VOLKER KOHLHEIM

Bayreuth

Mokslinių tyrimų kryptys: literatūrinė onomastika, vardų teorija, antroponimija, hodonimija.

DOI: doi.org/10.35321/all84-10

EDUARDAS BERENDAS IR VOKIEČIŲ LITERATŪRINĖS ONOMASTIKOS PRADŽIA

Eduardas Berendas ir vokiečių literatūrinės onomastikos ištakos

ANOTACIJA

1942 metais Jeano Paulo kūrinių leidėjas Eduardas Berendas iš Šveicarijos emigracijos paskelbė straipsnį apie Jeano Paulo vardų suteikimą, kuris gali būti laikomas šiuolaikinės mokslinės literatūrinės onomastikos steigiamuoju tekstu. Jame jis ne tik parodo, kaip Jeanas Paulas sugalvodavo savo labai dažnai ekscentriškus vardus, bet ir išsamiai apibūdina poetišką šio rašytojo vardų kūrimą. Taip jis iš dalies aiškiai, iš dalies netiesiogiai išdėsto būsimos mokslinės literatūrinės onomastikos metodiką.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: Eduardas Berendas, Jeanas Paulas, literatūrinė onomastika, metodologija, komparatyvistinė literatūrinė onomastika, fonosemantika, skiemenų skaičius, socioonomastika, kalbantys / kratiliniai vardai, antitetinis / suskilęs vardas.

ANOTACIJA

1942 m. vokiečių poeto Jeano Paulo (Richterio) kūrinių leidėjas Eduardas Berendas, būdamas Šveicarijos emigracijoje, paskelbė straipsnį apie poetinę Jeano Paulo vardų kūrybą. Šį straipsnį galima laikyti mokslinės literatūrinės onomastikos steigiamuoju tekstu. Berendas ne tik parodo, kaip Jeanas Paulas rasdavo savo vardus, bet ir pateikia išsamią jo vardų kūrimo analizę. Taigi Berendas iš dalies aiškiai, iš dalies netiesiogiai sukuria būsimos mokslinės literatūrinės onomastikos metodologiją.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: Eduardas Berendas, Jeanas Paulas, literatūrinė onomastika, metodologija, komparatyvistinė literatūrinė onomastika, fonosemantika, skiemenų skaičius, socioonomastika, kalbantys / kratiliniai vardai, antitetinis / suskilęs vardas.

220

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

1. FILOLOGO GYVENIMAS, SKIRTAS JEANUI PAULUI

Tikriausiai nebūtų visiškai klaidinga mokslinės vokiečių literatūrinės onomastikos pradžią datuoti 1942 metais. Tais metais amerikiečių žurnale Publications of the Modern Language Association of America vokiečių kalba pasirodė išsamus Eduardo Berendo straipsnis Die Namengebung bei Jean Paul. Jau dabar pasakytina, kad šiame straipsnyje esama kur kas daugiau, nei žada jo pavadinimas: ne mažiau kaip iki tol neegzistavusios literatūrinės onomastikos įžvalgus eskizas, išdėstytas remiantis pavyzdiniu poeto Jeano Paulo (Richterio) (1763–1825) vardų kūrimo technikų pristatymu.

Tačiau kas buvo Eduardas Berendas? Gimęs 1883 m. Hanoveryje, jis buvo kilęs iš pasiturinčios, miestelėniškos žydų šeimos^¹. Jo tėvas Emilis Berendas (1846–1920) buvo advokatas ir notaras, galiausiai tapęs slaptuoju teisingumo patarėju. Dar studijų metais jaunąjį Eduardą Berendą sužavėjo Jeano Paulo raštai, todėl 1907 m. jis baigė studijas, apgynęs vokiečių filologijos disertaciją tema Jean Pauls Ästhetik^². Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Berendas buvo privatus mokslininkas Miunchene, tačiau tuo metu jau buvo sumanęs parengti visų Jeano Paulo kūrinių leidimą, padedamas literatūrologijos mokslininko Juliaus Peterseno. Pasibaigus karui, kuriame Berendas dalyvavo savanoriu, jis pirmiausia parengė Jeano Paulo laiškų leidimą; 1927 m. Prūsijos mokslų akademija pavedė jam leisti Jeano Paulo kūrinius — milžinišką užduotį, kurią jis vykdė iki 1938 m., kai jam buvo pranešta, kad privalo nedelsdamas palikti Vokietiją. Nors jam pavyko išvykti į Šveicariją, tikėtina persikėlimo į JAV galimybė neįgyvendinta. Pasibaigus karui, Vokietijos mokslų akademija paprašė jo perimti dar nepublikuotų istorinio-kritinio Jeano Paulo leidimo tomų redagavimą, tačiau savo veiklą Marbache prie Nekaro jis galėjo tęsti tik nuo 1957 m. Prieš mirtį 1973 m. Eduardas Berendas dar sulaukė daugybės apdovanojimų: be kita ko, 1957 m. Badeno-Viurtembergo žemė jam suteikė profesoriaus titulą, o 1963 m. jis gavo Berlyno laisvojo universiteto garbės daktaro laipsnį.

Iš šio biografinio eskizo turėjo paaiškėti, kad Eduardas Berendas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Šveicarijos emigracijoje rašydamas straipsnį apie Jeano Paulo vardų kūrimą,

^¹ Biografiniai duomenys pagal Knickmann (1994/1995).

^² Išleista 1909 m. leidykloje Duncker, Berlin.

Straipsniai / Articles

221

VOLKER KOHLHEIM

buvo puikiai pasirengęs šiam darbui. Jis ne tik, būdamas Jeano Paulo kūrinių leidėjas, juos išmanė geriau už bet ką kitą, bet ir gerai žinojo daugybę užrašų bei išrašų, išlikusių rašytojo sąsiuviniuose ir užrašuose (šiuo klausimu žr. Müller 1988). Tai, kad jis būtent ėmėsi Jeano Paulo vardų kūrimo, tikriausiai lėmė, viena vertus, tai, kad, priešingai nei „vardų vengiantis Goethe“ (824), Jeanas Paulas vartoja begalę asmenvardžių ir vietovardžių, kita vertus, veikiausiai ir tai, kad Jeanas Paulas jam tam tikra prasme parodė kelią — juk jis buvo „vienas pirmųjų, teoriškai pasisakiusių apie poetinio vardų parinkimo klausimą“ (822)^³. Šie pasisakymai pateikiami antrojo jo Vorschule der Ästhetik leidimo (1804) §74 ir prasideda aforizmu: „Net ir menkniekis — vardų suteikimas — vargu ar yra“ (Jean Paul 2015: 175). Tačiau grįžkime prie Eduardo Berendo straipsnio ir paklauskime, ką jis mums gali pasakyti apie literatūrinę onomastiką.

2. BŪSIMOS LITERATŪRINĖS ONOMASTIKOS ESKIZAS

Straipsnio pradžioje Berendas vizionieriškai nubrėžia literatūrinės onomastikos ateitį: nors pageidautina, tačiau nepaprastai sunku įgyvendinti būtų „plačiausiu laiko ir erdvės mastu atsakyti į klausimą, pagal kokius kriterijus ir principus poetai pavadino savo išgalvotus personažus; laikotarpių, tautų ir kalbų skirtumai šiame veidrodyje atsispindėtų aiškiai“ (820). Pačiam Berendui tai buvo utopinis projektas, ypač todėl, kad jis dar manė, jog šios užduoties imsis vienas tyrėjas. Tačiau dar nevartodamas šios sąvokos, Berendas jau buvo sukūręs pasaulinės komparatyvistinės literatūrinės onomastikos metmenis — koncepciją, kuri dėl dabartinių kompiuterinių galimybių atrodo priartėjusi prie įgyvendinimo. Čia verta paminėti Nyderlandų kalbininkės Karinos van Dalen-Oskam darbus: ji leido kurti kompiuterines programas, gebančias gana tiksliai atpažinti vardus skaitmenintuose tekstuose ir klasifikuoti juos pagal tam tikrus kriterijus. Naudojant šiuos vadinamuosius named entity recognition and classification tools galima nagrinėti didelius skaitmenintų tekstų kiekius, atsižvelgiant į

^³ Gyvendamas Ženevoje, E. Berendas vartoja šveicarišką ortografiją, kuri jau anuomet nežinojo raidės „ß“.

222

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

vardų vartoseną ir funkciją analizuoti bei lyginti (van Dalen-Oskam 2016).

Toliau Berendas kelia reikalavimus literatūrinių vardų interpretatoriui. Atliekant poetonomastinį tyrimą, „svarbu ne tiek tiesioginė vardo reikšmė ir skambesys, kiek įvairūs šalutiniai tonai, kurie kartu suskamba, artimesnės ar tolimesnės asociacijos, su juo siejamos“ (820). Jei Berendas, viena vertus, kalba apie „įvairius šalutinius tonus“, o kita vertus — apie „artimesnes ar tolimesnes asociacijas“, tai, regis, jau galima įžvelgti tą pačią diferenciaciją, kuri vėliau, sisteminiu požiūriu, paskatino skirti poetinio vardo „vidines sistemines“ ir „išorines sistemines vertes“: prie „vidinių sisteminių verčių“ priskirtinas fonologinis lygmuo, vardų garsinė simbolika, visa tai, ką galima vadinti fonosemantika, stilistinės priemonės, tokios kaip vardų kartojimas ir paralelizmas, opozicija ir aliteracija, galiausiai ir „kalbančių vardų“ semantika (Kohlheim V. 2019: 32–36). O „išorinės sisteminės vertės“ yra intertekstiniai ir interkontekstiniai ryšiai su fikciniais arba realiais asmenimis ar vietomis (Kohlheim V. 2019: 36–40). Šiame kontekste Berendas paliečia ir vertimo klausimus, nurodydamas sunkumus, su kuriais susiduria kalbančių, tai yra semantiškai skaidrių vardų vertėjas (821; plg. Kohlheim V. 2019: 291–309).

Įdomu ir tai, kad savo poetonomastiniame traktate Berendas jau paliečia žanro teorijos aspektus: jis nustato, kad, viena vertus, reikia skirti „rimtus ir komiškus, idealistinius ir realistinius kūrinius“, „taip pat tikriausiai epinius ir draminius kūrinius; juk abiejuose vardams taikomos labai skirtingos sąlygos“ (821). Scenoje lemiamą reikšmę turi išorinis personažo įspūdis ir jo elgesys, o vardas atlieka tik antraeilį vaidmenį; pasakojime, priešingai, „vardas labai iš esmės padeda sukelti tam tikrą jo turėtojo įsivaizdavimą“ (321). Krinta į akis, kad Berendas čia mini epiką ir dramą, tačiau ne lyriką. Žinoma, esama eilėraščių, kuriuose nėra tikrinių vardų (Mörike: Im Nebel ruhet noch die Welt, / Noch träumen Wald und Wiesen...), tačiau, kita vertus, vardai gali nulemti visą eilėraščio atmosferą (Mörike: Wie heißt König Ringangs Töchterlein? / Rohtraut, Schön-Rohtraut...^⁴

^⁴ Apie Mörike’s Schön-Rohtraut žr. Schildberg-Schroth 1995: 183-142. Apie tikrinius vardus lyrikoje žr. Gottschalk 2009.

Straipsniai / Articles

223

VOLKER KOHLHEIM

Berendas kalba net apie kūrybos estetikos aspektus, nors šio termino dar nevartoja. Pavyzdžiui, jis kritikuoja „klaidas, kurių kai kurie rašytojai pridarė rinkdamiesi svetimšališkus vardus“, pavyzdžiui, Carlyle’į, kuris savo romano Sartor Resartus (1834) herojui suteikė „neįmanomą vardą Teufelsdröck“ (820). Dar svarbiau yra štai kas: konstatuodamas, kad Jeanas Paulas „kartą ne be pagrindo pasakė, jog jo romanų herojės ir herojai be savo puikiųjų vardų apskritai negalėtų egzistuoti“ (821), jis jau labai priartėja prie požiūrio, kad būtent vardas konstituoja personažą (Kohlheim V. 2019: 25–28).

3.

JEANO PAULO Į ATEITĮ NUKREIPTAS VARDŲ PARINKIMAS

Siekdamas įvertinti Jeano Paulo vardų parinkimo originalumą, jis pirmiausia atskiria jį nuo jo amžininkų literatūrinių vardų kūrimo papročių ir taip pats pateikia pirmąsias nuorodas į literatūros istorijos rašymą „žvelgiant iš vardo perspektyvos“. Berendas rašo, kad Jeano Paulo laikais „dar plačiai gyvavo senas paprotys arba blogas įprotis asmenų ar vietų vardus žymėti tik atskiromis raidėmis, dažniausiai pirmąja raide, arba žvaigždutėmis, pavyzdžiui, Gellerto Švedijos grafienės istorijoje — G.“ (823). Kiti, pavyzdžiui, Goethe, vietoj vardo dažnai nurodydavo tik profesiją arba šeiminę padėtį: „architektas, kapitonas; motina, dėdė“ (823). Jeanas Paulas, priešingai, nemėgo anonimiškumo, net ir tikrame gyvenime: „Jei apie nežinomą būtybę, — cituoja Berendas rašytoją, — žinau tik vardą, ji man yra individualesnė ir artimesnė širdžiai nei be jo“ (824). Taip Berendas priskiria rašytojui vardų teorijos įžvalgą, kuri, regis, tik pamažu įsitvirtina: pagrindinė tikrinio vardo funkcija yra ne identifikavimo, o individualizavimo funkcija (plg. Windberger-Heidenkummer 2011: 20, išn. 1).

Jeanas Paulas vengė ir tuo metu įprasto papročio suteikti kuo mažiau išsiskiriančius, tačiau poetiškai skambančius vardus, tokius kaip „Waldheim, Sternheim, Hohenthal“ (825). Jis taip pat beveik neprisidėjo prie šiuolaikinės mados romano personažus vadinti su jų veikla susijusiais profesiniais pravardžiais — taigi pavadinti kurpių Pech arba Pfriem, o pirklį Pfeffer (826); iš esmės tai irgi buvo tam tikra anonimiškumo forma. Apskritai Jeanas Paulas jautė antipatiją tiesiogiai „kalbantiems“ vardams: „Jei būčiau vadinamas Tėvu, Vaiku arba Gutsmuthu, seniai būčiau atsisakęs šių vardų“, — Berendas cituoja iš Jeano Paulo autobiografinių užrašų, vadinamosios Vitabuch (826). Berendas čia mato Jeaną Paulą kaip literatūrinio vardų kūrimo novatorių, tačiau

224

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

XIX amžius, atmesdamas kalbančius vardus, juo nesekė: realizmo literatūroje — ne tik vokiečių — jų apstu. Šiuo požiūriu Jeanas Paulas toli pranoko savo amžių; tik XX amžiuje imta atmesti plakatiškai kalbančius vardus. Kaip pavyzdį galima pacituoti rašytoją Hansą Benderį, kuris 1991 m. laiške, atsakydamas į užklausą, teigia: „Nemėgstu tapybiškų, ironiškų, komiškų vardų. [...] Jie nurodo skaitytojui, kaip jis turi įsivaizduoti personažus: plepius, pilvotus, tuščiagarbius, apiplyšusius ir t. t.“ (Debus 2002: 130). Taigi ir Jeano Paulo vardų kūrimui tinka pranašiški Ludwigo Börne’s žodžiai, 1825 m. gruodžio 2 d. Frankfurte prie Maino per Jeano Paulo atminimo kalbą ištarti: „O jis kantriai stovi prie dvidešimtojo amžiaus vartų ir šypsodamasis laukia, kol jo vangioji tauta jį pasivys“ (Börne 1993: 184).

4. JEANO PAULO VARDŲ ŠALTINIAI

Tačiau kaip Jeanas Paulas rasdavo daugybę savo vardų? Berendas, gerai išmanantis poeto paliktą darbo medžiagą, gali pateikti išsamų atsakymą. Jis pasakoja apie tikriausiai jau 1789 m. pradėtą Jeano Paulo „sąsiuvinį“, kuriame yra „labai išsamus vietovardžių ir asmenvardžių sąrašas“ (828). Iš šio rinkinio, kuriame, apytikriai apskaičiavus, yra 2000 vietovardžių ir asmenvardžių (832), matyti, kad Jeanas Paulas „pasinaudojo kiekviena pasitaikiusia proga savo vardų rinkiniui papildyti“ (833). Iš pradžių jis tikriausiai užsirašinėjo daugybę savo aukštutinės Frankonijos gimtinės vardų: „Pakanka kartą pasivaikščioti Hofo ar Bayreutho gatvėmis, ir kas akimirką ant durų ar parduotuvės iškabos į akis krinta iš Jeano Paulo kūrinių pažįstamas vardas“ (833). O jo „kelionių pasakojimus“ galima tiksliai atsekti žemėlapyje (Kohlheim V. 2015). Be to, pasak Berendo, jis išrašinėjo kalendorius, prancūzų ir anglų kalbų žodynus bei gramatikas. Senuosius vokiškus vardus, tokius kaip Theoda, jis paėmė iš 1800 m. išleistos Tilemanno Dothiaso Wiardos knygos Über deutsche Vornamen und Geschlechtsnamen, o vietovardžius išrašinėjo iš įprastų savo laikmečio geografinių vadovų (833 ir toliau). Visiškai išgalvotų, vis dėlto gana išsiskiriančių vardų Jeanas Paulas sukūrė labai retai (834), tačiau šiek tiek pakeisdavo rastus toponimus. Tam tikslui jis buvo susidaręs toponiminių morfemų rinkinius, pavyzdžiui: „Ober-, Unter-, Mittel-, Alt-, Frei-, Kirch-, -berg, -thal, -rode, -hofen, -fingen, -weiler, -hagen, -stetten“ (835). Kartais jis taip pat perkeldavo vietas, turinčias tikrus vietovardžius, į kitus kraštus,

Straipsniai / Articles

225

VOLKER KOHLHEIM

pavyzdžiui, romane Siebenkäs (1796) saksoniškąjį Kuhschnappel į Švabiją (plg. Kohlheim V. 2019: 179–181).

Berendas atkreipia dėmesį į dar vieną, tikriausiai unikalią, Jeano Paulo vardų rinkinių ypatybę — suskirstymą į „gerus“ ir „blogus“, arba „prastus“, vardus, tiek vietovardžių, tiek asmenvardžių atveju. Kaip suprato Berendas, čia kalbama ne tik apie moralinį gerų ir blogų personažų atskyrimą, bet ir apie socialinį aukšto ir žemo statuso atskyrimą, su kuriuo tradicine prasme koreliuoja rimtumas ir komizmas (830). „Iškalbinga tai, — rašo Berendas, — kad tarp ‚gerų‘ vardų gerokai vyrauja svetimšališki“, pavyzdžiui, „Machy, Selis, Lorgna, Düchauffour, Ancillon, Almeria, le Baut, Davila [...]“ (830). O „prasti“ vardai yra šie: „Streichert, Meuseler, Astmann, Stechmann, Banspach, Beez, Franzen, Fokeln [...]“ (831).

Gilesnę Jeano Paulo vardų įvairovės priežastį Berendas įžvelgia poeto humoro sampratoje: pasak Berendo, Jeanas Paulas „suprato [...], kad humoras, grįstas juslinio pasaulio ir idėjos kontrastu, turi viską, iki menkiausių smulkmenų, kiek įmanoma individualizuoti“ (828). Šiuo „humoristinio visų asmenų ir būsenų individualizavimo“ menu, pasak Berendo, Jeanas Paulas parengia vėlesnį XIX amžiaus realizmą ir iš dalies jį anticipuoja (828).

5. IŠSAMI JEANO PAULO VARDŲ KŪRIMO ANALIZĖ

Toliau Berendo traktate pateikiama pavyzdinė išsami Jeano Paulo literatūrinio vardų kūrimo analizė. Jis tiria tikrinių vardų skiemenų skaičių ir nustato, kad Jeanas Paulas nereikšmingiems asmenims ar vietoms suteikia vienskiemenius vardus („Kob, Kolb, Lind, Knef, Lerch, Stark, Fisch [...]“), o reikšmingų objektų vardai yra daugiaskiemeniai (837). Taigi jis, regis, atpažino visuotinai galiojantį faktą. Pats Berendas dar mini Fontane’ą, kuris elgėsi panašiai (836 ir toliau); į tai, kad anglų kalbos srityje didesnis skiemenų skaičius taip pat koreliuoja su aukštesne socialine padėtimi, pavyzdžiui, nurodo pono Chuckso pasakymas Fredericko Marryato romane Peter Simple (1834): „When I was in good society, I [...] seldom bowed, Sir, to anything under three syllables“ (cituota pagal Hengst, Sobanski 2000: 81). Berendas taip pat aptaria Jeano Paulo tikrinių vardų konsonantizmą ir nustato, kad daugybė vardų baigiasi [s], o tai, siejama su ankstesniu priebalsiu, „pasižymi didele onomatopėjine galia ir dažniausiai sukelia didesnį ar mažesnį komišką poveikį“ (838). Kaip pavyzdžius Berendas cituoja „Kuhpanz,

226

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

Renovanz, Veldenz […]“ (839). Jeanas Paulas mėgsta prie savo vardų pridėti mažybines priesagas -lein arba pietų vokiečių trumpinius -le ir -el, todėl jo personažai įgauna „jaukų, nekenksmingą, neherojišką atspalvį. Todėl beveik visi Jeano Paulo idilių ir humoristinių kūrinių ‚herojai‘ priklauso šiai grupei: Fixlein, Krönlein, Schmelzle, Fälbel, Freude[l], Fibel, Vierneissel“ (839). Ypač reikšminga balsių fonosemantika: „Nemalonūs asmenys dažnai turi ilgą Ö kirčiuotame skiemenyje, pavyzdžiui, Oefel, Oehrmann […]“ (842). Neigiamai konotuojami ir ilgasis Ä bei E: „Blaise, Flätz, […] Egelkraut“ (842). Kai Berendas toliau nustato, kad „ilgasis I pasižymi aiškiai draugišku charakteriu“, o ilgasis A ir O žymi „kilnius, didingus personažus, pavyzdžiui, Albano, Cesara, Liane, Beata […]“ (842), jis visiškai sutampa su naujausiais fonosemantikos tyrimų rezultatais, teigiančiais, kad su balsiu [i] beveik visuotinai siejamas mažumo vaizdinys, o su balsiais [o] ir [u] — didumo vaizdinys (Elsen 2015: 29). Berendas diagnozuoja ir socioonomastinius Jeano Paulo vardų kūrimo bruožus, teigdamas: „Aukštesniųjų luomų asmenys […] dažnai turi svetimšališkus vardus, net jei kitais atžvilgiais jie neapibūdinami kaip užsieniečiai.“ O prancūziški vardai „beveik visada priklauso blogiems arba bent lengvabūdiškiems personažams“ (842).

Jau buvo nurodyta, kad Jeanas Paulas atmetė kalbančius, tai yra semantiškai skaidrius vardus. Tačiau, kaip nustato Berendas, dėl didelio jų paplitimo jis negalėjo jų visiškai atsisakyti, „bet retai juos vartoja taip, kad jie aiškiai rodytų į savo turėtojo charakterį ar luomą“. Tokios sąsajos „su mokyklos tarėju Stiefeliu, [...] su mokyklos seniūnu Harnischu, su ankstyvųjų pamaldų pamokslininku Flaxu“ ir kitais „apskritai neįmanoma arba įmanoma parodyti tik labai dirbtinai“ (846).

Galiausiai Berendas atkreipia dėmesį į onomastinę Jeano Paulo ypatybę, kurią realistinės literatūros rašytojai mėgo perimti: vidujai prieštaringą vardą. Berendas čia mini Attila Schmelzle ir Amandus Katzenberger (848). Kontrastas slypi skirtingai konotuotose viso vardo dalyse — varde ir pavardėje. Attila Schmelzle iš pasakojimo Des Feldpredigers Schmelzle Reise nach Flätz (1809) vaizduojamas kaip beveik patologinis bailumo atvejis; į tai nurodo jo pavardė, kelianti tirpstančio, minkšto vaizdinį. Tačiau jis pats save laiko nepaprastai drąsiu ir mano, kad jo vardas Attila, kaip įkūnijantis vardas nurodantis į hunų karo vadą, „Dievo rykštę“, jį tinkamai reprezentuoja (plg. Kohlheim V. 2019: 67–71). Ir keistuolio mediko Amandus Katzenberger iš pasakojimo Dr. Katzenbergers Badereise (1809) pavardė išreiškia jo esmę: bendrapiliečiams jis atrodo itin naguotas ir užsispyręs.

Straipsniai / Articles

227

VOLKER KOHLHEIM

Tačiau jo vardas Amandus, gerundijus, reiškia tą, kuris, kaip taikliai suformulavo E. T. A. Hoffmannas (1995: 952), „turi ir privalo“, būtent mylėti. Ar jis gali, lieka neaišku, tačiau jo vardas sužadina potekstę, kuri tikriausiai taip pat galėjo prisidėti prie to, kad „interpretatoriai būtų suvilioti prie pačių priešingiausių aiškinimų“ (Ueding 1993: 174). Tokiems vardams Peteris Demetzas (1964: 197–201) įvedė terminą „antitetinis vardas“ ir kaip pavyzdžius nurodė Theodoro Fontane’s Alonzo Gieshübler (Effi Briest, 1895) ir dr. Niels Wrschowitz (Der Stechlin, 1898) (plg. Kohlheim R. 2019: 176). Gunteris Preschas savo ruožtu tokius vardus, į kuriuos gali „įsikelti prieštaravimai“ (Presch 2002: 100), todėl jie gali „reikšti tai ir priešingybę“, vadino „suskilusiais vardais“ (ibid., 5) ir skyrė jiems visą monografiją. Jo literatūrinis pavyzdys buvo Thomo Manno Tonio Kröger — taip pat antitetinis vardas, visiškai sekantis Jeano Paulo tradicija.

Berendas baigia savo straipsnį bendru Jeano Paulo vardų kūrimo įvertinimu. Jis praneša, kad neįprasti poeto vardai buvo pastebėti jau jo amžininkų. Ne visada jie sulaukdavo pritarimo. Charlotte von Kalb žavėjosi Jeanu Paulu, tačiau vis dėlto sprendė: „Kad ir kaip būčiau atsidavusi pusdieviui Jeanui Paului [...], jo vardų parinkimu esu labai nepatenkinta“ (849). Berendas pripažįsta kritikams, kad Jeano Paulo vardų parinkimas iš dalies yra labai „ieškotas“ (850), tačiau primena, jog Jeanas Paulas nenorėjo rašyti realistinių romanų, o „nepaisydamas atskirų detalių realizmo, vis dėlto norėjo sukurti tik romantinį vaizduotės pasaulį“ (850). Iš tiesų, kaip pagrįstai teigia Berendas, „išreikšti realistai [...] kartais sau leisdavo gerokai daugiau, pavyzdžiui, [...] Fontane’as su Sahnepottu, Thomas Mannas su Klöterjahnu, Lobgottu Piepsamu; Sesemi Weichbrodt, ypač Raabe su tokiais vardais kaip Schlotterbeckas, Ulebeule [...], Knackstertas ir kt.“ (850). Ir jei Berendas baigia savo novatorišką straipsnį žodžiais: „Didieji XIX amžiaus pasakojimo meno meistrai [...] vis dėlto visi buvo jo tiesioginiai arba netiesioginiai mokiniai“ (850), tai tą patį teiginį bus galima pasakyti apie Berendo ir nuo XX a. vidurio dirbančių literatūrinių vardų tyrėjų santykį.

6. APIBENDRINIMAS: BERENDO STRAIPSNIS KAIP LITERATŪRINĖS ONOMASTIKOS STEIGIAMASIS TEKSTAS

Tai, kas išdėstyta pirmiau, turėjo parodyti, kad 1942 m. Eduardo Berendo, Jeano Paulo kūrinių leidėjo, paskelbtas straipsnis su

228

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

Pavadinimas Vardų suteikimas pas Jean Paul gali būti laikomas šiuolaikinės mokslinės literatūrinės onomastikos vokiškai kalbančioje erdvėje pradiniu tekstu. Pirmiausia, trumpai apžvelgus vokiečių ir žydų kilmės mokslininko gyvenimą, buvo siekiama pabrėžti tuos jo darbo aspektus, kurie turėjo tapti orientyrais poetonomastikos ateičiai. Taigi E. Berend jau savo straipsnio pradžioje iškelia pasaulinės komparatyvistinės literatūrinės onomastikos projektą – koncepciją, kuri tik dabar, dėl dabartinių kompiuterinių technologijų galimybių, atrodo esanti pasiekiama. Paliečiami ir literatūrinį vardų suteikimą nagrinėjantys žanro teorijos klausimai – klausimai, kurie dar toli gražu nėra galutinai išspręsti. Be to, Berend aptaria literatūrinio vardų suteikimo produkcijos estetikos problemas ir įterpia Jean Paul vardų suteikimą į istorinį kontekstą. Jis gali parodyti, kad Jean Paul turėjo poetonomastinių sampratų, artimų XX amžiaus sampratoms. Būdamas Jean kūrinių redaktoriumi, Berend taip pat gerai išmanė jo darbo medžiagą, todėl gali parodyti, iš kur poetas sėmėsi savo vardų. Nors šie dažnai skamba itin išraiškingai, beveik be išimties jie buvo paimti iš tikrovės. Savo novatoriškoje išsamioje Jean Paul vardų suteikimo analizėje Berend aptaria vardų skiemenų skaičių, jų fonosemantiką, socioonomastines charakteristikas, Jean Paul antitetinius / lūžinius vardus. Baigdamas Berend įvertina Jean Paul vardų suteikimą stilistinio tinkamumo požiūriu. Kaip teigiama straipsnio išvadoje, savo gausiais į ateitį nukreiptais teiginiais Berend gali būti laikomas šiuolaikinės literatūrinės onomastikos mokytoju.

LITERATŪRA

Berend Eduard 1942: Die Namengebung bei Jean Paul. – Publications of the Modern Language Association of America 57, 820–850.

Börne Ludwig 1993: Spiegelbild des Lebens. Aufsätze zur Literatur. Išplėstas naujas leidimas, parengė ir įvadą parašė M. Reich-Ranicki (= Insel Taschenbuch 1578), Frankfurtas prie Maino, Leipcigas: Insel.

Debus Friedhelm 2002: Namen in literarischen Werken. (Er–)Findung – Form – Funktion (= Akademie der Wissenschaften und der Literatur, Mainz, Abhandlungen der Geistesund Sozialwissenschaftlichen Klasse, Jg. 2002, Nr. 2), Štutgartas: Steiner.

Demetz Peter 1964: Formen des Realismus: Theodor Fontane. Kritische Untersuchungen, Miunchenas: Hanser.

Straipsniai / Articles

229

VOLKER KOHLHEIM

Elsen Hilke 2015: Der Faktor Lautsymbolik. – JournalLIPP 4, 27–42. Prieiga: https://lipp.ub.lmu.de [žiūrėta 2021-03-02].

Gottschalk Jürn 2009: Eigennamen und Lyrik. Studien zur Verwendung von Eigennamen in Gedichten: Fil. disertacija, Getingenas 2009. Prieiga: https://ediss.uni-goettingen.de/bitstream/handle/11858/00-1735-0000-0006-AED5-6/gottschalk.pdf?sequence=1 [žiūrėta 2021-03-02].

Hengst Karlheinz, Sobanski Ines 2000: Eigennamen als Strukturelemente im literarischen Text. – English in the Modern World. Festschrift for Hartmut Breitkreuz on the Occasion of his Sixtieth Birthday (= Foreign Language Studies 5), red. M. Dakowska, Frankfurtas prie Maino ir kt.: Lang, 79–101.

Hoffmann E. T. A. 1995: Die Königsbraut. Ein nach der Natur entworfenenes Märchen – Hoffmann E. T. A. – Die Serapions-Brüder. Gesammelte Erzählungen und Märchen. Pagal pirmojo leidimo 1819–21 m. tekstą, pasitelkiant C. G. v. Maasseno ir G. Ellingerio leidimus, su W. Segebrechto pastabomis, pataisė ir papildė E. Matala de Mazza, 5-asis leidimas, Miunchenas: Winkler, 945–995.

Jean Paul 2015: Vorschule der Aesthetik nebst einigen Vorlesungen über die Parteien der Zeit, red. F. Bambeck (= Werke. Historisch-kritische Ausgabe, red. H. Pfotenhauer, B. Hunfeld, t. 5, i), Berlynas, Miunchenas, Bostonas: de Gruyter.

Knickmann Hanne 1994/1995: Jean-Paulo tyrinėtojas Eduardas Berendas (1883–1973). Indėlis į germanistikos istoriją XX amžiaus pirmojoje pusėje. 1 dalis. – Jahrbuch der Jean-Paul-Gesellschaft 29, 7–91; 2 dalis. – Jahrbuch der Jean-Paul-Gesellschaft 30, 7–104.

Kohlheim Rosa 2019: Considerazioni sulla nominatio nei romanzi di Theodor Fontane ambientati nella società del suo tempo. – il Nome nel testo. Rivista internazionale di Onomastica Letteraria 21, 169–176.

Kohlheim Volker 2015: Jean Paul und die Namenwelt des Bayerischen Vogtlands. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 52, 176–191.

Kohlheim Volker 2019: Der Name in der Literatur. Dalyvaujant Rosa Kohlheim (= Beiträge zur neueren Literaturgeschichte 393), Heidelbergas: Winter.

Müller Götz 1988: Jean Pauls Exzerpte, Viurcburgas: Königshausen & Neumann.

Presch Gunter 2002: Namen in Konfliktfeldern. Wie Widersprüche in Eigennamen einwandern (= Tübinger Beiträge zur Linguistik 460), Tiubingenas: Narr.

Schildberg-Schroth Gerhard 1995: Eigenname und Literarizität (= Kieler Beiträge zur deutschen Sprachgeschichte 16), Noimiunsteris: Wachholtz.

Ueding Gert 1993: Jean Paul (= Beck’sche Reihe Autoren 629), Miunchenas: Beck.

230

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Eduard Berend und die Anfänge der deutschen literarischen Onomastik

van Dalen-Oskam Karina 2016: Corpus-based Approaches to Names in Literature. – The Oxford Handbook of Names and Naming, red. C. Hough, D. Izdebska, Oksfordas: Oxford University Press, 344–354.

Windberger-Heidenkummer Erika 2011: Onymische Monovalenz und Klassenbildung. Ein onomastisches Problem und seine methodischen Folgen. – Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis, red. A. Ziegler, E. Windberger-Heidenkummer, Berlynas: Akademie Verlag, 29–46.

Eduardas Berendas ir vokiečių literatūrinės onomastikos ištakos

SANTRAUKA

1942 metais Žano Paulo (Johano Paulo Frydricho Richterio) veikalų leidėjo Eduardo Berendo publikuotas straipsnis „Žano Paulo vardų suteikimas“ („Die Namengebung bei Jean Paul“) laikytinas pamatiniu šiuolaikinės mokslinės literatūrinės onomastikos vokiečiakalbiame areale darbu. Po trumpos mokslininko, Vokietijos žydo, kuris, tikriausiai, išeivijoje Šveicarijoje parašė savo veikalą apie poeto Žano Paulo vardų suteikimo ypatumus, biografinės apžvalgos seka E. Berendo aiškiaregiška, jo darbo pradžioje pateikiama, literatūrinės onomastikos vizija. Ji grindžiama globaliu mąstymu ir pasauliniu lyginamuoju projektu, o šiuolaikinės kompiuterijos galimybės tai vizijai suteikia apčiuopiamumo. Ši koncepcija apima ir teorinius klasifikavimo, ir estetinius realizacijos aspektus. E. Berendas nustato Žano Paulo vardų suteikimo fenomeno vietą istoriniame kontekste ir parodo, kad Žanas Paulas vadovavosi XX a. būdingu poetomatiniu įvaizdžiu. E. Berendas, kaip Žano Paulo veikalų leidėjas, buvo gerai susipažinęs ir su jo darbų medžiaga, todėl galėjo nurodyti, iš kur buvo paimti poeto vartojami vardai. Savo išsamioje Žano Paulo vardų suteikimo analizėje E. Berendas imasi net vardų skiemenų skaičiaus ir fonosemantikos vertinimo bei sociomatinės charakteristikos ir Žano Paulo antitezinį / lau̧žytų vardų, jis garbina Žano Paulo vardų suteikimo taiklumą. Remiantis daugybe E. Berendo tyrimų perspektyvą nusakančių teiginių, pateiktų straipsnio išvadose, jis laikytinas šiuolaikinės literatūrinės onomastikos meistru.

Įteikta 2021 m. balandžio 6 d.

VOLKER KOHLHEIM

Schlosshof Birken 11, D-95447 Bayreuth, Deutschland [email protected]

Straipsniai / Articles

231