Pastabos

Det bör också tilläggas att V. Vitkauskas felaktigt tolkar min hypotes om inflytande från lettiska eller slaviska språk. För det första hävdar jag ingenstans att det žemaitiska och det vilniuska högaitiska -elis är resultat av inflytande från lettiska respektive slaviska språk. Jag försöker helt enkelt hitta en förklaring till varför flerstaviga helonymer med -elis har skrivits ned även från sådana platser där det annars borde finnas det diminutiva suffixet -ėlis: i södra och nordöstra Litauen samt i området kring Želva, Alanta och Rūdninkai⁹. Åtminstone vissa sådana helonymers -elis (-elė) kan mycket väl ha uppkommit genom slavifiering; jfr skrivningar i slaviska källor av litauiska ortnamn och personnamn med liknande struktur: Tra[fz]kunele¹⁰ 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lit. Troškūnėliai (jfr Troškūnai kommun), Wilunele 1784 = lit. Vilūnėliai (by i Jieznas kommun); Vanagelis¹¹ 1689 (Skaruliai) = lit. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lit. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lit. Žemaitėlis och så vidare.

Laimutis Bilkis

Litauiska språkets institut

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

Om sökandet efter nya ändelser för verbens tredje person

Det har länge varit känt att litauiskans verbformer i tredje person, som inte skiljer mellan numerus, motsvarar rena vokaliska stammar och inte uppvisar några spår av att någonsin ha haft ändelser. Denna egenskap hos litauiskan betraktas av Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg och många andra forskare som särskilt betydelsefull för rekonstruktionen av verbets ursprungliga tillstånd och för språktypologin. Den avspeglas tydligt i det synkrona litauiska verbsystemet, där de vokaliska stamfinalerna i tredje person utgör grunden för bildningen av många former.

ga -ėlis (se Razmukaitė, M. Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1998, 34–35, 36–40).

⁹ Se Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70.

¹⁰ Historiska ortnamn är hämtade ur ortnamnssektionens kartotek över historiska ortnamn.

¹¹ Historiska personnamn är hämtade ur namnsektionens kartotek över historiska personnamn.

109

Pastabos

Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–⁴2005, 1997–²2006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų.

Inte heller bildningen av particip hjälper till att söka efter ändelser för tredje person singularis. De regler för bildning av particip och gerundier som föreslås i artikeln skiljer sig från de vedertagna endast genom den föreslagna ändelsetermen och det nyupptäckta suffixet för presens passiva particip -am / -om / -im (91).

110

Pastabos

BIBLIOGRAFIJA

Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas.

Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186.

Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269.

DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–⁴2006.

Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214.

Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode.

Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys.

LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis.

Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93.

Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

111