Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…

LAURA GERŽOTAITĖ

Instituto da Língua Lituana

Áreas de investigação científica: estudos areais das línguas bálticas, geolinguística, dialetologia.

DIALETOS MERIDIONAIS DOS AUKŠTAITIANOS OCIDENTAIS DE ŠIAULIAI: O ASPETO GEOLINGUÍSTICO E AS SUAS INTERPRETAÇÕES1

Os subdialetos meridionais dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai: o aspeto geolinguístico e as suas interpretações

RESUMO

O artigo apresenta um estudo geolinguístico dos dialetos da área meridional do subdialeto dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai (Jonava e arredores). O material estudado abrange os aukštaitianos ocidentais de Šiauliai segundo a classificação dialetal de Zigmas Zinkevičius e Aleksas Girdenis, os aukštaitianos centrais segundo Kazimieras Jaunius e Antanas Salys, e os orientais de primeira categoria segundo Antanas Baranauskas.

A comparação das áreas mencionadas por meio de cartografia computacional evidenciou a posição intermédia dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai em relação aos subdialetos vizinhos. Os dialetos meridionais deste subdialeto distinguem-se por se situarem no extremo das classificações e por contactarem com as línguas eslavas dessas localidades; por isso, podem ser considerados periféricos.

ANOTAÇÃO

O artigo apresenta um estudo geolinguístico da área meridional (com Jonava e seus arredores) do subdialeto de Šiauliai do aukštaitiano ocidental. O material estudado é o aukštaitiano ocidental de Šiauliai segundo a classificação de Zigmas Zinkevičius e Aleksas Girdenis, o

1 Agradeço sinceramente à prof.ª dr.ª Danguolė Mikulėnienė pela sugestão do tema do artigo e pelas valiosas observações.

P A L A V R A S - C H A V E: aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, classificação dos dialetos lituanos, geolinguística, mapa linguístico, Jonava, subdialetos periféricos.

P A L A V R A S - C H A V E: aukštaitiano ocidental de Šiauliai, classificação dos dialetos lituanos, geolinguística, mapa linguístico, Jonava, subdialetos periféricos.

156

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

O aukštaitiano central na classificação de Kazimieras Jaunius e Antanas Salys, bem como o primeiro oriental de Antanas Baranauskas.

A comparação das áreas mencionadas, mediante o método da cartografia computacional, demonstrou a situação intermediária do aukštaitiano ocidental de Šiauliai em relação aos subdialetos vizinhos. Jonava e seus arredores distinguem-se pelo fato de que, em todas as classificações, estão na periferia da área e mantêm contato com as línguas eslavas dessa região; podem ser considerados periféricos.

O método geolinguístico, que vem ganhando espaço na dialetologia lituana, permite uma nova perspectiva sobre os trabalhos dos linguistas e as classificações dos dialetos lituanos de diferentes períodos, bem como a comparação e a síntese, sob vários aspectos, de dados dialetais recolhidos na mesma época ou em épocas distintas (Mikulėnienė, Stafecka 2009: 141–163; Mikulėnienė, Trumpa 2008: 128–146; Geržotaitė 2009: 98; 2011: 13–23; 2011a).

O objeto deste artigo são as variedades linguísticas de Jonavõs e seus arredores, pouco estudadas até hoje, que na classificação dos dialetos lituanos são atribuídas à parte mais meridional dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai (ver fig. 1).

FIG. 1. Variedades linguísticas meridionais dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai2

2 As localidades indicadas por números também são pontos do Atlas da Língua Lituana (doravante, LKA) (ver LKA I 21–30).

Straipsniai / Articles

157

LAURA GERŽOTAITĖ

O objetivo do artigo é mostrar a evolução desta variedade, especialmente da sua parte meridional, aplicando o método geolinguístico3.

ÁREA EM DISCUSSÃO

As variedades da área em questão, situada a leste da linha Baisógala–Dotnuva–Kėdainiai–Jonava, são brevemente mencionadas nos trabalhos de muitos dialetólogos (Salys 1935: 68; 1992: 304; Zinkevičius 1966: 15; 2002 [1969]: 377; 2006: 205; Morkūnas 1993: 7; Kazlauskaitė e outros 2007: 85–86). Na classificação atual dos dialetos lituanos, Jonavà e seus arredores são atribuídos a uma unidade linguística territorial mais ampla — os aukštaitianos ocidentais de Šiauliai (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147).

Esses arredores pertencem aos aukštaitianos ocidentais porque as vogais nasais ą, ę e os ditongos an, am, en, em são preservados intactos. Os aukštaitianos de Šiauliai diferem dos aukštaitianos ocidentais de Kaunas pelas seguintes características: 1) retraem o acento da terminação; 2) encurtam as vogais longas não acentuadas e alongam as vogais breves acentuadas; 3) encurtam as terminações não acentuadas (Zinkevičius 2006: 203–205; LKTCh 60–63; Kazlauskaitė e outros 2007: 25–28)4. Além disso, as variedades também diferem por estarem em contato com as línguas eslavas dessas localidades.

A área dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, que inclui as localidades dos arredores de Žagarė, Joniškis, Kruopiai, Šakyna, Stupurai, Šiauliai, Aukštelkė, Pakapė, Šaukotas, Šiluva, Betygala, Baisógala, Dotnuva, Kėdainiai, Šėta e Jonava, forma uma faixa longa e estreita, que só se estreita ao sul de Šiauliai5. A oeste, os aukštaitianos ocidentais de Šiauliai fazem fronteira com os žemaitianos e, a leste, com os aukštaitianos orientais de Panevėžys e de Širvintos. Os falantes meridionais de Šiauliai se inserem entre os aukštaitianos ocidentais de Kaunas e os aukštaitianos meridionais (ver LKA I, mapa n.º 1; www.tarmes.lt).

3 O início das pesquisas geolinguísticas no mundo está associado ao trabalho do dialetólogo alemão Georg Wenker e, na Lituânia, ao de Kazimieras Būga e Antanas Salys (LKE 32–33; Salys 1985: 73–76; Morkūnas 1977: 7–8; 1980: 41–52). Em lugar das expressões anteriormente usadas geografia da língua, geografia linguística, o termo geolinguística vem se consolidando cada vez mais (Mikulėnienė 2012; Mikulėnienė, Stafecka 2009: 40–42; www.tarmes.lt). A própria metodologia também mudou e continua mudando, estabelecendo novos objetivos além dos tradicionais (Kalėdienė 2011; Aliūkaitė 2011: 257–259).

4 Cf. o questionário sobre as características dialetais distintivas dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, elaborado para o projeto de 2011 de Rima Bakšienė, Asta Leskauskaitė e Daiva Vaišnienė Pesquisas geolinguísticas contemporâneas na Lituânia: otimização da rede de pontos e divulgação interativa de informações dialetais (n.º VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028) (www.tarmes.lt).

5 Rūta Kazlauskaitė, com base nos trabalhos de outros linguistas, nos mapas do Atlas da Língua Lituana, da Enciclopédia da Língua Lituana e em textos dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, atribui mais localidades à área mencionada; ver o mapa (Kazlauskaitė e outros 2007: 24). Assim, ela inclui Džiūikai (ponto 132), tradicionalmente atribuída aos žemaitianos meridionais de Varniai segundo o LKA I (mapa n.º 1); Girėknalis (399), Ariógala (400), Lenčiai (401) e Daugėliškiai (439), atribuídas aos aukštaitianos ocidentais de Kaunas; e Surviliškis (335), atribuída aos aukštaitianos orientais de Panevėžys. Não estão incluídas na área dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai indicada pela autora Gegužìnė (499) e Pociūnėliai (265), localidades que desde há muito lhe são atribuídas.

158

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

Neste artigo, comparam-se os atuais subdialetos šiauliškiai dos aukštaitianos ocidentais com os aukštaitianos centrais da classificação de Kazimieras Jaunius e Antanas Salys e com os orientais de primeira categoria da classificação de Antanas Baranauskas.

PANORAMA DA PESQUISA

Quase não há trabalhos mais extensos dedicados a esses falares. O primeiro a escrever sobre a língua desta área foi Viktor Poržežinskis (Поржезинский 1896: 1–28), que analisou a fonética dos falares do dialeto lituano oriental incluídos, à época, nos distritos de Šiauliai, Kaunas e Panevėžys da província de Kaunas. Ele mencionou o falar de Žeimiai e das aldeias vizinhas, pertencentes ao distrito de Kaunas, mas não o analisou separadamente. Entre as características comuns a esse falar e aos falares próximos do distrito de Šiauliai, destacam-se a conservação das vogais nasais ą, ę e dos ditongos an, am, en, em, por exemplo: žāsis (com ā), tấėsiu (compare com žāsis, tấėsiu, rañka, âmžias no dialeto dos lituanos do sul da região central (Поржезинский 1896: 8, 12); a consoante l é pronunciada aqui e em todo o dialeto lituano oriental como uma consoante dura, por exemplo: łasu ‘lesu’, ładas (compare com lesù, lėdas), łangvas, paniała (Поржезинский 1896: 24).

Jurgis Gerulis elaborou uma descrição do subdialeto de Kulvós (com base na fala da aldeia de Rūčiūnai, situada a cerca de dois quilômetros de Kulvós) (Gerullis 1930: 48–51). Seguindo Baranauskas, classificou esse subdialeto como pertencente aos orientais de primeira categoria meridionais e analisou suas características de acentuação, vocalismo e consonantismo.

Quanto à duração, as vogais são breves, semilongas e longas. Segundo ele, podem ser semilongos os i, u breves tônicos e os primeiros elementos de ditongos mistos i, u + r, l, m, n, por exemplo: bù.βa ‘buvo’, prapú.lt̄ ‘prapulti’, mú.m ‘mum’. A vogal breve e no início da palavra, bem como o e com acento descendente ou ascendente que é o primeiro elemento de ditongos mistos, transforma-se em a, por exemplo: ažī’s ‘ėžys’, pukštā.lis ‘paukštelis’, gáˑr̄t ‘gerti’. No dialeto, são abreviadas as vogais longas pretônicas, postônicas e finais; os ditongos ie, uo são monotongados, por exemplo: grūdāˑli ‘grūdelį’, nùtupė ‘nutūpė’, bałtadznīˑtę ‘Baltaduonytė’, vėroˑ ‘vieroje’. Os primeiros elementos dos ditongos i)ai, ei, au sofrem redução, por exemplo: vaīˑka ‘vaiko’, akułōˑrėi ‘akulieriai’, pukštāˑlis ‘paukštelis’. As vogais em final de palavra têm realizações diferentes, por exemplo: dugnì ‘dugne’6, mamīˑtis ‘mamytės’ (Gerullis 1930: 49–50).

São indicados até cinco tipos de acento tonal: breve (Kurzton), abrupto (Stoßton), sustentado (Dehnton), médio (Mittelton) e circunflexo (geschnittenem Dehnton). Os dois últimos são discutidos mais detalhadamente (Gerullis 1930: 48–49).

Entre as características do consonantismo, mencionam-se: o endurecimento de l, por exemplo: dī.dėła ‘didelė’, galėˑtume ‘galėtume’; a substituição de j pelo i não silábico (representado por į), por exemplo, įināi. (Gerullis 1930: 51).

6 Cf.: “7. Auslaut: a) Schriftlit. betontes -è > -u: dugnè > dugnì, dievè > dièβˌì” (Gerullis 1930: 50).

Straipsniai / Articles

159

LAURA GERŽOTAITĖ

Todas essas características são ilustradas por cinco breves textos transcritos (Gerullis 1930: 52–53)7, aos quais foi acrescentado um hino traduzido por Abraomas Kulvietis, também transcrito, «Gott sey gelobet und gebenedeiet» ou «Pagarbints būki ir paczestawotas» (Gerullis 1930: 53).

As localidades periféricas dos aukštaitianos médios de Kulvōs, Vėprių, Surviliškio e Baisógalos, nas quais os ditongos finais ai, au são reduzidos, também foram mencionadas por Salys, mas a fala dessas localidades não foi discutida em maior detalhe (1935: 68; 1992: 304).

Kazys Morkūnas apontou as falas dos aukštaitianos ocidentais de Šėta e Jonava como apresentando traços característicos de falas periféricas, isto é, forte interação com as línguas eslavas, mas não as discutiu em maior detalhe (1993: 7).

Bonifacas Stundžia escreveu sobre a acentuação, o sistema vocálico e o sistema consonantal da fala de Ūpningai e arredores, bem como sobre algumas características morfológicas (1980: 98–100; 1988: 111–114). Essa fala divide-se em duas subfalas, que diferem em características fonéticas (reflexos de a em fim de palavra, correspondentes às terminações a, e (< –*án, –*én) e ą, ę).

Em uma das subfalas, à qual pertencem as aldeias de Dagilioniai, Vareikiai, Aukštākai̇mis, Ūpningai, Kunigiškiai e Saleni̇nkai, o a final é substituído por uma vogal do tipo u, representada por v, por exemplo: vāsaru, dvkrūs; em vez das terminações a, e (< –*án, –*én) e ą, ę, pronunciam-se u, i, representados por v, l, por exemplo: káru ‘karą’, šilkinį ‘šilkinę’, glūvėnumi. Na segunda subfala, que abrange as aldeias de Vānagiškis, Padaigai e Keižoniai8, o a final átono é pronunciado sem coloração de u, mas também é reduzido, por exemplo: vėžɔ, visbs, tvártbs (e tvártbs); em vez das terminações a, e (< –*án, –*én) e ą, ę, pronunciam-se a, e, por exemplo: vargà, raj̇kà ‘ranką’. Os ditongos de radical an, en e as vogais nasais ą, ę são preservados em toda a área (Stundžia 1980: 98; 1988: 112).

Segundo Stundžia, as demais características são comuns a toda a fala de Ūpningai. Nas aldeias junto à fronteira com os aukštaitianos orientais de širvintiškiai, as vogais ė, o são ditongadas, por exemplo: nepadėjė ‘nepadėjo’, r ū̄vėm ‘rovėm’; o ditongo uo é substituído por u̯o ou ɔ, por exemplo, dū̯dɔ (e dɔdɔ). O ditongo de acento circunflexo e átono ai é reduzido, por exemplo, krūmbi̇. O acento, exceto entre aqueles para quem o lituano é uma segunda língua, recua de uma terminação breve para a penúltima sílaba, que contém uma vogal longa ou o ditongo ie, uo (Stundžia 1980: 99–100). Como observa Stundžia (1980: 99), na fala dos habitantes locais cuja língua materna é o lituano, os contornos tonais das vogais e dos ditongos são distintos, mas pouco.

Entre as características morfológicas, destacam-se as formas da primeira pessoa do presente do verbo com t, d, por exemplo: áudiau ‘audžiau’, statiau ‘stačiau’; verbos iterativos, por exemplo: apardinėja ‘aparia’; a preposição iž ‘iš’, por exemplo: iž ryto (Stundžia 1980: 100).

Rūta Kazlauskaitė discutiu algumas características da acentuação e dos sistemas vocálico e consonantal da fala de Jonavõs, surgidas do contato com as línguas eslavas (2008: 600–609). Segundo a autora, nessa fala, as vogais tônicas ė, o são ditongadas de forma leve, por exemplo: stuv’ė̃t

7 Todas as onze variedades dialetais distinguidas por Baranauskas são apresentadas por meio dos mesmos textos.

8 Stundžia (1980: 98) nurodo Keižonių kaimo pavadinimą ir išnašoje paaiškina, kad kaimų pavadinimai jo teikiami tokie, kokie buvo užrašyti iš vietinių gyventojų.

160

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

‘ficar de pé’, žmᵘónis ‘pessoas’; os ditongos ie, uo, por exemplo, são monotongados: dʲėnas ‘dias’, pardᵘóda ‘vende’. Os que cresceram em famílias mistas pronunciam assim: jaunesnę.m ‘aos mais jovens’, atvaž.š.f ‘chegar’. Os habitantes desses lugares, que desde pequenos aprendem várias línguas, não usam algumas consoantes palatalizadas. Após consoantes não palatalizadas, as vogais anteriores se alteram, por exemplo: pù.sesesres ‘primas’, žã.mes ‘terras’, grĩ.čė ‘casa’. As vogais das terminações átonas são reduzidas; o acento é deslocado da terminação breve não apenas para a penúltima sílaba, com vogal longa ou ditongo ie, uo, mas também para uma sílaba com ditongo. Há uma tendência para regularizar a posição do acento no paradigma da palavra.

Foram publicados textos dessas variedades, registrados em Akmeniai e Trakai (LT II 238–239, 246–248; Kazlauskaitė 2005: 66–67): vˈiːrʋs tˈeiˌpà(t) turˈė ju pˈėn.ˈkˈis; bū.va labbī. sun.ku Akmeniai (LT II 239), turė dawom ękli čė↑ vadi.namà // givæ.nambs nã.mbs↑ Akmeniai (Kazlauskaitė 2005: 66), iˌvarˇ.ks tˈei. kôˈlˈii paũ.ks vьlikai. Trakai (LT II 247); de Reniūnai (paróquia de Panoteriai) (Markevičienė 2001: 169–170): ãitra diėna vĩ·rai aĩdava láˈistīt mᵘóteris; būˈdava gavˈėne (Markevičienė 2001: 169), labaĩ būˈdava gegũ.žes mˈėnesi ažuliˌnu vabalū. // kar̃kvabalij; viénus vaikį.nvs (Markevičienė 2001: 170); de Ūpninkai, Markūtiškiai e Gaižūnai⁹ (Kazlauskaitė ir kt. 2007: 87–93, 95–97; LKT 223): tašˌvienvs / viriˌš eis givæˈnv Upninkai (Kazlauskaitė ir kt. 2007: 90), mãˈma būˈdava kalėdom / kleckėˈls kæːpą / dà pirãˈga i.šǩepa Markutiškiai (Kazlauskaitė ir kt. 2007: 91), ĩ·ra trĩ·s ježerai: juódvs jėˈžervs, áˈpskrivus iir báˈltvs Markutiškiai (LKT 223), tié gíˈde gíˈde / ligᵘónine gulėˈje / tóˈku stᵘóru kᵘóje i lĩ.[ka] Gaižūnai (Kazlauskaitė ir kt. 2007: 96); de Jaugeliškiai (Kazlauskaitė 2005: 68–69): paskui dar↑ tᵘóke šuniˈbe buuãu padã.ris↑ (Kazlauskaitė 2005: 69); de Žeimiai¹⁰, Pasoda, Batėgala¹¹ e Gegužinė (LKT 221–222, 224–225): tukˈoˈs suó̃gus áˈsti rūˈkšˈus Žeimiai (LKT 221), aĩnu aĩnu jisai, žˈuˈri – pirtˈė la apáˈugu(s) žõˈlv Pasoda (LKT 221), pàc šenãˈuja sėˈnis: kóˈkˈa sˈveikatà, tóˈks šenãˈuimas Batėgala (LKT 224), lakštĩngela labaĩ gražẽi čĩ.lba; nusipirka gelãžini plūˈgu Gegužinė (LKT 225).

Os trechos apresentados refletem claramente as características das variedades da área em estudo, já discutidas.

ANÁLISE DAS VARIEDADES SOB A PERSPECTIVA GEOLINGUÍSTICA

Senojoje Jauniaus ir Salio tarmių klasifikacijoje (Salys 1933: 21–34; 1935: 1–87; 1946: 1–67; 1992: 3–140) dabartinius šiauliškius sudaro dalis aukštaičių vakariečių žiemiečių ir aukštaičių viduriečių (žr. 2 pav.).

9 Adota-se a forma oficial, indicada em LKA I 26.

10 Registrado como Žeimis.

11 Registrado como Betégala.

Straipsniai / Articles

161

LAURA GERŽOTAITĖ

FIG. 2. Classificação dos dialetos de Kazimieras Jaunius e Antanas Salys

Os aukštaičiai centrais conservaram intactos os ditongos am, an, em, en e as vogais nasais ą, ę, assim como os ocidentais; contudo, na pronúncia do l duro antes de ė, aproximam-se dos orientais (Salys 1946: 53; 1992: 109). O mapa apresentado mostra que os aukštaičiai centrais de Salys parecem dividir-se em duas áreas: uma setentrional (ao sul de Šiauliai, essa área desaparece por completo) e outra meridional, que começa junto a Legečiai12.

Essas áreas diferem não apenas pelas características linguísticas. A fronteira natural entre elas também é marcante: «[...] de Šiauliai até a confluência dos rios Bėržė e Šušvė estende-se uma longa faixa de pântanos e florestas escassamente habitadas» (Salys 1992: 111). De fato, há muitos pântanos nesses lugares,

12 Iš Salio aukštaičių viduriečių ploto aprašo (1946: 38, 54; 1992: 77, 111) ir pridėto lietuvių tarmių žemėlapio matyti, kad šių aukštaičių plotas šiek tiek žemiau Šiaulių susiaurėja, bet visiškai nenutrūksta.

162

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

FIG. 3. Os aukštaičiai viduriečiai na classificação dialetal atual

turfeiras (as turfeiras de Rėkyva e Šūlinkiai, os pântanos de Tytuvėnai e Šiluva) e grandes maciços florestais (Mažuoliai, Liaudiškiai e Užpelkiai) (ver LK 40, 41, 56, 57).

Na segunda área dos aukštaičiai viduriečiai (a sul), a partir de Legečiai, incluem-se os arredores de Baisógala, Gražiškiai, Šlapabėržė, Kėdáiniai, Jonavõs, Kaũnas, Kaišiadorys e Prienai. Nesta classificação dialetal, os aukštaičiai viduriečiai situam-se entre os aukštaičiai vakariečiai (žiemiečiai, veliuoniečiai e pietiečiai), os aukštaičiai rytiečiai (pantininkai, puntininkai) e os dzūkai ocidentais.

Os vakarų aukštaičiai šiauliškiai da classificação atual e os aukštaičiai viduriečiai da classificação antiga distribuem-se geograficamente de forma muito semelhante, embora também existam diferenças (ver fig. 3).

Este mapa mostra que: 1) os aukštaičiai viduriečiai de Salys integravam a parte oriental dos atuais šiauliškiai; 2) a parte meridional dos aukštaičiai viduriečiai abrangia não só os atuais vakarų aukštaičiai šiauliškiai, mas também uma parte considerável dos vakarų aukštaičiai kauniškiai e uma pequena porção das áreas vizinhas dos pietų aukštaičiai.

Straipsniai / Articles

163

LAURA GERŽOTAITĖ

FIG. 4. Os vakarų aukštaičiai šiauliškiai na classificação dialetal de Antanas Baranauskas13

O mapa apresentado mostra que a fronteira oriental das áreas dos atuais vakarų aukštaičiai šiauliškiai e dos antigos aukštaičiai viduriečiai coincide. Além disso, a fronteira oriental dos antigos aukštaičiai viduriečiai coincide quase exatamente com as isófonas das vogais a, e acentuadas no radical (ver LKA II, mapa n.º 44) e das am, an com entoação circunflexa no radical (ver LKA II, mapa n.º 69). A leste destas isófonas, as vogais nasais ą, ę e os primeiros elementos dos ditongos começam a estreitar-se (ver fig. 2).

A fronteira ocidental dos aukštaičiai viduriečiai coincide quase com as isófonas de l antes de e e, sobretudo, de ė (ver LKA II, mapas n.º 15 e 28); a leste delas (portanto, em quase toda a área dos aukštaičiai viduriečiai), l é pronunciado como duro (ver fig. 2). A comparação destas duas classificações

13 Sud. Laura Geržotaitė (2011).

164

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

... mostra uma posição intermediária dos falares de Šiauliai dos Aukštaičiai ocidentais em relação aos subdialetos vizinhos. Assim, Jonava e seus arredores ficam nas franjas das áreas dos subdialetos comparados.

O mapa aproximado dos dialetos da língua lituana elaborado por Baranauskas (ver fig. 4) mostra que a área dos primeiros orientais abrangia os arredores de Joniškis, Radviliškis, Šeduva, Smilgiai, Kėdainiai, Jonava e Kaunas.

Além disso, a área deste subdialeto avançava um pouco pelas províncias de Suwałki e Vilnius. É possível que, no sul e sudeste, os primeiros orientais meridionais ocupassem uma área um pouco diferente (maior) do que a indicada no mapa. Com base nas descrições de Baranauskas (Барановский 1898: 49–51), que não são precisas, a área deste subdialeto representada no mapa também pode ser apenas aproximada.

Na classificação de Baranauskas, os primeiros orientais — em cuja área foram incluídos os Aukštaičiai centrais mencionados por Salys — faziam fronteira a oeste com os ocidentais setentrionais e meridionais e, a leste, com os segundos e terceiros orientais.

Ao comparar as áreas atuais dos falares de Šiauliai dos Aukštaičiai ocidentais com as áreas dos primeiros orientais (setentrionais e meridionais) da classificação de Baranauskas, observam-se grandes diferenças (ver fig. 4)14. Em relação à área dos falares de Šiauliai dos Aukštaičiai ocidentais, os primeiros orientais estendem-se consideravelmente mais a leste e abrangem uma parte significativa da atual área dos falares de Panevėžys dos Aukštaičiai orientais. A própria área dos falares de Šiauliai dos Aukštaičiai ocidentais não é homogênea. É composta por uma grande parte dos ocidentais setentrionais de Baranauskas e por uma pequena parte dos meridionais; além disso, inclui uma pequena parcela dos primeiros orientais setentrionais, com Joniškis e seus arredores, e dos meridionais, com Jonava e seus arredores.

Nesta classificação, Jonava e seus arredores ficam na periferia dos primeiros orientais meridionais. Além disso, essas localidades pertenciam à periferia da província de Kaunas, perto dos limites das províncias de Kaunas e Vilnius; ver o mapa (Mikulėnienė, Trumpa 2008: 129). Ūpnikai também ficava na própria periferia: “Upnikai (distrito de Ukm.) fica junto à fronteira da província de Vilnius; por isso, as pessoas daqui são polonizadas e mais atrasadas do que em outros lugares [...]” (Augštaitis15 1914: 2).

De fato, apenas Salys (1992: 303) escreveu sobre a posição singular dos Aukštaičiai centrais (ou de parte dos atuais falares de Šiauliai dos Aukštaičiai ocidentais), que se estendem em faixas longas e estreitas por quase toda a área da língua lituana: “no norte, a própria área é uma faixa muito estreita, em alguns lugares mista entre florestas. É mais ampla no sul”.

Aukštaičių viduriečių, kaip atskiros patarmės, neskyrė Baranauskas (Барановский 1898: 49–51; www.tarmes.lt)16. Jaunius šią patarmę išskyrė tik Lietuvių kalbos gra-

14 Se sobrepostas, as áreas dos Aukštaičiai centrais nas classificações de Jaunius e Salys e dos primeiros orientais de Baranauskas apresentariam menos diferenças.

15 O autor deste texto ainda não foi identificado.

16 Cabe notar que Baranauskas associou os primeiros orientais aos ocidentais, embora os chamasse de orientais (Барановский 1898: 56).

Straipsniai / Articles

165

LAURA GERŽOTAITĖ

matikoje (Явнис 1911: 23), o Kaũno gubernijos tarmių aprašuose, kaip ir Baranaus-kas, aukštaičius skyrė tik į vakarietčius ir rytiečius (Явнис 1894: 175; 1897: 178). Būga kalbamąjį plotą priskyrė prie rytiečių (1961: 85–97). Taigi aukštaičiai vidu-riečiai tėra pereinamasis plotas tarp vakarų ir rytų aukštaičių, arba „[...] sudaro tik pereiginę tarmę iš rytiečių aukštaičių į vakarietčius“ (Salys 1992: 303). Negalėdamas nurodyti ryškių skiriamųjų ypatybių (vieninteliu aukštaičių vakarietčių ir aukštaičių viduriečių skiriamuoju požymiu kalbininkas laikė kieto l prieš ė tarimą žodžio pradžioje), kuriomis aukštaičiai viduriečiai skiriasi nuo aukštaičių vakarietčių ir aukštaičių rytiečių, Salys rašė: „šītame skirstyme kokio griežtumo negali būti. Ats-kiros ryškios tarmės nesudaro“ (1946: 53; 1992: 109).

Devido a essa localização geográfica, esta área também se aproxima das variedades dialetais vizinhas por outras características linguísticas. Por exemplo, nas imediações de Kulvõs, Vėprių, Šėtos, Surviliškio e Baisóg alos observa-se redução, característica dos falantes orientais vizinhos (os atuais aukštaičiai orientais) (Salys 1992: 304). Havia redução evidente nos antigos textos da variedade de Kulvõs (Gerullis 1930: 52–53), bem como nos textos dialetais registrados nas imediações de Baisóg alos (Вольтеръ 1904: 336–338). Neles, u breve em posição final é representado por uma variante de vogal u fraca, «esmaecida» (υ), por exemplo: gražūs (Gerullis 1930: 52), àdatus (Gerullis 1930: 52), suprantùs vãrnas (Gerullis 1930: 52); o a breve, tônico e átono, é representado por uma variante de vogal a «esmaecida» (α, ə), por exemplo: užkėikts dvõras (Вольтеръ 1904: 337), viẽna pana (Вольтеръ 1904: 337), kūnigas (Вольтеръ 1904: 337), uzbõnas (Gerullis 1930: 52); os primeiros elementos dos ditongos são reduzidos, por exemplo: kailinėi. (Gerullis 1930: 52), iïsai. (Gerullis 1930: 52).

Mais tarde, após os linguistas estudarem essa área, chegou-se à conclusão de Salys: os aukštaičiai centrais não constituem um dialeto separado (Zinkevičius 2002 [1969]: 366), porque: 1) «não têm nenhuma característica linguística que seja própria apenas deles»; 2) o seu território não é contínuo e, nas proximidades de Šiauliai, os aukštaičiai ocidentais e orientais fazem fronteira; 3) a área que lhes é «atribuída divide-se claramente, do ponto de vista dialetal, em partes meridional e setentrional, cada uma das quais está muito mais próxima do dialeto dos seus próprios vizinhos do que da outra» (Zinkevičius 2002 [1969]: 366).

Na classificação atual, depois de os dialetos terem sido divididos com base não em características consonantais, mas nas peculiaridades do sistema vocálico e da acentuação, os aukštaičiai centrais foram classificados entre os aukštaičiai ocidentais (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 2002 [1969]: 366). Não era possível classificar os aukštaičiai centrais entre os aukštaičiai orientais por vários motivos: 1) se os aukštaičiai centrais fossem classificados entre os aukštaičiai orientais, não haveria uma característica comum que distinguisse os aukštaičiai, pois também os aukštaičiai meridionais palatalizam l; 2) assim, a classificação entre os aukštaičiai orientais da parte meridional dos aukštaičiai centrais, mais próxima dos aukštaičiai ocidentais, pareceria artificial; 3) os trabalhos linguísticos distinguem as variedades das imediações de Šiauliai dos aukštaičiai ocidentais meridionais, a leste da linha Baisógala–Dotnuva–Kėdainiai–Jonava, também classificadas entre os aukštaičiai ocidentais; ver o mapa (Kazlauskaitė et al. 2007: 84). Atualmente, elas são fortemente influenciadas pelos aukštaičiai orientais panevėžiškiai vizinhos-

166

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

kių (suplakami trumpieji balsiai galūnėse), anot Zinkevičiaus (2002 [1969]: 367), anksčiau nesiskyrė nuo vakarų aukštaičių.

A classificação dos aukštaičiai centrais entre os aukštaičiai ocidentais, assim como as demais alterações, suscitou considerável debate entre os dialetólogos (Karaliūnas, Sabaliauskas 1967: 154–156; Vitkauskas 1967: 3; Grinaveckis 1968: 2; Grinaveckienė, Senkus 1968: 6; Kazlauskas 1968: 410; Skardžius 1968: 215–218). Segundo Elena Grinaveckienė e Juozas Senkus (1968: 6), «a eliminação do subdialeto dos aukštaičiai centrais no trabalho não está suficientemente justificada e é bastante mecânica».

Pranas Skardžius também criticou a nova classificação dos dialetos, que lhe pareceu duvidosa e nada evidente (1968: 217). Também não concordava com a eliminação dos aukštaičiai centrais e escreveu que essa alteração «também parecerá a muitos uma coisa difícil de engolir» (Skardžius 1968: 218).

A heterogeneidade das variedades dialetais estudadas também se reflete na terminologia das classificações dialetais (ver fig. 5).

5 FIG. A área das variedades dialetais estudadas nas classificações dos dialetos lituanos

A fig. 5 mostra que os autores das diferentes classificações dos dialetos lituanos atribuíram a mesma área, cada vez, a um subdialeto diferente. Essa variação terminológica permite também falar da possível falta de continuidade da área estudada, característica, de resto, das variedades dialetais nas margens dos dialetos.

PERIFERICIDADE DAS FALAS INVESTIGADAS

A perifericidade das falas da área meridional dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai pode ter sido influenciada pelas línguas eslavas desses lugares, pois as localidades investigadas integram uma das três

Straipsniai / Articles

167

LAURA GERŽOTAITĖ

áreas da língua polonesa — Kėdainiai–Jonavõs (ver fig. 1) — onde, em meados do século XIX e no início do século XX, havia muitas propriedades rurais e pequenas propriedades polonesas (Zinkevčius 1992: 68). Somente nos arredores de Jonavõs, do século XIX ao início do século XX, contabilizou-se a existência de mais de setenta propriedades rurais (Karaliūnienė 1999: 31). Entre elas, deve-se mencionar sobretudo a propriedade de Skarūliai, estreitamente ligada à história da cidadezinha de Jonavõs e situada a apenas alguns quilômetros dela (Jankauskas 2000: 9–10), assim como as propriedades de Barbõrlaukis, Bukonys, Dróbiškiai, Markūtiškiai, Žeimiai, Kulvōs, Gegužinė e outras (para mais detalhes, ver Kviklys 1965: 363–369, 456–460, 549; Semaškaitė 2010: 50, 79–80, 109, 228, 481–482; Karaliūnienė 1999: 31–33, 53–55, 57–58; Vitkauskienė 2007). A existência de propriedades desse tipo, por exemplo nos arredores de Žeimiai, é registrada em periódicos da época: „nesta paróquia há algumas pequenas propriedades e uma dúzia de nobres empobrecidos [...]. Na primeira vez que atravessei a cidadezinha de Zeimė, pensei que aqui tudo era lituano, pois as inscrições nas casas eram todas em lituano. Mas, ao abordá-los, dizem que não sabem a língua dos pais“ (Vabalninko Juozas17 1910: 642)18.

Kazys Morkūnas (1993: 7) foi provavelmente o primeiro a chamar a atenção para a situação dessas falas situadas na área central da língua lituana, escrevendo que elas „também apresentam outros traços característicos dos dialetos (ou falas) periféricos — uma forte interação com as línguas eslavas (polonês e russo)“.

Stundžia (1988: 113; 1980: 100) mencionou a possível influência das línguas polonesa e russa sobre as falas da Lituânia central. Ao discutir a língua de Ūpninkai e de seus arredores, atribuída aos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, chamou essa fala de periférica, com características dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, dos aukštaitianos orientais de Širvintos e dos de Panevėžys. Além disso, segundo Stundžia (1988: 113), nessa „região vivem pessoas da geração mais antiga que falam russo e polonês (há até algumas aldeias inteiras — Perelozai, Apeikiškiai...), que também sabem falar lituano (embora, é verdade, com certo sotaque)“. Na opinião de Stundžia (1988: 113), a influência dessas línguas pode explicar o endurecimento das consoantes š, ž, t, d, a leve monotongação dos ditongos tônicos uo, ie e a ditongação de o, ė, surgida na fala dos arredores de Ūpninkai; contudo, „sem pesquisas específicas, é difícil dizer algo concreto“.

O estudo de Kazlauskaitė (2008: 600–608) mostra que a fala dos arredores de Jonavõs e a língua polonesa local influenciam-se mutuamente. Devido a essa interação, os ditongos lituanos ie, uo são monotongados e algumas consoantes deixam de ser palatalizadas. Além disso, segundo Kazlauskaitė (2008: 608), a língua polonesa pode contribuir para a deterioração do sistema de acentuação das falas lituanas locais.

17 Sob este e outros pseudônimos assinava Juozas Gvildys (1884–1968) — professor, participante do movimento nacional, que colaborou na imprensa periódica (Mačiulis 2007; LE VIII 75).

18 Kunigo, draudžiamos spaudos platintojo Mato Miežinio (1851–1929) teigimu, Žeimių parapiją labai sulenkino joje dirbę kunigai S. Grigalinskas (1820–1864) ir Taurosevičius (1864–1896) (X. M. 1909: 2; 1909a: 2). Šio laikraščio numeriuose šis kunigas pasirašė kaip X. M. (Mačiulis 2007).

168

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

Um pouco antes, o linguista Valerijus Čekmonas chegou a conclusões quase idênticas, observando que, na língua lituana dos informantes não lituanófonos desses arredores, a distinção entre vogais longas e breves e entre ditongos ascendentes e descendentes praticamente desapareceu19.

Em outras palavras, essas variedades do lituano caracterizam-se precisamente pelo que também caracteriza a língua polonesa local. O desaparecimento do contraste entre vogais longas e breves é uma das características comuns mais marcantes. Uma grande parte dos aukštaitianos ocidentais de Šiauliai, o canto norte dos aukštaitianos meridionais e os aukštaitianos orientais (de Širvintos e de Panevėžys) encurtam as vogais longas átonas e alongam as breves tônicas (LKTCh 61–62; Zinkevičius 2006: 82–83). A linha que circunda a área do dialeto aukštaitiano na qual as vogais longas átonas se encurtam nas sílabas pretônicas passa por Jõniškis, Šiauliai, Ariógala, Babtus, Jonavą, Kaišiadoris, Musninkus, Giedraičius, Anykščius, Karšakiškis, Vabalninką e a leste de Biržai. As vogais breves tônicas são alongadas ao norte e a leste da linha que abrange estas localidades: Jõniškis, Šiauliai, Ariógala, Jonavą, Musninkus, Pabradė (Zinkevičius 1966: 107, 109). Segundo Zinkevičius (2006: 83), esse processo deve ser explicado pelo aumento da influência do acento e está relacionado à neutralização dos contornos tonais em grande parte dos dialetos, sobretudo na região central da Lituânia.

De modo correspondente, a língua lituana também influencia a língua polonesa local, pois uma parcela considerável dos falantes de Šiauliai, bem como das áreas vizinhas dos falantes de Širvintos e dos falantes do sudoeste de Panevėžys, havia passado a falar polonês; portanto, eram e continuam sendo bilíngues (Zinkevičius 2006: 84). Entre os efeitos dessa interação, destaca-se antes de tudo a confusão entre as vogais polonesas i e y (Zielińska 2002: 86–87; 2004: 107; Rieger 2006: 11–47; Karaś, Rutkowska et al. 2001).

Dvikalbę situaciją atskleidė ir 1996, 1997, 1999–2000 m. Čekmono atliktas sociolingvistinis Jonavõs rajono tyrimas (Чекмонас 2001). Surinkta medžiaga iš Batėgalos, Padaigų, Pasódos, Markūtiškių, Kulvõs, Žeimių, Gegužinės punktų ir jų apylinkių parodė, kad vyriausieji šių vietų atstovai geriau ar blogiau mokėjo lenkų kalbą (Чекмонас 2001: 79). Paskutiniai 2011 m. ekspedicijų duomenys, surinkti iš Jonavõs apylinkių, rodo, kad dabar lenkų kalba šiose vietose beveik išnykusi, nors lenkiškai kalbančių informantų beveik visur pavyko rasti20.

19 Cf.: „Salta imediatamente aos olhos que, em sua fala lituana, praticamente não se distinguem as vogais longas e breves (e as durações estão vinculadas ao contorno entoacional da frase); os contornos tonais silábicos nos encontros ditongais são realizados de maneira inexpressiva e inconsistente [...]“ (Čekmonas 2001: 87).

20 As expedições dialetológicas no distrito de Jonavõs (Žeimiai, Gaizūnai, Markūtiškiai, Pasóda, Kulvà, Batégala, Ūpnikai, Gegužinė) realizaram-se em julho e agosto de 2011 no âmbito do projeto Estudos geolinguísticos de Šiauliai̇kiniai na Lituânia: otimização da rede de pontos e divulgação interativa de informações dialetais (N.º VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028; instituição executora — Instituto da Língua Lituana, coordenadora do projeto, prof.ª dr.ª Danguolė Mikulėnienė). Para mais informações, ver: www.tarmes.lt.

Straipsniai / Articles

169

LAURA GERŽOTAITĖ

CONCLUSÕES

A análise geolinguística da área dos falares dos arredores de Jonavõs mostra que os falares meridionais dos aukštaičiai šiauliškiai ocidentais aqui discutidos podem ser considerados periféricos por duas razões, analisadas no artigo e inter-relacionadas:

1) devido à sua localização geográfica marginal em relação a outros subdialetos (a tripla filiação dialetal dessa área não é fortuita e reflete-se na terminologia: na classificação atual dos dialetos da língua lituana, ela pertence aos aukštaičiai šiauliškiai ocidentais; na classificação antiga, aos aukštaičiai centrais; e, na classificação de Baranausko, aos orientais primeiros meridionais);

2) devido à interação com as línguas eslavas.

A condição periférica dos falares dos arredores de Jonavõs é confirmada por vários recortes cronológicos desta análise, e não apenas por um, realizados com base em diferentes classificações dos dialetos lituanos.

LITERATŪRA

Aliūkaitė Daiva 2011: Projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. – Respectus Philologicus 20 (25), 257–259.

Augštaitis 1914: Lenkybės vaisiai. Upninkai. – Viltis 40, 2.

Bakšienė Rima, Leskauskaitė Asta, Vaišnienė Daiva 2011: Vakarų aukštaičių šiauliškių garso įrašų skiriamųjų ypatybių klausimynas. Interneto prieiga: http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=5.

Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, sud. Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Gerullis Georg 1930: Litauische Dialektstudien. Leipzig: Markert & Petters Verlag.

Geržotaitė Laura 2009: Rankos pirštų pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse. Magistro darbas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Geržotaitė Laura 2011: Anties pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse. – Baltu filoloģija 20(2), 13–23.

Geržotaitė Laura 2011a: Vakarų aukštaičiai šiauliškiai tarmių klasifikacijose: geolingvistinis aspektas. – Tarptautinės mokslinės konferencijos Sociolingvistine dialektologija: baltų tarmių tyrimai pranešimų tezės 2011 m. spalio 21–22 d. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedra, Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. Interneto prieiga: http://www.tarmes.lt/images/Veikla/Laura%20GERZOTAITE.pdf.

170

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

Girdenis Aleksas, Zinkevičius Zigmas 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147.

Grinaveckienė Elena, Senkus Juozas 1968: Naujas veikalas apie mūsų tarmes. – Literatūra ir menas 25, 6.

Grinaveckis Vladas 1968: Žymus veikalas apie lietuvių kalbos tarmes. – Tiesa 113, 2.

Jankauskas Vidmantas 2000: Jonavos šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla ir spaustuvė.

Kalėdienė Laima 2011: Geolingvistikos radimosi sąlygos Lietuvoje. – Tarptautinės mokslinės konferencijos Sociolingvistinė dialektologija: baltų tarmių tyrimai pranešimų tezės 2011 m. spalio 21–22 d. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedra, Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. Interneto prieiga: http://www.tarmes.lt/images/Veikla/Laima%20KALEDIENE.pdf.

Karaliūnas Simas, Sabaliauskas Algirdas 1967: Kapitalinis lietuvių dialektologijos veikalas. – Pergalė 6, 154–156.

Karaliūnienė Regina 1999: Jonava – Lietuvos kraštas. Vilnius: Trys žvaigždutės.

Karaś Halina, Rutkowska Krystyna ir kt. 2001: Język polski na Kowieńszczyźnie. Historia, sytuacja socjolingwistyczna, cechy językowe, teksty. Warszawa–Wilno: ELIPSA.

Kazlauskaitė Rūta 2005: Šiauliškių patarmės pietinių šnektų tekstai ir komentarai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

Kazlauskaitė Rūta ir kt. 2007: Vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Kazlauskaitė Rūta 2008: Jonavos šnektos fonetinės ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 600–609.

Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis.

Kviklys Bronius 1965: Mūsų Lietuva 2. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla.

LE VIII – Lietuvių enciklopedija 8. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956.

LK – Lietuvos kelių atlasas, vyr. red. Mindaugas Baltrušaitis. Vilnius: Briedis, 2010.

LKA I–II – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika; 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977–1982.

LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, parengė Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.

LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mintis, 1970.

Straipsniai / Articles

171

LAURA GERŽOTAITĖ

LKTCh – Bacevičiūtė Rima, Ivanauskienė Audra, Leskauskaitė Asta, Trumpa Edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.

LT II – Urbanavičiūtė-Mark evičienė Žaneta, Grinaveckis Vladas. Lietuvių tarmės 2. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1992.

Mačiulis Jonas 2007: Slapyvardžių sąvadas (kompaktinė plokštelė). Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Markevičienė Žaneta 2001: Aukštaičių tarmių tekstai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Mikulėnienė Danguolė 2012: Lietuvių tarmių tinklas: jo ištakos ir optimizacija. – Acta Linguistica Lithuanica (atiduota spaudai).

Mikulėnienė Danguolė, Stafecka Anna, sud., 2009: Baltu valodu atlants. Prospekts = Baltų kalbų atlasas. Prospektas = Atlas of the Baltic languages: A Prospect. Rīga: Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Mikulėnienė Danguolė, Trumpa Edmundas 2008: Nauj as žvilgsnis į Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikaciją. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 128–146.

Morkūnas Kazys 1977: Įvadas. – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika. Vilnius: Mokslas, 7–18.

Morkūnas Kazys 1980: Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis. Vilnius: Mokslas.

Morkūnas Kazys 1993: Dėl sąvokos periferinės tarmės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 4–7.

Rieger Janusz 2006: Polszczyzna gwarowa na Litwie. – Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: DiG, 11–47.

Salys Antanas 1933: Kelios pastabos tarmių istorijai. – Archivum Philologicum 4, 21–34.

Salys Antanas 1935: Lietuvių kalbos tarmės (Rankraščio teisėmis). Kaunas.

Salys Antanas 1946: Lietuvių kalbos tarmės (Rankraščio teisėmis). Tübingenas.

Salys Antanas 1985: Raštai 3. Įvairūs straipsniai. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija.

Salys Antanas 1992: Raštai 4. Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija.

Semaškaitė Ingrida 2010: Lietuvos dvarai. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Algimantas.

Skardžius Pranas 1968: Lietuvių kalbos dialektologija. – Aidai 5, 215–218.

172

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos

S t u n d ž i a B o n i f a c a s 1980: Kelios pastabos apie Upninkų šnektą. – Kalbotyra 31(1), 98–100.

S t u n d ž i a B o n i f a c a s 1988: Upninkų apylinkės tarminė situacija. – Kraštotyra 22, 111–114.

V a b a l n i n k o J u o z a s [Gvildys Juozas] 1910: Žinios iš Lietuvos. Žeimė. – Vienybė 41, 642.

V i t k a u s k a s V y t a u t a s 1967: Svarbus kalbotyros veikalas. – Gimtasis kraštas 16, 3.

V i t k a u s k i e n ė E r l a n d a 2007: Gegužinės parapijos ir bažnyčios istorija. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus.

X. M. [Miežinis Matas] 1909: Iš Lietuvos. Žeimė. – Viltis 46, 2.

X. M. [Miežinis Matas] 1909a: Iš Lietuvos. Žeimė. – Viltis 49, 2.

Z i e l i ń s k a A n n a 2002: Polska mniejszość na Litwie Kowieńskiej. Studium socjolingwistyczne. Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy.

Z i e l i ń s k a A n n a 2004: Litewskie interferencje fonetyczne w polszczyźnie na terenie między Kownem a Poniewieżem. – Baltų ir kitų kalbų fonetikos ir akcentologijos problemos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 105–109.

Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1992: Lietuvių kalbos istorija 5. Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 2002 [1969]: Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. – Rinktiniai straipsniai 1. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 365–380.

Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Б а р а н о в с к і й А н т о н і й 1898: Замѣтки о литовскомъ языкѣ и словарѣ. Санктпе-тербургъ: Типогр. Императорской Акад. Наукъ.

В о л ь т е р ь Э д у а р д 1904: Литовская хрестоматія. Санктпетербургъ.

П о р ж е з и н с к і й В и к т о р 1896: Замѣтки по діалектологіи литовскаго языка. Санктпетербургъ: Типографія Императорской Академіи Наукъ.

Ч е к м о н а с В а л е р и й 2001: Польский язык в Йонавском районе Литвы (социолин-гвистические заметки). – Studia nad polszczyzną Kresową 10, 71–91.

Я в н и с К а з и м і р 1894: [Новоалександровскій уѣздъ] – Памятная книжка Ковенской губерніи на 1895 годъ. Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 174–176.

Я в н и с К а з и м і р 1897: Паневѣжскіе говоры литовскаго языка. Памятная книжка Ковенской губерніи на 1898 годъ. Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 174–228.

Я в н и с К а з и м і р 1911: Грамматика литовскаго языка. С.-Петербургъ: Типографія И. Академіи Наукъ.

Straipsniai / Articles

173

LAURA GERŽOTAITĖ

The Southern Subdialects of the Western Aukštaitian of Šiauliai: The Geolinguistic Aspect and its Interpretations

S U M M A R Y

The article is concerned with the area of the Šiauliai subdialect of the Western Aukštaitian in the classifications of Lithuanian dialects during various periods. The focus is on the little studied southern subdialects of Jonava and its environs.

By applying a computer cartography method, the Western Aukštaitian of Šiauliai in the classification by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis was compared to the Middle Aukštaitian in the classification by Kazimieras Jaunius and Antanas Salys and to the First Eastern in the classification by Antanas Baranauskas.

The comparison of the mentioned areas demonstrated their intermediate situation with regard to other subdialects. The Western Aukštaitian of Šiauliai finds itself between the Žemaitian and Eastern Aukštaitian. With regard to the Western Aukštaitian of Šiauliai, Jaunius and Salys’ Middle Aukštaitian that is similarly placed borders with the Western Aukštaitian in the West, while in the East they border on the Eastern Aukštaitian. In Baranauskas’ classification the First Eastern that differs from the Western Aukštaitian of Šiauliai by distribution also finds itself between the Western and Second and Third Eastern.

The subdialects of Jonava and its environs emerge as peripheral i.e. as occupying a fringe situation with regard to the compared subdialects. Their peripheral situation was determined not only by their exceptional geographical situation but also interaction with the Slav languages that were spoken in these areas.

Įteikta 2012 m. vasario 10 d.

LAURA GERŽOTAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva

[email protected]

174

Acta Linguistica Lithuanica LXVII

Document details