ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLIV (2001), 71–87

Lietuvių būti su bendratimi kaip modalinis pasakymas ir jo latviški atitikmenys

AXEL HOLVOET

Lietuvių kalbos institutas, Vilnius

Baltų kalbose būti + bendratis dabar vartojama kaip modalinė konstrukcija, reiškianti būtinybę. Ji susiformavo iš egzistencinės konstrukcijos su būti, išplėstos tikslo bendratimi (namas yra statyti ‘yra namas, kurį reikia pastatyti’ → ‘namą galima / reikia pastatyti’). Ši konstrukcija, iš pradžių neaiškiai reiškusi galimybę arba būtinybę, vėliau specializavosi būtinybės reikšme. Pradinė vardininko forma su būti buvo iš naujo išanalizuota kaip objektas ir pakeista galininku. Būtinybę reiškiantis tipas yra produktyvus tiek lietuvių, tiek latvių kalboje, tačiau tik lietuvių kalboje išliko pradinė konstrukcija su vardininku, reiškianti galimybę (man namai matyti ‘aš galiu matyti namą’). Literatūroje kartais pateikiami šios konstrukcijos latviški atitikmenys, tačiau jie atspindi kitokį sintaksinį tipą, kuris yra latvių kalbos naujovė: jam būdingas vardininkas vietoj pradinio naudininko agentui / modaliniam subjektui žymėti ir kitoks neiginio statusas: zirgam vezumu nepavilkt → zirgs vezumu ne pavilkt.

1. KONSTRUKCIJA būti + BENDRATIS LITERATŪROJE

Baltų būti ir slavų byti vartojimas su bendratimi galimybei arba būtinybei reikšti yra gerai žinomas. Gramatikose, taip pat istorinės ir sinchroninės sintaksės monografijose, ši konstrukcija kartais vadinama taip, kaip ji vadinama čia (t. y. konstrukcija su veiksmažodžiu „būti“); pavyzdžiui, Miklosich (1926: 859) rašo: ‘das subjectlose verbum substantivum bezeichnet in verbindung mit einem infinitiv die notwendigkeit oder möglichkeit und negativ die physische oder moralische unmöglichkeit einer handlung’. Panašiai aiškinama Brugmann (1916: 923–926). Kitais atvejais aiškiai išreikštos esamojo laiko veiksmažodžio formos nebuvimas (estb, yra, ir ir kt.) skatina šį tipą nagrinėjančius autorius vadinti jį predikatyvinės bendraties atveju (apie latvių kalbą žr. Endzelin 1951: 991; apie lietuvių kalbą žr. Ulvydas, ed., 1976: 323)¹. Jeigu greta konstrukcijos

¹ Kai kuriuose (daugiausia rusų) darbuose esminis konstrukcijų su aiškiai išreikštomis veiksmažodžio „būti“ formomis ir be jų struktūrinis tapatumas pripažįstamas, tačiau abi jos aprašomos kaip „savarankiškos bendraties“ atvejai (plg. Borkovskij, ed., 1978: 278–283). Toks aiškinimas, matyt, grindžiamas prielaida, kad veiksmažodžio byti būtojo ir būsimojo laiko formos, vartojamos su bendratimi, yra ne savarankiško veiksmažodžio formos, o vien laiko žymikliai.

72 | AXEL HOLVOET

cijos be aiškiai išreikšto esamojo laiko veiksmažodžio „būti“ atveju, egzistuoja panaši konstrukcija su aiškiai išreikšta laiko forma (pavyzdžiui, lietuvių Man buvo eiti ‘turėjau eiti / turėjau būti nuėjęs’ greta Man važiuoti ‘turiu / turėčiau važiuoti’), tuomet aišku, kad pirmojoje esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžio „būti“ forma realizuojama nuline forma (tokia nulinė realizacija gerai žinoma tiek iš gyvųjų baltų kalbų, tiek iš kelių slavų kalbų), ir kad turime vienos konstrukcijos atmainas, o ne dvi skirtingas konstrukcijas. Vis dėlto ne visos laiko formos vartojamos vienodai reguliariai (pavyzdžiui, konstrukcija gali būti faktiškai apribota esamuoju laiku, t. y. atmaina be aiškiai išreikštos „būti“ formos); be to, gali atsirasti papildomų funkcinių skirtumų, kurie gali užtemdyti esminį tapatumą tarp konstrukcijų, turinčių kurią nors veiksmažodžio „būti“ formą, ir tų, kurios jos neturi². Lietuvių kalbos atžvilgiu ir Palionis (1972), ir Ambrazas (1995) daro išvadą, kad nėra pagrindo šių dviejų tipų skirti. Kitaip tariant, man važiuoti struktūriškai reikėtų aiškinti kaip man (yra) važiuoti (senosios rusų kalbos atveju tai pabrėžė jau Potebnja 1958: 394).

Kita priežastis, kodėl tam tikros čia aptariamo tipo atmainos kartais laikomos savarankiškomis konstrukcijomis, yra ta, kad pasitaiko skirtingų linksnių objektų. Lietuvių kalboje (latvių kalboje – reliktiškai) ir kai kuriose slavų tarmėse prie bendraties randame vardininko objektą greta galininko objekto: man namai statyti greta man namus statyti ‘turiu / turėčiau pastatyti namą’ (šių modelių pavyzdžiai cituojami pagal Ambrazas 1995). Jeigu vardininkas aiškinamas kaip subjektas, o galininkas – kaip objektas (tai iš dalies teisinga, tačiau skirtingų kalbos raidos etapų reiškinius suveda į vieną lygmenį, nes čia įvykęs pirminio subjekto perinterpretavimas objektu, žr. toliau), neįmanoma abiejų tipų paaiškinti vienodai. Todėl Fraenkel (1928: 118–119) teigė, kad bendratis ataiti in kaip bua iam ataiti yra veiksmažodžio būti subjektas, o konstrukcijoje iumus bus rustas sudas pas Diewa kelti bendratis reiškia predikatą, kurio subjektas yra sudas (Fraenkel 1928: 14; abu pavyzdžiai iš Wolfenbüttelio postilės, tiksli vieta nenurodyta).

Bendratis kaip veiksmažodžio būti subjektas (kaip Fraenkel siūlė aiškinti kaip bua iam ataiti) negali tiksliai apibūdinti seniausio čia aptariamos konstrukcijos raidos etapo, nes baltų ir slavų bendratis iš pradžių buvo veiksmažodinio daiktavardžio, turėjusio -ti- kamieną, naudininkas, todėl jos pradinė vartosena apsiribojo tuo, kas dabar vadinama tikslo bendratimi. Rekonstruojant seniausius baltų kalbų bendratinių konstrukcijų raidos etapus, būtina atsižvelgti į palyginti vėlyvą bendraties, kaip veiksmažodinės formos, kilmę ir į galimų sintaksinių funkcijų, kurias bendratis iš pradžių galėjo atlikti dėl savo morfologinės prigimties, spektrą, t. y. dėl to, kad ji buvo veiksmažodinio daiktavardžio naudininkas. Kai bendratis atlieka subjekto funkciją, užimdama vardininko subjekto vietą (kaip pavyzdyje Turėti daug dėdžių [...] nemažą garbės ir malonumo ‘turėti daug dėdžių... yra didelė garbė ir malonumas’ – Vaižgantas, cituojama Ulvydas, ed., 1976: 292), tokia vartosena yra palyginti vėlyva raidos naujovė.

Ambrazas (1995) distinguishes, within the syntactic type under consideration here, two subtypes: (man) yra / Ø / buvo / bus namai matyti and (man) yra / Ø / buvo / bus namai

² Pavyzdžiui, galima paminėti funkcinį skirtumą tarp konstrukcijų su nuline veiksmažodžio „būti“ forma (esamojo laiko formomis) ir konstrukcijų su latvių kalbos būsimojo laiko forma būs (žr. toliau).

LIETUVIŲ BŪTI SU BENDRATIMI

73

statyti. Atsižvelgdamas į baltų bendraties kilmę, jis konstrukciją (man) yra / / buvo / bus namai matyti analizuoja kaip išplėstinį konstrukcijos su veiksmažodžiu būti ir vardininko linksnio veiksniu variantą. Vardininko linksnio veiksnys vėliau buvo iš naujo interpretuotas ir ėmė funkcionuoti kaip bendraties objektas. Tai vienas iš baltų kalboms būdingo vardininko linksnio objekto bendraties konstrukcijose šaltinių. Vardininko linksnio objekto pakeitimas galininko linksnio objektu davė pradžią naujesniam variantui (man) yra / / buvo / bus namus statyti. Greta pirmiau minėtų modelių su tranzityviniu veiksmažodžiu Ambrazas aptaria modelį su intranzityviniais veiksmažodžiais: (man) yra / / buvo / bus eiti. Šis modelis neabejotinai yra vėlesnės kilmės ir turėjo susiformuoti tranzityvinio modelio pagrindu, jau įvykus naujajai interpretacijai.

Ambrazo šio proceso aiškinimas kaip naujosios interpretacijos atvejo (iš esmės atspindintis Brugmann 1916: 925 aiškinimą) gana įtikinamas, nors pasiūlyta ir alternatyvių aiškinimų: Timberlake (1974) vardininko linksnio objektą aiškina kaip arealinę konvergenciją, siejančią finų, baltų ir šiaurės rusų kalbas. Kaip nurodė Ambrazas, šie du aiškinimai nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Ambrazo rekonstrukcija bet kuriuo atveju yra įtikinamiausias šio būtinybės reiškimo būdo paaiškinimas, nes konstrukcija, kurioje veiksmažodis „būti“ jungiamas su tikslo bendratimi arba kita tikslo reikšmę turinčia konstrukcija, dažnai vartojama galimybei ir (arba) būtinybei reikšti, plg. anglų kalbos what is to be done, vokiečių kalbos die Frage ist nicht zu lf6sen ir kt.). Galime manyti, kad tokios konstrukcijos atsirado kaip egzistencinės konstrukcijos, o vėliau buvo iš naujo interpretuotos kaip modalinės; taigi pirminis modelis yra yra namai statyti / matyti, reiškiantis maždaug „yra namas, kurį galima pamatyti / pastatyti“. Kitaip tariant, namai iš pradžių buvo egzistencinės konstrukcijos veiksnys. Todėl Timberlake’o hipotezė reikalinga ne tiek vardininko vartosenos kilmei paaiškinti, kiek vardininko išlaikymui po to, kai konstrukcija buvo iš naujo interpretuota kaip modalinė, t. y. jam išlikti tuo etapu, kai vardininko linksnio veiksnys buvo tapęs vardininko linksnio objektu. Būtent tokį vaidmenį Ambrazas (1997: 99) priskiria finų substratui / adstratui.

2. MODALINIO VEIKSMAŽODŽIO b6bti PROBLEMA

Nors vardininko linksnio statuso kaita konstrukcijoje namai yra statyti (t. y. jo naujoji interpretacija kaip vardininko linksnio objekto ir galiausiai jo pakeitimas galininko linksnio objektu) yra aiški, iki šiol literatūroje nebuvo kreipta dėmesio į veiksmažodžio „būti“ statuso pokyčius. Iš pradžių tai buvo egzistencinį predikatą reiškiantis savarankiškas veiksmažodis. Prieš vardininko linksnio veiksniui tampant objektu turėjo būti tam tikras laikotarpis, kai buvo išlaikyta pirminė sintaksinė sakinio struktūra, tačiau semantinėje struktūroje jau buvo įvykęs poslinkis: visa konstrukcija įgijo galimybės arba būtinybės reikšmę. Panaši situacija pastebima ir kitose konstrukcijose, kurios įgijo arba įgyja modalinę reikšmę. Pavyzdžiui, modalinė reikšmė (būtinybės nebuvimo) atsirado baltų ir slavų konstrukcijose, kuriose bendraties pažyminio sakinys prijungiamas prie numanomo egzistencinės konstrukcijos veiksnio. Lietuvių n1ra ko skaityti, latvių nav ko las2t reiškia „nėra ko skaityti“, bet taip pat ir „nėra prasmės ką nors arba kokį nors konkretų tekstą skaityti“.

74 | AXEL HOLVOET

Pastaroji interpretacija lemia šios konstrukcijos vartoseną modaline funkcija; tokiu atveju santykinis įvardis praranda savo gramatinį ryšį kaip bendraties skaiytyti, lasīt objektas, o bendratis gali turėti savo objektą: Nēra ko skaiytyti tokių knygų, Nav ko lasīt tādas grāmatas³. Objekto (nesutampančio su santykiniu įvardžiu) prijungimas prie bendraties yra aktualizacijos, įvykusios konstrukciją modaliniu požiūriu interpretavus iš naujo, atvejis. Tie atvejai, kai naujas objektas neįvedamas, nors bendratis yra tranzityvinė (iš dalies dėl elipsės, pvz., nėra ko skaiytyti „nėra ko skaityti“ arba „nėra prasmės [to] skaityti“, t. y. ką tik minėtos knygos), dabar yra sintaksiškai dviprasmiški; vis dėlto akivaizdu, kad turėjo būti tarpinis etapas iki sintaksinių pokyčių, kai buvo pasikeitusi tik reikšmė. Panaši situacija gali būti rekonstruojama ir konstrukcijai namai statyti „yra namas, kurį reikia pastatyti“, „namą reikia pastatyti“.

Ši nauja modalinė reikšmė savo ruožtu paskatino sintaksinę naująją interpretaciją: yra ėmė funkcionuoti kaip modalumo raiškos priemonė, t. y. kaip modalinis predikatas, kurio argumentą sudarė įterptinė struktūra [namai statyti]; tai savo ruožtu lėmė naująją namai interpretaciją kaip vardininko linksnio objekto ir galiausiai jo pakeitimą galininko linksniu. Šis procesas visiškai lygiagretus procesui, susijusiam su veiksmažodžiu turėti „turėti“. Galime manyti, kad konstrukcijoje turiu duonos valgyti iš pradžių taip pat būta tikslo naudininko: „turiu duonos, kurią valgysiu“ → „turiu valgyti duonos“. Iš tiesų pirminė reikšmė (darant prielaidą apie segmentaciją [(turiu duonos) valgyti])) tebeegzistuoja greta naujosios ([turiu [duonos valgyti]]). Šiais laikais modalinio veiksmažodžio („privalėti, turėti, reikėti“) reikšmė priskiriama turėti kaip atskira reikšmė greta pagrindinės posesyvinės reikšmės; atsižvelgiant į esminį semantinį „habeo“ ir „mihi est“ panašumą (kurį, kaip pabrėžė Benveniste 1966, reikėtų apibūdinti kaip sintaksinius konversus), panašią modalinę reikšmę turėtų būti galima priskirti ir veiksmažodžiui „būti“.

būti interpretaciją kaip modalinio veiksmažodžio, žinoma, reikia papildomai paaiškinti. Veiksmažodis turėti atitinka mūsų modalinių veiksmažodžių sampratą, nes turi kai kurių požymių, būdingų tam, kas generatyvinėje gramatikoje vadinama AUX komponentu: jis tarsi atskirtas nuo sakinio sintaksinės struktūros ir jai įtakos nedaro. Šiuo požiūriu jis panašus į laiko ir nuosakos žymeklį; iš tiesų laiką ir nuosaką taip pat dažnai reiškia pagalbiniai veiksmažodžiai. Taigi čia galime kalbėti apie modalinį pagalbinį veiksmažodį. Akivaizdu, kad būti atvejis kitoks, nes šis veiksmažodis, regis, veikia sintaksinę struktūrą. Tačiau su generatyviniu aprašymo modeliu susiję reikalavimai ir susitarimai čia nėra svarbūs. Modalinis veiksmažodis paprastai reiškia modalinį predikatą, turintį vieną propozicinį argumentą, kurio sintaksinė raiška yra įterptinis sakinys. Čia darysiu prielaidą, kad toks predikatas gali veikti linksnio formų priskyrimą. Reikėtų pažymėti, kad tokia prielaida būtina norint paaiškinti latvių kalbos debityvo sintaksines savybes: tai forma, kurios funkcija yra grynai modalinė, t. y. ji reiškia modalinį predikatą. Tačiau ji pakeičia linksnio formų priskyrimą.

Modalinių predikatų sistema (skirtingai nuo sakinio modalumo) grindžiama pagrindinėmis būtinybės ir galimybės reikšmėmis. Tikrieji modaliniai veiksmažodžiai paprastai specializuojasi...

³Plg. taip pat rusų kalbos нечего читать такие книги, kur neigiamasis savarankiškas veiksmažodis нет susiliejo su santykiniu įvardžiu ir sudarė tai, kas dabar šioje konkrečioje vartosenoje laikoma predikatyvine raiška, reiškiančia „nėra prasmės (ką nors daryti)“.

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE

75

būtinybės arba galimybės reikšme. Šios dvi modalinės reikšmės, žinoma, keliais aspektais yra tarpusavyje susijusios per neiginio veikimą. Ypač atkreiptinas dėmesys į šias ekvivalencijas:

‘□¬p’ = ‘¬◇p’ (‘būtina, kad ne¬p’ = ‘neįmanoma, kad p’)

‘¬□¬p’ = ‘◇p’ (‘nebūtina, kad ne¬p’ = ‘įmanoma, kad p’)

Nors kalbose modalinių veiksmažodžių konstrukcijose neiginio įvedimui dažnai taikomi įvairūs formalūs apribojimai, iš principo neiginį galima pridėti arba prie modalinio veiksmažodžio (IŠORINIS NEIGINYS), arba prie bendraties (VIDINIS NEIGINYS), kaip rodo šie lietuvių kalbos pavyzdžiai:

jis negali ateiti (‘¬◇p’) ‘jam neįmanoma ateiti’ ‘/neįmanoma, kad jis ateis’ jis gali neateiti (‘◇¬p’) ‘jam įmanoma neateiti’ ‘/įmanoma, kad jis neateis’ jis negali neateiti (‘¬◇¬p’) ‘jam neįmanoma neateiti’ ‘/neįmanoma, kad jis neateis’

Tačiau reiškiant būtinybę neiginys dažnai gali būti internalizuojamas, t. y. formaliai priskiriamas modaliniam veiksmažodžiui, nors semantiškai interpretuojamas kaip priklausantis bendraties veiksmažodžiui; pavyzdžiui, struktūrinė reikšmė jis neturi ateiti yra ‘¬□¬p’, t. y. ‘jam nebūtina ateiti’ = ‘jam nereikia ateiti’, tačiau ji gali reikšti ir ‘□¬p’, t. y. ‘jam būtina neateiti’, ‘jis neturėtų ateiti’.

Be čia trumpai apibūdintų modalinių veiksmažodžių, galima paminėti ir kitus būdus būtinybei bei galimybei reikšti. Pavyzdžiui, lotynų kalboje būtinybė dažnai reiškiama predikatyvinio gerundyvo konstrukcija: Karthago delenda est ‘Kartagina turi būti sunaikinta’. Struktūrinis ir funkcinis lotynų kalbos predikatyvinio gerundyvo konstrukcijos atitikmuo yra latvių kalbos konstrukcija su esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviu: Siens ir pļaujams ‘šieną būtina pjauti’. Latvių kalbos konstrukcija įdomi tuo, kad ji gali būti pavyzdys raiškos, kurios reikšmė svyruoja tarp būtinybės ir galimybės. Dalyvis arba, tiksliau tariant (nes grynai dalyvinė šios formos vartosena pasitaiko retai), veiksmažodinis būdvardis su -ms žymi bendrą objekto polinkį patirti tam tikros rūšies veiksmą, tačiau tikslus šio polinkio aiškinimas galimybės (‘kurį galima pjauti’) ar būtinybės (‘kurį reikia pjauti’) prasme priklauso nuo konteksto. Šis neapibrėžtumas išlieka tais atvejais, kai veiksmažodinis būdvardis vartojamas su jungtuku, ir Siens ir pļaujams gali reikšti ir galimybę, ir būtinybę. Panašus modalinis neapibrėžtumas pastebimas keliose kalbose konstrukcijose su veiksmažodžiu ‘būti’ ir tikslo bendratimi; plg. vokiečių Die Frage ist zu lösen ‘Problemą galima išspręsti’ arba ‘Problemą būtina išspręsti’. Tokių konstrukcijų specializacija būtinybės raiškai tikriausiai susijusi su jų stiprėjančia gramatikalizacija. Tikriausiai būtent taip reikėtų aiškinti lotynų kalbos predikatyvinio gerundyvo konstrukcijos specializaciją būtinybei reikšti. Latvių kalbos konstrukcija su esamojo laiko

76 |

AXEL HOLVOET

neveikiamosios rūšies dalyviais, regis, išgyvena panašų procesą. Tais atvejais, kai konstrukcija su neveikiamosios rūšies dalyviu yra su jungtuku, jos reikšmė taip pat svyruoja tarp galimybės ir būtinybės, tačiau ji nustoja būti su jungtuku ir ima funkcionuoti kaip tikra MODALINĖ KONSTRUKCIJA, išlieka tik būtinybės reikšmė. Taip nutinka, kai tokio tipo konstrukcija sudaroma iš intranzityvinio veiksmažodžio, todėl joje nėra vardininko linksniu išreikšto veiksnio ir konstrukcijos nebegalima interpretuoti kaip su jungtuku: Ikviens jau zināja, kurā baznīcā viņam ejams (P. Rozītis) ‘Tačiau kiekvienas iš jų žinojo, į kurią bažnyčią jam reikėjo eiti’. Galima rasti ir daugiau modalinių konstrukcijų pavyzdžių, kai pradinis neapibrėžtumas tarp būtinybės ir galimybės vėliau užleidžia vietą vienai reikšmei⁴. Šiame straipsnyje aptariamos konstrukcijos yra vienas iš tokių atvejų.

3. DU būti + BENDRATIES GRAMATIKALIZACIJOS ETAPAI KAIP MODALINĖ KONSTRUKCIJA

Baltų kalbų konstrukcijos su būti ir bendratimi, regis, patvirtina prielaidą, kad iš pradžių tai buvo nediferencijuota konstrukcija, galėjusi būti interpretuojama dvejopai modaliniu požiūriu (galimybė arba būtinybė), o vėliau ji plėtojosi į modaliniu požiūriu vienareikšmę konstrukciją, reiškiančią tik būtinybę. Galimybės reikšmės atvejai laikytini liekamaisiais ir neproduktyviais.

Dėstymą pradėsiu nuo latvių kalbos, kur aptariamos konstrukcijos vartojamos dažniau nei lietuvių kalboje (nors jose taip pat esama kai kurių naujų, specifinių latvių kalbos raidos požymių, kurie bus aptarti toliau). Lietuvių kalboje konstrukcijos su aiškiai išreikštomis būti formomis dabar yra išimtinės; jos gerai paliudytos Bretkūno raštuose (plg. Palionis 1972: 125–126). Latvijos akademinėje gramatikoje (1959: 622) teigiama, kad „susijusios reikšmės“ – neišvengiamumas ir negalimybė – reiškiamos predikatine bendratimi. Pateikiami šie pavyzdžiai:

(1) Ātrāk par nākamo pavasari... naudu neredzēt.

„Iki kito pavasario pinigų tikrai nepamatysi“.

(2) Jums manu ilgu mūžam nesaprast. (Rainis)

„Tu niekada nesuprasi mano ilgesio“.

Akivaizdu, kad čia susiduriame ne su dviem susijusiomis, bet skirtingomis konstrukcijomis, kaip, regis, teigiama Akademinėje gramatikoje. Žinoma, galimos dvi skirtingos formuluotės, nes p negalimybę taip pat galima nusakyti kaip ¬p neišvengiamumą. Jei dabar darysime prielaidą, kad čia pateikti pavyzdžiai yra būt konstrukcijos su bendratimi atvejai, o ne savarankiškos predikatinės bendratys, tuomet neiginio vartojimas su bendratimi leidžia manyti, kad turime reikalą su vidiniu neiginiu ir kad „¬◊p“ („neįmanoma, kad p“) išreiškiama kaip „□¬p“ („būtina, kad nebūtų ¬p“), o

Žinoma, tai nereiškia, kad tokios modaliniu požiūriu neapibrėžtos konstrukcijos būtinai turi specializuotis ar kad jos būtinai turi virsti būtinybės, o ne galimybės reiškimo priemonėmis. Pavyzdžiui, vokiečių kalbos „modalinė bendratis“ (ist zu lösen) nerodo jokių raidos kuria nors iš šių krypčių požymių: ji, regis, gana stabiliai reiškia ir galimybę, ir būtinybę (plg. Van der Auwera & Plungian 1998: 100–103).

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE | 77

veiksmažodžio būti reikšmė konstrukcijoje [BŪT] + NEG-INF yra būtinybė, o ne galimybė. Taigi (1) ir (2) žymi tą pačią būtinybę reiškiančią konstrukciją kaip ir (3):

(3) Ai vecais bāleliņ, Tev manam tēvam būt, Tev manim zirgu pirkt, Tev atvest līgaviņu. „O, mano vyresnysis broli, tu turėtum būti man tėvu, turėtum nupirkti man žirgą ir parvesti [man] nuotaką“ (BW 13796)

Pridėjus neiginį prie modalinio veiksmažodžio būt, teoriškai galima tikėtis dviejų reikšmių: „¬□p“ arba, kai neiginys susilpninamas ar internalizuojamas, „□¬p“. Iš tikrųjų pastaroji reikšmė paliudyta tik tais atvejais, kai veiksmažodis išreikštas tiesiogiai:

(4) Nevienam svēšam nebīj redzēt, ka Slaucēja madāma ēda [...] (R. Blaumanis) „Joks svetimas neturėjo matyti, kaip valgė ponia Slaucēja [...].“

(5) Tev nebūs raudāt, mīļā dvēsele... (Rainis, cituojama pagal Bergmane e.a., 1959: 623) „Tu neturi / neturėtum verkti, mieloji siela“.

Atrodo, kad formalus neiginio prijungimas prie bendraties (*tev būs neraudāt) nėra paliudytas ir yra akivaizdžiai perteklinis, nes atitinkama reikšmė išreiškiama konstrukcija su neiginio susilpninimu (tev nebūs raudāt). Kita vertus, pastaroji konstrukcija neturi atitikmens esamajame laike: nėra konstrukcijos *Tev nav raudāt „tu neturėtum verkti“. Reikšmei, kurią tokia konstrukcija turėtų reikšti (atsižvelgiant į neiginio susilpninimą), visada vartojamas veiksmažodžio būt būsimasis laikas.

Akivaizdu, kad neigiamose konstrukcijose įvyko ypatinga laikų formų specializacija. Būsimojo laiko formos būs vartojimas tokiose konstrukcijose kaip Tev nebūs zagt „Nevogsi“ semantiškai nemotyvuotas, nes apibendrinančiame deontinės būtinybės teiginyje ši modalinė reikšmė paprastai nelaikoma atsirandančia ateityje ir neapimančia kalbėjimo momento; modalinio veiksmažodžio būsimoji forma paprastai vartojama tik dinaminio modalumo atveju (plg. You should not steal vs You will have to steal). Akivaizdu, kad neigiamoji būsimojo laiko forma deontine reikšme išstūmė neigiamąją esamojo laiko formą. Esamajame laike galimas tik internalizuotas neiginys. Šis deontinių ir dinaminių reikšmių pasiskirstymas, regis, iš neigiamų konstrukcijų išplito į teigiamas, todėl dabar ir Tev būs strādāt „Tu turėtum dirbti“ vartojama specializuota deontine reikšme⁵.

Atrodo, kad lietuvių kalboje neiginio vartojimo modelis toks pats. Neiginį galima pridėti prie būti kaip modalinio veiksmažodžio; reikšmė yra deontinė ir interpretuojama kaip „□¬p“ (neiginį susilpninant). Ši konstrukcija šiuolaikinėje lietuvių kalboje nebėra produktyvi. Toliau pateiktame pavyzdyje vartojama forma nebuvo „nereikėjo“:

(6) Kaip nuseidau nuo žirgelio, nebuvo vadinti, kaip įėjau į seklyčią, nebuvo sodinti. (Ambrazas 1995: 94)

⁵ Senesnėse latvių kalbos gramatikose būs su bendratimi kartais apibūdinamas kaip būsimojo laiko liepiamoji forma, plg. Andronov (1999: 161–163).

78 |

AXEL HOLVOET

„Kai nulipau nuo savo arklio, neturėjai kviesti manęs užeiti; kai įėjau į tavo namus, neturėjai sodinti manęs.“

Kai neiginys yra vidinis, reikšmė yra dinaminė, o negalimybei („¬◇p“) nusakyti vartojama „□¬p“. Tuomet neiginys prijungiamas prie bendraties, o veiksmažodis „būti“ paviršinės raiškos neturi, todėl laiko formų kaita negalima. Lietuvių kalbos gramatikoje ši konstrukcija apibūdinama kaip predikatinė bendratis (plg. Ulvydas, ed., 1976: 323):

(7) Seserys atšoko: jo (žalčio) nebįsvaryt! (Salomeja Nėris, cituojama pagal Ulvydas, ed., 1976: 323) „Seserys atšoko: žalčio jau nebebuvo galima išvaryti.“

(8) Arkliui nepavykti vežimo. „Arklys nepajėgia traukti vežimo.“

Negalimybės interpretacija, žinoma, galima tik tada, kai neiginys yra VEIKSMAŽODŽIO FRAZĖS NEIGINYS, o ne tada, kai jo aprėptis apskritai neapima veiksmažodžio frazės. Pavyzdžiui, (9) neiginys yra vidinis ta prasme, kad nepriklauso modaliniam veiksmažodžiui (neišreikštam veiksmažodžiui būti), tačiau jo aprėptis apima tik prieveiksmį visuomet, o ne veiksmažodį:

(9) Ne visuomet gi ir mums jungą vilkti. (A. Vienuolis, cituojama pagal Ulvydas, ed., 1976: 616) „Ir mums juk ne visada reikės traukti jungą.“

Nors negalimybės reikšmę galima išvesti iš būtinybės reikšmės pirmiau aprašytu būdu, galimybės reikšmės taip išvesti akivaizdžiai negalima. Todėl modalinis veiksmažodis būti „privalėti“ negali būti konstrukcijose, kurių tipas namai matyti; antraip šiam veiksmažodžiui tektų priskirti ir kitą reikšmę, būtent galimybės. Tačiau veikiausiai tam nėra pagrindo. Tipo namai matyti konstrukcijos turi savitų sintaksinių ir semantinių ypatybių; svarbiausia iš jų – nuoseklus vardininko išlaikymas (Ambrazas 1995: 90). Kadangi vardininkas atspindi senesnį čia nagrinėjamų konstrukcijų raidos tarpsnį, pagrįsta manyti, kad ir šios konstrukcijos modalinė reikšmė atspindi senesnį jos gramatikalizacijos kaip modalinės raiškos tarpsnį.

Galimybės ir būtinybės reikšmės neapibrėžtumas retai pasitaiko specializuotose modalumo leksinėse raiškose, t. y. modaliniuose veiksmažodžiuose. Tačiau panašu, kad jis būdingas įvairioms konstrukcijoms pradiniame jų gramatikalizacijos modaline funkcija etape. Pirmiau teigta, kad tipo yra namai matyti / statyti konstrukcija turėjo atsirasti kaip egzistencinė konstrukcija: „Yra namas statyti / matyti“. Kol konstrukcija išlaikė egzistencinę funkciją, jos modalinė reikšmė taip pat buvo neapibrėžta: yra namai statyti galėjo reikšti „yra namas, kurį reikia pastatyti“, o yra namai matyti tuo pat metu galėjo būti suprantama kaip „yra namas, kurį galima pamatyti“, t. y. „namą galima matyti“. Vėlesniame etape, kai įsigalėjo modalinė reikšmė ir namai statyti buvo interpretuojama kaip įterptinis bendraties sakinys (su vardininku reiškiamu objektu), ši dviprasmybė išnyko būtinybės reikšmės naudai. Kaip paralelę galime nurodyti latvių kalbos konstrukcijas su esamojo laiko neveikiamąja

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE

79

pirmiau minėti dalyviai: savo pradine forma (kaip kopulinės konstrukcijos) jie yra dviprasmiški galimybės ir būtinybės atžvilgiu, tačiau vėlesniame gramatikalizacijos etape specializuojasi būtinybės reikšmei reikšti. Taigi tipas namai matyti yra reliktinis, ir šį faktą atspindi ir leksiniai apribojimai, kurių jis paiso: dabar atrodo, kad šis tipas apsiriboja nedidele jutimo veiksmažodžių grupe⁶.

For Latvian, Endzelin (1951: 992) cites one example that can be compared to the Lithuanian type namai matyti:

(10) pazīt man(i) brāļu māsas: pilni pirksti gredzentiņu BW 6259, 4

„Galiu atpažinti savo giminaičių seseris: jų pirštai pilni žiedų.“

Šis tipas, kaip ir atitinkama lietuvių kalbos konstrukcija, funkciniu požiūriu yra reliktas: pirminė galimybės reikšmė išlikusi vartojant vieną (ar galbūt kelis) jutimą ar pažinimą reiškiančius veiksmažodžius. Latvių kalboje ši konstrukcija iš šiuolaikinės kalbos visiškai išnyko, o jos lietuviškasis atitikmuo, nors dabar ir turi leksinių apribojimų, tebėra visiškai gyvybingas. Sintaksiškai latvių konstrukcija asimiliavosi prie produktyvaus būtinybę reiškiančio tipo, o vardininką pakeitė galininkas; tai nematyti (10) pavyzdyje, tačiau rodo kiti BW 6259 variantai (pvz., pazīt bija kunga riju „galima buvo atpažinti dvarininko klojimą“; pazīt man brāļa māsu „galiu atpažinti savo giminaičio seserį“), taip pat kiti kontekstai (pazīt bija pora egli melnajām skujinām „pagal juodus spyglius buvo galima atpažinti pelkėtoje dirvoje augančią eglę“). Lietuvių kalboje tokios asimiliacijos neįvyko: galimybę reiškiančiame reliktiniame tipe išliko vardininkas.

4. SAVITI LATVIŲ KALBOS RAIDĄ APIBŪDINANTYS YPATUMAI

Pirmiau pateiktas pavyzdys (10) tiksliai atitinka reliktinį galimybę reiškiantį lietuvių kalbos tipą. Tačiau Mühlenbach (Endzelin & Mühlenbach 1928: 194) ir Endzelin (1951: 992) pateikia visą eilę pavyzdžių, esą atitinkančių tipą namai matyti. Iš jų tik (10) yra teigiamas ir gali būti įtikinamai aiškinamas kaip reiškiantis galimybę. Visi likę pavyzdžiai yra neigiami, todėl nėra pagrindo jų atskirti nuo tokių konstrukcijų kaip (1–2), kurios iš tikrųjų reiškia būtinybę. Jie minimi kartu su pazīt vartojimu (10) pavyzdyje todėl, kad juose taip pat yra jutimo veiksmažodžių. Vis dėlto atidžiau panagrinėjus, latvių kalbos konstrukcijos,

⁶ Slavų kalbose taip pat galima aptikti tam tikrų pėdsakų, rodančių, kad byti + bendraties, kaip galimybę reiškiančios konstrukcijos, vartojimas buvo apribotas jutimo veiksmažodžiais. Apie senąją rusų kalbą žr. Borkovskij, ed. (1978: 280). Lenkų kalboje pirminės bendratys widać „galima matyti“, słychać „galima girdėti“, czuć „galima užuosti“, znać „galima pastebėti“ vis dar vartojamos su być „būti“ (esamajame laike praleidžiamu), kaip antai widać było „buvo galima matyti“ ir pan. Jose matyti, kad pirminį vardininką pakeitė galininkas, pvz., słychać muzykę „muzika girdima, galima ją girdėti“. Sinchroniniu požiūriu jos nebelaikomos bendratimis, iš dalies todėl, kad veiksmažodžiai, iš kurių jos kilusios (widać, słychać), nebėra vartojami. Šiuolaikinėje lenkų kalbos gramatikoje widać ir słychać apibūdinami kaip nekaitomi veiksmažodžiai, vartojantys być kaip laiko ir nuosakos pagalbinį veiksmažodį.

80 |

AXEL HOLVOET

arba bent jau dalis jų, regis, yra kitokio pobūdžio. Paviršutiniškai į (10) panašų pavyzdį matome čia:

(11) ķēniņa dēla ne redzēt, ne dzirdēt „Princo niekur nei matyti, nei girdėti.“

(12) no tās reizes vilku ne redzēt, ne dzirdēt „Nuo to laiko vilko nei matyti, nei girdėti.“

(13) sauli nekur manīt „Saulės niekur nematyti.“

(14) uzsviedis tik augsti, ka gandrīz ne saredzēt „Jis sviedė jį taip aukštai, kad jo beveik nesimatė.“

Palyginti su (1, 2) ir (10), šios konstrukcijos yra labai savitos. Krinta į akis tai, kad (11–12) ir (14) veiksmažodis neturi priešdėlinio neiginio. (13) pavyzdyje tikėtume nemanīt, o ne manīt (plg. es viņu nekur nemanīja), o vietoj ne saredzēt ([neˈsaredzēt]) (14) pavyzdyje tikėtume nesaredzēt ([ˈnesaredzēt]). Neiginys yra sakinio neiginys, todėl turėtų būti proklitikas⁷ ir jungtis prie veiksmažodžio priešdėlio, kaip ir neredzēt (1) pavyzdyje bei nesaprast (2) pavyzdyje. Tai ne vienintelis nereguliarumas. Labiausiai glumina linksnių formų vartojimas. (10) pavyzdyje, kaip ir (1) bei (2), vartojamas naudininko veiksnys. Tačiau esama konstrukcijų, kuriose pavartotas vardininkas semantiškai nėra bendraties objektas (kaip lietuviškoje konstrukcijoje jau namai matyti), bet jos veikėjas. Vėl pateikiu atitinkamus pavyzdžius iš Endzelin (1951: 992):

(15) zirgs tādu vezumu neparko pavilkt „Arklys jokiu būdu negalėtų iš vietos pajudinti tokio vežimo.“

(16) ķēniņa dēli... tuvumā ne rādīties „Apie tai, kad princai būtų kur nors netoliese, negali būti nė kalbos.“

Jei (11–14) struktūriškai prilygsta lietuviškai konstrukcijai jau namai matyti, kurioje veikėjas, jei išreikštas, gali būti tik naudininko linksnio (man bus namai statyti), tuomet ir prie bendraties tikėtume veikėją esant išreikštą naudininku. Jei taip, tipą (15–16) turime atskirti nuo tipo, kuriam atstovauja (11–14). Bet ar iš tiesų turime pagrindo latvių kalboje šias dvi konstrukcijų grupes atskirti? Atkreipkite dėmesį, kad pasitaiko atvejų, kai aiškiai išreikšto vardininko veiksnio-veikėjo nėra, tačiau nulinio veiksnio priedėliai vis tiek yra vardininko linksnio:

(17) buvo tokia pirtis, kur vėlai vakare net pagalvoti negalėjai vienas pats pasirodyti „Buvo tokia pirtis, kur vėlai vakare net negalėjai pagalvoti apie pasirodymą vienas pats.“.

⁷ Čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, proklitikas nereiškia, kad jis nekirčiuotas. Latvų sakinio neiginys su veiksmažodžiu sudaro akcentinį vienetą, o kadangi akcentiniame vienete įprastai kirčiuojamas pirmasis skiemuo, iš tikrųjų kirčiuojamas pats neiginys.

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE

81

Vardininkas viens pats (vietoj vienam pašam) aiškiai rodo, kad turime reikalą su VARDININKO NULINIU VEIKSNIU: jei jis būtų išreikštas atvirai, būtų vartojamas vardininkas, kaip ir lietuviškoje konstrukcijoje jau namai matyti agentas, jei būtų išreikštas, būtų vartojamas naudininkas. Abiem atvejais nulinis veiksnys akivaizdžiai vartojamas vietoj atvirojo veiksnio siekiant parodyti, kad agentas yra bendrinis, t. y. namai matyti reiškia „bet kas gali matyti namą“, o latvių ne domāt reiškia „net negalėtum nė svajoti ką nors daryti, net negalėtum nė svarstyti ką nors daryti“. Konkretus (ne bendrinis) veiksnys, savaime suprantama, būtų vardininkas; taip gautume (18) – į (15–16) panašią struktūrą:

(18) ķēniņa dēls... ne domāt viens pats rādīties

O (17) pilna sintaksinė reprezentacija turėtų atspindėti nulinį veiksnį, pažymėtą vardininku (veiksnys neturi paviršinės raiškos, bet lemia, kad predikatyvinio vardo derinimo linksniu būtų vartojamas vardininkas, o ne naudininkas):

∅_nom ne vienam pačiam galvoti rodytis

O lietuviškos konstrukcijos abstraktų modelį galėtume pateikti taip:

∅_dat namai matyti

Dabar tampa aišku, kad (11) atveju turime postuluoti visiškai kitokią pamatinę struktūrą nei lietuviškosios konstrukcijos, būtent:

∅_nom karaliaus sūnaus nei matyti, nei girdėti

Tiesa, tarp Endzelino cituotų pavyzdžių su nuliniu veiksniu tik viename, būtent (17), esama sintaksinių įrodymų, kad veiksnys yra nulinis vardininkas. Kituose pavyzdžiuose, pavyzdžiui, (13) ir (14), turime tik netiesioginių įrodymų: neiginio vieta ir statusas leidžia šiuos sakinius priskirti tam pačiam tipui kaip (17), taigi ir tam pačiam tipui kaip (15), (16). Tokia išvada neatrodo nepagrįsta, nes visi pavyzdžiai rodo glaudų ryšį tarp neiginio vietos ir statuso, viena vertus, ir vardininko veiksnio, kita vertus. Šio ryšio pobūdis bus aptartas toliau.

Šiuo metu atsakytinas klausimas – ar tokio tipo sakiniai, visai nežinomi lietuvių kalbai (taip pat slavų kalboms), istoriškai susiję su lietuviškuoju tipu (man) namai matyti, ar jie yra visiškai savarankiška latvių kalbos raidos kryptis. Atsižvelgiant į bendrą funkcinį panašumą, kyla pagunda manyti, kad latviškasis tipas kilo iš senesnio tipo, atitikusio lietuviškąjį, kuriame veiksnys prie bendraties galėjo būti reiškiamas naudininku. Sakinių tipą su vardininko veiksniu, matyt, paskatino pakartotinė analizė tos atmainos, kurioje veiksnys

82 |

AXEL HOLVOET

bendrinis nulinis subjektas: ∅_dat buvo iš naujo interpretuotas kaip ∅_nom, po to buvo galima įvesti atviruosius subjektus vardininko linksniu.

Šis nulinio subjekto reinterpretavimas kaip vardininko (t. y. nulinio subjekto, užimančio vardininko subjekto vietą ir lemiančio vardininką kaip vardinės tarinio dalies derinimo linksnį) neabejotinai susijęs su bendrinių vienaskaitos nulinių subjektų atsiradimu – tai latvių kalbai būdingas požymis, neturintis atitikmens lietuvių kalboje. Latvių nuliniai subjektai aptariami Holvoet (1995), tačiau pagrindinius dalykus čia reikėtų trumpai pakartoti. Ir lietuvių, ir latvių kalboje esama neapibrėžtųjų nulinių subjektų, t. y. konstrukcijų, kuriose vardininko subjekto pozicija su asmenuojamąja veiksmažodžio forma lieka neužimta, o subjektas interpretuojamas kaip neapibrėžtas, bet referentinis, pvz., kur (∅_nom) medžius kerta, ten skiedros lekia, latv. kur (∅_nom) malku cērt, skaidas lec. Tačiau latvių kalboje skiriami du neapibrėžtųjų subjektų tipai: vienas jų sintaksiškai yra daugiskaitinis⁸ ir žymi referentinį subjektą (paprastai asmenų grupę); kitas sintaksiškai yra vienaskaitinis ir žymi nereferentinį (bendrinį) subjektą. Toks bendrinis vienaskaitos nulinis subjektas dažnai vartojamas su modaliniu veiksmažodžiu, pavyzdžiui, varēt „galėti, pajėgti“, kaip parodyta (19). Atkreipkite dėmesį, kad nuliniam subjektui derinant priskiriami vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko subjekto požymiai (plg. vyriškosios giminės vienaskaitos vardininką traks).

(19) Varēja traks palikt no dusmām. (A. Eglītis)

„Iš pykčio buvo galima išprotėti.“

Galima manyti, kad tokio tipo vienaskaitos nuliniai subjektai išplėtė savo veikimo sritį ir apėmė konstrukciją būt + bendratis, taip atsirado struktūrinis modelis, iliustruotas (11–14).

Dar viena šio proceso ypatybė reikalauja sintaksinio paaiškinimo: mįslingas neiginio funkcionavimas. Kaip matyti iš pirmiau pateiktų pavyzdžių, visi jie vienaip ar kitaip yra neigiami, tačiau neiginio tipas skiriasi nuo to, kurio būtų galima tikėtis remiantis tokiais pavyzdžiais kaip (1), (2). Konstrukcijoje su naudininko subjektais (turinčioje lietuvių kalboje struktūrinių atitikmenų) vartojamas įprastas proklitinis neiginys, prijungtas prie bendraties (neredzēt, nesaprast). Kodėl turime Zirgs tādu vezumu ne pavilkt, o ne *Zirgs tādu vezumu 'nepavilkt su proklitiniu neiginiu? Šis neiginys panašus į pabrėžiamąjį neiginį ne „net, nė kiek“, kaip parodyta pavyzdyje Kārlēnu nevarēja vairs ne pazīt „Nebebuvo įmanoma nė atpažinti mažojo Kārlio“. Tačiau šis pabrėžiamasis neiginio dalelytė ne vartojama tik tada, kai prie veiksmažodžio pridedamas įprastas (proklitinis) neiginys (neteica ne vārda „nepasakė nė žodžio“), arba prie pagrindinio veiksmažodžio, jei dalelytė ne pridedama prie įterptinės bendraties (nevarēja ne pazīt „negalėjo net atpažinti“). Be to, (13) nėra jokių pabrėžiamosios neiginio dalelytės pėdsakų. Todėl sunku paaiškinti neiginio funkcionavimą (11–14), nebent manytume, kad jis prijungtas prie tam tikro abstraktaus veiksmažodžio, nepasireiškiančio paviršinėje struktūroje: zirgs ne-∅ pavilkt vezumu. Kai vartojamas neapibrėžtasis įvardis arba koreliatyvinis prieveiksmis, neiginys prijungiamas prie jo, kaip (13) ir (15).

Tai, kad nulinis subjektas sintaksiškai yra daugiskaitinis, matyti iš dalyvio formos sudurtinėse veiksmažodžio formose, pvz., Mani apzagaši „Jie mane apiplėšė“, „Aš buvau apiplėštas“. Daugeliu atvejų vienaskaitos ir daugiskaitos nuliniai subjektai formaliai neatskiriami dėl vienaskaitos ir daugiskaitos trečiojo asmens formų homonimijos, tačiau abiejų tipų nulinių subjektų skirtumas išryškėja vardinės grupės derinimo atvejais.

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE | 83

Galimas paaiškinimas galėtų būti toks. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad konstrukcija su naudininku tebevartojama šiuolaikinėje latvių kalboje. Ji iliustruota pirmiau pateiktu (2) pavyzdžiu. Jos pamatinę struktūrą būtų galima pavaizduoti taip⁹ (atkreipkite dėmesį, kad pagrindiniame sakinyje yra modalinis veiksmažodis, realizuojamas nuliniu elementu – modalinis veiksmažodis, kurį tapatiname su veiksmažodžiu būt ir kuriam priskiriame leksinę reikšmę „būti reikalingam“):

Tarmės atmainoje, kurioje naudininką pakeitė vardininkas, veiksmažodį būt kaip modalinį veiksmažodį pakeitė kitas abstraktus modalinis veiksmažodis, realizuojamas nuliniu elementu ir besiskiriantis nuo būt sintaksinėmis savybėmis: su būt modalinis subjektas (asmuo, kuriam būtinybė taikoma) yra naudininko linksnio; po būt atsiradęs abstraktus modalinis veiksmažodis jungiasi su modaliniu subjektu, esančiu vardininko linksniu. Šiuo požiūriu jis elgiasi kaip toks modalinis veiksmažodis kaip varēt „galėti, pajėgti“. Šiame etape neiginys perkeliamas į aukštesnę poziciją, t. y. užima modaliniam veiksmažodžiui skirtą vietą ir funkcionuoja kaip išorinis neiginys. Šį modalinį veiksmažodį reikėtų glosuoti „galėti, pajėgti“, nes neiginiui esant išoriniam, negalėjimo reikšmė nebegali būti išvedama iš būtinybės reikšmės. Tokį perkėlimą būtina postuluoti, nes neiginys, priskiriamas įterptiniam sakiniui (vidinis neiginys), turėtų būti sakinio neiginiui būdingos formos, t. y. proklitiškai prijungtas prie bendraties.

Neiginio išdėstymo taisyklės tais atvejais, kai vartojamas neapibrėžtasis įvardis arba prieveiksmis, yra tokios pačios kaip konstrukcijose su atvirai išreikštu modaliniu veiksmažodžiu (Sauli nevar nekur

⁹ Šiame preliminariame pamatinės sintaksinės struktūros atvaizdavime naudininko subjektas priskiriamas pagrindiniam sakiniui, o bendraties subjektą siūloma šalinti, nes jis turi tą patį referentą kaip pagrindinio sakinio naudininko subjektas. Taip pat būtų galima priskirti jį įterptiniam sakiniui ir manyti, kad modalinis tarinys turi tik vieną propozicinį argumentą. Bet kuris pasirinkimas yra daugiau ar mažiau savavališkas; tą patį galima pasakyti ir apie kitus beasmenius modalinius veiksmažodžius, tokius kaip vajadzēt: Sakinyje Tam vajag notikt „Tai turi įvykti“ galėtume manyti, kad naudininką valdo vajag (kaip sakinyje Man vajag naudas „Man reikia pinigų“) arba kad jis žymi bendraties subjektą.

84 |

AXEL HOLVOET

manīt), tačiau, regis, galioja taisyklė, pagal kurią viena iš neigimo dalelyčių praleidžiama, todėl sakoma Sauli nekur manīt, o ne *Sauli nekur ne manīt.

Tačiau jei tokio tipo persianalizė iš tiesų įvyko sakinio tipe, atitinkančiame lietuvių arkliui vežimo nepavilkti, kodėl greta naujojo tipo (su vardininko subjektu) buvo išlaikytas pradinis modelis (su naudininko subjektu)?

Galimas paaiškinimas galėtų būti toks: naujoji konstrukcija ne visais atžvilgiais funkciškai prilygo senajai. Iš tiesų Endzelin du kartus mini konstrukciją SUBJ + ne + INF, nesvarstydamas, ar abu vartojimo atvejai galėtų būti kaip nors susiję¹⁰. Be konstrukcijų, reiškiančių galimybę, ji taip pat minima pasakojamojo bendraties vartojimo kontekste (Endzelin 1951: 991). Pasakojamoji bendratis pakeičia asmenuojamąją veiksmažodžio formą (būtąjį laiką) su vardininko subjektu, pvz.:

(20) Šis... tūlin no dūkstes ārā, zirgam mugurā un skriet nu uz mājām (pasaka)

„Jis iššoko iš liūno, užsėdo ant žirgo ir nulėkė namo.“

Tačiau Endzelin priduria, kad „pasitaiko ir atvejų, kai rusiškame vertime prie bendraties galima pridėti veiksmažodį хотеть“ („citūr infinitīvam krievu tulkojumā var priekšā likt verbu хотеть“) (Endzelin 1951: 991), ir pateikia šiuos pavyzdžius:

(21) Brencis bija tāds pamulkis, un māte neparko viņu laist (pasaka)

„Brencis buvo gana kvailokas, o motina nė už ką nenorėjo jo išleisti.“

(22) izteic visu, kā noticis, ķēniņš gandrīz ne ticēt (pasaka)

„Jis papasakoja viską tiksliai taip, kaip nutiko, o karalius tuo nenori tikėti.“

(23) saukuši, lai nevedot..., bet jaunkungi ne dzirdēt (pasaka)

„Jie šaukė, kad nenori būti vežami kartu, tačiau jaunuoliai nenorėjo klausytis.“

Kaip matyti, formaliųjų ypatybių požiūriu šis tipas visiškai sutampa su anksčiau aptartu tipu, kuris, kaip buvo teigiama, reiškia (ne)galimybę. Tačiau nuo (20) pavyzdyje iliustruotos pasakojamosios bendraties jis skiriasi tuo, kad neigimo dalelytė yra privaloma. Ši neigimo dalelytė visiškai atitinka tą, kurią pastebime pirmiau minėtose negalimybę reiškiančiose konstrukcijose, t. y. ji (bent jau formaliai) sutampa su pabrėžiamąja nekliitine neigimo dalelyte ne „net“. Iš to, kaip pateikiamos abi konstrukcijos – reiškianti valią ir reiškianti negalimybę, – galima spręsti, kad Endzelinui nekilo sunkumų nustatyti, su kuriuo tipu jis susidūrė. Ar skirtis iš tiesų tokia aiški? Ar galima neabejotinai nustatyti, kad ķēniņš ne ticēt (22) pavyzdyje reiškia „nenori tikėti“, o ne „negali patikėti“? Veikiausiai ne, nes su nė viena iš šių interpretacijų nesiejami jokie formalūs skirtumai. Jei galimos abi interpretacijos, vadinasi, konstrukcija yra dviprasmė. Kitais atvejais priimtina tik viena interpretacija,

¹⁰ Unlike Mühlenbach (Endzelin & Mühlenbach 1928: 195), who cites the volitional type in close connection with the type allegedly expressing possibility, without suggesting a link with the narrative uses of the infinitive.

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE

85

pavyzdžiui, (23) prasminga tik „neklausytų“. Taigi, regis, esama vieno sintaksinio modelio (SUBJ_nom + ne + INF), kuris iš esmės yra dviprasmis tarp neigiamos valios ir negalėjimo reikšmių. Kuris iš šių dviejų aiškinimų tinkamas, paprastai galima nustatyti iš konteksto, tačiau veikiausiai nėra formalių kriterijų, leidžiančių juos atskirti.

Žinoma, reikia kelti klausimą, ar esama genetinio ryšio tarp (21–23) pavaizduoto valios tipo ir (20) pavaizduoto pasakojamojo tipo, kaip teigė Endzelin (nors tiesiogiai to nepasakė). Tokiu atveju nebūtų pagrindo manyti, kad įvyko anksčiau aptartas persianalizavimas. Tipas su vardininku išreikštu subjektu būtų išsivystęs iš pasakojamojo bendraties vartojimo, kuris gerai paliudytas ir kitose kalbose.

Endzelino dėstyme ryšį tarp pasakojamosios bendraties ir valios tipo leidžia įžvelgti tai, kad esama, regis, pereinamojo tipo: toliau pateiktame pavyzdyje Endzelin (1951: 991) teigia, kad bendratis žymi numatytą veiksmą, o ne iš tikrųjų atliktą:

(24) Skrien divas stirnas; dēli tūlīn šaut, bet stirnas lūdzās.

„Pro šalį bėgo dvi stirnos; sūnūs rengėsi šauti, bet stirnos ėmė maldauti pasigailėjimo“.

Iš principo galima įsivaizduoti, kad valios reikšmė išsirutuliojo iš pasakojamosios bendraties, apibūdinančios „numatytą veiksmą“, tačiau tokiu atveju būtų galima tikėtis, kad pirmiausia išsivystė teigiamasis tipas, o neigiamasis variantas atsirado vėliau. Iš tiesų valios tipas, regis, yra tik neigiamas. Neigiamą pasakojamąją bendratį sunku įsivaizduoti, todėl ryšys tarp valios tipo ir pasakojamosios bendraties yra bent jau problemiškas. Be to, net jei manytume, kad egzistavo valios tipas *dēli nešaut „sūnūs nenorėjo šauti“, vis tiek nebūtų paaiškintas tipas su nuliniais vardininko subjektais, nes konstrukcijos su nuliniais vardininko subjektais, reiškiančios neigiamą valią, nėra paliudytos: paliudytas tik negalėjimą reiškiantis tipas.

Todėl esame priversti ieškoti sąsajos su kitu sakinio tipu, tiksliai atitinkančiu modelį „SUBJ_nom + ne + INF“, t. y. tipu, reiškiančiu negalėjimą. Sunku nustatyti, ar konstrukcijos su pasakojamąja bendratimi galėjo tapti modeliu iš naujo kuriant konstrukcijas, kurioms iš pradžių buvo būdingas naudininku išreikštas subjektas. Jei kokia nors įtaka ir buvo, ji galėjo pasireikšti sakinio tipo, kuriame modalinį veiksmažodį pakeičia sintaksinis nulis, atsiradimu:

zēni šaut

„O tada berniukai pradėjo šaudyti“.

zēni ∅ šaut

„O tada berniukai norėjo pradėti šaudyti“.

Tačiau žengti dar toliau ir manyti, kad negalėjimą reiškiantis tipas taip pat išsivystė iš pasakojamojo tipo, atrodo nepagrįsta, nes abu negalėjimą reiškiantys tipai juk yra labai panašūs ir funkciškai atitinka vienas kitą, būtent:

(a) zirgam vezumu nepavilkt (su enklitine neigimo dalele)

86 |

AXEL HOLVOET

(b) zirgs vezumu ne pavilkt (su neproklitine neigimo dalele) „Arklys negali traukti vežimo“.

Todėl darau prielaidą, kad (a) ir (b) yra genetiškai susijusios, t. y. darau prielaidą, kad (b) atsirado iš (a); prie šio proceso galėjo prisidėti ir kai kurios kitos, genetiškai su (a) nesusijusios konstrukcijos, kiek tai susiję su formalia konstrukcijos sandara ir netikėta valios raiškos interpretacija.

Čia reikėtų paminėti dar vieną dalyką, susijusį su santykine chronologija. Atkreipkite dėmesį, kad tam, jog įvyktų Ø_nom pakeitimas į Ø_dat, pirmiausia turėjo būti atlaisvinta sintaksinė pozicija, iš pradžių skirta vardininku išreikštam veiksmo objektui (kaip liet. namai matyti). Kitaip tariant, originalaus vardininko, išlikusio lietuviškame tipe man (yra) namai statyti, pakeitimas galininku (kaip liet. man (yra) namus statyti) buvo užbaigtas prieš įvedant naują vardininkinę daiktavardinę frazę. Tai reiškia, kad sintaksiškai tuo metu, kai įvyko Ø_dat pakartotinė analizė kaip Ø_nom, negalėjo būti išlaikyta tokio tipo namai matyti konstrukcija kaip atskiras reliktinis tipas greta gramatikalizuotų būtinybės raiškos priemonių. Semantiškai, regis, išliko tam tikrų pirminio tipo, kurį iliustruoja liet. namai matyti, neapibrėžtumo pėdsakų, jei (10) pazīt išreiškia galimybę.

Kaip minėta pirmiau, pirminė konstrukcija su naudininku išliko greta naujosios. Stebime sintaksinės struktūros skilimą į dvi atskiras struktūras, o ne vienos struktūros virtimą kita. Kad pirminė konstrukcija išliktų, naujoji turėjo nuo jos pakankamai skirtis ir formaliai, ir funkciškai. Skirtumus galima apibendrinti taip: (1) linksnio žymėjimas (vardininkas, palyginti su naudininku), (2) neigimo statusas (neproklitinis), (3) semantinis neapibrėžtumas (negalėjimas arba neigiama valia, priešingai nei negalėjimas kaip vienintelė galima interpretacija), (4) galbūt egzistavo skirtumų ir tarp kelių modalumo tipų, apimančių bendrą negalėjimo reikšmę, kuriuos galėjo reikšti naujasis tipas, bet ne senasis, arba atvirkščiai; tačiau tai reikia tirti atskirai.

5. IŠVADOS

Šiame straipsnyje aptariama konstrukcija būdinga lietuvių ir latvių kalboms. Seniausia jos forma išliko tik lietuvių kalboje: tai konstrukcija su vardininku išreikštu subjektu, vartojama su savarankiškuoju veiksmažodžiu ir tikslo bendratimi: namai (yra) statyti „namas turi būti pastatytas“. Šios konstrukcijos modalinė reikšmė buvo neapibrėžta tarp galimybės ir būtinybės; toks bruožas dažnai pastebimas modalinėse konstrukcijose, keliose Europos kalbose sudaromose su veiksmažodžiu „būti“ ir bendratimi. Šios konstrukcijos vartojimas galimybei reikšti yra sintaksinė relikvija, daugiausia išlikusi lietuvių kalboje ir leksiškai apribota (suvokimo veiksmažodžiais, kaip namai matyti „namą galima matyti“). Toliau plėtojantis šiai konstrukcijai, būti ėmė funkcionuoti kaip modalinis veiksmažodis, reiškiantis vien būtinybę, ir tai vienintelis produktyvus jo vartojimas istoriniu laikotarpiu. Galimybės reikšmės nebeliko; išliko tik negalėjimo reikšmė, išvedama iš būtinybės („□¬p“ = „¬◇p“). Sintaksiškai šį procesą lydėjo vardininko reinterpretacija kaip bendraties objekto ir jo pakeitimas galininku (nors lietuvių kalboje vardininku išreikštas objektas išliko kaip reliktas).

LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE

87

Negalinčioms reikšti neigiamoms konstrukcijoms būdinga tai, kad latvių kalboje vyko ir savita raida, nepatvirtinta lietuvių kalboje, būtent atsirado konstrukcijų su vardininku išreikštu subjektu vietoj naudininku išreikšto subjekto, pvz., zings vezumu nepavilkt vietoj zirgam vezumu nepavilkt. Šiai konstrukcijai taip pat būdingi tam tikri neigimo funkcionavimo ypatumai. Jos atsiradimo mechanizmas nėra aiškus. Dauguma literatūroje pateikiamų konstrukcijų, laikomų lietuviškos galimybę reiškiančios konstrukcijos (namai matyti) atitikmenimis, iš tiesų priklauso šiam tipui ir turėtų būti atskirtos kaip naujovė nuo lietuviškų konstrukcijų, nuo kurių jos struktūriškai skiriasi. Tai svarbu pažymėti kalbant apie lietuvišką tipą namai matyti, nes mokslininkai, latvių kalbos duomenis grindę Mühlenbacho ir Endzelino publikacijomis (plg., pvz., Ambrazas 1995: 90), klaidingai manė, kad tarp lietuvių ir latvių (ne)galėjimą reiškiančių konstrukcijų nėra esminio skirtumo.

REFERENCES

AMBRAZAS, V. 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 74–109.

AMBRAZAS, V. 1997: Lietuvių kalbos papildinio vardininko su bendratimi kilmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 93–103.

ANDRONOV, A. 1999: „Vajadžibas izteiksme“ latviešu valodas gramatiskajā tradīcijā (jeb The fluctuating fortunes of the Latvian debitive). Baltu filoloģija 8, 1998, 154–177.

AUWERA, J. VAN DER, PLUNGIAN, V. A. 1998: Modality’s semantic map. Linguistic Typology 2, 79–124.

BENVENISTE, E. 1966: ‘Etre’ et ‘avoir’ dans leurs fonctions linguistiques. Bulletin de la Société de Linguistique de Paris LV, 1960; here cited after: Problèmes de linguistique générale, Paris: Gallimard, 187–207.

BORKOVSKIJ, V. I., red. 1978: Историческая грамматика русского языка. Синтаксис. Простое предложение. Москва: Наука.

BRUGMANN, K. 1916: Vergleichende Laut-, Stammbildungs- und Flexionslehre [...] der indogermanischen Sprachen. II. Lehre von den Wortformen und ihrem Gebrauch. 3/2, Strassburg: Trübner.

ENDZELĪNS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.

ENDZELĪNS, J., MÜHLENBACHS, K. 1928: Latviešu gramatika. 4. iespiedums, Rīga: Valters un Rapa.

FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė.

HOLVOET, A. 1995: Indefinite zero subjects in Latvian. Linguistica Baltica 4, 153–161.

MIKLOSICH, F. 1926: Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. IV. Syntax. Manuldruck der Erstausgabe von 1868–1874, Heidelberg: Carl Winter.

PALIONIS, J. 1972: Über einen Typ des Infinitivsatzes im Litauischen. Baltistica, I priedas, 125–129.

POTEBNJA, A. A. 1958: Из записок по русской грамматике. Том I–II. Общая редакция... В. И. Борковского, Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство.

TIMBERLAKE, A. 1974: The nominative object in Slavic, Baltic and West Finnic, München: Sagner. (Slavistische Beiträge, 82.)

ULVYDAS, K. ed. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas.

Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]

Gauta 2001 05 26