LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

KALBINIO KONTAKTO ATVEJAI LATGALĖJE

P. ARISTĖ

Latvijos TSR, Latgalės Ludzas rajone, dar ir mūsų laikais galima sutikti kelias dešimtis, daugiausia senų, žmonių, kalbančių estiškai. Estų etnografinėje ir kalbotyros literatūroje šie estai paprastai vadinami Ludzas estais, nes pagrindinis jų gyvenviečių centras yra Ludzas miestas (buvęs Lucinas). Dalis šių estų, regis, nuo labai senų laikų įsikūrė aplink Ludzas miestą, tačiau dauguma jų į Ludzas rajoną persikėlė, tikėtina, XVII amžiuje.

Feodalinės santvarkos sąlygomis Ludzas estai puikiai išsaugojo savo etnografinį savitumą ir gimtąją kalbą, nes tuo metu ryšių su išoriniu pasauliu nebuvo ir už namų jie beveik neišvykdavo. Be gimtosios kalbos, Ludzas estai tam tikru mastu mokėjo latvių kalbos latgalių tarmę, o pasienio su rusais ir baltarusiais vietovėse – taip pat rusų ir baltarusių kalbas. Būdami katalikai, Ludzas estai palaikė glaudesnius ryšius su savo bendratikiais – latviais ir baltarusiais, o suartėjimas ir bendravimas su rusais buvo pastebimas tik kaimuose, kurių gyventojai buvo perėję į stačiatikybę. Kadangi katalikų bažnyčiose pamokslai ir išpažintys vyko estiškai, Ludzas estai galėjo apsieiti nemokėdami latvių ir baltarusių kalbų – tuo metu apskritai nebuvo tiesioginio poreikio jas mokėti. Su visais kaimynystėje gyvenusiais valstiečiais jiems dažniausiai tekdavo susidurti dvaro lažo metu. Dvare jie dažnai girdėdavo ir lenkų kalbą, nes dvarininkai ir jų valdytojai daugiausia buvo lenkai. Latgaloje lenkų kalba taip pat buvo vietinio kultūrinio bendravimo kalba, kol ją pakeitė rusų kalba. Praėjusio amžiaus viduryje katalikų bažnyčioje apeigos ir pamokslai pradėti vesti tik latvių kalba, ir tai smarkiai paveikė vietinę estų kalbą. Stačiatikių kaimuose rusų kalbos įtaka pasireiškė dar

137

gerokai anksčiau. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį atliko ir laikui bėgant sudarytos mišrios estų, latvių, rusų ir baltarusių santuokos.

Feodalinio laikotarpio pabaigoje rusų kalbos įtaka estų, latvių, baltarusių ir kitoms Latgalę apgyvendinusių tautų kalboms pastebimai didėja ir stiprėja, ypač po to, kai šiame krašte buvo atidarytos rusų mokyklos. Tuo pat metu Latgalos jaunimas, taip pat ir vietiniai estai, ima vykti sezoninių ir laikinų darbų į Rusijos teritoriją, į didžiųjų miestų bei pramonės centrų apylinkes; tai savo ruožtu skatina rusų kalbos mokėjimo plitimą. Dar praėjusiame amžiuje rusų kalba tampa visų Latgalę apgyvendinusių tautų vietinio bendravimo kalba. Be latvių ir nedaugelio estų, XX a. trečiajame dešimtmetyje Latgalos teritorijoje gyveno 20,13% rusų, 13,96% baltarusių ir 4,49% lenkų, taip pat nedidelė dalis žydų ir lietuvių. Estų gyvenvietės yra visai greta latvių, rusų ir baltarusių gyvenviečių.¹

1893 m., O. Kallaso apsilankymo šioje vietovėje metu, dauguma Ludzas estų, be gimtosios kalbos, mokėjo ir latvių kalbą, be to, buvo gana plačiai paplitusi ir rusų kalba. (Deja, O. Kallas neskyrė rusų ir baltarusių kalbų mokėjimo). Tuo metu daugelis estų mokėjo ir lenkų kalbą.² Šiuo metu visi likę Ludzas estų tarmės kalbėtojai be išimties moka latvių kalbą literatūrine arba tarminę, t. y. latgalių, jos forma. Rusų kalbos mokėjimas taip pat yra visuotinis reiškinys. Dauguma vietinių estų galutinai perėjo prie latvių arba rusų kalbos.

Kadangi Ludzas estai ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su daugeliu kitų tautų, jie bendravo su šiomis tautomis ir kalbiniu požiūriu. Todėl šią teritoriją reikėtų laikyti viena įdomiausių Baltijos šalių vietovių, nes čia galime tiesiogiai stebėti skirtingos kilmės kalbų tarpusavio įtaką, taip pat pokyčius, vykstančius kalbinės įtakos srityse ir kryptyse skirtingais laikotarpiais. Norint galutinai ir išsamiai išsiaiškinti visų Ludzas apylinkėse vartojamų kalbų tarpusavio ryšius, būtinas glaudus slavistų, baltistų ir finougristų bendradarbiavimas; į šį tyrimą taip pat turėtų įsitraukti folkloristai, etnografai, istorikai ir archeologai. Tik tokiu atveju bus galima atsakyti į daugelį sudėtingų šio mikroregiono etnogenezės klausimų.

¹ E. B l e s e, Latgales cittautieši un viņu valodas, „Izglītības Ministrijas Mēnešraksts“, Rīgā, 1925, стр. 357—369, 478—485.

² O. K a l l a s, Lutsi Maarahvas, Helsinki, 1894, стр. 11 и след.

138

Šiame straipsnyje bus aptariami tik liudzinų estų kalbos tarmės leksikos ypatumai, kuriems itin didelę įtaką padarė latvių, rusų ir baltarusių kalbos. Be to, joje esama nemažai ir lenkiškų elementų. Šis pranešimas turėtų tapti savotišku atskaitos tašku tolesniems įvairių Baltijos šalyse gyvenančių tautų kontaktinių ryšių tyrimams.

Liudzinų estų kalbos tarmė priklauso pietų estų tarmių grupei, kurios pagrindinis žodynas yra tipiško pietų estų pobūdžio. Liudzinų tarmėje, priešingai nei visose kitose pietų estų šnektose ir tarmėse, pirmiausia pasitaiko latviškų žodžių, į ją patekusių įvairiais laikotarpiais ir susijusių su pačiomis įvairiausiomis gyvenimo sritimis. Senesni latviški skoliniai jau visiškai prisitaikė prie estų kalbos fonologinės struktūros, tačiau vėlesniuose skoliniuose išliko estų kalbai visiškai svetimų latvių fonologijos ypatybių. Pasitaiko ir tokių žodžių, kurie vartojami dviem lygiagrečiais variantais – suestintu ir tokiu, kuriame išlaikytas pirminis latviškas skambesys. Latviškų fonologinių ypatybių išsaugojimas skoliniuose, vartojamuose liudzinų estų, darėsi vis intensyvesnis, kai latvių kalba faktiškai jau buvo tapusi jų antrąja namų, šnekamąja kalba.

Toliau bus aptariami latviški skoliniai, kuriuos pavyko užfiksuoti liudzinų estų kalbos įrašuose³.

abada „patiekalas iš ką tik papjauto gyvulio kepenų arba plaučių“ <abādas, latgalių (= latg.) taip pat abāda „kiaulienos ir kopūstų patiekalas, paprastai gaminamas papjovus kiaulę“; bel’l „akies drumstis“ <latg. bel’s’; beluga (maa) „blogai džiūstanti žemė“ <latg. beluga; bil’t „paveikslas“ <bilde; biž’atama „skriausti“ <latg. apbižavout’; bor, kilm. bora „derliaus nuėmimo vieta“ <latg. bors; bruikos „pusryčiai“ <latg. brūkos; burnītama „erzinti, įkyrėti, vilioti, kabinėtis, gundyti“ <burnīt; drutša „pelkinė karštinė, maliarija“ <drucis, kilm. drucā; drōgin „juodoji drignė (hyoscyamus niger)“ <drigene, latg. taip pat dridžina; dzint’s, kilm. dzin’d’zi „pinigų mokestis“ <cints, cinte; dundur, tundur „nekviestas svečias“ <latg. dundurs „vaikas per mėšlavežį“; duuda, duudakott „dūdmaišis“ <dūda; gigāl, kilm. gigāli „asiūklis“ < gigeles, latg. gigāl’is; grius’l’i, krius’l’i, ka-n’ebi grius’l’i „patiekalas iš kanapių sėklų“ < grūslis, latg. gryūsl’is;

³ Didžioji dalis faktinės medžiagos gauta iš Estijos TSR MA Kalbos ir literatūros instituto rinkinio. Latviški atitikmenys daugiausia paimti iš K. Mühlenbacho ir J. Endzelyno žodyno (К. Mühlenbachs—J. Endzelīns, Latviešu valodas vārdnīca, I—IV, Rīga, 1923—1932). Latgališki atitikmenys iš dalies paimti iš asmeninių straipsnio autoriaus užrašų, iš dalies gauti iš Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros instituto mokslinių darbuotojų.

139

gōn’d’zik, kilm. gōn’d’z’igi „baltarusis“ <latg. g’en’d’z’iks „menkinamas, įžeidžiantis baltarusio pavadinimas“; inā́dnik, kilm. inā́dnigu „priekabus žmogus, gundytojas“ < ienaídnieks, latg. īnaidnīks „priešas, nedraugas“; kalpak „perukas“ <latg. kalpaks; kapl’i „kauptukas“ < kaplis; kartupel’ „bulvė“ < kartupelis; keistri „kisteris, katalikų bažnyčios diakonas“ < k’eis’t’ers; k’elne „klebonija“ < k̇elne, latg. k’elne; kimin „kmynai“ <latg. k’im’ini kood’z’i, „partityvas“; kuut’j’ō „kruopos, valgomos Kūčių išvakarėse“; kuod’z’ipāiv „Kūčių išvakarės“ <latg. kīcys (<baltarusiška kutja) ir kīcysdīna, latviškai kīcās „kruopos“, kīċu diena „Kūčių išvakarės“; korp, kilm. kopa „dešimties šieno kūgių kupeta“ <latg. (rudzu) kopa; krauts „siuvėjas“ <latg. krauc’s; krump, kilm. krumba, maž. krumbake „klostė, raukinys“ <grumbas, latg. grumba; kutōl’, kilm. kudōl’i „gyvulių utėlė“ <skutele, latg. skut’āl’a; kul’ok „švarkas, vyriška striukė“ <latg. kul’oks; labi, labis „geras“ <labi „gerai“; lāpat’s’ka „plepys, tuščiažodis“ <latg. lapacka; leigutama „dainuoti Joninių dainas“ <ligot, latg. leiguot’; med’z’ina? „smegenys“ <latg. sm’ed’z’enes; misš, kilm. mis’s’i „mišios“ <latg. miša, mise; mutul’, mutur’ „rato stebulė“ <muturis, latg. muturs; muzul’ „nuospauda“ <latg. muzuls’; narits, kilm. naridza „arklio liga, kurią sukelia netaisyklingai uždėtas jungas“ <narica, naricas, latg. narica; net’s’vā net’s’ua, „medinis lovys, kuriame skalbia arba maudo vaiką“ <latg. n’ečče; nāsālg’i? „neštuvai“ <nesilkas; obur „ypatingos rūšies žvejybos tinklai“ <abars, latg. oburs; pat’s’min’, bat’uin’, kilm. bat’uin’i „burokėlis, cukrinis runkelis“ <latg. batvini, bac’min’c’; plakk, kilm. plaka „vėliava“ <latg. plags; podmarouka „pamatas“ <latg. podmorouka; poor’s’t’ „didelės skaros kutai“ <latg. bōrksts, buork’s’; prat’in, kilm. prad’ina „nedidelis žvejybos tinklas su dviem sparnais ir maišeliu“ <latg. brad’in’c’; pimbat’s’ „kamuolys iš šlapimo pūslės“ <bumba „kamuolys“; pizur’ „šlapimo pūslė“ <latg. pizurs; pōur, kilm. pōuka, puur „pūra, ketvirtis = keturiems pūdams“ <pīurs, latg. pyurs; pōut’s, pōutši, pōž, pōžši „namų dvasia, kaukas“ < latg. pyučs; rakan, kilm. ragana „ragana, velnias (keiksmažodis)“ <ragana; rupi’t’s, kilm. rupid’zi „rupūžė“ <rupicis, latg. rupics’; runamata „kalbėti, šnekėtis“ <runāt; ruulotama „dainuoti Joninių išvakarėms skirtas dainas“ <latg. rūtuot’; ruoga „rūdys (liga)“ <ruožā; rāu? „ypatinga galvos odos liga“ <skrēda „eine Schramme, Hautritze“; sal’l, kilm. sal’li „pypkės suodžiai“ <latg. suiles; saska „šeškas“ <latg. sasks; skrōdul’ kilm. skrōdul’i „audimo staklių skridinys“ <latg. skrytul’s’; sumpur „tinginio keiksmažodis“ <sumpurnis, tarm. sumpuris „šunagalvis, vampyras“; šalōinu „nusistovėjęs, skaidrus (apie skystį)“ <latg. acašāliejis; šopka „supuvęs kiaušinis“ <latg. šopka „žaidžiant kokanę sudaužytas kiaušinis“; tal’t’s, kilm. tal’d’z’i, tar’t’s „gandras“ <starkis; tes’nik, kilm. tes’nigi „prižiūrintis tvarką turguje, turgaus prižiūrėtojas“ <latg. tis’n’iks „teisėjas“; tsak̇ „popierinis papuošalas (aplink ikoną)“ <latg. cakas; tseirul’, dzeirul’ „vieversys“ <latg. c’eirul’s; tsepel’nik „keptuvės laikiklis“ < latg. čepel’n’iks; tsilp, kilm. tsilbu, tsōlp, kilm.

140

tsõlbu „užsimezgęs mazgas, siūlų mazgas, mezgant tinklus susidaręs mazgas“ < citpa, latg. culpa; tsõba „melžtuvės snapelis“, tsõbakõnõ „degtukų dėžutė“ < ciba, latg. cyba; t's'ekl', kilm. t's'egl'i, tsõk'l „plyta“, tsõglinõ ahi „mūrinė krosnis“ <latg. ceglyš; tsāts „antgalis, kutai“, plg. latvių ceci „seni skudurai“; tulka „geležinis stipinas rato stebulėje, įvorė“. <latg. tulka; uroin „gulsčiukas“ <latg. urobiņč; vaatre „sūkurys“ <latg. vātra „audra“; vaidze (prieveiksmis) „reikia, būtina“ <latg. vād'z'ā; vuol'atama „riedėti, susukti“ <latg. vuol'uot'; vāāpla „ištižėlis, puošeiva“ <vēplis latg. vāpla ir t. t.

Tarp latviškų skolinių pasitaiko žodžių, kurie į latgaliečių tarmę pateko iš rusų ar kurios nors kitos slavų kalbos. Kadangi Ludzos estų kalboje šių skolinių fonetinės ypatybės rodo, jog jie estus pasiekė iš latgaliečių tarmės, visi šie žodžiai gali būti priskirti latviškiems skoliniams. Pagal reikšmę jie apima pačias įvairiausias gyvenimo ir buities sritis – tiek ūkinį bei amatų pasaulį, tiek tautos kultūrinį gyvenimą. Didžioji šio skolinių žodyno dalis liudija, kad latviai ir vietos estai kasdien artimai bendravo, o tai ir lėmė dvikalbystę.

Ypač senais laikytini tokie visiškai suestinti latviški žodžiai kaip kutõl, rǟä, pat's'mīn', poor's't'. Kai kuriais atvejais greta tokio senojo varianto vartojama ir vėliau pasiskolinta žodžio forma, pavyzdžiui: dundur ir tundur, griusl'i ir kriusl'i ir pan. Latviški skoliniai, regis, į vietos estų kalbą pateko iš latgaliečių tarmės, tačiau kai kurie žodžiai, pavyzdžiui, kartupel', tal't's' arba tar't's', pasiskolinti iš bendrinės latvių kalbos.

Ludzos estų kalbos tarmėje greta latviškų žodžių pasitaiko ir slavų skolinių, kurių kilmės daugeliu atvejų neįmanoma tiksliai nustatyti, nes tokių slavų skolinių fonetinė sandara leidžia juos laikyti tiek rusų, baltarusių, tiek lenkų skoliniais, pavyzdžiui: paaba (senesnis skolinys) „moteris, senutė“ <rus. баба, blrs. баба, lenk. baba; domm, kilm. domta „namas“ <rus. ir blrs. дом, lenk. dom; draatva „viela, dratva“ <rus. ir blrs. дратва, lenk. dratwa; l'iis'na „nereikalingas“ <rus. лишний, blrs. лишні, lenk. liszni; stal'l, kilm. stal'li „plienas“ <rus. ir blrs. сталь, lenk. stal; šiai žodžių grupei taip pat priklauso skolinys sid'i, sidi „žydas“ <rus. жид, blrs. жыд, lenk. żyd ir t. t. Šių skolinių šaltinis yra viena iš anksčiau minėtų slavų kalbų; skirtingose Ludzos tarmės vietovėse ir skirtingais laikotarpiais jie galėjo būti skolinami iš skirtingų slavų kalbų.

Ludzos estų kalbos tarmėje taip pat yra gana daug skolintų žodžių, kurių fonetinė sandara liu-

141

dija jų lenkišką arba baltarusišką kilmę, pvz.: bul’ba, bul’bas, kilm. bul’ba ir visiškai suestintas šio žodžio variantas pul’ba „bulvė“ <lenk. bulba, blrs. бульба; böss „alyva“ <bez, без; drott, kilm. drota „viela“ <drot~drót, дрот; drukavoodma „spausdinti“ <drukować, друкаваць; dõhavits „dusulys, astma“ <duchawica, дыхавица; hot’s „nors, kad ir“ <choć, хоць; in’dik, kilm. in’digu „kalakutas“ <indyk, індык; kapl’its, kilm. kapl’idza „koplyčia“ <kaplica, капліца; kapsük „piniginė, tabokinė“ <kapszuk, капсюч „kapšiukas“; knott „dagtis“ <knot, кнот; kommen, kilm. komena <komin, комін; k’s’ondz, kilm. k’s’ondza, taip pat labiau suestinta forma sjondz „kunigas“ <ksiądz, ксёндз; kul’ba „bulvė“ <gulba, гулЬба; kurtka „moteriška palaidinė, megztinis, vatinukas“ <kurtka, куртка; lantsuk, kilm. lantsuga „grandinė“ (pasakoje taip pat „vilko galvos kamanos“) <lañcuch, ланцуге; lää läkene „lėlė“ <lala, ляля; parahvia „parapija“ <parafia, парафія; plääm, kilm. pläämä „dėmė, taškelis“, sündümeze plääm „apgamas“ <plama, пляма; puška, puška „dėžutė, futliaras“, tuваgu puška „uostomojo tabako dėžutė“ <puszka, пушка; ratunka „pagalba, išgelbėjimas“ <ratunek, senesnė forma taip pat ratunk, ратунок, kilm. ратунка; ruža „rožė (liga)“ <róża, baltarusių tarmėse ружа; škapleri?, škapleri? „ant audinio prisiūtas kryželis, kurį katalikai, laikydami jį religiniu talismanu, paprastai nešioja ant kaklo“ <szkaplerz, шкаплеры; tal’ka „plonas audinys“ <tалька, талька; tshuuda „stebuklas“ <cud, cudo, чуд, чудо; tsõbuk, kilm. tsõбука „pypkės kotas“ <cybuch, цыбук; t’šüt’š „truputį, mažumėlę“ <чуть, цуцё; voот „prižiūrėtojas“ <wojt, войт ir t. t. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visi pirmiau pateikti lenkiški ar baltarusiški skoliniai vartojami ir latvių kalbos latgaliečių tarmėje. Atsižvelgiant į būdingas šios slavų skolinių grupės ypatybes, galima manyti, kad didžioji jų dalis į Ludzos estų kalbos tarmę ir kitas Latgalę gyvenančių tautų kalbas pateko veikiausiai iš lenkų kalbos, nes beveik visi šie žodžiai reiškia kultūros ir buities dalykus, kuriuos latgaliečių valstiečiai perėmė iš lenkų. Visai gali būti, kad kai kurie iš jų į Ludzos estų tarmę pateko ne iš lenkų, o iš baltarusių kalbos, tačiau tiksliai nustatyti skolinimosi kelią šiuo metu neįmanoma, nes trūksta tam reikalingų kalbinių kriterijų.

Ludzos estų kalboje, žinoma, yra ir tokių skolinių, kurių lenkiška arba baltarusiška kilmė nekelia abejonių. Pavyzdžiui, neabejotini lenkiški skoliniai yra: apostol „apaštalas“ <apostoł (būdami katalikai pagal tikėjimą, Ludzos estai negalėjo šio žodžio pasiskolinti iš rusų ar bažnytinės slavų kalbos); magli „skalbinių volas“ <magiel; obroz, kilm. obroza „ikona, atvaizdas“ <obraz (ir tai

142

žodis galėjo patekti į vietinį estų dialektą tik iš katalikų lenkų) ir t. t. Gana daug žodžių neabejotinai yra baltarusiškos kilmės, pavyzdžiui: dol’nik, kilm. dol’nigi „darbininkas, samdinys, kuriam šeimininkas nemokėdavo atlyginimo, o tik duodavo valgyti ir aprengdavo“ <дольник; drut’sén „dronas“ <труцень; džužín „tuzinas“ <dial. baltarusių дзюжына; dudar „dūdmaišininkas“ <дудар; hvat’sōr „butas“ <dial. baltarusių хвацера; kab „kas, kad, tam, kad“ <каб; kuut’sl’i, koot’sl’i „kuodelis“ <кудзеля (šis baltarusiškas žodis pateko ir į kitus pietinius estų kalbos dialektus); lavonihha „tam tikras šokis“ <лявоніха; loška „guolis, lova“ <ложак, kilm. ложка (lenkų łóżko fonetiškai yra tolimesnis variantas); muža, može, mož, moš, muša „galbūt, galimas daiktas“ <можа; pat’s’an „gandras“ <баццян; saussim „visai“ <dial. baltarusių заўсім (lietuvių kalboje зусім); suhhota „džiova“ <сухоты, kilm. сухотаў; t’s’i „arba“ (määne sul jelo, t’s’i hää jelo vai halv? „koks tavo gyvenimas, ar geras, ar blogas“) <ці; tult’s’a „žirnių košė“ <стульцы; vargan „vargonai“, varganist „vargonininkas“ <dial. baltarusių варган, варганы ir варганіст ir t. t.⁴ Galbūt baltarusiškos kilmės yra ir žodis krädzotaja?, kuriuo vadinami dainininkai, šventės išvakarėse po langais dainuojantys „винаграцыя красна зялёна“; estų kalbos šio žodžio variantas, matyt, susidarė iškraipius žodį винаграцыя. Beveik neabejotinai baltarusiškas ir žodis harmooniki „armonikėlė“ <гармонік, tai rodo ir pradinė h. Visa eilė kitų skolinių, vartojamų Ludzos dialekte, savo garsine sandara taip pat susiję su baltarusių kalba, pavyzdžiui: t’s’iligrám, kilm. t’s’iligrámma „telegrama“; t’s’ilifon, kilm. t’s’ilifona „telefonas“; skarlat’s’ina „skarlatina“; sent’s’aabr „rugsėjis“. Jų baltarusišką kilmę rodo baltarusių kalbai būdingas priebalsio t’ minkštinimas ir jo virtimas c’. Latgalos teritorijoje kadaise buvo gana daug baltarusių valdininkų, kurie rusiškus žodžius tarė baltarusiškai, ir tai paveikė, kaip juos tarė Ludzos estai. Todėl pirmiau pateikti žodžiai vis dėlto yra pasiskolinti iš rusų kalbos. Galbūt baltarusių įtakos pėdsakų esama ir tokiuose skoliniuose iš rusų kalbos kaip hloksikōrō „flioksas“, horm, kilm. horma „forma“, hundāment „pamatas“ < rusų флокса, форма, фундамент, baltarusių dirvoje tariami kaip хвлокс, хворма, хвуңдамент. Priebalsio f pakeitimas garsų junginiu хв pastebimas ir daugelyje rusų dialektų, todėl visiškai įmanoma ir netgi labiau tikėtina, kad pirmiau pateiktus žodžius Ludzos estai pasiskolino iš rusų dialektų.

⁴ Dėl baltarusiškų žodžių, ypač jų dialektinių variantų, vertingų pastabų straipsnio autoriui pateikė docentė M. I. Semenova, rusų ir baltarusių šnektų žinovė.

143

Iš baltarusių kalbos perimti skoliniai pagal reikšmę priklauso įvairiausioms gyvenimo ir buities sritims ir šiuo požiūriu mažai kuo skiriasi nuo latviškų skolinių. Tai aiškinama tuo, kad tiek Ludzos estai valstiečiai, tiek jų kaimynai latviai ir baltarusiai kadaise buvo visiškai vienodoje padėtyje, gyveno vienodomis sąlygomis, o skolinimasis iš vienos kalbos į kitą vyko dėl visų vietos gyventojų dvikalbystės ar net daugiakalbystės. Pirmiau pateikti baltarusiški skoliniai, patekę į estų kalbos Ludzos dialektą, vartojami ir latvių kalbos latgališkame dialekte, ypač tose vietovėse, kur latviai ir estai gyvena visai greta.

Giminingose baltarusių ir rusų kalbose žodynas daugeliu atžvilgių yra vienodas, ir šis bendrumas atsispindi ir žodžių fonetinėje struktūroje (skiriasi tik ortografijos pagrindai). Dėl šios priežasties daugeliu atvejų labai sunku tiksliai nustatyti, iš kurios kalbos – rusų ar baltarusių – buvo pasiskolintas vienas ar kitas žodis, patekęs į estų kalbos Ludzos dialektą. Vaizdą dar labiau komplikuoja tai, kad vietinėse rusų šnektose esama nemažai fonetinių ypatybių, bendrų su baltarusių kalba, pavyzdžiui, akanjės reiškinys. Todėl šie skoliniai gali būti rusų arba baltarusių kilmės: aššol <rus. осёл, balt. асёл; balbatama <rus. балоботать, balt. балбатаць; birka <бирка, бірка; blin <блин, блін; bulan <буланый, буланы; bul’oon <бульон, булён; burlak „jaunuolis, išėjęs iš kaimo uždarbiauti“ <бурлак; dalažītama <доложить, далажыць; dul’i, duul’akõnõ „kriaušė“ <дуля; halteri <холера, халера; hitra <хитрый, хитры; huttar <хутор, хутар; idrusk, kilm. idruski ir idrud’z’i? <игрище, ігрышча; ikatama „mikčioti“ <икать, ікаць; juška <rus. вьюшка, юшка, balt. юшка; kal’idoora „koridorius“ <rus. dialektinis калидор, balt. калідор; kalun, kilm. kaluna <колун, калун; kan’ok, kilm. kan’ka <конёк, канёк; kantora „valsčiaus namas“ <контора, кантора; kantrõl’l <контроль, кантроль; karatama <копать, капаць; karoozda <короста, кароста; kazatškada <казачок, kilm. казачка; kerka <кепка; kisset, kilm. kisseda <кисет, кісет; kitaitsa? <китайцы, кітайцы; kulak <кулак; liiza?, lõeža? <льюса; lomm <лом; maitnik <маятник, маятнік; man’er’n’akõnõ <манерка; masselna <масленица, масленіца; moška <мошка; naššil’ka? <носилки, насілкі; n’emtsä <немец; ni-miä ni jääle „kas nors“ <ни, ні; pal’eri? „tapetai“ <шпалеры; palka <палка; pažar, kilm. pažara <пожар, пажар; plintavotma <плинтовать, плінтаваць; puzan <пузан; raade <рад; razboinik <разбойник, разбойнік; rut’š’nik <ручник, ручнік; salavei <соловей, са́лвей; samavar <самовар, самавар; sort, kilm. sorta <сорт; sutka <сутки (dialektinis сутка), суткі (dial. сутка); šuul’ik <жулик, жулік; sveeža <свежий, свежы; torp, kilm. torba <торба; tsõrkul’ <циркуль, цыркуль; tšai <чай;

144

tuusk, kilm. tuuza <tuzas; val <vals; vaašna vaažna <kvashnia; vaina <karas, vaina; verna <teisingai, teisinga; vötr, kilm. vödra <ūdra ir t. t. Atsižvelgiant į bendrą skolinimosi aplinką, reikėtų manyti, kad didžioji dalis šiai grupei priklausančių žodžių vis dėlto buvo perimta iš rusų kalbos, nes pirmiau pateikti skoliniai, daugiausia turintys kultūrinę-administracinę reikšmę ir susiję su miesto gyvenimu, greičiausiai į Ludzos estų kalbą galėjo patekti iš rusų kalbos. Sąvokos, susijusios su kaimo buitimi ir gyvenimu, savo ruožtu galėjo būti pasiskolintos tiek iš rusų, tiek iš baltarusių kalbos, nes, kaip nurodyta pirmiau, rusai ir baltarusiai gyveno tiesioginėje kaimynystėje su Ludzos estais. Baltarusijos inteligentija Latgaloje neretai kalbėdavo rusiškai, kiek baltarusiškai, ir tai atsispindėdavo tiek leksikoje, tiek jų tarime. Tokia mišri kalba, be kita ko, paveikė ir tokio Ludzos estų pasiskolinto žodžio, kaip rašeenija <rus. решение, bltr. рашэнне, tarimą.

Daugiausia slavų kilmės skolinių Ludzos estų kalboje yra rusų kalbos žodžiai, nes nuo praėjusio šimtmečio antrosios pusės iki Spalio revoliucijos rusų kalba Latgaloje buvo vienintelė administracinė ir pagrindinė kultūrinė bendravimo priemonė. Todėl beveik visos naujos sąvokos, su kuriomis latgalių valstietis susipažindavo už savo kaimo bendruomenės ribų, Ludzos estų kalboje reiškiamos iš rusų kalbos pasiskolintais žodžiais. Kartu rusų kalba atliko svarbų vaidmenį ir feodalinės santvarkos laikotarpiu, kaip rodo jau anksčiau pateikti skoliniai. Be to, būtent rusų kalba vyko tarpusavio bendravimas tarp latgalių „burliokų“, kai jie išvykdavo iš savo gimtųjų vietų. Žinoma, kad gana daug latgalių jaunuolių išvykdavo – ypač vasaros laikotarpiu – dirbti įvairių sezoninių darbų toli nuo namų esančiose rusakalbėse teritorijose.

Iš rusų kalbos pasiskolinti šie žodžiai: abiidna <dial. apmaudu, reiškiantis „labai, labai daug, gausiai“, abrátno <atgal; advakát, kilm. advakáta <advokatas; ahvitséer <karininkas; aprél <balandis; bagdan „nesantuokinis vaikas“ <bogdanas; baranka? <barankos; ben'z'inka „žiebtuvėlis“ <benzinka; burdoova <dial. burgundinė (literatūrinė: bordo); da <taip; deeda „vyras, senelis“ <senelis; dekaabr <gruodis; d'ela, d'jeela <reikalas; divaovoitma <stebėtis; famil'ija <pavardė; flota <laivynas; garlaviina <gerklė; gir, kilm. gira <svarsčiai; gluhhoja <kurčias; gos't' kos't' <svečias; ind'uk, kilm. ind'uga <kalakutas; jaakor <inkaras; janvaar, janvaar <sausis; joožik <ežiukas; jul'l <liepa; jun'ni <birželis; kammuna, kannuta <komuna; kanalia, kannalia <kanalas; karaš'sinn <žibalas; karauul'itma <sargauti; karman <kišenė; kašamirr „ypatingos rūšies audinys“ <kašmyras; kororka „paplotėlis“ <kokorka; konts, kilm. kondza, kon't's, kilm. kon'd'z'i <skalikų šuo; koozor

10. Kalbotyros klausimai VI.

145

<kozirius; korets <indas; kraaska <dažai; krasnop’or’ka <raudonpelekis; kriltsa <prieangis; kroossa <žiurkė; kukšin <dial. kukišinas (literatūrinė: ąsotis); laatka <lopas; lapatnik <lapatnikas (verpimo ratelio dalis); l’uterana? <liuteronai; mart, kilm. marda <kovas; mat’itama <kebliauti; motka <ritė; mototama <vynioti; mõšelofka <pelėkautai; pérpija-tel’ <priešas; opštša, opša <apskritai; otška? <akiniai; peššatama <skubėti; plann, kilm. planna <planas; plas’s <plast; plos’s <ištisai; pluuga <plūgas; praunale „greitai, sparčiai“ <dial. sklandžiai; priigon, bri-gon „baudžiava“ <prigonas; pristuga <prievaizdas; propka, propki <kamštis; präľ’nik, kilm. prääl’nigi <meduolis; prääd’ma <verpti; prääl’its, kilm. prääl’itsa, prääl’id’z’i <verpstė; puktatama „murkti sau po nosimi“ <dial. pūkuoti; puppõn’ <būgnai; rezinka <guminė juosta; roitma <knistis (ko nors ieškant); russalka, russolka, russafka <undinė, dial. rusolka, rusavka; räädnig <urėdas; seet’s’ka <kapota kruopų košė; sekletar „sekretorius“ < dial. sekletarius; skut’s’na <nuobodu; spit’s’ka <degtukas; spooritama, pooritama <ginčytis; suuding „teismo byla“, plg. rus. судить; šolganõ <šilkinis; šolgon <šalgunas; štakan <stiklinė, dial. štakanas; šut’t <juokdarys; (pidä) zaavistet „pavydėti“ <pavydas; žääga „moteris, kuri daug plepa“ <dial. zziaga; talkavuитma <aiškinti; trenõška <trikojis; tooğa <taip pat; toroz’nik, kilm. toroz’nigi „dvaro kubijas – prievaizdas“ <sargas; torozilõ minemä „eiti į baudžiavą“; tšarõunik <burtininkas; tšolonka „valtis“ <dial. čolonok, čolonka; tšuuda <stebuklas; tšärpak <samtis; uhvat, uhvatka <uhvatas, uhvatka; ukr, kilm. ugra <ungurys, daugiskaita unguriai; val’ka <valekas, kilm. valka; ves’t’ <žinia; vzdor, vzdoritama <nesąmonė, ginčytis; volok „senovinis žemės matavimo vienetas – gakas“ <volokas ir t. t.

Rusų skolinių Ludzos estų kalboje yra daugiau nei latviškų, baltarusiškų ar lenkiškų žodžių. Didžioji dalis rusų kalbos skolinių beveik visiškai išlaiko savo pirminę formą, todėl jiems būdingi tokie struktūriniai ypatumai, kurie nėra būdingi iš prigimties estiškajai leksikai. Pavyzdžiui, juose pasitaiko estų kalbai svetimų fonemų ir priebalsių samplaikų. Tik pavieniai žodžiai prisitaikė prie estų kalbos fonetinės sandaros. Tokie suestinti rusų kalbos skoliniai, regis, priklauso senesniam laikotarpiui. Nuo tada, kai rusų kalba plačiai paplito, skoliniai pradėti vartoti daugiausia tokia garsine forma, kuri daugiau ar mažiau būdinga jų pirminiam šaltiniui, t. y. rusų kalbai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad į Ludzos estų kalbos tarmę patekę latvių ir baltarusių žodžių skaičius yra beveik vienodas. Visi šie skoliniai priklauso įvairioms vietinio valstiečio namų gyvenimo ir artimiausios aplinkos sritims. Tarp jų yra ir vėlesnių skolinių, ir senovinių leksinių vienetų, fonologiškai visiškai prisitaikiusių prie estų kalbos garsinės sandaros. Į estų kalbos tar-

146

Lenkiški žodžiai priklauso įvairioms muzikinio ir miesto gyvenimo sritims, nes estų valstiečiai (kaip ir vietos latviai bei baltarusiai) su šiomis gyvenimo sritimis susidurdavo tarpininkaujant vietos lenkų gyventojams. Ypač įvairialypė yra rusų kalbos įtakos sfera. Tarp rusų kalbos skolinių esama sąvokų, kurias estų kaimynai tiesiogiai perėmė iš rusų valstiečių, tačiau ypač daug yra tokių žodžių, kurie estų tarmėje paplito dėl rusų švietimo ir rusų kultūros įtakos.

Be tiesioginių skolinių, Ludzos estų kalbos tarmėje esama ir vertinių, kalkių iš rusų, baltarusių, lenkų bei latvių kalbų. Latvių, rusų ir baltarusių kalbos taip pat padarė gana didelę įtaką Ludzos estų kalbos fonetinei ir gramatinei sandarai. Savaime suprantama, kad estų kalba taip pat darė tam tikrą įtaką kaimyninėms kalboms. Todėl latvių kalbos latgalių tarmės vartotojų, gyvenančių nuo seno latviškose kaimuose, kalboje nustatomi tam tikri skirtumai, palyginti su kalbančiųjų, gyvenančių kaimuose, kurių pirmieji gyventojai buvo estai ir kurie iki tam tikro laipsnio iki šių dienų išsaugojo gimtąją estų kalbą, kalba.

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai sustiprėjo susidomėjimas įvairių kalbų tarpusavio kontaktų tyrimais. Atsižvelgiant į visus pirmiau pateiktus faktus, Ludzos estų mikroregioną reikėtų laikyti dėkinga veiklos sritimi tiek baltistams, tiek slavistams ir finougristams, nes jų laukia bendri uždaviniai, labai svarbūs sprendžiant daugelį kalbų kontaktų problemų.

Tartu

KALBINIO KONTAKTO ATVEJAI LATGALIŪJE

P. ARISTĖ

Santrauka

Darbe nagrinėjama kalbinio kontakto atvejai Latvijos TSR teritorijoje esančioje Ludzas estų tarmėje. Ši estų tarmė patyrė tiesioginės latvių, rusų, baltarusių, lenkų kalbų įtakos. Darbo autorius aptaria šių kalbų leksinius skolinius. Nurodoma, kad kai kurie latvių, rusų, baltarusių, lenkų kalbų skoliniai, seniau patekę į Ludzas estų tarmę visiškai prisitaikė prie estų kalbos fonetinių dėsnių, tuo tarpu vėlesnieji išlaikė estų kalbos fonetikai nebūdingą pavidalą. Pasitaiko atvejų, kai šalia skolinių, prisita-

147

kiusių prie estų kalbos fonetikos dėsnių, aptinkama tų pačių skolinių naujesnių variantų su nebūdingu estų kalbos fonetiniu pavidalu. Ne visada galima nustatyti slaviškųjų skolinių šaltinį. Tačiau daugeliu atvejų įmanoma gana tiksliai susesti, iš kurios slavų kalbos vienas ar kitas skolinys pateko. Apskritai, šioje estų tarmėje daugiausia esama rusų kalbos skolinių. Latvių ir baltarusių kalbų skoliniai apytikriai sudaro vienodą kiekį. Toliau eina lenkų kalbos skoliniai.