Page 1ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ
Instituto da Língua Lituana
ID ORCID: orcid.org/0009-0003-4998-9657
ÁREAS DE INVESTIGAÇÃO: semântica lexical, etnolinguística, linguística cognitiva.
DOI: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.08
DESIGNAÇÕES DA GALINHA, DO GALO E DO PINTAINHO NA LÍNGUA LITUANA E A SUA MOTIVAÇÃO
PALAVRAS-CHAVE: motivação, sinónimo, zoonímia, galinha, galo, pintainho.
RESUMO
Analisadas sob uma perspetiva semasiológica, as designações lituanas da galinha, do galo e do pintainho constituem um subgrupo numeroso do grupo temático dos zoonímios: foram registadas cerca de 200 lexemas, sem hiperónimo comum, em diversas fontes lexicográficas explicativas, dialetais e especializadas. Consideradas sob uma perspetiva onomasiológica, as designações motivadas representam 98% das lexemas estudadas. O artigo analisa de forma abrangente as designações lituanas da galinha, do galo e do pintainho, considerando-as unidades lexicais capazes de transmitir a categorização da ave designada, a sua relação com outras realidades e a perspetiva do falante. A análise sistemática das lexemas estudadas evidencia traços conceptuais de várias categorias: axiológicos, cognitivos, associativos e etnoculturais.
RESUMO
Do ponto de vista semasiológico, os nomes lituanos para galinha, galo e frango formam um rico subgrupo do grupo temático dos zônimos: foram identificados cerca de 200 lexemas sem um hiperônimo comum em diversas fontes lexicográficas explicativas, dialetais e especializadas. Do ponto de vista onomasiológico, os nomes motivados correspondem a 98 por cento dos lexemas estudados. O artigo analisa de forma abrangente os nomes de galinha, galo e frango na língua lituana, abordando-os como unidades lexicais capazes de transmitir a categorização da ave assim denominada, sua relação com outras realidades e a perspectiva do falante. A análise sistemática dos lexemas estudados evidencia várias categorias de traços conceptuais: axiológicos, cognitivos, associativos e etnoculturais.
156
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 2INTRODUÇÃO
A galinha, o galo e o frango são parte integrante do folclore e da fraseologia lituanos (Jasiūnaitė 2010: 322–323). Os nomes dessa ave doméstica deixaram marcas em topônimos (Balsys 2020: 21), nas denominações de plantas (Gritėnienė 2006), cogumelos (Lubienė 2015), características físicas e mentais humanas (Rosinienė 1990; Eigirdienė 2016) e fenômenos naturais (Dundulienė, Ščmeliovas 1979: 122; Jasiūnaitė, Konickaja 2003: 47–48). Os nomes de animais são analisados com maior frequência como domínio-fonte de metáforas conceptuais (Būdvytytė-Gudienė et al. 2014), mas estudos na direção inversa, isto é, aqueles que revelariam com que realidades os animais são associados no processo de nomeação, são raros (Smetona 2015; Šalaviejūtė 2022).
A sistematização onomasiológica dos zônimos recebe pouca atenção. Os problemas relacionados à abrangência, às relações sistemáticas e à motivação de algum grupo temático são raramente investigados por pesquisadores do léxico lituano e de outras línguas. Dá-se mais atenção à fraseologia e às metáforas conceptuais de zônimos específicos (Nilsen 1996; De la Cruz Cabanillas, Martínez 2006; Goatly 2006; Górecka-Smolińska, Kleparski 2011 e outros).
O objeto deste estudo são os nomes de galinha, galo e frango do grupo temático de zônimos da língua lituana. Os nomes são abordados como unidades lexicais capazes de transmitir a categorização da ave assim denominada, sua relação com outras realidades e a perspectiva do falante.
O objetivo do estudo é examinar as relações semânticas entre os nomes lituanos de galinha, galo e frango e identificar os traços conceptuais que eles representam. Para alcançar esse objetivo, são propostas as seguintes tarefas: 1) recolher, em diversos dicionários da língua lituana, os zônimos que designam galinha, galo e frango; 2) determinar a abrangência dos subgrupos temáticos dos nomes de galinha, galo e frango; 3) agrupar os nomes de galinha, galo e frango em séries de sinônimos; 4) determinar, de forma sincrônica, a proporção entre lexemas motivados e não motivados; 5) identificar as relações semânticas entre os lexemas e os traços conceptuais que elas representam.
A análise adota a prática metodológica da investigação linguística integrada, na qual os traços semânticos dos membros de um grupo temático são determinados mediante o estudo dos lexemas nos níveis semasiológico e onomasiológico. Os traços semânticos semasiológicos e onomasiológicos dos lexemas são também considerados traços característicos do conceito nomeado. Sob a perspectiva da semântica cognitiva, o significado é uma parte atualizada do conceito; assim, cada nomeação reflete determinados traços do conceito (característicos do conceito) (Gudavičius 2009: 51).
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
157
Page 3A análise é realizada segundo o princípio concêntrico, examinando o sistema linguístico a partir dos seus níveis mais básicos. As lexemas potenciais são selecionadas de várias fontes. Os nomes selecionados são agrupados em séries de sinónimos1, determinando-se assim a categorização mais específica do conceito em questão que se encontra registada no sistema lexical. São examinadas as relações semânticas das lexemas (hiperonímicas–hiponímicas, co-hiponímicas, derivacionais e polissémicas). A análise das relações sintagmáticas é utilizada como complemento.
Parte-se do pressuposto teórico de que o estudo das relações paradigmáticas é uma forma fiável de identificar algumas características do conceito em análise (cf.: Bartmiński 2010: 119–122; Rutkovska ir kt. 2017: 31; Bogdzevič 2019: 69).
A principal fonte dos nomes analisados é o Dicionário da Língua Lituana (LKŽe). Os dados foram complementados com os do Dicionário da Língua Lituana Contemporânea (DLKŽ8e), do Dicionário da Língua Lituana Padrão (BLKŽ) e de 13 dicionários dialetais2, que representam os dialetos samogitiano, alto-aitiano meridional, alto-aitiano ocidental e alto-aitiano oriental. Recorreu-se também a publicações eletrónicas que apresentam sistematicamente o léxico da língua lituana: o Dicionário Sistemático da Língua Lituana (SistŽe) e o Dicionário de Sinónimos (SŽe).
A primeira tarefa consiste em determinar quantos nomes de uma mesma ave (lat. Gallus gallus domesticus, lit. naminė višta) existem no sistema da língua lituana. Com base nos dados das fontes lexicográficas examinadas, pode afirmar-se que o grupo em estudo inclui cerca de 200 lexemas3 (incluindo variantes formais4).
A análise das relações sistémicas e dos vínculos semânticos revelou que não existe, no sistema da língua lituana (fora da linguagem científica), um hiperónimo comum para designar a ave em questão. O núcleo do grupo temático é constituído por três co-hipónimos: a fêmea (višta), o macho (gaidys) e a cria (viščiukas). As suas relações semânticas, estabelecidas com base nas definições, evidenciam duas características conceptuais distintivas: o sexo e a idade.
1 O artigo não aborda questões teóricas de sinonímia. Distinguem-se sinónimos lexicais e derivacionais. Entende-se por sinónimos lexicais os sinónimos não cognatos que têm o mesmo significado ou um significado próximo. Chamam-se sinónimos derivacionais os sinónimos cognatos que apresentam afixos derivacionais diferentes (no artigo, incluem-se também os diminutivos).
2 Ver a lista de fontes.
3 O artigo apresenta apenas uma estimativa aproximada da abrangência dos subgrupos temáticos dos nomes da galinha, do galo e do pintainho. Não foram incluídos na investigação lexemas de significado incerto. As formas polissémicas registadas nos dicionários foram desdobradas em lexemas monossémicos, por exemplo: koplūnas 1 ‘galo castrado’, koplūnas 2 ‘galinha que não põe ovos’, viščiukė 1 dim. ‘galinha’, viščiukė 2 ‘galinha jovem, pequena ou já crescida’.
4 A variabilidade formal das lexemas foi determinada com base na análise fonética, acentual e morfológica da sua estrutura.
158 BENDRINĖ KALBA | 96
Page 4Constatou-se que esses três equônimos têm variantes formais, sinônimos derivacionais e lexicais. A série mais extensa de sinônimos derivacionais e lexicais é a dos nomes da galinha (50%), seguida pelas séries menores dos nomes do pintinho (30%) e do galo (20%).
A análise onomasiológica ajuda a reconstruir sistematicamente (em uma escala maior e mais abstrata) a imagem do mundo na língua. Os traços semânticos evidenciados pela análise linguística complexa são gradualmente agrupados em categorias cognitivas básicas. O inventário das categorias básicas (primitivos semânticos, moléculas semânticas) é estabelecido com base nas contribuições de outros pesquisadores (Wierzbicka 2013; Goddard, Wierzbicka 2014; Goddard 2018) e no material analisado.
No artigo, optou-se metodologicamente por discutir os nomes segundo suas relações semânticas. A estrutura onomasiológica dos nomes da ave em questão é descrita dividindo-os em subgrupos temáticos menores de nomes da galinha, do galo e do pintinho5. Procura-se evidenciar seus principais traços conceituais diferenciais e/ou comuns.
1. NOMES DA GALINHA
1.1. ŠŽe apresenta uma série sinonímica de 3 nomes: vištà, pūtė, pūlė. SistŽe indica uma série de 13 sinônimos: vištà, vištáitė, viščiõtė, pūtė, pūlė, vištapaláikė, perėkšlė, perėklė, kvàksė, kvàkšė, kvakšlė, kvarkšlė, kverkšlė. Com base nos dados das fontes lexicográficas consultadas, a galinha é nomeada de maneiras muito variadas no sistema da língua lituana. As fontes lexicográficas registram cerca de cem (95) lexemas usados para nomear a galinha.
O lexema vištà — termo dominante do grupo temático dos nomes da galinha — é definido nos verbetes de dicionários explicativos como ‘ave doméstica criada para obter ovos e carne (Gallina)’ LKŽe, DLKŽ8e, DnŽ 555, DrskŽ 465, DvŽ II 538, KzRŽ II 514, KpŽ IV 888, LzŽ 290, PPAŽ II 782, ŠVŽŽ II 459, ZnŽ III 692, ZtŽ 779, e como ‘ave da família dos faisões, criada para obter ovos, carne e penas (Gallus gallus domesticus)’ VdškŽ 901, por exemplo: Vištas laiko, tų kiaušinių – tik valgýk LKŽe; Vištų turu dvidešimt, tai kiaušinukų turu LKŽe; Va ligonį turiu, tai vištą papjausiu LKŽe; Pasipjaudavai vištą, tai kai obuoliukas – taukų pilna LKŽe; Žąsies mėsytė ne toki skani kaip vištýtės, vištýtės skanesnė LKŽe; Meisos kaip iš vištos LKŽe.
5 É difícil justificar a inclusão de todos os membros do grupo temático em um subgrupo mais específico, devido à difusão de fronteiras característica do sistema léxico-semântico.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
159
Page 5O lexema vištà pertence ao tipo de nominação não motivada6. Quanto à sua integração no sistema da língua, é um lexema de nominação interna, pertencente à camada cronológica do báltico oriental. Como indicam os estudos etimológicos, a origem do lexema é incerta. A interpretação clássica aponta como traço de motivação etimológica ‘aquela que é doméstica’. O nome da fêmea da ave doméstica, característico apenas do lituano e do letão (cf. let. vista), tem sido relacionado ao antigo indiano viç- ‘casa’ e ao indo-europeu *u̯eik̑-: u̯ik̑- ‘casa, povoado’, reconstruindo assim a evolução semântica: ‘casa’ → ‘ave doméstica’ → ‘galinha’ (Buck 1949: 176; LEW 1266; Sabaliauskas 1990: 153; SEJL 2057).
Todos os outros nomes da galinha registrados pertencem ao tipo de nominação motivada. A maior parte dos nomes motivados é constituída por léxico dialetal.
1.2. Primeiro grupo – derivados sinonímicos (25).
Os sinônimos derivacionais de galinha são marcados axiologicamente. A conotação positiva reflete-se em derivados com sufixos diminutivos7: viščiukė 1 DvŽ II 538, viščiūtė 1 LKŽe, DvŽ II 538, vištaitė 1 PPAŽ II 783, DvŽ II 539, LzŽ 290, vištėlė 1 LKŽe, DLKŽ8e, DvŽ II 539, ŠVŽŽ II 459, VdškŽ 901, vištūkė 2 PPAŽ II 783, vištytė / vištytė 2 DvŽ II 540, VdškŽ 901, vištyka 1 LKŽe. Por exemplo: Ot gera viščiūtė! LKŽe; Graži viščiūtė LKŽe; Tai graži vištaitė: stora, mažiukė, galva raudona LKŽe.
Alguns derivados com sufixo e um composto denominam uma galinha jovem, já crescida, mas ainda não totalmente adulta, e destacam a característica conceptual da idade da galinha: característica etária:franguinha LKŽe, VdškŽ 900, franguinha LKŽe, KltŽ 410, KpŽ IV 884, franguinha 2 LKŽe, DvŽ II 538, franguinha 2 LKŽe, franguinha 2 LKŽe, DLKŽe, DrskŽ 465, DvŽ II 539, KzrŽ II 514, ZnŽ III 692, franguinha LKŽe, KrtnŽ 489, franguinha 2 ZtŽ 780, meia-franga LKŽe, DLKŽe, ŠVŽŽ II 118. Por exemplo: A franguinha ainda é bem pequena, mas a jovem já é quase uma galinha LKŽe; Vamos ficar com todas as franguinhas; talvez sejam melhores do que as mais velhas LKŽe; Criei doze franguinhas e um galo LKŽe; Vai crescer e será uma galinha poedeira LKŽe; Já tenho uma boa meia-franga, em breve começará a pôr ovos LKŽe. Outros sinónimos derivados de galinha têm conotação negativa (nas definições dos dicionários, assinalada pela abreviatura pejor.); denominam uma galinha má, imprestável: galinha ruim LKŽe, galinha ruim LKŽe, KpŽ IV 890 / galinha ruim LKŽe, KrtŽ 489. Por exemplo: As galinhas ruins comem [beterrabas] — não há cerca LKŽe; Essas galinhas ruins escavaram o jardim todo LKŽe.
6 Dėl terminų nemotyvuotoji ir motyvuotoji nominacija plačiau žr. Lubienė 2015: 24–25.
7 O sufixo diminutivo é um indicador de axiologia no nível onomasiológico, mostrando que o lexema tem uma característica axiológica e se distingue do termo dominante da série sinonímica. Devido à produtividade dos derivados com sufixos diminutivos, a série sinonímica é aberta.
160
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 61.3. Segundo grupo – sinônimos lexicais (65). A maioria deles apresenta características semânticas e conceptuais diferenciais, que se destacam sobretudo no nível onomasiológico. Todos os sinônimos lexicais de galinha são palavras motivadas; sua estrutura onomasiológica registra certas características semânticas, e por isso são agrupados na série sinonímica de acordo com essas características.
Uma grande parte dos sinônimos lexicais de galinha consiste em denominações cuja estrutura semântica e onomasiológica registra uma característica acústica própria desta ave (25). No nível semântico, a característica conceptual de produção de sons é geralmente própria das denominações da galinha que está chocando ou pondo ovos. O inventário de motivadores lexicais é composto por verbos onomatopaicos que têm o sema de um som não sonoro: kàrkti, kiŕkti, kudakuóti, kvachtúoti, kvaǧždėti, kvaksėti, kvaŕkti, kverǩšti. Por exemplo: Kudėkuoja kudėkuoja višta i nieko nesudeda LKŽₑ; Kudakuoja lyg višta, pirmą kiaušinį padėjus LKŽₑ; Kvaksi kaip višta perūkslė LKŽₑ; Vištà kvaksi peret LKŽₑ; Vištà kvarkščia, tai pasisodink žąsiokų LKŽₑ; Kaip ir višta – vis kirksi ir kirksi LKŽₑ; Kaip perekšlė višta – kvakši i kvakši be sveikatos LKŽₑ; Nūmet nėra kiaušų – visos kvaktūkos LKŽₑ; Kvachtuoja vištà. Jau ana kap kvachtuoja, nori mažų vaikelių ZtŽ 336. A estrutura onomasiológica das denominações da galinha registra os sons emitidos característicos desta espécie etnozoológica: °karka LKŽₑ8, kudākė LKŽₑ, kudãkšlė, kudakūtė, kvaǧdė, kvàksė LKŽₑ; DLKŽ₈ₑ, kvaksūnas LKŽₑ, DrskŽ 179, kvãksė LKŽₑ, SŽₑ, KpŽ II 547, kvakšlė, kvaktūkė LKŽₑ, ZtŽ 336, DvŽ I 329, kvaktūtė DvŽ I 329, kvaktuchà9 ZtŽ 336 / kvaktukà LKŽₑ, DvŽ I 329, kvárkė, kvárkšė, kvarkšlė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KpŽ II 549, kvarkštuólė, kverkšlė LKŽₑ, DvŽ I 330, kverkštùkė, kirklà / kirklà LKŽₑ. Por exemplo: Nekenčiu šitos kudãkšlės: kad tik kas suskreb(a)us, tai ir kudokauna DvŽ I 329; Kvaktūkė kvaksi, ir vištėliai klauso jau jos LKŽₑ; Kvachtuchà kvachtúoja ZtŽ 336.
Outros sinônimos lexicais com característica acústica são motivados por onomatopeias de chamamento da galinha. O inventário de motivadores lexicais é composto por invocativos10 pùl, pùle, pùt. Em geral, são sinônimos carinhosos, de conotação positiva ou neutra: pùle LKŽₑ, SŽₑ, pùtė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KzRŽ II 143, ZnŽ II 509, KpŽ III 401, VdškŽ 637 / putià LKŽₑ, pùtkė LKŽₑ, putýtė
8 O sinal ° marca os lexemas que aparecem sem acento no dicionário.
9 Está relacionada ao eslavismo kvachtúoti, -úoja, -ãvo ‘coaxar’, usado nos dialetos, ZtŽ336. Quando o motivador lexical do tema de motivação é um empréstimo, considera-se que o motivaema é motivado (cf. Lubienė 2015: 169).
10 Invokacija – naminių paukščių ir gyvulių šaukimo ar varymo garsai (Zabarskaitė 2009: 92).
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 161
Page 7LKŽe, KrtŽ 331, VdškŽ 637. Por exemplo: Pul, pul, mano piliùte! LKŽe; Pùtės, pučiùtės, put, put, put! LKŽe.
Na estrutura semântica e onomasiológica dos nomes da galinha, um lugar importante cabe à aparência da ave. No centro da estrutura semântica e onomasiológica desses nomes estão as características conceptuais da morfologia corporal da galinha, mais precisamente, da plumagem e da constituição do corpo.
Cinco sinónimos lexicais designam a galinha com base na característica conceptual das faces cobertas de penas. A semântica dos lexemas e dos motivadores lexicais destaca a imagem da galinha com patilhas: bakuõtė LKŽe (< × bãkai «patilhas»), papučiõkė LKŽe / papučõkė LKŽe (< papučõkai «patilhas da galinha»), papùrka «galinha com patilhas» LKŽe, papùžė «galinha com patilhas» LKŽe, apúokas «galinha com as faces cobertas de penas» LKŽe (< apúokas2 «pelos da parte inferior, subpelo, penugem»). Por exemplo: Kokios gražios tos papučiõkės! LKŽe; Papùžės – su barzdoms – geriau deda, kai didskiauterės LKŽe.
No centro da estrutura onomasiológica de outros cinco sinónimos lexicais está a característica conceptual do topete: kuõdė LKŽe, KzRŽ I 406, kuõdena LKŽe, kuõdinas LKŽe, kuodùtė LKŽe, kuoduõtė / kuoduõčė ŠVŽŽ I 352. Por exemplo: Kuoduõtės y[ra] su kuodais tokes ŠVŽŽ I 352; Su kuodu jei bus višta kuoduõčė ŠVŽŽ I 352; Kuoduõčės vištos abi su kepurėm ŠVŽŽ I 352.
A estrutura onomasiológica de vários sinónimos lexicais regista a característica conceptual das penas fofas, eriçadas, cobertas de penas ou desalinhadas: drìškė LKŽe, spùrė LKŽe, šiùrpa LKŽe, pùrė LKŽe, °rażokė LKŽe, tùbòtė LKŽe.
Há nomes específicos para a galinha de cauda curta e aparada: kirptùkė LKŽe, kuksà LKŽe, stùmplė LKŽe; para a galinha de patas curtas: lùtė LKŽe, lutìkė LKŽe, latùkė LKŽe / °letukė LKŽe.
Há também casos de expressão metafórica da morfologia corporal da galinha, por exemplo: o sinónimo lexical da galinha čėmpė LKŽe está associativamente ligado à imagem das patas emplumadas da galinha e do calçado de malha feito de fios; a associação entre a crista da ave e um arbusto está registada nos nomes krūminagalvė «galinha com crista arbustiva» LKŽe, rožėtskiauterė LKŽe.
Outro grupo é constituído pelos nomes cujos motivadores lexicais designam a galinha com base na característica da cor das penas: gegužėtė LKŽe, geltõnė LKŽe, kanãpė LKŽe, raibė LKŽe, raibùkė LKŽe. Metaforicamente, a plumagem mosqueada é expressa por zeziùlė «galinha mosqueada, de penas cor de cânhamo» LKŽe (< zeziùlė, zeziùlka «cuco» ZtŽ 790).
Características cinésicas são próprias dos sinónimos klùkštė «galinha que cacareja» LKŽe, gužùtė «galinha perseguida» LKŽe, pagùžėlė «galinha que se agacha rapidamente» LKŽe,
162
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 8tūpškė ‘galinha afável’ LKŽₑ, traço psicoc inético – pasiūtvištė ‘galinha intrometida’ LKŽₑ, pagėdvištė ‘galinha imprestável, que causa danos’ LKŽₑ.
Uma grande parte dos nomes de galinha é constituída por lexemas cuja estrutura semântica e onomasiológica registra funções características dessa ave doméstica. Os nomes permitem distinguir três funções principais da galinha: pôr ovos, chocar e proteger e cuidar dos filhotes.
O traço conceptual das funções de pôr (ou não pôr) ovos e de chocar é registrado explícita e implicitamente em vários sinônimos lexicais: dedėklė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, BLKŽ, ŠVŽŽ I 110, ZnŽ I 253, KltŽ 42 / dedėklė LKŽₑ, gaidvištė LKŽₑ, koplūnas 2, nedėklė LKŽₑ, perėklė / perėklė LKŽₑ, DLKŽₑ, SŽₑ, KrtŽ 292, ŠVŽŽ II 49, KzRŽ II 72, ZnŽ II 375, perėkšlė / perėkšlė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KzRŽ II 72, VdškŽ 544, KrtŽ 292, ZnŽ II 375, KpŽ III 146, KltŽ 210, periūkšlė LKŽₑ / periūkšlė LKŽₑ, peruokšlė LKŽₑ. Por exemplo: Uma galinha tão boa para pôr ovos — dedėklė, é uma pena vendê-la LKŽₑ; Ora trazia umas duas dúzias de ovos, ora uma galinha velha que não punha LKŽₑ; Talvez tenhas uma galinha choca; eu gostaria de chocar alguns pintinhos LKŽₑ; A perėkšlė está bem acomodada sobre os ovos LKŽₑ; Não há galinhas perūkšlės, não querem chocar LKŽₑ; [A galinha] não põe — provavelmente será gaidvištė LKŽₑ; A nossa galinha de topete, koplūnas, não pôs um único ovo LKŽₑ.
Um pequeno grupo é formado por nomes que designam a galinha que põe ovos moles ou pequenos: lėjikė LKŽₑ, lėjūkė LKŽₑ, minkštpautė LKŽₑ, pliūrė / pliūrė LKŽₑ, ŠVŽŽ II 81; kliurkė LKŽₑ, značkinė LKŽₑ (< značkas ‘ovo de galinha muito pequeno, ovo anão’). Por exemplo: A galinha lėjūkė pôs ovos sem casca LKŽₑ; Uma galinha põe ovos — põe sem membrana LKŽₑ; Que desgraça aconteceu por aí, que as galinhas põem ovos sem casca LKŽₑ.
O traço da função de proteger e cuidar dos filhotes é registrado nos níveis onomasiológico e sintagmático: čakōlinė ‘galinha que conduz os kakoliai (pintinhos)’ LKŽₑ, vištōlinė ‘galinha que conduz pintinhos’ LKŽₑ (< vištōlis ‘pintinho’), vaikveda LKŽₑ. Por exemplo: A mãe é como uma čakōlinė — por seu filho daria qualquer coisa LKŽₑ; A nossa vištōlinė já saiu a conduzir os pintinhos LKŽₑ; Essa vaikveda tanto conduz os pintinhos como põe ovos LKŽₑ; Outra galinha nem sequer deixa os corvos criarem os filhotes LKŽₑ; E a galinha defende os seus próprios filhotes LKŽₑ.
Há poucos outros nomes. Neles, atualiza-se o traço conceptual locativo da galinha que põe e choca ovos em segredo: paslaptinė LKŽₑ, slapė LKŽₑ, slaptūnė LKŽₑ, slapūkė LKŽₑ, KpŽ III 751, slapikė LKŽₑ, DrskŽ 334. Por exemplo: Essa slaptūnė já está pondo ovos em algum lugar entre os arbustos LKŽₑ. Também se atualiza o traço conceptual temporativo do momento atípico da eclosão: balandinikė ‘galinha que nasceu em abril’ LKŽₑ.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
163
Page 91.4. A abundância de lexemas, sua estrutura semântica e onomasiológica e os traços conceptuais próprios da ave nomeada que vieram à tona permitem afirmar que a galinha ocupa um lugar importante na etnozoonímia lituana. Os nomes analisados destacam as principais funções da galinha: pôr ovos, chocar e proteger e cuidar dos filhotes. O sinonimismo e a abundância de nomes axiologicamente marcados revelam a necessidade dos usuários do sistema da língua lituana de nomear galinhas de aparência ou comportamento não prototípicos, ou que desempenham mal suas funções.
2. NOMES DO GALO
2.1. O ŠŽe apresenta uma série de sinônimos com 4 nomes: gaidỹs ‘macho da galinha’, kakarikõnas coloquial ‘epíteto do galo’, kakarykõrius coloquial, sketrõnas coloquial ‘galo de pernas abertas’. O SistŠŽe indica uma série de 8 sinônimos: gaidỹs, kakarikõnas, kakarykõrius, kakariėkas, sketrõnas, skiauteris, kaplõnas, koplūnas. Nas fontes lexicográficas foram encontrados 30 lexemas invariantes para designar o galo.
A forma dominante da série de sinônimos é o lexema de uso geral, normativo e axiologicamente neutro gaidỹs LKŽe, DLKŽ8e, BLKŽe, ŠŽe, DnŽ 483, DrskŽ 90, DvŽ I 156, PPAŽ I 258, KzRŽ I 202, KltŽ 66, KpŽ I 576, LzŽ 74, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, ZnŽ I 393, ZtŽ 191, VdškŽ 170. No centro da estrutura onomasiológica está a função acústica do canto do galo, por exemplo: Os galos começam a cantar, não me deixam dormir LKŽe; Se o galo canta durante o dia depois do meio-dia, o tempo vai mudar LKŽe; O galo canta antes da chuva KpŽ I 576.
2.2. A forma dominante da série de sinônimos, gaidỹs, tem sinônimos derivados (12). São derivados diminutivos axiologicamente positivos e meliorativos, com os sufixos -elis, -(i)ukas, -utis11: gaidẽlis DLKŽ8e, DvŽ I 156, KltŽ 66, LzŽ 74, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, VdškŽ 170, gaidelùkas ZtŽ 191, gaidùkas 1 DLKŽ8e, DvŽ I 157, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, ZtŽ 191, gaiduliùkas VdškŽ 171, gaidùtis PPAŽ I 258, gaidžiùkas 1 DLKŽ8e, DvŽ I 157, KltŽ 66, ZtŽ 191. Por exemplo: Ah, meu gaidùti, irmãozinho, que voz bonita tens, como és feliz LKŽe; O galo malhado, o galo malhado, protegia muito bem as galinhas — era um gaidùkas muito bom PPAŽ I 258; Que gaidžiùkas bonito é o teu KltŽ 66. Outros derivados com sufixos diminutivos designam um galo já crescido, com cerca de metade do tamanho adulto: gaidùkas 2 BLKŽ, gaidžiõkas KltŽ 66, VdškŽ 171, gaidžiùkas 2 BLKŽ, ŠŽe, gaidžiùkštys KpŽ I 577, gaidėnas LKŽe. Outros sinônimos derivados do galo designam
11No artigo são apresentados os diminutivos atestados nos dicionários.
164
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 10designam um galo de má qualidade, inútil, e têm conotação negativa: gaidpalaikis KrtŽ 97 / gaidžiapalaikis / gaidžiapalaikis LKŽ / gaidžiapalaikys KpŽ I 577. Ex.: Vykit tą gaidžiapalaikį iš priemenės! LKŽₑ.
2.3. Em relação ao termo dominante da série de sinônimos, os outros sinônimos são lexicais (17). Apenas três denominações lexicais de galo são imotivadas: designam um galo castrado e, nos níveis semântico e sintagmático, testemunham a função reprodutiva do galo:°kaplonas (pol. kapłon) LKŽₑ, koplūnas 1 (pol. kapłun) LKŽₑ, kapaūnas (al. Kapaun) LKŽₑ. Ex.: Kiba tas mūsų gaidys koplūnas: ant 20 kiaušinių apleidau vištą – tik keturi užversti LKŽₑ.
A estrutura onomasiológica de quatro denominações de galo registra a característica acústica do canto do galo: kakariėkas LKŽₑ, kakarikōnas LKŽₑ, ŠŽₑ, kakarykōrius LKŽₑ, ŠŽₑ, kudōkas LKŽₑ. Ex.: Mūs kakariėkas gražiai gieda LKŽₑ; Pragydo kakarykorius dvaro kieme LKŽₑ.
Além dos exemplos da língua em uso, duas denominações invariáveis de galos que esvoaçam e brigam são atestadas: skėtrōnas / sketrōnas LKŽₑ, skėtriniñkas LKŽₑ. A imagem de um galo em luta é complementada por exemplos do nível sintagmático: Nesutinka, kapojas gaidžiokai KpŽ I 577; Kruvinai susimušdavo dėl panų, baisiausias karas eina, kaip gaidžiai kruvinom skiauterėm KpŽ I 577; Kam čia pijokų reikia, mušasi kaip gaidžiai ZnŽ I 393; Turėjau gaidžiokus, tai kapodavos, kapodavos KltŽ 66; Gaidys gina savo kiemą ZnŽ I 393.
A cadeia de seis sinônimos lexicais mostra que, no sistema de denominações de galinha e galo, o marcador de distinção de sexo é não só a raiz (formação supletiva), mas também o sufixo: pūtinas LKŽₑ, pučiūkas 2 LKŽₑ, putōkas VdškŽ 637, putōnas LKŽₑ, putūkas 2 LKŽₑ, vištinas LKŽₑ. Ex.: Pūtinas su putėm ant kiemo LKŽₑ; Išėjo pučiūkas su pučiute medžian riešutaut LKŽₑ; Visos vištos yra, o putōkas kur? VdškŽ 637; Režia mergai sparnu kaip putūkas apie vištą LKŽₑ. As relações derivacionais (fêmea → macho) atestam que, no sistema de denominações da ave em questão, a galinha ocupa o topo da hierarquia etnozoolonímica: Vištas šeškas išpjovė, tik gaidį ant juoko paliko KpŽ I 576.
Na língua lituana, o galo que apresenta características de galinha (e a galinha que apresenta características de galo) tem denominações invariáveis próprias: višgaidis LKŽₑ, DnŽ 444, ŠVŽŽ II 459 / vištgaidis LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, KrtŽ 489, ŠVŽŽ II 459 / vištagaidis LKŽₑ. Ex.: Buvau pasilikus gaidį, paskui pasirodė, kad višgaidis LKŽₑ; Reiks pjaut tą vištagaidį – giesta, giesta LKŽₑ; Palikau gaidį, bet negieda, tai kam man tą vištagaidį laikyti LKŽₑ; Šitas, ma[n] rodos, višțgaidis, kiaušinių nebededa LKŽₑ. A lexema ātplikis ‘višṭgaidis’ LKŽₑ pode
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
165
Page 11estar associada ao verbo atplĭkti ‘perder as penas’, por exemplo: Gaidys atplikis – negieda, vištų neveiza LKŽe. Embora o motivador lexical explicite a perda das penas, presume-se que o exemplo citado também seja relevante devido à motivação cultural. O motivador lexical atplĭkti tem expressão implícita: akys išpliks ‘será uma vergonha’; dantis išplĭkti ‘passar por um dissabor, sentir vergonha’. A lexema atplikis não só transmite informação conceptual sobre o galo, como também implica informação sobre uma norma etnocultural e social: quem apresenta características do sexo oposto é avaliado negativamente; ser diferente é uma vergonha (ver Šalaviejūtė 2022: 107).
2.4. A análise onomasiológica das denominações de galo permitiu determinar o conjunto das características conceptuais mais importantes. O conjunto de traços semânticos identificados no plano da língua permite reconstruir as funções mais importantes do galo, que refletem sua imagem conceptual acústica, estética e reprodutiva.
3. NOMES DO PINTINHO
3.1. SŽe apresenta uma série de 9 sinônimos: viščìukas ‘filhote de galinha’, vištùkas, vištẽlis, vištýtis, cipùkas, cipùlis, putùkas, putùlis, tikùlis. SistŽe indica uma série de 13 sinônimos: viščìukas, viščìokas, vištùkas, vištẽlis, vištýtis, cipùkas, cipùlis, cipuliùkas, putùkas, putùlis, tikùlis, gaidžiùkas, gaidùkas. Das fontes lexicográficas foram selecionadas 55 formas invariantes para designar o pintinho.
O termo principal da série de sinônimos é o lexema viščìukas LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, DnŽ 555, DrskŽ 465, DvŽ II 538, KltŽ 410, KpŽ IV 884, KzRŽ II 513, PPAŽ II 782, ZnŽ III 691, ZtŽ 779, VdškŽ 900. Ex.: Havia vinte pintinhos e dez galinhas LKŽe; A galinha choca os pintinhos LKŽe; Os pintinhos são pequenos, ainda não conseguem comer grãos LKŽe; Sem pintinhos não é bom, e com pintinhos também há problemas LKŽe; De duas galinhas, apenas sete pintinhos eclodiram LKŽe.
3.2. O primeiro grupo é o dos sinônimos derivados (21). As fontes lexicográficas registram muitos sinônimos derivados axiologicamente neutros para viščiùko, filhote de galinha: vištãtitis LKŽe, DvŽ II 539, LzŽ 290, vištãlis LKŽe, vištẽlis / vištelis / vištẽlis / vištẽlys LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, DrskŽ 466, DvŽ II 540, KpŽ IV 890, LzŽ 290, PPAŽ II 783, ZnŽ III 693, ZtŽ 779, vištýnas LKŽe, DrskŽ 466, vištýtis LKŽe, KrtŽ 489, ŠVŽŽ II 459, ZnŽ III 693, vištýtėlis ŠVŽŽ II 460, vištel(i)ùkas DvŽ II 540, ZtŽ 780, vištùkas LKŽe, SŽe, DrskŽ 466, DvŽ
166
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 12II 540, KzRŽ II 515, ZnŽ III 693, ZtŽ 780, PPAŽ II 783, viščūtis LKŽe, vištõlis LKŽe, vištis LKŽe, viščius LKŽe. Ex.: Agora as galinhas começaram a multiplicar-se bastante LzŽ 290; Ans trabalha o dia todo: os pintinhos ciscam, olham tudo LKŽe; Criamos os pintinhos sem a galinha LzŽ 290; Os pintinhos comem mais quando crescem LKŽe; Chocava os pintinhos com dificuldade, mal conseguia andar LKŽe; Cip cip cip, chamamos os pintinhos ZtŽ 780; Agora os pintinhos ficarão mais baratos, porque já há muitos deles LKŽe; Minha galinha leva os pintinhos pelo quintal LKŽe. No centro do grupo de sinônimos derivados analisado estão traços conceituais reprodutivos ou de parentesco relacionados à galinha (fêmea → filhote).
Outros sinônimos derivados designam um pintinho já crescido: viščįõkas LKŽe, KltŽ 410, KpŽ IV 883, VdškŽ 900, pùsvištis LKŽe, DLKŽ8e; um filhote de galinha do sexo feminino: vištáitė 2 / vištaitė LKŽe, DLKŽ8e, DrskŽ 465, DvŽ II 539, KzRŽ II 514, ZnŽ III 692; vištýtė / vištỹtė 1 LKŽe, KpŽ IV 891, ZnŽ III 693, vištùkė 1 LKŽe. Derivados de conotação negativa designam um pintinho ruim, debilitado: viščìukpal aikis LKŽe, viščìukelýnas LKŽe. Ex.: O que aconteceu com esses pintinhos mirrados? Estão quase morrendo LKŽe.
3.3. O segundo grupo é o dos sinônimos lexicais (33).
Todos os nomes lexicais do pintinho são motivados e, segundo os traços semânticos registrados na estrutura onomasiológica, formam dois subgrupos.
No centro do primeiro grupo de sinônimos lexicais está o traço acústico do som. Alguns nomes são motivados por invocações que representam o chamamento da ave: capùkas LzŽ 44, capuláitis LzŽ 44, capùlis LKŽe, LzŽ 44, cikùlis LKŽe, cikùtas LKŽe, cikùtis LKŽe, cipùkas LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, KrtŽ 62, LzŽ 46, ZnŽ I 208, cipùlis LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, LzŽ 46, ZtŽ 112, cipùlis DLKŽ8e, cipulùkas DrskŽ 50 / cipulùkas DLKŽe, DnŽ 59, cyplùkas LKŽe, DvŽ I 86, cypùkas LKŽe, ZanŽ I 208, ciépukas LKŽe, cỹpulkas DrskŽ 50, čipulùkas LKŽe, puliùkas / pulùkas LKŽe, DrskŽ 287, DvŽ II 140, PPAŽ II 300, VdškŽ 629, pučiùkas 1 LKŽe, KpŽ III 350, putùkas 1 LKŽe, SŽe, DrskŽ 292, putùlis LKŽe SŽe, putýtis LKŽe, tikùlis SŽe, tikútis KretŽ 448, tikalis LKŽe. Ex.: Os pintinhos fazem “cic-cic-cic” LKŽe; Cika cika, pintinhos, venham comer! LKŽe.
O segundo subgrupo é composto por nomes do pintinho que foi chocado às escondidas; sua estrutura semântica e onomasiológica registra o traço conceitual de localização: pagubinis LKŽe, slapìkas LKŽe, DrskŽ 334, slapùkas LKŽe, DLKŽe, KzRŽ II 246, ZnŽ III 105 / slapùkas LKŽe.
3.4. Os nomes analisados realçam as relações reprodutivas / de parentesco do pintinho com a fêmea, bem como a função acústica daquele que o nomeia, enquanto criador de animais (aves).
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
167
Page 13A sinonímia e a abundância de denominações axiologicamente marcadas revelam a necessidade dos usuários do sistema da língua lituana de nomear o pintinho pequeno, raquítico, crescido ou clandestinamente chocado.
CONCLUSÕES
1. As denominações de galinha, galo e pintinho constituem um subgrupo numeroso do grupo temático dos zoônimos da língua lituana: as fontes lexicográficas registram cerca de 200 lexemas. No sistema da língua lituana, não há um hiperônimo comum para designar os lexemas examinados.
2. Predomina o léxico motivado — que corresponde a cerca de 98%. Ao tipo de nomeação não motivada pertencem apenas três lexemas: um lexema de origem própria vištà e três empréstimos de línguas eslavas ou germânicas: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘galo castrado’.
3. Uma característica sistemática do subgrupo temático de galinha, galo e pintinho são as relações sinonímicas desenvolvidas. Elas determinam a riqueza do subgrupo temático. As séries de sinônimos são compostas por variantes formais, sinônimos derivacionais e lexicais. Estes últimos atestam a capacidade dos criadores das denominações de perceber diferentes características da ave nomeada e verbalizá-las por meio de recursos linguísticos distintos.
5. A análise das denominações de galinha, galo e pintinho evidenciou características conceituais de várias categorias: axiológicas (que expressam uma avaliação da ave nomeada), cognitivas (que caracterizam a ave nomeada como realidade cognoscível), associativas (que relacionam a ave nomeada a outra realidade) e etnoculturais (que representam não a ave nomeada, mas outros conceitos do domínio etnocultural).
6. A análise semântica das características da motivação possibilita determinar a imagem, na língua, do fragmento da realidade designado pelas denominações de galinha, galo e pintinho — mais precisamente, de seu equivalente conceitual. O sistema da língua registra diversas características diferenciais da fêmea, do macho e do filhote, entre as quais as mais importantes são: sexo (fêmea / macho), idade (filhote / ave adulta), função: postura de ovos e incubação (galinha), reprodução (galinha e galo), aparência (as características de plumagem e coloração são próprias apenas das denominações de galinha), som (registra-se a função acústica da ave nomeada como animal doméstico). Há diferenças entre os sons de chamado da ave adulta (apenas a fêmea) e do filhote; observa-se a oposição entre a ave que canta (macho) e a que não canta (fêmea).
168
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 14ŠALTINIAI
BLKŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (rengiamas), vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas.
DnŽ – Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1976.
DrskŽ – Druskininkų tarmės žodynas, G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1988.
DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas, t. I–II, sud.: L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, 2010.
DLKŽ8e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. S. Keinys. 8-as patais. ir papild. leidimas (elektroninis), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas.
KltŽ – Kaltanėnų šnektos žodynas, A. Vilutytė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.
KpŽ – Kupiškėnų žodynas, t. I–IV, K. Vosylytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007, 2010, 2011, 2013.
KrtnŽ – Kretingos tarmės žodynas, J. Aleksandravičius, sud.: D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011.
KzRŽ – Kazlų Rūdos šnektos žodynas, t. I–II, A. Pupkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 2009.
LEW – Litauisches etymologisches Wörterbuch, E. Fraenkel, 2 Bde., Heidelberg: Winter; Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962–1965.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, 1941–2002 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.
LzŽ – Lazūnų tarmės žodynas, J. Petrauskas, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas, 1985.
PPAŽ – Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas, t. I–II, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016, 2019.
SEJL – Słownik etymologiczny języka litewskiego, W. Smoczyński, Wilno: Uniwersytet Wileński, Wydział Filologiczny, 2007.
SistŽe – Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, J. Paulauskas, Vilnius: Mokslas (elektroninis variantas), 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sisteminis-lietuviu-kalbos-zodynas.
SŽe – Sinonimų žodynas, A. Lyberis. 2-asis patais. leidimas (elektroninis), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas.
ŠVŽŽ – Šiaurės vakarų žemaičių žodynas, t. I–II, B. Vanagienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, 2015.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
169
Page 15VdškŽ – Vidiškių šnektos žodynas, Ž. Markevičienė, A. Markevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.
ZnŽ – Zanavykų šnektos žodynas, t. I–III, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 2004, 2006.
ZtŽ – Zietelos šnektos žodynas, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
LITERATŪRA
Balsys Rimantas 2020: Gyvūnai baltų pasaulėjautoje: gaidžio (vištos) aukojimas XV–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis. – Gimtasis kraštas 19, 21–29.
Bartmiński Jerzy 2010: Jak rekonstruować językowo-kulturowy obraz EUROPY? – Etnolingwistyka 22, 121–127.
Bogdzevič Monika 2019: PYKČIO, BAIMĖS ir GĖDOS jausmai lietuvių kalboje iš kognityvinės ir kultūrinės perspektyvos: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas.
Buck Carl D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages: A Contribution to the History of Ideas, Chicago: University of Chicago Press.
Būdvytýtė-Gudienė Aina, Gudavičius Aloyzas, Jurgaitis Nedas ir kt. 2014: Konceptualiosios metaforos viešajame diskurse: konceptualių metaforų žodynas, Šiauliai: Šiaulių universitetas.
De la Cruz Cabanillas Isabel, Martínez Cristina T. 2006: Chicken or Hen?: Domestic Fowl Metaphors Denoting Human Beings. – Studia Anglica Posnaniensia 42, 337–354.
Dundulienė Pranė, Ščmeliovas Vaclovas 1979: Lietuvių liaudies oro spėjimai. – Istorija 19(1), 116–130.
Eigirdienė Dalia 2016: Lietuvių ir rusų kalbų zooniminė frazeologija, Kaunas: Technologija.
Goatly Andrew 2006: Humans, Animals, and Metaphors. – Society and Animals 14(1), 15–37.
Goddard Cliff 2018: A Semantic Menagerie: The Conceptual Semantics of Ethnozoological Categories. – Russian Journal of Linguistics 22(3), 539–559.
Goddard Cliff, Wierzbicka Anna 2014: Words and Meanings: Lexical Semantics Across Domains, Language and Cultures, Oxford: Oxford University Press.
Górecka-Smolińska Małgorzata, Kleparski Grzegorz 2011: Human Picturing of Birds-the Case Study of Zoosemic Developments in the Category Female Domesticated Birds. – SKASE Journal of Theoretical Linguistics 8(2), 31–54.
170
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 16Gritėnienė Aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevežiškių patarmėje, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Jasiūnaitė Birutė, Konickaja Jelena 2003: „Atlekė paukštis be sparnų“ (Atmosferos reiškiniai frazeologijoje: sniegas). – Kalbotyra 52(1), 45–60.
Jasiūnaitė Birutė 2010: Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Lubienė Jūratė 2015: Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Nilsen Allen P. 1996: Of Ladybugs and Billy Goats: What Animal Species Names Tell About Human Perceptions of Gender. – Metaphor and Symbol 11(4), 257–271.
Rosinienė Gražina 1990: Kodėl raudonas kaip vėžys? Vilnius: Mokslas.
Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba.
Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas.
Smetona Marius 2015: Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas.
Šalaviejūtė Žydrūnė 2022: Lietuvių kalbos zoonimų nominacija ir motyvacija: gyvulių, naminių paukščių ir vabzdžių pavadinimai: daktaro disertacija, Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
Wierzbicka Anna 2013: Polish zwierzęta ‘animals’ and jabłka ‘apples’: An Ethnosemantic Inquiry. – The Linguistic Worldview: Ethnolinguistics, Cognition, and Culture, London: Versita, 137–159.
Zabarskaitė Jolanta 2009: Jaustukai kalboje ir šnekoje. – Kalbos kultūra 82, 91–109.
Gauta 2023 11 17
Priimta 2023 12 11
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ
THE LITHUANIAN NAMES FOR HEN, ROOSTER, CHICKEN, AND THEIR MOTIVATION
Summary
The aim of the study is to investigate the semantic relations of the Lithuanian names for hen, rooster, chicken, to determine the conceptual features they represent.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
171
Page 17The analysis is based on the methodological practice of complex linguistic research, where the semantic features of the members of one thematic group are determined by examining them at the semasiological and the onomasiological levels. It is posited that the semasiological and onomasiological semantic features of a lexeme also reflect the semantic features of the concept being named.
The paper methodically discusses the names based on their semantic relations. The onomasiological structure of bird names is described by dividing them into smaller thematic subgroups of hen, rooster and chicken names. An attempt is made to highlight their main conceptual differences and/or common features.
The empirical material was collected from explanatory (LKŽe, DLKŽe, BLKŽe), dialectal, and specialized (SistŽe, SŽe) lexicographical sources.
The names for hen, rooster, chicken form a large subgroup of the zoonymic group in the Lithuanian language, with about two hundred lexemes recorded in lexicographic sources. There is no common hyperonym in the Lithuanian language system for the lexemes studied.
Motivated lexis prevails, comprising approximately 98 per cent of the total pool. Only three lexemes belong to the unmotivated type of nomination: one indigenous lexeme vištà ‘hen’ and three loan words from Slavic or Germanic languages: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘castrated rooster’.
The systematic characteristic of the thematic subgroup of hen, rooster, chicken names has well-developed synonymic relations, which play a crucial role in enriching the thematic subgroup. The strings of synonyms consist of formal variants, derivative, and lexical synonyms. It illustrates the ability of the authors of the names to observe the various features of the bird and to verbalise them with different linguistic instruments.
The analysis of the names for hen, rooster and chicken has revealed several categories of conceptual features: axiological (reflecting an evaluative stance towards the named bird), cognitive (depicting the named bird as a cognitive reality), associative (establishing connections between the named bird and other realities), ethno-cultural (representing concepts beyond the named bird within the realm of ethnoculture).
The semantic analysis of motivational features allows identifying the representation of a fragment of reality, or rather its conceptual equivalent, within the linguistic worldview. The language system captures the various differential features of the female, male and chick, the most important of which are: sex (female/male), age (young/adult), function: egg laying and hatching (hen), reproduction (hen and rooster), appearance (with the existence of feathers and
172
BENDRINĖ KALBA | 96
Page 18coloration patterns exclusive to hen names), and sound (hence the acoustic function of the author of the name as a poultry keeper). There is a difference between the sounds emitted by the adult bird (female only) and the calls of the chick, as well as the contrast between the crowing (male) and non-crowing (female) bird.
KEYWORDS: motivation, synonym, zoonym, hen, rooster, chicken.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ
Lietuvių kalbos institutas
Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
[email protected]
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ
LIETUVIŲ KALBOS VIŠTOS, GAIDŽIO, VIŠČIUKO PAVADINIMAI IR JŲ MOTYVACIJA
S a n t r a u k a
Tyrimo objektas – lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai. Į pavadinimus žvelgiama kaip į tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis (realijų konceptais), kalbos vartotojo požiūrį.
Tyrimo tikslas – išnagrinėti lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų semantinius ryšius, nustatyti jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius.
Analizei taikoma kompleksinio lingvistinio tyrimo metodologinė praktika, kai vienos teminės grupės narių semantiniai požymiai nustatomi tiriant juos semasiologiniu ir onomasiologiniu lygmenimis. Leksemos semasiologiniai ir onomasiologiniai semantiniai požymiai laikomi kartu ir įvardijamajam konceptui būdingi požymiais.
Straipsnyje metodiškai pasirinkta pavadinimus aptarti pagal semantinius ryšius. Aptariamojo paukščio pavadinimų onomasiologinė struktūra aprašoma suskirsčius juos į smulkesnius vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimų teminius pogrupius. Stengiamasi išryškinti jų pagrindinius konceptualiuosius diferencialinius ir (arba) bendruosius požymius.
Empirinės medžiaga rinkta iš aiškinamųjų (LKŽe, DLKŽ8e, BLKŽ), tarminių, specialiųjų (SistŽe, SŽe) leksikografijos šaltinių.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija
173
Page 19Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės pogrupį: leksikografijos šaltiniuose užfiksuota apie 200 leksemų. Lietuvių kalbos sistemoje bendro hiperonimo tirtoms leksemoms pavadinti nėra. Dominuoja motyvuotoji leksika – ji sudaro apie 98 proc. Nemotyvuotajam nominacijos tipui priklauso tik trys leksemos: viena savakilmė leksema vištà ir trys skoliniai iš slavų ar germanų kalbų: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘kastruotas gaidys’.
Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių sisteminė ypatybė – išplėtoti sinoniminiai santykiai. Jie lemia teminio pogrupio gausumą. Sinonimų eiles sudaro formalieji variantai, dariniai ir leksiniai sinonimai. Pastarieji liudija pavadinimų kūrėjų gebėjimą pastebėti įvairius įvardijamojo paukščio požymius ir verbalizuoti juos skirtingomis lingvistinėmis priemonėmis.
Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų analizė išryškino kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius (perteikiančius vertinamąjį požiūrį į įvardijamąjį paukštį), kognityviuosius (apibūdinančius įvardijamąjį paukštį kaip pažintinę realiją), asociatyviuosius (siejанčius įvardijamąjį paukštį su kita realija), etnokultūrinius (reprezentuojančius ne įvardijamąjį paukštį, o kitus etnokultūros srities konceptus).
Semantinė motyvacijos požymių analizė suteikia galimybių nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimais įvardijamo tikrovės fragmento, tiksliau – konceptualiojo jo atitikmens – vaizdą kalbos pasaulėvaizdyje. Kalbos sistema fiksuoja įvairius diferenciinius patelės, patino ir jauniklio požymius, iš kurių svarbiausi yra: lytis (patelė / patinas), amžius (jauniklis / suaugęs paukštis), funkcija: kiaušinių dėjimas ir perėjimas (vištos), reprodukcija (vištos ir gaidžio), išvaizda (plunksnuotumo, koloratyvumo požymiai būdingi tik vištos pavadinimams), garsas (fiksuojama akustinė įvardintojo kaip gyvulininko funkcija). Esama skirtumų tarp suaugusio paukščio (tik patelės) ir jauniklio kvietimo garsų, pastebima giedančio (patino) ir negiedančio (patelės) paukščio opozicija.
ESMINIAI ŽODŽIAI: motyvacija, sinonimas, zoonimas, višta, gaidys, viščiukas.
ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ
Lietuvių kalbos institutas
Petro Vile išio g. 5, LT-10308 Vilnius
[email protected]
174
BENDRINĖ KALBA | 96