ANNA KACZAN

Marijos Kiuri-Skłodowskos universitetas Liubline

ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-7717-0532

TYRIMŲ SRITYS: etnolingvistika, kalbinis pasaulio vaizdas, lenkų liaudies kultūra.

DOI: https://doi.org/10.35321/bkalba.2024.97.05

KOKIA GRAŽI, O TOKIA PIKTŽOLĖ – KĄKOLIO VAIZDINYS LENKŲ LIAUDIES KULTŪROJE

RAKTAŽODŽIAI: kąkolis, stereotipas, kalbinis-kultūrinis pasaulio vaizdas, lenkų liaudies kultūra.

ANOTACIJA

Straipsnyje pristatomas kalbinis-kultūrinis kąkolio – augalo, priskiriamo piktžolėms, gėlėms ir vaistažolėms, – vaizdinys. Visas KĄKOLIO straipsnis bus įtrauktas į aštuntą augalų tomo sąsiuvinį Liaudies stereotipų ir simbolių žodyno, pavadintą Grybai, piktžolės, augalų sąžalynai; jį redaguoja Jerzy Bartmiński ir Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska. Pagal kognityvinės definicijos principus, liaudies kąkolio vaizdinys rekonstruotas remiantis kalbiniais duomenimis (be kita ko, įvairių folkloro žanrų tekstais: patarlėmis, dainomis, tikėjimų pasakojimais, rašytine valstiečių poezija) ir vadinamaisiais priekalbiniais duomenimis (t. y. tikėjimų užrašais ir liaudies praktikos – apeiginės, maginės ar gydomosios – aprašymais). Dokumentinė medžiaga paimta iš Liaudies stereotipų ir simbolių žodyno kartotekos, saugomos Jerzy Bartmińskio etnolingvistikos laboratorijoje Liubline.

SANTRAUKA

Straipsnyje pristatomas kalbinis ir kultūrinis rugiagėlės, augalo, priskiriamo piktžolėms, gėlėms arba žolėms, vaizdas. Išsamus rugiagėlės (lenk. KĄKOL) žodyno straipsnis bus įtrauktas į Dictionary of Folk Stereotypes and Symbols tomą Mushrooms, Weeds, Plant Clusters, VIII dalį, kurią redagavo Jerzy Bartmiński ir Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska. Laikantis kognityvinės definicijos prielaidų, liaudiškasis rugiagėlės vaizdas rekonstruotas remiantis kalbiniais duomenimis (įskaitant įvairių rūšių folkloro tekstus: patarles, dainas, tikėjimų pasakojimus, rašytinę valstiečių poeziją) ir vadinamaisiais kolingvistiniais duomenimis (t. y. tikėjimų užrašais ir liaudies praktikų aprašymais: ritualiniais,

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkudne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

97

maginiais arba gydomaisiais). Dokumentinė medžiaga paimta iš Dictionary of Folk Stereotypes and Symbols duomenų bazės, saugomos Jerzy Bartmińskio etnolingvistikos centre, UMCS, Liubline.

Dirvinė rugiagėlė (Agrostemma githago L.) – įprasta piktžolė, anksčiau dažniausiai augdavusi javų pasėliuose. Šiuo metu jai gresia išnykimas dėl herbicidų naudojimo ir veiksmingesnio javų grūdų valymo, todėl ji įtraukta į Lenkijos raudonąjį sąrašą NT kategorijoje (near threatened) – rūšis, kuriai gresia pavojus¹. Dirvinę rugiagėlę natūralioje aplinkoje pamatyti jau beveik neįmanoma, tačiau jos sėklų galima nusipirkti sodo prekių parduotuvėje, nes anksčiau kenksminga piktžolė dabar sėjama soduose ar pievose – ji laikoma gėle.

Straipsnio tikslas – pristatyti kalbinį ir kultūrinį rugiagėlės vaizdą lenkų liaudies tradicijoje. Laikantis kognityvinės definicijos prielaidų, pagal kurias „pagrindinis tikslas yra nusakyti, kaip tam tikra kalba kalbantys žmonės suvokia objektą“ (Bartmiński 1988: 169), rekonstruojant rugiagėlės įvaizdį pasitelkti žodyniniai duomenys (pavadinimai, sinonimai, frazeologizmai), tekstai (patarlės, dainos, tikėjimų pasakojimai, rašytinė valstiečių poezija), taip pat liaudies tikėjimai ir praktikos, vadinamieji prie kalbos priskiriami duomenys (Bartmiński 1996: 11). Cituojama dokumentinė medžiaga paimta iš Jerzy Bartmińskio etnolingvistikos centro UMCS Liubline, kuriame rengiamas Liublino Słownik stereotypów i symboli ludowych (SSiSL)². Straipsnio reikmėms sujungiau aiškinamąją dalį su dokumentine dalimi, kurios Słownik paprastai pateikiamos atskirai, ir įtraukiau tik kelių pasirinktų tekstų fragmentus. Išsamus KĄKOL straipsnio variantas bus paskelbtas paskutiniame augalams skirtame tomo sąsiuvinyje: Chwasty, grzyby i skupiska roślinne.

Liaudiškajame rugiagėlės vaizdinyje išryškėja šios briaunos, arba savitos semantinės kategorijos, „vienalytės tam tikru požiūriu“ (Bartmiński 1996: 16): pavadinimai, kategorizavimas, kilmė, išvaizda ir savybės, kiekis ir paplitimo vieta, lokalizatorius, šventinimas, rugiagėlės prevencijos praktikos, praktinis, apeiginis ir maginis panaudojimas, gydomosios savybės, pranašystės, simbolika. Briaunų parinkimas ir jų išdėstymas nėra atsitiktinis: tai priklauso nuo žodyno straipsnio tipo ir pasirinktos viršesnės kategorijos (Bartmiński 1988: 182) – rugiagėlės atveju tai piktžolė.

¹ https://pl.wikipedia.org/wiki/K%C4%85kol_polny.

² SSiSL išsamiau pristatė Katarzyna Prorok straipsnyje: „Słownik stereotypów i symboli ludowych kaip etnolingvistinis žodynas (straipsnio perz pavyzdžiu)“ (Prorok 2023: 54–70).

98

BENDRINĖ KALBA | 97

KUKOLIS

[PAVADINIMAI] Visos slavų kalbų šeimos pavadinimas kąkol³ (senojoje lenkų kalboje taip pat kąkolica SStp Urb 3: 263) yra giminingas lietuvių kanikalas ‘varpelis, žvangutis’ ir kildinamas iš prasl. *kolkolъ ‘garso įrankis (iš degto molio), pavyzdžiui, barškutis ar belstukas’, vėliau ‘varpelis, varpas’, kilusio iš indoeur. *kel ‘šaukti, rėkti, skambėti, aidėti’ Bor SE 226, panašiai Sł SE 2: 118–119. Taigi pavadinimą kąkol motyvuoja kukolio žiedo forma, primenanti varpelį, ką patvirtina sinoniminiai šio augalo pavadinimai: dzwoniec SGP PAN 7: 320, dzwonek Udz Biec 145. Brückner pavadinimą kąkol sieja su prasl. *kək-, kuk- „apie bet kokį kreivumą, išlinkimą“ Brüc SE 224, jo atsiradimą aiškindamas stiebų lankstumu ir kreiva forma Dub Ostr 131.

Kiti sinoniminiai kukolio pavadinimai nurodo jam priskiriamą kilmę – diabeł SGP PAN 5: 511, diabelskie kwiaty, roślina diabelska Wan Pol 109, diabelskie ziele, bo mówili, że ono jest związane ze złymi mocami Pelc SGLub 5: 124. O pavadinimai szatański kwiatuszek, złoducha kwiatki aiškinami kukolio žiedo išvaizda, nes on takie roski [= rózki] wkoło ma Rog Wag 271, 314 – tai iš po žiedlapių kyšantys danteliai (Rogowska 1998: 77). Pavadinimas zegarki SGŚ Wyd 14: 184 aiškinamas „iš viršaus matomo kukolio žiedo panašumu į laikrodžio ciferblatą“, nes purpuriniuose žiedlapiuose matyti tamsūs brūkšneliai, primenantys rodykles. Ši piktžolė, augdama javų lauke, „vagia duoną“ (Rogowska 1998: 77), todėl vadinama złodziejem Sych SGKasz 6: 235; galbūt panašiai motyvuotas ir kukolio pavadinimas przepad Karl SJP 5: 153. Dėl juodų sėklų kukolis vadinamas czarnucha, czarnuszka Karl SJP 1: 746; o pavadinimai boligłów SGP PAN 2: 367 ir szalonka Spól Naz 24 gali būti susiję su nuodingomis sėklų savybėmis, nors, Waniakowos nuomone, pavadinimas boligłów (taip pat vartojamas rugiagėlei pavadinti) greičiau sietinas su gausiu šios piktžolės paplitimu javų pasėliuose, dėl kurio jie labai nusilpsta ir ūkininkams kyla rūpesčių (Waniakowa 2019: 181).

[KATEGORIZAVIMAS] Kukolis paprastai laikomas chwast, pvz.: Kąkol to paskudny chwast Pelc SGLub 5: 204, Konkol niby doś taki prijymny, bo filjetowy, ale to tyz chwast Kaś Podh 5: 35, taip pat liaudies poezijoje:

³ Iš pradžių pavadinimas kąkol buvo taikomas svaigiajai dirsėlei (Lolium temulentum) SStp Urb 3: 262, kuri, kaip ir kąkol, yra nuodinga javų piktžolė, todėl folkloro tekstuose kalbant apie kąkolu galvoje gali būti turima svaigioji dirsėlė, plg. Fisch Roś 188. Pavadinimas kąkol buvo taikomas ir gegužraibei (Lychnis) bei juodgrūdei (Nigella sativa) Maj Słow 1: 129.

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

99

Arba tos piktžolės. Roviau jas lauke ir roviau iš savęs..., bet man buvo gaila – nors laukas juk būtų išsivalęs – tų laukinių aguonų ir blyškių kukolių. (Stanisław Buczyński; Ad Złote 32);

Jėzus žvelgia: tušti nameliai, tušti laukai, neapsėti; auga usnys ir kukoliai, piktžolėmis apžėlę ir apleisti. (Maria Majchrzak; Niew Prow 160).

Bańkowskio nuomone, pavadinimas kąkol susijęs su lietuvių keñkti ‘kenkti’ Bań ES 1: 653, tad pats augalo pavadinimas suponuoja hiperonimą „piktžolė“. Kukolis taip pat priskiriamas kwiat (plg. kukolio pavadinimą – dia-belskie kwiaty), kartais patikslinant, kad tai lauko, laukinė gėlė: Sò kwiati dzike: chaber abo modrak, kùnkùł, ognicha, mlyć, rùmmiùnek, macierzùnka, barwik Górn Malb 2: 203. Rašytinėje valstiečių poezijoje jis dažnai minimas kartu su kitomis laukinėmis gėlėmis: aguona ir rugiagėle:

Kai, o Jėzau, paimsi mane iš šio gražiojo pasaulio slėnio, leisk man pasiimti laukų gėlių – aguonų, kukolių ir rugiagėlių. (Maria Gleń; TL 2005/1–4: 101);

Gėlės ir kvapniosios žolės, Dievo malone žmogui duotos naudai ir džiaugsmui, surinktos piligrimų keliuose: ramunės, skaisteniai /... / iš kvietinių laukų aguonos, rugiagėlės, kukoliai... vieversio apdainuojami. (Stanisława Łapińska; Niew Pył 111).

Kadangi kukolį šventindavo ir naudodavo maginėse bei (rečiau) gydomosiose praktikose, jis buvo vadinamas ir žole, pvz., patarlėje: Nors kukolio nesėja, ši žolė dauginasi NKPP kąkol 6 arba eilėraštyje:

Berže prie pakelės koplytėlės – tu parodei pirmąjį takelį į mano tėvų lauką, kur augo visokios žolės, aguonos, rugiagėlės, kukoliai, o aš, mažytis vabaliukas, nė nenutuokiau, kiek čia grožio ir spalvų pamatysiu (Władysław Koczot; TL 1997/3: 13).

100

BENDRINĖ KALBA | 97

[KILMĖ] Tikėta, kad Dievas pasėjo javus, o velnias – kūkolį TL 2009/3–4: 44, tai atsispindėjo patarlėje: Dievas daugina kviečius, o velnias – kūkolį NKPP pszenica 17 (Kašubijoje sakyta, kad kūkolis – velnio kviečiai Sych SGKasz 2: 229), taip pat jau minėtuose kūkolio pavadinimuose – velnias, velnio augalas, velnio gėlės / žolė.

Tikėjimui, kad kūkolis yra velniškos kilmės, veikiausiai turėjo įtakos Naujojo Testamento palyginimas apie rauges (ankstesniuose Biblijos vertimuose, pavyzdžiui, Jakubo Wujeko, tai buvo palyginimas apie kūkolį), kurį Jėzus pasakoja miniai⁴. Vėliau jis apaštalams paaiškina (Mt 13, 36–43), kad geroji sėkla, kviečiai, yra karalystės sūnūs, o raugės – piktojo sūnūs. Priešas, pasėjęs rauges, yra velnias. Galbūt todėl Pamaryje buvo teigiama, kad kūkolio negalima skinti, nes tai gresia apsėdimu Sych SGKasz 1: 96. Taip pat tikėta, kad laukų, kuriuose auga daug kūkolio, savininkus šėtonas stengiasi sugundyti nusidėti Fisch Roś 187.

[IŠVAIZDA IR SAVYBĖS] Kūkolis užauga aukštas, turi ilgus, lanksčius stiebus, kurie gali linkti, žr. pavadinimus. Šie stiebai dažnai šakojasi, todėl dainose kalbama apie kierż, t. y. kūkolio krūmą, pavyzdžiui:

Pusiaukaimės lauke stovi kūkolio krūmas, reikėtų jį iškasti. Man patiko kaimyno mergina, kad tik man ją duotų! (Pieś Śl 2: 211);

Mazevų plikame lauke stovi aštrus kūkolio krūmas, nesigretink prie manęs, vaikine, tu, Mazevų snargliau (K 22 Łęcz 197).

Kūkolis turi baltų žiedelių ir tokių rausvų Pelc SGLub 5: 205. Apie kūkolio žiedus taip pat sakoma, kad jie yra filijetowe Kąś Podh 5: 35, purpuriniai Pelc SGLub 5: 205; Silezijos tarmėje būdvardis kąkolowy reiškia violetinę spalvą SGŚ Wyd 14: 184. Kūkolio žiedas yra varpelio formos (iš čia jo pavadinimai dzwonek, dzwoniec) takie roski [= róźki] wkoło ma (danteliai, kyšantys iš po žiedlapių), o iš viršaus žiūrimas primena laikrodžio ciferblatą, žr. pavadinimus. Kūkolis, Dieve, koks gražus, o toks bjaurus – sakyta Pelc SGLub 5: 205, nes kai nužydi, jis turi tokias juodas sėklytes, kurios išbyra ir vėl iš naujo auga⁵

⁴ Priešas pasėjo rauges tarp kviečių, žmonėms miegant. Šeimininkas neleidžia tarnams jų išrauti, kad raunant rauges kartu su jomis neišrautų ir kviečių; tik per pjūtį jis pasakys pjovėjams: Pirmiausia surinkite rauges ir suriškite jas į pėdus sudeginti, o kviečius suvežkite į mano kluoną Mt 13, 24–30.

⁵ Iš tiesų kūkolis neišbarsto sėklų ant žemės – jos subręsta tuo pačiu metu kaip javų grūdai, nuimamos kartu su jais ir gali būti pasėtos tik kitą sezoną https://www.sgs.com/pl-pl/aktualnosci/2024/05/nasiona-chwastow-w-zbozach.

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkudne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

101

SGŚ Wyd 14: 184. Dideli, stori, juodi grūdeliai (iš čia pavadinimai czarny kąkol Rost Symb 1: 160, czarnucha, czarnuszka) yra nuodingi, plg. fraz. od kąkolu oczy płyną NKPP blekot, obejrzeć się kąkolu „išprotėti, sukvailėti“ SOWM 3: 14. Pasak vieno pasakojimo, nėra pasaulyje tokio padaro, kuris tą sėklą suėstų – nei arklys, nei šuo, niekas jos nesuėda, tai baisus kartumas TN Śliwnica 1994.

[KIEKIS IR AUGIMO VIETA] Kąkolas augo visur, jo buvo gausybė TN Chołowice 1998; dainoje kareiviai guodžia merginą po mylimojo mirties:

Neverk, panele, neverk, neliūdėk dėl ano. Štai atjoja tūkstantis, išsirink sau vieną. Kad jūsų čia būtų kaip lauke kąkolų, nė vienas iš jūsų toks kaip Jašas netiktų. (Wisła 1899: 110).

Manyta, kad Kiekviename lauke auga kąkolai NKPP kąkol 1, Kiekvienuose javų pasėliuose turi būti kąkolų Tred Kasz 132, tačiau dažniausiai jis augo kviečiuose ir rugiuose:

Bašoreko lauke kviečiai pilni kąkolų, o mūsų pono kviečiai – lyg nudažyti. (K 35 Przem 48);

Želno lauke rugiuose auga kąkolas; kai šis kąkolas pražys, ateisiu pas tave, mylimoji. (Płat Krak 213).

Buvo įsitikinę, kad ši piktžolė neišnyks Tred Kasz 132, neišnyks NKPP kąkol 3. Tačiau dabar jį išnaikina, tai jau nebėra kąkolų Rog Wag 271. Kaip pastebi valstietis poetas Władysław Koczot: javuose jau daug metų nebėra nei usnių, nei kąkolų Niew Prow 111.

[LOKALIZATORIUS] Manyta, kad kąkolui užaugus ant jo mielai nutupia ir ilsisi žmogaus akiai nematomas velnias. „Kai kąkolą pasuki rankoje, galima pamatyti, kaip jame velnias judina ragus“ Sych SGKasz 1: 96. Tikėjimą, kad velnias būna ant kąkolo, patvirtina tikėjimų pasakojimai:

Kartą velnias sėdėjo virš kelio ant kąkolo javų lauke ir laukė. Kai atėjo viena mergina ir nuskynė tą gėlelę, velnias tuojau į ją įlindo. Vėliau kažkas išvarė velnią iš jos, bet velnias vėl sakė: „Eisiu vėl atsisėsti prie kelio ir vėl įlįsiu į ją arba į ką nors kitą.“ (Sych SKoc 1: 96);

Vienas vyresnis vyras iš Rzeczyca Długa pasakojo, kas jam nutiko daržinėje apie 1920 m. Išvakarėse jis ravėjo kviečius, šalindamas kąkolus. Jų pririnko nemažai ir parsinešė į daržinę, kur sumetė į krūvą kampe prie sienos... nusprendė panaudoti šią piktžolę

102

BENDRINĖ KALBA | 97

pakratams gyvuliams. Kadangi raugės stiebai buvo per ilgi, jis uždėjo juos ant kaladės, kad sukapotų į smulkias dalis. Kai kirviu kelis kartus perkirtęs piktžolės stiebus pamatė, kad kažkas juda ant žemės gulinčiuose perkirstuose gabaluose. Kai kirvio ašmenimis ėmė juos sklaidyti į visas puses, išvydo mažą velniūkštį, perkirstą pusiau. (Gaj Stal 187).

[ŠVENTINIMAS] Raugės paprastai nešventindavo, nes tai piktžolė Nieb Przes 155, tačiau kai kuriuose Lenkijos regionuose jas šventindavo ZWAK 1890: 213, pavyzdžiui, kalniečiai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Žolinės dieną (15 VIII), tikėdami, kad tuomet avižose raugės neaugs MAAE 1907: 115, Kąś Podh 5: 35.

Kąkol święcono także w wianuszkach w oktawę Bożego Ciała MAAE 1908: 120, TL 1997/2: 21.

[PRAKTIKOS, KURIOMIS SIEKIAMA IŠVENGTI RAUGIŲ] Buvo sakoma, kad raugė – ūkininko priešas TN Śliwnica 1994, nes labai kenkia javams TN Chołowice 1998, o ten, kur ji auga, duonos nebūna Sych SGKasz 6: 229. Todėl buvo taikomos įvairios praktikos, kad raugės neaugtų javuose.

Pirmiausia lauką giliai arė, kad išvalytų dirvą nuo piktžolių – dainoje Janiczek važiuoja į lauką išarti raugių Rog Śląsk 45; po pirmąja suarta vaga dėdavo raugę ir dainuodavo: Arti, berneli, arti, nes tu gerai ari, pasėsi kviečių, užderės avižų Udz Biec 145. Kad „velnias nepasėtų raugių“, Pogužėje tuoj po vidurnakčio iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį šeimininkas įsmeigdavo į lauką kryželius iš kokočkos (ar kitų augalų) ūglių ir pašventindavo juos palme Kot Urok 138. Didįjį pirmadienį – pasak liaudies eilėraščio – kiekvienas valstietis lauke mėto kiaušinių lukštus, kad raugių nebūtų Lud 1895: 87.

Taip pat manyta, kad raugių ir kitų piktžolių bei javų ligų padeda išvengti berniukų bėgiojimas su deglais aplink laukus per Sekmines (Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę); tada šaukdavo:

Bėk, rauge, nes išsmaluosiu tave. O aš šventinu ir išvaikau paklydėlę. Bėk, šiukšle, nes tave apšviesiu! Švieskis, švieskis, bėk, šiukšle! (Kot Urok 145).

Panašiai darydavo ir šv. Jono išvakarėse (23 VI) – visus metus palėpėje džiovintas „lazdas, žoles: raugę, rugiagėlę ir kt.“ surišdavo, pririšdavo prie lazdos, uždegdavo ir bėgiodami šaukdavo: Šiandien šv. Jono išvakarės, uždegama Joninių ugnis Lud 1902: 424.

ANNA KĄCZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

103

Laikui bėgant javus imta purkšti: Kai augo javai, buvo prižiūrima, kad neperdaug priaugtų konkolio ir kitų piktžolių. Reikia purkšti laukų juostas Kaś Podh 5: 35. Jei, nepaisant šių priemonių, raugės užaugdavo, jas išraudavo – raugių ravėjimo motyvas dažnas poezijoje ir dainose, neretai turi simbolinę (erotinę) reikšmę:

paskutiniai kviečiai sušlamės po tavęs, o jų dabar niekas neišraus raugių, ir visi tavo puoselėti laukai pavirs našlaičiais (Stanisław Pudełkiewicz; Wer Ojcz 245);

Iš karo sugrįžo jaunikiai, klausė gražuolių merginų: Ar nematėte? Ten, kur ėjau iš lauko, ji rinko kviečius iš raugių (Wisła 1902: 711);

Sygneczove už dvaro auga rugiai su raugėmis, eik, Maryte, juos išravėk, sutiksi Jasių, jį išvaryk. Marytė nuėjo rugių ravėti, kad baltą duonelę valgytų, su Jasiu susitiko, į rugius jį nusivedė. Bet užuot rovę raugę, nuėjo į pavėsį pamiegoti. (Płat Krak 105).

Išrautas raugės degindavo:

Dar iš kviečių norėčiau išrankioti skalses, sudeginti išrauti raugę ir usnį (Stanisław Buczyński; Niew Pył 30).

Taip pat buvo tikima, kad nuo raugių apsaugo praktikos, atliekamos šv. Grigaliaus dieną (3 IX), per vadinamąją raugių šventę – Przemyśl apylinkėse vaikai anksti rytą bėgiodavo palei tėvo lauką, nešini kvietiniais paplotėliais (bochnoczkami ir kukiołkami), ir dainuodavo:

Rauge, rauge, neaugk mūsų lauke, tik žydų ir ponų laukuose. Ponai ir žydai kepa sau riestainius, o mes vargšai neturime jokio.

Paskui jos išraudavo raugę ir mėtydavo ją į visas puses. Pasiekusios savo lauko galą, atsisėsdavo ir suvalgydavo atsargas; tada grįždavo į kaimą ir likusią dienos dalį praleisdavo linksmindamosi Or L 1930: 17. Kūčių išvakarėse (24 XII) iš kambario grindų surinktas šiukšles išmesdavo už upės, į vandenį arba sudegindavo lauke, kad raugės ir kitos piktžolės neniokotų pasėlių Wes Śląsk 215.

104

BENDRINĖ KALBA | 97

Nepaisant visų šių priemonių, javų grūdai dažnai būdavo užteršti dirvinių raugės sėklomis, todėl juos valydavo – vėtykle Wit Bąj 48 arba malūnėliu Bart PANLub 3: 84, nes miltai su dirvinės raugės priemaiša je carna Dub Ostr 132 ir kartūs; kašubai apie juos sakydavo: mąkol to kąkol Sych SGKasz 3: 123.

[PRAKTINIS PANAUDOJIMAS] Dirvinė raugė turi gražų žiedą ir lanksčius stiebus, todėl vaikai ir merginos noriai iš jos pindavo vainikus (lotyniškas dirvinės raugės pavadinimas Agrostémma perkeltine reikšme reiškia: „augalas, tinkamas (naudojamas) vainikams pinti“ Rej Poch 19); tai atsispindėjo dainose:

Rauge, rauge, nesėk savęs laukuos, nes mergelės tave mėgsta, vainikams skina (ZWAK 1890: 213);

Vaikščiojo po lauką, raugės ieškojo, rado žiedelį, nupynė vainikėlį (Święt Nadr 270);

Baltasis Janai, baltasis Janai! Ar dvare yra gražioji Marysia, baltasis Janai! Ji turi vainikėlį iš raugės, po lauką vaikinų ieško. Baltasis Janai! (Wisła 1899: 664).

Iš dirvinės raugės darydavo puokštes; manyta, kad puokštė graži būdavo iš šito TN Chołowice 1998:

Nustebęs vieversys, kuris prie lauko ribos čirškia, čiauškesiu veja: – Dar ne rugiapjūtė! Pakelės kriaušės paunksmėje pritūpiu nuliūdusi ir glaudžiu raugės puokštelę prie krūtinės (Ewa Jowik; TL 2017/1–2: 54).

Ei, juk aš esu karalius Tarp miškų, javų laukų, pievų ir dirvų! /…/ Savo karalystės žemes Per nepilną valandą Apeisiu aplinkui, skersai ir išilgai, Perplauksiu jūra, kur banguoja javai, Kurie man lenkiasi ligi žemės, Savo derlių aukomis deda… Gėlių puokštės, gausios Aguonų, raugių, rugiagėlių. (Antoni Kucharczyk; Pig Wyb 149).

[RITUALINIS IR MAGINIS PANAUDOJIMAS] Dirvinės raugės žiedas buvo naudojamas ritualuose ir magijoje – baigiantis rugiapjūtei Krokuvos apylinkėse vyresnės moterys pindavo „vainikus iš dilgėlių, dagių, balandų, vilko, dirvinės raugės ir apskritai iš visų lauko piktžolių“; užsidėjusios juos ant galvų eidavo į dvarą

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne –

obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

105

kartu su merginomis, kurios turėjo kviečių vainikus. Ponas išeidavo ant dvaro slenksčio ir imdavo vainikus nuo merginų galvų, o bobos jėga uždėdavo jam ant galvos „minėtus kūkalius“, šaukdamos: Jei jau kas gauna gera, tepriima kartu su juo ir bloga, nes juk taip šiame Dievo pasaulyje viskas sumaišyta! K 6 Krak 96.

Pamaryje tikėta, kad per Jonines (VI 23 d.) raganos kelia puotą, todėl, kad jos neatimtų iš karvių pieno, piemenys pindavo vainikus iš rugiagėlių, kūkalių ir saulučių arba varpelių, kabindavo juos karvėms ant kaklo ar ragų ir taip papuoštas vesdavo iš ganyklos į kaimą Stel Pom 171. O kai karvės jau būdavo užkerėtos, šeimininkės jas smilkydavo pašventintu kūkalio žiedu ZWAK 1890: 213.

Šv. Jono Krikštytojo išvakarėse (VI 23 d.) namai būdavo puošiami kūkaliais, rugiagėlėmis, laukinėmis aguonomis ir vikiais Święt Nadr 114. Mikułowicuose šv. Jono dieną, saulei tekant, merginos puošdavo statulas ir koplytėles vainikais iš rugiagėlių, kūkalių, aguonų ir kiečių Wisła 1891: 40.

[GYDOMASIS NAUDOJIMAS] Kūkalį gydymui vartodavo retai, nes jo sėklos nuodingos; būtent dėl šios priežasties jo nuoviru gerdavosi norėdamos sukelti persileidimą Kul Wiel 3: 99.

Esant stipriam reumatiniam galvos skausmui, tokiam, kad galvą iš skausmo plėšia ir ūžia, galva būdavo dedama ant kūkalio, pamirkyto vandenyje MAAE 1907: 144. Vaikų sloga gydyta duodant jiems pauostyti sutrintą, acte išmirkytą ir išdžiovintą kūkalį ZWAK 1895: 31.

[PRZEPOWIEDNIE] Uważano, że kąkol w zbożu wygninie, gdy w Wielkim Tygodniu ZWAK 1890: 194, w Wielki Piątek jest mróz ZWAK 1886: 89.

[SIMBOLIKA] Kūkalys, piktžolė, kilusi iš velnio, yra blogio, pavydo ir nesantaikos simbolis, plg. fraz. sėti, berti kūkalius ‘kelti blogį, nesantaiką, pavydą’ S SFr 1: 322, sen. kąkoleć ‘darytis blogam’ Karł SJP 2: 311; Kašubuose kąkolnikiem, kąkolnicą vadintas blogas, menkavertis žmogus Sych SGKasz 2: 229. Ši simbolika ypač tvirtai įsišaknijusi patarlėse: Prie kviečių turi būti kūkalių [= gėris ir blogis pasitaiko kartu] NKPP pszenica 25; Kas sėja kūkalius, skins kūkalius [= blogų darbų pasekmės visada būna blogos] NKPP kąkol 4; Kiekviename lauke auga kūkalių [= blogų, nepageidaujamų dalykų pasitaiko visur] NKPP kąkol 1. Kūkalys perkeltine prasme vadinti nenaudingus, kenksmingus daiktus ir žmones Sł SE 2: 118, iš čia fraz.

106

BENDRINĖ KALBA | 97

reikalingas kaip kūkalys javų lauke ‘visiškai nereikalingas’ S SFr 1: 322, wędzelac kąkol pašaipiai ‘išlaikyti ką nors iki gyvos galvos’ Sych SGKasz 2: 229.

Kūkalys – skurdo simbolis, pvz., Kviečiai apsiauste, bajoras sermėgoje [= kai kviečiuose daug kūkalių, vadinasi, šeimininkas neturtingas] NKPP pszenica 22; dže rosce kąkol, ni ma chleba Sych SGKasz 2: 229. Liaudies sapnininke jis reiškia nederlių Nieb Pol 170.

Flirtuojamosiose ir meilės dainose kūkalys kartais siejamas su vaikinu:

Na krakowskiém polu stoją dwa bławaty – sandomierskie dziwki jak różowe kwiaty. Na krakowskiém polu stoją dwa kąkole – sandomierskie chłopcy rosną jak topole. (MAAE 1910: 199);

Na mazewskim gołem polu stoi ostry kierż kąkolu, nie zalicaj mi się chłopak, ty mazewski smarkolu. (K 22 Łęcz 197).

Dainose merginos ravimas simboliškai vaizduoja meilę:

Na gocenowskim polu, przy tarnowskiej granicy, zbiyała Kasiula kąkolek w pszenicy. A tom jednóm rączkom kąkolek zrywała, a tom drugom rączkom Jasiynka kiwała. (Krzyż Kuj 1: 226);

Mano motinos lauke du kėdaičių ežės pilnos kūkolių. O kas juos išravės? Celadeckio nedaug. Pati eisiu jų ravėti, o tu, Jonuk, eik paskui mane. Bet su manimi nejuokauk, kad kas mūsų neužtiktų. (K 21 Rad 38).

Šiuolaikinėje valstiečių poezijoje dėl gražaus žiedo kūkalys suvokiamas kaip lauko puošmena, gimtojo kaimo ir šio pasaulio grožio dalis:

Moje pole piaszczyste kwiatem kąkolu strojne zapach chleba przynosi w domy niespokojne (Kocz Pól 44);

Mano kaimas – javų laukai, Margais žiedais įsiterpę, Žydinčios dedešvos prie trobos Ir viršum laukų vieversio giesmė. (Wiesława Szymoniak; Niew Pył 211).

Kai, Jėzau, pasiimsi mane iš šio gražiojo pasaulio slėnio, leisk pasiimti ir lauko gėlių – aguonų, rauginių ir rugiagėlių. (Maria Gleń; TL 2005/1–4: 101).

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie sz ma? – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej 107

IŠVADOS

Rauginė kadaise buvo dažna, įkyri ir bjauri piktžolė, dažniausiai auganti javuose, ypač kviečiuose ir rugiuose. Liaudies kultūroje, tikriausiai veikiant bibliniam palyginimui, jos kilmė priskiriama velniui, todėl rauginė vadinama: velnias, velnio gėlės, šėtono gėlytė, piktosios dvasios gėlelės. Šie pavadinimai taip pat pabrėžia, kad rauginė turi gražių žiedų, todėl vaikai ir merginos iš jos pindavo vainikus, darydavo puokštes, kuriomis puošdavo trobą. Nepaisant nuodingų juodų sėklų, rauginė buvo naudojama gydymo praktikose (pavyzdžiui, nuo galvos skausmo). Kaip ir aguona bei rugiagėlė⁶, su kuriomis ji dažnai augdavo javuose (plg. Prasti jūsų javai, vien rugiagėlės, aguonos ir rauginės Wiet SPog 60), rauginė kartais buvo priskiriama gėlėms ir vaistažolėms. Tačiau valstiečiui ūkininkui ji pirmiausia buvo piktžolė, kurios augimas lauke mažino derlių ir pareikalaudavo papildomo darbo (giliai arti žemę, ravėti, deginti išrautus stiebus). Rauginės – gėlės – šiandien galime nerūpestingai gėrėtis, kai ji jau nebe „vagia“ iš mūsų duonos...

ŠALTINIAI

Ad Złote – Auksiniai grūdai. Šiuolaikinės Zamośćo krašto liaudies poezijos antologija, surinko, parengė ir baigiamąjį žodį parašė J. Adamowski, Liublinas: Wydawnictwo Lubelskie, 1985.

Bań ES – Lenkų kalbos etimologinis žodynas, A. Bańkowski, t. 1–2, Varšuva: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000.

Bart PANLub – Liublino kraštas. Lenkų liaudies daina ir muzika. Šaltiniai ir medžiaga, red. J. Bartmiński, d. 1: Metinės dainos ir apeigos, d. 2: Šeimos dainos ir apeigos, d. 3: Proginės dainos ir tekstai, d. 4: Visuotinės dainos, d. 5: Luominės ir profesinės dainos, d. 6: Instrumentinė muzika. Instrumentai – atlikėjai – repertuaras, Liublinas: Wydawnictwo Muzyczne Polihymnia, 2011.

Bor SE – Lenkų kalbos etimologinis žodynas, W. Boryś, Krokuva: Wydawnictwo Literackie, 2005.

Brüc SE – Lenkų kalbos etimologinis žodynas, A. Brückner, Varšuva: Wiedza Powszechna, 1970.

Dub Ostr – Augalų pavadinimai Ostrudos, Varmijos ir Mozūrų tarmėse, S. Dubisz, Vroclavas: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1977.

⁶ Zob. artykuł Doroty Piekarczyk i Joanny Szadury: Chaber (Piekarczyk, Szadura 2007: 136–148).

108

BENDRINĖ KALBA | 97

Fisch Rós – Augalai liaudies tikėjimuose ir papročiuose. Adamo Fischerio žodynas, M. Kujawska, Ł. Łucaj, J. Sosnowska, P. Klepacki, Vroclavas: Lenkijos etnologų draugija, 2016.

Gaj Stal – Dvasios ir demonai liaudies tikėjimuose Stalovos Volios, Rozvaduvo ir Tarnobžego apylinkėse, W. Gaj-Piotrowski, Vroclavas: Lenkijos etnologų draugija, 1993.

Górn Malb – Malborko tarmė, H. Górnowicz, t. 2, sąs. 1–2, Gdanskas: Gdansko mokslo draugija, 1973–1974.

K 6 Krak – Visi kūriniai 6: Krokuvos kraštas, O. Kolberg, Vroclavas–Poznanė: Lenkijos etnologų draugija, 1963.

K 21 Rad – Visi kūriniai 21: Radomo kraštas, O. Kolberg, Vroclavas–Poznanė: Lenkijos etnologų draugija, 1964.

K 22 Łęcz – Visi kūriniai 22: Łęczycos kraštas, O. Kolberg, Vroclavas–Poznanė: Lenkijos etnologų draugija, 1964.

K 35 Przem – Visi kūriniai 35: Pšemyslio kraštas, O. Kolberg, Vroclavas–Poznanė: Lenkijos etnologų draugija, 1964.

Karł SJP – Lenkų kalbos žodynas, J. Karłowicz, A. Kryński, W. Niedźwiedzki, t. 1–8, Varšuva: Valstybinė leidykla, 1952–1953.

Kąś Podh – Iliustruotas Podhalės tarmės ir kultūros leksikonas, J. Kąś, t. 1–3, 2015–2016, Bukovina Tatrzańska–Nowy Sącz: Bukovinos kultūros centras „Liaudies namai“; t. 4, Krokuva: Wydawnictwo Astraia, 2017; t. 5–12, Nowy Sącz: Mažosios Lenkijos kultūros centras „Sokół“, 2017–2019.

Kocz Pól – Z pól i łąk, W. Koczot, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1990.

Kot Urok – Prieš kerus. Podgórzaniečių, Žešuviečių ir Lasowiakų tikėjimai ir apeigos, F. Kotula, Varšuva: Liaudies kooperatinė leidykla, 1989.

Krzyż Kuj 1 – Kujavija. Lenkų liaudies daina ir muzika. Šaltiniai ir medžiaga, B. Krzyżaniak, A. Pawlak, J. Lisakowski, d. 1: Tekstai, Krokuva: Lenkijos muzikos leidykla, 1974.

Kul Wiel 3 – Didžiosios Lenkijos liaudies kultūra, red. J. Burszta, t. 3, Poznanė: Poznanės leidykla, 1967.

Lud – Liaudis. Lenkijos etnologų draugijos organas, 1895–.

MAAE – Krokuvos Mokslų akademijos Antropologijos komisijos rūpesčiu leidžiama antropologinė, archeologinė ir etnografinė medžiaga 1–14, 1896–1919.

Maj Słow 1 – Lenkų zoologinių ir botaninių pavadinimų žodynas, kuriame pateikiami liaudiški ir moksliniai lenkiški gyvūnų bei augalų pavadinimai ir sinonimai, vartoti nuo XV amžiaus iki šių dienų, surinkti iš šaltinių ir sugretinti su lotyniškais moksliniais sinonimais pagal dvigubą abėcėlinę tvarką, papildyti palyginamąja medžiaga, paimta iš kitų slavų kalbų

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej 109

slavų, surinko ir sudarė E. Majewski, t. 1: Lenkų–lotynų kalbų žodynas, Varšuva: Teodoro Paprockio ir partnerių knygynas, 1889.

Nieb Pol – Polski sennik ludowy, S. Niebrzegowska, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 1996.

Nieb Przes – Išgąstis nuo išgąsčio. Augalai liaudies žodiniuose pasakojimuose, S. Niebrzegowska, Liublinas: UMCS leidykla, 2000.

Niew Prow – Vesk mus į šviesą. Liaudies religinės lyrikos antologija, surinko, parengė ir pratarmę parašė D. Niewiadomski, Liublinas: leidykla Polihymnia, 1994.

Niew Pył – Kur duonos dulkės siekia saulę. „Mažosios tėvynės“ motyvas Liublino krašto liaudies poezijoje. Antologija, surinko ir parengė, įžanga bei autorių biografinėmis pastabomis papildė D. Niewiadomski, Liublinas: leidykla „Polihymnia“, 2001.

NKPP – Naujoji lenkų patarlių ir patarlinės raiškos posakių knyga, remdamasi S. Adalbergo veikalu parengė redakcinė grupė, vadovaujama J. Krzyżanowskio, t. 1–4, Varšuva: Valstybinė leidykla, 1969–1978.

Or L 1930 – Gegučių šventė, A. Kordek, „Orli Lot“. Lenkijos kraštotyros draugijos jaunimo kraštotyros būrelių leidinys.

Pieś Śl 2 – Lenkų liaudies dainos iš Lenkijos Silezijos, išleido ir komentarais papildė J. Ligęza ir S. M. Stoiński, t. 2: Baladės apie piršlybas ir meilę, Krokuva: Jogailaičių universiteto spaustuvė, 1938.

Pig Wyb – Liaudies rašytojų rinktinė, parengė S. Pigoń, d. 2: Poetai ir pasakotojai, Vroclavas: Ossolińskių nacionalinio instituto leidykla, 1948.

Pelc SGLub – Liublino krašto tarmių žodynas, H. Pelcowa, t. 1–12, Liublinas: UMCS leidykla, 2012–2023.

Płat Krak – Ar mes tokie ir esame. Rytų ir vakarų Krokuvos regiono gyventojų dainų rinkinys, surinko ir parengė P. Płatek, Krokuva: Nacionalinė leidykla, 1976.

Rej Poch – Lenkiškų augalų lotyniškų pavadinimų kilmė. Botanikos vadovas, M. Rejewski, Varšuva: Książka i Wiedza, 1996.

Rog Śląsk – Lenkų tautos dainos Aukštutinėje Silezijoje, J. Roger, Opolė: Silezijos institutas Opolėje, 1976.

Rog Wag – Tarmiškasis augalų vaizdinys nominacinio jų pavadinimų aktyvumo šviesoje (Wagi kaimo tarmės Lomžos apskrityje pavyzdžiu), E. Rogowska-Cybulska, Gdanskas: Gdansko universiteto leidykla, 2005.

Rost Symb 1 – Symbola ad historiam naturalem medii aevi, J. Rostafiński, d. I, Krokuva: Jogailaičių universitetas, 1900.

SGP PAN – Lenkų tarmių žodynas, t. I–X, parengė Lenkų dialektologijos skyrius, priklausantis PAN Lenkų kalbos institutui Krokuvoje, vadovaujamas M. Karaso, nuo t. II – J. Reichano, nuo t. VI – J. Okonovos, nuo t. IX,

110

BENDRINĖ KALBA | 97

2 sąs., vadovaujant R. Kucharzyk, Vroclavas: Nacionalinis Ossolińskių institutas. Lenkijos mokslų akademijos leidykla, 1982–.

SGŚ Wyd – Silezijos tarmių žodynas, mokslinė redaktorė B. Wyderka, t. 1–, Opolė: Valstybinis mokslinis institutas – Silezijos institutas, 2000–.

Sł SE 2 – Lenkų kalbos etimologinis žodynas, F. Sławski, t. 2, Krokuva: Lenkų kalbos mylėtojų draugija, 1958–1965.

SOWM 3 – Ostrudos, Varmijos ir Mozūrų tarmių žodynas, rengiamas Varšuvos kalbotyros instituto Ostrudos, Varmijos ir Mozūrų tarmių žodyno grupės, t. 3, red. Z. Stamirowska, H. Perzowa, Varšuva–Krokuva: Lenkų kalbos institutas, Lenkijos mokslų akademija, 1993.

Spól Naz – Lenkijos augalų pavadinimai iki XVIII amžiaus, A. Spólnik, Vroclavas: Nacionalinis Ossolińskių institutas. Lenkijos mokslų akademijos leidykla, 1990.

S SFr – Lenkų kalbos frazeologijos žodynas, S. Skorupka, t. 1–2, Varšuva: Visuotinis žinojimas, 1967–1968.

SStp Urb 3 – Senosios lenkų kalbos žodynas, red. S. Urbańczyk, Vroclavas: Nacionalinis Ossolińskių institutas. Lenkijos mokslų akademijos leidykla, 1960–1962.

Sych SGKasz – Kašubų tarmių žodynas liaudies kultūros kontekste, B. Sychta, t. 1–7, Vroclavas: Nacionalinis Ossolińskių institutas. Lenkijos mokslų akademijos leidykla, 1967–1976.

Tred Kasz – Kašubų frazeologija, tikėjimai ir papročiai (lyginamuoju aspektu), J. Treder, Veiherovas: Kašubų-Pomeranijos raštijos ir muzikos muziejus, Veiherovo krašto bičiulių draugija, 1989.

Udz Biec – Biečo žemė. Lenkų tauta Gorlicės ir Grybovo apskrityse, S. Udziela, Naujasis Sončas: Sądecka leidykla, 1994.

Wan Pol – Lenkų tarmiški laukinių žaliųjų augalų pavadinimai slavų kalbų kontekste. Bendrieji klausimai, J. Waniakowa, Krokuva: Jogailaičių universiteto leidykla, 2012.

Wer Ojcz – Tėvynė. Šiuolaikinės liaudies poezijos antologija, atranka, parengimas, baigiamasis žodis ir rodyklė S. Weremczuk, Liublinas: Liublino leidykla, 1987.

Wes Śląsk – Tradiciniai „Gody“ šventės apeigų elementai Žemutinėje Silezijoje, H. Wesołowska, [in:] Žemutinės Silezijos kaimas, red. A. Nasz, Vroclavas: Lenkų etnologijos draugija, 1970, 197–232.

Wiet SPog – Pogūrožanų tarmės žodynas (iš Gorlicės apylinkių), A. Wietrzyk, moksliniai redaktoriai B. Grabka ir R. Kucharzyk, Gorlicė: Gorlicės „Karwacjanų ir Gładyszų dvarų“ muziejus, 2011.

Wisła – Wisła. Geografinis-etnografinis mėnraštis 1–21, 1887–1916.

Wit Baj – Bajdy ir Moderuvka, S. Witkoś, Poznanė: Valstybinė žemės ūkio ir miškų leidykla, 1977.

ZWAK – Nacionalinės antropologijos žinių rinkinys, leidžiamas Antropologijos komisijos, veikiant Menų akademijai 1–18, 1877–1895.

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne –

obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

111

LITERATURA

Bartmiński Jerzy 1988: Definicja kognitywna jako narzędzie opisu konotacji. – Konotacja, red. J. Bartmiński, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 169–183.

Bartmiński Jerzy 1996: O „Słowniku stereotypów i symboli ludowych”. – Słownik stereotypów i symboli ludowych 1: Kosmos, z. 1: Niebo, światła niebieskie, ogień, kamienie, red. J. Bartmiński, zastępca red. S. Niebrzegowska, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 9–34.

Piekarczyk Dorota, Szadura Joanna 2007: Chaber, Konteksty. Polska Sztuka Ludowa 1, 136–148.

Prorok Katarzyna 2023: „Słownik stereotypów i symboli ludowych” jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz). – Bendrinė kalba 96, 54–70.

Rogowska Ewa 1998: Z kaszubskiego zielnika: kąkol. – Pomerania 7/8, 76–77.

Waniakowa Jadwiga 2019: Polskie gwarowe nazwy chabra bławatka. – Centaurea cyanus L. na tle słowiańskim i europejskim. – Prace Filologiczne 74, 173–187.

Gauta 2024-10-26

Priimta 2024-11-07

ANNA KACZAN

THIS IS PRETTY, BUT SO DAMAGING –

THE LINGUISTIC AND CULTURAL IMAGE OF CORNCOCKLE IN POLISH FOLK TRADITION

Summary

The article presents the linguistic and cultural image of corncockle (Polish: KĄKOL) in Polish folk tradition, reconstructed within the methodology of Jerzy Bartmiński’s cognitive definition (full application in: Dictionary of Folk Stereotypes and Symbols). The description is based on lexical data (names, synonyms, phraseological unit), texts (proverbs, songs, written peasant poetry, belief stories), as well as folk beliefs and practices (i.e., the so-called co-linguistic data). The data come from Jerzy Bartmiński’s Ethnolinguistic Unit at UMCS, where the Dictionary of Folk Stereotypes and Symbols (SSiSL) is being compiled. In Polish folk culture, it was believed that corncockle (unlike wheat) was created by the devil (hence its other names: devil (diabeł), devil’s flower (diabelski kwiatek), devil’s herb (diabelskie ziele)). Corncockle is a weed that usually grows in wheat and rye. However, due to its appearance (beautiful flowers), it is also categorized as a flower (it was used for making bouquets or wreaths), and due to its medicinal

112

BENDRINĖ KALBA | 97

uses (despite the poisonous black seeds), it was sometimes perceived as a herb. To remove corn cockle from the fields, many measures were used, such as deep ploughing, weeding, or burning of uprooted plants. Corncockle is a symbol of something evil, harmful and useless. In courtship and love songs, the weeding of corn cockle by a girl symbolizes love. In written peasant poetry, corncockle is perceived as a decoration of the field (together with poppies and cornflowers), an element of the native village, and of the beauty of the world.

KEY WORDS: corncockle, stereotype, linguistic and cultural image of the world, Polish folk culture.

ANNA KACZAN Uniwersytet Marii Curie-Skłodowskiej w Lublinie Pl. Marii Curie-Skłodowskiej 4A/205 20-031 Lublin [email protected]

ANNA KACZAN

TAI GRAŽŲ, TAČIAU ŽALINGA – RAUGĖS KALBINIS IR KULTŪRINIS VAIZDINYS LENKŲ LIAUDIES TRADICIJOJE

S a n t r a u k a

Straipsnyje pateikiamas lingvistinis ir kultūrinis raugės (lenk. KĄKOL) įvaizdis lenkų liaudies tradicijoje, atkurtas pagal Jerzy Bartmińskio kognityvinio apibrėžimo metodiką (detalus taikymas Liaudies stereotipų ir simbolių žodyne). Aprašymas paremtas leksikos duomenimis (pavadinimais, sinonimais, frazeologiniais vienetais), tekstais (patarlėmis, dainomis, rašytine valstiečių poezija, tikėjimų pasakojimais), taip pat liaudies tikėjimais ir praktika (t. y. vadinamaisiais bendraisiais kalbiniais duomenimis). Duomenys gauti iš Jerzy Bartmińskio etnolingvistikos skyriaus UMCS, kur rengiamas Liaudies stereotipų ir simbolių žodynas (SSiSL). Lenkų liaudies kultūroje buvo tikima, kad raugę (kitaip nei kvietį) sukūrė velnias (iš čia ir kiti jos pavadinimai: velnias (diabel), velnio gėlė (diabelski kwiatek), velnio žolė (diabelskie ziele)). Raugė yra piktžolė, kuri dažniausiai auga kviečiuose ir rugiuose. Tačiau dėl savo išvaizdos (gražių žiedų) ji taip pat priskiriama gėlių kategorijai (buvo naudojama puokštėms ar vainikams pinti), o dėl medicininės paskirties (nepaisant nuodingų juodų sėklų) kartais buvo suvokiama kaip vaistažolė. Raugės iš laukų šalintos įvairiai, pavyzdžiui, giliai ariant, ravint ar deginant išrautus au-

ANNA KACZAN. Jakie to ładne, a takie szkodne – obraz kąkolu w polskiej kulturze ludowej

113

galus. Raugė yra ko nors blogo, žalingo ir nenaudingo simbolis. Piršlybų ir meilės dainose mergelė, ravinti rauges, simbolizuoja meilę. Rašytinėje valstiečių poezijoje raugės suvokiamos kaip lauko puošmena (kartu su aguonomis ir rugiagėlėmis), gimtojo kaimo, pasaulio grožio elementas.

ESMINIAI ŽODŽIAI: raugė, stereotipas, kalbinis ir kultūrinis pasaulio vaizdas, lenkų liaudies kultūra.

ANNA KACZAN

Uniwersytet Marii Curie-Skłodowskiej w Lublinie

Pl. Marii Curie-Skłodowskiej 4A/205

20-031 Lublin

[email protected]

114

BENDRINĖ KALBA | 97