S aipsniai / A icles 57
NIJOLĖ TUOMIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: dialek ologija, pa ibio a mių
mo ologija, leksika, one ika, socioling is ika, kalbų są eika.
DOI
FONETIKOS IŠLYGINIMAS
VYKSTANT KODŲ KAITAI
Phone ic Le elling in he Con ex
o Code-swi ching
ANOTACIJA
Šiame s aipsnyje i iamos pa ibio a ealuose (Bal a usijoje, Va anã o . (b . Вороново))
a ojamų kalbų pag indiniai one ikos eiškiniai i jų są eika. Analizuojamas dominuojan-
čių ie inių kalbų a mainų – bal a usių, lenkų i pasy iai a ojamos lie u ių – one ikos
supanašėjimas, nus a omi šio p oceso dėsningumai. Nag inėjamos na ū alaus bend a imo
si uacijos yks an kodų kai ai: kai kalbė ojai ge ai moka i ienu me u a oja kelias kalbas,
ak y iai kai aliodami jas pokalbiuose. Siekiama a skleis i, kokią į aką šių kalbų one ikai
u i kalbų konku a imas.
Ty imas g indžiamas kalbų są eikos y ėjo, sla is o Vale ijaus Čekmono eo ija: iš ie-
nos kalbos į ki ą pe einama ado aujan is am ik omis aisyklėmis, ku ias galima ap ašy i
algo i mais. Taikan šį algo i mų me odą a skleidžiami one iniai dėsningumai i į odomas
labai s a bus daba jau pasy iai a ojamos lie u ių kalbos aidmuo bei į aka daba inių
sla ų kalbų a ikuliacijai.
Ty imas pa odė, kad a ealuose unkcionuojančių kalbų a mainų one ikos eiškinių su-
panašėjimo p iežas ys daugiausia y a socioling is inės. Palyginus lenkų i bal a usių šnek ų
one ines ypa ybes, paaiškėjo, jog abi šnek os u i iš esmės bend ą one iką. Lie u ių šnek-
oje a ojamus minkš uosius p iebalsius in o man ai aip pa a ia i kalbėdami ie inėmis
sla ų šnek omis. Už iksuo a bal a usių i lenkų šnek oms nebūdingų a ejų, kuome in en-
sy iai painiojami p iebalsiai, ikė ina, kad ai – ienas iš lie u ių subs a o požymių.
ESMINIAI ŽODŽIAI: lie u ių kalbos pa ibio a ealai, ie inė lenkų šnek a, bal a usių
šnek a pop os u, kodų kai a, one ikos išlyginimas, kalbų są eika.
NIJOLĖ TUOMIENĖ
58 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
ANNOTATION
The p esen a icle add esses he p incipal phone ic phenomena o he languages used in
bo de land a eas (Bela us, Vo ana a dis ic (Вороново)) and hei in e ac ion. I analyses
he phone ic con e gence o he domina ing local language a ie ies – Bela usian, Polish
and passi ely used Li huanian – and es ablishes he endencies o his p ocess. The si ua-
ions o na u al communica ion in he con ex o code-swi ching a e analysed in he s udy:
when he speake s a e luen and use se e al languages a he same ime by ac i ely swi ch-
ing be ween hem in con e sa ions. I is sough o e eal how he compe i ion o languages
a ec s he phone ics o hese languages.
The esea ch is based on he heo y p oposed by Vale ijus Čekmonas, he esea che o
he in e ac ion o languages and Sla icis : he speake swi ches be ween languages acco ding
o ce ain ules which can be desc ibed by algo i hms. Based on his me hod o algo i hms,
he s udy e eals he phone ic endencies and p o es a e y impo an ole and in luence
o he now passi ely used Li huanian language on he a icula ion o con empo a y Sla ic
languages.
The esea ch showed ha he easons o con e gence o phone ic phenomena o he lan-
guage a ie ies unc ioning in he bo de land a eas a e mainly sociolinguis ic. A e com-
pa ing he phone ic peculia i ies o local Polish and Bela usian dialec s, i u ned ou ha
he phone ics o bo h dialec s is essen ially he same. The in o man s p onounce he so
consonan s used in he local Li huanian dialec in he same way as hey a e p onounced
when speaking local Sla ic dialec s. The cases which a e no ypical o Bela usian and Pol-
ish dialec s when consonan s a e in ensi ely con used we e eco ded; i is likely a ea u e o
he Li huanian subs a um.
KEYWORDS: Li huanian bo de land a eas, local Polish dialec , Bela usian di-
alec pop os u, code-swi ching, phone ic le elling, in e ac ion o
languages.
1. ĮVADINĖS PASTABOS, TYRIMO OBJEKTAS
Iki XXI a. Lie u oje domina o ling is inės geog a ijos y imai – bu o įp as a
i i a mes kaip užda as am ik oje e i o ijoje gy uojančias ien isas i s a-
iškas sis emas, iš esmės ne eikiamas g e imų a mių, ki ų kalbų a jų a mainų,
o „nuk ypimus nuo sis emos“ – ak uo i kaip a si ik inumus i nuo jų a si i-
bo i. Bu o iksuojamas geog a inis kalbos a a mės papli imas, a minės kal-
bos i bend inės kalbos kanono ski umai bei suda omas skolinių są ašas. Bu o
S aipsniai / A icles 59
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
į ašomi ik ų pa eikėjų pasakojimai, ku ie a i iko am ik us k i e ijus1: ieško a
sėslaus, y esnio amžiaus, suda iusio „ ie inę san uoką“, mažai išsila inusio i
nemokančio ki ų kalbų žmogaus (ge iausiai – y o). Jeigu pa eikėjas „nuk yp-
da o“ nuo laukiamos a minės no mos, ie pa yzdžiai pap asčiausiai nebūda o
analizuojami, ak uojami kaip lapsus linguae. Ki ų Lie u oje a už jos ibų gy-
enančių au inių g upių asmenų nesiek a apklaus i pagal, pa yzdžiui, Lie u ių
kalbos a laso medžiagos inkimo p og amą (ž . LKA 1977: 10–12), o jų kalbų
duomenys li uanis ų apsk i ai nebūda o nei enkami, nei siejami su lie u iškais.
Bu o laikoma no ma „nesikiš i“ į ki ų kalbų duomenis.
Pas a aisiais dešim mečiais jau šiek iek daugiau ašy a apie lie u ių, bal a u-
sių i lenkų kalbų są eiką, šių kalbų pli imo is o iją i papli imo e i o ijas, apie
šias kalbas a ojančių gy en ojų au inę sa imonę bei e ninę kilmę i p iklau-
somybę. 1997 m. suku as klausimynas Socioling is ika. Lie u ių kalbos a mių i
jų są eikos y imo p og ama (Čekmonas, G umadienė 1997). No s i bu o nau-
do asi šia p og ama, medžiaga ink a a ski ai – ik lie u ių kalbos.
Tačiau i šiuolaikiniai y ėjai dažniausiai koncen uojasi ik į ku ią no s ie-
ną kalbą – ebe y auja nuos a a „nepe ženg i ki os kalbos ibų“, no s jų i iami
žmonės as d i a kelias kalbas a oja nuola . Suda y i naujausi kalbų papli imo
Lie u oje žemėlapiai pa i ina, kad Ry ų i Pie yčių Lie u os dalyse y a ki a-
kalbių (ž . Meiliūnai ė, Mikulėnienė 2014: 262–263 (XIV žemėlapis i komen-
a as)), ačiau ie plo ai nė a ak uojami kaip kalbų kon ak ų zonos, p iešingai
nei Pe o Gaučo da buose apie ie inių gy en ojų d ikalbys ę i daugiakalbys ę
XIX a. pabaigoje – XX a. p adžioje (Gaučas 2004: 54). Jo y imuose bu o nu-
s a y a, kad lie u ių kalbos plo o pie y inė iba uo me u siekė Ge anáinių, A -
mõniškių, Ródūnios, Asa õs, Pelesõs apylinkes Bal a usijoje. Kaip ki o si uacija
ėliau, ma y i iš knygoje Lie u os Ry ai (1993) pa eik ų žemėlapių palyginimo:
kalbų papli imo si uacija XX a. idu yje (au o iai A. Vidugi is i P. Gaučas)
aki aizdžiai ski iasi nuo os, ku i susiklos ė XX a. pabaigoje, ge okai susiau-
ėjus lie u ių kalbos plo ui, o Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių apylinkėse ėmus
dominuo i ie inių bal a usių i lenkų kalbų a mainoms (ž . L. G umadienės,
P. Gaučo i V. Čekmono suda y ą i ap ašy ą kalbų papli imo Ry ų Lie u oje
žemėlapį (1993: 132–136)).
Iš isos pa eik os in o macijos galima da y i iš adą, kad Ry ų i Pie yčių
Lie u os a ealai (ypač pasienio su Bal a usija zonos), bu ę i ebesan ys lie u iš-
ki mik oa ealai Bal a usijoje, daugiau nei šim ą me ų kalbų a ojimo a ž ilgiu
y a miš ūs – kalbama keliomis kalbomis, ne e ai – uo pačiu me u, . y. iename
1 T adicinės dialek ologijos pa eikėjų a anka bu o ykdoma aikan adinamąjį NORM’o k i e ijų:
ge as in o man as u i bū i sėslus, senas (pagy enęs) y as (plačiau apie šias pa eikėjų a ankos
nuos a as ž . Aliūkai ė, Meiliūnai ė, Mikulėnienė 2014: 31–34).
NIJOLĖ TUOMIENĖ
60 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
pokalbyje, keičian kalbų a mainas. Taigi šiuose plo uose yko i ebe yks a ak-
y i kodų kai a (plačiau apie ai ž .: G umadienė 1996: 190–197; 2001: 38–44;
2005: 42–48; Грумадене 1990: 126–130; Tuomienė, G umadienė 2004: 124–
133; Tuomienė 2006: 161–172; U bana ičienė 2011: 95–114; U nėžiū ė 1998:
131–140 i k .).
Vie iniai ap a iamų e i o ijų žmonės sugeba iš ka os į ka ą pe duo i sa o
pa i į – ben ys ka os gali susikalbė i d iem, imis a ne ke u iomis kal-
bomis. Kaip sub iliai jie jaučia kalbų niuansus, odo lie u ių i bal a usių kal-
bomis dainuo ų eks ų sug e inimas (ž . Čekmonas, Gudai ė, Šmi ienė 1998:
202–205): bal a usiškiems eks ams a as i iden iškus lie u iškus (a ba a i kš-
čiai) galima ik odėl, kad abi kalbos y a labai ge ai su okiamos. Be o, olklo o
y imai odo, kad kalban ieji bal a usiškai u i ku kas u ingesnę olklo inę
adiciją negu kalban ieji lenkiškai. Pas a ųjų au osaka naujesnė, ne als iečių,
nes susijusi su šlėk ų olklo u. Kalboms kon ak uojan kalban ieji iek bal a u-
siškai, iek lenkiškai e ė i adap a o lie u ių liaudies dainas bei pasakas (ž .
en pa : 204). Tai labai s a bus ak as.
Todėl šiandien s a bu kaup i ne izoliuo us ienos ku ios no s ie inių pa i-
bio gy en ojų mokamos kalbos ak us, o dokumen uo ą duomenų isumą. Ma
jaunesnioji Bal a usijoje esančių (a bu usių) lie u iškų a ealų gy en ojų ka a
iešose ie ose dažnai bend auja ien ik usų kalba, o lie u ių kalba daba jau
a ojama pasy iai, odėl gy ai są eikos p ocese, galima saky i, nedaly auja. Vis
dėl o bal iškas a ealų pama as, pada y a aki aizdi lie u ių kalbos į aka (bu usiu
ak y iuoju a ojimo laiko a piu) y a a pažįs ama – ją įmanoma nus a y i am
ik ais me odais.
Visapusiškų bend ų bal ų i sla ų kalbų y imų pas a uoju me u be eik ne-
a liekama, no s a mių y ėjų į ody a, kad sla ų kalbų a jų a mainų, ku iomis
kalba ie pa ys d ikalbiai a ba daugiakalbiai pa eikėjai, y imai y a labai s a būs
i ian pačios lie u ių kalbos a mių aidą i kai ą. Da pačioje XX a. pabaigoje
p o eso ius V. Čekmonas pa eikė d ejopą – ipologinės ekons ukcijos i socio-
ling is inę – bal ų i sla ų kalbų są eikos y imo me odologiją. Mokslininkas
bene pi masis kalbo y os is o ijoje konk ečių kalbos eiškinių aiškinimus nuo-
sekliai ėmė g įs i ne ik diach oniniais, be i sinch oniniais duomenimis, aiky-
damas sa o suku ą diach oninių y imų p og amą (plačiau ž .: Чекман 1973:
29–43; 1980: 206–226; Чекмонас 1982). V. Čekmonas pi masis, emdamasis
daugelį me ų k yp ingai kaup ais ak ais, su o mula o i a skleidė kalbų ki imo
mechanizmą bal ų i sla ų są eikos e d ėje. Nuosekliai išdės ė, kokiomis aisy-
klėmis ado aujan is pe einama iš ienos kalbos į ki ą, aip pa su o mula o i
ne ka ą pa ik ino, kaip ans o macijos aisyklėmis paaiškin i ie inių žmonių
d ikalbys ės a ikalbys ės p ocesus.
S aipsniai / A icles 61
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
V. Čekmonas laikėsi nuos a os, kad ik a padė is a siskleidžia ik bend au-
jan isomis omis kalbomis, ku iomis šneka pa eikėjas, nė ienai iš jų ne odan
didesnio palankumo i nė ienos niekaip neišski ian . Mokslininko da bai i
idėjos bal ų i sla ų kalbų kon ak ų ema iš esmės nesulaukė ąsos. Bend amin-
čiams i bend ažygiams ne e ai apda o pe sunku su ok i y imo ikslus dau-
giakalbiu ežimu bei pa eik i galimas y imų in e p e acijas, ku ios labai sky ėsi
nuo įp as inių, kaip minė a, užduočių: iksuo i geog a inį kalbos a a mės pa-
pli imą, a minės kalbos i kiek ienos bend inės kalbos ski umus bei suda i-
nė i skolinių są ašus.
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI,
MEDŽIAGA IR METODIKA
Pag indinis šio y imo ikslas – a skleis i dominuojančių ie inių kalbų
a mainų – bal a usių, lenkų i pasy iai a ojamos lie u ių šnek os – one ikos
eiškinių supanašėjimo pobūdį, kai kalbė ojas ge ai moka i ienu me u a oja
kelias kalbas – į ai ių pokalbių me u leng ai jas kai alioja. Siekiama pa ody i,
kaip kalbų konku a imas a sispindi šių kalbų one ikoje.
Siekian ikslo da bas bu o a liekamas keliais e apais, sp endžian išsikel us
šiuos užda inius:
• apibūdin i pag indines unkcionuojančių bal a usių i lenkų šnek ų one-
ikos (iš dalies akcen uacijos) bei onologijos ypa ybes;
• sug e in i d iejų kalbų one ikos eiškinius i pa ody i, kaip iena kalba
gali a sispindė i ki oje, kaip i kodėl iena kalba palaipsniui i s a ki a;
• nus a y i lie u ių šnek os į akos ezul a us ie inių sla ų šnek ų
a ikuliacijoje.
Ty ime emiamasi kalbine i socioling is ine medžiaga, su ink a i į ašy a
XXI a. p adžioje iš ijų lie u ių kalbos pa ibio a ealų. Tiksliau, da be analizuo-
jami kodų kai os į ašai iš Bal a usijoje, Ga dino s i ies Va anã o (b . Вóроново)
ajono šiau ės y uose esančių ( aip pa i bu usių) lie u iškų salų: Va anã o
mies elio – ajono cen o, A mõniškių (b . Германшкi) bažny kaimio, Pe ei-
goni (b . Перeгáнцы) gy en ie ės – kolūkio apylinkės cen o, Ramaškoni
(b . Рaмашкáнцы) kaimo apylinkių2. Ki a dalis šiame y ime panaudo ų kalbų
2 Pasku iniai daugiakalbiai pokalbiai čia į ašy i 2013 m. Saugomi au o ės asmeninėje ono ekoje.

NIJOLĖ TUOMIENĖ
62 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
kai os į ašų iš Bal a usijoje esančių Ródūnios (b . Рáдунь), Asa õs (b . Асавá)
i Nočiõs (b . Нáча) apylinkių3.
Šiame y ime laikomasi požiū io, kad d ikalbio a ikalbio žmogaus kodo
kei imas apibūdinamas kaip iš isinis pe ėjimas nuo ienos kalbos p ie ki os, ki-
os kalbos iene ų – žodžių junginių, azių (paaiškinimų) – į e pimas. Ben-
d aujan iena kalba keičia ki ą, aigi kodų kai a yks a į ai aus dydžio eks o
a ka pose: nuo kelių sakinių iki kelių žodžių a ba į e pian pa ienius ki o ko-
do, . y. ki os kalbos, žodžius. Viename pokalbyje dažniausiai kalbama d iem
kalbomis: bal a usių i lenkų, į e piama lie u ių i usų kalbų iene ų. Ki uose
pokalbiuose pap as ai y auja iena kalba – bal a usių, ki omis (lie u ių, lenkų,
usų) kalbomis į e piami umpi sakiniai, a ski i žodžiai, jų dalys.
S aipsnyje emiamasi V. Čekmono me odika, ku ią pa s au o ius aikė i da-
mas Kalesniñkų (Šačininkų .) apylinkių ie inių kalbų one ikos in e e enciją
(Чeкман 1973: 29–43). Mokslininko suku o me odo esmė: iš p adžių nus a o-
mas dinaminis modelis, ku į suda o ipologiniu a ž ilgiu galimi p adinių ga sų
pokyčiai, adinamieji ipologiniai laukai, aip pa galimi a piniai diach oninių
yksmų e apai, adinamieji ipologiniai medžiai. Nus ačius ipologinius laukus
i medžius, g e inamos į ai ios besikeičiančios one inės si uacijos, sinch oni-
nės iš ados lyginamos su žinomomis diach oninėmis in e p e acijomis.
Šiame y ime aiškinamasi, kokiomis aisyklėmis ado aujan is – . y. am
ik ais algo i mais – galima pe ei i iš ienos kalbos į ki ą. Tiksliau, kaip eikia
pasielg i su a i inkamais, pa yzdžiui, bal a usių kalbos ga sais „ e čian “ žodį į
lenkų kalbą i a i kščiai – lenkų kalbą „p i aikan “ bal a usių kalbai. Taikan
V. Čekmono me odiką, socioling is iniai duomenys ampa esminiai: daba inė
i bu usi aplinkos kalbinė si uacija; kalbos p es ižas; duomenys apie gim ąją pa-
eikėjo i jo ė ų, šeimos, kaimo kalbas; mokyklos mokomoji kalba; bažnyčios i
bend a imo su s e imaisiais kalbos. Tada paaiškėja kalbų konku a imo sąlygos,
a siskleidžia kalbos eiškinių a ian ų a si adimo i pasi inkimo mechanizmas.
3. FONETIKOS IŠLYGINIMAS
VYKSTANT KODŲ KAITAI
Naujesni kalbiniai į ašai, socioling is inių apklausų duomenys i pi mi-
nė su ink os medžiagos analizė aiškiai pa odė, kad i iamose Va anã o ajo-
no e i o ijose dominuoja i a pusa yje ak y iai konku uoja d i sla ų kalbų
3 Pasku iniai pokalbiai čia į ašy i 2001–2003 m. Dalis jų saugoma Lie u ių kalbos ins i u o Ta mių
a chy e, ki a dalis – asmeninėje au o ės ono ekoje.
S aipsniai / A icles 63
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
a mainos – bal a usių i lenkų. O da XX a. idu yje i an ojoje pusėje čia
ak y iai kon ak a o ys kalbos – bal a usių, lenkų i lie u ių (plg.: Čekmonas
1988: 37–54; Sudnik 1972: 19–22; Tuomienė 2008: 46–80; 2010: 42–52; 2018:
113–134). Ypač aki aizdūs šio kon ak a imo ezul a ai y a jun ami one ikos
lygmeniu. Todėl y ime i koncen uojamasi į išsamesnę ie inių bal a usių bei
lenkų šnek ų one ikos, iš dalies į akcen uacijos i onologijos, analizę. Siekia-
ma pa ody i šių d iejų ie inių sla ų kalbų įsigalėjimo kalbinę p igim į, aidą,
są eiką – ap ašomi pag indiniai a ies kai os i supanašėjimo aspek ai, iš yš-
kėjan ys pe einan nuo ienos kalbos a ojimo p ie ki os. Čia aki aizdūs y-
iausiosios, idu inės i jaunesniosios ka ų ski umai a ojan d i pag indines
sla ų kalbų a mainas.
Visų Va anã o ajono apylinkių mik oa ealuose susiklosčiusią si uaciją gali-
ma apibūdin i kaip labai panašią, no s kai ku ie punk ai ienas nuo ki o nu o-
lę pe 30 kilome ų. Ilgą laiką, maždaug iki XX a. idu io, kalbinė padė is čia
bu usi ke u na ė. G e a bal a usių, lenkų, usų kalbų bu o ak y iai a o a da
i lie u ių kalba. Vėliau lie u ių kalbos adicija daugelyje kaimo ie o ių pa-
laipsniui nu ūko, o nedidelėse lie u iškose salose ji da anksčiau pasi aukė į
pasy ųjį a ojimą. Pas a aisiais me ais jau nepa yko as i i į ašy i jos a s o ų
Va anã o apylinkėse Bal a usijoje. Rusų kalbą iešose ie ose ak y iai a oja
jaunesnioji ka a i aikai. Tačiau kaimuose, gy en ie ėse usiškai kalbama e ai,
dažniausiai su ie ine adminis acija, į ai iose įs aigose a su s e imais žmonė-
mis. Kasdieniame gy enime ie iniai y esniosios i idu inės ka os žmonės
a pusa yje bend auja bal a usiškai a ba lenkiškai. Todėl šiame y ime a si ibo-
jama nuo usų kalbos duomenų.
Jau ien iš klausos galima sp ęs i, kokia s ip i y a p igim inės kalbos a iku-
liacijos bazė, nes a pačia baze naudojamasi pe kelian ją į naująją kalbą a ne į
d i naujas kalbas – šiuo a eju į bal a usių i lenkų. Į ašuose skamba y esnio
amžiaus ie inių, daugiausia kaimo gy en ojų, kalba, ačiau y a į ašų iš mies e-
lių, didesnių gy en iečių. Pab ėž ina, kad naujosios kalbos (a ne kalbų) ai-
syklių y esnieji dažniausiai nė nežino i neabejo inai nieku nė a jų mokęsi.
P es ižiškesne naująja kalba pap as ai būda o imama kalbė i spon aniškai mėg-
džiojan au o i e ingus žmones – ponus, kaimynus, kunigus. Siekiama išsiaiš-
kin i, kuo emdamiesi jie išmoko ne ik gana aisyklingai iš a i žodžius, be i
de in i jų o mas. Tinkamai ki čiuo i žodžius nežinan os kalbos dėsnių i ai-
syklių – kaimo gy en ojui ik ai sudė ingas užda inys. Vie iniai žmonės gebė-
jimą nuo aikys ės susikalbė i keliomis kalbomis p iima kaip na ū alų eiškinį
(ž . Tuomienė 2018: 117–122). Jeigu šeimos a giminės a e kalbama ku ia no s
iena kalba, ai ga ėje, iešose ie ose išmoks ama kalbė i da ben d iem kal-
bomis. I ai nė a ak uojama kaip s e imų, užsienio, kalbų mokėjimas, o kaip
bū inybė, kasdienė komunika imo žodžiu p iemonė.
NIJOLĖ TUOMIENĖ
64 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
3.1. Pag indiniai ie inės bal a usių šnek os pop os u
one ikos b uožai
3.1.1. Va anã o apylinkių bal a usių šnek ai pop os u būdingas kilnojamasis
dinaminis ki čia imas. Neki čiuo i balsiai gi dimi s ip iau a silpniau edukuo i.
Šiai ie inei bal a usių šnek ai būdingas balsių p iešakėjimas, . y. neki čiuo i o
i e neski iami, a iami kaip α – a pinis a p e i a ga sas (ž .: Czekman 1975:
283–305; Чекмoнac 1989: 84–92; plg. Plyga ka 2014: 231–234), p z.: p apáu
moi α úх4 ‘p adingo mano gaidys’; ána z''αz''úka kukújα ‘anks i gegu ė kukuo-
ja’; kú ыca u s''αʒ''éla ‘ iš a čia sėdėjo (pe ėjo)’; αdá αdná αxóʒ''ic'' ‘nelai-
mė iena ne aikš o’; búʒ''α a ú kαs''c'' ‘žolę šienaus’; susié ka αé αp asila
‘kaimynė manęs nep ašė’; рaаéu i αα núuα ‘nubėgo (nusk ido) i neg įžo’;
éba ak αс''éс'' ‘ eikia aip (g ei ai) bėg i’; klkala c''αé ‘k iečiau a e’; α 
kóšыk i bi á ‘imk k epšį i ink’.
Gana dažnai čia neki čiuo as a i as a a iamas neaiškiai: kα ó a jαščé mαlα-
dáα ‘ka ė da jauna’; na sαné αó ka ‘pušyje o e ė’; γαla á čás a bαlc'' ‘daž-
nai skauda gal ą’; dåunó ы záтиžαт ‘seniai u iš ekėjusi’; záαc bs α uc''ók
‘kiškis g ei ai pabėgo’. Išimčių i pa ienių spo adinių pasakymų išgi s ama
nedaug.
3.1.2. Ti iamoje bal a usių šnek oje nė a junginių γы, kы, хы, o ik i, i,
i – ai bend as y ų sla ų šnek ų b uožas (ž . Чэкман 1969: 34), p z.: iba ы
zaα  ‘galbū u paimk’; ak i ы čalaék ‘ oks gud us žmogus’.
3.1.3. Minkš ieji s, z i c, dz a iami ypač minkš ai, s ip iai pala alizuo i, su
šnypš imo e ek u (plg. Чекман 1969: 32). Tai būdinga daugeliui bal a usių šnek-
ų (ž . Чэкман 1970: 94–105), p z.: ʒ''áс''αl mócna s úkae ‘genys s ip iai kala’;
čúju ʒ''éuka zak ыčála ‘gi džiu, me gina su iko’; u αné óki ʒ''és''αc'' ku έ ‘ u-
iu ik dešim iš ų’; kup s''em ku čá ' ‘nupi k sep ynis iščiukus’; nαščы ála
ós''im ubé ‘suskaičia au aš uonis ublius’; γé a ó γus'' ‘čia a o žąsis’; s''eu
jes''c'' ‘sėdau algy ’; zá a i ós''α ‘ uoj i uduo’; z''imá buʒ''α dåuγaja ‘žiema
bus ilga’; z''αónу aγu ók ‘žalias agu kas’; z''eu éki kusók ‘su algė didelį gabalą’.
3.1.4. Minkš ieji lūpiniai p iebalsiai a iami įp as ai, kaip i isose y ų sla ų
a mėse, p z.: dáu me αс'' ublé ‘da ė man penkis ublius’; á ы as ‘penk-
ą ka ą’; áпис'' k é ki ‘ ys a gėlės’; éba zаzáс'' uka cы ‘ eikia numegz i
4 Da be a ojama supap as in a ansk ipcija lo yniškais ašmenimis – už ašoma aip, kaip iš a ia-
ma (plg.: Савiч 1991: 119–123; 1992: 45–67). Ki čiuojami d iskiemeniai i daugiaskiemeniai žo-
džiai. P iebalsių minkš umas žymimas d ejaip: pala aliniai p iebalsiai žymini lankeliu i š aidės,
o a iami labai minkš ai – daugiausia c'', dz'' (pa yzdžiuose žymima ʒ''), s'', z'' – žymimi d iem
apos o o ženklais dešinėje aidės pusėje, i šuje (plg. Tuomienė 2008: 83).
S aipsniai / A icles 65
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
pi š ines’; pasαlli ásа ‘pasūdėm mėsą’; a ózа pad sámыm aknóm ‘be žas p ie
pa lango’.
Po dusliųjų p iebalsių pap as ai nepe eina į : o ‘ a o’; s o ‘sa o’; k as ‘gi-
a’, o abipusis lūpinis a iamas ik p ieš balsius, p z.: kα ó a ‘ka ė’; pax alla
‘pagy ė’; s αbóda ‘lais ė’; malα á α ‘mažoka’; αna á a ‘anks oka’; ózic'' ‘ ežio-
ja’; αdá ‘ anduo’; énik ‘šluo a’.
3.1.5. Viena iš būdingųjų šios bal a usių šnek os ypa ybių – ne isiškai kie-
ųjų, ne elia izuo ų š, č, ž a ojimas. Po jų ы sup iešakėja, jis iš a iamas pana-
šesnis į i, oks a pinis ga sas a p ы i i, p z.: suié ka dob a ša ‘kaimynė ge ai
siu a’; adnój αška p ažc'' ‘ ienai sunku p agy en ’; a u u služla ‘aš Vil-
niuje a na au’; pαlaž s''éna pad s axú ‘padėk šieną po s ogu’; αdái na kaá
i skač ‘sėsk an a klio i jok’. Ypa ybė aip pa būdinga daugeliui šiau ės y ų
bal a usių šnek ų (ž . Чэкман 1970: 92–93).
3.1.6. Ti iamai bal a usių šnek ai iš esmės nebūdingas sp ogs amasis p iebal-
sis g, ku is iš a iamas ik kai ku iuose žodžiuose, p z.: gának ‘p iemenė’; gus
‘mėlynė’; gas ‘dujos’; g ka ‘g ikiai’; gúz''ik ‘saga’. Pap as ai čia a iamas pu-
čiamasis ( ika y inis) γ, p z.: baγá ы ‘ u ingas’; da óga ‘kelias’; jáγada ‘uoga’;
γaʒ''na ‘ alanda’; γáʒ''ina ‘gy a ė’; γala á ‘gal a’; γa ó ы ‘pasi uošęs’; γo ‘me-
ai’; γada áu ‘auginau’; γ p ‘g ybas’; zaγan ‘į a yk, nu a yk’ (plg.: Коницкая
1994: 76–84; Савич 1990: 41–47).
Iš a dy os bal a usių šnek os pop os u ypa ybės, kaip ma y i, nė a oje a ki-
oje ie o ėje naujai susi o ma ę one ikos eiškiniai. Ap a osios ypa ybės bū-
dingos isoms a ba daugeliui bal a usių šnek ų. Ki aip a ian , iek Va anã o
apylinkėms Bal a usijoje, iek apylinkėms pie y iniame Lie u os pa ibyje –
bal a usių šnek a šliejasi p ie didžiojo bal a usių šnek ų masy o (plg. žemėla-
pius: Plyga ka 2014: 229 (135 pa .) i ЛГiГБГ 1969: карта № 13, № 14, № 15).
Bū ina pab ėž i i iamų e i o ijų ie inės bal a usių šnek os ien isumą, . y.
y esniosios, idu inės i jaunesniosios ka ų a s o ų kalba a pusa yje be eik
niekuo nesiski ia.
Visos šios bal a usių šnek os ypa ybės, išsky us pučiamojo ( ika y inio) γ, a
sup iešakėjimo eiškinius i u, būdingos i ie inei lenkų šnek ai.
3.2. Esminės ie inės lenkų šnek os
one ikos ypa ybės
Šiame sky iuje, ap ašan bend uosius one ikos b uožus, no ima iden i ikuo-
i ie inę lenkų šnek ą, . y. a saky i į kelis esminius klausimus: a šios šnek os
ga sų sanda a sieja ją su ku iuo no s lenkų kalbos dialek u (gau as iš adas pa-
lyginus su H. Tu skos pa eik omis idėjomis dėl Vilniaus lenkų kalbos kilmės
NIJOLĖ TUOMIENĖ
72 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
3.4.6. Pe einan nuo bal a usių p ie lenkų kalbos i keičiama į хы, o kalban
bal a usiškai хы – į i. S y a imų i „klaidų“ i šiuo a eju pas ebė a pe einan
nuo bal a usių p ie lenkų kalbos, plg. y esniųjų in o man ų žodžių ba ‘ u -
bū ’;  y ‘gud us’; тúi ‘musės’ a imą lenkiškai. Toks a imas odo, kad y-
esnieji susidu ia su naujų i jiems neįp as ų ga sų a imu. Kadangi ie inėje
lenkų šnek oje nė a х –  p iešp iešos i i a iama ie oj хы, nekyla jokių ne-
aiškumų a abejonių dėl žodžių eikšmės.
3.4.7. Kai ku iuose lenkiškuose žodžiuose keičiama į š, ž. O pe ėjus p ie
bal a usių, kai ku iuose žodžiuose š, ž – į . Šioje si uacijoje u imi omeny bal-
a usių έba ‘ eikia’; ы ‘ ys’ i lenkų šéba, š·ы a ejai. Taisyklės laikomasi
gana nuosekliai. O bal a usių šnek oje ka ais gi dimas žodis šéba ‘ eikia’, g ei-
čiausiai, ė a leksikos in e e encijos pada inys.
3.5. Lie u ių šnek os aidos ezul a ai ie inėse sla ų
šnek ose
Ti iamose Va anã o apylinkėse lie u ių šnek os a s o ų g upelė y a mažiau-
sia – XXI a. į ašy i os keli y esniosios ka os žmonės, ge ai kalban ys pie ų
aukš aičių pa a mei p iklausančia šnek a. Šiame y ime nesiekiama apibūdin i
isų šių dzūkų šnek os ypa ybių, nes jos jau y a išsamiai ap ašy os (ž .: Tuomienė
2008: 45–47; 2010: 22–24). Čia, kaip minė a, no ima pa ody i aki aizdžią lie-
u ių kalbos į aką ki oms k aš e a ojamoms – bal a usių i lenkų – šnek oms.
3.5.1. Būdingoji Va anã o apylinkių lie u ių šnek os, kaip i isos pie ų
aukš aičių pa a mės, konsonan izmo ypa ybė – dzūka imas. Ski iamos d i jo
ypa ybės (plačiau ž .: Zinke ičius 1966: 139, 145–146; LKA II 93–97; LKTCh
2004: 79–80 i k .). Kaip žinoma, isi dzūkai pagal an ąją ypa ybę p iebalsius ,
d p ieš i, y, į, ie a ia c, dz, č (< * i) – , o junginius , d – c , dz , p z.: åu-
mas ‘audimas’; bu ælá.ici. ‘bu elai į’; bú· ‘bū i’; е·i ‘de yni’;  i ‘d i’; ‘gαi·s,
gα.ọ ‘gaidys, gaidžio’; kã·inas ‘ka inas’; k iee ‘k iečiai’; таåũ. (i maåũ.)
‘mačiau’; šá.ui· ‘šaudy i’ (plačiau ž .: Tuomienė 2008: 46; 2010: 22–23).
Visi i iamų apylinkių ie iniai lie u iai, be abejonės, isuome ge ai susikal-
bėjo (a ba puikiai sup a o) pop os u i ie ine lenkų šnek a. Taigi jų a ojamose
sla ų šnek ose nesunkiai gi dimi ie pa ys i in minkš i , , , , ku ie išsaugo-
mi be eik isais a ejais, . y. kai ie pa ys in o man ai kalba iek lenkiškai, iek
bal a usiškai, iek lie u iškai, p z.:

S aipsniai / A icles 73
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
3 LEN E Lė . Minkš ųjų p iebalsių s, z, c, dz a imas lenkų, bal a usių i lie u ių šnek ose
Skaičiai lenkiškai Skaičiai bal a usiškai
pop os u Skaičiai lie u iškai
pé ‘penki’
šé ‘šeši’
édem ‘sep yni’
óem ‘aš uoni’
é e ‘de yni’
ée ‘dešim ’
d unáe ‘d ylika’
edymnáe ‘sep yniolika’
d uésce ‘d idešim ’
peéon ‘penkiasdešim ’
á ‘penki’
šέ ‘šeši’
ém ‘sep yni’
uóim ‘aš uoni’
éa ‘de yni’
éa ‘dešim ’
d αnác(c)a ‘d ylika’
edыmnác(c)a
‘sep yniolika’
d ácca ‘d idešim ’
piiá ‘penkiasdešim ’
pekc ‘penk i (me ai)’
šašc ‘šeš i’
ec·ni ‘sep yni’
aš unc ‘aš un i’
e ·ni ‘de yni’
·šыm ‘dešim ’
·lika ‘d ylika’
epci.olika ‘sep yniolika’
 ešim ‘d idešim ’
pekæz·šыm
‘penkiasdešim ’
A k eip inas dėmesys į ai, kad lenkų i bal a usių šnek os, kaip jau minė a
anksčiau, bū en s'', z'', с'', dz'' i , , ,  a imu i ski iasi. Ši ypa ybė gana s abi-
li. Kadangi lenkų kalba y a ads a inė7 i lie u ių kalbos a ž ilgiu, odėl, apsk i-
ai i ian iso Vilniaus k aš o lenkų šnek as, aip pa eikė ų a k eip i dėmesį į
minkš ųjų p iebalsių s, z i c, dz ypa ybes. Visiškai ikė ina, kad lenkų šnek ose,
iesiogiai „iškilusiose“ lie u ių kalbos subs a o pag indu, ap iksime minkš uo-
sius , , , . O lenkų kalba, įsi i inusi bal a usių kalbos subs a o pag indu,
išlaikys i in pala alizuo us s'', z'', с'', dz''.
3.5.2. Ki a į akis k en an i lie u ių šnek os ypa ybė – onemos [x] nebu i-
mas. Bal a usių kalboje už iksuo i a ejai, kuome x bu o painiojama su k, p z.:
тáčaa ( u ė ų bū i máčaxa) kalé a (xalé a) ‘chole a (liga)’; kba (xiba) ‘ u -
bū , negi’; k ы (x ы) ‘gud us’; kmá ы (xmá ы) ‘debesys’; k én (x én) ‘k ienai’;
k a óba (x a óba) ‘liga’; k ója (x ója) ‘pušis’; pakmú na (paxmú na) ‘apsiniau-
kę’; pančóki (pančóxi) ‘kojinės’; žak (žanx) ‘žen as’. Tikė ina, kad in ensy us
x i k painiojimas lenkų šnek oje – ienas iš lie u ių subs a o požymių.
7 Ads a as – (lo . ad – pas, p ie + s a um – pa iesalas; čia – pag indas, ok. Ads a , angl., p anc.
ads a , isp. ads a o) ling .: 1. a ei ių a kaimynų kalba, pa eikusi čiabu ių kalbą a jos a mes,
p z., bal a usių kalbos į aka Ry ų Lie u os šnek oms, okiečių – la ių kalbai; 2. ilgą laiką a o-
jamos kelios kalbos oje pačioje e i o ijoje (d ikalbys ės eiškinys).
NIJOLĖ TUOMIENĖ
74 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
4. IŠVADOS
1. Ti iamose Va anã o ajono e i o ijose Bal a usijoje dominuoja i a pusa-
yje ak y iai konku uoja d i sla ų kalbų a mainos – bal a usių i lenkų. Pasy-
iai a ojamos lie u ių kalbos į aka nesunkiai a pažįs ama šiųd iejų sla ų kal-
bų a ikuliacijos bazėje. P i aikius V. Čekmono me odiką, a skleidžiama, kad
apylinkėse unkcionuojančių kalbų a mainų one ikos eiškinių supanašėjimo
p iežas ys daugiausia y a socioling is inės.
2. Fone ikos duomenys odo, kad ie inė lenkų šnek a – ne ienaly ė. Ne dėl
jos idinės sa a ankiškos aidos, o dėl nuola os augančios li e a ū inės (bend i-
nės) lenkų kalbos į akos ie inių žmonių kalbai. Aki aizdžiai ski iasi y esnio-
sios i idu inės bei jaunesniosios ka ų a s o ų kalba. Pas a ieji pagal kele ą
s a biausių požymių „p ia ina“ sa o lenkų kalbą p ie li e a ū inės. Redukuoja-
mi neki čiuo i balsiai, esan ys g e a ki čiuo ų, no s lenkų kalboje dėl pas o aus
ki čio g e a esančių balsių kokybė pap as ai nepakin a.
3. Bal a usių šnek os pop os u ypa ybės nė a oje a ki oje ie o ėje naujai
susi o ma ę one ikos eiškiniai. Pagal būdingąsias one ikos ypa ybes Va anã o
apylinkių bal a usių šnek a šliejasi p ie didžiojo bal a usių dialek ų masy o.
Šnek a iš esmės ien isa: y esniosios, idu inės i jaunesniosios ka ų a s o ų
kalba a pusa yje be eik niekuo nesiski ia.
4. Bal a usių šnek os one ikos ypa ybės, išsky us pučiamojo ( ika y inio) γ,
a sup iešakėjimo eiškinius i u, u imos i ie inėje lenkų šnek oje. Tačiau nė
iena izoglosė nejungia šios lenkų šnek os su ku iuo no s lenkų dialek ų ma-
sy u Lenkijos e i o ijoje. Būdingosios ie inės lenkų šnek os ypa ybės sa a-
ankiškai išsi ys y i negalėjo, nes ai p ieš a au ų pag indinėms daugelio lenkų
šnek ų aidos endencijoms i žinomiems ipologijos dėsniams.
5. Bal a usių i lenkų šnek ų p iebalsių sis emos a pusa yje ski iasi ik pe i-
e iniais sluoksniais: lenkų šnek oje u imos onemos –  dėl kie umo / minkš-
umo p iešp iešinamos k – , g – ; dėl duslumo /ska dumo – k – g, o bal a u-
sių – x – γ. Dėl pag indinės onemų sudė ies i one inės ga sų cha ak e is ikos,
a liepiančios šias onemas, i , palyginus lenkų i bal a usių p iebalsių one ines
ypa ybes, galima eig i, kad jos y a olygios – lenkų i bal a usių šnek os u i iš
esmės bend ą one iką.
6. Pe ėjimo nuo ienos kalbos p ie ki os ekons ukcija pa odė:
a) pe eidami nuo bal a usių šnek os p ie lenkų, in o man ai ne isuome
laikosi pas o aus ki čia imo aisyklės: jų ie inėje lenkų kalboje ki čio
ie a daugeliu a ejų lieka nepas o i, „bal a usiška“. Šis ak as odo, kad
bū en ie iniai bal a usiakalbiai gy en ojai pe ėmė lenkų kalbą kaip
s e imą, negim ąją;
S aipsniai / A icles 75
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
b) kalbėdami lenkiškai, dėl menkesnių lenkų kalbos a ies gebėjimų in o -
man ai a sisako balsio a p iešakėjimo aisyklės: ga sai e i o is dėl o ne-
ski iami, dažnai a iamas a pinis ǝ. Pe einan p ie bal a usių šnek os, ku
ši aisyklė aikoma kaip no ma, pasi aiko hipe no malizmų;
c) kalbė ojai lenkų šnek oje, bū ojo laiko eiksmažodžių o mose,  nuo-
sekliai keičia į l, o  p ieš p iebalsius i žodžio gale – į . In o man-
ams nesukelia sunkumų pe ėjimas p ie bal a usių kalbos – l bū ojo laiko
eiksmažodžių o mose keičiamas į , o p ieš p iebalsius i žodžių ga-
le – į . Vy esniosios ka os a s o ams keis i  į y a sudė inga, odėl ai
yks a d iem e apais:  – φ – . Taip yks a odėl, kad y iausiųjų in o -
man ų gim ojoje šnek oje nebu o ga so ;
d) lenkų šnek os kai ku iuose žodžiuose o keičiama į i, o bal a usių kai ku-
iuose žodžiuose i – į o. Ši kai a yks a nenuosekliai, ypač pe einan
nuo bal a usių p ie lenkų kalbos. Kai ku ie žodžiai išlyginami analogijos
p incipu. Ga sas u įsi i ina en, ku jis y a mo ologiškai mo y uo as.
I šiuo a eju ma y i lenkų šnek os a s o ams neįp as as a ies ezul a as;
e) pe einan nuo bal a usių p ie lenkų kalbos i keičiama į хы, o p ie bal a-
usių хы – į i. S y a imų i „klaidų“ i šiuo a eju pas ebė a pe einan
nuo bal a usių p ie lenkų kalbos. Tai odo, kad y esnieji susidu ia su
naujų i jiems neįp as ų ga sų a imu.
7. Ti iamų apylinkių ie iniai lie u iai ge ai mokėjo pop os u i ie inę len-
kų šnek ą. Jų a ojamose sla ų šnek ose gi dimi ie pa ys i in minkš i , , , ,
ku ie „išsaugomi“ be eik isais a ejais, . y. kai ie pa ys in o man ai kalba iek
lenkiškai, iek bal a usiškai, iek lie u iškai.
8. Būdingoji lie u ių šnek os ypa ybė – onemos [x] nebu imas. Bal a u-
sių i lenkų šnek ose už iksuo i a ejai, kuome x painiojama su k. Tikė ina,
kad in ensy us x i k painiojimas lenkų šnek oje – ienas iš lie u ių subs a o
požymių.
LITERATŪRA
Aliūkai ė Dai a, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geoling is ika: ideologija, e-
o ija i me odika. Pag indinės są okos. – XXI a. p adžios lie u ių a mės: geoling is inis
i socioling is inis y imas, 29–41.
Aliūkai ė Dai a, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolek ų i egioninių dialek ų
o ma imosi ypa umai Lie u oje (XIV žemėlapis i komen a ai). – XXI a. p adžios lie-
u ių a mės: geoling is inis i socioling is inis y imas, 257–622.
Czekman Wale y 1973: Akanie. Is o a zjawiska i jego pochodzenie. – Sla ia O ien-
alis XXIV(3), 283–305.
NIJOLĖ TUOMIENĖ
76 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
Čekmonas Vale ijus 1981: Apie one inių paki imų dinaminių modelių s uk ū ą. –
Kalbo y a XXXII(2), 54–62 [пер. на лит. язык работы № 52].
Čekmonas Vale ijus [Чекмонас В.] 1988: Функционирование языков и
билингвизм (На материале ромашканских говоров). – Lie u ių kalbo y os klausimai
27, 37–54.
Čekmonas Vale ijus, G umadienė Laima 1993: Kalbų papli imas Ry ų Lie u-
oje. − Lie u os y ai. Vilnius: Vals ybinis leidybos cen as, 132–137.
Čekmonas Vale ijus, G umadienė Laima 1997: Lie u ių kalbos a mių i jų są-
eikos y imo p og ama: Socioling is ika. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as.
Čekmonas Vale ijus, Gudai ė Jū a ė, Šmi ienė Gied ė 1998: Vilniaus k aš-
o dainos bal a usių i lenkų kalbomis. – Tau osakos da bai VIII (XV), 200–213.
Dejna Ka ol 1973: Dialek y polskie, ed. Anna Kosmulska. W acław: D uka nia
Naukowa.
Gaučas Pe as 2004: E noling is inė Ry ų Lie u os gy en ojų aida: XVII a. an oji pu-
sė – 1939 m. Vilnius: UAB „In o as as“.
G umadienė Laima 1996: Socioling is inis daba inės šnekamosios lie u ių kalbos
y imo aspek as. – Lie u ių kalbo y os klausimai 36, 190–197.
G umadienė Laima 2001: A kalbos likimą lemia kalbų są eika? – Pa ibio kalbų i
a mių p oblemos (a s. ed. J. Š amba y ė). Ta p au inės mokslinės kon e encijos, ski os
Eu opos kalbų me ams, p anešimai. Šiauliai, Šiaulių uni e si e as, Dialek ologijos cen-
as, 38–44.
G umadienė Laima, Tuomienė Nijolė 2004: Lie u iešu aloda kā eģionālā a-
loda Bal k ie ijā. – Language Policy and Sociolinguis ics. „Regional Languages in he New
Eu ope“, ed. T. Wiche kiewicz. P oceedings o he In e na ional Scien i ic Con e ence,
1. Rēzekne / La ia, 20–23 May 2004, . 1, 124–133.
G umadienė Laima 2005: Kodų kai a lie u ių a mėse. – Valoda-2006. Valoda
dażadu kul ū u kon eks ā. Zinā nisko aks u k ājums XVI. Dauga pils: Saule, 42–48.
LKA I – Lie u ių kalbos a lasas 1. Leksika, a s. ed. Kazys Mo kūnas. Vilnius: Moks-
las, 1977.
LKA II – Lie u ių kalbos a lasas 2. Fone ika, a s. ed. Kazys Mo kūnas. Vilnius: Moks-
las, 1982.
LKTCh – Bace ičiū ė Rima, I anauskienė Aud a, Leskauskai ė As a, T umpa Edmun-
das. Lie u ių kalbos a mių ch es oma ija, a s. ed. Laima G umadienė. Vilnius: Lie u ių
kalbos ins i u o leidykla, 2004.
S aipsniai / A icles 77
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
Ka aś Halina 2007: Sy uacja języka polskiego na Li we dziś. – Językpolski jako na zę-
dzie komunikacji we współszesnym świecie, ed. Jan Mazu , Małgo za a Rzeszu ko-Iwan.
Lublin: Wydawn. Uniwe sy e u Ma ii Cu ie-Skłodowskiej, 207–224.
Plyga ka Lilija 2014: Bal a usių kalbos dialek ai. – XXI a. p adžios lie u ių a mės:
geoling is inis i socioling is inis y imas, 228–237.
Ru ko ska K is ina 2014: Lenkų kalbos papli imas i a ojimo ypa umai. – XXI a.
p adžios lie u ių a mės: geoling is inis i socioling is inis y imas, 216–227.
Tuomienė Nijolė 2006: Ramaškoniškių šnekos kodų kai a. – Kalbos kul ū a 79,
161–172.
Tuomienė Nijolė 2008: Ramaškonių šnek os eks ai. Vilnius: Lie u ių kalbos
ins i u as.
Tuomienė Nijolė 2010: Ramaškonių šnek os daik a a dis: socioling is inis y imas.
Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as.
U bana ičienė Joli a. 2011: Adu iškio – Kamojų a ealas – kalbinė apa ybė lie u-
ių i bal a usių pa ibyje. – Kalbo y a 63(3), 95–114.
U nėžiū ė Ri a 1998: Kodų kai a joniškiečių šnekamojoje kalboje. – Kalbo y a
47(1), 131–140.
www.dialek ologia.uw.edu.pl/ ( ed. Halina Ka aś)
Zinke ičius Zigmas 1966: Lie u ių dialek ologija. Vilnius: Min is.
Грумадене Лайма 1990: Методические замечания об исследовании
балтo-славянского пограничья. – Беларуска-руска-польскае супастаўляльнае
мовазнаўства (ред. Л. М. Вардамацкий). Матэрыялы Першай усесаюзнай навуковай
канферэнцыi (17–19 лiпеня 1990 г.). Вiцебск, 126–130.
ЛГiГБГ – Лiнгвiстычная геаграфiя i групока беларускiх гаворак, ред. Р. Аванеса,
Ю. Мацкевiч. Мiнск: Навука и тэхнiка, 1969.
Коницкая Елена 1994: Некоторые особенности интерференции в условиях
белорусско–польского двуязычия: говор Мядининкской апилинкию. – Kalbo y a
44(2): Li uano–Sla ica. Язык и Культура. Контакты, 76–84.
Коницкая Елена 2018: От Медининкай до Вандзяголы: экспедиции в
польскоязычные ареалы Литвы в 1990-1997 гг. – Vale ijus Čekmonas: kalbų kon ak-
ai i socioling is ika, sud. Laima Kalėdienė.
Савич Микола 1990: О языковой ситуации в одном из ареалов юго-восточной
части Вильнюсского района. – Kalbo y a 41(2), 41–47.

NIJOLĖ TUOMIENĖ
78 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX
Савiч Miкола 1992: Так мы жылi (Medininkų apylinkės bal a usių a mių eks-
ai). – Kalbo y a 43(2), 45–67.
Судник Тaмара (ред.) 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты.
Москва, 1980, 206–226.
Чэкман Валерий 1970: Гiсторыя процiпастаўленняў па цвёрдасцi-мяккасцi ў
беларуcкай мове. Miнcк.
Чекман Валерий 1973: Фонетические особенности говоров села Колесники
Эйшишского района Литовской ССР. – Польские говоры в СССР, ч. I: Исследования
и материалы 1967–1969 гг. Минск, 29–43.
Чекман Валерий 1973: Деревня Озерки – язык и люди. К проблеме литовско-
белорусско-польской языковой интерференции. – Польские говоры в СССР, ч. II:
Исследования и материалы 1969–1971 гг. Минск, 40–72.
Чекман Валерий 1980: К проблеме литовско-белорусской фонетической
интерференции в Пелясе. – Балто-славянские этноязыковые контакты, ред.
Т. М. Судник. Москва, 206–226.
Чекман Валерий 1982: Типологические основания реконструкции: Автореферат
диссертации доктора филологических наук. Москва.
Чекмoнac Валериюс 1989: Аканье (яканье) и редукция безударных гласных
неверхнего подъема. – Kalbo y a 40(2), 84–92.
Phone ic Le elling in he Con ex
o Code-swi ching
SUMMARY
The a icle add esses he phone ic phenomena o he language a ie ies unc ioning in
bo de land a eas and hei in e ac ion. Two a ie ies o Sla ic languages – Bela usian and
Polish – domina e and ac i ely compe e be ween hemsel es in he a eas o he Vo ana a
dis ic in Bela us. The in luence o he passi ely used Li huanian language can be easily
ecognised in he a icula ion base o he wo Sla ic languages. The s udy in es iga es he
si ua ions o na u al communica ion in he con ex o code-swi ching: when speake s a e
luen and speak se e al languages a he same ime and ac i ely swi ch be ween he lan-
guages in con e sa ions. By applying he me hodology p oposed by Vale ijus Čekmonas, i
is e ealed ha he easons o con e gence o he phone ic phenomena o he language a-
ie ies unc ioning in he a ea a e mainly sociolinguis ic.
S aipsniai / A icles 79
Fone ikos išlyginimas yks an kodų kai ai
The peculia i ies o he local Bela usian dialec pop os u a e no he phone ic phenom-
ena newly o med in one o ano he loca ion. By he cha ac e is ic phone ic ea u es, he
Bela usian local dialec o he Vo ana a dis ic is close o he g ea majo i y o Bela usian
dialec s. This dialec is essen ially undi ided: he language o he olde , middle and younge
gene a ion is basically he same.
The phone ic ea u es o he local Bela usian dialec , wi h he excep ion o ica i e γ, a
on ing phenomena and u, also exis in he local Polish dialec . The consonan sys ems o
hese dialec s di e in pe iphe al laye s only: in he local Polish dialec , he phonemes – 
con as wi h k – , g –  due o ha dness-so ness; due o he oiced- oiceless opposi ion,
hey con as wi h k – g and x – γ in he local Bela usian dialec . The p incipal composi-
ion o phonemes and he phonemic cha ac e is ics o sounds co esponding o hese pho-
nemes as well as he compa ison o Polish and Bela usian phone ic peculia i ies lead o he
conclusion ha hey a e equi alen : he phone ics o local Polish and Bela usian dialec s is
essen ially he same.
The econs uc ion o he swi ching om one language o ano he showed ha local
Bela usian-speaking esiden s picked up he Polish language as o eign a he han na i e.
The s udy e ealed ha he phone ics o he local Polish dialec a ies no due o i s
in e nal independen de elopmen bu due o he in luence o he Polish li e a y language.
The di e ence be ween he language o he olde , middle and younge gene a ion is e iden .
By se e al majo ea u es he la e ones b ing hei Polish language close o he li e a y
language. Uns essed owels which go nex o s essed ones a e educed, hough due o he
s able s ess in he Polish language, he quali y o adjacen owels usually does no change.
Howe e , no a single isogloss links his local Polish dialec wi h any ange o Polish dialec s
on he e i o y o Poland. The cha ac e is ic ea u es o he local Polish dialec could no
de elop on hei own, because ha would be con a y o he p incipal de elopmen enden-
cies o mos o he Polish dialec s and he known laws o ypology.
The local Li huanians om he a eas in ques ion we e luen in pop os u and he lo-
cal Polish dialec . The same so , , , , which a e “p ese ed” in nea ly all cases, can be
hea d in he local Sla ic dialec s used by hem, i.e. when he same in o man s speak Polish,
Bela usian and Li huanian. The cha ac e is ic ea u e o he local Li huanian dialec is he
absence o he phoneme [x]. The e we e cases eco ded in local Bela usian and Polish di-
alec s when x is con used wi h k. I is likely ha he in ensi e con usion o x and k in he
local Polish dialec is one o he ea u es o he Li huanian subs a um.
Į eik a 2019 m. asa io 25 d.
NIJOLĖ TUOMIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a
nijole. [email protected]