LIETUVIŲ TERMINOLOGIJA

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

G. K. VENEDIKTOVAS

LIETUANISTIKOS ISTORIJOS MEDŽIAGA IŠ I. I. SREZNEVSKIO ARCHYVO

Turtingiausiame I. I. Sreznevskio archyve, kuris ypač svarbus slavistikos istorijai tirti, esama daug vertingos medžiagos ir apie kitas filologijos bei istorijos sritis, taip pat ir apie XIX a. lietuanistikos istoriją Rusijoje. Šio archyvo dalyje, saugomoje Maskvos Centriniame valstybiniame literatūros ir meno archyve (ЦГАЛИ) (f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433), yra 34 lietuvių kalbininko, lietuvių liaudies dainų rinkėjo ir leidėjo Jono Juškos (Ivano Vasiljevičiaus Juškevičiaus) laiškai, 1856–1878 m. rašyti I. I. Sreznevskiui.

Be kai kurių autobiografinio pobūdžio žinių, šiuose laiškuose esama labai įdomios medžiagos apie J. Juškos domėjimąsi lietuvių kalbos, ypač lietuvių dialektologijos, ir folkloro klausimais. 10 laiškų, iki šiol nepatekusių į mokslininkų akiratį, skelbiama „Baltų ir slavų tyrinėjimų“ II tome (Maskva, „Nauka“, 1974).

Čia skelbiame tris J. Juškos įvairiu jų susirašinėjimo laikotarpiu I. I. Sreznevskiui siųstus tekstus. Jie itin svarbūs ir patys savaime, nes leidžia apibūdinti ankstyvąją J. Juškos ir jo brolio Antano veiklą lietuvių kalbos srityje bei pradinį šios kalbos tyrinėjimo Rusijoje laikotarpį.

1. J. Juškos sudarytas sanskrito ir lietuvių kalbų atitikmenų žodynas, apie kurį, kiek mums žinoma, dabartinėje literatūroje apie J. Jušką neužsimenama, buvo išsiųstas I. I. Sreznevskiui 1856 m. sausio 3 d. laišku – tuo metu ankstyviausiu iš J. Juškos laiškų rusų slavistui, saugomų ЦГАЛИ. Vadinasi, jis buvo sudarytas jau 1855 m. pabaigoje. J. Juška žodynui pavadinimo nesuteikė; jis sudarytas šešiuose lapuose. Medžiaga pateikta dviem stulpeliais lapų pirmuosiuose ir antruosiuose puslapiuose tokia tvarka (abėcėlės), kokia ji skelbiama toliau. Rankraštyje skaitmenimis 1, 3, 4 ir 2 pažymėti žodžiai iš raidės „Т“ čia palikti toje vietoje, kurią jie užima žodyno rankraštyje.

Kaip matyti iš žodyno teksto, daugeliui lietuviškų žodžių J. Juška nenurodė atitikmenų sanskrito kalba. Rankraštyje vienoje eilutėje pateikti žodžiai ugnis ir uksusas čia pateikiami kiekvienas atskiroje eilutėje.

203

Priešingai nei teigia J. Juška, esą jis pažymėjęs kirčio vietą „prie kiekvieno lietuviško žodžio“ (žr. toliau), žodyne iš tikrųjų nemažai lietuviškų žodžių pateikta be kirčio žymos.

Visa žodyno, kuriame pateikiami lietuvių ir sanskrito kalbų atitikmenys, nelietuviškoji dalis, kaip ir kiti du tekstai, skelbiama nekeičiant rašybos. Rusiškoji visų tekstų dalis pateikiama pagal šiuolaikinės rašybos normas, išskyrus būdingas J. Juškos klaidas (arba apsirikimus), kurios specialiai pažymimos. Mūsų papildymai tekste (sutrumpinimų išskleidimas ir kt.) pateikti laužtiniuose skliaustuose.

Priežastį, paskatinusią J. Jušką sudaryti lietuvių ir sanskrito kalbų atitikmenų žodyną, tikslą, kurio jis siekė jį sudarydamas, ir lietuviškosios medžiagos šaltinius pats J. Juška išsamiai atskleidžia laiške (1), kurį 1856 m. sausio 3 d. parašė I. I. Sreznevskiui¹. Iš esmės visas šis laiškas (žinoma, išskyrus įprastą kreipinį į adresatą ir laiško pabaigą su „didžiausios pagarbos ir atsidavimo“ pareiškimu) kaip tik ir skirtas sudarytam žodynui. Štai ką apie tai rašė pats J. Juška²:

„Skaitydamas Imperatoriškosios mokslų akademijos antrojo skyriaus „Izvestijose“ paskelbtą Hilferdingo tyrimą³, kurio tema – slavų ir sanskrito kalbų palyginimas, aptikau daugybę sanskrito šaknų ir žodžių, arba visiškai panašių į lietuviškus, arba labai artimų jiems tiek savo reiškiamomis sąvokomis, tiek fonetiniu pavidalu. Nedrįsdamas daryti išvadų iš man pasirodžiusių duomenų, apsiribojau jų surinkimu, manydamas, kad taip galiu parengti daugiau ar mažiau tinkamą medžiagą filologiniams tyrimams. Sanskrito žodžius perėmiau iš minėto A. Hilferdingo straipsnio, o lietuviškus – iš gyvosios lietuvių tarmės, kuria kalba šiaurės rytinėje Raseinių apskrities ir vakarinėje Kauno apskrities dalyse gyvenantys lietuviai. Ši tarmė man, kaip tų vietų gyventojui, gerai pažįstama, išskyrus keletą žodžių (abida, ajszkus, bar’wa, biloti, griowis, kute, kusziti, lobis, pota ir stegti), paimtų iš veikalo: Giwatas Didiuju Karwajdu senowes. T. Dewinakis (vertimas Cornelii Nepotis Vitae Excellentium Imperatorum)⁴. Prie kiekvieno lietuviško žodžio pažymėjau kirtį pagal vietinį tarimą“.

¹ Kad vėliau (po laiškų paskelbimo minėtuose „Baltų ir slavų tyrinėjimuose“) būtų patogiau pateikti nuorodas, čia skliaustuose nurodomas laiškų eilės numeris pagal jų publikaciją šiame rinkinyje.

² ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433, l. 1.

³ Čia minimas „Hilferdingo tyrimas“ (toliau – „A. Hilferdingo straipsnis“) yra A. Hilferdingo „Slavų kalbos palyginimas su sanskrito kalba“, paskelbtas „Mokslų akademijos žinių prieduose, rusų kalbos ir literatūros skyriuje“, t. II, 1853 m. (serijoje „Liaudies kalbos ir literatūros paminklai bei pavyzdžiai“).

⁴ T. Devinaikio, t. y. S. Daukanto, veikalo „Giwatas Didiuju Karwajdu senowes“, iš kurio J. Juška paėmė minėtus 10 žodžių, vertimas išėjo 1846 m. Kaip matyti iš J. Juškos 1856 m. sausio 17 d. laiško (2) I. I. Sreznevskiui, iki to laiko jis jau buvo perskaitęs lietuviškai ir M. Valančiaus knygas „żiwatas Jezaus Kristaus“ bei „żemaitiu wiskupiste“ (1848), taip pat „kai kuriuos smulkius vertimus pono Dovkanto (t. y. S. Daukanto, – G. V.) kūrinius, išleistus įvairiais slapyvardžiais“ (ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433, l. 7). Tarp pastarųjų buvo ir laiške minimas

204

Lietuvių ir sanskrito atitikmenų žodynas, regis, padarė I. I. Sreznevskui palankų įspūdį, apie ką jis ir pranešė J. Juškai vos gavęs laišką su žodyno medžiaga. Tai galima spręsti iš to, kad atsakomajame 1856 m. sausio 17 d. laiške, t. y. praėjus lygiai dviem savaitėms po pirmojo laiško išsiuntimo, J. Juška nuoširdžiai dėkojo I. I. Sreznevskiui už atsiliepimą ir patarimus. „Jums, maloningasis pone Izmailai Ivanovičiau, reiškiu nuoširdžiausią padėką, – rašė jis, – už palankų dėmesį pirmajam mano bandymui filologijos srityje ir už tai, kad perdavėte man savo nurodymus bei patarimus, kuriais naudodamiesi mūsų jaunieji mokslininkai jau atnešė mokslui didelę naudą ir įgijo gerbiamą autoritetą moksliniame pasaulyje“⁵. Palankus I. I. Sreznevskio požiūris į pirmąjį mokslinį J. Juškos, tuo metu dirbusio mokytoju Novgorodo gimnazijoje, bandymą neabejotinai padrąsino pradedantį lituanistą ir sustiprino jo norą toliau tyrinėti gimtąją kalbą. Apie savo mokslinius planus J. Juška rašė I. I. Sreznevskiui: „… Sukaupęs nemažą medžiagos rinkinį, sumaniau pabandyti sudaryti bendrąją lyginamąją lietuvių kalbos gramatiką, kurios pagrindu imčiau Imperatoriškosios mokslų akademijos Antrojo skyriaus išleistą „Rusų kalbos bendrosios lyginamosios gramatikos bandymą“. Ar pajėgsiu imtis tokio milžiniško darbo ir ar atliksiu jį deramai? Nežinau. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad mintis – pateikti darnią lietuvių kalbos dėsnių sistemą, atitinkančią bendruosius žmogaus kalbos dėsnius, įkvepia visą mano veiklą šioje srityje, o šis darbas šiuo metu yra vienas maloniausių mano užsiėmimų“⁶.

2. Kita čia skelbiama medžiaga – bandomieji „Lietuvių šaknyno“ straipsniai, prie kurio J. Juška atkakliai dirbo daugelį metų.

Apie tai, kad J. Juška rengė „Lietuvių šaknyną“, žinoma jau seniai. Atsakydamas į „Ragainės vyskupijos superintendento K. A. Iordano“ laišką, I. I. Sreznevskis, Rusų kalbos ir literatūros skyriaus prie Mokslų akademijos pavedimu, parengė „Raštą“, kuris buvo perskaitytas viename iš Skyriaus posėdžių 1857 m. birželį ir tais pačiais metais paskelbtas⁷. Šiame rašte, be kita ko, sakoma: „… Savo laiku turėjau garbės pristatyti Skyriui kitą lietuvių kalbos žinovą, užsiėmusį jos tyrinėjimu, poną Juškevičių; pono Juškevičiaus darbai buvo Skyriaus patvirtinti ir ne-

1856 m. sausio 3 d. knygą „Giwatas Didijų Karwajdu senowes“. Visas šias knygas J. Juška įsigijo 1855 m. vasarą, viešėdamas Lietuvoje; tai buvo pirmosios lietuviškos knygos, kuriomis remdamasis jis pradėjo mokslinius lituanistikos darbus. Čia cituojamame 1856 m. sausio 17 d. laiške jis rašė I. I. Sreznevskiui: „Jau seniai puoselėju gyvą troškimą rimtai tyrinėti lietuvių kalbą, tačiau neturėjau nė vienos lietuviškos knygelės. Praėjusią vasarą man pavyko apsilankyti Kauno gubernijoje ir įsigyti keletą naujesnių lietuviškų knygų; pagal jas ir pradėjau savo studijas, tačiau vis dėlto neturėjau nei lietuvių kalbos žodyno, nei gramatikos“ (Ten pat).

⁵ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433, l. 7.

⁶ Ten pat.

⁷ Žr. skyrių „Išrašai iš protokolų“ leidinyje „Mokslų akademijos žinios. Rusų kalbos ir literatūros skyrius“, t. VI, 1857, p. 254–255.

205

kurie išspausdinti „Žiniose“. Dabar jis baigia rengti savo lietuvių kalbos šaknyno bandymą, kuriame pasinaudojo turtinga įvairių Lietuvos kraštų liaudies kalbos medžiaga. Galima tikėtis, kad J. Juškevičiaus darbas taps reikšmingu rusų lingvistinės literatūros laimėjimu ir, jei aplinkybės nepasikeis, tikriausiai bus išleistas globojant Akademijos Antrajam skyriui⁸ (kursyvas mūsų, – G. V.). I. I. Sreznevskis manė, kad „šiam darbui tobulinti“ J. Juškai reikėtų pasitelkti „išorines pagalbines priemones“, tarp kurių K. A. Iordano žodyninė medžiaga galėtų užimti „iškilią vietą“. Todėl I. I. Sreznevskis siūlė kreiptis į K. A. Iordaną ir prašyti perduoti Skyriui jo medžiagą „be jokių sąlygų, tik kaip savanorišką auką“⁹. I. I. Sreznevskio cituojamo rašto kopija, Skyriaus sprendimu, buvo nusiųsta laikinai einančiam nuolatinio sekretoriaus pareigas akademikui K. A. Veselovskiui, kad šis perduotų ją Iordanui; tolesnis jos likimas ir padariniai nežinomi¹⁰.

1861 m. birželį I. I. Sreznevskis pranešė Rusų kalbos ir literatūros skyriui, kad iš J. Juškos „netrukus galima tikėtis lietuvių kalbos šaknyno, sudaryto atsižvelgiant į slavų kalbos poreikius“¹¹.

Šie duomenys, kuriuos I. I. Sreznevskis pateikė daugiau kaip prieš 100 metų, iš esmės ir sudaro visą šiuo metu turimą informaciją apie „Lietuvių šaknyną“. Apie patį veikalą ir jo likimą jokių išsamesnių žinių nėra. Tarp išlikusių J. Juškos rankraščių „Lietuvių šaknynas“ neminimas¹². Buvo spėjama, kad J. Juška jo nebaigė¹³ arba kad Rusų kalbos ir literatūros skyrius, jį gavęs, dėl kokių nors priežasčių neišspausdino¹⁴.

Spaudai parengti J. Juškos laiškai I. I. Sreznevskiui, skelbiami „Baltų-slavų tyrinėjimuose“, ir toliau publikuojami bandomieji „Lietuvių šaknyno“ straipsniai pateikia medžiagos, leidžiančios tiksliau spręsti apie šio J. Juškos veikalo turinį ir jo rengimo eigą.

Pirmą kartą apie J. Juškos darbą prie „Lietuvių šaknyno“ sužinome iš jo 1856 m. gruodžio 8 d. laiško I. I. Sreznevskiui (10). Jame jis rašė, kad kartu su laišku siunčiamas „darbas“¹⁵ skirtas „įvadui

⁸ Ten pat, plg. p. 255.

⁹ Ten pat.

¹⁰ Ši pati kopija, datuota 1857 m. birželio 20 d. ir dabar saugoma akad. A. Kuniko fonde SSRS MA archyve (Leningrade), neseniai buvo paskelbta knygoje: B. Tolutienė, A. Juška leksikografas, – „Literatūra ir kalba“, V, Vilnius, 1961, p. 291–292.

¹¹ Mokslų akademijos žinios. Rusų kalbos ir literatūros skyrius, t. X, 1861–1863, p. 158.

¹² B. Tolutienė, A. Juška leksikografas, p. 364.

¹³ B. Tolutienė, A. Juška leksikografas, p. 124, 128; taip pat žr.: Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. I, A—J, Vilnius, 1966, p. 728.

¹⁴ B. Tolutienė, A. Juška leksikografas, p. 124.

¹⁵ Turimas omenyje, tikriausiai, jo „Lietuvių kalbos ypatybių užrašai“, išspausdinti vėliau, 1861 m., pavadinimu „Ape kalbtas lietuviszko ležuvo“ („Apie lietuvių kalbos tarmes“) „Medžiagoje lyginamajam ir aiškinamajam žodynui ir gramma-

206

numatytam lietuvių kalbos šaknynui ¹⁶. Čia pat J. Juška pranešė, kad jau „surinko 600 lietuviškų šaknų“ ir ketina „iš pradžių sudaryti pagal tam tikrą sistemą lietuviškų šaknų katalogą, o paskui jau imtis jų atrankos“¹⁷. Iš to matyti, kad prie „Šaknyno“ J. Juška pradėjo dirbti jau 1856 m.

Gali būti, kad pradinė žodyno bazė darbui prie „Šaknyno“ buvo medžiaga, surinkta rengiant sanskrito ir lietuvių kalbų atitikmenų žodyną bei rašant A. Schleicherio knygos „Handbuch der litauischen Sprache, I. Grammatik“ (Prag, 1856) recenziją, iš pradžių išspausdintą „Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriaus žiniose“ (t. V, 1856)¹⁸.

Reikšmingos medžiagos „Šaknynui“ J. Juška pasisėmė iš „Lietuviškos Biblijos“. Šią knygą jam iš savo bibliotekos davė I. I. Sreznevskis, kai J. Juška jį aplankė 1856 m. pabaigoje¹⁹. Dirbti su ja J. Juška pradėjo 1857 m. sausio pradžioje, t. y. vos grįžęs iš Peterburgo. Jis pradėjo skaityti Naująjį Testamentą, kad galėtų lyginti lietuvių kalbą su slavų kalba pagal Ostromiro evangeliją, kurią turėjo po ranka. Iki vasario vidurio jis jau buvo perskaitęs daugiau kaip du trečdalius viso Šventojo Rašto. 1857 m. vasario 19 d. laiške (12), kuriame J. Juška apie tai praneša I. I. Sreznevskiui, taip pat pateikiama įdomių žinių apie tai, kaip jis išrašinėjo pavyzdžius iš „Lietuviškos Biblijos“. „Skaitydamas, — rašė jis, — pabraukdavau kiekvieną sakinį, kuriame sutikdavau naują žodį arba žodį, kurio reikšmė buvo neaiški, arba kuris turėjo kitą reikšmę. Pabrauktų sakinių išrašymą pavedžiau ketvirtos ir penktos klasės mokiniams, ir jie jau pateikė man daugiau kaip penkis tūkstančius kortelių, kurių kiekvienoje išrašytas atskiras sakinys, o kortelės viršutiniame kairiajame kampe nurodyti vienas ar du pirmieji kito žodžio skiemenys“²⁰. Taip surinkęs didelę žodyninės medžiagos kolekciją iš „Lietuviškos Biblijos“, J. Juška vasario viduryje ėmėsi ją apdoroti. „Dabar imuosi rengti numatomo šaknyno pagrindą“, — rašo jis I. I. Sreznevskiui²¹.

тики“, т. V, 1861. О работе над этим трудом Й. Юшка сообщал ранее И. И. Срезневскому в письмах (4) от 24.VIII.1856 г., (6) от 8.IX.1856г., (7) от 31.X.1856 и (8) от 6. XI.1856. См. ЦГАЛИ, ф. 436, оп. 1, ед. хр. 1433, л.л. 9–10, 12–13, 14, 16, 19.

¹⁶ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, b. 1433, l. 22.

¹⁷ Ten pat.

¹⁸ Apie šią recenziją pats J. Juška, jam būdingu kuklumu, 1856 m. rugpjūčio 24 d. laiške (4) rašė I. I. Sreznevskiui, kad „ji parengta skubotai ir nerūpestingai“ ir „neturi tų savybių, kurios suteiktų jai teisę būti pateiktai Skyriui“ (ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, b. 1433, l. 9).

¹⁹ „Knygų, paimtų… iš akademiko Sreznevskio bibliotekos, sąraše“, kurį J. Juška atsiuntė grįžęs į Novgorodą, 6 numeriu nurodyta „Lietuviška Biblija“ be jokių leidimo duomenų (ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, b. 1433, l. 24). Matyt, kalbama apie tą patį „Lietuviškos Biblijos“ leidimą (4-asis leid., Tilžė, 1724 m.), iš kurio J. Juška pateikė pavyzdžių, iliustruojančių šiuolaikinės lietuvių kalbos skirtumus nuo senosios. Žr. И. В. Юшкевич. О говорах литовского языка, p. 361—365.

²⁰ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, b. 1433, l. 26.

²¹ Ten pat.

207

Turtingos medžiagos „Šaknų žodynui“ jis tikėjosi gauti iš savo brolio, kunigo Antano. „Iš savo brolio, – rašė jis tame pačiame 1857 m. II.19 laiške, – tikiuosi artimiausiu metu gauti iki trijų tūkstančių lietuviškų žodžių, surinktų Panevėžio apylinkėse iš gyvos lietuvių liaudies kalbos. Tai svarbi medžiaga mano darbui“²². Sunku pasakyti, ar J. Juška jau tuo metu tvirtai ketino „Šaknų žodyne“ atspindėti ir „gyvą lietuvių liaudies kalbą“ Panevėžio apylinkėse. Iš 1857 m. IV.5 laiško (14) tarsi galima spręsti, kad „Šaknų žodyną“ jis ketino rengti tik remdamasis rašytinių šaltinių duomenimis. „Rinkdamas medžiagą numatomam šaknų žodynui, į korteles užrašinėju tik tuos žodžius, kuriuos aptinku skaitydamas“, – pranešė jis I. I. Sreznevskiui“²³.

Tikriausiai 1857 m. kovo–balandžio mėnesiais J. Juška iš I. I. Sreznevskio gavo dar dvi knygas lietuvių kalba: K. Donelaičio „Metus“ (J. Juška ją vadina „Kaimo poema“ ir „Keturiomis metų dalimis“) ir K. Širvydo „Pasakymų punktus“ („Punktaj Sakimu“, veikiausiai 2-ąjį leidimą, 1845 m.). Šios knygos, rašė jis I. I. Sreznevskiui 1857 m. III.25 laiške (13), „turi didelę reikšmę lietuvių kalbos tyrinėjimui“²⁴. Vėliau, kitame laiške [(15) nuo 1857 m. V.9], jis vėl nurodo: „Donelaičio kaimo poemą radau esant labai gausiu šaltiniu savo darbui“²⁵.

Nauji žodyninės medžiagos šaltiniai nutraukė jau pradėtą „Šaknų žodyno“ straipsnių rengimą, paremtą iš „Lietuviškosios Biblijos“ paimtais duomenimis. „Gavęs du naujus šaltinius savo darbui, – rašė jis I. I. Sreznevskiui, – kuriam laikui atidėjau iš Biblijos išrašytų žodžių tvarkymą ir ėmiausi skaityti Donelaitį. Pirmuosiuose puslapiuose skaitymas vyko gana lėtai, nes reikėjo (originale: reikėjo; G. V.) ištirti kone kiekvieną žodį“²⁶. Išrašinėdamas žodžius iš K. Donelaičio poemos, J. Juška iškart atlikdavo ir pirminį renkamos medžiagos apdorojimą. Kaip jis tai darė, matyti iš 1857 m. III.25 laiško (13). Jis rašė: „Žodžius užrašau kortelėse; kiekvienai šakniai skiriu atskirą kortelę. Jei iš vienos šaknies išsirutulioję žodžiai netelpa vienoje kortelėje, pridedu prie jos kitą, pažymėtą antruoju numeriu. Korteles surikiavau pagal raides abėcėlės tvarka. Kiekvienai raidei padariau du kortelių skyrius. Viename sudėjau korteles, kuriose išrašytos įvairias formas įgijusios šaknys; kitame yra kortelės su šaknimis, pasireiškusiomis viena, dviem ar trimis formomis. Kol kas kortelės išdėliotos krūvelėmis ant stalo. Šias krūveles kasdien

²² Ten pat, l. 27.

²³ Ten pat, l. 29

²⁴ Ten pat, l. 28.

²⁵ Ten pat, l. 41. K. Donelaičio pavardę J. Juška laiškuose perteikia įvairiai: Donalaitis, Donalaitis, Doneleitis, Donalait ir net Dopaleitis, akivaizdžiai apsirikęs (vietoj rusiškos raidės и parašyta lietuviška n).

²⁶ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1. arch. vnt. 1433, l. 28.

208

auga“²⁷. Iš K. Donelaičio poemos išrašytas formas J. Juška aiškino pavyzdžiais ir pateikė jų vertimą į rusų kalbą²⁸.

Balandžio pradžioje, 1857 m. balandžio 5 d. laišku (14), J. Juška atsiuntė septynis bandomuosius „Šaknyno“ straipsnius („septynias bandomąsias numanomo mano šaknyno korteles“), kartu pranešdamas, kad toliau renka medžiagą (žodžių skaičius „kasdien didėja, medžiagos masė auga“) ir kad „į organinę sistemą“ jis juos pradės tvarkyti tik tada, kai išnagrinės visus pas jį buvusius „lietuviškus šaltinius“. Jis toliau skaitė K. Donelaičio poemą, iš kurios iki to laiko jau buvo išrašęs (ir, reikia manyti, iš dalies apdorojęs) iki 600 šaknų. O apie iš „Lietuviškosios Biblijos“ išrašytus žodžius (apie 6000) J. Juška pranešė, kad „jie dar palauks darbininko“²⁹.

Po dviejų mėnesių, 1857 m. birželio 9 d. laiške (15), J. Juška praneša I. I. Sreznevskiui, kad užsiima „žodžių apdorojimu“, kurių skaičius jau siekė 10 000, ir kad tikisi per artėjančias vasaros atostogas „gerokai pasistūmėti į priekį savo darbe“³⁰. 1857 m. liepos 20 d. laiške (16) jis vėl rašo, kad užsiima „lietuviškų šaknų peržiūrėjimu“³¹. Tačiau „Šaknyno“ darbas vyko lėčiau, nei J. Juška tikėjosi ir planavo. Po keturių mėnesių, 1857 m. lapkričio 23 d. (laiškas 17), atsiprašydamas, kad ilgai nepranešė „apie savo darbo būklę“, J. Juška rašė I. I. Sreznevskiui: „Negaliu pasigirti pastebima jo pažanga, bet nuo šiol jis kasdien žengia pirmyn. Jo lėtumo priežastys – tarnybiniai užsiėmimai, paties darbo apimtis ir silpna sveikata“³². Jis taip pat pranešė, kad „iš šaltinių surinkta daug medžiagos“, ir tikėjosi gruodžio viduryje, t. y. maždaug po mėnesio, pateikti I. I. Sreznevskiui „bent savo darbo pradžią“, o „apie kai kurias su šiuo dalyku susijusias aplinkybes“ artimiausiu metu paaiškinti asmeniškai³³. Matyt, J. Juška čia turi omenyje „Lietuvių šaknyną“.

Savo pažadą J. Juška ištesėjo. 1857 m. gruodžio 16 d. laiške (18) jis praneša: „Šiandienos paštu siunčiu į „Mokslinių užrašų“ redakciją savo darbo pradžią“, pažadėdamas iki švenčių (tikriausiai Kalėdų) parengti ir „kitus lapus“³⁴.

²⁷ Ten pat, l. [28а].

²⁸ Ten pat, l. 41.

²⁹ Ten pat, l. 29.

³⁰ Ten pat, l. 41–42. Gali būti, kad būtent šią J. Juškos žinią I. I. Sreznevskis turėjo omenyje, kai 1857 m. birželį anksčiau cituotoje „Pažymoje“ apie K. A. Jurdano lietuvių–rusų žodyną rašė, jog J. Juška „dabar… baigia rengti savo lietuvių šaknyno bandymą“. Kito faktinio pagrindo tokiam I. I. Sreznevskio teiginiui, kiek galima spręsti iš J. Juškos laiškų, nebuvo.

³¹ Ten pat, l. 43.

³² Ten pat, l. 45.

³³ Ten pat.

³⁴ Ten pat, l. 46.

14. Lietuvių terminologija

209

Akių liga privertė J. Jušką kelis vėlesnius mėnesius praleisti „beveik visiškai neveikiant“³⁵ [1858 m. balandžio 13 d. laiškas (19)]. „Savo darbui“, kaip pasakyta šiame laiške, jis dabar laukė „naujo gausaus šaltinio“: lietuviško kalendoriaus leidėjas L. Ivinskis pažadėjo atsiųsti jam peržiūrėti „pirmąsias tris jo rengiamo lenkų-žemaičių žodyno dalis“³⁶. Po mėnesio [1858 m. gegužės 13 d., laiškas (20)] J. Juška praneša: „Mano darbas dabar vyksta labai lėtai, tikiuosi rimčiau juo užsiimti laisvu laiku“³⁷.

1858 m. vasarą J. Juška lankėsi Lietuvoje. „Pagrindinis šios… kelionės tikslas, – rašė jis I. I. Sreznevskiui 1858 m. rugpjūčio 27 d. (laiškas 21), – buvo ir surinkti naujos medžiagos mano rengiamam lietuvių-slavų šaknų žodynui (ankstesniuose laiškuose J. Juška jį vadino „Lietuvių kalbos šaknų žodynu“ arba tiesiog „Šaknų žodynu“, – Г.В.), ir tiksliau nustatyti pagrindines mūsų lietuvių tarmes, ir paaiškinti jau turimus“³⁸. Dėl to jis ketino „keliauti po visas mūsų Lietuvos dalis, atidžiau įsiklausyti į lietuvių valstiečių kalbą, pasikalbėti su lietuvių kalbos ir lietuvių senienų žinovais bei mėgėjais“, tačiau dėl trumpo turimo laiko (vieno mėnesio) jam teko „apsiriboti Varniais, Eirėgala ir Pušalotu bei jų apylinkėmis“³⁹. Iš kelionės po Lietuvą J. Juška grįžo su gausia „Šaknų žodyno“ medžiaga. Tame pačiame laiške jis rašė: „Savo šaknų žodynui įsigijau nemažą medžiagos atsargą. Daug naujų kalbos šakninių formų radau dainose ir pasakose, užrašytose kaimuose, daugiausia nuošaliuose, miškų apsuptuose, iš senų žmonių, kalbančių vien savo gimtąja kalba. Daug naujų žodžių užrašiau kalbėdamasis su jais. Taip pat įsigijau keletą spausdintų knygų, kurių dar neturėjau. Tarp jų – reikšmingas veikalas apie senovės lietuvių papročius (Daukantas, pasirašęs Laukio slapyvardžiu)⁴⁰. Tačiau nepalyginti gausesnį šaltinį radau naujai perdirbtame rankraštiniame Pušaloto tarmės (14 varstų nuo Panevėžio) mano brolio leksikone. Čia kiekvieno žodžio reikšmė paaiškinta gyvosios kalbos pavyzdžiu, pateiktu kartu su aiškinamuoju žodžiu. Prie kiekvieno žodžio nurodyti jo sinonimai, kurių reikšmė paaiškinama jiems skirtoje vietoje. Pavyzdžiui, prie žodžio: kalbėti, „kalbėti“, pateikta 50 sinonimų. Ši minėto leksikono ypatybė lietuvių leksikografui labai svarbi. Vertimas atliktas į lenkų kalbą, nes mano brolis nemoka rusų kalbos“⁴¹.

Matyt, „Šaknų žodynas“ minimas ir 1858 m. gruodžio 17 d. laiške (22), kuriame J. Juška apgailestauja, kad per tokį ilgą laiką

³⁵ Ten pat, l. 47.

³⁶ Ten pat.

³⁷ Ten pat, l. 49.

³⁸ Ten pat, l. 50.

³⁹ Ten pat.

⁴⁰ Имеется в виду книга С. Дауконтаса: Budą Senowęs Lëtuwiû Kalnienû ir Žamajtiû (1845).

⁴¹ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433, l. 51.

210

laiku „dar neįvykdė duoto pažado dėl savo darbo“⁴². Jis tai aiškina dviem priežastimis: pagrindinė — „akių liga, kurios padariniu liko akies dirglumas, trukdantis tiek užsiimti darbu, kad jo pažanga būtų labiau pastebima“, kita priežastis — „kasdienės tarnybinės pareigos, atimančios visą geriausią laiką ir atimančios jėgų bei dvasios žvalumą“⁴³. J. Juška vylėsi, kad, perėjęs į naujas pareigas Medvėdžio kaime („naujos pareigos bus laisvesnės ir lengvesnės“⁴⁴), galės „imtis pradėto darbo su didesne energija ir sėkmingiau“⁴⁵.

Kitas ir paskutinis „Korńeslovo“ paminėjimas jau susijęs su J. Juškos gyvenimo Kazanėje laikotarpiu. Laiške (25) 22.III.1862 aprašęs savo kelionę į Kazanę ir pirmuosius įspūdžius apie šį miestą, J. Juška toliau pranešė I. I. Sreznevskiui, kad darbas Kazanės karo mokykloje atima didžiąją jo laiko dalį, todėl „lietuviškajam korńeslovui“ jam lieka tik vakarai. Jis rašė, kad per pusantro mėnesio, praleisto Kazanėje, „galėjo tik sudaryti žodžių, prasidedančių balsiais, lenteles“ ir reiškė viltį, kad vėliau, „mokymo veiklai įėjus į įprastą vagą“, jam „liks daugiau laisvo laiko“ (užsiimti lietuvių kalba)⁴⁶.

Vėlesniuose laiškuose J. Juška jau praneša apie darbą prie „lietuvių-rusų žodyno“ [(28) от 28.XII.1866]⁴⁷, prie „mūsų (t. y. J. Juškos ir jo brolio Antano, — G. V.) sudaromo lietuvių-rusų žodyno“ [(30) от 5.X.1876]⁴⁸, prie „lietuvių-rusų žodyno bandymo“ [(31) от 29.III.1877]⁴⁹ ir kt., t. y. apie mokyklinį ir apie žinomąjį „Lietuvių kalbos žodyną“, prie kurio dirbo broliai Juškos ir kuris buvo išleistas gerokai vėliau trimis sąsiuviniais (1897—1922).

O „Lietuviškojo korńeslovo“ rengimas, regis, buvo nutrauktas 7-ojo dešimtmečio viduryje, t. y. praėjus maždaug 10 metų nuo jo pradžios, ir vėliau nebebuvo atnaujintas. To priežasties veikiausiai reikėtų ieškoti priverstinėje gyvenamosios vietos ir darbo kaitoje (po Kazanės — nuo 1864 m. inspektorius, paskui lotynų kalbos mokytojas Nižnij Novgorode, nuo 1867 m. — lotynų kalbos mokytojas Jekaterinburge), trukdžiusioje sistemingai studijuoti lietuvių kalbą⁵⁰, silp-

⁴² Ten pat, l. 52.

⁴³ Ten pat.

⁴⁴ Kalbama apie laukiamą J. Juškos paskyrimą Novgorodo kadetų mokyklos, kuri veikiausiai buvo Medvėdžio kaime, inspektoriumi.

⁴⁵ ЦГАЛИ, ф. 436, оп. 1, ед. хр. 1433, л. 52.

⁴⁶ Ten pat, l. 57. Kaip matome, ankstesniuose laiškuose I. Juška nerašo, kad artimiausiu metu pateiks Rusų kalbos ir literatūros skyriui parengtą „Korńeslovą“. Nežinoma, ar būtent tuo rėmėsi I. I. Sreznevskis, pranešdamas Skyriui apie greitą J. Juškos darbo prie „Korńeslovo“ pabaigą (žr. aukščiau, p. 206). Gali būti, kad kai kurie J. Juškos laiškai neišliko. Galbūt J. Juška pažadėjo užbaigti ir atsiųsti „Korńeslovą“ per vieną iš susitikimų su I. I. Sreznevskiu.

⁴⁷ ЦГАЛИ, ф. 436, оп. 1, ед. хр. 1433, л. 66.

⁴⁸ Ten pat, l. 69.

⁴⁹ Ten pat, l. 70.

⁵⁰ Persikėlęs į Jekaterinburgą (dab. Sverdlovską), J. Juška rašė I. I. Sreznevskiui [laiškas (29) nuo 12.II.1867], kad mokytojo pareigos, kaip jis tikėjosi, suteiks jam „daugiau laiko užsiimti ir lietuvių kalba“, ir pridūrė: „Gyvenimas ir Urale neturėtų susilpninti lietuvybės“ (ЦГАЛИ, ф. 436, оп. 1, ед. хр. 1433, л. 68).

14⁴

211

savo sveikata, o paskui ir įtemptu darbu prie minėto „Lietuvių kalbos žodyno“.

Tokie duomenys apie J. Juškos darbo prie „Lietuvių šaknyno“ eigą ir žodyninės medžiagos šaltinius pateikiami J. Juškos laiškuose I. I. Sreznevskiui.

Dabar aptarkime klausimą, koks turėjo būti J. Juškos „Lietuvių šaknynas“.

Vargu ar galima abejoti, kad mintį sudaryti „Lietuvių šaknyną“ J. Juškai pakišo I. I. Sreznevskis (galbūt 1856 m. vasarą, kai I. I. Sreznevskis ilsėjosi Novgorode). Bet kuriuo atveju viename iš laiškų [(17) 1857 m. XI.23], pranešdamas apie „savo darbo būklę“, kurį jis, tikėtina, ir turėjo omenyje kaip „Lietuvių šaknyną“, J. Juška pripažįsta, kad už šį darbą jis buvo dėkingas I. I. Sreznevskiui „už idėją ir dvasinę bei materialinę paramą“⁵¹. Neabejotina, kad I. I. Sreznevskis ne tik žinojo apie „Šaknyno“ rengimo eigą (tai aiškiai matyti iš to, kas pasakyta pirmiau), bet ir dėstė savo samprotavimus apie tai, koks jis turėtų būti, ką turėtų apimti jo straipsniai ir t. t. J. Juška atidžiai paisė jau anuomet autoritetingo mokslininko patarimų ir jais vadovavosi. 1857 m. III.25 laiške (13) J. Juška rašė: „…Labai gerbdamas Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, patarimus ir nurodymus, savo samprotavimuose apsiriboju nagrinėjamo žodžio reikšmių apibrėžimu, jas paaiškindamas frazėmis, kuriose tas žodis pasitaiko, ir lygindamas lietuvių šaknis tik su slavų šaknimis“⁵². Taigi galima tvirtai teigti, kad būtent I. I. Sreznevskis rekomendavo „Šaknyno“ straipsniuose apsiriboti žodžių reikšmių aiškinimu, iliustruojant jas tekstiniais pavyzdžiais, ir lietuvių šaknis lyginti tik su atitinkamomis slavų šaknimis. Tiesa, J. Juška, kaip rašo tame pačiame laiške, „leido sau“ ir „palyginti lietuviškus žodžius su latviškais ir senprūsiškais“, tačiau, regis, norėdamas pateisinti šią savo iniciatyvą I. I. Sreznevskio akyse, tuoj pat priduria, kad įtraukė „latvių ir senprūsių kalbas į savo veiklos sritį savo paties naudai, norėdamas susipažinti su šiomis kalbomis kaip lietuvių kalbos giminingomis seserimis“⁵³. Vis dėlto galutinį sprendimą, ar latvių ir senprūsių žodžius įtraukti, J. Juška paliko I. I. Sreznevskiui. „Latvių ir senprūsių kalbų žodžių bei šaknų įtraukimas į mano numatomą šaknyną visiškai priklausys nuo Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, patarimų ir nurodymų, kuriuos labai vertinu ir šventai vykdysiu“⁵⁴.

Taigi „Lietuvių šaknynas“ turėjo būti lyginamasis lietuvių ir slavų kalbų žodynas, į kurį būtų įtraukti ir atitinkami žodžiai iš lietuvių kalbai artimiausių giminiškų senprūsių ir latvių kalbų. Be to, buvo numatyta, kad, kitaip nei lietuviški ir slaviški žodžiai, latviški ir senprūsiški žodžiai būtų aiškinami pavyzdžiais

⁵¹ ЦГАЛИ, f. 436, ap. 1, saug. vnt. 1433, l. 45.

⁵² Ten pat, l. 28.

⁵³ Ten pat.

⁵⁴ Ten pat, l. l. 28 – [28а].

212

nebus, o bus pateikti „tik tam, kad parodytų, kokios šaknys išliko artimiausiose lietuvių kalbos šakose“⁵⁵. Vadovaudamasis tuo, I. Juška siūlė į „Šaknyną“ įtraukti ne visus lietuvių kalbos žodžius, o tik tuos iš jų, kurie įdomūs būtent lyginamuoju požiūriu. Taip, matyt, ir reikėtų suprasti šiuos jo žodžius laiške (14), rašytame 1857 m. IV. 5 d.: „Iš surinktos medžiagos bus paimta (taip rankraštyje, — Г.В.) tik tai, kas iš esmės svarbu ir atitinka tikslą“⁵⁶. Kalbant apie „numatomo veikalo apimtį“, I. Juška manė, kad „būtų galima apsiriboti tik tomis formomis, kurios padeda paaiškinti įvairias šaknų rūšis ir jų reikšmes“⁵⁷.

Konkrečią „Lietuvių šaknyno“ žodyninių straipsnių rengimo ir turinio sampratą atskleidžia septyni bandomieji straipsniai („bandomosios kortelės“), kuriuos J. Juška 1857 m. IV. 5 d. laišku (14) atsiuntė I. I. Sreznevskiui. Šie straipsniai surašyti į 10 maždaug 9 × 11 cm dydžio kortelių. Esama (archyvinė) paginacija (l. 30–39) neatspindi tikrosios jų eilės. Juos publikuojame pagal antraštinių šaknų abėcėlę.

Bandomuosius „Šaknyno“ straipsnius J. Juška atsiuntė I. I. Sreznevskio prašymu. Tai matyti iš to paties J. Juškos laiško: „Labai nudžiugau, kad Jūs, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, paprašėte manęs atsiųsti mano sumanyto šaknyno bandomąsias korteles“⁵⁸. Šiuos straipsnius J. Juška atsiuntė „tokius, kokie yra“, tačiau manė esant reikalinga pabrėžti, kad „jie toli gražu dar neužbaigti“⁵⁹. Jie atspindi pradinį darbo prie „Šaknyno“ etapą. Tai matyti jau iš to, kad iliustracinę medžiagą J. Juška paprastai pateikia iš K. Donelaičio poemos (pavyzdžiai nurodomi sąlyginiu sutrumpinimu „Don.“), kartu pateikdamas vertimą į rusų kalbą, o retsykiais – ir iš „Lietuviškosios Biblijos“ (tiksliau – Evangelijos), nurodydamas slavų bažnytinės kalbos atitikmenis pagal Ostromiro evangeliją (sutrumpintai: O. E.). Apie tai rašo ir pats J. Juška: „Siunčiamose kortelėse užrašytos Donelaičio formos (taip! — Г.В.), tik kelios iš Evangelijos“⁶⁰. Jis taip pat pažymėjo, kad „iš siunčiamų septynių šaknų dviejų, rodos, nėra slavų kalboje: lik ir mau“⁶¹. Čia cituojamas 1857 m. IV. 5 d. laiškas (14) nepaprastai įdomus ir tuo, kad J. Juška jame (kaip visuomet labai kukliai) įvertina savo galimybes sudaryti „Šaknyną“ ir deda daug vilčių į I. I. Sreznevskio pagalbą bei vadovavimą šiame sudėtingame ir svarbiame moksliniame darbe. Jis rašė: „Negaliu neprisipažinti Jums, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, kad mano šiuolaikinės filologijos žinios labai ribotos; o mano požiūris į pradėtą

⁵⁵ Ten pat, l. 29.

⁵⁶ Ten pat.

⁵⁷ Ten pat.

⁵⁸ Ten pat.

⁵⁹ Ten pat.

⁶⁰ Ten pat.

⁶¹ Ten pat.

213

darbas gali būti labai netaisyklingas. Jei ryžtuosi imtis tokio svarbaus darbo, reikalaujančio įvairiapusių ir nuodugnių šiuolaikinės filologijos žinių, ir jei galiu padaryti ką nors naudinga, tai tik Jums vadovaujant. Todėl, labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, suteikite man naują progą išreikšti sūnišką dėkingumą, jei, spręsdamas iš siunčiamų bandomųjų kortelių apie mano požiūrį į pradėtą darbą ir mano taikomus metodus, neatsisakysite (originale: atsisakykite, — Г. В.) atvirai ir tiesiai pranešti man savo nuomonę apie mano darbą, o kartu ir tėviškai pamokyti“ ⁶².

Nežinoma, kaip I. I. Sreznevskis įvertino J. Juškos „Korņeslovo“ bandomuosius straipsnius ir kaip reagavo į jo prašymą bendrai vadovauti rengiant „Korņeslovą“. Vėlesniuose laiškuose J. Juška apie tai nieko nerašo. Taip pat nežinoma I. I. Sreznevskio nuomonė apie darbo „pradžią“, kurią J. Juška ketino jam nusiųsti ir, tikriausiai, nusiuntė 1857 m. gruodžio viduryje (žr. pirmiau, p. 209). Galima tik gana užtikrintai numanyti, kad tiek bandomieji straipsniai, tiek J. Juškos darbo „pradžia“ padarė I. I. Sreznevskiui palankų įspūdį, nes J. Juška tęsė darbą prie „Korņeslovo“ ir reguliariai informavo jį apie jo eigą. O jei J. Juška apgailestauja dėl lėtos šio darbo pažangos, tai jis skundžiasi akių liga arba tarnybiniais reikalais, atėmusiais daug laiko ir jėgų, bet ne nedraugišku, kritišku I. I. Sreznevskio požiūriu, kuris galėjo atšaldyti J. Juškos norą toliau rengti „Korņeslovą“.

Tokios žinios apie J. Juškos „Lietuvių šaknyną“ pateikiamos jo laiškuose. Jos reikšmingai naujai nušviečia šį svarbų lietuvių kalbininko darbą, kuriam jis skyrė daug jėgų ir nuo tarnybinių reikalų likusio laiko. Deja, šis J. Juškos darbas netapo „puikiu rusų lingvistinės literatūros įnašu“ ir nebuvo išleistas globojant Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriui, kaip norėjo ir tikėjosi I. I. Sreznevskis, nuolat žodžiais ir darbais rėmęs J. Juškos lietuviškąsias iniciatyvas. Manytina, kad „Lietuvių šak­nyno“ rengimas nebuvo užbaigtas. Priešingu atveju J. Juška būtinai būtų apie tai pranešęs I. I. Sreznevskiui, kuris daugelį metų žinojo apie „Korņeslovo“ rengimo eigą.

Baigdami pasisakymą apie „Lietuvių šaknyną“, atkreipkime dėmesį į štai ką.

Jau iš pateiktų duomenų galima spręsti, kad J. Juškos ir I. I. Sreznevskio santykiai buvo ne vien oficialūs ir neapsiribojo (tai gerai matyti ir iš kitų „Baltų-slavų tyrimuose“ skelbiamų J. Juškos laiškų) vien tik moksliniais klausimais, kaip mano B. Tolutienė⁶³. Pradedančiojo lietuvių kalbos tyrėjo ir jau pripažinto slavisto santykiai po to, kai I. I. Sreznevskis su šeima 1856 m. vasarą

⁶² Там же, л.л. 29 и 40 (архивная пагинация письма прерывается потому, что между этими листами вложены 10 „пробных карточек“ с нумерацией от 30 до 39 л.).

⁶³ В. Tolutienė. A. Juška leksikografas, p. 293.

214

Naugarde užsimezgė gana draugiški, šilti santykiai, ypač pirmaisiais jų susirašinėjimo metais, nors J. Juška I. I. Sreznevskį visuomet labai gerbė. Tai patvirtinkime tokiu faktu. 1856 m. pabaigoje J. Juška tris dienas praleido Peterburge, kur su I. I. Sreznevskiu kalbėjosi apie savo mokslinius užsiėmimus. Sujaudintas šilto priėmimo ir pokalbio, netrukus grįžęs iš Peterburgo J. Juška rašė I. I. Sreznevskiui: „Jau praėjo kelios dienos po mano sėkmingos kelionės į sostinę. Iš šios trijų dienų kelionės grįžau taip įkvėptas ir nusiteikęs imtis naujų darbų, kaip galima tik įgyti (rankraštyje: бріобресть, — Г. В.) ypatingai palankiai susiklosčius aplinkybėms. Už savo naująjį gyvenimą esu skolingas išimtinai Jums, labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, dėkoju Jums ir nežinau, kaip Jums atsidėkoti; dėkoju ir Jekaterinai Fiodorovnai (I. I. Sreznevskio žmonai, — Г. В.) už jos rūpestingiausią svetingumą; šias tris dienas praleidau tarsi pas artimiausius ir geriausius savo giminaičius“⁶⁴.

Taip pat pažymėtina, kad I. I. Sreznevskis, atsakydamas į J. Juškos prašymą, siųsdavo jam reikalingas knygas ir duodavo patarimų, kurių J. Juškai, dar menkai patyrusiam kalbos mokslinio aprašymo srityje, reikėjo. J. Juška labai vertino jo pagalbą. Pavyzdžiui, 1857 m. vasario 19 d. laiške (12) jis rašė: „Kuo toliau žengiu savo lietuvių kalbos studijose, kuo labiau susipažįstu su seniausiais slavų raštijos paminklais, tuo labiau įsitikinu Jūsų pamokymų ir pagalbos reikšme bei svarba; tuo giliau mano širdyje įsišaknija pagarbos ir dėkingumo Jums, Izmailai Ivanovičiau, kaip naujo mano dvasinio gyvenimo tarpsnio kaltininkui, jausmas. Prašau tikėti, Izmailai Ivanovičiau, mano žodžiais – jie išreiškia mano sielą“⁶⁵.

3. „Giminystės laipsnių pavadinimus“ J. Juška nusiuntė I. I. Sreznevskiui 1858 m. gruodžio 17 d. laišku (22).⁶⁶ Jame rašoma: „Lietuvių kalbos giminystės laipsnių pavadinimus siunčiu kartu su šiuo laišku. Juos surinko mano brolis, kun. Antanas, o aš išdėsčiau pagal jų tarpusavio santykį ir išverčiau į rusų kalbą“⁶⁷. Iš to aišku, kad pirminiame giminystės pavadinimų sąraše, t. y. J. Juškos brolio Antano jam atsiųstame sąraše, pavadinimai buvo išdėstyti kitaip (galbūt abėcėlės tvarka, išversti į lenkų kalbą arba be vertimo) ir kad čia skelbiamame variante J. Juška juos sugrupavo pagal kraujo giminystės bei svainystės laipsnius.

⁶⁴ ЦГАЛИ ф. 436 оп. 1 ед. хр. 1433, л. 23.

⁶⁵ Там же, л. 28.

⁶⁶ J. Juškos laiškų I. I. Sreznevskiui rinkinyje „Giminystės laipsnių pavadinimai“ klaidingai įdėti į 1856 m. lapkričio 6 d. laišką (8) (bendroji paginacija, l. 17–18). Virš šio sąrašo pavadinimo kita ranka parašyta: „Iš laiško redaktoriui I. V. Juškevičiui“; prieš žodį „Pavadinimai“ įrašyta „Pateikiu“, o virš žodžių „surinko kun. Antanas“ įrašyta: „mano brolis“. Tikriausiai šie papildymai buvo padaryti tam, kad I. I. Sreznevskis galėtų patogiau pateikti šią medžiagą Rusų kalbos ir literatūros skyriaus posėdyje.

⁶⁷ ЦГАЛИ, ф. 436, оп. 1, ед. хр. 1433, л. 52.

215

I

LIETUVIŲ–SANSKRITO ATITIKMENŲ ŽODYNAS, SUDARYTAS I. JUŠKOS

A

Abída, nuoskauda, vādh, įžeisti. Ájdrus, vėjuotas, vidḥra, aiškus. Ájszkus, šviesus, jaças, spindesys. Ákis, akis, akś, tas pats. Álksnis, alksnis, alka, medis. Áikanas, alkanas, alksti. Ánksztas, siauras, jug, ankštuma. Ánglis, anglis, angāra, tas pats. Arklis, arklys, arvan, tas pats. Artí, arti, ārāt, tas pats. Ászara, ašara, asra, tas pats. Ászis, ašis, akśā, ratas. Ássu arba essu, esmi arba esmū, esu, asmi, tas pats. Ásztras, aštrus, aç, galąsti, açra, smaigalys. Áukszstas, aukštas, ūccha, tas pats. Áusti, austi, vē, ūi, tas pats. Áugti, augti, vakś, tas pats. Áusis, ausis, gavśa, tas pats. Áuszra, aušra, djāutra, šviesa. Awis, avis, avi, tas pats.

B

Bagóts, turtingas, bhaga, laimė, bhōga, turtas. Balá, pelkė, mala, purvas, palata, tas pats. Báltas, baltas, bhāla, šviesa. Bánda, banda, kāṇḍa, minia. Bárwa, spalva, dažas, varṇa, tas pats. Barzdá, barzda, barba (lot.). Básas, basas, paç, eiti. Baczka, statinė, vak, būti sulenktam. Bárscczej, barščiai, bhṛtja, maistas. Bažnicze, bažnyčia, vāsa, statinys. Bárti, bartis, garh, tas pats. Biégti, bėgti, bhag, tas pats. Biárzas, beržas, bhurga, tas pats. Bibis, penis, pāju, sėdmenys; çepa, tas pats. Bijótis, bijoti, bhēś, bhī, tas pats. Biłóti, kalbėti, bhā, šviesti; bhas, kalbėti. Blúdas, indas, taurė. Blusá, blusa. Bóba, boba, senė, paru, auklė. Bókszta, bokštas, vēça, namas. Brazdá, vaga, ṛh, ganyti; vardh, pjauti. Brísti, bristi per brastą, gāh, tas pats. Brólis, brolis, bhrātṛ. Buczióti, bučiuoti, çub, tas pats. Bújlis, jautis. Búris, gausybė, vāra, tas pats. Búti, būti, bhū, tas pats.

C

Cibúle, svogūnas, çara, tas pats. Ciéna, kaina, ci, renku. Ciélas, visas, kēvala, tas pats. Cúdas, stebuklas, kuh (vietoj kudh), stebinti. Cupk, reiškia skambesį, ciṅ, skambėti.

D

Dalís, dalis, dal, dā, dō, dalyti. Dantis, dantis, dança, id. Degti, degti, dah, id., du, id. Dengti, dengti, sthag, id. Deszinas, dešinysis, dakṣiṇa, id. Diena, diena, dina, id. Dieti, dėti, dhā, kloti. Dirbti, dirbti; dariti, daryti, drāgh, stengtis, drāh, budėti. Diwaj, stebuklas, div, blizgėti. Draskíti, plėšyti, dru, žaloti. Draúgas, draugas, draugas. Drebiéti, drebėti, bṛh, bijoti. Duktíe, dukra, giminaitė, dukteres, druhī ir duhitṛ, id. Dūmas, dūmai, dhūma, id. Durís, durys, dvār, dvāra, id. Dūrnius, kvailys [taip!], dus, dur, blogai. Dūrti, durti, dṛ, id. Dū’ti, duoti, dā, id. Džiūti, džiūti, çam, çuś, id. Dzwániti, skambėti, dhvan, svan, id.

E

Ejti, eiti, ṛt, at, it, id. Éžeras ir azeras, ežeras, asra, kampas. Éžis, ežys, ahi, id.

G

Gajdís, gaidys, gai, skleisti garsą. Galwa, galva. Gana, gana, ghaṇa, daug. Garsas, garsas, balsas, gṛ, skleisti garsą. Gajletis, apgailestauti, gailėtis, khai, id. Gaubti, lenkti, çōca, id. Gejsti, trokšti, gādh, kak, id., gṛdh, id. Geležis, geležis, asala, id. Geltónas, geltonas, harisa, id. Gesíti, gesinti, užgesinti, gah, sunaikinti. Giárkle, gerklė, kṛka, id. Giedóti, giedoti, gai, id. Gímdti, gimdyti, jan, id.

216

Gínti, vyti, ghṛṇ ir ghịn, griebti.

Gísla, gysla.

Gíwas, gyvas, giv, gyventi.

Giwáte, gyvatė, gam, judėti.

Góbszus, godus, gádh, geisti, norėti.

Godoti, gerbti, gēv, godbti.

Griaúti, griaudėti, gr, skleisti garsą.

Griówis, griovys, krivi, duobė.

Grébti, griebti, gṛh, hṛ, id.

Griékas, nuodėmė, ghur, būti neišmanėliu.

Gudínti, žadinti, gádh.

Gúžas, nuo smūgio atsiradęs patinimas, guhia, užpakalis.

I

Imaníti, suvokti, mokėti, umā, tas pat.

Ímti, imti, jati, jam, tas pat.

Iszmaníti, suprasti, midh, mēdh, tas pat.

Iáunas, jaunas [taip!], jaunatviškas, juvan, tas pat, júni, jauna.

Ieszóki [taip!], ieškoti, iěh, tas pat.

Iúngti, jungti, ju, jung, jug, rišti.

Iaugti, jungti, jat, tvarkyti.

Iúngas, jungas, juga, tas pat.

Iúsznikas, kraujinė sriuba, júša, žirnių sriuba.

K

Kalbiéti, kalbėti, khjā, galp, tas pats.

Káǰlis, oda, čar-man, tas pats.

Kálas, kuolas, čala, tas pats.

Kalė, kalė, čava, šuniukas.

Kadrā, antklodė, çal, dengti; čali, apdangalas.

Kaktá, pakaušis, ghāta, tas pats.

Kámpas, kampas, kōna, tas pats.

Kanápis, kanapė, çana, tas pats.

Kąnsti, kąsti, kans, naikinti.

Kárwe, karvė, çṛ, durti, çru, ragas.

Kasá, kasa, kača, plaukas.

Kásti, kasti, kaš, išbandyti.

Katé, katė, gāh-aka, tas pats.

Káulas, kaulas, çalāka, tas pats.

Kauti, kalti, ku, skleisti garsą.

Kawóti, slėpti, gal, kag, dengti.

Kiaúle, kiaulė, kōla, id.

Kiaúzsis, kiaušinis, koça, id.

Kiális, kelis, gānu, id.

Kelí, keli, kala, mažas kiekis.

Képti, kepti, pač, id.

Kíbti, lipti, čib, griebti.

Kírmis, kirminas, kṛmi, id.

Kírpti, kirpti, kṛp-ana, id.

Kírsti, kirsti, khur, kṛt, id.

Klíszas, šlubas, klíva, id.

Klausíti, klausyti, çru, id.

Kréjwas, kreivas.

Krésti, kratyti, tras, id.

Kraújas, kraujas.

Kúlti, grūsti, ghṛṣ, id.

Kŭrmis, žiurkė, çuṣira, tas pat.

Kúrti, skandinti, čur, deginti.

Kuósiti, kosėti, kās, tas pat.

Kupetá, kiča [taip!], kuta, patala, tas pat; kupa, uola.

Kúte, duona, kuta, namas.

Kúsziti, liestis, kuč, tas pat.

Kwepiéti, kvepėti, vās, tas pat.

Kiáke, kankorėžis, cikha, viršūnė.

L

Léngwas, lengvas, laghu, tas pats.

Lépsna, liepsna, plu, pūsti.

Linaj, linai.

Lipti, kibti, lī, tas pats, lip, lipdyti.

Lísti, lįsti, liç, eiti.

Lízdas, lizdas, nída, tas pats.

Lúbieti, turėti polinkį, lubh, tas pats.

Ł

Łábas, palankus, geras, labh, įgyti.

Łajzíti, laižyti, lih, tas pats.

Łápas, lapas, palāça, tas pats.

Łaúzti, laužyti, lup, tas pats.

Łóbिस, turtas, labh, įgyti.

Łúpas, lūpos, lapana, burna.

Łúpti, lupti, lup, tas pats.

M

Májszas, maišas, maçaka, tas pat.

Majszíti, maišyti, miçr, tas pat.

Majníti, keisti, mē, tas pat.

Márgas, margas, mārga, užpakalis.

Mážas, mažas, man-āk, mažiau.

Miaúti, mūkti, mukha, garsas.

Maldā, malda, mantra, tas pat.

Miliéti, mylėti, mil, būti ryšiuose.

Miésa, mėsa, mānsa, tas pat.

Miênuo, mėnuo, mās, tas pat.

Mígła, rūkas, migla, mih, drėkinti.

Mínti, maigyti, mī, mināmi, maigau [taip!].

Mirkióti, primerkti akis, mis su priel[inksniu] ut – atmerkti akis, su priel[inksniu] ni – užmerkti akis.

Mírti, mirti.

Mízti, šlapintis, mih, tas pat.

Mólis, molis, mala, purvas, māuli, žemė.

Móteris, moteriszke, moteris, mātṛ, motina.

Mojóti, supti, mā, mojuoti.

217

Mótina, motina, mātṛ, tas pats.

Mūras, akmeninė siena, pura, namas; mur, apjuosti akmenine siena.

Murmėti, niurnėti, marmara, šnarėjimas.

Mūse, musė, makša, tas pats.

Mūszti, mušti, muš, mich, mī, tas pats.

N

Naujās, naujas, nava, navja, id.

Najkinti, naikinti, nakk, id.

Nészti, nešti, nī, id.

Nósis, nosis, nasā, id.

O

Ōbalis, obelis, amra, medis, amla, rūgštus.

P

Pajniōti, painioti, çul, id.

Pakūta, epitimija, kuth, liūdėti.

Párszas, paršelis, pras, gimdyti.

Pík­ti, pykti, vakš, makš, id.

Pláukti, plaukti, plu, id.

Póta, puota, pā, gerti.

Praszti, prašyti, pračh, id.

Priételis, bičiulis, prijja, brangus; pri, mylėti.

Pūjkus, išdidus, vakš, augti.

Pūlkas, daugybė, minia, varga, id.

Pūʼlti, kristi, pat, id.; pad, judėti.

Pūʼdas, puodas, pūta, indas.

Pūrwas, purvas, parikšā, pelkė.

Putrā, košė, trn, valgyti.

Pīhwas, pilvas, pāli, šlaunis.

R

Rātai, vežimas, ratha, tas pats.

Rāgas, ragas, çru, tas pats.

Rāṇka, ranka, rankh, judėti.

Rasā, rasa, rasa, vanduo.

Raudōti, raudoti, verkti, rud, versti verkti.

Raudōnas, raudonas, rāhita, tas pats (vietoj rodhita).

Rautī, plėšti, khur, tas pats.

Rāwas, ragas, krivi, duobė.

Riedīti, rėdyti, rādh, daryti.

Riekti, šaukti, ru, kruç, tas pats.

Riātas, retas, rīti, riba.

Rietīs, rėtis, riš, skirti.

Riežti, pjauti, rus. id.

Rinkti, rinkti, çṛan.

Rīti, ryti, gr, nuryti.

Rīkšte, rykštė.

Rugēj, rugiai, rāgī, duonos rūšis Indijoje.

218

Rūpintis, rūpintis, rup, kelti nerimą.

Rīžtis, ryžtis, riç, riš, nužudyti.

Rópe, ropė.

S

Sāpnas, sapnas, svapna, id.

Sapnuōti, sapne matyti, svap, miegoti.

Saūle, saulė, sūrja, id.

Sėgti, pritvirtinti, saǵ, id.

Sėkti, sekti, sač, id.

Sesuo, sesuo, kilm. seseres, svasṛ, id.

Siedėti, sėdėti, siesti, atsisėsti, sad, sīd, id.

Siėkti, siekti, pasiekti, sagh, id.

Sidābras, sidabras, sita, obhra, baltasis auksas.

Sīla, jėga, çila, prigimtis, būdas.

Sīlnas, silpnas, alpa, id.

Siūrbi, srėbti, sṛǵ, pilti.

Siūsti, siųsti, prėsājāmi, siunčiu.

Skęsti, skęsti, skand, kristi.

Skūsti, skusti, ghṛṣ, gremžti.

Smértis, mirtis, māra, maras.

Smirdėti, dvokti [taip!], mṛdh, būti drėgnam.

Sodžiālka, tvenkinys, çada, purvas.

Spjaūti, spjaudyti, plu, drėkinti.

Spīrti, spardyti, prš, smogti.

Sprōgti, sprogti, pras, tęstis.

Stenėti, dejuoti, stan, tas pats.

Stėjgti, siekti, stigh, įeiti.

Stiebas, stiebas.

Stīklas, stiklas, stuč, spindėti.

Stōgas, stogas, stagh, dengti.

Stōti, stoti, stowieti, stovėti, sthā, tas pats.

Su, su, sam arba sa, tas pats.

Sūditi, teisti, sundh, valyti.

Sūpti, sūpuoti, kšubh, sōpana, tas pats.

Sūnus, sūnus, sūnu, tas pats.

Sūris, sūris, sara, sutirštintas pienas.

T

Tamsūs, tamsus, tamas, tamsa.

Tamsībė, tamsa, dhvānta, tas pats.

Tārti, sakyti, tark, kalbėti.

1. Tarp, tarp, antar, tas pats; viduje (ап vietoje sam).

Tatūszis, tėtušis, tāta, tas pats.

Tėkti, tekėti, tik, judėti.

Tiatā, teta, tāta, gerbiamas.

Tiewas, tėvas, pitṛ, tas pats.

Tītas, tiltas, dharana, tas pats.

Tawōras, prekė, dvr, įsigyti.

Traūkti, traukti, trakh, tas pats.

Trānk­smas, nerimas, dhrānkš, šaukti.

Trīnti, trinti.

Trōkszti, trokšti, trš, tas pats.

Trusiėti, rūpintis, dru, bėgti.

3. Turiëti – laikyti, dhr. dhi, tas pats. Twóra – tvora, dhára, tas pats. Twóti – kapoti, ridenti, çvas, tas pats. Twínti – lietis (apie upę), dhumí – upė. Twírtas – tvirtas, sthira, tas pats. 4. Túszczias – tuščias, goščias, tučchna, tas pats. 2. Tasziti – tašyti, takš, tas pats.

U

Úbagas – elgeta, bhikš – elgetauti. Ugnís – ugnis. Úksusas – actas. Úrwa – urvas, ulwa – drevė. Úžpakalis – užpakalis, phalaka, tas pats.

W

Wábalas – vabalas, váḍh, bádh – trikdyti. Wáikas – vaikas, gáha-ka, tas pats. Wajkszióti – vaikščioti, vá, tas pats, vakh, vát, tas pats. Wagis – vagis, váḍh, tas pats. Wálgiti – valgyti, vágā – maistas. Walijti – turėti jėgos, valita – stiprus. Wanduó – undū – vanduo, voda – šlapias; und – būti šlapiam; vana, nitha, kam, kamandha – vanduo. Wárgas – vargas, · varga – jėga; daryti vienodą. Warlé – varlė, var-anga – sėklidė, vjanga, tas pats. Wárna – varna, kârawa, tas pats. Wárpas – varpa, vap – apvaisinti. Wadínti – vadinti, hyé, tas pats. Wártaj – vartai, vára, tas pats. Wáškas – vaškas, mákša, tas pats. Wásara – vasara, vasára – troškimas. Wárras – varis, āra, tas pats. Wésti – vesti, váḍh, tas pats. Wéjzieti – veizėti, žiūrėti, wejdas – veidas, išvaizda. Wiéra – viera, var – norėti, rinktis. Wiédras – kibiras, pátra – indas. Wiéjas, wies – vėjas, vá – pūsti; vátara – vėjas. Widús – vidurys, madhja, tas pats. Wilktis – vilktis, vargh – judėti. Wirti – virti, bhṛ, tas pats. Wiras – vyras, vára, tas pats.

Wissados – visados, sada, tas pats. Wóditis – vaidytis, váda – vaidai. Wóditi – kenkti, vadh, tas pats. Wógti – vogti, vast – skriausti. Wóžiti – sverti, vága – jėga.

Z

Zujkis – zuikis, kiškis, tas pats, caça, tas pats. Zansís – žąsis, hansi, tas pats. Zibiéti – žibėti, dju, djut, gūt, dhup, tas pats, sibh – šviesti. Zigis – žingsnis, çaǧǧ – eiti. Zínsti – žįsti, cŭs, tas pats, cŭči – spenys. Ziáme, žéame, žéme – žemė, gmā, tas pats. Isi = žióti – išsižioti, gábh, tas pats. Ziuriéti – žiūrėti, regėti, çri, tas pats; ghṛ – blizgėti. Zónka – žmona, ganí, gnā, tas pats. Zwakis – žvakė, víti – šviesa. Zwirblis – žvirblis, vara, tas pats. Zuwis – žuvis, vasu, tas pats. Zwaigždé – žvaigždė, cvid – būti baltam. Zwiéris – žvėris, dhurja, hvárja – arklys.

SZ

Szaká – šaka, çakhá – šakotas. Száltis – šaltis, gelu, lot. Szárka – šarka, sāra – strazdas giesmininkas. Sziaszi – šeši, šaš, tas pats. Sziausztis – šiauštis [taip!], hṛš, tas pats. Sziaréj – šeriai, hṛš – šiauštis [taip!]. Szirdis – širdis, hṛd, tas pats. Szkáditi – kenkti, kaç, tas pats. Szlówe – šlovė. Szlúbas – šlubas, khōl – šlubuoti. Szókti – šokti, šokinėti, çaç, tas pats. Szúdas – guanas, súda – purvas. Szuwá, szu – šuo, kilm. suznés, çvan, kilm. çunas, tas pats; çavaka – šuniukas. Szwéntas – šventas, çvi – šviesti.

CZ

Cziúpti – čiupti, čup, tas pats. Cziúrkszti – sunktis, čut, čjut – lašėti.

И. В. Юшкевич.

II

BANDOMIEJI LIETUVIŲ ŠAKNŲ ŽODYNO STRAIPSNIAI, SUDARYTI I. JUŠKOS

[1]

Lik, liek, lajk, lot. lik. leek.

Lik-ti, esam. liek-u, būt. lik-au, likti. Lot. lik-t, padėti, statyti, dėti. Pa-lik-ti, esam. pa-liek-u, būt. pa-lik-au, palikti, apleisti; likti. Lot. pa-lik-t, likti. Ir palik-kęs miestą Nazaret (Mat. 4. 13). Ir palikęs (miestą) Nazaretą.

219

Pa-łajk-as, kilm. pa-łajk-o, likutis, visa kita. Lot. at-leek-as, at-leek-s, pa-lik-s, tas pat. Pa-łajk-is, vyr., pa-łajk-ie, mot., likęs, -usi; senas, nudėvėtas, nenaudingas, niekam

Isz-si-łajk-i-ti, esam. isz-si-łajk-au, būt. isz-si-łajk-iau, išsilaikyti, išsimaitinti, pragyventi. Kajp jusū Mylĭsta žiemos bėdoj issilajkėt’? Kaip Jūsų Mylista žiemos varguose išsimaitinote? (Don. 1. 160).

Łajk-i-ti, esam. łajk-au, būt. łajk-iau, laikyti, laikyti ką kuo. Ir Burūs prastus per kiaulū jowalą łajko. Ir paprastus valstiečius kiaulių ėdalu laiko (Don. 1. 254).

Pa-si-lik-ti, pasilikti. Ir ten pa-si-lik-o ikki Erodui numirus (Mat. 2. 15). Ir ten pasiliko iki Erodui numirus. O. E.

At-lik-ti, baigti, atlikti. Juk dar Čzēso yr’ ir męs at-lik-sime darbus. Juk dar yra laiko ir mes baigsime (savo) darbus (Don. 1. 390).

[2]

Majn, lot. mi, main, slav. мѣн (-main).

Majn-a, kilm. majn-os, mane. Lot. mi-hschana, majn-a, majn-oschana. Majn-i-ti, esam. majn-au, būt. majn-iau, keisti. Lot. mi-ht, main-iht, majn-oht.

[3]

Mau, mow, lot. mau, mauk.

Mau-ti, esam. mau-ju ir mau-nu (j, n, sutr.), būt. mow-iau, apsivilkti, vilktis, įdėti. Lot. mau-t, uždėti kamanas, užkamanoti.

Už-si-mau-ti, apsivilkti. Ir sawo skrandą buriszką wieszėt ussimowęs (Don. 1. 126). Ir savo valstietišką sermėgį apsivilkęs eina į svečius.

Nu-mau-ti, nusivilkti. Lot. po-mau-t. Kepurrę nu-mau-ja (Don. 1. 262): kepurę nusiima. Mau-di-ti, esam. mau-d-au, būt. mau-dž-iau, maudyti. Mau-di-tis, maudytis. Lot. mauk-t, nutraukti, nuvilkti.

[4]

Mil, miel, mejl, mal, senpr. myl ir mil, lot. mihł, slav. мил.

Mil-ie-ti, esam. mil-iu, būt. mil-ie-jau, mylėti, senpr. milyt, lot. mihł-eht, mihł-oht, mihł-inabt.

Miel-as, vyr., miel-a, mot. (Дон. 1. 129), mielas, brangus; prūsų mil-s, myl-as, lot. mihł-s. Meil-ie, kilm. mejl-ies, meilė. Prūsų myl-an (82), myl-in (89), lot. gal. mihł-iba, mihł-estiba.

Mejl-ing-as, vyr., mejl-ing-a, mot., malonus, draugiškas, palankus. Lot. mihł-igs. Kartais nuo vaikų mejl-ingus atskiria Tiewus. Kartais nuo malonių vaikų atskiria tėvus. (Дон. 1. 184). Bey koks mejl-ingas geradėjas. Tarsi koks gailestingas geradarys. (Дон. 1. 186). Mejl-ingą swejkino draugę (Дон. 1. 47). Maloniai pasveikino draugę.

Mal-on-ie, kilm. mal-on-ies, malonė, palankumas, gera valia (Дон. 1. 158). Mīl-ist-a, kilm. mīl-ist-os, malonė (daugiausia žemaičių vartojama kreipiantis į kilmingus asmenis). Kaip jusū Myl-ist-a žiemos bėdoj issilajkėt’? Kaip Jūsų malonė žiemos nepritekliuje išsilaikė? (Дон. 1. 160).

[5]

Min, men, man, mon; lot. min, man; prūsų men, min; slavų мѣн, мън, мин, мѧ (=men)

At-min-ti, es. l. at-men-u, būt. l. at-min-iau, prisiminti, atsiminti. Pa-min-ie-ti, es. l. pa-men-u, būt. l. pa-min-ie-jau, minėti, prisiminti, nepamiršti. Lot. pee-min-neht, apie ką nors galvoti. Bet ir mus paminėk (Дон. 1. 139), bet ir mūsų nepamiršk.

220

Isz-min-tis, kilm. isz-min-t-ies, protas, išmintis. Lot. manna (prah̄ts).

Isz-min-ting-as, kilm. isz-min-ting-a, protingas, sumanus, išmintingas. Sztay isz-min-tingiej isz rytų žemės atėjo i Iezuralę (Мт. 2. 2). O. E. Atėjo iš rytų šalies išminčiai į Jeruzalę.

Pra-man-i-ti, es. l. pra-man-au, būt. l. pra-man-iau, prasimanyti, sukurti, padaryti. Naujas wyžas prasi-man-o. (Дон. 1. 251). Naujas vyžas pina.

Pra-mon-ie, kilm. pra-mon-ies, prasimanymas, išradimas, kūrinys, pavidalas. Szalczū pra-mon-ės su ledais sugaiszi pagawo (saule). (Дон. 1. 3). Šalčio kūrinius drauge su ledais ištirpdyti ėmėsi (saulutė).

Nu-si-min-ti, es. l. nu-si-men-u, būt. l. nu-si-min-iau, nusiminti, bailėti, drebėti. Būt. l. dalyviai nu-si-min-es, nu-si-min-usi, nusiminęs, išsigandęs; baikštus, bailus; Smertnay nusi-min-usi (Pelėdpalajke) (Дон. 1. 230). Mirtinai išsigandusi (pelėda).

Prūsų men-entwey, liepiamoji nuosaka (1 kat. 2), minėti, prisiminti.

At-min-t-is, kilm. at-min-t-ies (n-cz-io), atmintis. Prūsų men-isnan (1 ir 2 kat.), men-issnan (1 kat.), min-isnan (2 kat.), gal., tas pats. Lot. pee-min-neschana, pee-minna tas pats. O. E. па-мА-ть.

[6]

Pju, pjau, pjow, pie, pej; lot. plau, slavų пи.

Pju-kl-as, kilm. pju-kl-o, pjūvis; lot. plau-schana.

Pjau-ti, es. l. pjau-ju ir pjau-nu (j ir n kaitaliojasi), būt. l. pjow-iau, pjauti, dalgįsti, kirsti, pjauti pjūklu. Lot. plaut, tas pats.

Pie-wa, kilm. pie-wos, pieva; lot. pla-wa.

Pej-l-is, kilm. pei-l-io, peilis (lot. nasis).

Per-pjau-ti, įrėžti, perpjauti.... gerklė përpjaut (Дон. 1. 233) perrėžti gerklę.

[7]

Spjau, spjow, lot. ssplau, slavų kalbose плю, пле, блю ir бле.

Rytų slavų плъ, плъ.

Spjau-ti, esamasis laikas spjau-ju ir spjau-nu (j ir n kaitaliojasi), būtasis laikas spjow-jau, spjaudyti, nusispjauti (plg. vemti, išvemti). Lot. sspIaut.

Spjau-di-ti, esamasis laikas spjau-d-au, būtasis laikas spjau-dži-iau, spjaudyti. Lot. splau-diht. Rytų slavų плъ-вати. Tai ir Bur’s tur spjau-dit (Дон. 1. 123). Vadinasi, ir valstietis turi spjaudyti.

III

GIMINYSTĖS LAIPSNIŲ PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE, K. S. ANTONIJAUS JUŠKEVIČIAUS SURINKTI DAUGIAUSIA PONEVĖŽIO APYLINKĖSE (PUŠALOTO PARAPIJOJE)

Sutuoktinių pavadinimai vienas kito atžvilgiu.

Moteristė, (kor, motė, motina), santuoka.

Pats, kilm. patės, vyras. Tiesiogine reikšme – pats.

Wīrs, kilm. o, vyras. (Bendrinis žodis).

Prejkszas, -o, (aukštaičių ir žemaičių tarmėse), antrasis vyras.

Užkuris, -o, (aukštaičių tarmėje), antrasis vyras; (žemaičių, apvėžų tarmėje) – trečiasis vyras.

Užtupis, -o, (aukštaičių tarmėje), trečiasis vyras; (žemaičių tarmėje) – ketvirtasis vyras.

Untszupas, -o, (aukštaičių tarmėje), trečiasis vyras; (žemaičių tarmėje) – ketvirtasis vyras.

Pati, kilm. paczós, žmona, tiesiogine reikšme – pati.

Genterė, -ės, (aukštaičių tarmėje) dviejų brolių žmona.

221

Vyro giminaičiai žmonos atžvilgiu.

Szeszuras, -o, (жмуд.)

Szás zuras, -o, (литов.)

uošvis.

Anita, -os, (bendr.), anyta.

Deweris, -o, (Puš.) svainis, vyro brolis (žem., pasen.).

Diweris, -o,

Inté, -es, (Puš.) marti; vyro brolio žmona.

Mosza, -os, (Puš.) vyro sesuo [taip!] (žem. pasen.).

Žmonos giminaičiai vyro atžvilgiu..

Oszwis, -o (Пуш.)

Uoszwis, -o (литов.)

Uszwis, -o, (жмуд.)

žmonos tėvas.

Oszwé, -es, (Пуш.)

Uoszwé, -es, (литов.)

Uszwis, -o, (жмуд.)

žmonos motina

Uszwené, -es, (жмуд.), žmonos motina.

Łajgonas, -o, (Пуш.), žmonos brolis.

Łajgonéné, -es, (Пуш.), žmonos brolio žmona.

Swajné, -es, (Пуш.), žmonos sesers vyras [taip!]

Swajnis, -o, (Пуш.), žmonos sesers vyras.

Tėvo ir jo giminaičių pavadinimai vaikų atžvilgiu.

Téwas, -o, (bendrinis), tėvas.

Swotas, -o, (Pūš.), mažo [taip!] arba jauno vaiko tėvas.

Tetis, kilm. teczó, (Pūš.), tėvas.

Tetajtis, kilm. tetajczo, (Pūš.), tėvelis.

Tetutis, kilm. tetuczó,

Tetuszis, -o,

Patéwis, -o, (bendrinis), patėvis.

Patetis, kilm. pateczó, (Pūš.), patėvis.

Dédé, -es, (bendrinis), dėdė, tėvo arba motinos brolis.

Dédina, -os, dėdienė.

Dédéna, -os,

Teta, -os, (bendrinis), tėvo arba motinos sesuo.

Tétuła, (Pūš.)

Tétuté, (bendrinis) tetulė.

Tétulé, (Pūš.)

Tété́nas, -os, (Пуш.), dėdė, tetos vyras.

Tétuténas, -os, (Пуш.), tas pats.

Brolenas, -o [taip! Buvo -os, tačiau s išbraukta], (Пуш.), pusbrolis.

Brolauczá, -os, (Пуш.), pusseserė.

Motinos ir jos giminaičių pavadinimai vaikų atžvilgiu.

Moté, -es, (Пуш.), motina. Kitose tarmėse paseno.

Moczé, -es, (Пуш.), motina. Kitose tarmėse paseno.

Motina, -os, (bendrinis), motina.

Matulé, -es, (bendrinis), motulė.

Matuté, -es, (bendrinis)

Moczeka, -os, (bendrinis), pamotė [taip!].

Pamomé [taip!], -es, (Пуш.), pamotė [taip!].

Awinas, -o, (Пуш.), dėdė iš motinos pusės.

222

Awinéné, -es, (Пуш.), teta, dėdės žmona.

Seserénas, -o, (Пуш.), pusbrolis, tetos (iš motinos pusės) sūnus.

Seserécza, -os, (Пуш.), pusseserė, tetos (iš motinos pusės) duktė.

Vaikų pavadinimai tėvų atžvilgiu.

Sunus, -aus, (bendra), sūnus.

Marti, kilm. marczós, marti; slav. sėna.

Posunis, o, (bendra), posūnis.

Dukté, -es, (bendra), duktė.

Dukra, -os (Пуш.), duktė.

Podukra, -os (Пуш.), podukra.

Anukas, -o, (Пуш.), anūkas.

Anuké, -es, (Пуш.), anūkė.

Protėvių pavadinimai.

Boczús, -aus,

Praboczús, -aus,

Predkas, -o

Prád́kas, -o

protėvis.

Senis, -o, (общее)

Senelis, -o, (общее)

Senutis, (cz)o (общее)

Sentevis, -o (общ[ее])

Sursenis, -o, (общ[ее])

Sursenélis, -o (общ[ее])

Parkarszes, (sz)usó, (общ[ее])

Sené, -es, (общее)

senelis

senis.

seneliukas.

seneliukas.

senas tėvas.

senyvas.

senyvas.

sudriskęs.

tikrąja prasme

Senelé, -es, (bendr[oji])

Senuté, -es, (bendr[oji])

Senmoté, -es, (Puš.)

Sursené, -es, (bendr[oji])

Sursenélé, es, (bendr[oji])

Bobuté, es, (bendr[oji])

močiutė

senė.

senutė.

senutė.

sena motina.

senyva.

senyva.

tiksliau

Vaikų pavadinimai vienų kitų atžvilgiu.

Brolis, -o, (bendrinis), brolis.

Brólelis, -o, (bendrinis) broliukas

Brolajtis, (cz)o,

Brolajtelis, -o, (antrojo laipsnio)

Brolelukas, -o, (antrojo laipsnio)

Brolitis, (cz)o,

Brolitelis, -o, (antrojo laipsnio)

Brolitukas, -o, (antrojo laipsnio)

Brolitužis, -o, (antrojo laipsnio)

Brolukajtis, -(cz)o, (antrojo laipsnio)

Brolukas, -o,

Brolekelis, -o, (второй степени)

Brolulajtis, (cz)o, (второй степени)

Brohutelis, -o,

Brolulis, -o,

Brohutajtis, -cz(o) [takl], (второй степени)

Brohutis, (cz)o,

Brohužajtis, (cz)o,

Brohužis, -o,

Brohuželis, -o, (Пуш.) (второй степени)

Mažybinės formos

223

Pusbrolis, -o, įbrolis.

Brotuszis, -o, (Пуш.), sūnėnas, brolio sūnus. Sen. rus. братань, bažn. братаничь.

Brotuszė, -ės (Пуш.), dukterėčia, brolio duktė. Sen. rus. братана. Bažn. братанична.

Seja, -os, (Пуш.), sesuo.

Sejelė, -ės, (Пуш.), sesutė.

Sesù, kilm. sesers, (bendra), sesuo.

Seserinczús, -aus, sūnėnas, sesers sūnus.

Seserinczá, -os, dukterėčia, sesers duktė.

Dwinei, -u, (bendra), dvyniai.

Dwinickej, -u, (Пуш.), dvyniai.

Dvasinės giminystės ryšių pavadinimai.

Kumas, -o, (bendrinė), krikštatėvis.

Kuma [taip!], -os, (bendrinė), krikštamotė.

Pirszlis, -o, (bendrinė), svotas.

Podé, -es, (Puš.), krikštatėvis.

Podéné, -es (Puš.), krikštamotė.

Swotas, -o (žem.), pabrolys, jaunųjų santuokos įrašo liudytojas.

Swoczė, -os (bendrinė), sodinta motina.

Biczùlis, -o (bendrinė), tas, kuris laimei priėmė bičių avilį.

Bitùinkas, -o, (Puš.), tas pats.

Giminė, -ės, (bendrinė), giminaičiai.

Giminajitis, (cz)o, giminaitis.

Giminajtė, -es, giminaitė.

Gentís, -es, giminaičiai.

Gentistė, -es, giminystė.