Trys termino amžiai

ВЛАДИМИР ЛЕЙЧИК

A. S. Puškino valstybinis rusų kalbos institutas

Kognityvinės terminologijos atsiradimas leido iš naujo apsvarstyti beveik visas šios mokslo disciplinos sąvokas, pirmiausia – pagrindinės sąvokos, termino, sampratą. Daugybę termino apibrėžčių, kuriose jis apibūdinamas kaip specialiosios sąvokos fiksavimo priemonė sąvokų sistemoje, kai yra privalomas arba pasirenkamas apibrėžimas, galima laikyti pasenusiomis. Tokiose apibrėžtyse terminas vaizduojamas kaip daugiau ar mažiau pastovus, statiško pobūdžio reiškinys. Tuo tarpu kognityvinis požiūris leidžia terminą traktuoti kaip dinamišką mokslinį ar techninį konceptą, gebantį kisti (vystytis) kartu su pažinimo ir žinojimo, t. y. kognicijos, augimu, kaip ją supranta E. S. Kubriakova ir jos sekėjai (Кубрякова и др. 1996).

Pirmieji dinaminės termino sampratos ir jo susidarymo kalbėjimo (teksto) procese apmatai buvo suformuluoti dar prieš plačiai pritaikant kognitologiją lingvistikoje ir terminologijoje – L. M. Aleksejevos vadovėlyje Проблемы термина и терминообразования (1998 m.). Išsamesnė dinaminė termino apibrėžtis pateikta L. M. Aleksejevos ir S. L. Mišlanovos monografijoje Медицинский дискурс (2002), nurodant ankstesnį pirmosios autorės straipsnį: „Terminą reikia suprasti kaip dinaminio kalbos modelio komponentą, dialektiškai derinantį stabilią ženklų sistemą ir nuolatinį jos permąstymą... Be to, terminas gali būti laikomas savotišku tam tikros mentalinės operacijos, vykstančios tyrėjo sąmonėje, koreliatu, todėl terminui priskiriamos subjektyvios savybės, išreiškiančios visą jo kūrėjo subjektyvųjį pasaulį. Kartu terminas yra universali kalbos kategorija, kuriai būdingos bendrosios kalbos ženklo savybės“ (Алексеева, Миш-

10

Владимир Лейчик | Три возраста термина

ланова 2002: 15). Комментируя эту развернутую дефиницию, следует подчеркнуть, что она связывает концепт термина как вербализованного научного или технического (специального) понятия с ментальным процессом, включающим как объективные данные, так и субъективное их понимание познающим человеком, причем и ментальный процесс когниции, и языковой процесс вербализации полученного знания совершаются в речи и закрепляются в языковых знаках.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši termino samprata visiškai atitinka šiuolaikinę bendramokslinę kognityvinę-diskursinę paradigmą, kuri vyrauja kognitologijoje ir jos pasiekimų taikyme daugumoje humanitarinių mokslų. Šiuo metu vyraujančios mokslinės paradigmos pavadinime svarbūs abu dėmenys. Pirma, visi mentaliniai procesai yra nukreipti į pažinimą ir žinių kaupimą – mokslinių, techninių, kasdienių, taigi pagal funkciją jie yra kognityviniai. Antra, pats pažinimas ir žinių kaupimas vyksta dinamiškai, kalboje (diskurse), o ne statiškai nagrinėjant tyrimo objektus. Kitaip tariant, remiantis naujausiais stebėjimais, terminas gali atsirasti ne abstraktaus svarstymo ar stebėjimo metu, o kuriant kalbos aktą (priminkime, kad jau daugiau kaip prieš dešimt metų šių eilučių autorius visus mokslinius, techninius ir dalykinius tekstus suskirstė į tris grupes: terminus vartojančius, pavyzdžiui, apžvalginius straipsnius, monografijas, dalykinius dokumentus; terminus fiksuojančius, pavyzdžiui, žodynus ir žinynus; ir terminus kuriančius, įskaitant mokslinius straipsnius, kuriuose autorius pirmą kartą išdėsto savo eksperimentų, apibendrinimų ir pan. rezultatus. Būtent trečiojo tipo tekstuose (Лейчик 2002; Leitchik 2004) dažnai gimsta nauji terminai – nevienodos kokybės, skirtingo gylio ir tikslumo (terminologiškumo, žinių turinio ir apimties, informacijos, S. D. Šelovo žodžiais tariant). Įvairių terminų kūrimo procesų tyrimas šiuolaikiniam terminologui kelia didžiulį susidomėjimą; šis tyrimas leis pamatyti visą žmonijos sukauptų žinių apie pasaulį ir save turtingumą.

Tačiau prieš aptariant šiuos procesus reikėtų pasakyti, kad juos būtina susieti su bendra kalbos ženklų gyvavimo samprata. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad esama gana daug teorijų, aiškinančių kalbos ir šnekos procesus

Terminologija | 2007 | 14

11

šiuolaikinės mokslinės paradigmos požiūriu. Visų pirma, Rusijos moksle šiais klausimais nagrinėjo prof. V. G. Tak. O Prancūzijoje Leo Guilbert sukūrė neologijos teoriją (Guilbert 1975), išskirdamas joje specialią terminams skirtą dalį (néonymie), o viename Rusijoje paskelbtame straipsnyje aprašė tris termino gyvavimo laikotarpius: gimimą, brandą ir mirtį, susietus su tam tikromis sąlygomis, apie kurias bus kalbama toliau. Pridurkime, kad specialią knygą žodžio gimimo problemai skyrė V. V. Lopatin (Лопатин 1973); tradicinės terminologijos etapu apie terminų kūrimą rašė V. P. Danilenko (Даниленко 1967; ji yra paskelbusi ir kitų panašios tematikos darbų).

Taigi galima išskirti tris termino „amžius“: gimimo laikotarpį, brandos laikotarpį ir mirties (nykimo) laikotarpį. Susieję šią bendrą idėją su kognityviniu požiūriu į terminą, gausime tokį trumpą vaizdą.

Termino gimimo laikotarpis (o tai būtent laikotarpis, ne akimirksniu įvykstantis aktas!) glaudžiai susijęs su mentaliniu kognicijos procesu, t. y. pažinimo atsiradimu ir pradiniu vyksmu. Šis procesas prasideda žmogui įsisavinant objektyvią tikrovę ir subjektyviai įprasminant tam tikrus faktus bei reiškinius. Tuo metu žmogaus sąmonėje vyksta vidinė kalba, kurios ypatumus aprašė L. S. Vygotskis, o vėliau – N. I. Žinkinas. Žmogaus smegenyse susidaro galbūt migloti vaizdiniai ar net aiškios mintys apie tam tikrus specialiuosius konceptus, tačiau jos dar nėra visiškai įformintos žodžiais ir sakiniais kuria nors natūralia kalba. Konceptų verbalizacija, išnagrinėta N. F. Alefirenko ir jo kolegų darbuose (pavyzdžiui: Проблемы вербализации концептов...2003), lemia terminų, kurie ir yra verbalizuoti konceptai, kūrimą.

Esama kelių terminų darybos tipų.

Vienas iš labiausiai paplitusių tipų – terminų kūrimas dėstant tam tikrą autoriaus konceptą. Taip, matyt, atsitiko rašant L. Hjelmslevo Пролегомен... (apie tai rašoma J. K. Lekomcevo knygoje Введение в формальный язык лингвистики (Лекомцев 1983)).

Kitas tipas – terminų kūrimas komunikacijos procese. Ryškų pavyzdį pateikia V. P. Danilenko, kuri rėmėsi

12 Владимир Лейчик | Три возраста термина

žinomas didžiųjų fizikų Wolfgango Pauli ir Enrico Fermi pokalbio faktas: konferencijoje jie aptarinėjo galimybę, kad atomo sandaroje yra neutralių dalelių, mažesnių už neutroną; italas E. Fermi tuomet pasakė: „Pavadinkime jį [mažąjį neutroną] neutrinu“ (Даниленко 1977: 91–92).

Terminų darybos būdai išsamiai aptarti L. M. Aleksejevos mokomajame leidinyje Problemy термина и терминообразования; antrojoje šios knygos dalyje parodyta, kad šie būdai priklauso nuo formaliųjų ir turinio elementų „termino generavimo pagrindo“ eksplikavimo pobūdžio. Autorė išskiria formaliojo-turinio eksplikavimo tipą (арифметичность matematinių aibių, солнечность akies), formaliojo eksplikavimo tipą (эффективная геделёвость kalbų [pagal matematiko Gödelio pavardę], мальцевское соотношение [pagal algebros specialisto Malcevo pavardę]) ir turinio eksplikavimo tipą (дедуктика – V. A. Успенским sukurtas terminas, nagrinėjant įrodymų procesus lingvistikoje; „рамности“ principas statyboje) (pabrėžkime, kad visus šiuos „nesubrendusius“ terminus – terminoidus – autorė paėmė iš mokomojo leidinio tekstų, kuriuose dėstomos naujos teorijos!).

Be to, kaip rodo L. M. Aleksejeva, esama metaforinės eksplikacijos tipo: pagal visuotinai taikomą metaforos vartojimo būdą (plg. J. Lakoffo, M. Johnsono ir kitų šiuolaikinių mokslininkų darbus) terminas kuriamas remiantis pačių įvairiausių objektų ar reiškinių vidiniu arba išoriniu panašumu («тушение» molekulių, возмущение plazmos lauku). Kuriant terminus stebima visa metaforizacijos variantų įvairovė.

Naujų terminų kūrimui svarbios žinios apie precedentinius pasakymus, posakius ir žymenis. Metaforizuojant naujai atrastus objektus ir reiškinius, jiems įvardyti gali būti vartojami jau žinomi terminai (ir ne tik terminai); terminų srityje atsiranda daugiareikšmiškumas, kuris vėliau virsta semantine homonimija (система, структура, метод, морфология, информация ir kt.).

Kaip matome, terminai gali gimti dėstant naują koncepciją, fiksuojant ir apmąstant sukauptas žinias. Dažniausiai terminas sukuriamas komunikacijos procese. Todėl mintį, kad terminas gimsta tekste, reikėtų patikslinti: tekstu rei-

Terminologija | 2007 | 14 13

kia laikyti ne vien rišlų, užbaigtą kūrinį; čia gali būti ir dialogų, ir neužbaigtų diskusijų. Kitaip tariant, terminus generuojančio teksto sąvoka tampa gana sąlygiška.

Termino gimimo laikotarpiu jis, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, tebėra „žalias“, kartais labai netikslus; jo ilgis gali svyruoti nuo vieno žodžio iki ištisos konstrukcijos, sudarytos iš kelių įvairiais būdais susietų žodžių. Literatūroje aprašyti „terminai“, kuriuos kūrimo laikotarpiu sudaro net iki 17 žodžių (С. В. Гринев, Р. Ю. Кобрин ir kt.).

Analizuodamas tokias leksines vienetes, B. N. Golovinas pasiūlė šiuos „žalius“ terminus (tiksliau būtų sakyti „terminoidus“) vadinti šnekos terminais, skiriant juos nuo brandžių specialiųjų sąvokų pavadinimų – kalbos terminų (Головин, Кобрин 1987: 60–61). B. N. Golovino sekėjų darbuose plėtota šnekos terminų koncepcija vėliau nesulaukė palaikymo ir dabar minima gana retai. Vis dėlto specialistai turėtų užfiksuoti, kad terminai jų kūrimo ir brandos laikotarpiais iš esmės skiriasi.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad kai kurie terminai ir net ištisi jų rinkiniai lieka tam tikrų mokslininkų „nuosavybe“ ir dėl įvairių priežasčių netampa mokslinių bendruomenių ar viso mokslo dalimi. B. N. Golovinas ir N. A. Sliusareva tokius pavadinimus vadino autorinėmis terminologijomis (pavyzdžiui, Головин 1981).

Svarbu pažymėti, kad gimstant terminui dažnai sukuriamas visas terminų lizdas, semantiškai ir struktūriškai paremtas pirmuoju, anksčiausiai atsiradusiu pavadinimu: робот (pagal K. Čapeko sugalvotą terminą), роботизация, робототехника; информация (XX a. antrojoje pusėje, tikslia reikšme, užfiksuota daugelyje naujų mokslų), информатизация, информатика, информатизировать ir kt.

Tokių lizdų atsiradimas liudija, kad tam tikras terminas įžengė į brandos laikotarpį. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai vieno mokslininko darbuose arba bendraminčių mokslininkų kolektyvo darbuose susiformuoja nuosekli teorija, apmąstanti kurią nors objektyviosios ar subjektyviosios tikrovės „sritį“. Tai gali būti užbaigta teorija, ir ji suranda

14

Владимир Лейчик | Три возраста термина

savo įkūnijimą tokioje terminų visumoje, kuri pastaruoju metu pavadinta terminologine sistema (terminų sistema). Terminų sistema, priešingai nei stichiškai susiklostanti (kartais per ilgą laikotarpį) terminija, sąmoningai konstruojama jos autorių.

Kitais atvejais terminija perauga į terminologinę sistemą, kai atsiranda nauja teorija (koncepcija), galinti paaiškinti visą žinomos žinių ir (arba) veiklos srities faktų visumą. Mokslo istorijoje užfiksuota keletas panašių pavyzdžių. Tai, be kita ko, K. Linėjaus gyvūnų ir augalų taksonomija, pagal kurią nuo seno žinomi gyvi organizmai (ir augalai) buvo priskirti bendrai daugiapakopiai genčių, rūšių, porūšių ir atmainų klasifikacijai. Sukūrus K. Linėjaus taksonomiją, visi naujai atrandami gyvūnai, žuvys, paukščiai ir augalai imti vadinti pagal priimtą dvejetainę terminų sistemą (kitas dalykas, kad pastaraisiais metais K. Linėjaus taksonomija buvo kritikuojama ir kuriama iš esmės nauja loginė sistema).

Antras, ne mažiau įspūdingas pavyzdys – rusų chemiko D. I. Mendelejevo sukurta periodinė cheminių elementų sistema (dėl vienkartinio „nušvitimo“). Remiantis bendru atominių svorių skirtumo principu (šiuo metu – kiek kitokiu principu), visa iki tol žinoma medžiagų visuma buvo pajungta bendram principui, kuris leido atskirti iš vieno cheminio elemento sudarytas medžiagas nuo elementų mišinių. Nors tuo metu vartoti terminai nebuvo pakeisti, mokslininkams jau tapo žinomas skirtumas tarp vario, sidabro, viena vertus, ir bronzos bei alavo (kaip lydinių), kita vertus. Tačiau visos vėliau atrastos medžiagos imtos vadinti sisteminiais (pagal formą ir motyvaciją) pavadinimais, pavyzdžiui, remiantis geografiniu principu: francis, germanis, selenas, arba pagal mokslininko ar kito žinomo asmens pavardę: kurčatovis, mendelejevis ir pan.

Itin įdomus faktas yra ryšys tarp termino brandos ir jo atspindimos teorijos, jeigu ši teorija dar nėra susiformavusi arba tebesiformuoja. Terminologijos norminiuose dokumentuose pagrįstai teigiama, kad netikslinga imtis terminų tvarkymo ir įtvirtinimo tarnybinėje literatūroje, kol teorija, konceptai nėra nusistovėję

Terminologija | 2007 | 14

15

kurių raiška yra šie terminai (net laikomasi požiūrio, kad vieną ar kitą žymenį tikruoju terminu galima laikyti tik suformulavus teoriją / koncepciją, o iki tol tokius žymenis reikėtų laikyti terminoidais).

Galime stebėti, kaip žinių visuma formuojasi arba kaip užbaigiamas tos srities teorijos įforminimas. Mokslui žinomi žinių sistemos lūžių laikotarpiai. Tai ir T. Kuhno mokslinės revoliucijos, ir išsamiai aprašyta fizikinio žinojimo kaita (pereinamoji situacija XX a. pradžioje ir viduryje) (Мамчур 1975). Tai taip pat G. A. Javlinskio naujųjų laikų ekonomikos teorija, kurios negalima laikyti užbaigta, todėl joje esama „nesubrendusių“ terminų (Лейчик 2003), tačiau ji siekia brandos laikotarpio – ir pati teorija, ir autoriaus kuriami bei vartojami terminai.

Išsami pereigos nuo pradinių pažįstamų ir aprašomų objektų bei reiškinių žymenų prie optimalių terminų jiems įtvirtinti analizė pateikta dviejose žinomose L. L. Kutinos knygose, skirtose tokių mokslų kaip fizika, geografija, geologija, astronomija ir kt. formavimuisi Rusijoje XVIII amžiuje. Šiose knygose parodyta, kad pradiniame mokslo ir jį aiškinančių teorijų formavimosi etape tas pats objektas gali būti vadinamas ištisa sinoniminių terminų eile (įlanka – golfas – fiordas – įlanka...), kurie vėliau gali išnykti ir, kas taip pat labai įdomu, diferencijuotis pagal semantiką, kaip nutiko su minėtais ir daugeliu kitų terminų, kurie šiuo atveju prigijo skirtingos kilmės ir sandaros pakrantės jūros ruožams įvardyti.

Termino brandos laikotarpis gali būti gana ilgas, bet gali būti ir gana trumpas. Subrendusį terminą gali tekti pakeisti dėl kelių rimtų priežasčių. Pirma, mokslininkai gali rasti tikslesnį (jei norite, trumpesnį) terminą. Visų pirma nemotyvuotą, pavyzdžiui, metaforinį terminą kai kuriais atvejais pakeičia motyvuotas terminas (ukrainiečių mokslininkas T. R. Kijakas mano, kad motyvuoti terminai turi pranašumą prieš nemotyvuotus (Кияк 1988)). Antra, ateina metas keisti tam tikros žinių srities visuotinai priimtą teoriją, o naują teoriją kuriantys mokslininkai gali sukurti naujų terminų, kurie tampa naujų mokslinių konceptų verbalizavimo priemone: žr. visus genetikos terminus, prasidedančius raide

16 Владимир Лейчик | Три возраста термина

XX a. pradžios; kitais atvejais jie naudoja ir „senus“ terminus, tačiau kita reikšme. Taip atsitiko pasikeitus mokslinei paradigmai fizikos mokslų sistemoje, kai Einšteino fizika žinomoms sritims aprašyti pakeitė Niutono fiziką: terminas masė išliko, bet įgijo visiškai naują mokslinę interpretaciją. Lygiai taip pat lingvistikoje daugelis terminų išliko, tačiau dabar suprantami visiškai kitaip nei dar XX a. pradžioje: kalba po F. de Saussure’o Kurso paskelbimo, diskursas išplitus kognitologijai.

Galiausiai kognicijos raida gali būti terminų ir ištisų terminų sistemų nykimo bei išnykimo priežastis. Natūralu, kad taip nutinka, kai kuri nors teorija, koncepcija ar doktrina pripažįstama neadekvačia (neteisinga, neobjektyvia). Nepaisant pagarbos L. Hjelmslevo glossematikai,¹ daugumos mokslininkų suprastas faktinis jo doktrinos nepritaikomumas konkrečioms kalboms lėmė daugumos jo sukurtų originalių, autorinių terminų išnykimą: kenema, kenematika, plerema, plerematika, interdependencija, determinacija, konsteliacija ir t. t. Iš esmės iš visos L. Hjelmslevo terminų sistemos išliko tik du terminai: turinio planas ir raiškos planas, nes jie adekvačiai įvardija lingvistikai svarbias sąvokas.

Suformavus fizikinę šilumos teoriją (remiantis kiekybinių temperatūros matavimo metodų taikymu), nebeliko poreikio vartoti XIX a. ir daugelio ankstesnių šimtmečių terminą šaltis (šalčio sąvoka įsirašė į temperatūros matavimo skalę, kurią visiškai apima šilumos kategorija), ir terminas šaltis daugiau nebesutinkamas net tekstuose, kuriuose vartojami ir fiksuojami terminai. Tai nereiškia, kad morfema „холод“ pamiršta; ji išliko vediniuose terminuose хладоагент, холодильник ir t. t., tačiau terminą šaltis galima laikyti mirusiu.

IŠVADOS

Apibendrinant trumpą trijų termino amžių problemos aptarimą šiuolaikinių kognityviosios terminologijos tyrimų požiūriu, reikia pasakyti, kad pateiktos iliustracijos patvirtina mintį, jog terminas jungia savyje statinio vieneto, priklausančio specialiosios paskirties kalbų leksikai ir padedančio fiksuoti žinias verbalizuoto mokslinio, techninio,

Terminologija | 2007 | 14

17

ekonominio ar kitokio specialiojo koncepto pavidalu, požymius ir dinaminio kalbinio/šnekos vieneto, atsirandančio kalbėjime (kognicijos ir jos įkalbinimo procese) ir paklūstančio visiems kalbos bei šnekos elementų egzistavimo dėsningumams, būtent gimimo, brendimo ir mirties dėsningumams, požymius. Terminas yra verbalizuotas konceptas, priklausantis pažinimo ir žinių sistemai. Šiuo požiūriu jis atlieka visą verbalizuoto koncepto funkcijų kompleksą – nuo nominacijos (reprezentacijos) funkcijos iki signifikatyvinės, t. y. specialiosios sąvokos įvardijimo, funkcijos. Be to, nereikėtų pamiršti komunikacinės funkcijos: kaip parodyta, terminas dažniausiai gimsta diskurso procese ir tampa visaverčiu specialiųjų žinių vienetu būtent keičiantis informacija tarp individualių ir kolektyvinių komunikantų, kai šie komunikantai pripažįsta kalbiniam vienetui (žodžiui, žodžių junginiui) teisę žymėti arba išreikšti žinių kvantą. Pabaigoje prisiminkime žinomo lingvisto S. E. Nikitinos žodžius, kad terminas yra prasmės sankaupos vardas (Никитина 1987: 29). „Prasmės sankaupos vardo“ požymių terminas įgyja būdamas vienarūšių vienetų, sudarančių terminiją, o dažniau – terminų sistemą, visumos dalimi; tokia visuma taip pat yra žinių sankaupa, galinti vystytis, tobulėti ir, esant reikiamoms sąlygoms, išnykti.

ЛИТЕРАТУРА

Алексеева Л. М. 1998: Проблема термина и терминообразования. Учебное пособие по спецкурсу, Пермь.

Алексеева Л. М., Мишланова С. Л. 2002: Медицинский дискурс: теоретические основы и принципы анализа, Пермь.

Головин Б. Н. 1981: Типы терминосистем и основания их различения. – Термин и слово. Межвузовский сборник, Горький, с. 3–10.

Головин Б. Н., Кобрин Р. Ю. 1987: Лингвистические основы учения о терминах, Москва.

Даниленко В. П. 1967: Как создаются термины? – Русская речь, 1967, №2, с. 57–64.

Даниленко В. П. 1977: Русская терминология: опыт лингвистического описания, Москва.

Кияк Т. Р. 1988: Мотивированность лексических единиц: качественная и количественная характеристика. Диссертация <…> доктора филологических наук, Москва.

Кубрякова Е. С., Демьянков В. З., Панкрац Ю. Г., Лузина Л. Г. 1996: Краткий словарь когнитивных терминов. Под общей редакцией Е. С. Кубряковой, Москва.

Лейчик В. М. 2002: Элементы терминоведческой теории текста. – Стереотипность и творчество в тексте, Пермь, с. 63–77.

Лейчик В. М. 2003: Несложившаяся терминология формирующейся области знания и деятельности. – Научно-техническая терминология, выпуск 1, с. 13–16.

18 Владимир Лейчик | Три возраста термина

Лекомцев Ю. К. 1983: Введение в формальный язык лингвистики, Москва.

Лопатин В. В. 1973: Рождение слова: Неологизмы и окказиональные образования, Москва.

Мамчур Е. А. 1975: Проблема выбора теории: К анализу переходных ситуаций в развитии физического знания, Москва.

Никитина С. Е. 1987: Семантический анализ языка науки: На материале лингвистики. Проблемы вербализации концептов в семантике языка и текста. Материалы Международного симпозиума, Волгоград, 22–24 мая 2003. В 2 частях. Тезисы докладов, Волгоград.

Guilbert L. 1975: La créativité lexicale, Paris.

Leitchik V. M. 2004: Elements of Terminological Text Theory. – Russian Terminology Science (1992–2002), Vienna, p. 368–386.

TRYS TERMINO AMŽIAUS TARPSNIAI

Remiantis naujausiais požiūriais, terminas apibūdinamas kaip statiškas specialiosios kalbos vienetas, atliekantis specialiųjų žinių fiksavimo funkciją, ir kaip dinamiškas vienetas, atsirandantis pažinimo procese kaip verbalizuota sąvoka. Bet kuris terminas savo gyvavimo laiku pereina tris tarpsnius. Pirmasis tarpsnis – termino atsiradimas (paprastai šnekoje (tekste)), kai jis dar gali būti netobulas (yra keletas terminų atsiradimo būdų). Antrasis tarpsnis – branda, kai terminas yra tam tikrą sritį atspindinčios terminų sistemos vienetas. Trečiasis tarpsnis – išnykimo laikotarpis, kai terminas išnyksta iš vartosenos (paprastai tai įvyksta, kai tam tikrą pažinimo sritį apibūdinančią teoriją pakeičia kita).

THREE AGES OF A TERM

In accordance with the modern views, a term is described as a static unit of a certain language for specific purposes that serves the function of fixation of specific knowledge as well as a dynamic unit that appears in the process of cognition as a verbalized concept. During its existence any term passes through three stages. The first stage is the birth of a term (usually in the process of speech), when it can be incomplete in its quality (there are several types of term-forming). The second stage is the period of adolescence, when a term is a unit of some terminological system that reflects certain sphere of knowledge. The third stage is a period of dying, when a term is excluded from the usage (as a rule that happens when the theory that described this particular sphere of knowledge is substituted by some other).

Gauta 2007-11-10

Владимир Моисеевич Лейчик

Государственный институт русского языка им. А. С. Пушкина (Москва)

Улица академика Волгина, д. 6, 117485, Москва, Россия

Эл. почта домашняя: [email protected]

Terminologija | 2007 | 14

19