OJĀRS BUŠS

Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas

Mokslinių tyrimų kryptys: latvių onomastika, bendroji teorinė onomastika, leksikologija.

RENĀTE SILIŅA-PĪŅĶE

Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas

Mokslinių tyrimų kryptys: latvių istorinė onomastika, istorinė leksikografija, latvių istorinis žodynas, vokiečių ir latvių kalbų kontaktai.

XVII A. BĒRZAUNĖS PILIES SRITIES ŽEMĖLAPIS IR BALTIŠKOJI HIDRONIMIJA¹

XVII a. Berzaunės pilies apylinkės žemėlapis ir baltų hidronimija

ANOTACIJA

Pirmasis išsamus Latvijos toponimų rinkinys susijęs su XVII a. Švedijos (jai priklausė šiaurinė Latvijos dalis) ūkine veikla. Šios veiklos rezultatai yra (1) žemės revizijos protokolai, kuriuose pateikiama daug latviškų gyvenviečių pavadinimų, ir (2) matavimo žemėlapiai, kuriuose įrašyta gana daug latviškų vandenvardžių ir dirbamo lauko pavadinimų.

Die Karte des Schlossgebiets Bērzaune (entstanden um 1680–1685) zeigt mehr als 70 Hydronyme. Die etymologische Analyse zeigt: die meisten von ihnen sind Namen baltischer (lettischer) Herkunft, z. B. die Flussnamen Ackman ups (= *Akmen̦upe), Roabesche

¹ Straipsnis parengtas vykdant projektą „Studies of the Latvian language in the context of 21st century science” pagal Valstybinę mokslinių tyrimų programą „Lettonics: history of Latvia, languages, culture and values”.

Straipsniai / Articles

101

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PIN̦K̦E

ups (= *Robežupe). Ežero vardas Plaxen Siö (dabar Plaksis arba Plaksnis) galėtų būti suprantamas kaip onomatopėjinės kilmės vardas. Upės vardas Plising Rīvus gali būti kildinamas iš latvių šaknies plīs-/plēš- „laužti; plėšti“. Hidronimai, kilę iš kamieno Sau- (Savins ups, Sawitz Lacus, dabar Savīte, Savītes ezers), nors iš pirmo žvilgsnio panašūs į indoeuropietiškus hidronimus ir indoeuropietišką šaknį *sh₂eu- „pilti, lyti“, greičiau yra finų kilmės, plg. estų sau, savi „molis, dumblas“. Panašiai skambančių vardų su Sāv- (dabar Savīte, Sāvienas ezers) etimonas tikriausiai yra latvių tarmiškas žodis sāva „randas“.

RAKTAŽODŽIAI: onomastika, hidronimija, XVII amžius, pilies apygardų žemėlapiai, Livonija.

ANOTACIJA

Pirmasis gausus senųjų Latvijos toponimų rinkinys susijęs su Švedijos ekonomine veikla XVII amžiuje, kai šiaurinė Latvijos dalis priklausė šiai šaliai. Šios veiklos rezultatai – žemės revizijos medžiaga, kurioje užfiksuota daug latviškų oikonimų, taip pat valdų mažinimui skirti matininkų žemėlapiai, kuriuose gausu latviškų hidronimų ir mikrotoponimų.

The map of the Bērzaūne castle district (apr. 1680–1685) contains more than 70 hydronyms. Their etymological research shows that most of them are names of Baltic (Latvian) origin, e.g., the river names Ackman ups (=*Akm eņūpe), Roabesche ups (=*Robežupe). The lake name Plaxen Siö (now Plaksis or Plaksnis) is most likely to be treated as a name of onomatopoetic origin. The river name Plising Rīvus could be derived from the Latvian stem plīs-/plēš- ‘to break, to tear’. The hydronyms derived from the stem Sau- (Savins ups, Sawitz Lacus, now Savīte, Savītes ezers), although seemingly compare with the Indo-European hydronyms originating from the root ide. *sh₂eų- ‘to pour, to rain’, are most likely the names of Finno-Ugric origin, cf. Estonian sau, savi ‘clay’. Similar names with -ā- (now Savīte, Sāvienas ezers) are probably an etymon of the Latvian dialect word sāva ‘scar’.

RAKTAŽODŽIAI: onomastika, hidronimija, XVII amžius, pilies apygardų žemėlapiai, Livonija.

Baltų hidronimų tyrimai dar toli gražu nėra išsamūs. Daugelis baltų hidronimų vis dar neturi priimtinų kilmės aiškinimų ir aiškaus etnolingvistinio konteksto. Ypač daug neišspręstų mįslių liko latvių hidronimų etimologijoje. Šios neišspręstos etimologinės problemos taip pat yra viena iš priežasčių,

102

Acta Linguistica Lithuanica LXX XIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

kodėl etimologinis Latvijos hidronimų žodynas dar nepasirodė ir artimiausioje ateityje, tikėtina, taip pat nepasirodys. Hidronimų korpuso plėtimas tebėra vienas iš tyrimų uždavinių. Šis uždavinys nėra nei paprastas, nei lengvai aprėpiamas, nes, ypač Latvijos valstybiniame istorijos archyve (Latvijas Valsts vēstures arhīvs), neskelbtuose dokumentuose iki šiol slypi nežinomi upių ir ežerų vardai. Šis straipsnis siekia dviejų tikslų: (1) įtraukti į lingvistinę ir onomastinę diskusiją kai kuriuos senus, šiandien pamirštus hidronimus; (2) išanalizuoti kai kurių žinomų ir mažiau žinomų hidronimų kilmę.

Pirmasis intensyvaus toponimų užrašinėjimo laikotarpis Latvijoje susijęs su Švedijos karalystės ekonominiais interesais (žr. 1 pav.). XVII a. pabaigoje šiaurinėje Latvijoje (latv. Vidzeme²), kuri nuo 1629 m. oficialiai priklausė Švedijai, buvo vykdoma vadinamoji valdų redukcija. Daugybė gyvenviečių, laukų ir vandenvardžių paliudyti jau senesniuose istoriniuose šaltiniuose, ypač pradedant XIII a., tačiau XVII a. šie užrašai pasiekė naują kiekybinį ir kokybinį lygį. Siekiant sureguliuoti mokesčių mokėjimą naujai įgytose teritorijose, reikėjo informacijos apie žemes ir gyventojus. Todėl buvo atlikta žemės revizija, vadinamoji švediškoji valstiečių ūkių revizija, kurios protokoluose paliudyta daugybė gyvenviečių vardų. Revizijos buvo organizuojamos kelis kartus: pirmoji – dar per Lenkijos ir Švedijos karą 1601 m. (paskelbė Švābe 1933), vėliau – 1617, 1624 ir 1630 m., išsamiausia – 1638 m. (paskelbė Dunsdorfs 1938, 1940, 1941), taip pat dar kartą 1688 m. Tačiau planuojamai valdų redukcijai reikėjo tikslių įvairių Livonijos regionų žemėlapių. XVII a. švedų kartografai buvo vieni geriausių Europoje. 49 švedų matininkai 1681–1684 ir 1687–1696 m. išmatavo visą švediškąją Livoniją (Vidžemes kartes 1996: 7). Taip buvo sudaryta daugybė atskirų valdų žemėlapių, kurie vėliau buvo sujungti į vadinamuosius penktadalio žemėlapius – pilies apygardų žemėlapius, sudarytus 1:48.000 arba 1:57.600 masteliu. Dabartinės Latvijos teritorijoje yra daugiau kaip dvidešimt tokių pilies apygardų žemėlapių, pavyzdžiui, Cėsio (vok. Wenden), Koknesės (vok. Kokenhusen), Mālpilio (vok. Lemburg), Raunos (vok.

² Vokiškai dar vadinama latviškąja Livonija arba Pietų Livonija, priešingai nei šiauriau esanti estų Livonija.

Straipsniai / Articles

103

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PIŅĶE

1 PAV. Rytų Baltija XVII amžiuje. http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Sw_BalticPr_17cen.jpg

Ronneburg), Suntaži (vok. Sunzel) ir Madliena (vok. Sissegall) ir kt. Toponomastams šie žemėlapiai, ypač dėl juose pažymėtų hidronimų ir kai kurių mikrotoponimų, yra labai svarbūs.

Šie dvarų apylinkių žemėlapiai saugomi Latvijos valstybiniame istorijos archyve (latv. Latvijas Valsts vēstures arhīvs, LVVA fondas 7404, apyrašas 3, bylos 1–30). Kai kuriuos iš jų Australijoje publikavo ir išanalizavo į emigraciją pasitraukęs latvių istorikas Edgars Dunsdorfs (Dunsdorfs 1974). Jau jis, nors ir

104

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

nebūdamas kalbininkas, suprato, kokie svarbūs šie žemėlapiai hidronimijos tyrimams: „Vardų tyrinėtojams žemėlapių hidronimija turėtų būti įdomi, nes ji dažnai skiriasi nuo dabartinių vardų“ (Dunsdorfs 1974: 8). Nuo šio pasisakymo praėjo daugiau kaip keturiasdešimt metų, ir tik pastaraisiais metais pradėta – kol kas gana kukli – lingvistinė šių žemėlapių analizė.

Prie šių žemėlapių priskirtinas ir maždaug 1500 km² ploto Bērzaunės dvaro apylinkių žemėlapis. Dvaro apylinkės yra rytinėje Livonijoje ir apima Vidžemės sėlų tarmių arealą³ (žr. 2 pav.). Kaip matyti iš žemėlapio, čia gausu upių ir ežerų. Iš viso pažymėta 70 hidronimų⁴ – ežerų vardų yra šiek tiek daugiau negu upių vardų. Maždaug 15 užrašytų hidronimų nežinoma nei iš dabartinių, nei iš kitų istorinių šaltinių. Atitinkamų dabartinių hidrografinių objektų nustatyti atrodo neįmanoma arba įmanoma nebent hipotetiškai. Šiuo metu nežinomi upių vardai: Ackman ups, anting aus, Baben ups, mellonetz, Monke uppe, Mudsa Rīvus, Plising Rīvus, Roabesche ups; nežinomi ežerų vardai – Ines Siö, In Siö, Karps Siö, Kati Siö, Lodatz, Paslois, Siogos. Dešimties šiame žemėlapyje pažymėtų ežerų vardai skiriasi nuo dabartinių (arba bent jau nuo dabartinių oficialiųjų) pavadinimų, pvz., Asening (dabar Pudulu ezers), Berſen Siö (dabar Salu ezers, sinonimas taip pat Bērzaunes ezers), Damis Siö (dabar Šumānu ezers), Nygast Siö (Lauteres ezers), Malz Siö (Grīvu ezers), Plaxen Siö (Rāceņu ezers, sinonimas taip pat Plaksis), Sawitz Lacus (Kaņepēnu ezers, sinonimas taip pat Savītes ezers), Syles Siö (Stirnezers), Wesonitz Siö (Kalsnavas ezers).

Atrodo, kad kai kurie minėti (kaip ir keli kiti žemėlapyje užrašyti) hidronimai yra finų, galbūt lyvių ar estų, kilmės, pvz., Kuja (plg. Laansalu 2014), Mudsa Rīvus. Tačiau dauguma hidronimų yra baltų, pirmiausia latvių, kilmės. Kartais ryšys su latvių apeliatyvais yra akivaizdus arba beveik akivaizdus, pvz., Ackman ups = *Akmeņupe (plg. latv. akmens ‘akmuo’), Roabesche ups = *Robežupe (plg. latv. robeža ‘riba’), Karps Siö = *Karpas ezers (arba Karpis?; plg. latv. karpa ‘karpis’). Pastarasis vardas, žinoma, nepriklauso seniems baltų kilmės hidronimams, nes jo etimonas – žuvies pavadinimas karpa – yra germanų kalbų skolinis (ME II 197 s.v. kārpa I; Sehwers

³ Teritorija apima apytikriai Bērzaunės, Grostonos, Kalsnavos, Lazdonos, Lubānos, Lubejos, Ļaudonos, Mārcienos, Meirānių, Mētrienos, Praulienos, Saikavos, Sāvienos, Vējovos ir Viesienos valsčius, taip pat rytinę Vestienos valsčiaus dalį (žemėlapyje nepažymėta). 2 pav. pavaizduotos 1939 m. valsčių ribos.

⁴ Žemėlapyje pažymėta ir upių bei ežerų be vardų.

Straipsniai / Articles

105

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PINK̦E

2 PAV. Apytikrės Bērzaunės dvaro apygardos ribos (nupiešė Liene Markus-Narvila)

1936: 47; Laumane 1973: 105–106), galbūt iš dalies pasiskolintas per rusų kalbą (Karulis 1992: I 384). XVII a. paliudytas hidronimas leidžia datuoti apeliatyvo skolinimąsi ne vėliau kaip XVI a., tačiau labai tikėtina, kad tai įvyko dar anksčiau. Seniausi Laumanės (1973: 105) užregistruoti rašytiniai paliudijimai siekia XVIII a., o vyriškosios giminės variantas Karpis užfiksuotas jau Georgo Elgerio žodyne (1683) (Karulis 1992: I 384).

Tarp etimologiškai skaidrių hidronimų dar galima paminėti savitą upės pavadinimą anting aus (žr. 3 pav.). Iki šiol jis žinomas tik iš šio dvaro apygardos žemėlapio. Įrašas žymi gana trumpą upelį (arba tik upės atkarpą) ir greičiausiai skaitytinas kaip Antina auss („Antinšo ausis“). Jei šis perskaitymas teisingas, šis vardas papildo daugybę žinomų atvejų, kai žmogaus kūno dalys pasitelkiamos toponimų interpretacijoms. Jis iliustruoja šią universalią toponimų darybos tendenciją ne tokiu įprastu pavyzdžiu – apeliatyvas auss „ausis“ latvių toponimams sudaryti vartotas retai ir nepriklauso toponimijai būdingiems anatomijos terminams (Rapa 2014: 63). Pirmajame Jānio Endzelīno Latvijos vietovardžių žodyno tome nėra nė vieno (!) toponimo, kurio kilmė būtų vienareikšmiškai

106

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

3 PAV. anting aus Bērzaunės dvaro apygardos žemėlapyje (pagal Dunsdorfs 1974)

auf das Appellativ auss zurückzuführen wäre (s. Endzelīns 1956: 55–56, Lemmata auf auss-). Nur die zweite Komponente des Toponyms ist baltischer Herkunft. Die erste Komponente – das lettische Anthroponym Antinš (< Anton) – ist griechischer oder lateinischer Herkunft (HdV I, 177; Silinš 1990: 62) und hat nur einen indirekten Bezug zur Hydronymie. Die Einmaligkeit dieses Hydronyms im ganzen lettischen toponomastischen Kontext führt zu einer gewissen Unsicherheit, ob der Name nicht doch anders gelesen und/oder interpretiert werden muss.

Žinoma, etimologiškai vienareikšmių hidronimų Latvijoje apskritai ir šiame žemėlapyje yra labai nedaug. Daugeliu atvejų būtina etimologinė analizė. Pavyzdžiui, pateikiami du hidronimai, prasidedantys Pl-: upė Plising Rivus ir ežeras Plaxen Siö. Ežeras paliudytas ir dabartiniais sinoniminiais vardais, tokiais kaip Plaksis // Plaksnis // Plakšezers // Plakšņu ezers, taip pat keliais vardais, sudarytais iš kitų šaknų (plg. LVV 177). Jau 1638 m. Švedijos arklo mokesčio revizijoje užfiksuota forma Plaxen (Dunsdorfs 1941: 1159), taigi ji sutampa su žemėlapyje pateiktu vardu, tik be bendrinio žodžio Siö (plg. švedų sjö „ežeras“). Kadangi finų kalbose, kuriomis kalbama Baltijos jūros regione, žodžio pradžioje priebalsių samplaikų nebūna⁵, baltų kilmės aiškinimas neabejotinai teiktinas pirmenybę. Latvijos teritorijoje esama germanų ir slavų kilmės toponimų, tačiau šiuo atveju slaviška kilmė dėl arealinių priežasčių mažai tikėtina,

⁵ Tokios samplaikos retai pasitaiko naujausiuose, XX ir XXI a. skoliniuose; dažniausiai jos vartojamos tik šnekamojoje kalboje.

Straipsniai / Articles

107

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PINK̦E

o germanų kilmės vardai kartais aptinkami tarp latvių gyvenviečių pavadinimų, tačiau tarp senesnių vandenvardžių – išskyrus vos kelias išimtis – jų nėra. Ieškant ežero vardo Plaksis // Plaxen Siö etimono, pirmiausia reikėtų apsvarstyti onomatopėjinę kilmę. Fonetiškai šis aiškinimas atrodo labai įtikinamas, nes latvių kalboje (tiek bendrinėje, tiek tarmėse) vartojami onomatopėjiniai veiksmažodžiai plakšēt, plakšķēt, ypač apibūdinant tylius vandens garsus, pavyzdžiui: „Irklai klaksėjo balose, vanduo plakštelėdavo [valčiai] iš abiejų šonų...“ (Andrejs Upīts; LLVV 239). Galima toponimų, prasidedančių Plakš- onomatopėjinė kilmė minima ir leidinyje Latvijas vietvārdu vārdnīca (LVV 177, s. v. Plakši), nors ir be išsamios analizės. Kita vertus, būtent nagrinėjamame regione esama kelių laukų vardų (pievų ir dirbamų laukų pavadinimų) su šaknimi Plak- (Plok-, Plôk-), kurių kilmę būtų galima aiškinti veikiau regionizmais plôka „žemai esantis lygus laukas“; plaka „lyguma, žemuma“ (LVV 175, s. v. Plaka) ir bendrinės kalbos būdvardžiu plakans „lygus, plokščias“. Reikšmė „lygus, plokščias; lyguma, žemuma“ atrodo gana įtikinama ir kaip ežero vardo motyvacija. Palyginimui pakanka paminėti Rusijoje, Ukrainoje ir Kazachstane vartojamą ežero vardą Ploskoye ozero (pažodžiui „lygus / plokščias ežeras“). Keletas tokių ežerų yra netoli Latvijos, Pskovo srityje – regione, kurio hidronimijoje esama baltiško substrato. Hidronimas Ploskoye ozero, žinoma, šiam substratui nepriklauso; jis tik paskatina svarstyti apie galimą abipusę – baltų ir slavų – semantinę įtaką hidronimijoje.

Semantiniu požiūriu dar įtikinamesnis galėtų būti palyginimas su kitu latvių regionizmu – plasa „pievos užliejimas“ (ME III 320). Tačiau šiam aiškinimui prieštarauja fonetiniai ir arealiniai aspektai. Sunkiai paaiškinamą hipotetinį virsmą -s- > -ks- dar būtų galima mėginti pagrįsti žodžių plasa + plaka kontaminacija. Vis dėlto didžiausia kliūtis tokiam kilmės aiškinimui yra regionizmo plasa ir iš jo sudarytų toponimų paplitimo arealas – jis apima Zemgalos ir Latgalos istorinius kultūrinius regionus6, bet ne Vidžemę, ir yra toli nuo Lazdonos savivaldybės bei ežero Plaksis // Plaxen Siö (plg. LVV 182–183). Taigi šio ežero vardo etimologijai galima suformuluoti bent tris hipotezes. Įtikinamiausia iš jų atrodo onomatopėjinė hipotezė.

⁶ Tai yra Latvijos vidurinė, pietrytinė ir rytinė dalys.

108

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

Upės pavadinimas Plising Rivus, kurį galima skaityti kaip *Plīsiṇ- arba *Plisiṇ-, savo ruožtu kelia aiškių asociacijų su latvių veiksmažodžiu plīst „plėšti, skelti, laužyti“. Latvijos toponimų žodyne Latvijas vietvārdu vārdnīca užregistruota apie 15 toponimų su šaknimi Plīs- (LVV 244–245), kurie greičiausiai kilę iš minėto veiksmažodžio. Tačiau tai yra lauko vardai (pvz., Plisa – laukas Drabēši valsčiuje, miškas Karļi vietovėje, ganykla Kūduṃs vietovėje, pieva Rāmuļi vietovėje); tarp šių vardų hidronimų nėra. Kadangi mūsų Plising Rivus, kaip matyti iš žemėlapio, yra gana mažas upelis, jo pavadinimas galbūt gali būti kilęs iš seniai pamiršto lauko vardo⁷. Pažymėtina, kad iš plēs-, kito šios šaknies apofoninio laipsnio, sudarytas bendrinis daiktavardis plēsums „išvalyta vieta“, gana dažnai vartojamas kaip latvių toponimų elementas (žr. LVV 223–226). Tačiau tiesioginio ryšio tarp šio bendrinio daiktavardžio ir hidronimo Plising Rivus nustatyti negalima. Vis dėlto yra galimybė šį hidronimą įtraukti į platesnį indoeuropietišką kontekstą ir palyginti su keliais Europos toponimais. Pavyzdžiui, Baltarusijoje yra dvi upės, vadinamos Plisa, ir senprūsiškas vietovardis Plissinges, paliudytas 1284 m. (Gerullis 1922: 125), kurio rašyba beveik identiška mūsų hidronimo rašybai. Daugelis latvių ir lietuvių toponimų su Ples-, Plēs- ir Plēs- (Pleš-) taip pat etimologiškai susiję su Plising Rivus ir Plissinges. Bendra šių vardų kilmė siekia indoeuropiečių šaknį *pleh₁k̂- „atplėšti“ (žr. LIV 483), tačiau toponimų suteikimo motyvai gali būti skirtingi:

1) miško kirtimas,

2) tariamas vietovės padalijimas upės vaga,

3) uolų ir kraštovaizdžio „plėšymas“ formuojantis upės vagai,

taip pat kiti dar labiau hipotetiniai arba tik rekonstruojami veiksniai.

Dar viena etimologiniu požiūriu problemiška šio regiono vardų grupė – hidronimai (ir vienas oikonimas) su Sav- ir Sāv-. Žemėlapyje tai upės Savins ups ir Sawe ups bei ežerai Sawitz Lacus ir Sawen Lacus (šiandien: Savīte, Sāvīte ir Savītes ezers, Sāvienas ezers, turintys daug vardų variantų), taip pat dvaras Safwenhoff (šiandien – kaimas Sāviena), kituose šaltiniuose ir literatūroje geriau žinomas kaip Sawensee (BHO II 550); tai rodo gyvenvietės vardo kilmę iš hidronimo (žr. 4 pav.).

⁷ Klausimas, ar mažų upelių ir ežerų vardai patys neturėtų būti priskiriami lauko vardams (mikrotoponimams), diskutuojamas jau seniai, tačiau vienareikšmio atsakymo į jį nėra.

Straipsniai / Articles

109

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PIN̦ĶE

Hidronimai su Sav- ne kartą nagrinėti mokslinėje literatūroje tiek Europos kontekste, tiek kaip senosios Europos hidronimijos dalis. Tarp svarbiausių tyrimų, be daugelio kitų, minėtinos Hanso Krahe (Krahe 1964: 50), Vladimiro Toporovo ir Olego Trubačiovo (Топоров, Трубачев 1962: 206), Jürgeno Udolpfo (Udolph 2007) publikacijos. Aleksandras Vanagas savo lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne analizuoja visus šiuos tyrimus ir pritaria nuomonei, kad Europos hidronimai su Sav- galėjo kilti iš indoeuropiečių šaknies *seu- [=*seu-?] „drėgnas; lašėti, tekėti“ ir rekonstruoja bendrinį daiktavardį *souos „drėgmė; skystis“ (Vanagas 1981: 292–293 s.v. Savìstas). Remdamasis slovėnų (taip pat kroatų, serbų) upės vardu Sava ir France’o Bezlajo apibendrintais šio vardo kilmės tyrimais (Bezlaj 1961: 173), Vanagas kaip galimą etimoną indoeuropiečių prokalbėje nurodo šaknį *seu-, *sou- (Vanagas 1981: 293). Atsižvelgiant į naujausias indoeuropeistikos tendencijas, ypač laringalų teoriją, viena iš galimų hidronimų su Sav- etimonų yra indoeuropiečių šaknis *sh₂eu- „pilti, lyti“ (LIV 545). Ši etimologija atrodo gana įtikinama seniesiems Europos hidronimams ir jų tęsiniams tiek motyvacijos, tiek etimologinės giminystės požiūriu. Harald Bichlmeier taip pat nagrinėjo šio upės vardo etimologiją šiuolaikinės indoeuropeistikos požiūriu ir iš penkių jo išvardytų indoeuropiečių šaknų (*seu-, *seuh₁-, *seuh₃-, *sh₂eu- ir *seuH-) įtikinamiausia laiko šaknį *sh₂eu- „pilti, lyti“ (Bichlmeier 2012: 20–21). Analizuodamas senuosius hidronimus su Sav-, Krahe (1964: 50) taip pat pamini latvių Savīte, o Vanagas (1981: 293) žodyne ties straipsniu Savìstas lygina šį lietuvių toponimą su latvių upių vardais Sava ir Savīte. Tačiau į klausimą, ar hidronimai su Sav- ir Sāv- Bērzaunės pilies apylinkėse iš tiesų priklauso šiam etimologiniam lizdui, dar neatsakyta. Galimas šių vardų ryšys su senaisiais Europos hidronimais nėra savaime suprantamas. Savīte ir Sāvīte yra gana mažos upės (Savīte ilgis – 25 km, Sāvīte – apie 8 km), todėl įmanoma (nors ir ne visai aišku), kad jų vardai nėra tokie seni ir priklauso vėlesniam hidronimų sluoksniui. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad šiame regione, Bērzaunės pilies apylinkėse, visiškai įmanomas finų substratas. Marta Rudzīte dar prieš daugiau kaip 50 metų konstatavo, kad kai kurie latvių upių vardai su Sav- gali būti finų kilmės, ir palygino juos su suomių ežero vardu Savijä̈rvi (Rudzīte 1968: 191).

110

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

4 PAV. Savve ups, Saven Lacus und Safwenhoff Bērzaunės pilies apygardos žemėlapyje (pagal Dunsdorfs 1974)

Toponiminis hidronimų su Sav- ir Sāv- kontekstas Latvijoje nėra itin iškalbingas. Latvijoje yra mažiau nei dešimt hidronimų su Sav- ir apie dvidešimt kitų toponimų (gyvenviečių ir laukų pavadinimų) su Sav- ir Sāv- (LaVI). Jie nesudaro vientiso arealo, tačiau galima nustatyti kai kuriuos dėsningumus. Sāvaiņi – kelių valstiečių sodybų pavadinimas – gana koncentruotai paliudytas pietinėje Žiemgaloje, netoli Lietuvos sienos, ir galėtų būti siejamas su žiemgališkojo substrato pėdsakais, tačiau tikslesnio aiškinimo dar reikia ieškoti. Kai kurie Rytų Latvijos toponimai (pvz., ežerų pavadinimai Savinu ezers, Saves ezers) galbūt sudaryti iš slaviškų antroponimų, būtent iš vardo Sava ir atitinkamos patroniminės pavardės Savin, galbūt tarpininkaujant gyvenviečių pavadinimams – kaimų ar buvusių dvarų, plg., pavyzdžiui, Savina – kaimą Rundēni valsčiuje. Tarp Bērzaunės pilies apygardos hidronimų ypač įdomus buvęs upelis Saviena Zeltiņi vietovėje, šiaurės Latvijos valsčiuje, kur dar prieš mažiau nei šimtą metų buvo kalbama leivių tarme – pietų estų šnekta (Vaba 1997: 39–40). Šios vietovės toponimuose galima tikėtis finougrų (estų) adstrato. Hidronimas, kurį taip pat verta paminėti galimų finougrų įtakų požiūriu, yra upė Savinu upe Jaunroze valsčiuje prie Estijos sienos (jei pavadinimo kilmės negalima kildinti iš anksčiau minėtos slaviškos pavardės). Keturi hidronimai su Sav-, nors

Straipsniai / Articles

111

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PINK̦E

nesudaro vientiso arealo, Latvijoje paliudyti regionuose, kuriuose anksčiau jau buvo nustatytas arba laikytas labai tikėtinu finougrų substratas ar adstratas. Nesunku nurodyti galimą minėtų latviškų hidronimų etimoną finougrų kalbose. Tai galėtų būti apeliatyvas, reiškiantis „molis, molis“, pavyzdžiui, estų sau, savi, suomių savi. Tokio pobūdžio žodžiai hidronimams sudaryti vartoti daugybę kartų ir daugelyje kalbų. Tai rodo jau minėtas suomiškas ežero pavadinimas Savijärvi, taip pat kiti estų ir suomių toponimai su šaknimi Sav-, tarp jų ir Suomijos kultūrinio-istorinio regiono pavadinimas Savo (Paikkala 2007: 406–407), taip pat latvių Mālupe ir lietuvių Mólupis bei kiti toponimai su šia šaknimi (žr. Endzelīns 1961: 390–393, Vanagas 1981: 219 s.v. Mólė ir kt.). Finougrų kilmės hidronimas Savīte galėtų būti laikomas gana tikėtinu, tačiau, vertinant visus argumentus pro ir contra, reikia pažymėti, kad toponimo struktūra gali kelti tam tikrų abejonių. Finougrų kalbų hidronimuose savi paprastai vartojamas kaip pirmasis sudurtinio žodžio dėmuo, tačiau Savīte tikriausiai yra palyginti naujas priesaginis vedinys su latvių mažybine priesaga –īt– (todėl vargu ar gali būti kildinamas iš *Savintia [Krahe 1964: 50]). Galbūt antroji senesnio finougrų *Savijoki arba (estų?) *Savijoe dalis laikui bėgant buvo redukuota, kaip matyti iš anksčiau minėto suomiško vietovardžio Savo arba suomiško kaimo pavadinimo Savio (Paikkala 2007: 406–407), o jos vietą užėmė latviška priesaga? Tai nėra iš karto įtikinamas aiškinimas, tačiau šiuo atveju finougrų kilmės hipotezė atrodo įtikinamesnė už senosios Europos hidronimijos hipotezę. Etimologinis ryšys su Kroatijos ir Slovėnijos upės pavadinimu Sava neatrodo tikėtinas, tačiau jo negalima ir kategoriškai atmesti.

Akivaizdu, kad kitai etimologinei grupei priklauso hidronimai su Sāv-, tarp jų ir Bērzaunės pilies apygardos pavadinimai – upės pavadinimas Sāvīte ir ežero pavadinimas Sāvienas ezers. Šie pavadinimai greičiausiai yra baltų kilmės, o jų etimonas galėtų būti latvių tarmybė sāva, arba sâva „pailgas randas (taip pat medžio žievėje)“ arba būdvardis sāvains, arba sâvains „randuotas“ (ME III 809). Kaip jau pažymėta cituotame žodyne, šios regioninės tarmybės giminiškos lietuvių žodžiui šòva „ola, įduba“; latvių kalboje jų paplitimo arealas gana nedidelis, jos paliudytos tik keliose tarmėse. Tačiau tarp jų yra ir Bērzaunės tarmė, todėl šios pilies apygardos hidronimų etimologinis ryšys su regionine tarmybe sāva atrodo visiškai įtikinamas, ypač,

112

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

nes etimologinės semantikos ar motyvacijos požiūriu ji dera prie hidronimų semantinių universalijų grupės.

Gali būti, kad upių pavadinimai Sāuite ir Plising Rīous sudaro panašios semantinės motyvacijos hidronimų porą, o pavadinimų Sāuite ir Savite panašumas tėra atsitiktinis; vienintelis jų bendrumas – priesaga, tiksliau, galūnė.

ŠALTINIAI

Bērzaunės pilies apygardos žemėlapis. Latvijos valstybinis istorijos archyvas, fondas Nr. 7404, apyrašas 3, byla 2.

L I T E R A T Ū R A

B e z l a j F r a n c e 1961: Slovenska vodna imena 2. del (M–Ž). Ljubljana: Slovenska Akademija Znanosti i Umetnosti.

BHO II – Baltijos istorinis vietovardžių žinynas 2: Latvija (Pietų Livonija ir Kuršas). Sudarė Hans Feldmann, Heinz von zur Mühlen. Kelnas, Viena: Böhlau Verlag, 1990. (=Šaltiniai ir studijos apie Baltijos istoriją. 8/II tomas)

B i c h l m e i e r H a r a l d 2012: Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 11–47.

D u n s d o r f s E d g a r s 1938, 1940, 1941: Vidzemes 1638. gada arklu revīzija. 4 burtnīcas. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgādiens. (=Latvijas vēstures avoti. 4. sēj.)

D u n s d o r f s E d g a r s 1974: Der große schwedische Kataster in Livland 1681–1710. Kartenband. Melbourne [ohne Verlag].

E n d z e l ī n s J ā n i s 1956: Latvijas PSR vietvārdi 1. d. 1. sēj. A–J. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība.

E n d z e l ī n s J ā n i s 1961: Latvijas PSR vietvārdi 1. d. 2. sēj. K–Ō. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība.

G e r u l l i s G e o r g 1922: Senieji prūsų vietovardžiai. Berlynas, Leipcigas: Walter de Gruyter & Co.

HdV I – Seibicke Wilfried 1996: Historisches deutsches Vornamenbuch 1. Berlin, New York: Walter de Gruyter.

K a r u l i s K o n s t a n t ī n s 1992: Latvių etimologijos žodynas 1–2. Ryga: Avots.

Straipsniai / Articles

113

OJĀRS BUŠS, RENĀTE SILIŅA-PIŅĶE

Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flußnamen. Wiesbaden: Otto Harrassowitz.

Laansalu Tiina 2014: Dry Rivers and Secret Rivers. – 25th International Congress of Onomastic Sciences. 25th–29th August 2014 Glasgow. Abstracts. Glasgow: University of Glasgow, 88. Zugänglich unter: http://www.icos2014.com/wp-content/uploads/ICOS-2014-List-of-Abstracts-v3.pdf

Laumane Benita 1973: Zioju nosaukumi latviešu valodā. Rīga: Zinātne.

LaVI – Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto toponimų kartoteka.

LIV – Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių žodynas. Šaknys ir jų pirminė kamienų daryba. Vadovaujant Helmut Rix. 2-asis papildytas leidimas. Vysbadenas: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 2001.

LLVV – Latvių literatūrinės kalbos žodynas 62, ats. red. L. Ceplītis. Ryga: Zinātne, 1987.

LVV – Latvijos vietovardžių žodynas. Pilaci – Pracapole, ats. red. O. Bušs. Ryga: LU Latviešu valodas institūts, 2006.

ME I–IV – Mīlenbahs Kārlis. Latvių kalbos žodynas 1–4. Redagavo, papildė, tęsė J. Endzelīns. Ryga: Kultūras fonds, 1923–1932.

Paikkala Sirkka, ed., 2007: Suomalainen paikannimikirja. Helsinki: Karttakeskus, Kotimaisten kielten tutkimuskeskus.

Rapa Sanda 2014: Some Semantic Universals in the Latvian Toponymy. – 25th International Congress of Onomastic Sciences. 25th–29th August 2014 Glasgow. Abstracts. Glasgow: University of Glasgow, 63. Zugänglich unter: http://www.icos2014.com/wp-content/uploads/ICOS-2014-List-of-Abstracts-v3.pdf

Rudzīte Marta 1968: Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā. – Latviešu leksikas attīstība. Rīga: Zinātne, 175–197.

Sehwers Johann 1936: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluß im Lettischen. Leipzig: Otto Harrassowitz. (= Veröffentlichungen des Slavischen Instituts an der Universität Leipzig, Nr. 13).

Siliņš Klāvs 1990: Latviešu personvārdu vārdnīca. Rīga: Zinātne.

Švābe Arveds 1933: Die älteste schwedische Landrevision Livlands. – Latvijas Universitātes raksti. Tautsaimniecības un tiesību zinātņu fakultātes sērija. 2. sējums, Nr. 3. Rīga, 338–596.

Udolf Jürgen 2007: Alteuropa in Kroatien: der Name der Sava/Save. – Folia Onomastica Croatica 12–13 (2003–2004) [2007], 523–548.

Vaba Lembit 1997: Uurimusi läti-eesti keelesuhetest. Tallinn, Tampere [ohne Verlag].

114

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Die Landkarte des Schlossgebietes Bērzaune vom 17. Jahrhundert und die baltische Hydronymie

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mosklas.

Vidzemės žemėlapiai 1996 – Vidzemes kartes. 17. gadsimts. Izstādes katalogs. Sudarytojas: Latvijas Valsts vēstures arhīvs. Ryga: 1996. Prieiga: http://www.arhivi.lv/sitedata/LVVA/dokumenti/Publikacijas/Vidzemes%20Kartes.pdf

Топоров Владимир, Трубачев Олег 1962: Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. Москва: Издательство Академии наук СССР.

XVII a. Bērzaunes pilies apylinkės žemėlapis ir baltų hidronimija

SANTRAUKA

Pirmasis senųjų Latvijos vietovardžių intensyvesnio fiksavimo laikotarpis susijęs su ekonomine veikla Švedijoje XVII a., kai šiai šaliai priklausė šiaurinė Latvijos dalis. Šios veiklos rezultatai yra žemės revizijos medžiaga, kurioje užrašyta daugybė Latvijos oikonimų, bei vadinamajai dvarų redukcijai reikalingi topografiniai žemėlapiai, kuriuose užfiksuota nemažai hidronimų ir mikrotoponimų.

Bērzaunes pilies apylinkės žemėlapyje (apie 1680–1685) užfiksuota daugiau nei 70 hidronimų (daugiau nei pusė – ežerų pavadinimai), iš kurių maždaug 15 nebuvo žinomi iš kitų šaltinių ir šiandien nėra naudojami.

Žemėlapyje užfiksuotų hidronimų etimologinė analizė rodo, kad kai kurie iš jų yra finougrų kilmės, pavyzdžiui, upių pavadinimai Kūja, Mudsa Rivus, tačiau dauguma kildinami iš baltų (latvių) kalbų, pavyzdžiui, upių pavadinimai Ackman ups (=* Akmenupe), plg.: la. akmens „akmuo“, upe „upė“, Roabesche ups (=*Robežuпе), plg.: la. robeža „riba“. Upės pavadinimą Anting aus tikriausiai reikėtų skaityti kaip Antina auss „Antono ausis“.

Kai kurių kitų pavadinimų kilmę gali paaiškinti tik išsami etimologinė analizė. Ežero pavadinimas Plaxen Siö (dabar – Plaksis arba Plaksnis) tikriausiai yra onomatopėjinės kilmės, plg.: la. plakšēt, plakšķēt ‘sukelti šiek tiek triukšmo’, pavyzdžiui, ‘pliaukštelėti per vandens paviršių’. Upės pavadinimą Plising Rivus būtų galima kildinti iš latviško kamieno plīs-/plēs- ‘laužti, plėšti’; giminingų hidronimų, kildinamų iš bendro indoeuropietiško etimono *pleh₁k- ‘atplėšti’, galima rasti Lietuvoje, senojoje Prūsijoje, Baltarusijoje.

Nors iš kamieno Sav- (Savins ups, Sawitz Lacus, dabar – Savīte, Savītes ezers) kildinami hidronimai galėtų būti lyginami su indoeuropietiškos kilmės hidronimais, kildinamais iš *s₂h₂eu- ‘pilti, lyti’, tikriausiai jie yra finougrų kilmės vardai, plg.: estų sau, savi ‘molis’, suomių savi ‘molis’, suomių vietovardžiai Savo, Savio, suomių ežero pavadinimas Savijärvi.

Straipsniai / Articles

115

OJĀRS BUŠŠ, RENĀTE SILIŅA-PIŅĶE

Iš pirmo žvilgsnio panašūs pavadinimai su –ā- (dabar – Sāvīte, Sāvienas ezers) tikriausiai turėtų būti kildinami iš kito etimono – latvių kalbos tarmės žodžio sāva ‘randas’.

Gauta 2015 m. kovo 31 d.

OJĀRS BUŠŠ

LU Latviešu valodas institūts

Akadēmijas laukums 1, LV-1050 Rīga, Latvija

oj [email protected]

RENĀTE SILIŅA-PIŅĶE

LU Latviešu valodas institūts

Akadēmijas laukums 1, LV-1050 Rīga, Latvija

[email protected]

116

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII