HARALD BICHlMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg, Halle

Sächsische Akademie der Wissenschaften, Jena

Mokslinių tyrimų kryptys: indoeuropeistika, onomastika (vandenvardžiai), germanų kalbų etimologija, senosios iranėnų kalbos sintaksė.

KELIOS PASIRINKTOS SENOSIOS EUROPOS HIDRONIMIJOS PROBLEMOS ŠIUOLAIKINĖS INDOEUROPEISTIKOS POŽIŪRIU – PASISAKYMAS UŽ NAUJĄ POŽIŪRĮ Į DALYKUS¹

Kai kurios senosios Europos hidronimijos problemos šiuolaikinės indoeuropeistikos žvilgsniu: naujo požiūrio į šiuos dalykus ginamoji kalba

PASTABA

Vandenvardžių, priskiriamų „senosios Europos hidronimijai“, etimologiniai tyrimai nuo pat jų pagrindų, kuriuos XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose padėjo Hans Krahe, vykdomi taikant nekintančią metodiką. Taigi etimologizavimui naudojama istorinės-lyginamosios kalbotyros, arba indoeuropeistikos, forma galiausiai atitinka tuometinį lygį,

¹ Šis straipsnis yra pataisyta ir išplėsta mano to paties pavadinimo pranešimo, kurį, tarpininkaujant poniai Grasildai Blažienė, ponios Daivos Deltuvienės kvietimu skaičiau konferencijoje „Regioninė onomastika: ką žinome iš vardyno? – Regional Onomastics: What do

P A G R I N D I N I A I Ž O D Ž I A I: indoeuropeistika, onomastika, senosios Europos hidronimija, vandenvardžiai, laringalų teorija, indoeuropiečių fonemų sistema, žodžių darybos morfologija, skolinimosi ryšiai.

R A K T I N I A I Ž O D Ž I A I: indoeuropiečių kalbotyra, onomastika, senosios Europos hidronimija, hidronimai, laringalų teorija, indoeuropiečių foneminė sistema, istorinė morfologija, skoliniai.

Straipsniai / Articles

11

HARALD BICHLMEIER

tokioje padėtyje, kokioje ji jau buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Naujausios pastarojo pusšimčio metų indoeuropeistikos fonologijos ir žodžių darybos morfologijos įžvalgos iki šiol nebuvo pasitelktos senosios Europos hidronimijos tyrimams. Remiantis upių vardais Save, Drau, Isar ir su jais susijusiais vardais, čia, viena vertus, siekiama pavyzdžiais parodyti, kokių įžvalgų dėl to iki šiol nepastebėjo „senosios Europos hidronimijos“ tyrėjai, o kita vertus, aiškiai parodyti, kad nauja metodika pagrįsti tyrimai gali vėl sukelti abejonių net ir dėl įsitvirtinusių, savaime suprantamomis laikytų išvadų.

ANOTACIJA

Etymologiniai vadinamosios „senosios Europos hidronimijos“ hidronimų tyrimai nuo pat pradžių, Hansui Krahe’i juos pradėjus 1940-aisiais ir 1950-aisiais, atliekami tuo pačiu, metodologiškai nepakitusiu būdu. Šiuose tyrimuose taikoma istorinė lyginamoji ar indoeuropeistinė kalbotyra iš tikrųjų yra tokia, kokia buvo vartojama dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nauji metodologiniai požiūriai, ypač fonologijos ir morfologijos srityse, kurie per pastarąjį pusšimtį metų ar panašų laikotarpį buvo plėtojami indoeuropeistikoje, taip pat su šiais požiūriais susiję šių sričių sampratos pokyčiai senosios Europos hidronimijos tyrimų šalininkų iš esmės buvo ignoruojami. Šiame straipsnyje, viena vertus, pavyzdžiais – hidronimais Save, Drau, Isar ir giminiškais vardais – norima parodyti, kiek daugiau galima pasakyti apie šiuos hidronimus, taikant šiuolaikinę, o ne prieškario indoeuropeistiką. Kita vertus, bus parodyta, kad šiuolaikinė metodika taip pat gali privesti prie išvados, jog senas tikrybes tenka atmesti.

1. ĮVADAS

Daugumos didesnių ir daugelio mažesnių Europos upių vardai pagrįstai laikytini seniausiu (indoeuropietišku) vardų sluoksniu, kurį galime atsekti šiame regione. Šis vardų sluoksnis, vadinamas „senosios Europos hidronimija“, kaip žinoma, driekiasi nuo Atlanto iki Baltijos ir nuo pietų Skandinavijos

we learn from the onomasticon“, Kaunas, 2011 m. lapkričio 10–11 d., turėjau galimybę perskaityti. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju konferencijos organizatoriams už šią galimybę. – Paskaitos tekstas ir minčių dėstymo seka iš esmės išlaikyti; skaidrėse pateikti pavyzdžiai įtraukti į tekstą ir papildyti atitinkamomis bibliografinėmis nuorodomis. 2.2 skyrius apie Isarą ir giminiškus vardus, palyginti su paskaita, kurioje ši problema aptarta tik apžvalgai, yra gerokai išplėstas ir iš esmės remiasi Bichlmeier 2011c, tačiau, palyginti su tuo darbu, papildytas naujai pasirodžiusia literatūra ir etimologinėmis detalėmis. – Galiausiai pirmoji šio straipsnio dalis yra ir savotiška iki šiol paskelbtų mano darbų apie senosios Europos vardyną santrauka (plg. literatūros sąraše nurodytus pavadinimus).

12

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

iki Balkanų. Pagrindinius jų įtvirtinimo tyrimus nuo XX a. penktojo dešimtmečio pradėjo ir plėtojo tokie mokslininkai kaip Hans Krahe, Wolfgang P. Schmid ir Jürgen Udolph. Šių tyrimų atskleistas upių ir kitų vandens telkinių vardų tinklas², apimantis ką tik minėtas Europos dalis, dabar jau gali būti laikomas patikimai nustatytu faktu.

Kaip ir visi dideli bei reikšmingi mokslo, o šiuo atveju ypač humanitarinių mokslų, pasiekimai, šie tyrimai taip pat nusipelno, kad periodiškai kritiškai įvertintume juos ir metodus, taikytus jiems atlikti.

Šia prasme mielai ir toliau vadovausiuosi ne kartą pono Udolpho man asmeniškai ir visiems indoeuropeistams pateiktu raginimu (pavyzdžiui, Indoeuropeistų draugijos darbo konferencijoje „Indoeuropiečių kalbų plitimas.“

² Pavadinimas „tinklas“ naujesniuose Wolfgango P. Schmido ir Jürgeno Udolpho darbuose dabar nuolat vartojamas senosios Europos upių vardų sistemai įvardyti. Jie atsisako kalbėti apie „sluoksnius“. Vis dėlto šis pavadinimas, regis, pirmiausia padeda nuslėpti tai, kad iki šiol (įskaitant ir minėtus autorius) nepavyko tiksliau nustatyti kalbos pakopos, kurioje susiformavo senosios Europos hidronimija, ir deramai išnagrinėti jos santykio su vėliau toje pačioje teritorijoje paliudytomis atskiromis kalbomis. Kol kas pareikštos tik prielaidos (pavyzdžiui, kad tai galiausiai dar buvusi iki atskirų kalbų susiformavimo egzistavusi indoeuropiečių prokalbė), todėl visa tai lieka labai neapibrėžta. 2011 m. lapkričio 3 d. el. paštu paklausiau pono Udolpho, kaip jis įsivaizduoja senosios Europos hidronimijos kalbos (kalbų) ir vėlesnių atskirų kalbų tarpusavio santykį toje pačioje teritorijoje, tačiau, deja, gavau tik išsisukinėjantį, taigi netinkamą atsakymą. Todėl galima daryti prielaidą, kad ir jam šis klausimas nėra visiškai aiškus arba kad jis taip pat neturi patikimo paaiškinimo. Čia visų pirma reikėtų atlikti nuodugnią lingvistinę vykusių procesų analizę, kurios ponas Udolphas, regis, negali pateikti. Šiuo požiūriu būdingu galima laikyti ir Udolph 1997 darbą: vienoje vietoje (p. 29) kalbama apie „nuolatinę raidą iš iki atskirų kalbų susiformavimo egzistavusio substrato“, o kitoje (p. 47) – apie teritoriją, „kurioje slavų kalba išsirutuliojo iš indoeuropietiško pagrindo“. Čia esama tam tikrų prieštaravimų: jei turime reikalą su substratu, tai slavų kalbos turi būti superstratas, užsiklojęs ant substrato; arba jos išsirutuliojo iš iki slavų egzistavusio indoeuropietiško prokalbės dialekto (o gal vis dėlto iš pačios indoeuropiečių prokalbės? – ir tai tebėra neaišku). Vienu metu galiojantys abu variantai neįmanomi. Galbūt čia terminas „substratas“ tiesiog pavartotas netiksliai. Kad ir kaip būtų: jei ši nuostata galiausiai turėtų būti taikoma visoms kalboms, kurių teritorijos apima senosios Europos hidronimijos arealą (bent keltų, germanų, baltų ir slavų kalboms tai tektų pripažinti), ar nereikėtų daryti išvados, kad, pirma, bent šias keturias kalbų šeimas būtų galima kildinti iš tarpinės prokalbės, pavyzdžiui, „šiaurės indoeuropiečių kalbos“ (mano nuomone, to padaryti negalima), ir, antra, visa Vidurio Europa bei didelė dalis Vakarų Rytų Europos „visada“, tai yra nuo paskutinio ledynmečio, buvo gyvenama indoeuropiečių kalbos atmaina kalbėjusių žmonių? Akivaizdu, kad šiuo klausimu dar lieka nemažai dalykų diskutuoti ir tirti.

Straipsniai / Articles

13

HARALD BICH LMEIER

iš lingvistikos, archeologijos ir genetikos tezių“, Würzburg, 2009 m. rugsėjo 24–26 d.) pateiktą raginimą indoeuropeistikos atstovams pagaliau vėl imtis senosios Europos hidronimijos.³ Juk pačioje indoeuropeistikoje senosios Europos vardyno tyrimų tradicija iš esmės nutrūko. Tai susiję su dviem veiksniais:

Pirma, čia susiduriame su labai fragmentiškai paliudyta medžiaga, kurios kilmės vieta aiškiai nustatyta – dauguma vandens telkinių, taigi ir upės, tebėra ten, kur buvo ir prieš 2000, 3000 ar 4000 metų, – tačiau tikrasis šios kalbinės medžiagos amžius ir toliau galiausiai lieka spėlionių dalykas. Dažniausiai galima pasakyti tik tiek, kad vieni ar kiti upių vardai yra ikigermaniški, ikikeltiniai, ikibaltų ir pan. – daugiau nieko. Tačiau daugeliu atvejų ir daugelyje vietovių dėl kalbotyros ir archeologijos tyrimo bei datavimo metodų neatitikimo vis dar nėra aiškiai nustatyta, kada tiksliai, pavyzdžiui, keltų ar germanų kalbų vartotojai atėjo prie konkrečios upės; todėl, žinoma, ir toliau neaišku, kada baigiasi ikigermaniškasis, ikikeltinis ir pan. laikotarpis, t. y. kuriuo metu galima tikėtis, kad ikikeltinis, ikigermaniškas vardas buvo įtrauktas į keltų, germanų ir t. t. kalbą. Ir iškart pasakysiu: aš taip pat neturiu atsakymo ir nemanau, kad jį pavyks rasti artimiausiu metu.

Todėl dauguma indoeuropeistų mieliau dirba su tų kalbų medžiaga, kurių tekstai yra išlikę (šiuo metu ypač madingos anatolų ir tocharų kalbos en vogue), apie kurių vartotojus galima ką nors pasakyti ir kurias galima (geriau arba apskritai) datuoti. Tik tokia medžiaga leidžia tyrinėti istorinę kalbos raidą ir – o tai šiuo metu indoeuropeistikoje dar svarbiau – sintaksę.

Ir, jei kalbėsime atvirai, prisideda dar viena problema: senosios Europos hidronimijoje paliudyta kalbinė medžiaga dažnai yra žodžiai arba vardai, kurie labai trumpi. Kadangi trūksta bet kokios papildomos kalbinės medžiagos (ypač kaitomų žodžių formų), galiausiai tenka pripažinti – ir

³ To paties autoriaus, nesuprantamai gana polemišku tonu šiame žurnale paskelbtame straipsnyje išsakytą kritiką kai kuriems mano ankstesniems teiginiams (Udolph 2011) aptarsiu kitur in extenso: jo ten išsakyti priekaištai ir ten pat išryškėjęs apskritai menkas autoriaus istorinės kalbotyros išmanymas, ypač per pastarąjį pusšimtį metų atliktų indoeuropeistikos tyrimų neišmanymas, reikalauja įvertinimo ir išsamaus atsakymo.

14

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

– tai sakau kaip įsitikinęs indoeuropeistas, – kad daugelio paprastų upių vardų, tokių kaip Sala (> Saale), Sara (> Saar), Savus (→ Save) ir pan., iš tikrųjų neįmanoma įrodyti net strictu sensu, kad jie yra indoeuropietiškos kilmės. Jų sandara pernelyg paprasta. Tačiau nuo pat jų tyrimo pradžios dauguma tyrėjų šiuos žodžius laikė indoeuropietiškais ir atitinkamai siūlė jiems indoeuropietiškas etimologijas. Bet jei laikoma įrodyta tai, ką iš tiesų dar reikėtų įrodyti, susiduriame su klasikiniu ydingos argumentacijos ratu. Iš tikrųjų reikėtų elgtis kur kas atsargiau ir kruopščiau, nei buvo elgiamasi pastaraisiais dešimtmečiais, – o daugelį padarytų teiginių geriau reikšti tariamąja nuosaka.

Antroji priežastis, kodėl indoeuropeistikoje blėsta susidomėjimas šia medžiaga, yra ta, kad anksčiau minėti tyrėjai savo „senosios Europos“ darbuose praktikavo ir tebepraktikuoja tokią indoeuropeistiką, kuri pačioje indoeuropeistikoje jau kelis dešimtmečius laikoma pasenusia, todėl šios disciplinos požiūriu yra atgyvenusi (manau, šiai nuomonei pritartų apie 80–90% visų indoeuropeistų ir ne mažiau kaip 99% jaunesnių nei penkiasdešimties metų indoeuropeistų). Vadinasi, senosios Europos medžiaga tokia forma, kokia nepakeista teikiama nuo Krahe’s laikų (taigi jau daugiau kaip penkis dešimtmečius), vargu ar gali sudominti būtent jaunesnius indoeuropeistus, kurie labiausiai turėtų būti kviečiami įnešti naujų vėjų į šią sritį: ji atrodo pernelyg atgyvenusi.

Tai anaiptol nesumenkina minėtų tyrėjų ir taip pat dirbusių jų kolegų tyrimų rezultatų vertės. Jie išties nuveikė didelių darbų, tačiau mokslas plėtojasi – ir pastaraisiais dešimtmečiais tai ypač pasakytina apie indoeuropeistiką. Jei senosios Europos tyrimai nori vėl tapti įdomūs indoeuropeistikai, arba indoeuropeistams, ir būti jos pastebėti, jie turi stengtis atitikti šiuolaikinius indoeuropeistikos reikalavimus etimologijoms, susijusioms su istorine fonologija ir žodžių daryba. Sakant vaizdžiai: žinoma, būstus dar galima šildyti malkinėmis krosnimis ir apšviesti žibalinėmis lempomis, – bet ar būtina tai daryti dabar, kai turime centrinį šildymą ir elektros lemputes, nebent neturime kitos išeities arba pernelyg trokštame romantikos?

Pirmiausia šis taisytinas atsilikimas susijęs su rekonstruotos urindoeuropiečių kalbos fonologijos pateikimu. Ypač reikia atkreipti dėmesį į laringalinių fonemų klasės ignoravimą. Šios fonemos turėjo egzistuoti ir turėjo būti priebalsiai: jų buvimas paaiškina dešimtis reiškinių įvairiose indoeuropiečių kalbose kaip dėsningus garsų kaitos rezultatus, kurių be jų neįmanoma prasmingai paaiškinti, pavyzdžiui,

Strajpsniai / Articles

15

HARALD BICH LMEIER

intonacijų atsiradimą baltų ir slavų kalbose, fonemos /h/ kilmę hetitų kalboje, kai kuriuos reiškinius indoiranėnų kalbų nazalinės infiksacijos veiksmažodžiuose ir kt. Bet kuriuo atveju toks aiškinimas yra geresnis už aiškinimus, kuriuose vietoj garsų dėsningumų tenka remtis analogijomis.⁴ Taip turi būti kiekviename modelyje, kuriame proindoeuropiečių fonemų sistema postuluojama be laringalų. Kadangi taip yra, fonemų sistemos su laringalais postulavimas yra veiksmingesnis ir geresnis. Šiuolaikinės indoeuropeistikos požiūriu darbai, kuriuose ir toliau laikomasi tradicinio postulato, įprasto dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, šiais laikais indoeuropeistinės kalbos istorijos požiūriu vargiai beverti rimto dėmesio.⁵

Proindoeuropiečių fonemų sistema, kokią šiandien pripažįsta dauguma indoeuropeistų, buvo tokia:⁶

⁴ Palyginkime su geru tuzinu per pastaruosius du dešimtmečius pasirodžiusių įvadų į indoeuropeistiką, laringalų teoriją ar atskiras kalbas: Clackson 2007, Fortson 2004, 2009, Kapović 2008, Lindeman 1997, LIV, LIV², Mallory/Adams 2006, Matasović 1992, 2010, Mayrhofer 2005, Meier-Brügger 2000, 2002, 2010, Meiser 1998, Müller 2007, NIL, Ringe 2005, Rix 1992 ir kt. – Tarp anksčiau pasirodžiusių darbų svarbiausi yra, be kita ko: Rix 1976, Collinge 1985, Mayrhofer 1981, 1986. – Paskutinis beveik nelaringalinis įvadas į indoeuropeistiką yra Szemerényi 1990. Trumpai tariant, laringalų nepripažįstanti indoeuropeistika jau 20 metų yra mirusi.

⁵ Kad tai nėra vien pastarojo meto reiškinys, matyti iš to, kad pasenusiu modeliu besiremiantys tyrėjai, tokie kaip Udolphas ar jo mokytojai Schmidtas ir Neu, kuriais jis mielai remiasi, per pastaruosius dešimtmečius indoeuropeistikoje, o juolab jos pagrindinėje srityje – proindoeuropiečių kalbos rekonstrukcijoje, paliko nebent menkų pėdsakų.

⁶ O senosios Europos hidronimijos atspindėta fonemų sistema, tikėtina, veikiau atrodė taip:

Tenuis (T) | Media (D) | Spirantas | Nosinis (N) lūpinis | p | b | | m dantinis | t | d | s [s, z] | n (palatalinis | ḱ | ǵ) velarinis | k | g labiovelarinis | kʷ | gʷ Likvidai (R) | r | l Balsiai (V) | i [i, i̯] | u [u, u̯] | e | ē | o | ō | a | ā

Palyginti su pradine sistema, joje esama aiškių supaprastinimų. Man regis, greičiausiai jau buvo prarasta palatalinė eilė, taip pat tikriausiai išnyko aspiratos. Be to, priklausomai nuo padėties, laringalai jau buvo virtę balsiais arba asimiliavęsi su gretimais balsiais, tad kaip fonemų klasė išnyko. – Jei šis pasiūlymas būtų teisingas—

16

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Tenuis (T)

Media (D)

Media aspirata (D^h)

Spirantas

Nosinis (N)

lūpinis

p

b

b^h

–

m [m, m̥]

dantinis

t

d

d^h

s [s, z]

n [n, n̥]

gomurinis

ḱ

ǵ

ǵ^h

h₁ [ç, j]

–

veliarinis

veliarinis

k

g

g^h

h₂ [χ, ɣ]

–

labiovelaras

k^u

g^u

g^uh

h₃ [χʷ, ɣʷ]⁷

–

sonantai (R)

r [r, r̥]

l [l, l̥]

balsiai (V)

i [i, i̥]

u [u, u̥]

e

ē

o

ō

a

(ā)

... (tačiau galutiniam šios problemos išsprendimui dar reikėtų daugybės tyrimų; kol kas, regis, niekas aiškiai nesvarstė klausimo, kokia iš tiesų buvo senosios Europos hidronimijos fonemų sistema), tai reikštų, kad kalbos, kurioms būtina, jog laringalų fonemų klasė būtų išlikusi iki ankstyvojo salų kalbų laikotarpio, kaip antai baltų ir slavų kalbos, kuriose laringalų buvimas arba nebuvimas skiemenyje lėmė skiemens intonacijos skirtumus, negalėjo tiesiogiai išsirutulioti iš kalbinio sluoksnio, kuriame susiformavo senosios Europos hidronimija. Tai, žinoma, turi atitinkamų pasekmių baltų ir slavų kalbų padėčiai šios hidronimijos kontekste: šių kalbų vartotojai turėjo užkloti senosios Europos hidronimijos sluoksnį, t. y. vėliau atsikelti į senosios Europos hidronimijos teritorijas. – Be to, jei palatalinė eilė iš tiesų jau buvo išnykusi, vadinasi, senosios Europos hidronimijos kalba (ar kalbos) buvo kentuminė (ar kentuminės), ji (ar jos) galbūt galėjo būti substrato kalba (ar kalbos), atsakinga (ar atsakingos) už kentuminius elementus baltų ir slavų kalbose. – Ta pačia kryptimi veda ir Andersenas (2009), kuris, ištyręs baltų ir slavų kalbų prozodinius požymius, galiausiai daro išvadą, kad ankstyvuoju laikotarpiu šios kalbos kontaktavo su kita (veikiausiai) indoeuropiečių kalba, turėjusia pradinį kirtį, kurį ši tariamai indoeuropiečių kalba savo ruožtu buvo perėmusi iš neindoeuropiečių kalbos. Ši indoeuropiečių kontaktinė kalba buvo kentuminių elementų baltų ir slavų kalbose šaltinis.

⁷Kaip neatskiriama šios fonemų sistemos dalis laringalai, kaip leidžia manyti ir jų vieta pirmiau pateiktoje lentelėje, galbūt buvo trijų velarinių eilių pučiamieji priebalsiai, kaip /s/ buvo dantinės eilės pučiamasis priebalsis. Fonemų *h₁, *h₂, *h₃ fonetinis apibūdinimas, žinoma, yra spekuliatyvus (kaip galiausiai daugiau ar mažiau spekuliatyvus turi likti tikslus kiekvienos rekonstruotos fonemos fonetinis apibūdinimas), tačiau jų priskyrimą velarinei eilei dėl jų šalia stovėjusio *e pakeitimo kitu balsiu (*h₁e > *ē, *h₂e > *a, *h₃e > *o arba *eh₁ > *ē, *eh₂ > *ā, *eh₃ > *ō) pagrindžia tam tikras tikėtinumas. Remdamasis, be kita ko, tipologiniais svarstymais, Kummelis (2007: 327–336) daro prielaidą, kad fonemos, vadinamos „laringalais“, fonetiškai veikiausiai buvo [h, χ, ʁ], ir siūlo supaprastintą rašybą: h₁ = h, h₂ = x, h₃ = γ.

Straipsniai / Articles

17

HARALD BICH LMEIER

Kalbant apie žodžių darybos morfologiją, šiandienos požiūriu reikia konstatuoti, kad ir senosios Europos kalbotyroje nesilaikoma tam tikrų istorinės kalbotyros standartų. „Klasikinė senosios Europos kalbotyra“ paprastai tik aprašo morfologiją: tuose darbuose nuolat sakoma, kad „prie šaknies X pridedama l priesaga“ arba „prie šaknies Y pridedama nt priesaga“ ir panašiai. Beveik niekada nepasakoma, kokią reikšmę turi šios priesagos ir ką iš tikrųjų galėjo ar turėjo reikšti visas žodis. Tačiau juk būtent tai ir norima sužinoti, ypač kai, kaip šiame suvažiavime, klausiama: „Ką reiškia vardai?“ Taikant vien aprašomąjį metodą, neleistinai ignoruojama įžvalga, kurią jau buvo pasiekęs Ferdinandas de Saussure’as (1857–1913), būtent, kad kalbinis ženklas turi formą ir turinį. Atliekant išsamią etimologinę analizę būtina atsižvelgti į abu aspektus ir juos paaiškinti. Kitaip tariant, beveik visos „klasikinės senosios Europos kalbotyros“ atstovų pateikiamos etimologijos iš tiesų yra neišsamios!

Žinoma, galima laikytis požiūrio, kad vardai nieko nereiškia, o tik įvardija. Tačiau taip apeinama problema: juk reikia daryti prielaidą, kad ir vardų sankaupa, kurią turime senosios Europos hidronimijoje, kilo iš bendrinių žodžių leksikos. Iš visko, ką žinome iš kitų senųjų indoeuropiečių kalbų, aišku, kad iš pradžių žodžių daryba bendriniuose žodžiuose ir varduose nesiskyrė. Vadinasi, šiuos vardus pirmiausia reikia analizuoti kaip bendrinius žodžius, todėl, žinoma, galima nurodyti ir buvusią jų reikšmę (bent jau preliminariai). Be to, nereikėtų tikėtis, kad tokiuose varduose būtų priesagų ar priesagų grandinių, nežinomų bendrinių žodžių leksikoje. Kadangi daiktavardžių morfologija, palyginus paliudytas senąsias indoeuropiečių kalbas, dabar jau labai gerai rekonstruota, senosios Europos hidronimijos morfologiją taip pat turėtų būti įmanoma paaiškinti žinomomis priemonėmis. Taip pat reikia turėti omenyje, kad reikšmę turi ne tik atskiros morfemos ir kad vediniai ne visada sudaromi vien pridedant priesagų: esama ir tokių darybos procesų, kai pakinta šaknies ar priesagos balsio kiekybė arba kokybė, tačiau nauja priesaga nepridedama. Būtent kalbant apie darybos procesus apskritai – tiek proindoeuropiečių kalboje, tiek atskirose kalbose – pastaraisiais dešimtmečiais indoeuropeistikoje įvyko didžiulė pažanga ir esminių pokyčių. Visa tai iki šiol senosios Europos hidronimijos analizei beveik nebuvo pritaikyta: „senosios Europos kalbotyroje“ nebent nurodoma, kad esama apofonijos, tačiau apie tai, kokie semantiniai pokyčiai galėjo būti su ja susiję žodyje, informacijos nerandama.

18

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Kalbant apie senosios Europos hidronimijos leksinės medžiagos reikšmę indoeuropeistikai, reikia aiškiai pabrėžti viena: tik iš žodžių vartojimo kaip bendrinių galima spręsti apie kamienų ir šaknų reikšmę. Tik turint šių žinių galima imtis senosios Europos hidronimijos tyrimo: vien iš vandenvardžių beveik neįmanoma gauti nieko naudingo pačiai indoeuropeistikai ir jos tikslui – rekonstruoti proindoeuropiečių prokalbę. Įsivaizduokime, ką galėtume pasakyti apie senosios Europos hidronimiją, jei neturėtume senųjų indoeuropiečių kalbų: galėtume išskirti šaknis ir priesagas, bet nežinotume, ką jos reiškia. Galbūt pastebėtume, kad egzistuoja toks reiškinys kaip apofonija, taigi šaknys ar priesagos gali turėti skirtingus balsius, tačiau negalėtume prasmingai pasakyti, kokios skirtingos reikšmės galbūt siejasi su skirtingais balsiais. Visa tai galima išvesti tik iš paliudytų kalbų.

Todėl, remiantis dabartinėmis indoeuropeistikos žiniomis, įgytomis lyginant paliudytas (senąsias) indoeuropiečių kalbas, senosios Europos hidronimus reikia iš naujo tirti ir stengtis tyrimus priartinti prie dabartinio mokslo lygio. Senosios Europos hidronimijos tyrimai vis dar atliekami tomis pačiomis indoeuropeistikos priemonėmis, kurias taikė ir Krahe. Krahe mirė beveik prieš 50 metų, o savo laikais indoeuropeistikos požiūriu jis jau buvo toli gražu ne pažangus. Kitaip tariant, čia turime reikalą su prieškario indoeuropeistika.

Kartu aišku, kad taikant šiuolaikinės indoeuropeistikos metodus ir modelius ne tik bus giliau suprastos jau įgytos žinios, bet gali tekti atsisakyti ir kai kurių nusistovėjusių įsitikinimų.

Tai trumpai pailiustruosime pavyzdžiais. Čia svarbiausia ne galutinai išspręsti problemas, o parodyti, kokie klausimai dar lieka atviri. Tai klausimai, kurių klasikiniai senosios Europos hidronimijos tyrimai dažniausiai apskritai nekėlė, tačiau į juos būtina atsakyti, jei norima laikytis pagrindinių istorinės lyginamosios kalbotyros standartų. Tai klausimai, į kuriuos atskirais atvejais jau mėginta atsakyti. Dažnai atsakymai nėra vienareikšmiai, nes nuolat paaiškėja, kad galimi keli sprendimai. Vienareikšmiai sprendimai, kuriuos neretai siūlė ankstesni tyrėjai, tikrovėje, regis, gana reti: veikiau kyla įtarimas, kad šis vienareikšmiškumas dažnai tėra nulemtas to,

Straipsniai / Articles

19

HARALD BICH LMEIER

kad tie tyrėjai arba apskritai neieškojo alternatyvų, arba dėl būtinos mokslinės metodikos neišmanymo tiesiog negalėjo jų rasti.

2. PAVYZDŽIAI

Toliau pateikiama keletas pavyzdžių, pagrindžiančių pirmiau išdėstytas tezes.⁸

2.1. Save ir Drau

Sava/Save ir Drava/Drau vardai priklauso įprastam senosios Europos hidronimijos repertuarui. Seniausi liudijimai siekia antiką ir yra tokie: Σάουος (Ptol. II 15,1.4), Σάος, Akk. Σάον, Akk. Σάβον, Σαῦος (Strab. 7,5,2 ir dažniau), Savus, Saus, Akk. Saum, Abl. Savo, Sabo

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Remiantis šia situacija, kyla įvairių klausimų:

1 klausimų grupė: kaip pirmiau minėta rekonstrukcija dera su rekonstruotomis indoeuropiečių prokalbės šaknimis, kurios pagal sandarą ir reikšmę galėtų slypėti čia nurodytuose upių pavadinimuose?

Ar tikrai galima ir toliau manyti, kad upės pavadinimas buvo sudarytas iš šaknies, kuriai dabar priskiriama reikšmė „išspausti“?

Vertinant pagal dabartinį indoeuropeistikos žinių lygį, natūralu labai abejoti, ar rekonstrukcija *s̑ou̯o- vis dar atitinka reikalavimus. Šaknis, dabar rekonstruojama kaip indoeuropiečių prokalbės *seu̯- „išspausti“, semantiškai sunkiai dera su upės pavadinimu. Daug labiau tikėtinas vedinys iš pirmiau minėtos indoeuropiečių prokalbės šaknies *sh₂eu̯- „pilti, lyti“. Atsižvelgiant į šaknies sandarą, taip pat būtų galima svarstyti indoeuropiečių prokalbės *seu̯h₁- „varyti, palaikyti judėjimą“, nors dėl pagrindinės reikšmės ši šaknis galbūt prasčiau tiktų upės pavadinimui, taip pat indoeuropiečių prokalbės *seu̯h₃- „būti / tapti pilnam“, kuri, savo ruožtu, veikiausiai labiau tiktų ežero ar galbūt kalnų upės pavadinimui. Man iš šių šaknų tikėtiniausia atrodo *sh₂eu̯- „pilti, lyti“. Tačiau čia, kaip ir dažnai kitais atvejais, paprastai galioja tai, kad retai kada galima tvirtai pasakyti, jog pagrindu būtinai turėjo būti konkreti šaknis: blaiviai vertinant, senosios Europos hidronimijos medžiaga dažnai tiesiog neleidžia daryti tokių išvadų.

2 klausimų grupė: indoeuropiečių kalboje daiktavardžiai visada turėjo kirtį. Vadinasi, jo reikia tikėtis ir vandenvardžiuose. Kur jis buvo ir kokia reikšmė buvo susijusi su konkrečia kirčio vieta?

Tradicinėse etimologijose apie tai iš esmės nieko nepasakoma. Vis dėlto šiuo klausimu galima pateikti tam tikrų teiginių:

Jei darome tematinį vedinį ee laipsniu, indoeuropiečių prokalbės *sh₂éu̯-o-, jau vėlyvojoje indoeuropiečių prokalbėje gauname *s(h)au̯-o-, todėl nereikia jokių papildomų tarpinių pakopų ir tiesiogiai gaunamos antikoje paliudytos formos. Jei, priešingai tradiciniam požiūriui, laikysimės ee laipsnio formos, šį žodį tinkamiausia būtų klasifikuoti kaip veiksmą reiškiantį daiktavardį, „pylimas, lietus“.

Be to, galima, laikantis klasikinio požiūrio, postuluoti ir oo laipsnio šaknį. Kaip aiškiai rodo senoji indų kalba ir graikų kalba, oo laipsnio vediniuose iš daiktavardžių, sudarytuose tik pridedant teminį balsį, reikia skirti du tipus: šaknyje kirčiuojamą tómos tipą, turintį rezultatinę reikšmę, ir priesagoje kirčiuojamą tomós tipą, turintį veikėjo reikšmę.⁽¹⁴⁾ Remiantis indoeuropiečių prokalbės *sh₂eu̯- „pilti, lyti“,

¹⁴ Tipai pavadinti pagal gr. τόμος „malkos gabalas; gabalas, sija“ < *„tai, kas atskelta“ ir τομός „aštrus, pjaunantis“ < *„skeliantis; skėlėjas“. Plg. Fortson 2004: 116; Fortson 2009: 129f.; Risch 1974: 8–10; Müller 2007: 325.

Straipsniai / Articles

21

HARALD BICHLM EIER

Taigi, kai šaknis kirčiuota, urindoeuropiečių *sh₂óu-o- reikštų „tai, kas išlieta, kas nulieta lietaus“ ar pan.; o kai kirčiuotas agentinę reikšmę turintis priesagos balsis, urindoeuropiečių *sh₂ou-ó- reikštų „liejikas, lietaus nešėjas; liejantis“. Kadangi kalbama apie upę, galbūt pirmenybę reikėtų teikti agentinei reikšmei, apibūdinančiai upę kaip savotišką „vandens nešėją“. Rezultatinė reikšmė veikiausiai labiau tiktų stovinčiam vandens telkiniui, tačiau, žinoma, įmanoma ir upės atveju.

3 klausimų grupė: kaip iš tikrųjų, taikant klasikinį aiškinimą su o laipsnio šaknimi, atsiranda a vokalizmas?

Šaknies -a- neabejotinai yra senas. Arba jis paveldėtas, arba atsirado dėl garsų kaitos *o > *a, kurią rodo ir kitos Europos kalbos, pavyzdžiui, baltų ir germanų kalbos. Nors urindoeuropiečių *sh₂éu-o- > vėlyvojoje urindoeuropiečių kalboje *s(h)a-o- fonetiškai (tiek šaknies balsio, tiek kirčio požiūriu) paprasčiausiu būdu veda prie paliudytų formų ir semantiškai, matyt, yra visai priimtinas, minėtasis urindoeuropiečių *sh₂ou-ó-, mano nuomone, semantiškai yra geriausias sprendimas. Galimi abu aiškinimai, tačiau kol kas negalima priimti aiškaus sprendimo.

4 klausimų grupė: jei rekonstruojama forma turėjo trumpąjį balsį,¹⁵ kaip atsirado slaviškasis ilgasis balsis?

Tam siūlomi du sprendimai: dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo iškelta prielaida, kad egzistavo romanų kalbų tarpinė pakopa. Naujesnė Schmid ir Udolpho teorija¹⁶ teigia, kad tokie upių pavadinimai su trumpuoju balsiu, perimti į slavų kalbas, staiga įgijo ilgąjį balsį. Bet ar tai apskritai įmanoma?

Perimant Adrijos pakrantės miestų ir salų pavadinimus maždaug nuo 600 m. po Kr., romanų /ă/ – kiek man žinoma – visada buvo perteikiamas slavų /o/, o ne pailginamas iki /ā/. Pavyzdžiui, vietovardis lot. Parentium > kroat. Poreč, čakav. Porěč¹⁷. Todėl Schmido požiūris, kurį cituoja Udolphas (2007: 545), esą tokie dariniai „buvo įtraukti į slavų kalboje jau egzistavusį tipą su pailgintu laipsniu ir giminės kaita“, iš principo, žinoma, yra įmanomas, tačiau akivaizdžiai prieštarauja kitiems stebimiems reiškiniams, būdingiems iki slavų kalbų laikotarpio vartotų žodžių perėmimui į urvakarinę pietų slavų kalbą, galbūt šiuo atveju ir į panonijos slavų kalbą, artimą Alpių slavų kalbai; tačiau galimas ir kitas aiškinimas, nes laikotarpis nėra

¹⁵ Nach Schramm (1981: 348) sei nach Ausweis eines Hexameterbelegs aus dem 4. Jh. mit Kürze des -a- im Lateinischen zu rechnen.

¹⁶ Plg. Udolph 2007: 545.

¹⁷ Vgl. Holzer 2007: 126; ERHSJ III 11.

22

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

galima tiksliau nustatyti: galėjo būti dar iš esmės nediferencijuota protoslavų kalba.

Tokio pailginimo, kiek man žinoma, nepastebima ir visuotinai pripažintuose (ur)germanų skoliniuose slavų kalbose. Be to, teiginiui, kad žodžių formos traktuojamos kitaip dėl priklausymo tam tikrai semantinei klasei – šiuo atveju upių pavadinimams, – mano nuomone, reikėtų atskiro pagrindimo ir, šiuo atveju, geriausia būtų pateikti tipologinių paralelių. Kol kas nežinau, kad tai būtų laikoma patikimai nustatytu moksliniu faktu senesnėse kalbos raidos pakopose, juolab kad indoeuropiečių kalbos tipologine prasme nėra būtent „klasinės kalbos“. Taigi tai tėra ad hoc aiškinimas.

Mano nuomone, iš to neišvengiamai išplaukia, kad slavai su šiuo žodžiu susipažino jau esant ilgajam balsiui; jis veikiausiai galėjo atsirasti romanų kalbų vartotojų kalboje¹⁸. Sprendžiant iš romanų kilmės vietovardžių Adrijos pakrantėje ir jos užnugaryje, perėjusių į kroatų kalbą, taip pat kitų romanų kalbų skolinių, ankstyvojoje romanų kalboje kirčiuoti trumpieji balsiai atvirame priešpaskutiniame skiemenyje buvo pailginti, prieš tai, kai perim-

¹⁸ Šį Kretschmerio dar 1937 m. pasiūlytą, garsų dėsningumu grindžiamą aiškinimą, postuluojantį visiškai įmanomą romanų kalbų tarpinę pakopą, taip pat perėmė Anton Mayer (1957: 297), tačiau jis neatmetė ir pirminio /ā/. Franze Bezlaj (1961: 174) šio romanų kalbų reguliariosios garsų kaitos nulemto pailginimo nemini ir problemą įvardija kaip „dar nepradėtą nagrinėti“. Udolphas (2007: 541) taip pat cituoja Kretschmerį, tačiau galiausiai (2007: 542) atmeta jo aiškinimą ir pirmenybę teikia, mano nuomone, visiškai spekuliatyviai Schmido idėjai (1979: 410f. = 1994: 259f.), esą pailgėjimas kažkaip savaime vyko slavizuojant atitinkamas teritorijas. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus procesus pietų slavų kalbų srityje, teiginys, kad slavų -a- (nota bene: protoslavų *ā/!) yra būtent „ankstyvosios slavizacijos ženklas“ (Udolph 1997: 41), yra visiškai nepagrįstas. Dėl šios pastarosios tezės verta pažymėti, kad, kaip yra nurodęs ir Schmid (ten pat), pailgintasis laipsnis tam tikrais laikotarpiais buvo gana produktyvus žodžių darybos elementas (paprastai juo buvo sudaromi priklausomybę reiškiantys būdvardžiai, kurie, žinoma, galėjo būti ir daiktavardžiuojami). Schmidas dar nebuvo susipažinęs su tuo metu ką tik pasirodžiusiu svarbiausiu šios temos veikalu – Darms 1978. Klausimas dėl slavų kalbose darytų ar paveldėtų pailgintųjų laipsnių (tiek aptariamuose žodžiuose, tiek Schmido nurodytuose leksiniuose vienetuose), nepaisant Schmid 1986 (sprendžiant iš cituojamos literatūros, jis ten taip pat dar nebuvo susipažinęs su Darms 1978), tebėra ne iki galo išspręstas. Dėl čia atmesto teiginio apie Winterschenio dėsnio, galimai antriniu būdu sukėlusio pailgintąjį laipsnį baltų ir slavų kalbose, veikimą arba egzistavimą, t. y. *VD > baltų-slavų *VD (plg. taip pat Collinge 1985: 225–227), greta Schmid 1986 įvairių vietų žr. ir Birnbaum 1999, kuriame šis garsų dėsnis neigiamas, taip pat Dybo 2002 ir Young 2008, pateikiančius vis daugiau jį patvirtinančių pavyzdžių. Remiantis minėtais darbais ir dalimi juose cituojamos literatūros, dabartiniai tyrimai vėl, regis, krypsta į Winterschenio dėsnio pripažinimą, galbūt su tam tikromis fonetinės aplinkos išlygomis (galimas daiktas, jis veikė tik uždarame skiemenyje; plg. Matasović 1996, kaip jį perėmė de Lamberterie 2007: 16–22). Apie šią problemą, pateikdamas argumentų už ir prieš, dabar taip pat žr. Petit 2010: 132ff.

Straipsniai / Articles

23

HARALD BICHlMEIER

slavai šiuos žodžius perėmė.¹⁹ Mano nuomone, nėra jokios kliūties ir Panonijos atveju, kuri, būdama Romos imperijos dalimi, šimtmečius patyrė romėnų įtaką, postuluoti šį ankstyvosios romanų kalbos garsų kaitos procesą ir manyti, kad upės pavadinimas iki slavų atvykimo išliko tokios (ankstyvosios) romanų kalbos formos kaip *sāu̯ arba *sāu̯o ar pan.²⁰

Juk liktų nemenka abejonė, jei kalba, kuri visada ir visur aiškiai skyrė balsių ilguosius ir trumpuosius variantus (t. y. šiuo atveju bent iki vadinamojo kiekybės suartėjimo maždaug X–XI a. rytų slavų, bulgarų ir makedonų kalbose arba XV a. lenkų kalboje)²¹ ir iš dalies skiria iki šiol, būtent (pro)slavų kalba, staiga perėmėjo kalboje buvusius trumpuosius balsius būtų realizavusi kaip ilguosius. Daugiausia būtų galima svarstyti, kad, kadangi vėlyvojoje bendrojoje slavų kalboje jau buvo išlikusi tik opozicija /o/:: /ā/, svetimas /ă/ į slavų kalbą būtų įtrauktas kaip /ā/. Tokių garsų substitucijos atvejų, žinoma, pasitaiko, tačiau slavų kalboje man jie nežinomi. Be to, mūsų atveju iškiltų neįveikiama chronologinė problema: reikia manyti, kad vėlyvojoje proindoeuropiečių kalboje */a/ ir */o/ (kad ir kokios jų kilmės) susiliejo baltų-slavų²² */a/ > proslavų */ă/, o vėlyvojoje proindoeuropiečių kalboje */ā/ ir */ō/ – baltų-slavų */ā/ > proslavų */ǭ/. Vykstant perėjimui į vėlesnę bendrąją slavų kalbą, tikriausiai nuo VIII a. pabaigos, trumpasis balsis buvo uždarintas iki /o/ ir toliau suapvalintas, o ilgasis balsis /ā/ buvo nesuapvalintas.²³ Jei Save atveju, remiantis Schmidu ir Udolphu, postuluojama minėtoji garsų substitucija, tai reikštų, kad slavų kalba jau turėjo būti pasiekusi vėlesnę būklę, kai buvo perimtas upės pavadinimas, t. y. kai slavai pasiekė Savą. Kita vertus, slavų, apie 600 m. po Kr. pasiekusių Adrijos jūrą, slavų kalba dar turėjo būti išlaikiusi senesnę būklę, nes juk visi

¹⁹ Plg. Holzer 2006: 38; 2007: 37–39.

²⁰ Šią tezę papildomai pagrindžia, be kita ko, Žemutinės Austrijos Raab pavadinimas (žr. išsamiau Bichlmeier 2010d); Wiesingeris (1985: 332f.; turiniu ir tekstu praktiškai tapatus Wiesinger 1990: 291–293, tačiau abiem atvejais be nuorodos į Bezlajų (1961: 130f.), kur jau iš esmės teigiama tas pat) būtent šiam vardui priskiria tą patį vulgariosios lotynų kalbos ir ankstyvosios romanų kalbos šaknies balsio pailgėjimą atvirame skiemenyje, įvykusį dar prieš perimant vardą slavų ir vengrų kalbose.

²¹ Plg. visus įprastus slavų kalbų istorinės fonetikos vadovėlius. Kaip specialųjį tyrimą galima nurodyti Mate Kapović 2006.

²² Terminą „baltų-slavų“ vartoju vien iš patogumo ir sąmoningai kaip tarpinę sąvoką tarp „baltų-slavų“ ir „baltų ir slavų“, nes iki šiol galutinai neapsisprendžiau, kaip reikėtų įsivaizduoti baltų ir slavų kalbų priešistorę. Juk nė vieno iš iki šiol pasiūlytų modelių negalima laikyti neprieštaringu. Skaitytojui palieku laisvę šį terminą aiškinti pagal savo skonį; argumentacijos tai nekeičia.

²³ Plg., pavyzdžiui, Lamprecht 1987: 32f., 70, 161f.

24

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

romanų kalbos */ă/ buvo perimtas kaip */ǝ/ ir toliau išsivystė į /o/, bet niekada nebuvo pakeistas /ă/. Jei daroma prielaida, kad slavai plito iš Karpatų regiono, tai reikštų, jog Savą jie pasiekė gerokai vėliau (šiuo atveju – maždaug dviem šimtmečiais vėliau!) nei Adrijos pakrantę, o tai sunkiai įsivaizduojama, arba kad proslavų kalba gana anksti jau turėjo labai ryškių tarmių skirtumų – tačiau tai visuotinai ginčijama. Be to, Udolpho žemėlapis²⁴, kuriame vaizduojama slavų vandenvardžių, taigi tam tikra prasme ir pačių slavų, plėtra, aiškiai rodo, kad Sava turėjo būti pasiekta anksčiau nei Adrijos jūra.²⁵

Šio žodžio, romanų kalbos garsine forma perduoto, perėjimo į ā-kamienų linksniuotę jokiu būdu negalima paaiškinti garsų dėsniais. Kol kas teks apsiriboti prielaida, kad tokie žodžiai priklauso tam tikrai semantinei grupei (šiuo atveju – upių pavadinimams), todėl buvo arba yra įtraukiami į joje vyraujantį linksniavimo modelį (šiuo atveju – ā-kamienų linksniuotę, galbūt ir todėl, kad hiperonimas bažn. sl. rěka < bendr. sl. *rēkā < prosl. *rajkā- taip pat priklausė šiai linksniuotei)²⁶.²⁷ Kalbant apie tolesnę šio žodžio fonetinę raidą, tikriausiai vyko štai kas: romanų kalbos forma su kirčiu šaknyje buvo perimta į slavų kalbą; ilgam balsiui tuo pat metu suteikta cirkumfleksinė intonacija, o žodis perkeltas į ā-linksniuotę, kurios vardininko vienaskaitos galūnė proslavų kalboje turėjo akūtinę intonaciją—

²⁴ Plg. Udolph 1979: 622.

²⁵ Ar slavai Savos pavadinimą perėmė tiesiai iš romanų kalbomis kalbėjusių žmonių, kol kas palikime nuošalyje; galbūt reikia numatyti ir tarpinį germanų arba germanizuojantį etapą, juk gotai ir langobardai taip pat kurį laiką gyveno šioje apylinkėje. Germanų tarpininkavimą ar įtaką perduodant šiuos pavadinimus (Sáva, Dráva ir kt.) jau buvo numatęs ir Adolfas Bachas (1954: 25), kuris šia įtaka aiškino ir moteriškąją šių upių pavadinimų giminę.

²⁶ Solches postulierte (in diesem Falle für Dráva) schon Mayer (1959: 42), der zudem die mündliche Mitteilung Ivšićs zitiert, dass Dráva, da es einem im Kroatischen seltenen Akzenttyp angehöre, letztlich als eine Abstraktion aus einem mask. Nom.Sg. *Drāv, Gen.Sg. *Dráva in Hinblick auf kroat. rijeka darstelle. Gleiches könnte dann ja wohl auch für Sáva angenommen werden, also eine zugrundeliegende maskuline Form Nom.Sg. *Sāv, Gen.Sg. *Sáva. Solches wurde aber von Mayer (1957; 1959) offenbar nicht erwogen. – Dagegen geht Matasović (2007: 113) nun wieder genau von einer solchen maskulinen Zwischenstufe und anschließender Angleichung an ursl. *rěka (in seiner Terminologie) aus und begründet dies ebenso wie der gerade genannte Ivšić bei Mayer (auf den er aber keinen Bezug nimmt) mit der Tatsache, dass die romanischen Lehnwörter Dráva und Sáva dem slawischen Akzentparadigma b zugeordnet wurden, in das sonst praktisch ausschließlich maskuline Lehnwörter aus dem Vulgärlateinischen/Frühromanischen eingereiht worden sind.

²⁷ ERHSJ III, 208 pateiktas aiškinimas, kad moteriškoji giminė atsirado todėl, jog lotynų (upių) dievybę Savus atitiko pagonių slavų deivė (plg. šios dievybės liudijimus ACS II, 1390f.), veikiau laikytinas mitu.

Straipsniai / Articles

25

HARALD BICH LMEIER

nurodė.²⁸ Cirkumflektuoto šaknies skiemens faktas lėmė Dybos dėsnio veikimą: jis teigia, kad neakūtinės intonacijos skiemenys perduoda kirtį tolesniam skiemeniui.²⁹ Kadangi šis dėsnis veikė dar bendrąja slavų kalbos epocha ir neabejotinai paliudytas net ankstyvuosiuose romanų kalbų skoliniuose kroatų kalboje,^{30, 31} nėra kliūčių šią prielaidą taikyti ir Panonijos slavų kalbai. Šioje akūtinės intonacijos ir galinio kirčio formoje pagal garso dėsnį sutrumpėja akūtinis balsis (Leskieno dėsnis),³² o galiausiai dėl neštokavų kirčio atitraukimo, kai kirtis iš visų ne pirmųjų skiemenų buvo perkeltas per vieną skiemenį link žodžio pradžios,³³ atsirado iki tol neegzistavusios kylančios intonacijos; taip susidarė dabartinė standartinė kroatų forma Sáva.

Apibendrinant visa tai, tikėtiniausia upės vardo raida būtų tokia:

ur idg. *sh₂eu-o-/*sh₂ou-o- >³⁴ poindoeurop. *saųo-/*sąua- →³⁵ lot. Sāvus > roman. */'sāųu/ arba */'sąųo/ → panon.-sl. */'sāųā/ > bendr. sl. */'sǫųā/ arba */sąųā/ > vakarų pietų slavų prokalbės / sen. kroat. */sāvā/ > kroat. Sáva^{. 36}

²⁸ Nach Holzer (2007: 45) gilt: „Lange betonte Silben in frühen romanischen Entlehnungen haben im Slawischen oft den Akut (´) bekommen und erscheinen dann folgerichtig im Kroatischen als Kürzen.“ (ähnlich schon Holzer 2006: 57–59). Weiter S. 46: „Dagegen haben in vielen anderen Entlehnungen lange betonte Silben keinen Akut bekommen, so dass sie lange Silben geblieben und, wenn die Entlehnung früh genug stattgefunden hat, von Dybos Gesetz (...) erfasst worden sind.“ In diesem Sinne auch schon Holzer 2006: 59f. – Mit anderen Worten: Bei der Übernahme von Fremdwörtern mit Langvokalen ist bislang keine Ratio erkennbar, mit welcher Intonation ein Langvokal in einem Lehnwort im Slawischen versehen wird.

²⁹ Zu Dybos Gesetz vgl. Collinge (1985: 31–33) sowie Kapović (2008a: 5f.) mit Verweis auf weitere Literatur, die wahrscheinlich macht, dass dieses Gesetz nicht notwendig die ganze Slavia einheitlich betroffen haben dürfte; mit Diskussion vgl. auch Olander 2009 passim.

³⁰ Plg. Holzer 2006: 44–46; 2007: 56f.

³¹ Man beachte dagegen nun aber Matasović (2007: 116f.), der alternativ vorschlägt, diese Entlehnungen könnten nach dem Wirken von Dybos Gesetz und der Retraktion des Akzents von wortauslautenden Jers stattgefunden haben und je nachdem, ob die romanische Betonung mit dem Neoakut oder dem alten Akut identifiziert wurde, eben dem slawischen Akzentparadigma b resp. a zugeordnet worden sein. Das heißt im Falle von kroat. Sáva, dass der lang-steigende Akzent nicht notwendig der neštokavischen Akzentrückziehung geschuldet sein muss, sondern auch Reflex des Neoakuts sein könnte. – Zur Verbreitung dieser Akzentretrak tion auch im angrenzenden Čakavischen und Kajkavischen vgl. Kapović 2008a: 28–31.

³² Vgl. dazu Collinge 1985: 114f.

³³ Tikriausiai XV–XVI a.; plg. Holzer 2006: 65f.; 2007: 86f.

³⁴ „pagal garso dėsnį virsta“.

³⁵ „pertvarkoma į“.

³⁶ Kalbant apie etimologiją, tas pats, žinoma, taikytina kitų upių pavadinimams, kurie vidinėje slavų kalbos raidoje kildinami iš šios upės vardo, t. y. iš to paties žodžio, pavyzdžiui, Savica (Bezlaj 1961: 172), Savin ja (Bezlaj 1961: 174–176), Savinka (Bezlaj 1961: 176) ir pan.

26

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Taigi galiausiai šiam vardui galima pateikti beveik visiškai dėsningą fonetinį paaiškinimą. Tik perėjimas į naują linksniavimo klasę jį perėmus į slavų kalbą, remiantis dabartiniais modeliais ir žiniomis, ir toliau laikytinas nepakankamai paaiškinamu.

Dravos vardui galima numanyti analogišką scenarijų:

uridg. *drou-o- > nachuridg. *drua- → lat. Drāvus³⁷ > roman. */ˈdrāu̯/ bzw. */ˈdrāu̯o/³⁸ → pann.-slaw. */ˈdrūā/ > gemeinslaw. */dr̥̄u̯ā/ bzw. */dr̥u̯ā/ > ur(west) südslaw./urkroat. */drāvā/ > kroat. Dráva, slowen. Dráva³⁹.

Tačiau čia iškyla problema, į kurią reikia atkreipti dėmesį: nors galima manyti, kad Drava/Drau vardas turėjo romanų kalbų tarpinę formą, savaime suprantama, to negalima teigti apie Lenkijos Drawa/Drage ir Sawa, ⁴⁰ arba trijų aukštutinio Dniepro baseine esančių upelių, vadinamų Sava (taip pat kitų Baltijos šalių vandenvardžių, prasidedančių Sav-), nei eilei kitų Rusijos upių, kurių vardus galima laikyti vediniais iš slavų šaknies Sav-,⁴¹ analogiškas paaiškinimas netinka.⁴² Anksčiau, paprastumo dėlei, Sawa buvo kildinama iš pailgintojo laipsnio šaknies, t. y. uridg. (?) *sōu-ā-, tačiau visai nenagrinėta, iš kur apskritai atsirado pailgintasis laipsnis⁴³; vėliau, aiškinant ir šio vardo numanomą garso kaitą *o > *ā, teko pasitelkti jau minėtą procesą – „kad vardas perėjo per slavų lūpas“⁴⁴. Dėl

³⁷ Ši žodžio forma buvo perimta ne tik į lotynų, bet, regis, ir į keltų kalbą: Ptolemėjas mini gentį Ἀμβίδρανοι (taip ACS I, 120) arba Ἀμβιδρανοί (taip Pape 1911: 71), sulotynintą kaip Ambid्रabus; pagal pirmojo sandų /ambi-/ pavidalą šis vardas turi būti keltų kilmės.

³⁸ ESSZI 124 visiškai savaime suprantamai remiasi tarpine vulgariosios lotynų kalbos forma *Drāvus. Tačiau išsamesnės informacijos apie žodžių darybą nepateikiama; tik nurodoma lenkų Drawa ir teigiama, kad abu upių vardai priklauso uridg. *dreǵ-.

³⁹ Mayer (1957: 128f.) rechnet hier wie bei der Sava/Save mit Genusangleichung an kroat. rijeka, verliert aber kein Wort über die hier natürlich ebenso wie dort erfolgte Dehnung des Wurzelvokals.

⁴⁰ Plg. Udolph 1990: 103–107.

⁴¹ Plg. WRG IV, 141 ir toliau.

⁴² Šiame kontekste kol kas lieka neaiški keturių Rusijos upelių (Orelio ir Briansko srityse), kurių pavadinimuose yra sandas Drov-, padėtis (plg. WRG I, 642): Drovenena, Drovka, Drovosečnaja, Drovjanskoe (vandenvardžių su sandu Drav- Rusijoje, regis, nėra). Bent pirmojo vardo sąsajos su rus. dé́revo „mediena, medis“ arba drová „malkos“ visiškai atmesti negalima, o trečiojo vardo atveju tokia sąsaja tikriausiai neabejotina.

⁴³ Plg. SSS V 78. Taip pat galiausiai ir Udolph (1990: 274), aptardamas kitą upėvardį: „… galbūt tokia pat ilgojo balsio pakopos forma kaip Drawa, Sawa, Drama ir kt.?“

⁴⁴ Udolph 1979: 635.

Straipsniai / Articles

27

HARALD BICH LMEIER

Draua šaknies išplėstasis laipsnis, regis, vis tiek laikomas esant, tačiau paaiškinimas nepateikiamas. ⁴⁵ Jei slavų formoms iš tiesų reikia postuluoti išplėstinio laipsnio šaknį, reikia konstatuoti, kad baltų formos vandenvardžių, prasidedančių Sav^o, tuomet atskirtinos nuo jų, nes jose yra ne išplėstasis, o būtent pilnasis laipsnis. Tačiau vargu ar pagrįsta abejoti galutine šių dviejų upėvardžių porų etimologine giminyste.

Labiausiai tikėtina, man atrodo, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, kad abu šiandieniniai vakarų ir pietų slavų upėvardžiai iš pradžių jau buvo skirtingi. Juk lenkų (ir rusų) upių liudijimai yra daugiau nei tūkstantmečiu vėlesni, ir nebūtina, kad jie būtų kilę iš tų pačių priešformių kaip pietų slavų pavadinimai. Panašu, kad ši teorija iki šiol nebuvo aiškiai aptarta. ⁴⁶ Panonijoje (ir Baltijos regione) buvo substrato formos *drou̯o-/*draua-, *sou̯o-/*sau̯a-, o lenkų ir rusų upėvardžių pagrindas jau būtų substratui priskirtinos išplėstinio laipsnio formos *drōu̯o/ā-, *sōu̯o/ā-⁴⁷, kurias atėję slavai pavertė ur(west/ost)sl. *drāu̯ā-, *sāu̯a-.

Išplėstąjį laipsnį, kuris yra vadinamasis vṛddhi darinys, čia pirmiausia reikia pagrįsti: paprastai juo sudaromi būdvardžiai, žymintys priklausymą pagrindiniam žodžiui; taigi *drōu̯o- atveju reikėtų numanyti maždaug reikšmę „priklausantis tėkmei“ ar pan. Jei moteriškoji giminė yra sena, čia galėtų slypėti pirminis kolektyvinis darinys.⁴⁸ Tuomet reikšmė būtų maždaug „visuma to, kas priklauso (upės) tėkmei“. Kadangi tai veikiau skamba kaip pavadinimas vieto-

⁴⁵ Udolph 1990: 107: „Wie im Fall der Drama fällt die Dehnstufe in der Wurzelsilbe auf.“

⁴⁶ Man vgl. aber die Bemerkung von Toporov–Trubačev 1962: 226 s. v. Sava: „riskovanno otoždestvlyat’ v etimologičeskom otnošenii s izvestnym dunajskim gidronimom Sava“, die durchaus in diese Richtung weist.

⁴⁷ Damit rechnet auch implizit Schmid (1998: 23), wenngleich die dort postulierte Ablautstufe (ob uridg. oder alteurop. wird nicht klar) –āu̯– aus indogermanistischer Sicht einen verfehlten Ansatz resp. ein bei dieser Wz. unmögliches Rekonstrukt darstellt. – Es mag sich dabei um einen Reflex der völlig überholten Annahme von Kranzmayer (1956: 20) mit Verweis auf (IEW 795) handeln, dem FlN läge „indogerm. *drāu-“ zugrunde. Als Variante bietet Kranzmayer 1997 [1960]: 374, 377 „altkelt. Drāvos ‚die Fließende’ für die Drau“ an. Immerhin kommt auch hier der Gedanke an eine Dehnstufe in der Wz. ins Spiel.

⁴⁸ Viena iš paplitusių teorijų apie feminininės giminės atsiradimą urindoeuropiečių kalboje remiasi prielaida, kad bent vienas, o gal ir pats pradinis šios kategorijos atsiradimo šaltinis buvo pirminiai kolektyviniai dariniai. Plg. atitinkamus skyrius įprastuose indoeuropeistikos įvaduose. Plg. ir Luraghi 2009, kuriame pateikiama naujų minčių apie raidos eigą ir aptariami ankstesni pasiūlymai.

28

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

vę palei upę, o ne pačios upės pavadinimas, tuomet reikėtų postuluoti ir upės vietovardžio perkėlimą pačiai upei pavadinti. Panašiai reikėtų aiškinti ir *sōu̯ā- (< urind. *sₕ₂ōu̯-ah₂-) – „visuma to, kas priklauso sudrėkintai (vietovei)“. Tipologinė paralelė čia galėtų būti germ. prokalbės *aǵʰiō- vartojimas (< urind. *h₂ekᵘ-iāh₂-) reikšme „(visuma to), kas priklauso vandeniui“; > sen. vok. aukšt. ouwe > nauj. vok. Au, kuris vokiečių upėvardžiuose vartojamas pačiam vandens telkiniui įvardyti.

Visa tai skamba gana sudėtingai, tačiau būtent tokį žodžių darybos procesą ir semantinę raidą tenka postuluoti ir daugeliui kitų išplėstinio laipsnio upėvardžių; pagal pirmiau išdėstytą Schmid ir Udolph teoriją prie jų esą buvusios priderintos priešslaviškos formos *sou̯o-/*sau̯a-, *drou̯o-/*drau̯a- ar pan.! Tačiau jei šį procesą vis tiek reikia pagrįsti, kyla klausimas, ar negalima jo taikyti iškart pačiam aiškinamam žodžiui – taip išvengiama prielaidos apie papildomą analoginį procesą, kurio pradžios vietos, ko gero, vis tiek nebebūtų įmanoma nustatyti.

Mano nuomone, čia lieka pernelyg daug etimologinio aiškinimo galimybių ir fonologijos bei kaitybos klausimų, kad būtų galima ir toliau teikti tokius vienareikšmius teiginius, kokie iki šiol buvo įprasti. Kaip turėjo parodyti pirmiau pateiktas įvairių galimybių svarstymas, nauji atradimai kartais verčia suabejoti ir tuo, kas iki šiol laikyta nustatytu dalyku.

2.2. Isar ir giminingi pavadinimai

Panašus atvejis yra ir kita upėvardžių grupė. Jai, be kita ko, priklauso Isar pavadinimas (viduramžių liudijimai Isara ir Isura, antikos laikais jau Ἰσάρας (Strab. 4,6,9]), taip pat ὁ Ἰσάρας (Ptol. 3,49,6) ir τοῦ Ἴσαρος arba ὁ Ἴσαρο ποταμός (Strab. 4,1,11), vartoti Isère upei pavadinti; be to, senasis Dunojaus vardas Ἴστρος. Šiai grupei priklauso ir Eisack, ital. Isarco, pavadinimas Pietų Tirolyje (Strabo IV 207: gal. Ἰσάραν, vard. *Ἰσάρας, lot. Isarcus su antriniu *-k-, veikiausiai atsiradusiu iš pakrančių gyventojų pavadinimo Isarci; Isargus^49),50, kuriam dėl vokiečių Ei- reikia ilgo pradinio ī-. Galiausiai paminėtinas upėvardis iš Pietų Italijos: ital. Esaro, < lot. Aisarus, gr. Αἴσαρος.⁵¹

⁴⁹ Plg. ACS II 75; Kühebacher 1995: 60.

⁵⁰ Plg. taip pat kitus liudijimus: ACS II 72–75.

⁵¹ Zu weiteren Anschlüssen zu dieser Sippe vgl. auch Tovar 1977: 17, 35.

Straipsniai / Articles

29

HARALD BICHlMEIER

Izaro pavadinimas jau nuo pat vandenvardžių etimologijos tyrimų pradžios siejamas su šaknimi, senesnėje rašyboje žymėta kaip *eis-/*ojs-/*is- „smarkiai, veržliai, greitai judėti, varyti“, ir aiškinamas kaip iš šios šaknies padarytas vedinys su r priesaga arba su priesaga *-rā-.⁵² Senesnėje literatūroje, regis, niekur nepateikiama išsamesnių duomenų apie žodžių darybą, juolab apie viso žodžio reikšmę. Tačiau vėl kyla panašių klausimų kaip ir anksčiau:

Kokios čia apskritai yra priesagos?

Kokia jų funkcija?

Kaip paaiškinti skirtingus šaknies apofoninius variantus, kuriuos tenka rekonstruoti?

Kadangi kitų vardinių šios šaknies tęsinių (išskyrus „geležies“ žodį, žr. toliau) germanų kalbose nėra, pagrįstai manoma, kad pavadinimas yra iki germanų kalbų susidarymo. Tačiau etimologinėse analizėse niekada neaptariamas klausimas, iš kur atsirado vidurinis -a- formoje Isara, arba vidurinis -u- formoje Isura, kurios VIII–X a. vartojamos greta (žr. toliau).

Pagal šiandien labiausiai paplitusią nuomonę, minėtąją šaknį reikia rekonstruoti kaip ide. *_h₁eish₂- „stiprinti, varyti“⁵³. Pavieniais atvejais tebesilaikoma ir nuomonės, kad jos forma veikiau buvusi ide. *_h₁eish₁-⁵⁴. Toliau paprastumo dėlei ir todėl, kad tai tikėtiniau, remsimės daugumos nuomone. Be to, ide. prokalbėje šaknys su vienodais pradiniais ir galiniais priebalsiais apskritai labai retos; vienodi sprogstamieji priebalsiai, regis, nepasitaikė nei žodžio pradžioje, nei pabaigoje. Galbūt tokio apribojimo nebuvo pučiamiesiems priebalsiams, plg., pavyzdžiui, ide. *ses- „miegoti“⁵⁵.

Reguliariai iš šios šaknies sudarytinas ró būdvardis rekonstruotinas kaip ide. *_{h₁ish₂-ró-} „varomas, greitas“. Jį tiesiogiai tęsia ai. isirā-⁵⁶ „stiprus, veiklus“⁵⁷ ir gr. att. ἱερός, NW-gr. ιαρός, ion., poet. ἰρός, äol. ἶρος „šventas“. Dažniausia forma graikų kalboje yra su ἱε-, o tai rodo ide. *_{h₁ish₁-ró-} deu-

⁵² Pavyzdžiui, Krahe 1953: 121; 1954: 207f., 215; 1963: 293 [9], 299f. [15f.], 327 [43f.]; 1964: 55f., 71, 104, 163; Snyder 1964: 42f.; Snyder 1965: 184; Snyder 1966: 63; Snyder 1967: 163; ANB 561f.; LbO² 195; LbO³ 125 etc.

⁵³ Plg. LIV² 234.

⁵⁴ So etwa Anreiter 2005: 45; EDG 580f.

⁵⁵ Plg. LIV² 536f.

⁵⁶ Plg. EWAia I 199.

⁵⁷ Plg. taip pat Lipp II 410f. su past. 125.

30

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

galėjo būti. Tačiau būtent ši forma galėjo būti sudaryta pagal gana gausią būdvardžių klasę su -ερος, todėl ια- tipo forma atitinkamai laikytina archajizmu ir tikėtina pirmine forma. Vis dėlto šis priesagos pakaitalas turėjo įvykti labai anksti, nes jau mikėniški šios šaknies vediniai visais atvejais rodo -e-: i-je-ro /hiiero-/ „šventas“, i-je-re-u /hiiereus/ „kunigas“, i-je-re-ja /hiierejā/ „kunigė“ ir kt.

Vienas Isaro pavadinimų, Isara, galėtų būti visai nesunkiai laikomas pirmiau minėto ró būdvardžio moteriškosios giminės forma, t. y. urindoeuropiečių *h₁ish₂-réh₂-, darant prielaidą, kad, panašiai kaip tam tikrose pozicijose lotynų kalboje (neabejotinai bent jau pirmajame skiemenyje), tarp priebalsių esantis laringalas buvo vokalizuotas į -a-⁵⁸ (paraleliai su vokalizacija į -i- senovės indų kalboje, plg. pirmiau minėtą ai. isirā-, arba vokalizaciją graikų kalboje, kur laringalų trejybė atsispindi jų refleksuose ε, α, ο). Taigi gauname iki germanų kalbų (senojoje Europoje?) buvusią formą *isarā- f., kuri galiausiai kaip *isarā- f. pateko į keltų kalbas, o iš ten (galbūt per lotynų-romėnų kalbų tarpininkavimą) – į vakarų germanų kalbas. Būdvardžio buvimą keltų kalbose įrodo ir nepriklausomi nuo bet kokių upių vardų duomenys: senoji airių kalbos žodžio „voverė“ forma íaru aiškintina kaip vedinys iš šio būdvardžio su individualizuojančia on- priesaga ir kildintina iš iki senosios airių kalbos buvusios formos *isaron- „vikrusis“, o šis – iš iki senosios airių kalbos buvusio būdvardžio *isaro- „vikrus“.⁵⁹ Perėjimas į vakarų germanų kalbas turėjo įvykti palyginti vėlai: nors kirtis visais atvejais buvo fiksuotas pirmajame skiemenyje (tai paaiškina, kodėl neįvyko rotacizmas; tokia tendencija galėjo būti užsimezgusi jau žemyninėse keltų kalbose), -i- prieš tolesnio skiemens -a- pažemėjimas (jau) neįvyko.

Tokį patį raidos kelią reikia numanyti ir Isère’o Prancūzijoje pavadinimui; tik ten jis vėliau patyrė įprastą raidą prancūzų kalboje, pradedant nuo lot. Isara (Liv. 21,31,3) ir kt. > vulg. lot. / ankstyv. romanų *isára > *isára. Tam tikrą problemą šiuo požiūriu kelia pirmiau minėtos antikinės Isère’o pavadinimo formos τοῦ Ἴσαρος ir ὁ Ἴσαρ ποταμός (Strab. 4,1,11). Jos sudaro įspūdį, kad tai senas vyriškosios giminės priebalsinio kamieno žodis. Kadangi priebalsinio kamieno žodžiui (r kamienui) indoeuropeistikos požiūriu nėra įtikinamo darybos modelio, lieka dvi galimybės: arba tai iki indoeuropiečių kalbų atsiradęs upėvardis, kuris, įsiliedamas į keltų kalbas, buvo priderintas prie ten jau buvusio žodžio, arba tai veikiau vėlyva, tarmiška forma, kurioje jau buvo nukritęs galinis balsis iš *isar-ā

⁵⁸ Plg. Schrijver 1991 passim, ypač p. 86–115; Meiser 1998: 107 ir toliau.

⁵⁹ Plg. Ziegler 2001.

Straipsniai / Articles

31

HARALD BICH LMEIER

arba teminio balsio sinkopę formoje, kuri egzistavo greta moteriškosios giminės formos ir buvo vyriškosios giminės, o po jos – vardininko vienaskaitos galūnės asimiliaciją: *isar-os > *isars > *isar(r). Giminė galėjo būti perimta iš keltų kalbos žodžio arba nulemta graikiško hiperonimo ὁ ποταμός.

Vis dėlto iš esmės negalima atmesti ir galimybės, kad vidurinis -a- atsirado dėl antrinės priesagos *-ro-, kuri galėjo būti pridėta prie jau anksčiau egzistavusio teminio kamieno *h₁ish₂-é/ó-. Tokiu atveju -a- galėjo atsirasti arba pagal garsų dėsnius iš *-h₂-e- jau vėlyvosios prokalbės laikotarpiu, arba vėliau dėl kaitos *-h₂-o- > *o > *a, kuri, galbūt, ir taip būdinga „senajai Europai“ arba kai kurioms jos dalims. Čia apsispręsti neįmanoma.

Tas pats galiausiai pasakytina ir apie Eisack Pietų Tirolyje (gal. ’Ισάραν, vard. *’Ισάρας, lot. Isarcus su antriniu *-k-)⁶⁰; čia kyla ir papildoma problema: vokiškame upės pavadinime dvibalsis žodžio pradžioje rodo, kad perimant pavadinimą iš romanų kalbos į senąją aukštaičių vokiečių kalbą jau buvo forma *īsa(r)k-°. Abejotina, ar šis ilgasis balsis iš tiesų yra senas ir verčia postuluoti pilnojo laipsnio urindoeuropiečių *h₁eish₂-reh₂- formą (šalia pirmiau minėtos reguliariosios *h₁ish₂-ró- formos su šaknies nuliniu laipsniu), kaip mano Krahe (1953: 121): pirma, tektų manyti, kad Strabonas (apie 63 m. pr. Kr. – 23 m. po Kr.) perėmė jau monoftongizuotą lotynišką⁶¹ formą *īsara⁶² (tai visai įmanoma; ši monoftongizacija lotynų kalboje bet kuriuo atveju buvo baigta apie II a. pr. Kr. vidurį)⁶³, ir, antra, kad greta morfologiškai tikėtino ir paliudyto nulinio laipsnio darinio būta ir pilnojo laipsnio darinio. Pastarąjį derėtų laikyti urindoeuropiečių *h₁eish₂-ré/ó- vṛddhi dariniu, sudarytu iš būdvardžio *h₁ish₂-ró- ir, dėl kontrastinio kirčio virtusio daiktavardžiu, *h₁ísh₂-re/o- „sustiprinimas, greitumas“.

⁶⁰ ANB 311 pateikiama tik šaknies etimologija senąja rašyba ir nurodoma, kad turėjo būti ilgas balsis, tačiau jo kilmė nepaaiškinama: „antik. Isāras (vėlesnė forma Īsarcus) < *Īsaros (...), iš indoeuropiečių *eis- „smarkiai judėti“ (IEW 300 ir toliau).“ – Kühlebacher 1995: 59–61.

⁶¹ Kadangi Šiaurės Italijoje keltai gyveno vėliausiai nuo IV a. pr. Kr., veikiausiai tenka postuluoti keltų tarpinę formą: keltų kalboje urindoeuropiečių *e̯i virsta > *ē; vadinasi, keltų forma *ēsara galėjo būti perimta į lotynų kalbą kaip *ēsara III a. pr. Kr., o čia šis *ē II a. pr. Kr. dar labiau susiaurėjo iki ī (kaip ir lotynų kalboje pats iš urindoeuropiečių *e̯i kilęs *ē).

⁶² Eine der Zeit der Entstehung entsprechende Lösung bietet Julius Pokorny (1914: 293), der das Wort für illyrisch hält, eine Vollstufe der Wurzel („*eisa-“) und implizit eine -ko-Ableitung von einem vollstufigen Adjektiv (?) *eisaro- o.ä. anzunehmen scheint. Die bayerische Isar gilt ihm als Fluss mit keltischem Namen.

⁶³ Plg. Meiser 1998: 58.

32

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

„gebėjimas, polėkis“ priskirti. Ji turėjo reikšti maždaug „pasižymintis greitumu“ ar pan., taigi iš esmės buvo sinonimiška pradinei ró-būdvardžio formai. Šis aiškinimas įmanomas tiek darybos, tiek semantikos, tiek garsų raidos požiūriu. Vis dėlto kyla klausimas, ar galbūt nereikėtų veikiau manyti, kad vėlyvojoje lotynų kalboje / ankstyvojoje romanų kalboje kirčiuotame skiemenyje įvyko pailgėjimas, paverčiantis *ísara į *ī́sara, o ši forma vėliau buvo perimta į senąją aukštaičių vokiečių kalbą ir po XI a. diftongizuota. Tačiau problemiška tai, kad vulgariosios lotynų / ankstyvosios romanų kalbos formos kirtis čia būtų kitoje vietoje nei aukščiau nurodytoje raidoje, lyginant su vandenvardžiu pranc. Isère (< *isára). Galbūt Eisack atveju egzistavo ir šalutinė forma su jau apokopuota galūne, dėl kurios pirmasis skiemuo būtų tapęs priešpaskutiniu skiemeniu, tad kirčio perkėlimas į jį būtų buvęs toks pat reguliarus kaip ir vėlesnis pradinio *i- pailgėjimas atvirame skiemenyje.

Kaip dar vieną galimybę reikėtų apsvarstyti, ar netrukus po perėmimo galėjo įvykti ir liaudies etimologijos nulemta senosios aukštaičių vokiečių kalbos îs „ledas“ reinterpretacija (arba galbūt kadaise egzistavusio pavadinimo senąja aukštaičių vokiečių kalba *îsaha „ledo upė“ įtaka);⁶⁴ kadangi Eisackas išteka prie Brennerio, 1990 m aukštyje virš jūros lygio, ištisus metus yra šaltas, o žiemą vietomis užšąla, tokia mintis visai nėra nepagrįsta.

Pilnąją šaknies pakopą, greičiausiai o pakopą, neabejotinai liudija etimologiškai giminingas pietų Italijos upės pavadinimas: ital. Esaro < lot. Aisarus, gr. Αἴσαρος <, indoeurop. *h₁oish₂-(e)ro⁶⁵; tikriausiai ir šis pavadinimas kilęs iš priešitalinės kalbinės atmainos, kuriai buvo būdingas kitimas *o > a.

Taip pat visuotinai manoma, kad senasis Dunojaus pavadinimas ⁶⁶ Ἴστρος,⁶⁷ priskirtinas tai pačiai upių pavadinimų grupei ir rekonstruotinas kaip indoeurop. *h₁ish₂-ró- > arba „senosios Europos“(?) *is-ro- > Istros. Jei tai tiesa, darant prielaidą, kad šis Dunojaus pavadinimas priklauso tai pačiai kalbinei atmainai, jis arba morfologiškai nėra tos pačios kilmės kaip Isaros pavadinimas (nes Isara, Isura turi iš pradžių buvusį papildomą vidurinį balsį), arba, jei jų kilmė bendra, t. y. jei etimologija iš tiesų identiška, dėl aiškiai kitokios žodžio viduje tarp priebalsių esančio laringalo raidos jis priklauso kitai kalbai nei Isaros pavadinimas: galimą žodžio viduje tarp priebalsių esančio laringalo vokalizaciją vienų kalbėtojų—

⁶⁴ Vgl. dazu auch Kühebacher 1995: 60.

⁶⁵ Plg. Krahe 1953: 120.

⁶⁶ Plg. liudijimus ANB 257–265; Anreiter 2001: 229–237; LbO² 105f.; LbO³ 59f.; Borchers 2006: 11–19. – Anreiter 2001: 237f. apie vardo etimologiją pateikta visa, kas būtina. – Panašiai jau aiškino Krahe 1953: 103, nors jo žymėjimas šiandien pasenęs.

⁶⁷ Vgl. die Belege bei Borchers 2006: 28–33.

Straipsniai / Articles

33

HARALD BICH LMEIER

Dunojaus aukštupio gyventojų kalboje laringalas išnyko, o junginyje *-sr- vėliau atsirado epentetinis -t-; priešingai, žemupyje vartojamame Dunojaus pavadinime laringalas išnyko.

Tačiau jei, sekant Peters⁶⁸ ir Mayrhofer⁶⁹, daroma prielaida, kad laringalas tarp s ir r išnyko jau bendrojoje indoeuropiečių kalboje (schemiškai, kiek bendresne forma: H > Ø/s__K), o tam esama gerų pavyzdžių,⁷⁰ tuomet gr. jon., poet. ἰρός, eol. ἰρος „šventas“ < iš gr. prokalbės *isro- < iš indoeurop. *h₁ish₂-ró- ir Ἴστρος būtų susidarę pagal garsų dėsnius; o gr. atik. ἱερός, šiaurės vakarų gr. ιαρός, taip pat vedų iṣirá- ir galiausiai Isara turėtų būti analogiškai pertvarkyti pagal dažnus gr. -αρος, -ερος ir vedų -ira- tipus, kurių tikimasi po kitų priebalsių nei -s-.

Panašią kryptį rodo ir Hardarsson 2011 bei 2011a išvados, padarytos tiriant keltų ir germanų geležies pavadinimus. Jis visiškai įtikinamai aiškina juos kaip savarankiškai susidariusias formas, o ne, kaip anksčiau dažniausiai manyta, vieną iš kitos pasiskolintas darybas. Viena vertus, indoeurop. būdvardis *h₁ish₂-er-nó- pagal garsų dėsnius virsta keltų prokalbės *isarno- „tvirtas, stiprus“, kurio bevardė giminė buvo daiktavardinta reikšme „tai, kas stipru“: keltų prokalbės *isarnon > airių prokalbės *isarnan > *iharnan > *eharna > *earna > sen. air. iarn „geležis“ (iš pradžių dviskiemenis, vėliau vienskiemenis). O ankstyvosios germanų prokalbės *eisar­na- > germanų prokalbės *īsarna- tęsia daiktavardinę vrddhi išvestinę indoeurop. / pregermanų prokalbės *(h₁)éis(h₂)-er-no- „tai, kas pasižymi jėga, turi jėgos“ ar pan., sudarytą iš pirmiau minėto indoeurop. būdvardžio *h₁ish₂-er-nó-. Taigi keltų ir germanų formos skiriasi tuo, kad keltų formos pagrindas yra būdvardis, o germanų – jau daiktavardis.

Abiejų darinių atspirties taškas yra pirmiau nurodyta ide. *h₁ish₂-ró- „stiprus, greitas ir t. t.“. Pridėjus priesagos vr̥ddhi, buvo sudarytas būdvardis ide. *h₁ish₂-eró- „tas pats“. Atrodo, kad pirminė šių darinių su vr̥ddhi pailginta priesaga reikšmė buvo pagrindinio žodžio reikšmės niuansavimas, kurį anglų kalboje išreiškia, pavyzdžiui, vediniai su -ish (grey:: greyish), o naujojoje aukštaičių vokiečių kalboje – vediniai su -lich (blau:: bläulich); todėl šį kadaise buvusį kontrastą dabar vargu ar įmanoma įžvelgti;⁷¹ plg., pavyzdžiui, ide. *pik-ró- „smailus, aštrus“ > gr. πικρός

⁶⁸ Plg. Peters 1980: 160f., 172, Anm. 124; 325.

⁶⁹ Plg. Mayrhofer1986: I/2 150.

⁷⁰ Aiškiausiai nykimą rodo heteroklitinis indoeurop. vardininkas *h₁ésh₂-r̥, kilmininkas *h₁es-nós „kraujas“ > het. eshar, esnas; tuo tarpu vedų atitikmenyje jau apibendrinta forma be laringalo, plg. ved. áṣr̥-k, asnáś (plg. EDHIL 256–260; EWai 149 su ankstesne literatūra).

⁷¹ Taip Nussbaum 2009; cituojama pagal Hardarsson 2011, 2011a.

34

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

„tas pats“ prieš urind. *piḱ-eró- > toch. A pśar „tas pats“: iš tokio antrinio būdvardžio vėliau galėjo būti išvestas dar vienas semantiškai beveik nesiskiriantis būdvardis urind. *h₁ish₂-er-nó- „tas pats“, plg. urind. *tig-ró- „smailus, aštrus“ → *tig-eró- → *tig-er-nó- > air. tigern „valdovas“ (< „tas, kuris yra priešakyje“) ir kt. Jei pritariama Nussbaumo morfologinių procesų aiškinimui ir laikoma, kad priesagoje galimas vṛddhi pakaitas, skirtingos formos su „jungiamuoju balsiu“ ir be jo nebekelia problemų.

Auf eine weitere bei Hardarsson (2011: 109f.; 2011a: 4) gebotene Präzisierung älterer Erklärungen, wie sie oben dargeboten wurden, ist noch hinzuweisen: Nimmt man den de Saussureschen Laryngalschwund neben uridg. *o ernst, sollte in einem normalen thematischen Paradigma, in dem der Themavokal ablautet, also uridg. *h₁ish₂-ró-:: *h₁ish₂-ré-, bereits spätgrundsprachlich *h₁is-ró-:: *h₁ish₂-ré- entstanden sein, das je einzelsprachlich in die eine oder andere Richtung ausgeglichen worden sein konnte: Aus der erstgenannten Form wären gr. ion., poet. ἰρός, äol. ἶρος ebenso lautgesetzlich wie der nichtgr. Flussname Ἴστρος, während aus der zweiten Form NW-gr. ἰαρός und ai. iṣirá- lautgesetzlich entstanden sind.

Kalbant apie Isara, pirmine forma kol kas reikia laikyti būdvardį urind. *h₁ish₂-eró-/-eráh₂-, o ne urind. *h₁ish₂-ró-/-ráh₂-, kol nebus rasta aiškių atvejų, kai žodžio vidaus tarp priebalsių buvę laringalai (senosios Europos hidronimijos srityje) buvo vokalizuoti.⁷²

Dar viena problema yra ta, kad iš maždaug dviejų dešimčių paliudijimų iki maždaug 1000 m. po Kr. apie du trečdaliai turi formą Isura, o tik trečdalis – formą Isara. Sunku manyti, kad tiek daug atvejų būtų klaidingai užrašyti; taigi Isura tikriausiai buvo reali kalbos forma.⁷³ Po 1000 m. po Kr. įsitvirtina forma Isar(a), greta kurios jau pasitaiko ir paliudijimų su nekirčiuoto skiemens redukcija: Iser(a). Formos Isura negalima tiesiog kildinti iš patikimai rekonstruotos pirmykštės formos: nėra urind. priesagos *-uro- ar pan. Pirmiausia galima manyti, kad tai dar vienas germanų kalbose labai dažnos priesagų kaitos atvejis: remiantis atvejais, kai ablauto sistemoje...

⁷² Dar reikėtų specialiai ištirti, ar argumentų šiam aiškinimui galėtų suteikti upės pavadinimas ček. Jizera, vok. Iser (1297 m. Gizera; dešinysis Elbės intakas): čekų forma bet kuriuo atveju reikalauja vakarų germanų pradinės formos */izerō-/ < ankstyvosios germanų kalbos *isa/erā- < urind. *h₁ish₂-(e)ró/éh₂-, kuri turėjo būti pasiskolinta į protčekų kalbą VI a., iškart po slavų įsikėlimo į Bohemijos baseiną, bet dar iki įvykstant germanų *-z- > -r- rotacizmui. Jei ši etimologija teisinga, kartu gautume ir 500 m. po Kr. terminus post quem terminus post quem šiam vakarų germanų garsiniam reiškiniui.

⁷³ Reitzenstein 2001/2002 jau svarsto, ar senovėje galėjo būti vardo forma Isura, tačiau nepateikia jos etimologijos. – Krahe (1964: 55) teigimu, taip pat ir Ure Ure – Svilo intakui Jorkšyre – reikia rekonstruoti pirmykštę formą *Isura; prie šios upės ir jos vardu pavadinta romėnų tvirtovė, paliudyta pavadinimu Ἰσούριον (Ptol. II 316) arba Isurium (It. Ant. 465, 3).

Straipsniai / Articles

35

HARALD BICHlMEIER

tarpusavyje susijusių priesagų (urind. *enḱó- > urgerm. *-inga-, urind. *-ṇḱó- > urgerm. *-unga- ir kt.) arba kaitybos formų (plg., pavyzdžiui, n n kamienuose: urind. *ṇ > urgerm. *un, urind. *en > urgerm. *in, urind. *on > urgerm. *an) atsirado balsių kaitos,⁷⁴ vėliau jos galėjo būti perkeltos ir į kitus atvejus, kuriuose etimologiškai ablauto iš tikrųjų nereikėtų tikėtis arba kuriuose jis apskritai negalėjo pasireikšti. Taigi galbūt ir greta urgerm. *Isarō antriniu būdu galėjo būti sudaryta forma *Isurō. Žinoma, to įrodyti negalima. Kita galimybė būtų apsvarstyti, ar šios formos su u u pagrindas nėra senas būtojo laiko veikiamasis dalyvis. Šio dalyvio, sudaryto iš pirmiau minėtos šaknies, moteriškoji giminė turėtų būti rekonstruojama taip: urind. vard. *h₁e-h₁ish₂-us-íh₂, kilm. *h₁e-h₁ish₂-us-iéh₂-s, iš ko tikėtinos formos vard. *e.isusī, kilm. *e.isusiās > vard. *eisusī, kilm. *eisusiās. Ši forma galėjo būti analogiškai perdirbta pagal dažnesnes moteriškosios giminės formas su vard. *-ā, kilm. *-ās į vard. *eisusā, kilm. *eisusās. Tačiau tokia keltų (?) forma, tiesiogiai perimta į vakarų germanų kalbą, negalėtų duoti paliudytų rezultatų. Neabejotina, kad pradinis skiemuo monoftongizuotas į vard. *īsusā, kilm. *īsusās. Be to, pietų Bavarijoje tikriausiai reikėtų numatyti tarpinį lotynų-romėnų kalbos etapą: šiame etape kirtis perkeltas į priešpaskutinį skiemenį, dėl to pradinis skiemuo neteko ilgumo, o pokirtinis -s- galiausiai imtas tarti kaip [z]. Atvykę germanai upės vardą greičiausiai išgirdo kaip [ˈisu(ː)za] ir įtraukė į savo kalbą kaip [ˈisu(ː)za]; čia [z] galiausiai patyrė rotacizmą ir, tikėtina, atsirado paliudytoji forma Isura.⁷⁵ Neįmanoma nustatyti, ar dvi paliudytos formos Isara ir Isura yra kokiu nors būdu diachroniškai ir (arba) diatopiškai skirtingi dariniai, ar vis dėlto priklauso tai pačiai kalbai ir tam pačiam laikotarpiui. Pirmasis variantas tikėtinesnis, nes retai pasitaiko, kad vienos kalbėtojų grupės nariai tą pačią upę vadintų arba būtų vadinę skirtingais dariniais iš tos pačios šaknies. Galbūt čia iš tiesų reikia manyti buvus du skirtingus tos pačios šaknies vedinius upės pavadinimus (galbūt sudarytus skirtingu metu ir (arba) iš pradžių žymėjusius skirtingas upės atkarpas), išlikusius iki vėlyvųjų viduramžių, kai įsigalėjo vienas iš jų – būtent Isara.

⁷⁴ Vgl. dazu auch mit weiteren Beispielen Schaffner 1999: 187f. mit Anm. 205; Casaretto 2000: 218.

⁷⁵ Jei šis scenarijus teisingas, Wolf-Armino Reitzensteino 2001/2002 nurodyta galimybė, kad FIN Isura Isura egzistavo jau senovėje, negali būti teisinga. Pagal pirmiau išdėstytą scenarijų tuomet dar reikėtų tikėtis formos *Isusa. Tačiau jei forma Isura iš tiesų taip skambėjo jau senovėje, jos morfologinę sandarą būtų galima aiškinti tik analogija. – Daugiausia būtų galima svarstyti apie antrinį būdvardinį (žemyninės keltų kalbos?) ro/ā vedinį iš kadaise ablautuoto, greičiausiai proterodinamiškai linksniuoto u u kamieno *h₁ēish₂-u-, *h₁ish₂-éu-.

36

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Čia pateiktas Isaro vardo ir su juo susijusių upių vardų etimologinės kilmės tyrimas taip pat turėjo parodyti, kad seniausio mums žinomo upių vardų sluoksnio vardų tikslią kilmę dar galima patikslinti, tačiau kartu vis iškyla ir naujų, iki šiol apleistų ar nepastebėtų problemų.

3. IŠVADOS

Kaip turėjo aiškiai parodyti ankstesni samprotavimai, šiuolaikinė istorinės-lyginamosios kalbotyros forma leidžia gerokai pranokti „klasikinės Senosios Europos tyrimų“ rezultatus.

Iš to, kas išdėstyta, moksliniams tyrimams kyla tolesni klausimai ir uždaviniai:

Ar visi Senosios Europos hidronimijos vardai apskritai priklauso tai pačiai kalbai arba kalbos sluoksniui?

Ar skirtingi to paties upės vardo variantai visada priklauso tam pačiam kalbos sluoksniui?

Jeigu taip, dažnai tenka postuluoti skirtingas pirmykštes formas. Kiekvieną iš šių skirtingų formų būtina tinkamai etimologizuoti, t. y. visiškai paaiškinti ir jos darybą.

Jeigu įrodomai nustatoma, kad tokie vardų variantai ir dubletai nepriklauso tam pačiam kalbos sluoksniui (nors atskirais atvejais tai nustatyti gali būti gana sunku), reikėtų svarstyti, kiek iš tiesų galima kalbėti apie vieningą Senosios Europos hidronimijos nešėjų kalbą: ar „senoji europiečių kalba“ buvo susiskaidžiusi į tarmes? Jei taip, kaip?

Galima būtų kelti ir daugiau klausimų apie minėtas upes bei visą Senosios Europos hidronimiją: ar vėlesnės kalbos Senosios Europos hidronimijos teritorijoje iš tiesų išsivystė iš to kalbos sluoksnio? Ar apskritai galima tai įrodyti?

Kol kas šioje vietoje pakaks tokios apžvalgos ir paskatinimo tolesniems tyrimams.

Baigiant šiuos samprotavimus, dar kartą grįžkime prie straipsnio pradžios: onomastika, nagrinėjanti Senosios Europos hidronimiją ir rimtai kelianti klausimą „Ką reiškia vardai?“, šiais laikais nebegali prasmingai apsieiti be šiuolaikinės indoeuropeistikos metodų ir modelių: ji tiesiog nepasieks jokių reikšmingų naujų mokslinių rezultatų. Pažanga šioje srityje įmanoma tik pasitelkus šiuolaikinę indoeuropeistiką. „Klasikiniuose Senosios Europos tyrimuose“ įprasta ikikarinė indoeuropeistika visais atžvilgiais yra pasenusi ir

Straipsniai / Articles

37

HARALD BICHLM EIER

Per pastaruosius dešimtmečius mažai kas naujo buvo nuveikta, kas būtų sulaukę bendro mokslinio pripažinimo. Be to, jos rezultatai beveik niekada nebuvo grindžiami bent kiek išsamiomis etimologijomis. Todėl vargu ar pavyks išvengti būtinybės iš naujo peržiūrėti visą turimą senosios Europos hidronimijos medžiagą. Tik tada bus galima galutinai įvertinti iki šiol atliktų tyrimų vertę. Juk naujai nagrinėjant medžiagą, žinoma, ims svyruoti ir tariamos tiesos.

Per pastaruosius 50 metų indoeuropeistika nepaprastai pažengė į priekį visose srityse, o senosios Europos hidronimijos tyrimai metodologiniu požiūriu liko tokio lygio, koks buvo anuomet. Atėjo laikas, kad ši perspektyvi onomastikos sritis įveiktų atsilikimą nuo istorinės lyginamosios kalbotyros ir vėl taptų mokslu, kurio rezultatų negalėtų nepaisyti ir indoeuropeistai. Tam, žinoma, reikia, kad būtent šios srities lyderiai būtų pasirengę ir gebėtų perimti šiuolaikinės indoeuropeistikos metodiką ir turinį. Mokslas, kuris nuolat neatsinaujina ir nesivysto, anksčiau ar vėliau pasmerktas tapti nereikšmingas ir (arba) išnykti.

Dar daug ką reikia nuveikti – į šimtus klausimų dar reikia atsakyti.

LITERATURVERZEICHNIS

ACS I–III – Holder Alfred: Alt-celtischer Sprachschatz 1–3. Leipzig: Teubner 1896–1907.

ANB – Altdeutsches Namenbuch. Die Überlieferung der Ortsnamen in Österreich und Südtirol von den Anfängen bis 1200, bearbeitet von Isolde Hausner, Elisabeth Schuster. Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften 1989ff.

Andersen Henning 2009: The Satem Languages of the Indo-European Northwest. First Contacts? – The Indo-European Language Family: Questions about its Status (Journal of Indo-European Studies Monograph Series, No. 55), ed. by Angela Marcantonio. Washington, DC: Institute for the Study of Man 2009, 2: 1–31.

Anreiter Peter 2001: Die vorrömischen Namen Pannoniens (Archaeolingua, Series minor 16). Budapest: Archaeolingua Alapítvány.

Anreiter Peter 2005: Die Schichtung der Tiroler Gewässernamen. – Gewässernamen in Bayern und Österreich. 3. Kolloquium des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung. Regensburg, 27./28. Februar 2004 (Regensburger Studien zur Namenforschung 1), hrsg. von Albrecht Greule, Wolfgang Janka, Michael Prinz. Regensburg: Vulpes 2005, 35–49.

38

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Bach Adolf 1954: Deutsche Namenkunde II. Die deutschen Ortsnamen 2. Heidelberg: Winter.

Bezlaj France 1956–1961: Slovenska vodna imena 1–2. Ljubljana: Slovenska Akademija Znanosti in Umetnosti.

Bichlmeier Harald 2010a: Bairisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46, 2009 [2010], 3–63.

Bichlmeier Harald 2010b: Rōma – Namenkundlich-sprachhistorische Anmerkungen zu einem allgemein bekannten Ortsnamen (Mit einem Exkurs zu Fragen der Chronologie von Lehnwortbeziehungen benachbarter Sprachen am Beispiel von nhd. Haus und seinen Vorformen). – Das Altertum 55, 175–202.

Bichlmeier Harald 2010c: Arelape, Tergolape, Interlaken – Ein Beitrag zur keltischen Fluss- und Ortsnamenschicht im Alpenraum. – Zeitschrift für Historische Sprachforschung 122, 2009 [2010], 254–267.

Bichlmeier Harald 2010d: Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 3: Traun, Raab und Auders. – Österreichische Namenforschung 38, 104–113.

Bichlmeier Harald 2011a: Einige grundsätzliche Überlegungen zum Verhältnis von Indogermanistik und voreinzelsprachlicher resp. alteuropäischer Namenkunde mit einigen Fallbeispielen (Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 1). – Namenkundliche Informationen 95/96, 2009 [2011], 173–208.

Bichlmeier Harald 2011b: Rōma – hydronyme « paléoeuropéen » ou désignation d’une « terre agricole »? Tentative de mise au point et brèves considérations sur d’autres propositions étymologiques plus anciennes. – Nouvelle Revue d’Onomastique 51, 2009 [2011], 69–84.

Bichlmeier Harald 2011c: Bayerisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht: Teil 2: Isar und etymologisch Verwandtes (sowie Addenda zu dem Beitrag in den BONF 46 (2009), 3–63). – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 47, 2010 [2011], 21–31.

Bichlmeier Harald 2011d: Noch einmal zum Ortsnamen Magdeburg. – Namenkundliche Informationen 97, 2010 [2011], 109–132.

Bichlmeier Harald 2011e: Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 2 – Save, Drau, Zöbern. – Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis (Akten der 6. Tagung des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung (ABÖN), Graz, 12.–15.5.2010), hrsgg. von Arne Ziegler, Erika Windberger-Heidenkummer. Berlin: Akademie Verlag, 63–87.

Birnbaum Henrik 1999: Noch einmal zur Dehnstufe im Baltischen und Slawischen und zum sogenannten Winterschen Gesetz. – Florilegium Linguisticum. Festschrift für Wolfgang P. Schmid zum 70. Geburtstag, hrsgg. von Eckhard Eggers, Joachim Becker, Jürgen

Straipsniai / Articles

39

HARALD BICHLMEIER

Udolph, Dieter Weber. Frankfurt a. M. – Berlin – Bern – Bruxelles – New York – Wien: Peter Lang, 25–33.

Blažek Václav 2010: Etymological analysis of toponyms from Ptolemy’s description of Central Europe. – Celts and Slavs in Central and Southeastern Europe. Studia Celto-Slavica III. Proceedings of the III^rd International Colloquium of the Societas Celto-Slavica, Dubrovnik, September 18–20, 2008 (Znanstveni zbornici 2), hrsg. von Brozović Rončević Dunja, Fomin Maxim, Matasović Ranko. Zagreb: Institut za hrvatski jezik i jezikoslovlje 2010, 21–45.

Borchers Ulf 2006: Große Flüsse auf dem Gebiet der Bundesrepublik Deutschland. Supplementband zur Reihe Hydronymia Germaniae (Hydronymia Germaniae, Reihe A, Supplementband) Stuttgart: Steiner.

Casaretto Antje 2000: Korpussprachen und Produktivität: Einige Überlegungen zu den germanischen s-Stämmen. – Historische Sprachforschung 113, 210–238.

Clackson James 2007: Indo-European Linguistics. An Introduction (Cambridge textbooks in linguistics). Cambridge: Cambridge University Press.

Collinge Neville Edgar 1985: The Laws of Indo-European (Amsterdam studies in the theory and history of linguistic science, Serie IV, 35). Amsterdam – Philadelphia: John Benjamins.

Darms Georges 1978: Schwäher und Schwager, Hahn und Huhn. Die Vṛddhi-Ableitung im Germanischen. München: Kitzinger.

Dybo Vladimir 2002: Balto-Slavic Accentology and Winter’s Law. – Studia Linguarum 3, 295–515. Im Internet unter: http://starling.rinet.ru/Texts/winter.pdf (1.6.2009).

EDG – Beekes Robert with the assistance of Lucien van Beek 2010: Etymological Dictionary of Greek (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 10). Leiden – Boston: Brill.

EDHIL – Kloekhorst Alwin. Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 5). Leiden – Boston: Brill, 2008.

EIEC – Encyclopedia of Indo-European Culture, ed. by James P. Mallory, Douglas Q. Adams. London – Chicago: Fitzroy Dearborn, 1997.

ERHSJ I–III – Skok Petar. Etimologijski rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika 1–3. Zagreb: Jugoslavenska Akademija Znanosti i Umjetnosti, 1971–1973.

ESSZI – Snoj Marko. Etimološki slovar slovenskih zemljepisnih imen. Ljubljana: Modrijan, 2009.

EWAIa I–III – Mayrhofer Manfred. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen 1–3. Heidelberg: Winter, 1992–2001.

Fortson Benjamin W. IV 2004: Indo-European Language and Culture – an Introduction (Blackwell textbooks in linguistics 19). Malden – Oxford – Carlton: Blackwell.

40

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Fortson Benjamin W. IV 2009: Indo-European Language and Culture – an Introduction. Second Edition (Blackwell textbooks in linguistics 19). Malden – Oxford – Carlton: Blackwell.

Harðarsson Jón Axel 2011: Um orðið járn í fornnorraenu og forsög þess. – Orð og tunga 13, 93–121.

Harðarsson Jón Axel 2011a: Das Wort für ‚Eisen‘ im Keltischen und Germanischen und die indogermanischen -erno-Bildungen. Handout zum Vortrag auf der Arbeitstagung der Indogermanischen Gesellschaft „Das Nomen im Indogermanischen, Morphologie, Substantiv versus Adjektiv, Kollektivum“, Erlangen, 14.–16. September 2011. (10 S.).

Holzer Georg 2006: Zur relativen Datierung prosodischer Prozesse im Gemeinslawischen und frühen Kroatischen. – Wiener Slawistisches Jahrbuch 51, 2005 [2006], 31–71.

Holzer Georg 2007: Historische Grammatik des Kroatischen. Einleitung und Lautgeschichte der Standardsprache. Frankfurt a. M. – Bern etc.: Peter Lang.

IEW – Pokorny Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1. München: Frankke, 1959.

Kapović Mate 2006: The Development of Proto-Slavic Quantity (from Proto-Slavic to Modern Slavic Languages. – Wiener Slawistisches Jahrbuch 51 (2005 [2006]), 73–111.

Kapović Mate 2008: Uvod u indoeuropsku lingvistiku. Pregled jezika i poredbeno fonologija. Zagreb: Matica hrvatska.

Kapović Mate 2008a: Razvoj hrvatske akcentuacije. – Filologija 51, 1–39. Auch im Internet unter: http://hrcak.srce.hr/

Krahe Hans 1950/51: Alteuropäische Flußnamen [Teil II]. – Beiträge zur Namenforschung 2, 113–131, 217–237.

Krahe Hans 1951/52: Alteuropäische Flußnamen [Teil III]. – Beiträge zur Namenforschung 3, 1–18, 153–170, 225–243.

Krahe Hans 1953: Alteuropäische Flußnamen [Teil IV]. – Beiträge zur Namenforschung 4, 37–53, 105–122, 234–243.

Krahe Hans 1954: Alteuropäische Flußnamen [Teil V]. – Beiträge zur Namenforschung 5, 97–114, 201–220.

Krahe Hans 1955: Alteuropäische Flußnamen [Teil VI]. – Beiträge zur Namenforschung 6, 1–13.

Krahe Hans 1963: Die Struktur der alteuropäischen Hydronymie (Abhandlungen der Geistes- und Sozialwissenschaftlichen Klasse, Akademie der Wissenschaften und der Literatur, Mainz, 1962, 5). Wiesbaden: Steiner (in Kommission).

Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flußnamen. Wiesbaden: Harrassowitz.

Straipsniai / Articles

41

HARALD BICHLMElER

Kranzmayer Eberhard 1956–1958: Ortsnamenbuch von Kärnten 1–2. Klagenfurt: Habelt.

Kranzmayer Eberhard 1997 [1960]: Die Geschichte der Kärntner Sprachgrenze im Lichte der Namen. – Kleine namen kundliche Schriften (1929–1972) anläßlich seines 100. Geburtstages am 15. Mai 1997 gesammelt und herausgegeben von Maria Hornung. Mit einer Einleitung von Ernst Eichler. Wien: Edition Präsens, 1997, 372–382.

Kühebacher Egon 1995: Die Ortsnamen Südtirols und ihre Geschichte 2: Die geschichtlich gewachsenen Namen der Täler, Flüsse, Bäche und Seen (Veröffentlichungen des Landesarchivs 2) Bozen: Athesia.

Kümmel Martin Joachim 2007: Konsonantenwandel. Bausteine zu einer vergleichenden [sic] Typologie des Lautwandels und ihre Konsequenzen für die vergleichende Rekonstruktion. Wiesbaden: Reichert.

Lamberterie Charles de 2007: Comparison and Reconstruction. – Proceedings of the 18th Annual UCLA Indo-European Conference, Los Angeles, November 3–4, 2006, ed. by Karlene Jones-Bley, Martin E. Huld, Volpe A. Della, Miriam Robbins Dexter. Washington, DC: Institute for the Study of Man, 1–27.

Lamprecht Arnošt 1987: Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně.

LbO² – Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von. Lexikon bayerischer Ortsnamen. Herkunft und Bedeutung. Zweite, verb. u. erw. Aufl. München: C. H. Beck, 1991.

LbO³ – Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von. Lexikon bayerischer Ortsnamen. Herkunft und Bedeutung. Oberbayern, Niederbayern, Oberpfalz. München: C. H. Beck, 2006.

Lindeman Fredrik Otto 1997: Introduction to the ‘Laryngeal Theory’ (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 91). Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft.

Lipp I–II – Lipp Reiner. Die indogermanischen einzelsprachlichen Palatale im Indoiranischen 1–2. Heidelberg: Winter, 2009.

LIV – Rix Helmut et al. Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. Wiesbaden: Reichert, 1998.

LIV² – Rix Helmut et al. Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. Zweite, verb. u. erw. Aufl., Wiesbaden: Reichert, 2001.

Luraghi Silvia 2009: The origin of the feminine gender in PIE. An old problem in a new perspective. – Grammatical Change in Indo-European Languages. Papers presented at the Workshop on Indo-European Linguistics at the XVIIIth International Conference on Historical Linguistics, Montreal 2007, ed. by Vít Bubenik, John Hewson, Sarah Rose. Amsterdam – Philadelphia: John Benjamins, 3–13.

Mallory James P., Adams Douglas Q. 2006: The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford: Oxford University Press.

42

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

M a t a s o v i ć R a n k o 1992 [2010]: Kratka poredb enopovijesna gramatika latinskoga jezika. Zagreb: Matica hrvatska.

M a t a s o v i ć R a n k o 1996: A Reexamination of Winter’s Law in Baltic and Slavic. – Lingua Posnaniensis 37, 1995 [1996], 57–70.

M a t a s o v i ć R a n k o 2007: On the accentuation of the earliest Latin and Romance loanwords in Slavic. – Tones and Theories: Proceedings of the International Workshop on Balto-Slavic Accentology, Zagreb, 1–3 July 2005, ed. by Mate Kapović, Ranko Matasović. Zagreb: Institut za hrvatski jezik i jezikoslovlje 2007, 105–119.

M a t a s o v i ć R a n k o 2008: Poredb enopovijesna gramatika hrvatskoga jezika. Zagreb: Matica hrvatska.

M a y e r A n t o n 1957–1959: Die Sprache der alten Illyrier 1–2. Wien: Rohrer in Kommission.

M a y r h o f e r M a n f r e d 1981: Nach hundert Jahren. Ferdinand de Saussures Frühwerk und seine Rezeption durch die heutige Indogermanistik. Mit einem Beitrag von Ronald Zwanziger (Sitzungsberichte der Heidelberger Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-Historische Klasse 1981,8). Heidelberg: Winter.

M a y r h o f e r M a n f r e d 1986: Indogermanische Grammatik I/2 (Indogermanische Bibliothek: Reihe 1, Lehr- und Handbücher: Indogermanische Grammatik Bd. 1). Heidelberg: Winter.

M a y r h o f e r M a n f r e d 2005: Die Fortsetzung der indogermanischen Laryngale im Indo-Iranischen (Sitzungsberichte der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-Historische Klasse 730). Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2000: Indogermanische Sprachwissenschaft 7., völlig neu bearb. Aufl. der früheren Darst. von Hans Krahe. Unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2002: Indogermanische Sprachwissenschaft 8., überarb. u. erg. Aufl. unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2010: Indogermanische Sprachwissenschaft 9., durchges. u. erg. Aufl. unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i s e r G e r h a r d 1998: Historische Laut- und Formenlehre der lateinischen Sprache. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

M ü l l e r S t e f a n 2007: Zum Germanischen aus laryngaltheoretischer Sicht. Mit einer Einführung in die Grundlagen der Laryngaltheorie. Berlin – New York: de Gruyter.

NIL – Wodtko Dagmar S., Irslinger Britta, Schneider Carolin. Nomina im Indogermanischen Lexikon. Heidelberg: Winter, 2008.

Straipsniai / Articles

43

HARALD BICHlMEIER

Nussbaum Alan R. 2009: Genitivia. Vortrag auf der 28th East Coast Indo-European Conference, University of Island, Reykjavík, 10.–14. Juni 2009.

Olander Thomas 2009: Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin – New York: de Gruyter.

Pape Wilhelm 1911: Handwörterbuch der griechischen Sprache 3, neu bearb. von Gustav Eduard Benseler. Braunschweig: Vieweg, 1911.

Peters Martin 1980: Untersuchungen zur Vertretung der indogermanischen Laryngale im Griechischen (Österreichische Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-historische Klasse, Sitzungsberichte, Bd. 377; Veröffentlichungen der Kommission für Linguistik und Kommunikationsforschung, Heft 8). Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften.

Petit Daniel 2010: Untersuchungen zu den baltischen Sprachen (Brill’s Studies in Indo-European Languages & Linguistics 4). Leiden – Boston: Brill.

Pokorny Julius 1914: Herkunft und Etymologie des Wortes Eisen. – Kuhns Zeitschrift 46, 292–294.

Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von 2001/2002: Iovisura. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 38–39, 43–46.

Ringe Don 2006: A Linguistic History of English 1. Oxford: Oxford University Press.

Risch Ernst 1974: Wortbildung der homerischen Sprache. Berlin – New York: de Gruyter.

Rix Helmut 1976: Historische Grammatik des Griechischen: Laut- und Formenlehre. 2. korr. Aufl. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Rix Helmut 1992: Historische Grammatik des Griechischen: Laut- und Formenlehre. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Schaffner Stefan 1999: Die Götternamen des Zweiten Merseburger Zauberspruchs. – Die Sprache 41, 153–205.

Schmid Wolfgang P. 1979: Urheimat und Ausbreitung der Slawen. – Zeitschrift für Ostforschung 28, 405–415 [wieder abgedruckt in Schmid 1994: 254–264].

Schmid Wolfgang P. 1986: Zur Dehnstufe im Baltischen und Slawischen. – Festschrift für Herbert Bräuer zum 65. Geburtstag am 14. April 1986. hrsgg. von Reinhold Olesch, Hans Rothe. Köln etc.: Böhlau, 457–466 [wieder abgedruckt in Schmid 1994: 358–367].

Schmid Wolfgang P. 1994: Linguisticæ Scientiæ Collectanea. Ausgewählte Schriften von Wolfgang P. Schmid anläßlich seines 65. Geburtstages herausgegeben von J. Becker, E. Eggers, J. Udolph und D. Weber. Berlin – New York: de Gruyter.

Schmid Wolfgang P. 1998: Methodische Bemerkungen zur Klassifikation: Alteuropäisch. – Onomastica Slavogermanica 23, 21–28.

Schramm Gottfried 1981: Eroberer und Eingesessene. Geographische Lehnnamen als Zeugen der Geschichte Südosteuropas im ersten Jahrtausend. Stuttgart: Hiersemann.

44

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

S c h r i j v e r P e t e r 1991: The Reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Latin. Amsterdam/Atlanta GA: Rodopi.

S n y d e r W i l l i a m H. 1964: Die rechten Nebenflüsse der Donau von der Quelle bis zur Einmündung des Inn (Hydronymia Germaniae, Reihe A, Lieferung 3). Wiesbaden: Steiner.

S n y d e r W i l l i a m H. 1965: Zur ältesten Namenschicht der rechten Nebenflüsse der Donau (von der Quelle bis zur Einmündung des Inns). – Beiträge zur Namenforschung 16, 176–203.

S n y d e r W i l l i a m H. 1966: Zur ältesten Namenschicht der rechten Nebenflüsse der Donau: Die zusammengesetzten Namen. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 1, 43–66.

S n y d e r W i l l i a m H. 1967: Zum Zeugnis der Flußnamen für die Vor- und Frühgeschichte. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 2, 146–164.

SSS I–VIII – Słownik starożytności słowiańskich 1–8. Wrocław etc.: Ossolineum, 1961–1996.

S z e m e r é n y i O s w a l d 1990: Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

T o p o r o v V l a d i m i r N., T r u b a č e v O l e g N. 1962: Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprov’ja. Moskva: Izdatel’stvo Akademii nauk SSSR.

T o v a r A n t o n i o 1977: Krahes alteuropäische Hydronymie und die westindogermanischen Sprachen. – Sitzungsberichte der Heidelberger Akademie der Wissenschaften. Philosophisch-historische Klasse, 1977, 2. Heidelberg: Winter.

U d o l p h J ü r g e n 1979: Studien zu slavischen Gewässernamen und Gewässerbezeichnungen. Ein Beitrag zur Frage nach der Urheimat der Slaven (Beiträge zur Namenforschung Beiheft 17). Heidelberg: Winter.

U d o l p h J ü r g e n 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie (Beiträge zur Namenforschung Beiheft 31). Heidelberg: Winter.

U d o l p h J ü r g e n 1997: Alteuropäische Hydronymie und urslavische Gewässernamen. – Onomastica 42, 21–70.

U d o l p h J ü r g e n 2007: Alteuropa in Kroatien: Der Name der Sava/Save. – Folia Onomastica Croatica 12–13, 2003–2004 [2007], 523–548.

U d o l p h J ü r g e n 2011: Alteuropa, Iller, Alster, Elster und aléti. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 161–176.

W a t k i n s C a l v e r t 2000: The American Heritage Dictionary of Indo-European Roots. Boston: Houghton Mifflin.

W i e s i n g e r P e t e r 1985: Probleme der bairischen Frühzeit in Niederösterreich aus namenkundlicher Sicht. – Die Bayern und ihre Nachbarn. Teil 1. Berichte des Symposions der Kommission für Frühmittelalterforschung 25. bis 28. Oktober 1982, Stift Zwettl, Niederösterreich

Straipsniai / Articles

45

HARALD BICH LMEIER

sterreich, hrsg. von Herwig Wolfram, Andreas Schwarcz. Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften, 321–367 sowie 7 Karten unpaginiert im Anhang.

W i e s i n g e r P e t e r 1990: Antik-romanische Kontinuitäten im Donauraum von Ober- und Niederösterreich am Beispiel der Gewässer-, Berg- und Siedlungsnamen. – Typen der Ethnogenese unter besonderer Berücksichtigung der Bayern. Teil 1. Berichte des Symposions der Kommission für Frühmittelalterforschung 27. bis 30. Oktober 1986, Stift Zwettl, Niederösterreich, hrsg. von Herwig Wolfram, Walther Pohl. Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften, 261–326 sowie 2 Karten unpaginiert im Anhang.

WRG I–V: Wörterbuch der russischen Gewässernamen 1–5, zusammengestellt von A. Kernd’l, R. Richardt und W. Eisold unter Leitung von Max Vasmer. Wiesbaden: Harrassowitz 1961–1969.

Y o u n g S t e p h e n 2008: Winter’s law and etymologies, with special reference to Lithuanian. – Baltistica 43, 201–218.

Z i e g l e r S a b i n e 2001: Altirisch iáru, das „flinke“ Eichhörnchen. – Novalis Indogermanica. Festschrift für Günter Neumann zum 80. Geburtstag, hrsg. von Matthias Fritz, Susanne Zeilfelder. Graz: Leykam, 587–590.

Kai kurios senosios Europos hidronimijos problemos šiuolaikinės indoeuropeistikos žvilgsniu: naujo požiūrio į šiuos dalykus ginamoji kalba

S A N T R A U K A

Vandenvardžių, priklausančių „senajai Europos hidronimijai“, etimologija nuo Hanso Krahe’s padėtų pagrindų tiriama remiantis vis ta pačia metodika. Etimologijai tirti naudojama istorinės-lyginamosios kalbotyros ar indoeuropeistikos forma atspindi padėtį, buvusią prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Per pastaruosius 50 metų indoeuropeistikos mokslas visose sferose smarkiai pažengė į priekį, o senosios Europos hidronimijos tyrimo metodika liko tokia pati kaip anuomet. Atėjo laikas šiai perspektyviai onomastikos sričiai įveikti atsilikimą nuo istorinės-lyginamosios kalbotyros ir vėl tapti mokslu, kurio rezultatų neapeitų ir indoeuropeistai. Šitai, suprantama, iš ryškiausių „senosios europeistikos“ atstovų reikalauja pasirengimo ir sugebėjimų perimti šiuolaikinės indoeuropeistikos metodus bei turinį. Mokslas, kuris nuolatos neatsinaujina ir netobulėja, anksčiau ar vėliau bus pasmerktas tapti nereikšmingu ir mirti.

Šiame straipsnyje remiantis upių vardų Save, Drau bei Isar ir su jais susijusių vardų pavyzdžiu parodoma, kokios „senosios Europos hidronimijos“ tyrėjų mokslinės išvados dėl minėto atsilikimo tebėra nepastebėtos.

46

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge

Kažin ar nors kartą iki šiol „senosios europeistikos“ išvados rėmėsi ir kiek išsamesnėmis etimologijomis, kaip tai įprasta indoeuropeistikai, todėl vargu ar bus galima išvengti naujo visos turimos senosios Europos hidronimijos medžiagos tyrimo. Tik tuomet ligšiolinių tyrimų reikšmė galės būti galutinai įvertinta, nes remiantis nauju medžiagos traktavimu, žinoma, bus suabejota ir tariamomis tiesomis.

Įteikta 2011 m. gruodžio 19 d.

HARALD BICH LMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Orientalisches Institut

Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft

Heinrich-und-Thomas-Mann-Str. 26, 06108 Halle (Saale)

[email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften

Arbeitsstelle Jena

Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen

Zwätzengasse 12, 07743 Jena

[email protected]

Straipsniai / Articles

47