Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai

Straipsniai / Articles 57 NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, paribio tarmių morfologija, leksika, fonetika, sociolingvistika, kalbų sąveika. DOI FONETIKOS IŠLYGINIMAS VYKSTANT KODŲ KAITAI Phonetic Levelling in the Context of Code-switching ANOTACIJA Šiame straipsnyje tiriamos paribio arealuose (Baltarusijoje, Varanãvo r. (br. Вороново)) vartojamų kalbų pagrindiniai fonetikos reiškiniai ir jų sąveika. Analizuojamas dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir pasyviai vartojamos lietuvių – fonetikos supanašėjimas, nustatomi šio proceso dėsningumai. Nagrinėjamos natūralaus bendravimo situacijos vykstant kodų kaitai: kai kalbėtojai gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas, aktyviai kaitaliodami jas pokalbiuose. Siekiama atskleisti, kokią įtaką šių kalbų fonetikai turi kalbų konkuravimas. Tyrimas grindžiamas kalbų sąveikos tyrėjo, slavisto Valerijaus Čekmono teorija: iš vienos kalbos į kitą pereinama vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, kurias galima aprašyti algoritmais. Taikant šį algoritmų metodą atskleidžiami fonetiniai dėsningumai ir įrodomas labai svarbus dabar jau pasyviai vartojamos lietuvių kalbos vaidmuo bei įtaka dabartinių slavų kalbų artikuliacijai. Tyrimas parodė, kad arealuose funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. Palyginus lenkų ir baltarusių šnektų fonetines ypatybes, paaiškėjo, jog abi šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. Lietuvių šnektoje vartojamus minkštuosius priebalsius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų šnektomis. Užfiksuota baltarusių ir lenkų šnektoms nebūdingų atvejų, kuomet intensyviai painiojami priebalsiai, tikėtina, kad tai – vienas iš lietuvių substrato požymių. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių kalbos paribio arealai, vietinė lenkų šnekta, baltarusių šnekta poprostu, kodų kaita, fonetikos išlyginimas, kalbų sąveika. NIJOLĖ TUOMIENĖ 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXX ANNOTATION The present article addresses the principal phonetic phenomena of the languages used in borderland areas (Belarus, Voranava district (Вороново)) and their interaction. It analyses the phonetic convergence of the dominating local language varieties – Belarusian, Polish and passively used Lithuanian – and establishes the tendencies of this process. The situations of natural communication in the context of code-switching are analysed in the study: when the speakers are fluent and use several languages at the same time by actively switching between them in conversations. It is sought to reveal how the competition of languages affects the phonetics of these languages. The research is based on the theory proposed by Valerijus Čekmonas, the researcher of the interaction of languages and Slavicist: the speaker switches between languages according to certain rules which can be described by algorithms. Based on this method of algorithms, the study reveals the phonetic tendencies and proves a very important role and influence of the now passively used Lithuanian language on the articulation of contemporary Slavic languages. The research showed that the reasons of convergence of phonetic phenomena of the language varieties functioning in the borderland areas are mainly sociolinguistic. After comparing the phonetic peculiarities of local Polish and Belarusian dialects, it turned out that the phonetics of both dialects is essentially the same. The informants pronounce the soft consonants used in the local Lithuanian dialect in the same way as they are pronounced when speaking local Slavic dialects. The cases which are not typical of Belarusian and Polish dialects when consonants are intensively confused were recorded; it is likely a feature of the Lithuanian substratum. KEYWORDS: Lithuanian borderland areas, local Polish dialect, Belarusian dialect poprostu, code-switching, phonetic levelling, interaction of languages. 1. ĮVADINĖS PASTABOS, TYRIMO OBJEKTAS Iki XXI a. Lietuvoje dominavo lingvistinės geografijos tyrimai – buvo įprasta tirti tarmes kaip uždaras tam tikroje teritorijoje gyvuojančias vientisas ir statiškas sistemas, iš esmės neveikiamas gretimų tarmių, kitų kalbų ar jų atmainų, o „nukrypimus nuo sistemos“ – traktuoti kaip atsitiktinumus ir nuo jų atsiriboti. Buvo fiksuojamas geografinis kalbos ar tarmės paplitimas, tarminės kalbos ir bendrinės kalbos kanono skirtumai bei sudaromas skolinių sąrašas. Buvo Straipsniai / Articles 59 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai įrašomi tik tų pateikėjų pasakojimai, kurie atitiko tam tikrus kriterijus1: ieškota sėslaus, vyresnio amžiaus, sudariusio „vietinę santuoką“, mažai išsilavinusio ir nemokančio kitų kalbų žmogaus (geriausiai – vyro). Jeigu pateikėjas „nukrypdavo“ nuo laukiamos tarminės normos, tie pavyzdžiai paprasčiausiai nebūdavo analizuojami, traktuojami kaip lapsus linguae. Kitų Lietuvoje ar už jos ribų gyvenančių tautinių grupių asmenų nesiekta apklausti pagal, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą (žr. LKA 1977: 10–12), o jų kalbų duomenys lituanistų apskritai nebūdavo nei renkami, nei siejami su lietuviškais. Buvo laikoma norma „nesikišti“ į kitų kalbų duomenis. Pastaraisiais dešimtmečiais jau šiek tiek daugiau rašyta apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, šių kalbų plitimo istoriją ir paplitimo teritorijas, apie šias kalbas vartojančių gyventojų tautinę savimonę bei etninę kilmę ir priklausomybę. 1997 m. sukurtas klausimynas Sociolingvistika. Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa (Čekmonas, Grumadienė 1997). Nors ir buvo naudotasi šia programa, medžiaga rinkta atskirai – tik lietuvių kalbos. Tačiau ir šiuolaikiniai tyrėjai dažniausiai koncentruojasi tik į kurią nors vieną kalbą – tebevyrauja nuostata „neperžengti kitos kalbos ribų“, nors jų tiriami žmonės tas dvi ar kelias kalbas vartoja nuolat. Sudaryti naujausi kalbų paplitimo Lietuvoje žemėlapiai patvirtina, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvos dalyse yra kitakalbių (žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 262–263 (XIV žemėlapis ir komentaras)), tačiau tie plotai nėra traktuojami kaip kalbų kontaktų zonos, priešingai nei Petro Gaučo darbuose apie vietinių gyventojų dvikalbystę ir daugiakalbystę XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (Gaučas 2004: 54). Jo tyrimuose buvo nustatyta, kad lietuvių kalbos ploto pietrytinė riba tuo metu siekė Geranáinių, Armõniškių, Ródūnios, Asavõs, Pelesõs apylinkes Baltarusijoje. Kaip kito situacija vėliau, matyti iš knygoje Lietuvos Rytai (1993) pateiktų žemėlapių palyginimo: kalbų paplitimo situacija XX a. viduryje (autoriai A. Vidugiris ir P. Gaučas) akivaizdžiai skiriasi nuo tos, kuri susiklostė XX a. pabaigoje, gerokai susiaurėjus lietuvių kalbos plotui, o Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių apylinkėse ėmus dominuoti vietinių baltarusių ir lenkų kalbų atmainoms (žr. L. Grumadienės, P. Gaučo ir V. Čekmono sudarytą ir aprašytą kalbų paplitimo Rytų Lietuvoje žemėlapį (1993: 132–136)). Iš visos pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvos arealai (ypač pasienio su Baltarusija zonos), buvę ir tebesantys lietuviški mikroarealai Baltarusijoje, daugiau nei šimtą metų kalbų vartojimo atžvilgiu yra mišrūs – kalbama keliomis kalbomis, neretai – tuo pačiu metu, t. y. viename 1 Tradicinės dialektologijos pateikėjų atranka buvo vykdoma taikant vadinamąjį NORM’o kriterijų: geras informantas turi būti sėslus, senas (pagyvenęs) vyras (plačiau apie šias pateikėjų atrankos nuostatas žr. Aliūkaitė, Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 31–34). NIJOLĖ TUOMIENĖ 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXX pokalbyje, keičiant kalbų atmainas. Taigi šiuose plotuose vyko ir tebevyksta aktyvi kodų kaita (plačiau apie tai žr.: Grumadienė 1996: 190–197; 2001: 38–44; 2005: 42–48; Грумадене 1990: 126–130; Tuomienė, Grumadienė 2004: 124– 133; Tuomienė 2006: 161–172; Urbanavičienė 2011: 95–114; Urnėžiūtė 1998: 131–140 ir kt.). Vietiniai aptariamų teritorijų žmonės sugeba iš kartos į kartą perduoti savo patirtį – bent trys katos gali susikalbėti dviem, trimis ar net keturiomis kalbomis. Kaip subtiliai jie jaučia kalbų niuansus, rodo lietuvių ir baltarusių kalbomis dainuotų tekstų sugretinimas (žr. Čekmonas, Gudaitė, Šmitienė 1998: 202–205): baltarusiškiems tekstams atrasti identiškus lietuviškus (arba atvirkščiai) galima tik todėl, kad abi kalbos yra labai gerai suvokiamos. Be to, folkloro tyrimai rodo, kad kalbantieji baltarusiškai turi kur kas turtingesnę folklorinę tradiciją negu kalbantieji lenkiškai. Pastarųjų tautosaka naujesnė, ne valstiečių, nes susijusi su šlėktų folkloru. Kalboms kontaktuojant kalbantieji tiek baltarusiškai, tiek lenkiškai vertė ir adaptavo lietuvių liaudies dainas bei pasakas (žr. ten pat: 204). Tai labai svarbus faktas. Todėl šiandien svarbu kaupti ne izoliuotus vienos kurios nors vietinių paribio gyventojų mokamos kalbos faktus, o dokumentuotą duomenų visumą. Mat jaunesnioji Baltarusijoje esančių (ar buvusių) lietuviškų arealų gyventojų karta viešose vietose dažnai bendrauja vien tik rusų kalba, o lietuvių kalba dabar jau vartojama pasyviai, todėl gyvai sąveikos procese, galima sakyti, nedalyvauja. Vis dėlto baltiškas arealų pamatas, padaryta akivaizdi lietuvių kalbos įtaka (buvusiu aktyviuoju vartojimo laikotarpiu) yra atpažįstama – ją įmanoma nustatyti tam tikrais metodais. Visapusiškų bendrų baltų ir slavų kalbų tyrimų pastaruoju metu beveik neatliekama, nors tarmių tyrėjų įrodyta, kad slavų kalbų ar jų atmainų, kuriomis kalba tie patys dvikalbiai arba daugiakalbiai pateikėjai, tyrimai yra labai svarbūs tiriant pačios lietuvių kalbos tarmių raidą ir kaitą. Dar pačioje XX a. pabaigoje profesorius V. Čekmonas pateikė dvejopą – tipologinės rekonstrukcijos ir sociolingvistinę – baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo metodologiją. Mokslininkas bene pirmasis kalbotyros istorijoje konkrečių kalbos reiškinių aiškinimus nuosekliai ėmė grįsti ne tik diachroniniais, bet ir sinchroniniais duomenimis, taikydamas savo sukurtą diachroninių tyrimų programą (plačiau žr.: Чекман 1973: 29–43; 1980: 206–226; Чекмонас 1982). V. Čekmonas pirmasis, remdamasis daugelį metų kryptingai kauptais faktais, suformulavo ir atskleidė kalbų kitimo mechanizmą baltų ir slavų sąveikos erdvėje. Nuosekliai išdėstė, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis pereinama iš vienos kalbos į kitą, taip pat suformulavo ir ne kartą patikrino, kaip transformacijos taisyklėmis paaiškinti vietinių žmonių dvikalbystės ar trikalbystės procesus. Straipsniai / Articles 61 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai V. Čekmonas laikėsi nuostatos, kad tikra padėtis atsiskleidžia tik bendraujant visomis tomis kalbomis, kuriomis šneka pateikėjas, nė vienai iš jų nerodant didesnio palankumo ir nė vienos niekaip neišskiriant. Mokslininko darbai ir idėjos baltų ir slavų kalbų kontaktų tema iš esmės nesulaukė tąsos. Bendraminčiams ir bendražygiams neretai tapdavo per sunku suvokti tyrimo tikslus daugiakalbiu režimu bei pateikti galimas tyrimų interpretacijas, kurios labai skyrėsi nuo įprastinių, kaip minėta, užduočių: fiksuoti geografinį kalbos ar tarmės paplitimą, tarminės kalbos ir kiekvienos bendrinės kalbos skirtumus bei sudarinėti skolinių sąrašus. 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI, MEDŽIAGA IR METODIKA Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir pasyviai vartojamos lietuvių šnektos – fonetikos reiškinių supanašėjimo pobūdį, kai kalbėtojas gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas – įvairių pokalbių metu lengvai jas kaitalioja. Siekiama parodyti, kaip kalbų konkuravimas atsispindi šių kalbų fonetikoje. Siekiant tikslo darbas buvo atliekamas keliais etapais, sprendžiant išsikeltus šiuos uždavinius: • apibūdinti pagrindines funkcionuojančių baltarusių ir lenkų šnektų fonetikos (iš dalies akcentuacijos) bei fonologijos ypatybes; • sugretinti dviejų kalbų fonetikos reiškinius ir parodyti, kaip viena kalba gali atsispindėti kitoje, kaip ir kodėl viena kalba palaipsniui virsta kita; • nustatyti lietuvių šnektos įtakos rezultatus vietinių slavų šnektų artikuliacijoje. Tyrime remiamasi kalbine ir sociolingvistine medžiaga, surinkta ir įrašyta XXI a. pradžioje iš trijų lietuvių kalbos paribio arealų. Tiksliau, darbe analizuojami kodų kaitos įrašai iš Baltarusijoje, Gardino srities Varanãvo (br. Вóроново) rajono šiaurės rytuose esančių (taip pat ir buvusių) lietuviškų salų: Varanãvo miestelio – rajono centro, Armõniškių (br. Германшкi) bažnytkaimio, Pereigoni (br. Перeгáнцы) gyvenvietės – kolūkio apylinkės centro, Ramaškoni (br. Рaмашкáнцы) kaimo apylinkių2. Kita dalis šiame tyrime panaudotų kalbų 2 Paskutiniai daugiakalbiai pokalbiai čia įrašyti 2013 m. Saugomi autorės asmeninėje fonotekoje. NIJOLĖ TUOMIENĖ 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXX kaitos įrašų iš Baltarusijoje esančių Ródūnios (br. Рáдунь), Asavõs (br. Асавá) ir Nočiõs (br. Нáча) apylinkių3. Šiame tyrime laikomasi požiūrio, kad dvikalbio ar trikalbio žmogaus kodo keitimas apibūdinamas kaip ištisinis perėjimas nuo vienos kalbos prie kitos, kitos kalbos vienetų – žodžių junginių, frazių (paaiškinimų) – įterpimas. Bendraujant viena kalba keičia kitą, taigi kodų kaita vyksta įvairaus dydžio teksto atkarpose: nuo kelių sakinių iki kelių žodžių arba įterpiant pavienius kito kodo, t. y. kitos kalbos, žodžius. Viename pokalbyje dažniausiai kalbama dviem kalbomis: baltarusių ir lenkų, įterpiama lietuvių ir rusų kalbų vienetų. Kituose pokalbiuose paprastai vyrauja viena kalba – baltarusių, kitomis (lietuvių, lenkų, rusų) kalbomis įterpiami trumpi sakiniai, atskiri žodžiai, jų dalys. Straipsnyje remiamasi V. Čekmono metodika, kurią pats autorius taikė tirdamas Kalesniñkų (Šačininkų r.) apylinkių vietinių kalbų fonetikos interferenciją (Чeкман 1973: 29–43). Mokslininko sukurto metodo esmė: iš pradžių nustatomas dinaminis modelis, kurį sudaro tipologiniu atžvilgiu galimi pradinių garsų pokyčiai, vadinamieji tipologiniai laukai, taip pat galimi tarpiniai diachroninių vyksmų etapai, vadinamieji tipologiniai medžiai. Nustačius tipologinius laukus ir medžius, gretinamos įvairios besikeičiančios fonetinės situacijos, sinchroninės išvados lyginamos su žinomomis diachroninėmis interpretacijomis. Šiame tyrime aiškinamasi, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis – t. y. tam tikrais algoritmais – galima pereiti iš vienos kalbos į kitą. Tiksliau, kaip reikia pasielgti su atitinkamais, pavyzdžiui, baltarusių kalbos garsais „verčiant“ žodį į lenkų kalbą ir atvirkščiai – lenkų kalbą „pritaikant“ baltarusių kalbai. Taikant V. Čekmono metodiką, sociolingvistiniai duomenys tampa esminiai: dabartinė ir buvusi aplinkos kalbinė situacija; kalbos prestižas; duomenys apie gimtąją pateikėjo ir jo tėvų, šeimos, kaimo kalbas; mokyklos mokomoji kalba; bažnyčios ir bendravimo su svetimaisiais kalbos. Tada paaiškėja kalbų konkuravimo sąlygos, atsiskleidžia kalbos reiškinių variantų atsiradimo ir pasirinkimo mechanizmas. 3. FONETIKOS IŠLYGINIMAS VYKSTANT KODŲ KAITAI Naujesni kalbiniai įrašai, sociolingvistinių apklausų duomenys ir pirminė surinktos medžiagos analizė aiškiai parodė, kad tiriamose Varanãvo rajono teritorijose dominuoja ir tarpusavyje aktyviai konkuruoja dvi slavų kalbų 3 Paskutiniai pokalbiai čia įrašyti 2001–2003 m. Dalis jų saugoma Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve, kita dalis – asmeninėje autorės fonotekoje. Straipsniai / Articles 63 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai atmainos – baltarusių ir lenkų. O dar XX a. viduryje ir antrojoje pusėje čia aktyviai kontaktavo trys kalbos – baltarusių, lenkų ir lietuvių (plg.: Čekmonas 1988: 37–54; Sudnik 1972: 19–22; Tuomienė 2008: 46–80; 2010: 42–52; 2018: 113–134). Ypač akivaizdūs šio kontaktavimo rezultatai yra juntami fonetikos lygmeniu. Todėl tyrime ir koncentruojamasi į išsamesnę vietinių baltarusių bei lenkų šnektų fonetikos, iš dalies į akcentuacijos ir fonologijos, analizę. Siekiama parodyti šių dviejų vietinių slavų kalbų įsigalėjimo kalbinę prigimtį, raidą, sąveiką – aprašomi pagrindiniai tarties kaitos ir supanašėjimo aspektai, išryškėjantys pereinant nuo vienos kalbos vartojimo prie kitos. Čia akivaizdūs vyriausiosios, vidurinės ir jaunesniosios kartų skirtumai vartojant dvi pagrindines slavų kalbų atmainas. Visų Varanãvo rajono apylinkių mikroarealuose susiklosčiusią situaciją galima apibūdinti kaip labai panašią, nors kai kurie punktai vienas nuo kito nutolę per 30 kilometrų. Ilgą laiką, maždaug iki XX a. vidurio, kalbinė padėtis čia buvusi keturnarė. Greta baltarusių, lenkų, rusų kalbų buvo aktyviai vartota dar ir lietuvių kalba. Vėliau lietuvių kalbos tradicija daugelyje kaimo vietovių palaipsniui nutrūko, o nedidelėse lietuviškose salose ji dar anksčiau pasitraukė į pasyvųjį vartojimą. Pastaraisiais metais jau nepavyko rasti ir įrašyti jos atstovų Varanãvo apylinkėse Baltarusijoje. Rusų kalbą viešose vietose aktyviai vartoja jaunesnioji karta ir vaikai. Tačiau kaimuose, gyvenvietėse rusiškai kalbama retai, dažniausiai su vietine administracija, įvairiose įstaigose ar su svetimais žmonėmis. Kasdieniame gyvenime vietiniai vyresniosios ir vidurinės kartos žmonės tarpusavyje bendrauja baltarusiškai arba lenkiškai. Todėl šiame tyrime atsiribojama nuo rusų kalbos duomenų. Jau vien iš klausos galima spręsti, kokia stipri yra prigimtinės kalbos artikuliacijos bazė, nes ta pačia baze naudojamasi perkeliant ją į naująją kalbą ar net į dvi naujas kalbas – šiuo atveju į baltarusių ir lenkų. Įrašuose skamba vyresnio amžiaus vietinių, daugiausia kaimo gyventojų, kalba, tačiau yra įrašų iš miestelių, didesnių gyvenviečių. Pabrėžtina, kad naujosios kalbos (ar net kalbų) taisyklių vyresnieji dažniausiai nė nežino ir neabejotinai niekur nėra jų mokęsi. Prestižiškesne naująja kalba paprastai būdavo imama kalbėti spontaniškai mėgdžiojant autoritetingus žmones – ponus, kaimynus, kunigus. Siekiama išsiaiškinti, kuo remdamiesi jie išmoko ne tik gana taisyklingai ištarti žodžius, bet ir derinti jų formas. Tinkamai kirčiuoti žodžius nežinant tos kalbos dėsnių ir taisyklių – kaimo gyventojui tikrai sudėtingas uždavinys. Vietiniai žmonės gebėjimą nuo vaikystės susikalbėti keliomis kalbomis priima kaip natūralų reiškinį (žr. Tuomienė 2018: 117–122). Jeigu šeimos ar giminės rate kalbama kuria nors viena kalba, tai gatvėje, viešose vietose išmokstama kalbėti dar bent dviem kalbomis. Ir tai nėra traktuojama kaip svetimų, užsienio, kalbų mokėjimas, o kaip būtinybė, kasdienė komunikavimo žodžiu priemonė. NIJOLĖ TUOMIENĖ 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXX 3.1. Pagrindiniai vietinės baltarusių šnektos poprostu fonetikos bruožai 3.1.1. Varanãvo apylinkių baltarusių šnektai poprostu būdingas kilnojamasis dinaminis kirčiavimas. Nekirčiuoti balsiai girdimi stipriau ar silpniau redukuoti. Šiai vietinei baltarusių šnektai būdingas balsių priešakėjimas, t. y. nekirčiuoti o ir e neskiriami, tariami kaip α – tarpinis tarp e ir a garsas (žr.: Czekman 1975: 283–305; Чекмoнac 1989: 84–92; plg. Plygavka 2014: 231–234), pvz.: prapáu moi αtúх4 ‘pradingo mano gaidys’; rána z''αz''úka kukújα ‘anksti gegutė kukuoja’; kúrыca tut s''αʒ''éla ‘višta čia sėdėjo (perėjo)’; αdá αdná αxóʒ''ic'' ‘nelaimė viena nevaikšto’; búʒ''α travú kαs''c'' ‘žolę šienaus’; susiétka αé αprasila ‘kaimynė manęs neprašė’; рaаéu i ααrnúuα ‘nubėgo (nuskrido) ir negrįžo’; tréba tak αс''éс'' ‘reikia taip (greitai) bėgti’; klkala c''αé ‘kviečiau tave’; αr kóšыk i birá ‘imk krepšį ir rink’. Gana dažnai čia nekirčiuotas atviras a tariamas neaiškiai: kαróva jαščé mαlαdáα ‘karvė dar jauna’; na sαné vαórka ‘pušyje voverė’; γαlavá částa bαlc'' ‘dažnai skauda galvą’; dåunó tы záтиžαт ‘seniai tu ištekėjusi’; záαc bstrα uc''ók ‘kiškis greitai pabėgo’. Išimčių ir pavienių sporadinių pasakymų išgirstama nedaug. 3.1.2. Tiriamoje baltarusių šnektoje nėra junginių γы, kы, хы, o tik i, i, i – tai bendras rytų slavų šnektų bruožas (žr. Чэкман 1969: 34), pvz.: iba tы zaαr ‘galbūt tu paimk’; tak itrы čalaék ‘toks gudrus žmogus’. 3.1.3. Minkštieji s, z ir c, dz tariami ypač minkštai, stipriai palatalizuoti, su šnypštimo efektu (plg. Чекман 1969: 32). Tai būdinga daugeliui baltarusių šnektų (žr. Чэкман 1970: 94–105), pvz.: ʒ''áс''αl mócna stúkae ‘genys stipriai kala’; čúju ʒ''éuka zakrыčála ‘girdžiu, mergina suriko’; u αné tóki ʒ''és''αc'' kurέ ‘turiu tik dešimt vištų’; kup s''em kurčát' ‘nupirk septynis viščiukus’; nαščыtála vós''im rubé ‘suskaičiavau aštuonis rublius’; γéta tvó γus'' ‘čia tavo žąsis’; s''eu jes''c'' ‘sėdau valgyt’; zára i vós''α ‘tuoj ir ruduo’; z''imá buʒ''α dåuγaja ‘žiema bus ilga’; z''αónу aγurók ‘žalias agurkas’; z''eu véki kusók ‘suvalgė didelį gabalą’. 3.1.4. Minkštieji lūpiniai priebalsiai tariami įprastai, kaip ir visose rytų slavų tarmėse, pvz.: dáu me αс'' rublé ‘davė man penkis rublius’; átы ras ‘penktą kartą’; áпис'' kvétki ‘vysta gėlės’; tréba zаzáс'' rukavcы ‘reikia numegzti 4 Darbe vartojama supaprastinta transkripcija lotyniškais rašmenimis – užrašoma taip, kaip ištariama (plg.: Савiч 1991: 119–123; 1992: 45–67). Kirčiuojami dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai žodžiai. Priebalsių minkštumas žymimas dvejaip: palataliniai priebalsiai žymini lankeliu virš raidės, o tariami labai minkštai – daugiausia c'', dz'' (pavyzdžiuose žymima ʒ''), s'', z'' – žymimi dviem apostrofo ženklais dešinėje raidės pusėje, viršuje (plg. Tuomienė 2008: 83). Straipsniai / Articles 65 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai pirštines’; pasαlli ásа ‘pasūdėm mėsą’; arózа pad sámыm aknóm ‘beržas prie pat lango’. Po dusliųjų priebalsių v paprastai nepereina į f: tvo ‘tavo’; svo ‘savo’; kvas ‘gira’, o abipusis lūpinis v tariamas tik prieš balsius, pvz.: kαróva ‘karvė’; paxvalla ‘pagyrė’; svαbóda ‘laisvė’; malαvátα ‘mažoka’; rαnaváta ‘ankstoka’; vózic'' ‘vežioja’; vαdá ‘vanduo’; vénik ‘šluota’. 3.1.5. Viena iš būdingųjų šios baltarusių šnektos ypatybių – nevisiškai kietųjų, neveliarizuotų š, č, ž vartojimas. Po jų ы supriešakėja, jis ištariamas panašesnis į i, toks tarpinis garsas tarp ы ir i, pvz.: suiétka dobra ša ‘kaimynė gerai siuva’; adnój αška pražc'' ‘vienai sunku pragyvent’; a u u služla ‘aš Vilniuje tarnavau’; pαlaž s''éna pad straxú ‘padėk šieną po stogu’; αdái na kaá i skač ‘sėsk ant arklio ir jok’. Ypatybė taip pat būdinga daugeliui šiaurės rytų baltarusių šnektų (žr. Чэкман 1970: 92–93). 3.1.6. Tiriamai baltarusių šnektai iš esmės nebūdingas sprogstamasis priebalsis g, kuris ištariamas tik kai kuriuose žodžiuose, pvz.: gának ‘priemenė’; gus ‘mėlynė’; gas ‘dujos’; grka ‘grikiai’; gúz''ik ‘saga’. Paprastai čia tariamas pučiamasis (frikatyvinis) γ, pvz.: baγátы ‘turtingas’; daróga ‘kelias’; jáγada ‘uoga’; γaʒ''na ‘valanda’; γáʒ''ina ‘gyvatė’; γalavá ‘galva’; γatóvы ‘pasiruošęs’; γot ‘metai’; γadaváu ‘auginau’; γrp ‘grybas’; zaγan ‘įvaryk, nuvaryk’ (plg.: Коницкая 1994: 76–84; Савич 1990: 41–47). Išvardytos baltarusių šnektos poprostu ypatybės, kaip matyti, nėra toje ar kitoje vietovėje naujai susiformavę fonetikos reiškiniai. Aptartosios ypatybės būdingos visoms arba daugeliui baltarusių šnektų. Kitaip tariant, tiek Varanãvo apylinkėms Baltarusijoje, tiek apylinkėms pietrytiniame Lietuvos paribyje – baltarusių šnekta šliejasi prie didžiojo baltarusių šnektų masyvo (plg. žemėlapius: Plygavka 2014: 229 (135 pav.) ir ЛГiГБГ 1969: карта № 13, № 14, № 15). Būtina pabrėžti tiriamų teritorijų vietinės baltarusių šnektos vientisumą, t. y. vyresniosios, vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovų kalba tarpusavyje beveik niekuo nesiskiria. Visos šios baltarusių šnektos ypatybės, išskyrus pučiamojo (frikatyvinio) γ, a supriešakėjimo reiškinius ir u, būdingos ir vietinei lenkų šnektai. 3.2. Esminės vietinės lenkų šnektos fonetikos ypatybės Šiame skyriuje, aprašant bendruosius fonetikos bruožus, norima identifikuoti vietinę lenkų šnektą, t. y. atsakyti į kelis esminius klausimus: ar šios šnektos garsų sandara sieja ją su kuriuo nors lenkų kalbos dialektu (gautas išvadas palyginus su H. Turskos pateiktomis idėjomis dėl Vilniaus lenkų kalbos kilmės NIJOLĖ TUOMIENĖ 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXX 3.4.6. Pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos i keičiama į хы, o kalbant baltarusiškai хы – į i. Svyravimų ir „klaidų“ ir šiuo atveju pastebėta pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos, plg. vyresniųjų informantų žodžių ba ‘turbūt’; try ‘gudrus’; тúi ‘musės’ tarimą lenkiškai. Toks tarimas rodo, kad vyresnieji susiduria su naujų ir jiems neįprastų garsų tarimu. Kadangi vietinėje lenkų šnektoje nėra х –  priešpriešos ir i tariama vietoj хы, nekyla jokių neaiškumų ar abejonių dėl žodžių reikšmės. 3.4.7. Kai kuriuose lenkiškuose žodžiuose r keičiama į š, ž. O perėjus prie baltarusių, kai kuriuose žodžiuose š, ž – į r. Šioje situacijoje turimi omeny baltarusių trέba ‘reikia’; trы ‘trys’ ir lenkų tšéba, tš·ы atvejai. Taisyklės laikomasi gana nuosekliai. O baltarusių šnektoje kartais girdimas žodis tšéba ‘reikia’, greičiausiai, tėra leksikos interferencijos padarinys. 3.5. Lietuvių šnektos raidos rezultatai vietinėse slavų šnektose Tiriamose Varanãvo apylinkėse lietuvių šnektos atstovų grupelė yra mažiausia – XXI a. įrašyti vos keli vyresniosios kartos žmonės, gerai kalbantys pietų aukštaičių patarmei priklausančia šnekta. Šiame tyrime nesiekiama apibūdinti visų šių dzūkų šnektos ypatybių, nes jos jau yra išsamiai aprašytos (žr.: Tuomienė 2008: 45–47; 2010: 22–24). Čia, kaip minėta, norima parodyti akivaizdžią lietuvių kalbos įtaką kitoms krašte vartojamoms – baltarusių ir lenkų – šnektoms. 3.5.1. Būdingoji Varanãvo apylinkių lietuvių šnektos, kaip ir visos pietų aukštaičių patarmės, konsonantizmo ypatybė – dzūkavimas. Skiriamos dvi jo ypatybės (plačiau žr.: Zinkevičius 1966: 139, 145–146; LKA II 93–97; LKTCh 2004: 79–80 ir kt.). Kaip žinoma, visi dzūkai pagal antrąją ypatybę priebalsius t, d prieš i, y, į, ie taria c, dz, č (< *ti) – , o junginius tv, dv – cv, dzv, pvz.: åu- mas ‘audimas’; butælá.ici. ‘butelaitį’; bú· ‘būti’; е·i ‘devyni’; vi ‘dvi’; ‘gαi·s, gα.ọ ‘gaidys, gaidžio’; kã·inas ‘katinas’; kviee ‘kviečiai’; таåũ. (ir maåũ.) ‘mačiau’; šá.ui· ‘šaudyti’ (plačiau žr.: Tuomienė 2008: 46; 2010: 22–23). Visi tiriamų apylinkių vietiniai lietuviai, be abejonės, visuomet gerai susikalbėjo (arba puikiai suprato) poprostu ir vietine lenkų šnekta. Taigi jų vartojamose slavų šnektose nesunkiai girdimi tie patys itin minkšti , , , , kurie išsaugomi beveik visais atvejais, t. y. kai tie patys informantai kalba tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai, tiek lietuviškai, pvz.: Straipsniai / Articles 73 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai 3 LEN tE Lė . Minkštųjų priebalsių s, z, c, dz tarimas lenkų, baltarusių ir lietuvių šnektose Skaičiai lenkiškai Skaičiai baltarusiškai poprostu Skaičiai lietuviškai pé ‘penki’ šé ‘šeši’ édem ‘septyni’ óem ‘aštuoni’ éve ‘devyni’ ée ‘dešimt’ dvunáe ‘dvylika’ edymnáe ‘septyniolika’ dvuésce ‘dvidešimt’ peéont ‘penkiasdešimt’ á ‘penki’ šέ ‘šeši’ ém ‘septyni’ uóim ‘aštuoni’ éa ‘devyni’ éa ‘dešimt’ dvαnác(c)a ‘dvylika’ edыmnác(c)a ‘septyniolika’ dvácca ‘dvidešimt’ piiát ‘penkiasdešimt’ pekc ‘penkti (metai)’ šašc ‘šešti’ ec·ni ‘septyni’ aštunc ‘aštunti’ ev·ni ‘devyni’ ·šыm ‘dešimt’ ·lika ‘dvylika’ epci.olika ‘septyniolika’ vešim ‘dvidešimt’ pekæz·šыm ‘penkiasdešimt’ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lenkų ir baltarusių šnektos, kaip jau minėta anksčiau, būtent s'', z'', с'', dz'' ir , , ,  tarimu ir skiriasi. Ši ypatybė gana stabili. Kadangi lenkų kalba yra adstratinė7 ir lietuvių kalbos atžvilgiu, todėl, apskritai tiriant viso Vilniaus krašto lenkų šnektas, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į minkštųjų priebalsių s, z ir c, dz ypatybes. Visiškai tikėtina, kad lenkų šnektose, tiesiogiai „iškilusiose“ lietuvių kalbos substrato pagrindu, aptiksime minkštuosius , , , . O lenkų kalba, įsitvirtinusi baltarusių kalbos substrato pagrindu, išlaikys itin palatalizuotus s'', z'', с'', dz''. 3.5.2. Kita į akis krentanti lietuvių šnektos ypatybė – fonemos [x] nebuvimas. Baltarusių kalboje užfiksuoti atvejai, kuomet x buvo painiojama su k, pvz.: тáčaa (turėtų būti máčaxa) kaléra (xaléra) ‘cholera (liga)’; kba (xiba) ‘turbūt, negi’; ktrы (xtrы) ‘gudrus’; kmárы (xmárы) ‘debesys’; krén (xrén) ‘krienai’; kvaróba (xvaróba) ‘liga’; kvója (xvója) ‘pušis’; pakmúrna (paxmúrna) ‘apsiniaukę’; pančóki (pančóxi) ‘kojinės’; žak (žanx) ‘žentas’. Tikėtina, kad intensyvus x ir k painiojimas lenkų šnektoje – vienas iš lietuvių substrato požymių. 7 Adstratas – (lot. ad – pas, prie + statum – patiesalas; čia – pagrindas, vok. Adstrat, angl., pranc. adstrat, isp. adstrato) lingv.: 1. ateivių ar kaimynų kalba, paveikusi čiabuvių kalbą ar jos tarmes, pvz., baltarusių kalbos įtaka Rytų Lietuvos šnektoms, vokiečių – latvių kalbai; 2. ilgą laiką vartojamos kelios kalbos toje pačioje teritorijoje (dvikalbystės reiškinys). NIJOLĖ TUOMIENĖ 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXX 4. IŠVADOS 1. Tiriamose Varanãvo rajono teritorijose Baltarusijoje dominuoja ir tarpusavyje aktyviai konkuruoja dvi slavų kalbų atmainos – baltarusių ir lenkų. Pasyviai vartojamos lietuvių kalbos įtaka nesunkiai atpažįstama šiųdviejų slavų kalbų artikuliacijos bazėje. Pritaikius V. Čekmono metodiką, atskleidžiama, kad apylinkėse funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. 2. Fonetikos duomenys rodo, kad vietinė lenkų šnekta – nevienalytė. Ne dėl jos vidinės savarankiškos raidos, o dėl nuolatos augančios literatūrinės (bendrinės) lenkų kalbos įtakos vietinių žmonių kalbai. Akivaizdžiai skiriasi vyresniosios ir vidurinės bei jaunesniosios kartų atstovų kalba. Pastarieji pagal keletą svarbiausių požymių „priartina“ savo lenkų kalbą prie literatūrinės. Redukuojami nekirčiuoti balsiai, esantys greta kirčiuotų, nors lenkų kalboje dėl pastovaus kirčio greta esančių balsių kokybė paprastai nepakinta. 3. Baltarusių šnektos poprostu ypatybės nėra toje ar kitoje vietovėje naujai susiformavę fonetikos reiškiniai. Pagal būdingąsias fonetikos ypatybes Varanãvo apylinkių baltarusių šnekta šliejasi prie didžiojo baltarusių dialektų masyvo. Šnekta iš esmės vientisa: vyresniosios, vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovų kalba tarpusavyje beveik niekuo nesiskiria. 4. Baltarusių šnektos fonetikos ypatybės, išskyrus pučiamojo (frikatyvinio) γ, a supriešakėjimo reiškinius ir u, turimos ir vietinėje lenkų šnektoje. Tačiau nė viena izoglosė nejungia šios lenkų šnektos su kuriuo nors lenkų dialektų masyvu Lenkijos teritorijoje. Būdingosios vietinės lenkų šnektos ypatybės savarankiškai išsivystyti negalėjo, nes tai prieštarautų pagrindinėms daugelio lenkų šnektų raidos tendencijoms ir žinomiems tipologijos dėsniams. 5. Baltarusių ir lenkų šnektų priebalsių sistemos tarpusavyje skiriasi tik periferiniais sluoksniais: lenkų šnektoje turimos fonemos f –  dėl kietumo / minkštumo priešpriešinamos k – , g – ; dėl duslumo /skardumo – k – g, o baltarusių – x – γ. Dėl pagrindinės fonemų sudėties ir fonetinės garsų charakteristikos, atliepiančios šias fonemas, ir, palyginus lenkų ir baltarusių priebalsių fonetines ypatybes, galima teigti, kad jos yra tolygios – lenkų ir baltarusių šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. 6. Perėjimo nuo vienos kalbos prie kitos rekonstrukcija parodė: a) pereidami nuo baltarusių šnektos prie lenkų, informantai ne visuomet laikosi pastovaus kirčiavimo taisyklės: jų vietinėje lenkų kalboje kirčio vieta daugeliu atvejų lieka nepastovi, „baltarusiška“. Šis faktas rodo, kad būtent vietiniai baltarusiakalbiai gyventojai perėmė lenkų kalbą kaip svetimą, negimtąją; Straipsniai / Articles 75 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai b) kalbėdami lenkiškai, dėl menkesnių lenkų kalbos tarties gebėjimų informantai atsisako balsio a priešakėjimo taisyklės: garsai e ir o vis dėlto neskiriami, dažnai tariamas tarpinis ǝ. Pereinant prie baltarusių šnektos, kur ši taisyklė taikoma kaip norma, pasitaiko hipernormalizmų; c) kalbėtojai lenkų šnektoje, būtojo laiko veiksmažodžių formose,  nuosekliai keičia į l, o  prieš priebalsius ir žodžio gale – į f. Informantams nesukelia sunkumų perėjimas prie baltarusių kalbos – l būtojo laiko veiksmažodžių formose keičiamas į , o f prieš priebalsius ir žodžių gale – į . Vyresniosios kartos atstovams keisti  į f yra sudėtinga, todėl tai vyksta dviem etapais:  – φ – f. Taip vyksta todėl, kad vyriausiųjų informantų gimtojoje šnektoje nebuvo garso f; d) lenkų šnektos kai kuriuose žodžiuose o keičiama į i, o baltarusių kai kuriuose žodžiuose i – į o. Ši kaita vyksta nenuosekliai, ypač pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos. Kai kurie žodžiai išlyginami analogijos principu. Garsas u įsitvirtina ten, kur jis yra morfologiškai motyvuotas. Ir šiuo atveju matyti lenkų šnektos atstovams neįprastas tarties rezultatas; e) pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos i keičiama į хы, o prie baltarusių хы – į i. Svyravimų ir „klaidų“ ir šiuo atveju pastebėta pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos. Tai rodo, kad vyresnieji susiduria su naujų ir jiems neįprastų garsų tarimu. 7. Tiriamų apylinkių vietiniai lietuviai gerai mokėjo poprostu ir vietinę lenkų šnektą. Jų vartojamose slavų šnektose girdimi tie patys itin minkšti , , , , kurie „išsaugomi“ beveik visais atvejais, t. y. kai tie patys informantai kalba tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai, tiek lietuviškai. 8. Būdingoji lietuvių šnektos ypatybė – fonemos [x] nebuvimas. Baltarusių ir lenkų šnektose užfiksuoti atvejai, kuomet x painiojama su k. Tikėtina, kad intensyvus x ir k painiojimas lenkų šnektoje – vienas iš lietuvių substrato požymių. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodika. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 29–41. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje (XIV žemėlapis ir komentarai). – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 257–622. Czekman Walery 1973: Akanie. Istota zjawiska i jego pochodzenie. – Slavia Orientalis XXIV(3), 283–305. NIJOLĖ TUOMIENĖ 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Čekmonas Valerijus 1981: Apie fonetinių pakitimų dinaminių modelių struktūrą. – Kalbotyra XXXII(2), 54–62 [пер. на лит. язык работы № 52]. Čekmonas Valerijus [Чекмонас В.] 1988: Функционирование языков и билингвизм (На материале ромашканских говоров). – Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37–54. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1993: Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje. − Lietuvos rytai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 132–137. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1997: Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa: Sociolingvistika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Čekmonas Valerijus, Gudaitė Jūratė, Šmitienė Giedrė 1998: Vilniaus krašto dainos baltarusių ir lenkų kalbomis. – Tautosakos darbai VIII (XV), 200–213. Dejna Karol 1973: Dialekty polskie, red. Anna Kosmulska. Wracław: Drukarnia Naukowa. Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė – 1939 m. Vilnius: UAB „Inforastras“. Grumadienė Laima 1996: Sociolingvistinis dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 190–197. Grumadienė Laima 2001: Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika? – Paribio kalbų ir tarmių problemos (ats. red. J. Švambarytė). Tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai. Šiauliai, Šiaulių universitetas, Dialektologijos centras, 38–44. Grumadienė Laima, Tuomienė Nijolė 2004: Lietuviešu valoda kā reģionālā valoda Baltkrievijā. – Language Policy and Sociolinguistics. „Regional Languages in the New Europe“, red. T. Wicherkiewicz. Proceedings of the International Scientific Conference, 1. Rēzekne / Latvia, 20–23 May 2004, t. 1, 124–133. Grumadienė Laima 2005: Kodų kaita lietuvių tarmėse. – Valoda-2006. Valoda dażadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Saule, 42–48. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. LKTCh – Bacevičiūtė Rima, Ivanauskienė Audra, Leskauskaitė Asta, Trumpa Edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, ats. red. Laima Grumadienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Straipsniai / Articles 77 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai Karaś Halina 2007: Sytuacja języka polskiego na Litwe dziś. – Językpolski jako narzędzie komunikacji we współszesnym świecie, red. Jan Mazur, Małgorzata Rzeszutko-Iwan. Lublin: Wydawn. Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 207–224. Plygavka Lilija 2014: Baltarusių kalbos dialektai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 228–237. Rutkovska Kristina 2014: Lenkų kalbos paplitimas ir vartojimo ypatumai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 216–227. Tuomienė Nijolė 2006: Ramaškoniškių šnekos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79, 161–172. Tuomienė Nijolė 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2010: Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičienė Jolita. 2011: Adutiškio – Kamojų arealas – kalbinė tapatybė lietuvių ir baltarusių paribyje. – Kalbotyra 63(3), 95–114. Urnėžiūtė Rita 1998: Kodų kaita joniškiečių šnekamojoje kalboje. – Kalbotyra 47(1), 131–140. www.dialektologia.uw.edu.pl/ (red. Halina Karaś) Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Грумадене Лайма 1990: Методические замечания об исследовании балтo-славянского пограничья. – Беларуска-руска-польскае супастаўляльнае мовазнаўства (ред. Л. М. Вардамацкий). Матэрыялы Першай усесаюзнай навуковай канферэнцыi (17–19 лiпеня 1990 г.). Вiцебск, 126–130. ЛГiГБГ – Лiнгвiстычная геаграфiя i групока беларускiх гаворак, ред. Р. Аванеса, Ю. Мацкевiч. Мiнск: Навука и тэхнiка, 1969. Коницкая Елена 1994: Некоторые особенности интерференции в условиях белорусско–польского двуязычия: говор Мядининкской апилинкию. – Kalbotyra 44(2): Lituano–Slavica. Язык и Культура. Контакты, 76–84. Коницкая Елена 2018: От Медининкай до Вандзяголы: экспедиции в польскоязычные ареалы Литвы в 1990-1997 гг. – Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. Laima Kalėdienė. Савич Микола 1990: О языковой ситуации в одном из ареалов юго-восточной части Вильнюсского района. – Kalbotyra 41(2), 41–47. NIJOLĖ TUOMIENĖ 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Савiч Miкола 1992: Так мы жылi (Medininkų apylinkės baltarusių tarmių tekstai). – Kalbotyra 43(2), 45–67. Судник Тaмара (ред.) 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва, 1980, 206–226. Чэкман Валерий 1970: Гiсторыя процiпастаўленняў па цвёрдасцi-мяккасцi ў беларуcкай мове. Miнcк. Чекман Валерий 1973: Фонетические особенности говоров села Колесники Эйшишского района Литовской ССР. – Польские говоры в СССР, ч. I: Исследования и материалы 1967–1969 гг. Минск, 29–43. Чекман Валерий 1973: Деревня Озерки – язык и люди. К проблеме литовскобелорусско-польской языковой интерференции. – Польские говоры в СССР, ч. II: Исследования и материалы 1969–1971 гг. Минск, 40–72. Чекман Валерий 1980: К проблеме литовско-белорусской фонетической интерференции в Пелясе. – Балто-славянские этноязыковые контакты, ред. Т. М. Судник. Москва, 206–226. Чекман Валерий 1982: Типологические основания реконструкции: Автореферат диссертации доктора филологических наук. Москва. Чекмoнac Валериюс 1989: Аканье (яканье) и редукция безударных гласных неверхнего подъема. – Kalbotyra 40(2), 84–92. Phonetic Levelling in the Context of Code-switching SUMMARY The article addresses the phonetic phenomena of the language varieties functioning in borderland areas and their interaction. Two varieties of Slavic languages – Belarusian and Polish – dominate and actively compete between themselves in the areas of the Voranava district in Belarus. The influence of the passively used Lithuanian language can be easily recognised in the articulation base of the two Slavic languages. The study investigates the situations of natural communication in the context of code-switching: when speakers are fluent and speak several languages at the same time and actively switch between the languages in conversations. By applying the methodology proposed by Valerijus Čekmonas, it is revealed that the reasons of convergence of the phonetic phenomena of the language varieties functioning in the area are mainly sociolinguistic. Straipsniai / Articles 79 Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai The peculiarities of the local Belarusian dialect poprostu are not the phonetic phenomena newly formed in one or another location. By the characteristic phonetic features, the Belarusian local dialect of the Voranava district is close to the great majority of Belarusian dialects. This dialect is essentially undivided: the language of the older, middle and younger generation is basically the same. The phonetic features of the local Belarusian dialect, with the exception of fricative γ, a fronting phenomena and u, also exist in the local Polish dialect. The consonant systems of these dialects differ in peripheral layers only: in the local Polish dialect, the phonemes f –  contrast with k – , g –  due to hardness-softness; due to the voiced-voiceless opposition, they contrast with k – g and x – γ in the local Belarusian dialect. The principal composition of phonemes and the phonemic characteristics of sounds corresponding to these phonemes as well as the comparison of Polish and Belarusian phonetic peculiarities lead to the conclusion that they are equivalent: the phonetics of local Polish and Belarusian dialects is essentially the same. The reconstruction of the switching from one language to another showed that local Belarusian-speaking residents picked up the Polish language as foreign rather than native. The study revealed that the phonetics of the local Polish dialect varies not due to its internal independent development but due to the influence of the Polish literary language. The difference between the language of the older, middle and younger generation is evident. By several major features the latter ones bring their Polish language closer to the literary language. Unstressed vowels which go next to stressed ones are reduced, though due to the stable stress in the Polish language, the quality of adjacent vowels usually does not change. However, not a single isogloss links this local Polish dialect with any range of Polish dialects on the territory of Poland. The characteristic features of the local Polish dialect could not develop on their own, because that would be contrary to the principal development tendencies of most of the Polish dialects and the known laws of typology. The local Lithuanians from the areas in question were fluent in poprostu and the local Polish dialect. The same soft , , , , which are “preserved” in nearly all cases, can be heard in the local Slavic dialects used by them, i.e. when the same informants speak Polish, Belarusian and Lithuanian. The characteristic feature of the local Lithuanian dialect is the absence of the phoneme [x]. There were cases recorded in local Belarusian and Polish dialects when x is confused with k. It is likely that the intensive confusion of x and k in the local Polish dialect is one of the features of the Lithuanian substratum. Įteikta 2019 m. vasario 25 d. NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]