Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVI (2002), 185–192

OBSERVAÇÕES

Observações

MISTURA DE CLASSES DE ACENTUAÇÃO

Em muitas variedades do alto-lituânio meridional (Léipalingis, Veisiejai, Kāpčiamestis, Drūskininkai, Rāt-nyčia, Pelēša, Žirmūnai, Ródūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas), em certos casos¹, a entoação aguda e a circunflexa se fundiram (segundo o prof. J. Balčikonis, a aguda era a mais sonora — conforme suas aulas de 1953–1954). Provavelmente por isso até mesmo os paradigmas de acentuação ficaram instáveis: gru·dù “grão”, gru·dūs “grãos”, mas grūdàs, k’ælmùs “tocos”, mas k’æ.lmas, ža.ŋklù “sinal”, žaŋklùs “sinais”, mas žá.ŋklas, žiedù “flor”, žiedùs “flores”, karštù “quente”, karštùs “quentes”, mas ká.rštas, ká.rštu; gri·nù “puro”, gri·nùs “puros”, mas grì·nas, nuogù “nu”, nuogùs “nus” em Drsk (Švendubrė, Jaskónys); žantùs “genros”, žvèru “fera”, plural genitivo žverìs “feras”, tv’irtù “fortes”, p’irmù “primeiro” em Rtn² (cf. também a pronúncia variável do nome do lago Bìlsas, ouvida e confirmada por outros, b’ì.lsu e b’ìlsu (Balčikonis 1978b: 383–384; Savukynas 1966).

Exemplos desse tipo foram registrados em 1958 e posteriormente também nos arredores de Ródūnia (nas aldeias de Kargaudai, Klá išių, Naujų Smilginių, Piliakalnio e Leliūšių); (tùr) du sunù, mas no singular genitivo súnu, marcì atè į nuogù žùpakal’u; nup’ìrkɔ. nàujùs žiedùs; rùkščùs barščùs nór k’àu.læ.m p’ìlk; su p’ìrmù, embora p’ìrmas: vaì m’er.gɔ’s dar. /su p’ìrmù gùlas ||

Tais fatos também foram registrados no dialeto de Lazūnai: gru.dùs, vežùs, me·šlùs (mas grūdàs, véžì) Lz (Pasalys, de contos e conversas de Avižičius coletados em 1959 pelo LKI), kaulùs LzŽ112 → káulas LzŽ112; jungùs LzŽ98,102 – jùngas LzŽ98; kelmùs LzŽ114 – kélmas ibid.; lungùs – lùngas LzŽ139; storùs LzŽ245 – stóras LzŽ ibid.; rìebù Lz (Pasalys) – pl. gen. rieb’ùs ibid., gru·dùs p. 151, storùs p. 150, mas stóras p. 151, kaulùs p. 140, klù·n’i p. 147, unkšč’ìša, p. 151, mas ù.ŋkšč’ìša pl. nom., de ù.ŋkšč’ù. pl. gen. – p. 151 (este último exemplo pertence a um padrão de acentuação I já desgastado) etc.

Panašių dalykų yra Dieveniškių (plg. Grinaveckienė 1993: 134–179) šnektoje; plg. dar Poško-nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ká.r tus / m’ėšk karcùs [obuolius] tuos žà.me.n; du sunù pripùole. /nušùvė.; vag’ėi. klė·c’is plėša /v’ìsa /v’ìenus sanùs ažadauža až’ė jì ir t. t.

Isso era dito ainda mais frequentemente na variedade já extinta de Zietela: g’ies’m’ė → gies’m’ės ZtŽ205; grì·nas, grì·nù ZtŽ219; krésla → kreslùs e krésus ZtŽ316, lángo JR74 → dù langù p’irk’on instàt’em ZtŽ341; mèšlùs ZtŽ398; mùre e murè ZtŽ418; pėdàs → piedùs e pėdus ZtŽ469; p’ìrmas → sa p’ìrmai ZtŽ487; kunodàs dá nesuràs ZtŽ643; sá.udus → šiaudùs e šaudùs ZtŽ659, vienas → vìna.i (instrumental singular viena) ZtŽ768 etc. Pronuncia-se até g’ìema, mas g’iem’ì, g’iemù ZtŽ204,

1 Vogais e·, i·, u·, o·, ditongos ie, uo.

2 Tas klausimas buvo jau iškeltas (žr. Lazauskaitė 1998: 27–28).

186 |

PASTABOS

atjùnkau ir atjùnkai ZtŽ249; šìltus kal’in’us ZtŽ663, in Pagirūs Zt, bet Pagiriai (3b) ZtŽ821 e etc. Provavelmente o prof. J. Balčikonis estava certo ao ensinar, em 1953–54, que, à medida que a língua se deteriora e seu sistema se desagrega, a acentuação começa a variar primeiro.

Às vezes parece que o padrão acentual de uma palavra frequente se desintegra por completo (por exemplo, kėlinės e plural genitivo kelinės ZtŽ283, k’ęp’in’im’i “com fígados” plural instrumental e k’ęp’in’ū plural genitivo ZtŽ286, šilnas (4) ZtŽ589 = (3); skėpta (1)? – ZtŽ597; šūlnis (3)? – ZtŽ675; muzikontas (1) ZtŽ420 = (2); pakutys (3) ZtŽ450 = (3b), pelýnas (1) ZtŽ470 = (2), pekórnia (1) ZtŽ470) = (2) etc.

Diante de diferentes registros (de materiais anotados por pessoas distintas, pois há variação até mesmo na fala de uma única pessoa; por exemplo, no povoado de Poškoniai, nos arredores de Dieveniškės, em 1999, ouviu-se de uma mulher važà.v.àm in tró.bas ~ važiuovom in Tróbas ir važiuoc in tróbas nemòžna ~ važiuot in Tróbas nemòžna), às vezes não se sabe que padrão acentual registrar para uma ou outra palavra. Não raro, com base na acentuação final desses dois casos, afirma-se que existe uma quarta classe acentual. Infelizmente, a lei de F. de Saussure relativa ao acento agudo (nas falas, apenas k’ė.lmas, ka.rštas, ža.nyklas, p’ì.rmas etc.) não poderia ter atuado na penúltima sílaba; aqui devem ter existido outras causas.

As causas podem ter sido as seguintes. Com o enfraquecimento ou até o desaparecimento das distinções de entoação em certos casos, devido ao bilinguismo ou a outros fatores, as falas conservaram a tendência de acentuar determinadas formas flexionadas. Um número maior de substantivos, adjetivos e até numerais e particípios pertence à quarta classe acentual; isso constituía uma espécie de acentuação final generalizada no instrumental singular e no acusativo plural de algumas (ou talvez de todas?) as palavras com raiz de acento agudo. Também deve ter contribuído o receio, entre os jovens escolarizados (sobretudo nas cidades), de deslocar o acento de uma terminação breve para a sílaba longa precedente. Talvez não fosse necessário incluir nos dicionários e nos textos essas novas classes acentuais, claramente confundidas pela atuação dessa analogia (como se tentou fazer em DrskŽ e LKŽ), pois assim afirmamos que palavras da quarta classe acentual podem ter acento agudo na raiz (cv’ì.rtas, cv’ìrtų, trá.uktas, trắuktų etc.).

Afinal, até mesmo os falantes da língua padrão parecem estar praticamente eliminando a terceira classe acentual, pois dizem griežtì, griežtùs bernùs, aukštìnius žiédus, giesmè, giesmès, ties Lietuvà, su tamsumà, tamsumàs etc. O falante urbano muitas vezes já não percebe a oscilação do acento agudo e, por isso, apressa-se a acentuar o instrumental singular e o acusativo plural na sílaba final, pois o acento é frequentemente deslocado para essa sílaba a partir de várias terminações: vaì.kus, sódu, sódus, mièstus. Trata-se de um fenômeno bastante recente, surgido até mesmo nas falas lituanas. Na opinião de V. Lazauskaitė-Ragaisienė, isso seria quase exclusivamente resultado de analogias com outros temas (Lazauskaitė-Ragaisienė 2001: 97–109), mas a mistura analógica de temas é igualmente comum em quase toda a Lituânia, enquanto formas como karštù, pirmù, pirmùs, žiédus, ties Lietuvà etc. ocorrem apenas em falas bilíngues de regiões fronteiriças afetadas pela neutralização das entonações, bem como nas nossas grandes cidades (sobretudo em Vilnius, Kaunas e Klaipėda). Também convém lembrar os verbos no presente e no passado g’ìema → g’ìem’i, g’ɡvė. → gɔ.v’ėu. Lz, vé.ima → v’eim’i Dv (povoado de Poškoniai) etc.

Neste caso, não se deveria indicar nenhuma classe acentual, pois o fenômeno ainda não se consolidou e é bastante incerto, assim como no caso dos substantivos próprios singulares com raiz de acento circunflexo apresentados por J. Balčikonis: Kaũnas, Kaunù, Kaunè (2 ou 4), Smàlvas, Smalvù, Smalvè (2 ou 4; como não existe plural, não é possível verificar; talvez o ilativo singular pudesse servir de indício, mas nas falas ele às vezes varia, por exemplo: Kaunan (entre muitos dos aukštaitianos do sul e do leste) e Kaũnan (DSM – informação de B. Stundžia), pois “a indicação dos paradigmas é uma conjectura inútil” (Balčikonis 1978a: 372). O mesmo procedimento foi adotado no chamado dicionário de Niedermann (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache), sobretudo na lista de topônimos (fasc. 49, Heidelberg, 1968).

PASTABOS

| 187

Isso também ajudará a resolver o problema da acentuação do lago b’ĭlsas: o instrumental singular pode ser pronunciado de duas maneiras pela mesma pessoa: b’ĭlsu e b’ĭlsu. Verificado em 2002 (cf. Savukynas 1966: 175–176; Balčikonis 1967: 130). Essa variação depende da vontade do falante de destacar o instrumental singular (ouvi até a frase prɪŋ’g’ėre. b’ĭlsu, embora tenha dito o nominativo singular b’ĭlsas).

LITERATŪRA

BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373.

BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384.

GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159.

LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas.

LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109.

SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176.

Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva

Gauta 2002 03 20

DĖL UPĖVARDŽIO Dānė*

Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej’e~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange.

Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preikuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.ne || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalį g tarusių klaipėdiškių (tek dėdlė tov’e pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė je t’ėp tārte – dā.ng’e – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai).

Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių

* VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98.

Document details