Go to originalLocalized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…
Page 1
VÁCLAV BLAŽEK
Masaryko universitetas
Mokslinių tyrimų sritys: indoeuropeistika, ypač slavų, baltų, keltų, anatolų, tocharų, indoiranėnų kalbos; finougristika; afroazijinė kalbotyra; etimologija; genetinė klasifikacija; matematiniai istorinės kalbotyros modeliai.
BANDYMAS ETIMOLOGIŠKAI IŠANALIZUOTI PTOLEMAJO UŽFIKSUOTUS RYTŲ BALTIJOS HIDRONIMUS
Bandymas etimologiškai analizuoti Ptolemėjo užfiksuotus rytinio Baltijos regiono hidronimus
ANOTACIJA
Straipsnyje analizuojami keturi rytinės Baltijos hidronimai, kuriuos II a. viduryje po Kr. užrašė Ptolemajas, atsižvelgiant į kitų senovės geografų liudijimus. Patikslinta jų etimologinė analizė leidžia daryti išvadą, kad bent trys iš jų yra germaniškos kilmės, tačiau tikriausiai tai kalkės, sudarytos pagal tikėtinus baltų atitikmenis.
Šiame darbe analizuojami keturi Ptolemajo II a. po Kr. viduryje užrašyti rytinio Baltijos regiono hidronimai, paliudyti ir kitų senovės geografų. Šių hidronimų etimologinė analizė parodė, kad bent trys iš jų yra germaniškos kilmės, tačiau, tikėtina, baltiškų atitikmenų kalkės.
ESMINIAI ŽODŽIAI: geografija, hidronimas, etimologija, kalkė, germanų, baltų, baltų ir finų kilmė.
Straipsniai / Articles
25
Page 2
VÁCLAV BLAŽEK
Keturių upių pavadinimai, Ptolemėjaus nurodyti į rytus nuo Vyslos upės žiočių — Χόνος, Ῥούβων, Τουούντος, Χε(θ)ίνος — paprastai mechaniškai tapatinami su didžiausiomis Rytų Baltikumo upėmis, remiantis Ptolemėjaus koordinačių seka:
Χόνος ~ prūsų Pregora / vokiečių Pregel / rusų Prególia / lenkų Pregota / lietuvių Prelius; 123 km (Manner 180: 257; Tomaschek, RE III/2, 189, c. 284).
Ῥούβων ~ lietuvių Nẽmunas / lenkų Niemen / baltarusių Neman / vokiečių Memel; 937 km (Manner 180: 258; Rappaport, RE 48, 1914, c. 118);
Τουούντος ~ latvių Venta / lietuvių Ventà / lyvių Vänta jõg / lenkų Windawa / vokiečių Windau; 346 km ilgio (Manner 180: 258);
Χε(θ)ίνος ~ latvių Daugava / baltarusių Zachodnaja Dvina / rusų Zapadnaja Dviná / vokiečių Düna / estų Väinä; 1020 km (Manner 180: 2580; Tomaschek, RE II/2, 189, cc. 273–74 taip pat svarstė Gaujos upę).
„Europos Sarmatiją šiaurėje riboja Sarmatų vandenynas, besiribojantis su Venedų įlanka, ir dalis nežinomos žemės; jos aprašymas toks. Už Vyslos upės žiočių:
ChronoChronus upės žiotys 50°00 56°00
Rubonis upės žiotys 53°00 57°00
Turuntus upės žiotys 56°00 58°30
Che(r)sinus upės žiotys 58°30 59°30”
Palyginimui Ptolemėjas [4.11.1 & 4] nustatė Albis ir Vyslos upių žiočių koordinates:
ἄλβιος ποταμοῦ ἐκβολαὶ λα´ νϛ´
„Albis upės žiotys 31°00 56°15”
26
Acta Linguistica Lithuanica LXXVI
Page 3
An Attempt at an Etymological Analysis of Ptolemy’s Hydronyms of Eastern Balticum
1.2. IV a. po Kr. thHeraklėjos Pontikės Marcianas pakartojo šių upių seką, tačiau kai kuriuos jų pavadinimus pakeitė:
[2.39] Už Vistulos upės žiočių prasideda Chrono upės žiotys. Toliau už Chrono upės yra Ruthono upės žiotys. Šios upės įteka į Vendų įlanką, kuri prasideda ties Vistulos upe ir tęsiasi toli. Nuo
Straipsniai / Articles
27
Page 4
VÁCLAV BLAŽEK
δὲ τοῦ Πουδᾶνος ποταμοῦ ξῆς εἰσὶ Τουρόντου ποταμοῦ ἐκβολαί ἀπὸ δὲ Τουρόντου ποταμοῦ ἐκδέχεται Χέρωνος ποταμός, καὶ αἱ τούτου ἐκβολαί. „Po Vyslos upės žiočių eina Chronijaus upės žiotys; už Chronijaus upės toliau yra Rhudonio upės žiotys. Šios upės įteka į Vendeumo įlanką, prasidedančią ties Vyslos upe ir besidriekiančią be galo toli. Po Rhudonio upės eina Turuntos upės žiotys; už Turuntos upės – Chesyno upė ir jos žiotys.“
Ediono tekstas ir Müllerio 1882 m. vertimas į lotynų kalbą.
1.3. Galiausiai IVth a. e. m. amžiaus pabaigoje Ammianus Marcellinus [22.8.38] užrašė Ptolemėjo hidronimo Χρόνος formą Chronius:
[38] Taigi pačioje šios grandinės pradžioje, kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arifėjai, gerumu garsėjantys žmonės, pro kuriuos teka upės Chronius ir Visla; netoliese gyvena masagetai, alanai ir sargetai bei daugybė kitų, mažai žinomų tautų, kurių nei pavadinimai mums žinomi, nei papročiai.
[38] „Taigi, pačioje šio krašto pradžioje, ten, kur Rifėjų kalnai nusileidžia į lygumą, gyvena arefėjai – teisingi žmonės, garsėjantys savo švelnumu; per jų kraštą teka upės Chronius ir Visula. Netoliese gyvena masagetai, alanai ir sargetai, taip pat kelios kitos menkai žinomos tautos, kurių vardai ir papročiai mums nežinomi.“
Ammianus Marcellinus, Rerum Gestarum, su John C. Rolfe vertimu į anglų kalbą.
Cambridge (Mass.): Harvard University Press—London: Heinemann 1935–1940.
1.4. Tikriausiai tą patį hidronimą, tačiau susijusį su jūra, jau I a. viduryje po Kr. vartojo Plinijus:
[4.38/94–95] Toliau iš to paties šaltinio reikia skaityti, kad į išorinę Europą patenkama, peržengus Rifėjų kalnus, kairėje paliekant šiaurinio vandenyno pakrantę, kol pasiekiama Gadira. Pasakojama, kad toje vietoje yra kelios bevardės salos; viena iš jų, esanti priešais Skitiją ir vadinama Baunonija, nuo žemyno nutolusi per dienos kelionę, o pavasarį į jos krantą bangos išmeta gintarą, kaip nurodo Timajas. Likusios pakrantės nežinomos; šiaurinio vandenyno ribas žymi legendos. Hekatajas ją vadina Amachu – pagal Parapaniso upę, skalaujančią Skitiją; šis pavadinimas tos tautos kalba reiškia „sušalęs“. Filemonas pasakoja, kad kimbrų vadinama morinų jūra reiškia „negyvoji jūra“ ir tęsiasi iki Rubeo kyšulio, o toliau – Krono jūra. Ksenofontas iš Lampsako pasakoja, kad, plaukiant nuo skitų pakrantės, esama milžiniško dydžio salos, vadinamos Baltija; Pitėjas ją vadina Basileja.
Bandymas etimologiškai analizuoti Ptolemėjo Rytų Baltijos hidronimus
„Dabar turime palikti Euksino jūrą ir aprašyti išorines Europos sritis. Perėję Rifejų kalnus, turime keliauti kairiuoju Šiaurės vandenyno krantu, kol pasieksime Gadesą. Pasakojama, kad šia kryptimi esama daugybės bevardžių salų; tarp jų viena, esanti priešais Skitiją, vadinama Raunonija ir, kaip teigiama, nuo žemyno nutolusi per dienos kelionę laivu; pasak Timauso, pavasarį bangos į ją išmeta gintarą. Apie likusias šių pakrančių dalis žinoma tik iš abejotino patikimumo pasakojimų. Hekatajas Septentrionalinę, arba Šiaurės, jūrą, už Parapanio upės žiočių, kur ji skalauja skitų pakrantes, vadina Amalchijos jūra; šių tautų kalba žodis „Amalchija“ reiškia „užšalusi“. O Filimonas sako, kad kimbrai ją vadina Morimarusa, arba „Negyvąja jūra“, iki Rubeso kyšulio, o už jo ji vadinama Kronijos jūra. Ksenofontas iš Lampako pasakoja, kad už trijų dienų kelionės laivu nuo Skitijos krantų yra milžiniško dydžio sala, vadinama Baltija, kurią Pitėjas vadina Basila.“
„Taip pat esama autorių, minimų ir kitas salas: Skandiją, Dunną, Bergą ir, didžiausią iš visų, Nerigą, iš kurios plaukiama į Tulę. Už vienos dienos kelionės laivu nuo Tulės plyti užšalęs vandenynas, kai kurių vadinamas Kronijos jūra.“
Pliny the Elder: Naturalis Historia, ed. by Karl Friedrich Theodor Mayhoff. Leipzig: Teubner 1906. Pliny the Elder: The Natural History, translated by John Bostock & H. T. Riley. London. Taylor and Francis, 1855: 4.30.
1.5. Dionisijus Periegetas, gyvenęs II (arba IIIrd) a. po Kr., pakartojo Plinijaus žinią apie šiaurėje esančią Kronijos jūrą, kuri turėjo būti užšalusi arba mirusi:
27 Πάντη δ’ ἀκαμάτου ῥόος Ὠκεανοῖο
28 εἰς μὲν ἕων, πολλῇσι δ’ ἐπωνυμίῃσι ἀρεσώς.
29 Ἥτοι ὁ μὲν Λοκροῖο παρ’ ἐσχατίην ζεφύροιο
30 Ἄτλας ἐσπέριος κυκλήσεται. αὐτὰρ ὑπέρθεν,
31 πρὸς βορέην, ἵνα παῖδες ἀειμακέων Ἀριμασπῶν,
32 πόντον μὲν καλέουσι πεπηγότα τε Κρόνιον τε.
33 ἄλλοι δ’ αὖ καὶ νεκρὸν ἐφήμισαν εἶναι ἄφαυρον
Stripsnai / Articles
29
Page 6
VÁCLAV BLAŽEK
34 ἠλίου.
Dionysius Pierēgetes: Graece et Latine cum vetustis commentariis et interpretationibus, ed. Gottfried Bernhard. Leipzig: Weidmann 1828, 10.
27 „Tačiau iš visų pusių sruvena galingas miškais neapaugęs Okeanas,28 būdamas vienas, tačiau turėdamas daugybę vardų.29 Toli, prie Lokrių zefyro pakraščio,30 jis vadinamas Vakarų Atlantu, o aukščiau,31 šiaurėje, kur gyvena karo pamišusių arimaspų vaikai,32 vadina jį Sušalusia ir Cronion jūra.33 Kiti jį dar vadino ir Negyvąja dėl silpnos34 saulės.“
Dionysius Pierēgetes: Žinomo pasaulio aprašymas Vertė Ekaterina Ilyushchev http://wwwdh.informatik.uni-erlangen.de/IMMD8/staff/Goerz/Dionysius_Piergetes.html http://wwwdh.informatik.uni-erlangen.de/IMMD8/staff/Goerz/DP/DP.E5-ln.tx
1.6. Sekdamas Plinijumi, Solinas [19.2] III a. CE rašė glaustėliau: rdOceanum septentrionalem ex ea parte, qua a Propaniso amne Scythia adluitur, Hecataeus Amalcum appelat, quod gens illius lingua significat congelatum. Pileon a Cimbris ad promunturium Rubeas Morimarusam dicit vocari, hoc est mortuum mare: ultra Rubeas quicquid est Cronium nominat.
Gaius Julius Solinus: De mirabilibus mundi http://www.thelatinlibrary.com/solinus2a.html
„Šiaurės vandenynas toje vietoje, kur Paropamisus, Skitijos upė, į jį įteka, Hekatajo vadinamas Amalchium, o šios tautos kalba tai reiškia Sušalusią jūrą. Phylemonas sako, kad nuo kimbrių iki Rubeaso kyšulio jis vadinamas Morimarusa, o tai reiškia Negyvąją jūrą. Visa, kas yra anapus Rubeaso, vadinama Cronium.“
Vertė Arthur Golding (XVIth a.) http://quod.lib.umich.edu/e/eebo/A12581.0001.001/1:34?rgn=div1;view=fulltext
2. HIDRONIMŲ KALBINĖS PRIKLAUSOMYBĖS NUSTATYMO IR APIBŪDINIMO TIKSLAI
Šiame straipsnyje etimologiniu požiūriu analizuojami keturi hidronimai, kuriuos Plinijus, Ptolemajas ir jų sekėjai lokalizavo rytinėje Balticum dalyje, būtent Χρόνος/Chronius/Cronium, Ρούβων / Ῥούβων, Τονόντος, Χε(ρ)σίνος.
30
Acta Linguistica Lithuanica LXXVI
Page 7
An Attempt at an Etymological Analysis of Ptolemy’s Hydronyms of Eastern Balticum
Pirmiausia reikia nustatyti šių hidronimų kalbinę priklausomybę. Du iš jų, Χρόνος ir Ξε(θ)οῖνος, pasižymi pradiniu χ-, t. y. [kʰ]. Europos indoeuropiečių kalbose šis garsas būdingas graikų, slavų ir germanų kalboms. Dėl geografinių priežasčių graikų ir slavų kalbos atmetamos (paminėkime, kad slavų kalbose pradinis *x- paprastai yra germanų arba iranėnų kilmės). Jei perspektyviausias kandidatas lieka germanų kalba, natūralu klausti, ar esama dar vieno argumento, patvirtinančio šių upių pavadinimų germaniškąją kilmę. Atsakymas gali būti teigiamas – žodyje Τορούntos galima įžvelgti germanų nulinį esamojo laiko veikiamojo dalyvio priesagos *-nt- refleksą *-unþ-/*-unđ-, kuris senosiose germanų raštijos kalbose rudimentiškai išlikęs produktyvus: senosios aukštosios vokiečių kalbos weisunt „gysla“ ~ senosios anglų kalbos wǣsend, tas pats, iš indoeuropiečių *u̯ei̯s- „tekėti“ (Pokorny 1959: 1134), arba gotų hulundi „urvas“ ir senosios norvegų, senosios anglų, senosios saksų, senosios aukštosios vokiečių kalbų hol, būdvardis „tuščiaviduris“; visi šie žodžiai kilę iš veiksmažodžio, paliudyto gotų huljan „dengti“, senosios norvegų hylja, senosios anglų be-hyllan, senosios saksų bi-hullean, senosios aukštosios vokiečių hullan, tas pats (Brugmann 1906: 216, 461; Pokorny 1959: 553; Lehmann 1986: 193–94; Kroonen 2013: 253). Šis priesagos *-unþ- vaidmuo visuotinai pripažįstamas aiškinant gotų tunþus „dantis“ darybą (Brugmann 1906: 460; Kroonen 2013: 509–10).
3. ETIMOLOGINĖ ANALIZĖ
3.1. Χρόνος [Ptolemy 3.5.2]; Chronius [Ammianus Marcellinus 22.8.38]; galbūt ir Mare Cronium [Pliny 4.38/94–95, 41/104].
Galimos bent trys germaniškos etimologijos:
a) Mühlenhoff (1887: 35) tried to explain the hydronym with the help of Old Norse hrynja “stürzen, fallen, strömen”, Icelandic hrynja id., hrun “Sturz”, Norwegian ryna “lärmen, poltern”, Old Swedish ryna “lärmen”; perhaps also Old High German hrono “gestürzter Baumstamm”, Middle Low German rone id. and Old English hruna in place-names (de Vries 1962: 263; Holthausen 1963: 176). Although this idea is followed by Scheungraber & Grünzweig (AgT 138–39), it seems weakest in semantic perspective.
b) Kuhn (1941: 113) thought about a connection of Mare Cronium and Old Norse hrǫn f. “wave; Ægir’s daughter”. Together with Icelandic hrön “wave” and Old English hrǣn ~ hærn f. “waves, tide, sea”, probably reflect Germanic
Straipsniai / Articles
31
Page 8
VÁCLAV BLAŽEK
*hrōnjo(n)-¹ (de Vries 1962: 264; Holthausen 1963: 146). Galbūt giminiškas yra viduriniosios aukštosios vokiečių kalbos (XV a.) rünne f. „audros banga“, jei šis žodis kildinamas iš *hrōnjo(n)- (Falk & Torp 190: 104; Orel 2003: 185; o Kroonen 2013: 418 teikia pirmenybę proformai *runnjō(n)-). Vien rekonstruota proforma *hrōnjō(n)- f., nepaisant giminės skirtumo, labai artima Plinijaus Mare Cronium ir Amiano Marcelino Chronius. Pradinis C- galbūt atsirado dėl Apolonijo Rodiečio III a. pr. Kr. vartoto pavadinimo Κρονία ἅλς, kuriuo jis vadino Adrijos jūrą [Argonautica 4.324, 509]. Jūros pavadinimą veikiausiai paskatino teonimas Κρόνος. Kita vertus, I ir II a. po Kr. hipotetinėje Rytų Balticum germanų kalboje būtų galima tikėtis, kad junginys *-zn- tebebuvo išlikęs, jei jis buvo išlikęs apie 350 m. po Kr. užrašytoje biblinėje gotų kalboje, pvz., gotų razn „namas“, ga-razna „kaimynas“ (~ senosios norvegų granni), plg. senosios norvegų rann, senosios anglų ræn ~ ærn „namas, būstas“, senosios fryzų fia-ern „gyvulių tvartas“ < *razna-, taip pat senosios anglų ræsn n. „lenta“ < *razna- (Lehmann 1986: 283; de Vries 1962: 433); vokiečių >, suomių (arch. ir dial.) rahna „medžio gabalas, nuo kurio atskeliamos skiedros; degantis rąstas ant slenksčio; volas laukui“, estų rahn, kilm. rahnu & raha „blokas, luitas, didelis gabalas, neskeltas rąstas“, lyvių rō’n(əZ) „išverstas medžio kelmas, jūros dugne gulintis rąstas“ (LGL III 105). Plg. taip pat asmenvardį Rasne-hildi kilm. vns. [CIL XIII 7660] (Schönfeld 1911: 185), datuojamą VII a. po Kr. Apibendrinant, nors šis sprendimas semantiniu požiūriu labai patrauklus, dėl fonetinių priežasčių jo reikėtų atsisakyti.
c) Dar viena galimybė – senosios norvegų kalbos hraun n. „akmenuotas gruntas, lava“, islandų hraun „akmenuota, augalijos neturinti žemė“, farerų reyn, danų røn „akmenų sekluma jūros dugne“ > Šetlando røn(i) „akmenuotas dugnas“, Norvegijos vietovardis Røna, Švedijos vietovardžiai Rönö, Röne (de Vries 1962: 252; Helquist 1957:
1 Medialinis junginys *-zn- patvirtinamas išoriniu palyginimu su graikų *χράσνα > eoline χράνα, dorine ir arkadine κράνα, atikine κρήνη „šaltinis, versmė“ [I.]; taip pat *χρονος > χρονος „šaltinis, versmės galva, taigi vieta, iš kurios išteka upeliai“ [I. 22.147, 208], plg. Hesichijo glosą κρούνα· κρήνη τελεία (žr. de Saussure 1881: 119; Frisk II 16, 27; Beekes 2010: 777). Vėliau pridėta ir kitų kalbų giminiškų žodžių: albanų krua ~ krue m., dgs. kronj, kroje „šaltinis, versmė“ (Orel 1998: 198); keltų kalbos: senosios airių crond, kornų cronn „upės pavadinimas“ (Stokes 1907: 247). Proformos *kṛsṇā ir *krosno/-ā (Beekes, EIEC 539) dera su viena iš indoeuropiečių kalbose vartotų žodžių, reiškiančių „galvą“, formų; ją, pavyzdžiui, liudija graikų κρανίον „kaukolė, galva“, albanų krye n., dgs. krerë ~ krenë „galva“ (Orel 1998: 199); tocharų B krāni(ye) „(sprandas)“ (Adams 2013: 230) ir kt. Dėl semantinės raidos plg. lotynų caput fontis arba caput aquae ir graikų κράνα· κεφαλή (Hesych.) – žr. de Saussure 1881: 119 ir Frisk II, 16. Ši išvada suponuoja *ḱ- rekonstrukciją. Albanų k- refleksas prieš -r- yra reguliarus.
32
Acta Linguistica Lithuanica LXXVI
Page 9
An Attempt at an Etymological Analysis of Ptolemy’s Hydronyms of Eastern Balticum
874). Udolph (1994: 88–92) papildo sąrašą vokišku oronimu Rhōn2. Vokiečių >, suomių runa „stambus žvyras, smulkūs akmenys ežero dugne“, suomių, vodų ir ingrų raunio, karelų raunio „akmenų krūva“, estų raun, kilm. rauna „akmenų, granito krūva“ (LGLÖ III 136). Antikos autoriai skyrė du variantus – Χόνος ir Chronius, kuriuos galima rekonstruoti prokalbės germanų kalboje kaip *rauna- ir *raunija-/*raunijō(n)-3. Baltų finų kalbose esama įtikinamai atitinkančios poros: atitinkamai *rauna ir *raunio. Šis atitikimas leidžia nustatyti hidronimo germaniškojo varianto tarmės priklausomybę – tai tikriausiai buvo ta pati germanų tarmė, iš kurios kilo ankstyviausi germanų kalbų skoliniai baltų finų kalbose. Dar reikia aptarti šio hidronimo semantinę motyvaciją. Rytų Baltijos upių žiotyse ir žemupiuose uolos ar dideli akmenys nėra būdingi. Todėl „žvyras“ atrodo įtikinamesnis semantinis motyvas. Galbūt tai galėjo būti Vyslos nerija (lenk. Mierzeja Wiślana; vok. Frische Nehrung; rus. Balti-iskaja kosa) arba Kuršių nerija (Kuršių nerija): abi sudarytos iš žvyro ir smėlio, iš kurių susiformavusios kopos4; tai galėjo lemti Vyslos arba Kuršių marių pavadinimą Mare Cronium. Dėl gėlo ar apysūrio vandens marios daugiau ar mažiau reguliariai užšaldavo, kitaip nei atvira ir sūresnė jūra. Viduržemio jūros regiono keliautojai užšalusią jūrą tikriausiai laikė negyvąja jūra. Iš pradžių vienoms marioms vartotas pavadinimas vėliau galėjo būti perkeltas sąsiauriams, jungusiems marias su Baltijos jūra ir iš jūros pusės priminusiems upių estuarijas, arba į šias marias įtekančioms upėms. Panagrinėkime upių pavadinimus, atitinkančius germanų kalbų *rauna- & *raunija- / *raunijō(n)- semantinį lauką. Dažniausiai Χόνος ir Chronius tapatinami su Priegliumi / Priegola. Iš tiesų jo žiočių platuma nedaug skiriasi nuo Vyslos žiočių platumos (Ptolemėjas abiejų koordinates nurodė kaip 56°00). Šio hidronimo etimologija nėra aiški. Gerullis (1922, 135), apibendrinęs senąsias formas, būtent Priga (1302), Pregor (1359) ir disimiliuotas formas Pregell, Pregel (1331), Pregil (1460), aiškinimo ieškojo lietuvių kalbos žodyje prāgas „dugną praradęs kelias, bedugnė, pragaras“ (taip pat „vilkas“). Jis siejamas su žodžiu pragė „bedugnė, neišmatuojama gelmė“, o abu žodžiai kildinami iš
2 Kalnų grandinė Rhōn driekiasi Bavarijos, Heseno ir Tiuringijos žemių paribyje. Aukščiausia jos viršukalnė, Wasserkuppe, yra 950 m aukščio.
3 Prokalbės germanų dvibalsis *au, patvirtinamas baltų finų kalbų skoliniuose, graikiškuose ir lotyniškuose užrašuose galėjo virsti o; plg. Austroti vs. Ostroti (Schönfeld 1911: 38).
4 Didžiausia Vyslos nerijos kopa, vadinama Wielbłądzi Garb = Kamelhöcker, yra 48,50 m aukščio. Didžiausia Kuršių nerijos kopa, vadinama Vecekrug, yra aukštesnė – 67,20 m.
Straipsniai / Articles
33
Page 10
VÁCLAV BLAŽEK
Lietuvių veiksmažodis gerti „gerti“ (Fraenkel 1962–65: 148, 643). Toks semantinis motyvas upės pavadinimui, žinoma, būtų priimtinas, jeigu upė tekėtų kanjonu arba bent giliu slėniu. Panašu, kad taip nėra plokščiame kraštovaizdyje palei Prieglių / Priegolą. Mažiulis (2013) pridėjo seniausią užrašytą formą P regora (1273) ir rekonstruodamas baltų kalbų išeities formą *Prēgarā. Jis čia išskyrė priesagą *-arā (plg. lietuvių žiež-ara „rūškanas, paniuręs žmogus; ragana“, iš žiežti „niurzgėti, murmėti, pykti“ – žr. Fraenkel 1962–65: 130). Šaknį prep reikėtų sieti su lietuvių spragėti „(nuo karščio ar šalčio) traškant skeldėti, sprogti, šnypšti, žėrėti“, sprōgti „skeldėti, sprogti, skilti, atsiverti, pakilti į orą, sprogti“ ir kt. (Fraenkel 1962–65: 877, 882). Nors šis aiškinimas žodžių darybos požiūriu skaidrus, semantinė motyvacija lieka neįtikinama. Tačiau balsį o prūsų hidronime Pregora, Prigra ir kt. taip pat galima paaiškinti baltų *au, plg. kaitaliojimąsi au/aw ~ o ~ u prūsų vietovardžiuose: ežero pavadinimą Lauken (1306) ir Locar (1308) = laucs „laukas“ + assan „ežeras“ arba ežerą Daben (1346) ir Duben / Douben (1340), plg. prūsų pa-dabis, lietuvių dubà „dauba“ ir kt. (Gerullis 1922: 26, 83). Atsižvelgiant į šią galimybę, prūsų hidronimo šaknis *gor- dera su prūsų ežero pavadinimu Goryn, pirmąkart užrašytu 1293 m., o 1339 m. – kaip Gureyn (Gerullis 1922: 44; Toporov 1979: 345), taip pat su lietuvių gaurė „kalkėtas dirvožemis“, gurus „purus, trupančios sandaros, trapus“, gū́lās „gabalai“ ir kt.; visi šie žodžiai kildinami iš veiksmažodžio gerti „irti, trupėti, byrėti, skystėti; purėti, suminkštėti, nusilpti“, latvių gurt „būti išsekusiam, silpnam“, gaurs „purus“ (Fraenkel 1962–65: 150, 179; Vanagas 1981: 109; Smoczyński 2007: 212–13). Atsižvelgiant į etimologinį ryšį tarp gotų malma „smėlis“, švedų malm „smėlėta lyguma, rūda“, senosios anglų kalbos mealm „smėlėtas“, anglų malm „lengvas, priemolingas dirvožemis“, senosios saksų, senosios aukštosios vokiečių kalbos melm, vokiečių mulm „dulkės“ ir gotų malan „malti“, senosios skandinavų mola, senosios saksų, senosios aukštosios vokiečių kalbos malan „t. p.“ (Lehmann 1986: 242–43), pagrįsta svarstyti, kad prūsų kalboje galėjo egzistuoti žodis, panašus į *gurᵃ / *gorᵃ / *gurᵒ, reiškęs „smėlį, žvyrą, žvirgždą“ ar pan. Jo pėdsakų galima įžvelgti ir ežero pavadinimuose Goryn ir Gureyn, ir upės pavadinime Pregora, Prigra ‘Pre-gel’ – galbūt „prie smėlėtų kopų“ ar pan. Tokia semantinė motyvacija taip pat derėtų su siūloma Χρόνος ir Chronius upės pavadinimo reikšme, atsižvelgiant į jo germanišką etimologiją.
Mažiau tikėtinas atrodo šios etimologijos „akmenuotasis“ variantas. Siauroje Kuršių marių protakoje yra Danės-Akmenos upės žiotys. Akmena reiškia „akmenuota“, plg. lietuvių akmuõ, kilm. ãkmenas „akmuo“ (Vanagas 1981: 37).
An Attempt at an Etymological Analysis of Ptolemy’s Hydronyms of Eastern Balticum
3.2.1. Jei Marciano skaitymas ‘Ρούβων teisingas, hidronimas galėtų atspindėti germanų *ruð(n) „raudonumas“ > sen. skand. roði „tas pat“, sen. angl. rud, vid. žem. vok. rud „tas pat“ (Orel 2003: 307). Tiksli atitiktis baltų kalbose darybos požiūriu yra lietuvių ruduo, o tikslus semantinis atitikmuo raudōnas = raudas „raudonas“ skiriasi dvibalsiu.
3.2.2. Jei Ptolemajo forma ‘Ρούβων teisinga, ją būtų galima sieti su latvių rubenis, rubins, mot. g. rubene „tetervinas / Tetrao tetrix“, baltais rubenis „baltasis tetervinas / Lagopus albus“ (ME III 552), taip pat su lietuvių raũbas „pilkai margas“, giminišku sen. skand. rjūpa „baltasis tetervinas“ (de Vries 1962: 449). Mühlenbach (ME I 709) ir Fraenkel (1962–65: 193) kėlė prielaidą, kad šio ornitonimo šaknyje *rub- vykusi intensyvi reduplikacija *rerub-/*rirub-/*rērub-, nulėmusi tokias formas kaip lietuvių jerubė, jẽrūbė, tarm. (j)ārubė „jerubė“, latvių īrbe, tarm. irbe, i(e)rube „kurapka, lauko višta“ (ME I 708–09); taip pat plg. sen. skand. jarpi „jerubė“ ir jarpr „tamsiai rudas“, vid. žem. vok. erpel „drake“, sen. angl. eorp, earp, sen. aukšt. vok. erpf „tamsios spalvos“ (de Vries 1962: 291). Šis aiškinimas leidžia hidronimą tapatinti su konkrečia upe – Irbe, esančia Kuršo pusiasalio šiaurėje. Jos ilgis 32 km, o kartu su ilgiausiu intaku Stende – iš viso 132 km.
Kyla pagunda įžvelgti tam tikrą ryšį tarp hidronimo ‘Ρούβων ir Plinijaus užrašyto kyšulio Rusbeas, jei Solino variantas Rubeas yra tikslesnis. Netoli Irbės upės žiočių, čia tapatinamų su ‘Ρούβων, yra Kolkaragsas – šiauriausias Kuršo pusiasalio taškas. Jūra už Rubeaso kyšulio galėtų būti Rygos įlanka. Jos tapatinimą su Kronijos jūra galėjo lemti tai, kad ji taip pat užšąla, kaip ir Vyslos bei Kuršių marios.
3.2.3. Mühlenhoff (1887: 351), kuriuo pasekė Rappart (RE 48, 194, c. 1180) ir kiti, pasiūlė emendaciją ‘Ρούσων, pagrįsdamas ją vienos iš Nemuno/Nemen/Memel atšakų pavadinimu Rusnė. Pažymėtina, kad, LKŽ duomenimis, lietuvių rùsnė reiškia 1. „vietą, kur pagonių žyniai kūrendavo amžiną ugnį: Visos kitos tokios vietos, kuriose amžina ugnis ir garbės Dievo rusinama buvo, vadinos rusnės, nuo žodžio rusėti, arba amžinai degti“, t. y. „vietą, kur pagonių žyniai kūreno amžinąją ugnį; visos kitos panašios vietos, kuriose Dievo garbei buvo rusenama amžina ugnis, vadintos rusnėmis, nuo žodžio rusėti, t. y. amžinai degti“; 2. rusnė (Digitalis).
3.3. Τανουόντος (Τανουόντος) [Ptolemy 3.5.2].
Vilioja šį hidronimą kildinti su priesaga *-un- iš kamieno, paliudyto sen. skand. þori „kiekis, masė“, galbūt giminiško su þora „išdrįsti“, þoran „drąsa, gebėjimas“, taip pat vedų túrá- „stiprus, turtingas“ ir kt. (de Vries 1962: 617; Pokorny 1959: 108).
Straipsniai / Articles
35
Page 12
VÁCLAV BLAŽEK
Semantiniu požiūriu šis aiškinimas leidžia Ptolemajo hidronimą sieti su didžiausios Latvijos upės Daugava pavadinimu. Upės ilgis – 102 km. Jos etimologiją galima aiškinti remiantis latvių daũdz „daug“, lietuvių daũg, daug(i)a „daug“, daug „gausybė“, taip pat lenkų duży „didelis, stiprus“, dużo „daug“ ir kt. (Fraenkel 1962–65: 84).
Pastaba: Ptolemajo τ užrašytas germanų *b jo veikale transkribuojamas įprastu būdu; plg., pavyzdžiui, vietovardį Τευδέου / Τουδέου / Τουτέου [2.11.27] tarp Reino ir Emso upių, išsamiai aptartą Much (1897: 99, 115).
3.4. Χε(ε)σῖνος [Ptolemy 3.5.2 in Nobbe’s edition, p. 167] / Χέσνος [Marcian 2.39].
Tai galėtų būti germanų *herznan > sen. skand. hjarn „kietai sušalęs sniegas“, norvegų hjarn „tas pat“, tarm. jorn v. „ledo sluoksnis“ < *hor < *her(n)u- transkripcija; sen. aukšt. vok. hornung „vasaris“ < *hurznungōn (de Vries 1962: 231; Orel 2003: 171; Kroonen 2013: 223); plg. latvių sērsna „šerkšnas, nakties šalna pavasarį“ (ME II 831), lietuvių šērkšnas & širkšnas „šerkšnas“ (Fraenkel 1962–65: 973–74); rusų–bažnytinė slavų срѣнъ „baltas“, sen. rusų сренъ „sušalęs sniegas“, rusų серёд „tas pat“, sen. lenkų śrzon „sušalusi rasa, šerkšnas“ ir kt. (Falk & Torp 1909: 78).
Kyla pagunda atkreipti dėmesį į Latvijos upę Salaca (95 km), įtekančią į Rygos įlanką. Jei jos etimologiją galima aiškinti remiantis latvių sált „šalti“, sals „šaltis“ (ME III 675–76), lietuvių šáltì „(su)šalti, atvėsti, atšalti“, pãšalas „šalna žemėje, įšalusi dirva; naktinė šalna“ (Fraenkel 1962–65: 958–61), prūsų passalis „šaltis“ [EV 57], tuomet Ptolemajo hidronimas, regis, yra germanų kalbų kalkė iš baltų upėvardžio, tikriausiai reiškianti „užšąlantis“.
4. IŠVADOS
Keturi Rytų Baltijos hidronimai, Ptolemajo perteikti IInd a. po Kr. viduryje ir su tam tikrais pakeitimais pakartoti Marciano IVth a. po Kr., panašu, yra germaniški pirminių baltų upių vardų kalkiniai vertiniai, tikriausiai su viena išimtimi – Πούβω, kurį galima tiesiogiai kildinti iš baltų kalbų ir tapatinti su Irbės upe. Χῆνος & Chronius upė tikriausiai pavadinta pagal Mare Cronium – galbūt vieną iš Vyslos ar Kuršių marių arba jų intakų: Pregelį, 123 Pregora arba Akmena.
36
Acta Linguistica Lithuanica LXXVI
Page 13
Ptolemajo Rytų Baltijos hidronimų etimologinės analizės bandymas
Vyslos nerija arba Kuršių nerija, arba sąsiauriai jose, arba (1273) Pregora „prie smėlio kopų“ arba Aknēna „akmenuota“
Ῥούβων
Ῥούδων
*ruðō(n) „raudonis“
Latv. rubenis „tetervinas“
Irbe „tetervinas“
Τουρούντος
Τουρούντος
*þurbn- „gausus“
Daugava „gausi“
Χε(ρ)σίνος
Χέσνος
*herzn-/*herzn- „sušalęs“
Salaca „užšąlanti“
REFERENCES
AgT – Die altgermanischen Toponyme sowie ungemanische Toponyme Germaniens. Ein Handbuch zu ihrer Etymologie, von Corinna Scheungraber & Friedrich E. Grünzweig. – Philologica Germanica 32. Wien: Fassbaender, 2014.
Kuhn Hans 1941: Hadben und Hadumer. – Namn och bygd 29, 84–116.
LGL – Lexikon der älteren germanischen Lehnwörter in den ostseefinnischen Sprachen II: P–Ä, begründet von A. D. Kylstra, fortgeführt von Sirkka-Liisa Hahmo, Tette Hofstra & Osmo Nikkilä. Amsterdam – New York: Rodopi 2012.
Mannert Konrad 1820: Geographie der Griechen und Römer IV: Norden der Erde von der Weichsel bis nach China. Leipzig: Hahn.
Strīpsnai / Articles
37
Page 14
VÁCLAV BLAŽEK
Mažulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidybos centras.
Much Rudolf 1897: Die Städte in der Germania des Ptolemäus. – Zeitschrift für deutsches Altertum und deutsche Literatur, N.F. 29 = 41, 97–143.
Mülenhoff Karl 1887: Deutsche Altertumskunde, Zweiter Band. Berlin: Weidmann.
Müller Carl 1882: Geographi Graeci Minores, Volumen primum. Paris: Firmin-Didot et socis.
Nobbe C. F. A. 1966: Claudi Ptolemaei Geographia. Hildesheim: Olms.
Orel Vladimir 1998: Albanian Etymological Dictionary. Leiden – Boston – Köln.
Orel Vladimir 2003: A Handbook of Germanic Etymology. Leiden – Boston: Brill.
Plinius Claudius 1988: Naturalis Historiae / Naturkunde, Libri III–IV, herausgegeben und übersetzt von Gerhard Winkler. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.
RE – August Pauly, Georg Wissowa, Wilhelm Kroll, Kurt Witte, Karl Mittelhaus, Konrat Ziegler, eds. Paulys Realencyclopädie der classischen Altertumswissenschaft: neue Bearbeitung. Stuttgart: Metzler, 189–198.
de Saussure Ferdinand 1881: KPNH. Mémoires de la Société de Linguistique 6, 119. https://fr.wikisource.org/wiki/%CE%9A%CF%81%CE%AE%CE%BD%CE%B7.
Schönfeld M. 1911: Wörterbuch der altgermanischen Personen- und Völkernamen. Heidelberg: Winter.
Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet wileński.
Toporov Vladimir 1979: Prusskij jazyk 2 (E–H). Moskva: Nauka.
Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem. Berlin – New York: Walter de Gruyter.
Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas.
de Vries Jan 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch₂. Leiden: Brill.
38
Acta Linguistica Lithuanica LXXVI
Page 15
An Attempt at an Etymological Analysis of Ptolemy’s Hydronyms of Eastern Balticum
Bandymas etimologiškai analizuoti Ptolemajo užfiksuotus rytinio Baltijos regiono hidronimus
S A N T R A U K A
Straipsnyje nagrinėjami keli Klaudijo Ptolemajo Geografijoje minimų rytinio Baltijos regiono, patenkančio į Europinės Sarmatijos erdvę, hidronimai. Kaip pažymi autorius, tai yra bandymas paaiškinti jų etimologiją. Geografija buvo paskelbta II a. viduryje. Straipsnyje cituojama Ptolemajo Europos Sarmatijos geografinė samprata, išvardijant upes: Chronus, Rudonis, Turuntus, Che(r)sinus, Albis, Visula. Žvilgsnis taip pat metamas į kitų autorių hidronimų interpretacijas ir komentarus, paminimi IV a. istorikai Marcianas iš Ponto Heraklėjos, kuris modifikuoja upių pavadinimus, ir Amianas Marcelinas. Šie vardai I a. tikriausiai buvo žinomi ir Plinijui. Plinijumi sekdamas, apie tai II a. rašė ir Gajus Julijus Solinas. Autorius išsamiai nagrinėja keturių hidronimų etimologiją, siekdamas paaiškinti, iš kurios kalbos jie kilo. Šie hidronimai – tai Chronas, Rudonas, Turuntas, Chesinas (vardai pateikiami pagal Eugenijaus Jovaišos monografiją Aisčiai. Raida. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014, 121–162. Straipsnio autorius tik neseniai susipažino su E. Jovaišos Ptolemajo žemėlapio perskaitymu. – Red. kolegijos pastaba).
Ptolemas II a. po Kr. viduryje paminėjo keturis rytinio Baltijos regiono hidronimus, o Marcianas IV a. po Kr. juos pakartojo šiek tiek pakeitus. Šie hidronimai yra pirminiai baltų upių pavadinimų germaniški vertiniai, išimtis tik ‘Pōbōv, kuris leidžia nustatyti tiesioginę baltų hidronimo Irbė etimologiją. Tikėtina, kad hidronimas Chronus (gr. Χόνος) yra kilęs iš Mare Cronium, galimai atitinkantis Visula ar Kuršių marias bei jų įtakus Priegų, 173 Pregorą ar Akmenę.
Acknowledgement:
The present study was prepared thanks to the grant of the The Czech Science Foundation (GAČR) GA15-1221S. I am grateful to John D. Bengtson for correcting the English.
Įteikta 2017 m. gegužės 2 d.
VÁCLAV BLAŽEK
Ústav jazykovědy a baltistiky, Filozofická fakulta Masarykovy University, A. Nováka 1, CZ-60200 Brno, [email protected]
