwse taal, Vytautas-Magnusuniversiteit, 1998, 34–35, 36–40).

⁹ Zie Bilkis, L. Litouwse suffixale diminutieve heloniemen. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70.

¹⁰ Historische plaatsnamen zijn ontleend aan het kaartsysteem van historische plaatsnamen van de afdeling Vardynas.

¹¹ Historische persoonsnamen zijn ontleend aan het kaartsysteem van historische persoonsnamen van de afdeling Vardynas.

109

Pastabos

Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–⁴2005, 1997–²2006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų.

Ook de vorming van deelwoorden helpt niet bij het zoeken naar de uitgang van de derde persoon enkelvoud. De in het artikel voorgestelde regels voor de afleiding van deelwoorden en gerundia verschillen slechts van de gebruikelijke regels wat betreft de voorgestelde term voor de uitgang en het nieuw ontdekte suffix van de tegenwoordige passieve deelwoorden -am / -om / -im (91).

110

Pastabos

BIBLIOGRAFIJA

Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas.

Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186.

Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269.

DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–⁴2006.

Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214.

Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode.

Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys.

LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis.

Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93.

Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

111