HARALD BICH LMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig

Mainzer Akademie der Wissenschaften und der Literatur

Mokslinių tyrimų kryptys: indoeuropeistika, onomastika (vietovardžiai ir vandenvardžiai), iranistika (sintaksė).

Rolandas Kregždys

BALTŲ MITOLOGEMŲ ETIMOLOGIJOS ŽODYNAS I: KRISTBURGO SUTARTIS

Mokslo monografija

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 624 S. ISBN 978-9955-868-50-7

Šioje monografijoje (iš tiesų lieka neaišku, kodėl knyga vadinama žodynas „žodynu“, juolab kad paantraštėje ji apibūdinama kaip „mokslo monografija“) skaitytojui pateikiama įspūdinga autoriaus žinių apie baltų mitologijos atskirus aspektus apžvalga. Autorius siekia etimologiškai ištirti baltų mitologemas. Rolandas Kregždys mitologemomis – dar ne itin paplitusiu terminu – vadina sakralinę konotaciją turinčius žodžius. Praktine savo veikalo reikšme jis laiko baltų archimitologinių motyvų ir sampratų rekonstrukciją (p. 14, 507). Šio pirmojo tomo, po kurio, regis, turės pasirodyti dar bent vienas, tyrimų pagrindas – su tuo susijusi faktografinė informacija (ypač plačiąja prasme suprantama vardų medžiaga), kurią pateikia 1249 m. vasario 2 d. Vokiečių ordino ir prūsų genčių sudaryta Kristburgo taikos sutartis. Ši pirmiausia onomastinė medžiaga, taip pat joje atsispindintys vakarų baltų genčių mitologiniai vaizdiniai įtraukiami į platesnį baltų kontekstą ir toliau lyginami su duomenimis, randamais Tacito Germania, Orozijaus Historiae adversum paganos ar vėlesniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, Petro Dusburgiečio Chronicon terrae Prussiae ir dar vėlesniuose veikaluose, pavyzdžiui, Grunau. Šie rezultatai išsamiai ir plačiai siejami visų pirma su atitinka-

Recenzijos / Reviews

207

HARALD BICHILMEIER

panašūs reiškiniai lyginami su reiškiniais tarp germanų, italikų ir kitų tautų (ypač graikų ir indų). Tikslas visuomet yra ir išlaisvinti požiūrį į (vakarų) baltų padėtį nuo, autoriaus manymu, tiriant tuos reiškinius vis dar juntamos, iš dalies nuolaidžiaujančios perspektyvos. Jam tai neabejotinai pavyksta. Jis aiškiai parodo, kad visi mitologijos reiškiniai galiausiai yra indoeuropietiškas paveldas, kurį galima aptikti ir tarp germanų, italikų ir kt.

Po lietuviškos (p. 9 ir t.) ir angliškos (p. 11 ir t.) pratarmės bei įvado (p. 13–49), kuriame aptariamas tyrimo objektas, jam tirti taikytini metodai ir aiškinamos įvairios sąvokos, pagrindinė knygos dalis suskirstyta į keturis skyrius. I skyriuje pateikiama 1249 m. Christburgo sutarties faksimilė, lotyniško teksto transkripcija ir vertimas į lietuvių kalbą (p. 50–72). II skyrius skirtas teonimo Curche aiškinimui (p. 73–155). III skyriuje nagrinėjami hieronimai Tulissones ir Ligaschones (p. 156–229). IV skyrius skirtas saulės ir mėnulio kulto atspindžiams baltų, slavų ir kitų indoeuropiečių tautų liaudies mitologijoje (p. 230–500). Visiems šiems skyriams bendra tai, kad pavadinime įvardyta tema iš tiesų tėra atspirties taškas kur kas platesniems tyrimams.

Knygą užbaigia santraukos lietuvių (p. 500–505) ir anglų kalbomis (p. 506–526), taip pat keli rodyklių ir indeksų sąrašai (p. 527–623). Iš jų literatūros sąrašas (p. 527–579) išsiskiria gausa ir rodo, kaip plačiai autorius pasirengė rašydamas knygą. Tačiau šis literatūros sąrašas taip pat leidžia suprasti, kad autoriui, regis, ne visose srityse buvo prieinama arba žinoma visa reikiama literatūra. Vis dėlto, atsižvelgiant į platų tyrimo užmojį, tai nestebina, o išsamumo vargu ar įmanoma pasiekti: nagrinėjama baltų, slavų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorinė lyginamoji kalbotyra, mitologija, tautosaka, istorija ir kt.

Naujesnės literatūros stoka ir tam tikras nepažinumas su indų ir iranėnų mokslo tradicijomis ypač ryškūs: čia visiškai nėra Jan Gonda darbų, o Paul Thieme ir Michael Witzel darbais remiamasi tik išimtiniais atvejais. Taip pat visiškai trūksta Thomas Oberlies darbų apie vedų kalbą ir Jean Kellens bei Éric Pirart darbų apie avestos kalbą, o iš Martin L. West paminėtas tik vienas veikalas. Neįprasta tai, kad KEWA cituojamas kaip „EWA I–III“, o EWA – kaip „EWA I_a–III_a“ (p. 529 ir passim). Apskritai nurodytoje temų srityje trūksta didžiosios dalies naujesnės literatūros vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.

208

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Rolandas Kregždys

Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis

Tai nebūtinai reiškia, kad atsižvelgus į šiuos darbus būtų padarytos kitokios išvados, tačiau, turint omenyje, kad kitur pateikiamas itin išsamus sąrašas, kuriame išvardyta daugiau kaip 1500 veikalų, jų stoka vis dėlto yra trūkumas.

Taip pat pažymėtina, kad Kregždys, transkribuodamas senąją indų kalbą, vartoja dešimtmečius nebeįprastą ženklą <ç> vietoj šiandien įprasto <ś>.

Didžiausias knygos privalumas neabejotinai yra aptiktų mitologinių sąsajų analizė. Jos vaizdžiai pateikiamos daugybėje gana glaustų schemų, tačiau dėl jų glaustumo skaitytojui kartais tenka nemažai analitinio darbo.

Įvairiose ištraukose, skirtose etimologijai siaurąja prasme, ypač pabrėžtinas kruopštumas, kuriuo Kregždys išvardija ir aptaria ankstesnius siūlymus: tokia atitinkamos mokslo istorijos apžvalga yra pavyzdinė. Tas pat pasakytina ir apie mitologijos bei tautosakos literatūros (ypač baltų ir slavų) analizę.

Vis dėlto kiek problemiškas jo požiūris į etimologijos metodus apskritai. Kadangi tiriami žodžiai priklauso plačiąja prasme sakralinei sričiai, kurioje dažnai galima aptikti ir tabu nulemtų žodinės medžiagos iškraipymų, Kregždys mano, kad, pavyzdžiui, metatezės (fonemų ar ištisų skiemenų), (nereguliarios) sinkopės ir panašūs reiškiniai iš esmės turėtų būti įtraukiami į analizę nuo pat pradžių. Tačiau iš tiesų tokie garsų raidos procesai, kurių neapima nuo jaunojo gramatikų laikų indoeuropeistikoje visuotinai įsigalėjusi garsų dėsnių ir jų išimčių nebuvimo prielaida, turėtų būti laikomi paskutine priemone etimologijoms nustatyti. Priešingu atveju vėl grįžtama į ankstyvąjį XIX a. šio mokslo laikotarpį, kai (žiūrint iš šiandienos perspektyvos) beveik viskas buvo įmanoma.

Todėl pirmiausia reikėtų rinktis etimologinį aiškinimą, leidžiantį pasiekti prasmingą rezultatą be tokių papildomų prielaidų. Tačiau mitologijos, tautosakos ir etimologijos sąlyčio sritis man ir taip atrodo gana pavojinga, nes čia lengva patekti į loginio rato spąstus: gali nutikti taip, kad koks nors papročio elementas ar pan. lemia, jog su juo susijęs dievavardis ar pan. etimologiškai aiškinamas tam tikru būdu, o iš to galiausiai vėl daroma išvada, kad atitinkamas paprotys kilo iš dievavardžio ir t. t.

Recenzijos / Reviews

209

HARALD BICHLMEIER

Šioje knygoje toks atvejis pasitaiko, pavyzdžiui, Ligaschones pavadinime, kuris kildinamas iš prūs. *gali-šōnīs „mirusiųjų kunigas“ (p. 221 ir toliau, 503, 523). Tačiau tai įmanoma tik darant prielaidą, kad įvyko savaime nemotyvuota pirmojo sando metatezė ir kartu semantinis jo poslinkis, kuris kitur nepaliudytas: sen. prūs. galininkas gallan, vardininkas *galis, -as, kaip ir liet. gãlas, latv. gals, pirmiausia reiškia „pabaiga, kraštas“, o tik vėliau – „mirtis“, bet niekada ne „mirusysis“. Čia jau susiduriama su tam tikromis tikėtinumo ribomis. Galiausiai tas pats pasakytina ir apie Tulissones < *d/tulinōsīs „sielų valdovas“ (p. 218 ir toliau, 503, 523).

Kitas pavyzdys – teonimo Curche etimologizavimas (plg. taip pat PKEŽ² 491–493). Jis interpretuojamas kaip /Kurkē/ < apreus. *Kurkis/-īs/-as „galvijų dievas“ ir kildinamas iš baltų prokalbės(?) *Kur-va-ka- „tas, kuriam priklauso galvijai“ (p. 108 ir toliau, 502, 522). Kamieninė forma *kur-v- aiškinama kaip tarmės forma, galbūt atsiradusi dėl tam tikros regresinės asimiliacijos iš iš tikrųjų lauktinos *kar-v-. Vidurinis *-va- esą išnykęs. Šiuo klausimu reikia pažymėti štai ką: vidurinio *-va- išnykimui Kregždys nepateikia tikrų paralelių, nes visuose jo pavyzdžiuose garsas išnyksta kitokioje garsinėje aplinkoje, nei yra šiame žodyje. Teigti, kad *kur-v- (prūsų curwis „jautis“; plg. taip pat PKEŽ² 497–499) yra antrinė tarmės ar ekspresyvioji forma, nėra būtina; ją taip pat galima kildinti iš indoeuropiečių prokalbės *k̑r̥h₂-uo- „raguotas, su ragais“, kaip ir valų carw „elnias“ (Nussbaum 1986, 8). Kadangi minėtosios vidurinio skiemens sinkopės negalima galutinai įrodyti, teonimo pagrindu galiausiai būtų galima laikyti ir indoeuropiečių prokalbės *k̑r̥h₂-ko- > baltų prokalbės *kurka- „raguotas, su ragais“ darinį.

Šių dviejų pavyzdžių turėtų pakakti. Išsamiai aptariant tokią plačios apimties knygą kaip ši, būtų galima pateikti ir daugiau pastabų (ypač apie atskiras etimologijas), tačiau tai nekeistų esminio vertinimo: Kregždžiui pavyko parengti išties nuodugnią ir pamatinę šios srities apžvalgą. Įspūdinga įvairiausių mokslo sričių duomenų gausa, plačiai pasitelkti ankstesni šios temos tyrimai. Dėstymas aiškus ir gerai struktūruotas. Ne kiekvienas (indoeuropeistas) norės pritarti visiems Kregždžio etimologiniams aiškinimams, nes iš anksto tam tikru mastu atsisakoma garso dėsnių išimčių nebuvimo prielaidos. Atsižvelgiant į kitus pateiktus rezultatus, tai nėra taip svarbu, jei tik dėl to kur nors nebuvo padaryta pirmiau minėto pobūdžio loginio rato klaida. Autoriui linkėtina sėkmės toliau plėtojant šį milžinišką projektą, o skaitytojui – kad jis būtų netrukus užbaigtas, ir galbūt taip pat – kad ši vertinga tirti visuma būtų trumpai pristatyta tikru žodyno pobūdį atitinkančiame leidinyje.

210

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Rolandas Kre gždys

Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis

LITERATŪRA

EWA – Mayrhofer Manfred. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen. 3 t. Heidelberg: Winter, 1992–2001.

KEWA – Mayrhofer Manfred. Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen. 3 t. Heidelberg: Winter, 1956–1976.

Nussbaum Alan Jeffrey 1986: Head and horn in Indo-European. (Untersuchungen zur indogermanischen Sprach- und Kulturwissenschaft 2) Berlin – New York: de Gruyter.

PKEŽ² – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013.

Pateikta 2014 m. balandžio 5 d.

HARALD BICH LMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Orientalisches Institut: Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft

Heinrich-und-Thomas-Mann-Str. 26, 06108 Halle (Saale)

[email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig

Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen

Zwätzengasse 12, 07743 Jena

[email protected]

Mainzer Akademie der Wissenschaften und der Literatur

Digitales Familiennamenbuch Deutschlands

Geschwister-Scholl-Str. 2, 55131 Mainz

[email protected]

Recenzijos / Reviews

211