ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVIII (2003), 159 – 175

„Fonologinis inventorius ir jo morfonologinė klasifikacija“ (kelios pastabos)

BOHUMIL VYKYPĚL

Ústav pro jazyk český AV ČR

Šiame straipsnyje mėginama aprašyti lietuvių kalbos raiškos planą (fonologinę sistemą) pagal glossematikos principus. Šį aprašą lyginame su Tomášo Hoskoveco pasiūlytu lietuvių kalbos morfonologiniu aprašu. Remiantis tuo, pateikiamos kelios pastabos apie kalbos raiškos plano glossematinio aprašo ir morfonologijos santykį.

Antrajame žurnalo Acta Linguistica metinių pirmame numeryje pasirodė kelios Louiso Hjelmslevo recenzijos ir pastabos, tarp jų ir Ľudovíto Nováko straipsnio „K základným otázkam štrukturálnej jazykovedy“ recenzija (plg. Hjelmslev 1940–41a; Novák 1937). Ľudovítas Novákas, vienas iš antrosios Prahos mokyklos kartos „įžūlių berniukų“¹, šį straipsnį paskelbė tuo metu dar reikšmingame (visų pirma paties Nováko redagavimo dėka) žurnale Sborník Matice slovenskej ir suprato jį kaip esminių Prahos struktūrinės kalbotyros, ypač fonologijos, pradinių tezių ir praktikos permąstymą. Louis Hjelmslevas pabrėžė Nováko straipsnio svarbą ir apgailestavo, kad jis parašytas slovakų kalba – „dans une langue si peu répandue dans le monde international“. Tačiau kartu Hjelmslevas glausta forma įtraukė ir savo požiūrį į Nováko išdėstytas mintis.

Laikas, kai pasirodydavo dėmesio verti žurnalų straipsniai, regis, jau seniai praėjo. Vis dėlto tikėkimės, kad Nováko ir Hjelmslevo istorija dar ne kartą pasikartos.

Neseniai žurnale Slavia pasirodė Tomášo Hoskoveco straipsnis (plg. Hoskovec 2002). Dabartinė Slavia, žinoma, neprilygsta Sborník Matice slovenskej Nováko redagavimo laikais, tačiau Hoskoveco straipsnis parašytas čekų kalba, t. y. taip pat tarptautiniame pasaulyje mažai paplitusia kalba. Panašiai kaip kadaise Novákas, Hoskovecas mėgina apmąstyti ir plėtoti teoriją – šįkart lietuvių kalbos pavyzdžiu; tai funkcinė-ge-

¹

Zu den „vorlauten Buben“ (auf tschechisch „ubátí kluci“) vgl. Leška (2002: 53f.).

160 |

BOHUMIL VYKYPĚL

neratyvinis Petro Sgallo, vieno žymiausių Prahos tradicijos tęsėjų, aprašymas ir šiame kontekste konkrečiai (iki šiol mažiau nagrinėti) klausimai, kylantys morfonologiniame lygmenyje. Kaip jau byloja straipsnio pavadinimas, pagrindinė tema – klausimas, kas nutinka fonologiniam inventoriui po jo morfonologinio perklasifikavimo. Kitaip tariant, kalbama apie tai, kaip reikia iš naujo interpretuoti fonologinius elementus, atsižvelgiant į jų vaidmenis kuriant signifiantus. Žinoma, kad Hjelmslevas pritarė morfonologijos (tuometine jos forma) programai – priešingai nei fonologijos programai (plg. Hjelmslev 1973: 228, 234 ir taip pat žr. 2.4. toliau), nes morfonologija, Hjelmslevo teigimu, mėgina aprašyti kalbos raiškos plano elementus pagal kalbinę formą, o ne pagal substanciją. Nors esama didelių skirtumų ir tarp morfonologijos bei Hjelmslevo raiškos plano aprašymo (ypač dėl to, kad morfonologija, nors ir ne fonologijos atveju būdingu kalbos vartosenos substancijos aspektu, vis dėlto nagrinėja jos ženklo aspektą, o ne kalbos sandarą, kaip Hjelmslevas; žr. dar 2. toliau), morfonologinis aprašymas ir Hjelmslevo aprašymas vis dėlto akivaizdžiai artimesni vienas kitam. Tai galima pastebėti ir iš lietuvių kalbos fonologinio inventoriaus „morfonologinės klasifikacijos“ rezultato, kurį pasiekė Hoskovecas. Taigi pasinaudojame šia proga palyginti morfonologinį aprašymą su mėginimu glossematiškai aprašyti lietuvių kalbos ženklo raiškos pusės elementus (kad, siekdami kompromiso, nekalbėtume nei apie fonologiją, nei apie kenematiką…). Šis palyginimas visų pirma susijęs su elementų redukcijos klausimu ir kai kuriais bendresniais „aprašymo objekto“ klausimais. Tačiau pirmiausia priminkime gerai žinomą faktą, kad glossematinė teorija tėra fragmentas ir ne visais aspektais buvo užbaigta. Su tuo taip pat susiję tai, kad iš glossematinės perspektyvos aprašyta vos keletas atskirų kalbų, o tokie aprašymai kelia problemų. Vis dėlto galbūt galima kai ką pasakyti².

1. Tarp šnekamosios ir rašytinės lietuvių kalbos nėra vienareikšmio atitikimo, todėl jas reikia laikyti dviem skirtingomis kalbomis (schemomis). Toliau lietuvių kalba vadinsime šnekamąją lietuvių kalbą.

1.1. Lietuvių kalboje esama ir analitinių, ir sintetinių sakinių (leksemų ir nexų) bei sakinių grupių (leksijų ir neksijų): joje yra skaidomų raiškos vienetų, kurie vieni patys gali sudaryti katalizuotą aukštesnės eilės grandinę (t. y. analizėje prieš pat juos einantį vienetą), taip pat esama intensyviųjų raiškos charakteristikų (moduliacijos). Išsamiau intensyviųjų raiškos charakteristikų kategorijos nenagrinėsime: kaip konstatuoja ir Hoskovecas (2002: 269f.), lietuvių kalbos sakinio intonacijos aprašymas tebėra beveik terram incognitam.

² Glossematinių terminų neapibrėšime ir šiuo klausimu nurodysime atitinkamą literatūrą (plg. ypač Hjelmslev 1973: 247–266; 1975).

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR...“

161

Lietuvių kalboje taip pat esama analitinių skiemenų (skiemenemų) ir sintetinių skiemenų: joje yra ir vienetų, kurie katalizuota forma vieni patys gali sudaryti nekatalizuotą raiškos plano leksiją, ir intensyviųjų raiškos charakteristikų (akcentų).

Kalbant apie intensyviųjų raiškos charakteristikų sistemos aprašymą, atrodo, esama dviejų galimybių.

Kategoriją galima skaidyti į dvi subkategorijas: pirmąją sudaro vadinamieji akcentai, antrąją – vadinamosios intonacijos. Pirmąją subkategoriją atrenka antroji (antroji sintagmiškai priklauso nuo pirmosios), o abi turi po du narius, kuriuos galima arbitraliai pavadinti „stipriuoju akcentu“ (ˈ) ir „silpnuoju akcentu“ (°), atitinkamai „akutuota intonacija“ (ˊ) ir „cirkumfleksine intonacija“ (ˇ). Sistema yra tokia (1-oji kategorija – „taškinė“ ir orientuota neigiamai; 2-oji kategorija – „kylanti“ ir orientuota teigiamai):

arba – visos kategorijos, suskaidytos į du matmenis, kontekste (horizontalusis – „kylantis“ ir orientuotas teigiamai–neigiamai, vertikalusis – „taškinis“ ir orientuotas neigiamai):

Vadinamosios intonacijos atrenka vadinamuosius akcentus, nes akcentai gali būti vartojami vieni (t. y. be intonacijos) (būtent akcentas ' skiemenyse su vadinamuoju trumpuoju balsiu ir be l, r, n, m), bet ne atvirkščiai (plg. taip pat Hjelmslev 1973: 189–191). „Silpnasis akcentas“ (°) yra intensyvusis, nes su juo intonacijos yra latentinės, t. y. sinkretizuotos ir manifestuojamos nuliu; tai išsprendžiamas sinkretizmas (šiuo klausimu plg. Hjelmslev 1973: 188, 204 ir 2.4.2. toliau). „Cirkumfleksinė intonacija“ (ˇ) yra intensyvioji, nes su ja balsiai a ir ə kinta (žr. 1.2.2. toliau).

Antroji minėta galimybė – neskaidyti kategorijos (nei į subkategorijas, nei į matmenis) ir laikyti, kad ją sudaro keturi nariai, kuriuos galima arbitraliai vadinti „stipriuoju akcentu“ arba „graviu“ (ˈ), „silpnuoju akcentu“ (°), „akutuota intonacija“ (ˊ) ir „cirkumfleksine intonacija“ (ˇ). Sistema yra tokia (matmenyje „kylantis“):

162 |

BOHUMIL VYKYPĚL

Prieš antrąją galimybę kalba kategorijų „Intonacija“ ir „Akcentas“ narių koegzistavimas (kitaip tariant, antrasis kategorijos struktūravimas neapima sintagminio santykio, į kurį įeina abi kategorijos). Alternatyvą siūlo Hjelmslevso sprendimas. Hjelmslevas (1973: 197–202) pašalina akcentą ´: vadinamieji trumpieji a ir æ vadinamuosiuose kirčiuotuose skiemenyse be l, r, n, m realizuoja a arba æ junginį su ´, o vadinamieji trumpieji u ir i tuose pačiuose skiemenyse realizuoja u arba i junginį su ˜. Sistema galėtų atrodyti taip (dimensijoje „kylantis“):

β | B | γ ˜ | ´ | °

(Taip pat žr. toliau 3.)

1.2. Raiškos konstituentai (-tematiniai) sudaro keturias kategorijas: atrenkamuosius (balsius), atrenkančiuosius (priebalsius), tuos, kurie ir atrenkami, ir atrenka (sonantus), bei tuos, kurie nei atrenkami, nei atrenka. Ketvirtajai kategorijai priklauso raiškos elementai, galintys būti vartojami kaip jaustukai; čia galbūt būtų galima priskirti ir svetimuosius elementus, jei juos galima laikyti priklausančiais nagrinėjamai kalbos sandarai.

1.2.1. Lietuvių kalboje konstituentų, kurie ir atrenkami, ir atrenka, yra du: i ir u. Jų vokalines atmainas realizuoja fonemos /i/ ir /u/, o konsonantines – /j/ ir /v/ (arba veikiau /w/). Registruojant atitinkamos atmainos lietuvių kalboje redukuojamos į vieną invariantą tiek dėl kalbos vartosenos substancinio, tiek dėl ženklinio aspekto (apie antrąją redukciją žr. tave „tave“ vs. tau „tau“; gavau „aš gavau“ vs. gauti „gauti“; keturi „keturi“ vs. ketvirtas „ketvirtas“; eiti „eiti“ ėjau „aš ėjau“; gijau „aš gijau“ vs. guiti „guiti“). (Taip pat žr. toliau 2.4.1.)

Taigi sonantų sistema atrodo taip (dimensijoje „priešakinis“):

α | A i | u

i yra intensyvus, nes lemia sinkretizmą tarp vadinamųjų palatalizuotų ir nepalatalizuotų priebalsių (arba todėl, kad prieš i kinta vadinamieji nepalatalizuoti priebalsiai – jei palatalizuoti priebalsiai redukuojami; žr. toliau 1.2.3.).

1.2.2. Atrenkamųjų raiškos konstituentų yra du: a, æ. Likusius balsių kandidatus galima redukuoti: ī ≡ ii, ū ≡ uu, ė ≡ ææ, o ≡ aa (žr. Hjelmslev 1973: 198–200), ǣ ≡ æ atmaina junginyje su ˜ ir prieš latentinį n, ā ≡ a atmaina junginyje su ˜ ir prieš latentinį n (žr. Hjelmslev 1973: 182f., 197, 201f.). Dydžiai e ir ǫ gali būti laikomi svetimžodžių signalais ir æ arba a atmainomis.

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR…“

163

Visi šie redukavimai akivaizdžiai priklauso nuo prielaidos, kad n yra latentinis, tačiau ši prielaida kelia problemų (latentinis n prieš sibilantus, bet ne būsimajame laike, kaip gerins „jis / ji / tai pagerins; jie / jos pagerins“; latentinis n skiemens gale – plg. Hjelmslev 1973: 206, tačiau ne tokiuose raiškos pavidaluose kaip ten „ten“ ar šiandien „šiandien“). Nesant latentinio n, tektų numatyti tokį balsių inventorių: a, æ, e, ö, o o ir ë reikėtų laikyti atitinkamai öō ir ee, o tai sukeltų komplikacijų, nes e ir ö pavieniui aptinkami tik svetimžodžiuose, nors kaip tapačiųjų dvibalsių dalys jie taip pat sudaro savos kalbos ženklus; be to, ir svarbiausia, tokiam redukavimui vargiai būtų (morfonologinių) priežasčių.

Balsiai be e ir ö sudaro tokią sistemą (pagal dimensiją „priekinis“):

æ A æ a

æ yra intensyvus dėl tos pačios priežasties kaip ir i (plg. 1.2.1.); vis dėlto daugeliu atvejų tarp balsių esama sinkretizmo. Įtraukus e ir ö, sistema atrodo taip (horizontaliai „priekinis“, vertikaliai „vidurinis“ arba „uždaras“):

α A α e ö A æ a

1.2.3. Daugumą kandidatinių priebalsių taip pat galima redukuoti. Pavyzdžiui, vadinamuosius palatalizuotuosius priebalsius prieš u ir a galima išskaidyti į atitinkamą nepalatalizuotąjį priebalsį ir priebalsinį i variantą: p’ ≡ pj, b’ ≡ bj, t’ ≡ tj, d’ ≡ dj, k’ ≡ kj, g’ ≡ gj, c’ ≡ cj, ʒ’ ≡ ʒj, č’ ≡ čj, ž’ ≡ žj, s’ ≡ sj, z’ ≡ zj, š’ ≡ šj, ž’ ≡ žj, m’ ≡ mj, n’ ≡ nj, r’ ≡ rj, l’ ≡ lj, v’ ≡ vj, f’ ≡ fj, x’ ≡ xj, h’ ≡ hj; prieš i ir æ, taip pat prieš kitus palatalizuotuosius priebalsius, p’ ir kt. yra p ir kt. variantai. Vadinamąją palatalumo koreliacijos neutralizaciją (prieš nepalatalizuotą priebalsį ir žodžio gale) reikia laikyti latentinio j manifestacija. Alternatyvus vadinamųjų palatalizuotųjų priebalsių prieš u ir a redukavimo būdas būtų juos išskaidyti į atitinkamą nepalatalizuotąjį priebalsį ir balsinį i variantą. Šį redukavimą reikėtų taikyti todėl, kad, regis, egzistuoja (potenciali) komutacija tarp vadinamųjų palatalizuotųjų priebalsių ir atitinkamo nepalatalizuotojo priebalsio junginio su j; plg.: tarminį pjonyčia „girtuoklis“ ir svyruojančius raiškos pavidalus bjaurus / biaurus „bjaurus“, pjauti / piauti „pjauti“, pjudyti / piudyt „vaikyti“ ir jų vedinius (to paties skiemens Ci^vok prieš u ir a realizuojamas kaip /C’/, o Ci^kons – kaip /Cj/).

Kitaip galima išskaidyti afrikatas: c ≡ ts, ʒ ≡ dz, č ≡ tš, ž ≡ dž. Alternatyvus redukavimas būtų toks: c’ ≡ tj, ʒ’ ≡ dj (plg. taip pat Hjelmslev

164 |

BOHUMIL VYKYPĚL

1973: 201f.); t’ ir d’ yra svetimžodžių arba jaustukų signalai ir atitinkamai t bei d variantai. p’ ir kt. išskaidymą į pj arba pi ir kt., taip pat c ir kt. išskaidymą į ts ir kt. bet kuriuo atveju pagrindžia, kaip jau minėta, komutacijos tarp p’ ir kt. bei pj arba pi ir kt., taip pat tarp c ir kt. bei ts ir kt. nebuvimas (apie šį principą žr. Hjelmslev 1943: 62f.; 1973: 217).

Dydžius f, x, h galima laikyti svetimžodžių signalais ir variantais: f sinkretizuoja su p, x – su k, o h – su nuliu.

Gautą sistemą galima suskirstyti į dvi subkategorijas.

1.2.3.1. Pirmąją subkategoriją sudaro elementai, kurie privalo stovėti iškart šalia balsio arba sonanto: m, n, r, l³. Jų sistemą galima išdėstyti arba dviem dimensijomis, arba viena dimensija:

α A α n l A m r

(horizontaliai „nosinis“; vertikaliai „užpakalinis“)

β B γ Γ n l r m

(pagal dimensiją „uždaruma“)

1.2.3.2. Antrąją subkategoriją sudaro dešimt elementų, kurie sudaro tokią sistemą (horizontaliai „priekinis“; vertikaliai – „skardusis“, esant sinkretizmams):

α A β B Γ α b g z ž d A p k s š t

Vis dėlto skardžiuosius priebalsius buvo galima išskaidyti į atitinkamų dusliųjų ir h junginius, o prieš kitą skardųjį priebalsį laikyti atitinkamo dusliojo priebalsio variantais. Vadinamasis skardumo koreliacijos neutralizavimas (prieš duslųjį priebalsį ir

³ Čia, žinoma, kyla klausimas, kaip atskirti atsitiktinį elementų kombinacijų nebuvimą nuo struktūros nulemto jų nebuvimo; tačiau atrodo, kad šį klausimą galima išspręsti tik aksiomatiškai (žr. Vykypěl 2003: §2 ir ten pateiktą literatūrą). Beje, tas pats klausimas kyla ir teigiant, kad dydis turi būti išskaidytas į kitų dydžių junginį dėl komutacijos tarp to dydžio ir junginio nebuvimo: atitinkamoje pozicijoje, kurioje atliekamas komutacijos testas, kombinacijos taip pat gali nebūti atsitiktinai. Dėl tos pačios priežasties redukcijų atveju nenagrinėjame elementų, į kuriuos redukuojama, eiliškumo klausimo, nes Hjelmslevo (1973: 161, 255) taisyklė yz = xy + yz šiuo požiūriu nebūtinai galioja (žr. Fischer-Jørgensen 1979: 108).

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR...“

165

žodžio gale) reikėtų laikyti h latencijos manifestacija. Tuomet sistema būtų tokia (pagal dimensiją „priekinis“):

α A β B γ Γ p k s š h t

Alternatyvi sistemos tvarka būtų tokia (horizontaliai – „priekinis“, vertikaliai – „uždaruma“):

β B Γ α p k t A s š h

2. Dabar pamėginsime keliais aspektais palyginti lietuvių kalbos raiškos sistemos apžvalgą su lietuvių kalbos fonologinio inventoriaus morfologine klasifikacija.

2.1. Šioje vietoje galbūt derėtų pirmiausia prisiminti kai kuriuos morfonologijos istorijos dalykus (nors ir neperpasakoti visos istorijos). Kaip žinoma, pradinėje morfonologijos programoje, kurią suformulavo jos pradininkas N. S. Trubetzkoy (1929; 1931; 1934; taip pat žr. Skalička 1979: 77f., 83), buvo aprėpti įvairūs dalykai: bendrasis uždavinys tirti (minimaliųjų) ženklų fonologinę sandarą buvo padalytas į dvi sritis: „susietąsias alternacijas“, kurias lemia fonologija (t. y. tai, kokiais turinio neturinčiais raiškos vienetais sudaryti atskiri ženklai), ir „laisvąsias alternacijas“, kurias lemia morfologija (t. y. tai, su kokiais turinio elementais susiejami atitinkami raiškos vienetai). Tačiau pats Trubetzkoy savo morfonologijos programos – kad ir dėl kokių priežasčių – niekada neužbaigė; be to, morfonologijos kaip savarankiškos kalbotyros disciplinos statusas buvo kritikuojamas, teigiant, kad numatytus morfonologijos uždavinius reikėtų priskirti fonologijai („susietąsias alternacijas“) ir morfologijai („laisvąsias alternacijas“) (žr. Martinet 1963: 88 f.; 1965: 95; D’urovič 1967 a; 1967 b; Kurylowicz 1967; naujesnį šaltinį žr. Patri 2002). Antrąjį punktą liečiančią kritiką galima apibendrinti taip: esą morfonologija ir formalioji morfologija nesiskiria⁴, nes abi tiria signifiants sandarą. Atsakant į tai, galima pastebėti du dalykus. Pirmiausia galima sakyti, kad morfonologija tiria, ką ATSKIRI fonologiniai elementai veikia sudarant

⁴ Galbūt nereikia priminti, kad čia morfonologija laikomas (minimaliųjų) ženklų tyrimas, o formalioji morfologija suprantama kaip jų signifiants tyrimas, tuo tarpu Hjelmslevas morfologija vadino tam tikrų turinio elementų aprašymą.

166

Bohumil Vykypěl

ženklus, o formalioji morfologija nagrinėja šių elementų kompleksus kaip ženklų komponentus. Tačiau kadangi ir morfonologija aprašo fonologinių elementų kompleksus (pavyzdžiui, dvibalsius arba fonemų junginius, kurie kaitaliojasi su viena fonema), o formalioji morfologija, atvirkščiai, turi atsižvelgti į atskirų fonemų vaidmenį formuojant ženklus, svarbesnis atrodo kitas galimas skirtumas: morfonologija tiria kalbinės (fonologinės) sistemos galimybes kurti ženklus, o formalioji morfologija nagrinėja, kaip šiomis galimybėmis pasinaudojama, t. y. kaip kuriami konkretūs signifiants. Būtent šiuo aspektu galime susieti ir anksčiau minėtą teigiamą Hjelmslev požiūrį į morfonologiją.

2.2. Skirtumas tarp sistemos teikiamų galimybių ir jų panaudojimo, kaip žinoma, Hjelmslevui yra vienas iš svarbių kalbos sandaros ir kalbos vartosenos skiriamųjų požymių (plg. taip pat Vykypěl 2003: §1). Tad morfonologijos aprašymo objektą kol kas būtų galima priskirti Hjelmsleviškajai kalbos sandarai, o formaliosios morfologijos objektą – kalbos vartosenai. Be šio aspekto, galima rasti ir kitų sąlyčio taškų, siejančių morfonologiją su Hjelmslevo kenematika (raiškos plano aprašymu).

Pirmiausia reikia prisiminti, kad abiejose disciplinose raiškos elementai klasifikuojami ne pagal jų manifestaciją (fonetinę ar fonologinę, t. y. pagal Trubeckojaus „fonologinį turinį“). Skirtumas tas, pagal ką jie klasifikuojami: morfonologijoje – pagal elementų vaidmenį kuriant ženklus, o kenematikoje – pagal sintagminius ir paradigminius santykius, į kuriuos elementai gali įeiti, neribojant jų ženklo rėmais. Vis dėlto abu atvejus galima laikyti vidiniu požiūriu: kenematika nagrinėja grynąją formą, neatsižvelgdama į substanciją (manifestaciją); morfonologijos atveju kalbama apie ženklą, susidarantį sąveikaujant abiem kalbos planais (turinio ir raiškos), o ne apie manifestaciją, kuri reiškia planų sąveiką su pasauliu. Nepaisant to, griežtai glossematiniu požiūriu tenka pripažinti, kad morfonologinis signifiants sandaros aprašymas – kad ir kiek jis apsiribotų galimybėmis arba galėtų jomis apsiriboti ir nenagrinėtų konkrečių ženklų – negali būti įtrauktas į kalbos sandaros aprašymą, nes ženklai priklauso kalbos vartosenai, o kenematinis aprašymas nukreiptas tik į turinio neturinčius raiškos darinius: pirmiau (2.1.) minėtos sistemos teikiamos galimybės yra elementų sintagminio ir paradigminio jungimo galimybės bei jų manifestacijos galimybės, iš kurių kalbos vartosena vėliau renkasi įvairiais lygmenimis (raiškos plane – morfonologiniu, o vėliau formaliosios morfologijos lygmeniu). Taigi galima sakyti, kad Hjelmslevo programoje, skirtoje raiškos plano tyrimui, pirmiausia (t. y. kalbos sandaros tyrimui) tinka tik ta Trubeckojaus morfonologijos sritis, kuri skirta vadinamųjų privalomųjų alternacijų tyrimui (plg. Vykypěl 2002: 243f.).

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR…“

| 167

morfonologija, skirta vadinamųjų privalomųjų alternacijų tyrimui (plg. Vykypěl 2002: 243f.).

2.3. Taigi, net jei morfonologiją į kenematiką galima integruoti tik iš dalies, šias dvi disciplinas vis dėlto sieja tam tikras (pasirinkimo) giminingumas, akivaizdžiai grindžiamas tuo, kad abiem atvejais daugiau tiriama tai, ką galima realizuoti, o ne tai, kas realizuota. Taip pat galima spėti, kad tai atsispindi morfonologijos polinkyje redukuoti elementus. Taigi pagaliau galime grįžti prie Tomáš Hoskovec straipsnio. Jame, kaip ir pirmiau (1.2.3.), morfologiniu požiūriu lietuvių kalbos vadinamosios palatalizuotos fonemos buvo interpretuotos kaip atitinkamų nepalatalizuotų priebalsių junginiai su „palatalizuojančiu elementu“ (plg. Hoskovec 2002: 283–291). Tačiau šis žingsnis nebuvo žengtas visiškai savavališkai, o dėl to, kad priebalsių sistema taip „gerokai supaprastėja“, kaip aiškiai konstatuota. Hoskovecas kartu pripažįsta, kad būtų galima redukuoti ir vadinamuosius skardžiuosius priebalsius (plg. taip pat pirmiau 1.2.3.2), bet šios redukcijos neatlieka, nes ji nesuteiktų supaprastinimo, arba, kitaip tariant, morfonologiniu požiūriu nematyti, kad toks pakeitimas būtų panaudojamas (plg. Hoskovec 2002: 283).

Ilgųjų balsių /ī/ ir /ū/ atveju morfonologiniu požiūriu taip pat laikoma galima dar viena redukcija (plg. Hoskovec 2002: 293f.), t. y. juos išskaidyti į /ii/ ir /uu/; kitaip tariant, atliekama panaši redukcija kaip pirmiau (1.2.2.). Tačiau kartu, viena vertus, konstatuojama, kad šių fonemų išskaidyti įmanoma ne visais atvejais, o kita vertus, kitų balsių atveju toks sprendimas apskritai nesvarstomas. Abu dalykai suprantami, nes tam nėra morfonologinių priežasčių, arba, kitaip tariant, tokios operacijos nesupaprastintų morfonologinės analizės. Vis dėlto kenematinis aprašymas randa priežasčių abiem atvejais, būtent generalizacijos principe (apie jį plg. Hjelmslev 1943: 63; 1975: 2): redukcijos sprendimas, leidžiantis vienais atvejais vienareikšmiškai, o kitais – daugiareikšmiškai analizuoti dydžius ī ir ū, generalizuojamas visiems atvejams ir kitiems balsiams⁵.

Šį principą galima taikyti ir vadinamosioms afrikatoms. Kaip ir /ī/ bei /ū/ atveju, apie afrikatas konstatuojama (kitaip tariant), kad vienais atvejais morfonologiniu požiūriu jas galima interpretuoti kaip dantinių priebalsių ir sibilantų junginius, o kitais – ne (plg. Hoskovec 2002: 286–290). Vis dėlto, remiantis generalizacijos principu, visas afrikatas galima išskaidyti taip, kaip pirmiau (1.2.3.). Tačiau prieš jų morfonologinį išskaidymą kalba aplinkybė, kad išskaidymo apibendrinimas morfonologiniu požiūriu nesupaprastintų analizės.

⁵Pažymėtina, kad lietuvių kalbos ilguosius balsius kaip tapatybės dvibalsius galima interpretuoti ir remiantis vien fonologiniais argumentais (plg. Trubetzkoy 1939: 172).

168 |

B O H U M I L V Y K Y P Ě L

2.4. Prie šio redukcijos masto skirtumo taip pat galime susieti Hjelmslevo prieštaravimą morfonologijai, kurį jis aforistiškai apibendrino teigdamas (įdomu tai, kad vėl pastaboje apie Nováko tekstą), jog fonologija turėtų būti kuriama morfonologijos pagrindu, o ne atvirkščiai (plg. Hjelmslev 1940–41b; taip pat plg. Hjelmslev 1959: 122, 127; 1973: 228, 234; 1974: 1). Tai reiškia, kad morfonologija remiasi fonologine sistema: ji perima fonologinį inventorių ir fonologinį komutacijos testo taikymo būdą, t. y. komutuojamos manifestuotos formos (raiškos dydžiai), ir tai vyksta ženklo rėmuose (glosematiniame komutacijos teste, priešingai, jau nustatytų kategorijų viduje keičiamos grynosios formos; apie komutacijos palyginimą glossematikos ir fonologijos požiūriu plg. Ducrot 1967). Tam galima pateikti ir pavyzdžių iš aptariamo teksto.

2.4.1. Bene vaizdžiausias pavyzdys – klausimas, ar garsai v ir u, atitinkamai i ir j, yra savarankiški morfonologiniai elementai, ar vis dėlto vieno elemento variantai; be to, kyla klausimas, koks ryšys sieja j ir i, viena vertus, ir „palatalizuojantį elementą“ (plg. 2.3.), kita vertus (plg. Hoskovec 2002: 295f.). Nurodyti garsai morfonologiškai kaitaliojasi tarpusavyje, be to, jų distribucija iš esmės yra komplementari. Vis dėlto klausimas apie v ir u atvejį sprendžiamas remiantis fonologiniu komutacijos testu, o v ir u laikomi dviem skirtingais morfonologiniais elementais: sukeičiamos manifestuotos raiškos grandinės, o komutacijos testo pagrindą sudaro konkretūs žodžiai (volus vs. uolus, volą vs. uolą⁶). j ir i atveju vadinamųjų minimaliųjų porų nėra, tačiau j ir palatalizuojančio elemento atveju vis dėlto galima sukomutuoti bent jau manifestuotus skiemenis (bjaurus vs. labiau). Tačiau žvelgiant iš glossematikos pozicijų, nei v ir u, nei j ir i nėra komutuojami, nes jie priklauso skirtingoms kategorijoms, nors toje pačioje (manifestuotoje) ženklo vietoje pasitaiko ar gali pasitaikyti. Lietuvių kalboje šiuos dydžius galima redukuoti iki vieno ir įtraukti į raiškos elementų, kurie ir selektuojami, ir selektuojantys, kategoriją; tai daroma ir dėl lietuviškos vartosenos ženklinio aspekto, t. y. dėl šių elementų „morfonologinės kaitos“ (plg. pirmiau 1.2.1.).

Glossematinis kalbinių elementų komutacijos santykis nėra tapatus fonologiniam fonemų skiriamajam gebėjimui, nors abiem atvejais jis nustatomas sukeičiant tam tikrus elementus: ir sukeitimas, ir patys elementai šiais dviem atvejais skiriasi. Nepaisant to, aptinkama

⁶Čia kyla klausimas, ar sukeisti reikėtų segmentus vo ir uo, o ne va ir uo, nes garsą, kuris dvibalsyje uo užrašomas kaip o, galbūt reikėtų tapatinti su a.

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR…“

169

už noetinio skirtumo galbūt slypi bendras ontologinis objektas, kuris pirmuoju atveju yra in potentia, o antruoju – in actu⁷.

Fonologijai tenkantį tarsi arbitro vaidmenį taip pat atitinka nuolatinis fonologinio ir morfonologinio požiūrio skyrimas: net jei esama morfonologinių priežasčių, pavyzdžiui, ilgiesiems balsiams virsti dvibalsiais arba v ir u arba j ir i redukuoti iki vieno elemento, tai nekeistų jų foneminio statuso (plg. Hoskovec 2002: 295); kitaip tariant, fonologinio inventoriaus morfonologinė reinterpretacija nekeičia fonologinės sistemos atgaline data.

2.4.2. Tai, kad fonologija, o kartu su ja ir morfonologija, funkcionuoja kalbos vartosenoje, o ne kalbos sandaroje, rodo ir kiti pavyzdžiai. Ilgumas laikomas imanentiniu prozodiniu skiemenų požymiu, nes skiemenys gali patys keisti arba išlaikyti savo vokalinį viršūnę (plg. Hoskovec 2002: 279f.). Tačiau skiemens ilgį galima paprastai interpretuoti kaip dviejų tam tikrų elementų buvimą viename skiemenyje (panašiai ir balsių ilgumą, atvirkščiai, galima laikyti balsių gebėjimu vieno skiemens ribose sudaryti grupę iš tų pačių balsių), o skiemens tapatybę, kurią suponuoja imanentinio skiemens ilgumo sąvoka, lemia skiemens tapatybė ženklo arba, tiksliau, (paradigmatiškai susijusių) ženklų grupės rėmuose⁸.

Taip suvokiama skiemenų tapatybė suponuojama ir teiginio, kad nekirčiuoti skiemenys taip pat turi tam tikrą intonaciją, kuri, tiesa, pasireiškia tik kirčiuojant ir be to daro įtaką kirčio vietai (plg. Hoskovec 2002: 282). Vis dėlto kalbos vartosenos požiūriu šiuos santykius galima aprašyti veikiau taip: vadinamuosiuose nekirčiuotuose skiemenyse yra intensyvioji raiškos charakteristika „silpnas kirtis“ (°), o intonacijos, susijusios su šiuo „kirčiu“, tampa latentinės, t. y. sinkretizuojamos ir manifestuojamos nuliu (plg. pirmiau 1.1.). Tačiau šį intonacijų sinkretizmą galima išskaidyti remiantis vartosenos ženkliniu aspektu. Kitaip tariant, tam tikrą nekirčiuotą skiemenį, t. y. tokį, kuriame yra intensyvioji raiškos charakteristika „silpnas kirtis“ (°), galima sutapatinti su tam tikru kirčiuotu skiemeniu, t. y. tokiu, kuriame yra intensyvioji raiškos charakteristika „stiprus kirtis“ (′), nes abu skiemenys užima tą pačią vietą ženkle

⁷Kalbant apie vadinamąsias minimaliąsias poras, verta paminėti Eli Fischer-Jørgensen (1979: 149), kuri rašė, kad laikyti minimaliąsias poras lemiamomis skiriant variantus nuo invariantų reiškia aprašyti ne kalbos foneminę struktūrą, o atsitiktinumus, lemiančius ženklų sudarymą ar net tiriamą medžiagą. Aprašant kalbos sandarą visuomet reikia atsižvelgti į „atsitiktines spragas“ kalbos vartosenoje, taigi ir į minimaliųjų porų nebuvimą. Potencialios ir aktualios sistemos skirtumas, beje, minimas ir aptariamame tekste (plg. Hoskovec 2002: 277, 288).

⁸Apie šį tapatybės principą kitame kontekste plg. ir Hoskoveco (2002: 291f., 294) pastabas apie dvibalsių „semantinį arba turinio apibrėžimą“.

170 |

Bohumil Vykypěl

(turėti tą pačią „ženklo funkciją“), o į „nekirčiuotą“ skiemenį įvedamas tas intonacijos kategorijos narys, kuris yra „kirčiuotame“ skiemenyje. Taigi šiuo atveju lietuvių kalbos sandaros nustatytos variavimo ribos reiškia, kad skiemenų grupėse, galinčiose sudaryti žodžio signifiant, pasitaiko tik vienas skiemuo su „stipriu kirčiu“ ir tam tikra intonacija, o kituose šios grupės skiemenyse yra „silpnas kirtis“ ir intonacijų sinkretizmas. Tai, kaip šie skiemenys pasiskirsto žodžio arba paradigmiškai susijusių žodžių grupės viduje, lemia kalbos vartosena, nes tai priklauso nuo to, su kokiais turinio elementais susiejama atitinkama skiemenų grupė. Be to, svarbu (arba gali būti svarbu), kuri intonacija, įvedama, gali išskaidyti intonacijų sinkretizmą.

Angemerkt sei, dass allerdings auch Hjelmslev (1973: 204–209) den Synkretismus der Intonationen in sog. unbetonten Silben in einigen Fällen für auflösbar hält (d.h. in der idealen Notation enthält eine solche Silbe mit dem auflösbaren Synkretismus eine bestimmte Intonation) und diesen eben aufgrund des Zeichenaspekts des Sprachgebrauchs auflöst, wobei er die eingeführten Intonationen dann als die Distribution der anderen Prosodeme im Rahmen einer Silbengruppe beeinflussend betrachtet (die durch den Sprachbau gesetzte Variierungsgrenze ist also enger). Hier stellt sich indessen die allgemeine Frage, wie eigentlich die Hjelmslevschen auflösbaren Synkretismen aufzulösen sind (oder mit anderen Worten, wie das Ergebnis eines Synkretismus mit anderen Elementen des Sprachbaus zu identifizieren ist). Es tritt in diesem Punkte offensichtlich wieder das Problem der Unterscheidung zwischen dem formalen und dem operativen Aspekt der Beschreibung des Sprachbaus auf: Während im ersteren Aspekt vom Sprachgebrauch abzusehen ist, muss der Sprachgebrauch im operativen Aspekt der Beschreibung unumgänglich berücksichtigt werden (vgl. hierzu Vykypěl 2003: §3). Darüber, ob und inwieweit der Sprachgebrauch in den einzelnen Fällen auch tatsächlich berücksichtigt wird, soll aufgrund des Empirieprinzips entschieden werden, d.h. man muss fragen, ob die Beschreibung widerspruchsfrei, exhaustiv und einfach ist (zum Empirieprinzip vgl. Hjelmslev 1943: 14; 1975: 1). Der Unterschied zwischen der morphonologischen und der glossematischen Beschreibung scheint hier also darin zu bestehen, dass die erstere sich unbedingt nach dem Zeichenaspekt des Sprachgebrauchs richtet, während die letztere diesen nur dann berücksichtigt, wenn es für die gesamte Beschreibungsstrategie „vorteilhaft“ ist (diese muss sich dabei nach den Prinzipien und Zielen der Sprachtheorie richten; dazu vgl. Hjelmslev 1943: 13–19, 21–31). Somit scheint auch berechtigt, was Hjelmslev schrieb, nachdem er durch Synkretismusauflösung Intonationen in sog. unbetonte Silben eingeführt hatte:

„Šiuos faktus galima pripažinti nė kiek nenusileidžiant vyraujančiai teorijai, teigiančiai, kad ‘cirkumfleksas ir akūtas egzistuoja nekirčiuotame (neakcentuotame) skiemenyje taip pat, kaip kirčiuotuose (akcentuotuose) skiemenyse’. Mūsų interpretacija iš esmės kitokia ir kalbos faktus atspindi daug realistiškiau.“ (Hjelmslev 1973: 205).

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR…“

171

Iškalbingas aukščiau (2.3.) minėtos (pasirenkamosios) kenematikos ir morfologijos giminystės liudijimas būtų ir toks Hoskoveco paaiškinimas:

„Kadangi veikiame dedukciškai sukurtoje teorijoje, pradžioje galime nuspręsti, ar abiejų minėtų inventorių [t. y. fonemų ir prozodemų inventorius] elementus priimame tokius, kokie jie yra, ar kaip nors juos modifikuojame.“ (Hoskovec 2002: 268)

Tačiau galima pastebėti, kad tokio modifikavimo kriterijai skiriasi nuo tų, kuriuos taiko kenematika: pirmuoju atveju kalbama apie fonologinius duomenis ir kalbos vartosenos ženklo aspekto duomenis, o antruoju – taip pat ir, svarbiausia, apie visos kalbos teorijos principus, nepriklausančius nuo atskirų duomenų.

2.5. Eli Fischer-Jørgensen (1975: 123) rašė: „What the Prague phonologists were interested in was the interplay between form and substance, the way in which the purport is formed“. Šiuo požiūriu fonologija yra kalbos vartosenos substancijos aspekto išraiškos plane aprašymas. Šioje perspektyvoje morfologiją galima laikyti fonologijos papildiniu ir išraiškos formos bei kalbos vartosenos ženklo aspekto sąveikos aprašymu, t. y. aprašymu, kaip sudaromi ženklai. Taip abi disciplinos rastų savo vietą Hjelmslevo organone.

2.6. Iki šiol apie morf(ono)logiją daugiausia kalbėta glosematiniu požiūriu. Tačiau kenematikai galima pareikšti ir „(mor)fonologinių prieštaravimų“. Žinoma, esmingiausias iš jų susijęs su aprašymo operacine puse (tai palietėme ir aukščiau, 2.4.2.). Kituose tekstuose mėginome tai aprašyti ir pasiūlėme savotišką glosematikos bei fonologijos kompromisą – fonologinės sistemos diferencijavimą pagal sintagminius jos elementų santykius (plg. Vykypěl 2002; 2003). Viena vertus, šį sprendimą akivaizdžiai galima palyginti su aptariamame straipsnyje pateikta „fonologinio inventoriaus morfonologine klasifikacija“, o kita vertus, jis primena – ir mums tai atrodo dar įdomiau ateities požiūriu – beveik užmirštą alternatyvų klasikinės Prahos fonologijos variantą, būtent VILÉMO MATHESIAUS variantą. Esame įsitikinę, kad svarbus fonologijos tyrimų uždavinys yra išanalizuoti Mathesiaus fonologijos sampratą ir jos įtaką⁹.

⁹ Für einige Literatur zu Mathesius’ Phonologie vgl. Vykypěl (2002: 241). – Nebenbei sei gesagt, dass weder die syntagmatische Strukturierung des Ausdruckssystems mit der immanenten (formalen) noch die paradigmatische mit der transzendentalen (substantiellen) Strukturierung gleichgesetzt werden darf, wie vielleicht einige Formulierungen in zahlreichen Texten von Oldřich Leška eben auch zu Mathesius’ Phonologie (und auch Hoskovec 2002: 275 an einer Stelle) suggerieren könnten: Die paradigmatische Strukturierung kann entweder extensional (formal) oder intensional (substantiell) sein, und ebenso kann die syntagmatische Strukturierung entweder formal sein und die bloßen Abhängigkeiten berücksichtigen, oder aber substanziell und die Reihenfolge und Kombination der Ausdruckselemente als Manifestation ihrer syntagmatischen Beziehungen untersuchen.

172 |

Bohumil Vykypěl

Bendresnis priekaištas, kurį galima pateikti glosematiniam aprašymui, tiksliau – radikaliam elementų skaičiaus mažinimui, yra teiginys, kad tai neduoda supaprastinimo (svarbu tai, kad šį argumentą galima laikyti vidiniu teorijos argumentu, nes paprastumas yra Hjelmslevo empiriškumo principo dalis; plg. taip pat Vykypěl 2003: §2). Kaip jau parodė Henning Spang-Hanssen (1949), paprastumas yra santykinė sąvoka: elementų skaičiaus sumažinimas redukuojant, kurį teikė Hjelmslevas, gali apsunkinti elementų kombinavimo ir (arba) manifestavimo taisykles. Tai pastebėjome ir aukščiau (2.3.), nors ir neigiamu pavidalu: balsingųjų priebalsių arba afrikatų redukcija morfologiniu aspektu nebūtų supaprastinusi sistemos, todėl nebuvo atlikta.

3. Baigdami dar kartą grįžtame prie intensyviųjų išraiškos charakteristikų kategorijos struktūravimo klausimo. Aukščiau (1.1.) minėta, kad Hjelmslevas šios kategorijos neskirsto nei į subkategorijas, nei į dimensijas. Vis dėlto jis teigia, kad intensyviųjų išraiškos charakteristikų (akcentų) kategorijos ir ekstensyviųjų išraiškos charakteristikų (moduliacijų) kategorijos neįmanoma skaidyti nei lietuvių kalboje, nei kitose kalbose (nei į subkategorijas, nei į dimensijas). Tačiau šiai nuomonei galima pateikti dvejopų prieštaravimų. Pirmiausia pažymėtina, kad Hjelmslevas (1973: 196) savo teiginį, jog akcentų ir moduliacijų kategorijos niekada neturi papildomų subkategorijų ar dimensijų, empiriškai pagrindžia įprastine prasme, t. y. remiasi neišsamia indukcija, kuri glosematinės teorijos rėmuose neleistina¹⁰. Antrasis prieštaravimas tas, kad planų paralelizmas, vienas svarbiausių glosematinės teorijos principų, negaliotų, jeigu išraiškos charakteristikų kategorijų nebūtų galima skirstyti į subkategorijas ar dimensijas, nes turinio charakteristikų (morfemų) kategorijos skirstomos į subkategorijas, o šios – į dimensijas (plg. Hjelmslev 1959: 152–164).

Intensyviųjų išraiškos charakteristikų (akcentų) kategoriją būtų galima palyginti su intensyviųjų turinio charakteristikų numerio ir giminės kategorija. Panchroniniu požiūriu artimiausią palyginimo pagrindą sudarytų numerio ir giminės kategorijos „pagrindinė reikšmė“, t. y. ‘konsistencija’ (plg. Hjelmslev 1959: 157; 1972: 90–103). Trečioji šios kategorijos dimensija yra ‘masyvus–taškinis’, ją būtų galima palyginti su „akcentais“, kuriuos aukščiau (1.1.) suskirstėme pagal ‘taškinę’ dimensiją. Numerio ir giminės kategorijos antrąją dimensiją – ‘plėtimasis–koncentracija’ – būtų galima palyginti su „intonacijomis“, kurias aukščiau (1.1.) suskirstėme pagal ‘kylančią’ dimensiją. Kategorijų ekstensinės struktūros požiūriu taip pat būtų galima rasti paralelių. Intonacijų sinkretizmas sąsajoje su

¹⁰Akivaizdu, kad tekstas apie lietuvių prozodemas parašytas dar prieš „dedukcinį lūžį“ glosematinės teorijos raidoje.

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR…“

173

Pavyzdžiui, „silpnąjį kirtį“ lietuvių kalboje galima palyginti su giminių sinkretizmu vokiečių kalbos daugiskaitoje. Kalbant apie narių skaičių ir ekstensionaliąją struktūrą, geriau būtų palyginti latvių kalbos intensyvių raiškos charakteristikų kategoriją su vokiečių kalbos skaičiaus ir giminės kategorija:

Giminė / „intonacija“

Vokiečių kalba | β | B | γ; Vokiečių kalba | mot. | vyr. | bev.; Latvių kalba | ~ | ˙ | ^; Skaičius / „kirtis“ | α | A; Dgs. | Vns.; ° | ˈ

Sinkretizmo santykiai taip pat būtų lygiagretūs:

Vokiečių kalba

Latvių kalba

Vokiečių kalba: β | B | γ; Sinkretizmas | Dgs. | α | °; mot. | vyr. | bev. | Vns. | A | ˈ; Latvių kalba: β | B | γ; Sinkretizmas; ~ | ˙ | ^

Wenn man mit Hjelmslev (1959: 248) im Deutschen in der Numerus-Genus-Kategorie nur mit den Elementen ‘Femininum’, ‘Maskulinum’, ‘Neutrum’ und ‘Plural’ (bzw. auch ‘Kollektiv’) rechnet und die zweite oben (1.1.) vorgeschlagene Strukturierung der litauischen intensen Ausdruckscharakteristiken annimmt, so kann man ein paralleles System aufstellen:

Vokiečių kalba | β | B | γ | Γ | (Γ₂); Vokiečių kalba | mot. | vyr. | bev. | Dgs. | (kolektyvas); Lietuvių kalba | ~ | ˙ | ° | ˈ | (virtualus)

Hjelmslevo intensyvių raiškos charakteristikų kategorijos struktūravimą (plg. pirmiau 1.1.) taip pat galima lyginti su intensyvių turinio charakteristikų, skaičiaus ir giminės, kategorija, pavyzdžiui, prancūzų kalboje:

Prancūzų kalba | β | B | γ; Prancūzų kalba | mot. | vyr. | Dgs.; Lietuvių kalba | ~ | ˙ | °

Galiausiai dar atkreipkime dėmesį į kitą ryškų ryšį tarp intensyvių raiškos charakteristikų kategorijos ir turinio kategorijos – skaičiaus ir gi-

174 |

BOHUMIL VYKYPĚL

nurodyta. Kaip žinoma, latvių kalba turi „intonaciją“, kurios lietuvių kalboje nėra, būtent vadinamąją laužtinę intonaciją (ˆ). Tai atitiktų tai, kad latvių kalba turi ir savo turinio plane numerio-giminės kategorijos turinio elementą, kurio lietuvių kalboje nėra, būtent „personalumą“ (plg. vinš, vina vs. tas, tā). Arealinės lingvistikos ir kalbinių sąjungų mėgėjams čia neabejotinai įdomu tai, kad panašių reiškinių esama kaimyninėse germanų kalbose: plg. švedų intonacijas ir švedų han, hon „jis, ji (asmeninis)“ vs. den, det „jis / ji, tai (ne asmeninis)“ — šių abiejų dalykų vokiečių kalboje nėra.

LITERATURVERZEICHNIS

Ducrot, O. 1967: La commutation en glossématique et en phonologie. Word 23, 101–121.

D’urović, L. 1967a: Diskussionsbeitrag zu Kurylowicz 1967. In: Hamm 1967, 170–171.

D’urović, L. 1967b: Das Problem der Morphonologie. In: To honor Roman Jakobson. Essays on the Occasion of his Seventieth Birthday 11 October 1966. I. The Hague–Paris: Mouton, 556–568. (Janua Linguarum. Series Maior, 31.)

Fischer-Jørgensen, E. 1975: Trends in Phonological Theory, Copenhagen: Akademisk forlag.

Fischer-Jørgensen, E. 1979: 25 Years’ Phonological Comments, München: Fink. (Internationale Bibliothek für allgemeine Linguistik, 31.)

Hamm, J., Hrsg., 1967: Phonologie der Gegenwart. Vorträge und Diskussionen anläßlich der Internationalen Phonologie-Tagung in Wien 30. VIII – 3. IX. 1966, Graz–Wien–Köln: Hermann Böhlaus Nachf. (Wiener Slavistisches Jahrbuch. Ergänzungsband, 6.)

Hjelmslev, L. 1940–41a: Rezension von Novák 1937. Acta Linguistica 2, 64–65.

Hjelmslev, L. 1940–41b: Rezension von L’. Novák: Quelques remarques sur le système phonologique du hongrois. Acta Linguistica 2, 67.

Hjelmslev, L. 1943: Omkring sprogteoriens grundlæggelse, København: Munksgaard.

Hjelmslev, L. 1959: Essais linguistiques, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 12.)

Hjelmslev, L. 1972: Sprogsystem og sprogforandring, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 15.)

Hjelmslev, L. 1973: Essais linguistiques II, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 14.)

Hjelmslev, L. 1974: Aufsätze zur Sprachwissenschaft, Stuttgart: Ernst Klett Verlag.

Hjelmslev, L. 1975: Résumé of a Theory of Language. Hrsg. von F. J. Whitfield, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 16.)

Hoskovec, T. 2002: Fonologický inventář a jeho morfonologické třídění. Obecná metodologická rozvaha nad konkrétním materiálem jazyka litevského. Slavia 71, 267–300.

Kurylowicz, J. 1967: Phonologie und Morphonologie. In: Hamm 1967, 158–169.

Leška, O. 2002: We have finished reading Vachek’s Prolegomena. Travaux du Cercle linguistique de Prague, n.s. 4, 52–54.

Martinet, A. 1963: Grundzüge der Allgemeinen Sprachwissenschaft, Stuttgart: W. Kohlhammer Verlag. (Urban-Bücher, 69.)

Martinet, A. 1965: La linguistique synchronique (études et recherches), Paris: Presses universitaires de France. (Le Linguistique, 1.)

Novák, L’. 1937: K základným otázkam štrukturálnej jazykovedy. Sborník Matice slovenskej 15, 3–23.

Patri, S. 2002: La méthode de Troubetzkoy morphonologue. Cahiers Ferdinand de Saussure 55, 63–83.

Skalička, V. 1979: Typologische Studien. Hrsg. von P. Hartmann, Braunschweig–Wiesbaden: Vieweg.

„DAS PHONOLOGISCHE INVENTAR....“

175

SPANG-HANSSEN, H. 1949: On the Simplicity of Descriptions. Travaux du Cercle linguistique de Copenhague 5, 61–70.

TRUBETZKOY, N. S. 1929: Sur la „morphonologie“. Travaux du Cercle linguistique de Prague 1, 85–88.

TRUBETZKOY, N. S. 1931: Gedanken über Morphologie. Travaux du Cercle linguistique de Prague 4, 160–163.

TRUBETZKOY, N. S. 1934: Das morphonologische System der russischen Sprache, Prague: Jednota československých matematiků a fysiků & Otto Harrassowitz. (Travaux du Cercle linguistique de Prague, 5/2.)

TRUBETZKOY, N. S. 1939: Grundzüge der Phonologie, Prague. (Travaux du Cercle linguistique de Prague, 7.)

VYKYPĚL, B. 2002: Fragen der Beschreibung des Ausdrucksplans (mit Beispielen aus dem Obersorbischen). In: R. Blankenhorn, S. Dönninghaus, R. Marzari, Hrsg., Beiträge der Europäischen Slavistischen Linguistik (POLYSLAV) 5, München: Verlag Otto Sagner, 236–250. (Die Welt der Slaven. Sammelbände/Сборники, 15.)

VYKYPĚL, B. 2003: Vokale und Konsonanten als Selbst- und Mitlaute (mit Beispielen aus dem Obersorbischen). Sborník prací filosofické fakulty brněnské university A 51 (im Druck).

Bohumil Vykypěl

Ústav pro jazyk český AV ČR

etymologické oddělení

Veveří 97

CZ-60200 Brno

([email protected])

Gauta 2003 05 02