HARALD BICH LMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig

Mainzer Akademie der Wissenschaften und der Literatur

Mokslinių tyrimų kryptys: indoeuropeistika, onomastika (vietovardžiai ir vandenvardžiai), senovės iranistika (sintaksė).

Jürgen Udolph (sud.)

EUROPA VASCONICA – EUROPA SEMITICA? KRITINIAI STRAIPSNIAI APIE KLAUSIMĄ DĖL BASKŲ IR SEMITŲ SUBSTRATO EUROPOJE

(Leksikografijos ir vardų tyrimų darbai 6)

Hamburg: Baar 2013. Paperback, 386 Seiten + 3 Seiten unpaginiert (mit Angaben zu den Beiträgern des Bandes) ISBN: 978-3-935536-06-6

Šis straipsnių rinkinys yra atsakas į Theo Vennemanno (ir jo mokinių) jau maždaug tris dešimtmečius nuolat dešimtyse straipsnių dėstomą ir daugybe etimologijų (arba tuo, kas buvo pateikiama kaip etimologijos) tariamai pagrindžiamą tezę, kad, viena vertus, didelė dalis germanų leksikos, o kita vertus, dar gerokai didesnė dalis vandenvardžių sluoksnio, paprastai vadinamo „senąja europine hidronimija“, iš tikrųjų nėra indoeuropietiškos kilmės, bet esą yra kilusi iš vieno ar kito ikiindoeuropietiško substrato. Savo tyrimų santrauką Vennemannas pateikė straipsnių rinkinyje Europa Vasconica – Europa Semitica, Berlin – New York 2003, kuriame paskelbti 26 anksčiau publikuoti ir vienas iki tol nepublikuotas straipsnis. Supaprastintai Vennemanno požiūrį galima apibendrinti taip: esama daugybės žodžių, ypač germanų kalbose, kuriems trūksta (įtikinamos) indoeuropietiškos etimologijos. Taip esą yra todėl, kad jie kilę iš substrato kalbos. Žemyninėje Europos dalyje tokia substrato kalba visų pirma galėtų būti „vaskonų kalba“ (tam tikra pirmykštė baskų kalba), nes po paskutinio ledynmečio Vidurio Europa daugiausia buvo apgyvendinta iš pietvakarių, t. y. iš Iberijos

196

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Jürgen Udolph (Hrsg.) Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa

iš pusiasalio, o tai esą galima nustatyti ir pagal tam tikrus genetinius žymenis bei jų procentinę dalį, kuri baskų branduolinėje teritorijoje yra didžiausia ir tolstant koncentriniais žiedais nuo branduolio mažėja. Taigi vaskonų kalba esą yra ir seniausias mums (Vidurio) Europoje žinomas vandenvardžių sluoksnis, juolab kad ir šioje srityje dažnai susiduriama su problema, jog neįmanoma pateikti (patikimos) indoeuropietiškos etimologijos. O pakrančių regionuose, ypač Vakarų ir Šiaurės germanų kalbose, esama daugybės semitinių substrato žodžių. Esą juos į šį regioną atgabeno pirmiausia finikiečių pirkliai (juk galiausiai ir runų abėcėlė kilo iš finikiečių abėcėlės). Substrato leksikos paieškos, taip pat ir Vakarų germanų kalbose, turi senas tradicijas, kurias ypač tęsia indogermanistikos „Leideno mokykla“. Tačiau pagrindinės prielaidos, kuriomis remiantis germanų leksikone norima įžvelgti iki 30% substrato, yra visiškai klaidingos: Neumannas (1971, 77–79 = 2008, 3–5) jau įrodė, kad tai klaidingų prielaidų, nesusipratimų ir skaičiavimo klaidų grandinė, vis dėlto patekusi į įvairius germanų kalbų ir atskirų germanų kalbų vadovėlius bei įvadus. Substrato leksikos dalis kalbose paprastai sudaro 2–5%. Dirbdamas su EWA recenzentas gali tai tik patvirtinti: iš maždaug 130 iki šiol recenzento nagrinėtų pagrindinių lemų (atėmus apie 20 priesagų; žodžių, prasidedančių s. v. vok. i-, j-, l-, m-) tik vienai (s. v. vok. îtal „tuščias, niekingas, bevertis“; EWA V, 226–229) nepavyko pateikti (geros) indoeuropietiškos etimologijos. Taigi galbūt (!) substrato žodžiams priskirtina leksikos dalis šioje ištraukoje nesiekė nė 1%!

Šiame rinkinyje, kurį dabar pristatome kaip atsaką į tuos darbus, po pratarmės (p. 7–9) pateikiami aštuoni straipsniai ir vienas interviu. Pirmiausia šį rinkinį iš esmės komplikuoja tai, kad tai atsakymas, kurio formulavimas užtruko dešimt metų, o jo atskiros dalys toli gražu nėra vienalytės: jame yra straipsnių, paskelbtų dar prieš Vennemanno knygą, straipsnių, kurie, regis, buvo parengti netrukus po Vennemanno knygos, ir straipsnių, užbaigtų tik vėliau. Kaip Vennemanno knygą sudaro maždaug 15 metų laikotarpiu parašyti straipsniai, taip ir atsakymai į ją apima maždaug 15 metų laikotarpį. Kiek keista, ar po tiek metų dar reikėjo šią knygą iš naujo įvertinti „kritiniais įnašais“, nors faktiškai ji moksliniuose tyrimuose (kiek recenzentas gali spręsti) ir taip nevaidina (nevaidino) jokio vaidmens.

Iš rinkinio straipsnių trys indoeuropeistiniai (onomastiniai) straipsniai jau buvo išspausdinti anksčiau: Michael Meier-Brügger, „Istorinė kalbotyra ir jos ribos“ (p. 151–158 = Meier-Brügger 2010, 166–172), Lutz Reichardt, „Hans Bahlowo pasekėjai“ (p. 159–167 = Reichardt 1996)

Recenzijos / Reviews

197

HARALD BICHlMEIER

ir Wolfgang P. Schmid, „Metodinės pastabos apie senosios Europos klasifikaciją“ (p. 169–180 = Schmid 1998). Abu 1990-ųjų straipsniai, žinoma, indoeuropeistikos požiūriu yra visiškai pasenę, nors paprastai jų pamatinei argumentacijai nėra ko prikišti: Reichardtas ypač pabrėžia, kad Vennemannas didžiąja dalimi seka Bahlowo hidronimijos siūlymais, kurie apskritai sulaukė menko pripažinimo, o Schmidis pirmiausia atkreipia dėmesį į apofonijos ir žodžių darybos dėsningumus, būdingus būtent indoeuropiečių kalboms, todėl spėlionės apie bet kokius substratus ir taip tampa nereikalingos. Tačiau argumentacijoje, ypač pavyzdžiuose, kuriais ji grindžiama, esama įvairių dalykinių klaidų, pavyzdžiui, p. 174 esančioje lentelėje pateikiami dariniai, priskiriami tariamai trims proindoeuropietiškoms šaknims, nors, kaip šiandien manoma, jie priklauso bent šešioms (taigi dukart po tris) šaknims; taip pat proindoeuropiečių (vėlyvajam?) laikotarpiui priskiriami ablauto laipsniai, kurių, remiantis indoeuropeistikoje jau prieš dvidešimt metų plačiai paplitusia nuomone, niekada nebuvo.

Meier-Brüggerio straipsnis yra veikiau bendro teorinio pobūdžio ir, ypač pabaigoje, taip pat paliečia Europos kalbų sluoksnių sekos (santykinės) chronologijos klausimus. Tačiau jis, kaip ir visi kiti šio rinkinio autoriai, daro išvadą, kad Europoje, žinoma, reikia numatyti vieną ar kelias ikiindoeuropietiškas arba neindoeuropietiškas kalbas, bet dabartiniu mokslinių tyrimų lygmeniu, ypač atsižvelgiant į Vennemanno tyrimų pobūdį, neįmanoma nė iš tolo įrodyti šio substrato ryšio su kokia nors kita kalba (ar kalbų šeima).

Indoeuropeistiniams straipsniams taip pat priklauso pirmasis rinkinio straipsnis: Peter Anreiter, „Mintys apie Theo Vennemanno knygą, Europa Vasconica – Europa Semitica“ (p. 11–63). Šis labai santūriai suformuluotas straipsnis yra vienintelis šioje knygoje, kuriame indoeuropeistika pristatoma apytikriai šiandieniniu lygiu ir laikantis šiandien įprastų standartų. Visos pateiktos etimologijos yra teisingos (nors ne visada vienintelės įmanomos). Vis dėlto reikia pridurti, kad ir šiame straipsnyje gana laisvai elgiamasi su šaknies (galūnės) variantais, svyruojančia apofonija ir pan., o tai indoeuropeistinio pasirengimo neturinčiam skaitytojui gali lengvai sudaryti įspūdį, kad anything goes. Šiandien tokie nemotyvuoti variantai paprastai nebelaikomi galimais. Kita problema ta, kad kartais nenurodomos šaknų reikšmės, o iš tiesiog paliudytos žodžių medžiagos pagal žinomas taisykles sudaromi proindoeuropietiški atitikmenys, kartais jų nesusiejant su jokiais kitur paliudytais duomenimis (ar rekonstrukcijomis). Vis dėlto straipsnis aiškiai parodo, kad Vennemanno prielaidos ir spėlionės bet kokio

198

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Jürgen Udolph (Hrsg.)

Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa

Jų galima atsisakyti, nes jos apskritai prieštarauja bet kokiai etimologinei tikimybei, todėl yra tokios pat nereikalingos, kaip ir klaidingos. Iš tiesų verta dėmesio Anre autoriaus išvada dėl „aqualen a“ (kurią kiek santūriau jau buvo išsakęs ir recenzentas; plg. Bichlmeier im Druck d): esą šis žodis nėra kokio nors ne indoeuropietiško substrato sluoksnio refleksas, bet priklausė indoeuropietiškam sluoksniui, kuriame vyko kaita *o > *a. Jei tai vyksta teritorijoje, kurioje vėliau buvo ar yra kalbama kalbomis, kuriose šios kaitos nėra (pavyzdžiui, keltų ir italikų kalbomis), reikia numatyti du skirtingus indoeuropiečių kalbų sluoksnius, taigi galiausiai tenka postuluoti bent dvi indoeuropiečių kalbų vartotojų imigracijos bangas (p. 57 ir toliau). Vis dėlto šis straipsnis kelia nuostabą tuo, kad, išskyrus pavienius paminėjimus (dažniausiai tiesiogiai cituojamos) literatūros, jame beveik visiškai atsisakoma antrinės literatūros. Tai gerokai sumažina straipsnio vertę.

Ilgiausias straipsnis, kurį plačiąja prasme galima priskirti indoeuropeistikai, yra rinkinio redaktoriaus Jürgen Udolph tekstas „Vaskoniška ir semitiška Europoje vardų tyrimų požiūriu“ (p. 211–324). Tačiau jam būdingi tipiški trūkumai, pasitaikantys daugelyje šio autoriaus darbų, į kuriuos recenzentas jau ne kartą atkreipė dėmesį (plg. paskiausiai Bichlmeier 2013a, 2013b). Svarbiausias iš jų – indoeuropeistikos specialioji literatūra per pastaruosius 50 metų praktiškai nėra aptariama. Todėl visi autoriaus pasisakymai apie indoeuropeistiką iš esmės atspindi prieškario laikotarpio lygį. Tai ypač akivaizdu iš visiškai pasenusių jo pažiūrų į indoeuropiečių prokalbės fonologinę sistemą, žodžių darybą šiame kalbos raidos etape, kirčio ir apofonijos reiškinius bei susijusius klausimus dėl atitinkamų darinių semantikos. Čia neįmanoma aptarti visų probleminių šio straipsnio vietų, priskirtinų šiai sričiai. Tam reikėtų atskiro ilgesnio straipsnio. Vis dėlto jau dabar pastebima stulbinama darbo metodų paralelė su Theo Vennemanno metodu: reikšminga literatūra nėra (deramai) aptariama. Tokį priekaištą Udolphas savo straipsnyje ne kartą pats meta Vennemannui. Pavyzdžiui, Udolphas savo straipsnyje ne kartą nurodo „priebalsių kaitos“ atvejus, tarp jų ir vėl savo mėgstamą pavyzdį – vok. Hass ir Hader (p. 241, 264, 306). „Priebalsių kaita“ jis vadina, regis, laisvai galinčią vykti priebalsių kaitą (ypač šaknų gale), kai šaknų reikšmė vis dėlto yra ta pati. Tai, kad jis šiuo klausimu remiasi Hirtu (p. 256), dar kartą tik patvirtina jo teiginių nešiuolaikiškumą. Šiam reiškiniui jis skiria ilgą skyrių savo monografijoje apie germanų problemą (Udolph 1994, 51–118), į kurią savo straipsnyje ne kartą nurodo. Tačiau

Recenzijos / Reviews

199

HARALD BICHLMEIER

jau minėtas mėgstamas pavyzdys yra klaidingas: ši žodžių pora jau seniai (bent 20 metų) kildinama iš dviejų semantiškai iš pradžių skirtingų šaknų (*kat- „ginčas, kova“ ir *kad- „kristi“ [LIV² 318], galbūt taip pat „pulti“; arba indoeuropiečių prokalbės *kȇh₂d- „būti emociškai sujaudintam“ [LIV² 319], plg. gr. κῆδος „rūpestis, liūdesys“). Jų vediniai semantiškai suartėjo tik germanų kalbose (Kluge/Seebold 1995/1999, 346, 359; 2002, 381, 395f.; 2011, 383, 398; EWA IV, 871–873). Sistemingai peržiūrėjus minėtą Udolph 1994 skyrių, tikriausiai būtų aptikta dar nemažai panašių klaidingų vertinimų.

Dar vienas trūkumas, pastebimas ir kitur, – netikslumai cituojant kitus autorius (dėl to Udolphas priekaištauja ir Vennemannui) bei pateikiant pavyzdžius. Pavyzdžiui, p. 253 Bichlmeier (2010, 16 ir toliau) mintis pateikiama labai sutrumpintai, taip, tarsi jis iš esmės neigtų šaknies *el-/ol- egzistavimą. Teisinga tai, kad, remiantis šiuolaikine indoeuropeistikos samprata, indoeuropiečių prokalbėje niekada neturėjo būti VK- struktūros šaknų: jos visada turėjo minimalią KVK- struktūrą, todėl šiuo atveju reikia rekonstruoti indoeuropiečių prokalbės *Hel(H)-. Tas pats, žinoma, pasakytina ir apie p. 225 ir toliau aptariamą šaknį „*er-/*or-“: reikia postuluoti ne vieną, o bent dvi *Her(H)- struktūros šaknis (labiausiai tikėtinos *h₁er- „atsidurti kur nors“ (LIV² 238) ir *h₃er- „pradėti judėti (aukštyn)“ (LIV² 299f.), tačiau galimos ir kitos, priklausomai nuo to, ar kalbama apie vandens telkinio, ar kalno pavadinimą; bet kuriuo atveju Arn- kildinimas iš „*er-(n)- ‘kalva, iškiluma’“ [p. 240] yra klaidingas). Kadangi Udolphas neaptaria pastarųjų dešimtmečių indoeuropeistikos tyrimų ir yra pareiškęs: „Tokio lygio dalykų aš nediskutuoju“ (Udolph 2013: 438), šis komentaras, be galimai cituojamo autoriaus diskreditavimui skirto pateikimo būdo, dar kartą atskleidžia jo menką indoeuropeistikos kompetenciją.

Klaidingai kalbai priskiriamas, pavyzdžiui, mati- „prieškalnė“ ar pan. (p. 278): tai ne senosios indų kalbos, o avestos žodis (Bartholomae 1904: 1112f.). Etimologija (indoeuropiečių prokalbės *mñ-ti-) bent jau teisinga.

Tai, kad Udolphas ne itin gerai išmano ir senesnius indoeuropeistikos tyrimus, taip pat matyti iš to, kad p. 220 ir toliau bei 303, aptardamas hidronimą Oder ir giminiškus pavadinimus (plg. Greule 2008: 70 ir toliau [kurio Udolphas nė nemini...], taip pat naujausius Bichlmeier im Druck a, b ir DGNB 384f.), nurodo į Caland-Wackernagel priesagų sistemą (tačiau jos neįvardija) ir cituoja 1925 m. Bloomfieldo straipsnį, kuris mokslo istorijoje de facto neatlieka jokio vaidmens, bet neužsimena apie ankstyvuosius įžvalgos, kad indoeuropiečių prokalbės priesagos *-ro- ir *-u- yra susijusios, etapus (ir

200

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Jürgen Udolph (Hrsg.)

Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa

(dar vieną) jau 1890-aisiais metais (plg. Bichlmeier 2008, Bichlmeier spaudoje c).

Teorinėje plotmėje Udolphas taip pat daro klaidų, pavyzdžiui, kai p. 275 rašo: „Tik tada, kai nepavyksta pateikti patenkinamo paaiškinimo iš aukštaičių vokiečių kalbos, germanų, keltų ar senosios Europos kalbų, galima griebtis dar senesnio kalbos sluoksnio.“ Teisinga būtų sakyti, kad to daryti privaloma ne (teisingesnė formuluotė pateikiama p. 303), tačiau, žinoma, galima, nes iš principo visada įmanoma, kad senesnė vardo forma buvo „liaudies etimologijos“ būdu iš naujo semantizuota, o to nebeįmanoma patikimai įrodyti vien todėl, kad nėra išlikusių senesnių vardo paliudijimų (plg. Bergmann 2011).

Dar būtų galima paminėti daug kitų dalykų, ypač įvairių etimologijų detalių klausimų, tačiau tai galutinai peržengtų šios recenzijos ribas.

Nepaisant minėtų ir kitų to straipsnio trūkumų, akivaizdu, kad Vennemanno darbai metodologiniu požiūriu ir mokslinės praktikos (aktualios antrinės literatūros apžvalgos bei vertinimo, prireikus pirminių šaltinių analizės ir kt.) atžvilgiu neatitinka to, ko galima tikėtis. Tačiau Vennemanno ir Udolpho darbo metodų panašumai taip pat neabejotini.

Nors iš indoeuropeistinių straipsnių visumos kiekvienam skaitytojui jau turėjo paaiškėti, kokios (ne)kokybės yra Vennemanno onomastikos darbai, vis dėlto tenka konstatuoti ir tai, kad šiame rinkinyje paskelbti, indoeuropeistine tradicija besiremiantys straipsniai patys vienu ar kitu požiūriu daugiau ar mažiau atsilieka nuo to, kas šiandien indoeuropeistikoje laikoma standartu.

Be indoeuropeistinių aspektų, rinkinyje taip pat pateikiami hamitų-semitų kalbų ir baskų kalbos specialistų vertinimai apie Vennemanno pasisakymus šiomis kalbomis ir apie iš jų paimtus lyginamuosius žodžius. Tai šie trys straipsniai: Joseba L. Lakarra, On Ancient European and the Reconstruction of Proto-Basque (p. 65–150), Hayim Y. Sheyim, Indo-European, Old-European, and Afrasian, or Contra Vennemann (p. 181–210), ir Rainer Voigt, Europa Semitica? Bemerkungen zu Vennemanns semit(ohamit)istisch-(indo)germanistischer Komparatistik (p. 325–359). Šie trys straipsniai aiškiai parodo, kad Vennemanno kompetencijos šiose srityse kelia veikiau nerimą: jas galima lyginti su Udolpho indoeuropeistikos žiniomis: aktuali literatūra nežinoma, užuot ja remiamasi cituojami pasenę dalykai, kuriuos mokslininkų bendruomenė jau seniai ne kartą atmetė, ir jie paverčiami argumentacijos pagrindu. Tačiau kur kas labiau nerimą kelia Vennemanno metodinis (metodologinis)

Recenzijos / Reviews

201

HARALD BICH LMEIER

darbo metodas, dėl kurio ankstesni autoriai jam jau ne kartą priekaištavo: jis lengva ranka lygina čia rekonstruotus dalykus su ten dabar paliudytais, nesirūpindamas, kaip atrodė dabartinių paliudytų formų ankstesnės stadijos.

Recenzentas iš principo laiko labai pagirtinu sumanymą ieškoti Europoje ikiindoeuropietiškų kalbų liekanų. Tačiau jei indoeuropiečių kalbas Europoje norima lyginti su baskų ar semitų kalbomis, tai reikia daryti tame pačiame raidos etape (kaip pabrėžia ir trijų straipsnių autoriai), t. y. visa tai reikia lyginti I ar net II tūkstantmečio pr. Kr. lygmeniu, antraip nieko (arba daugiausia atsitiktinai ką nors) teisingo nebus galima nustatyti. Kitaip tariant, tai būtų tas pats, kas lyginti obuolius su kriaušėmis.

Indoeuropeistikos požiūriu čia dar reikia pridurti, kad vis tiek išlieka jau anksčiau aptarta problema: jei pavyksta įtikinamai pagrįsti vardo indoeuropietišką etimologiją, iš esmės nebegalima įrodyti, kad vardas iš pradžių būtinai turėjo būti neindoeuropietiškas. Nėra prasmės neigti, kad daugelio tokių vardų paprasta indoeuropietiška etimologizacija neįmanoma, tačiau taip gali būti tiesiog todėl, kad susiduriame su kalbos sluoksniu, neišlikusiu šiandien paliudytose kalbose, o užklotu jų pirmtakų formomis (plg. pirmiau pateiktas pastabas apie Anreiterio straipsnį), todėl jo (dar) nepakankamai gerai pažįstame. Vis dėlto, taikant šiuolaikinės indoeuropeistikos metodus, galima gerokai pasistūmėti į priekį.

Rinkinį užbaigia straipsnis genetikos klausimais (Jürgen Udolph, Fragen an die Genforschung, p. 361–386), kurį sudaro Udolpho įžanga, pristatanti Vennemanno pasisakymus šia tema ir kai kurių kitų autorių nuomones, bei Udolpho interviu su dviem genetikais. Deja, nenurodoma nei interviu data, nei jo forma (panašu, kad tai buvo rašytinis interviu, nes pašnekovai ne kartą nurodo „aukščiau“). Abu pašnekovai skirtingu mastu linkę dalytis informacija. Pokalbyje aptariamas Vennemanno ir jo mokinių argumentacijoje pasitelktų genetinių tyrimų vertinimas.

Apibendrinant galima, ko gero, daryti išvadą, kad šiuos tyrimus derėtų naudoti itin atsargiai, nes, priklausomai nuo tiriamų žymenų, gaunami gana skirtingi rezultatai, kuriuos vėliau galima įvairiai interpretuoti. Apskritai čia vis tiek per mažai dėmesio skiriama esminiam viso reikalo klausimui: tam tikrų genų, žymenų ar kraujo grupių savybių buvimas ar nebuvimas galbūt iš tiesų

202

Acta Linguistica Lithuanica LXX

Jürgen Udolph (Hrsg.) Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa

šį tą pasakyti apie individo / individų grupės priklausymo tam tikrai populiacijai tam tikru metu tikimybę; žinoma, visa tai nieko nepasako apie šios individų grupės vartotą kalbą, nebent ši grupė būtų palikusi ir rašytinių liudijimų. (Ir artimiausioje ateityje tai, regis, nepasikeis.) Kadangi, pavyzdžiui, „senosios Europos hidronimijos“ (susiformavimo) atveju kalbama apie laikotarpį iki rašto atsiradimo, tikimybė, kad iš genetinės sąrangos leidžiamos nustatyti grupinės priklausomybės tikimybės būtų galima spręsti apie šios grupės kalbą, yra gana menka.

Apibendrinant, ką iš čia aptariamo Sammelband galima spręsti apie Vennemanno tezes, veikiausiai pagrįstai galima pasakyti: jos žlugusios. Nors kartkartėmis jos vėl pasirodo žurnaluose ar panašiuose leidiniuose, iš tiesų jos beveik nesulaukė rimtų šalininkų. Taip bus bent tol, kol šių tezių gynėjai nepradės kelti savo metodologinės kompetencijos iki dabartinio atskirų istorinės kalbotyros sričių (semitistikos, indoeuropeistikos ar baskologijos) lygio. Vien įdomių idėjų mokslui nepakanka. Vis dėlto apmaudu, kad čia pristatomas, kaip visuma neabejotinai reikalingas Sammelband pasirodė taip smarkiai pavėlavęs, o jo indėliai tokie nevienodos kokybės.

Tuo tarpu jau pasirodė kitas Vennemanno Sammelband: Germania Semitica, Berlin – New York 2012. Galima tikėtis, ar šiai knygai vėl bus priešpriešintas panašus Sammelband. Be to, leidykla jau anonsavo ir kitą tomą, numatytą 2015 m. pabaigoje: Robert Mailhammer, Theo Vennemann: The Semitic Component of Early Germanic Language and Culture, Berlin – Boston. Tačiau jei šiose knygose mokslinis lygis ir taikomų metodų (metodologijos) kruopštumas nebus gerokai pagerėję, jos rimtojoje istorinėje kalbotyroje ir onomastikoje, be pakeltų antakių, nepaliks jokių pėdsakų ir nepaskatins jokių pokyčių.

LITERATŪRA

Bartolomae Christian 1904: Altiranisches Wörterbuch. Strassburg: Trübner.

Bergmann Rolf 2011: Das methodische Dilemma der Interferenz-Onomastik. Oder: Ist Altmühl ein deutscher Name? – Haubrichs, Wolfgang / Tiefenbach, Heinrich (Hgg.). Interferenz-Onomastik. Namen in Grenz- und Begegnungsräumen in Geschichte und Gegenwart.

Recenzijos / Reviews

203

HARALD BICHlMEIER

Sarbriukeno onomastikos tyrimų grupės kolokviumas, vykęs 2006 m. spalio 5–7 d. (Saro krašto istorijos ir folkloro komisijos leidiniai 43). Sarbriukenas: Saro krašto istorijos ir folkloro komisija, 29–44.

B i c h l m e i e r H a r a l d 2008: Was haben Cynewulf und Kunibert mit Caland und Wackernagel zu schaffen? Oder: Der König ist tot, es lebe die Gens? – Greule, Albrecht / Herrmann, Hans-Walter / Ridder, Klaus / Schorr, Andreas (Hrsgg.). Studien zu Literatur, Sprache und Geschichte in Europa. Wolfgang Haubrichs zum 65. Geburtstag gewidmet. St. Ingbert: Universitätsverlag, 229–246.

B i c h l m e i e r H a r a l d 2010: Bairisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46, 3–63.

B i c h l m e i e r H a r a l d 2012: Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 11–47.

B i c h l m e i e r H a r a l d 2013a: Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur ‚alteuropäischen Hydronymie’ – Eine Erwiderung auf eine Polemik. – Acta Linguistica Lithuanica 68, 9–50.

B i c h l m e i e r H a r a l d 2013b: Analyse und Bewertung der sprachwissenschaftlichen Standards aktueller Forschungen traditioneller Art zur ‚alteuropäischen Hydronymie’ aus der Perspektive der heutigen Indogermanistik. – Namenkundliche Informationen 101/102, 397–437.

B i c h l m e i e r H a r a l d (spaudoje a): Apie senosios Europos hidronimijos senovinio tipo tyrimų pažinimo galimybių ribas: pasenusios kalbotyros sampratos ir mitų kūrimas – parodyta remiantis Bavarijos ir Austrijos vandenvardžiais (Bavarijos ir Austrijos vietovardžiai bei vandenvardžiai indoeuropeistikos požiūriu: 4 dalis: Attersee und Sinn). – Spannbauer-Pollmann Rosemarie / Janka Wolfgang (sud.). Akten der 7. Tagung des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung (ABÖN), Passau, 2012 m. rugsėjis. (Regensburger Studien zur Namenforschung 9) Regensburg: Edition Vulpes, 2014.

B i c h l m e i e r H a r a l d (spaudoje b): Jav. adū-, ap. adū-, Caland-Wackernagelio priesagų sistema ir senosios Europos hidronimija. – Annick Payne ir Cyril Brosch (sud.). Na-wa/i-VIR.ZI/A MAGNUS.SCRIBA. Festschrift für Helmut Nowicki zum 70. Geburtstag. (Dresdner Beiträge zur Hethitologie 45) Wiesbaden: Harrassowitz, 2014.

B i c h l m e i e r H a r a l d (spaudoje c): Caland sistema ir graikų kalba. – Giannakis, Georgios (sud.). Encyclopedia of Ancient Greek Language and Linguistics. Leiden – Boston: Brill, 2014.

B i c h l m e i e r H a r a l d (spaudoje d): Ką galima išgauti iš vadinamosios „senosios Europos hidronimijos“ vardyno leksinių ir morfologinių elementų

204

A c t a L i n g u i s t i c a L x x

Jürgen Udolph (Hrsg.) Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa

įgyti? – Tarpinė ataskaita. – Olsen, Birgit Anette et al. (sud.). 14-osios Indoeuropeistikos draugijos konferencijos „Etimologija ir Europos leksika“ aktai, Kopenhaga, 2012 m. rugsėjo 17–22 d.

DGNB: G r e u l e A l b r e c h t: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der zugehörigen Gebiets-, Siedlungs- und Flurnamen. Unter Mitarbeit von Sabine Hackl-Rößler. Berlin – Boston: de Gruyter, 2014.

EWA: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen. Band I: -a – bezzisto. Von A. L. Lloyd und O. Springer, Göttingen/Zürich, 1988. Band II: bȃ – ezzo. Von A. L. Lloyd, R. Lühr und O. Springer† unter Mitwirkung von K. R. Purdy. Göttingen – Zürich, 1998. Band III: fadum – fūstslag. Von A. L. Lloyd und R. Lühr unter Mitarbeit von G. Kohlrusch, M. Kozianka, K. R. Purdy und R. Schuhmann. Göttingen, 2007. Band IV: gȃba – hylare. Von A. L. Lloyd und R. Lühr unter Mitarbeit von G. Kohlrusch, M. Kozianka, K. R. Purdy und R. Schuhmann. Göttingen, 2009. Band V: iba – luzzilo. Hrsgg. von R. Lühr, erarbeitet von H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann mit Beiträgen von A. L. Lloyd und K. Purdy. Göttingen, 2014.

G r e u l e A l b r e c h t 2008: Exonyme im Etymologischen Wörterbuch der deutschen Gewässernamen. – Studia Etymologica Cracoviensia 13, 67–74.

Kluge/Seebold 1995/1999: K l u g e, F r i e d r i c h. Etimologinis vokiečių kalbos žodynas. 23-iasis, papildytas leidimas, parengtas Elmar Seebold. Berlynas – Niujorkas: de Gruyter, 1995 [nepakeistas perspaudas 1999].

Kluge/Seebold 2002: K l u g e, F r i e d r i c h. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24., durchges. und erw. Aufl. von Elmar Seebold. Berlin – New York: de Gruyter.

Kluge/Seebold 2011: K l u g e, F r i e d r i c h. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 25., durchges. und erw. Aufl. von Elmar Seebold. Berlin – Boston: de Gruyter.

LIV²: R i x H e l m u t u.a.: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. 2., erweiterte und verbesserte Aufl. bearb. von Martin J. Kümmel und Helmut Rix. Wiesbaden: Reichert 2001.

M e i e r-B r ü g g e r M i c h a e l 2010: Indogermanische Sprachwissenschaft. 9., durchges. u. erg. Aufl. unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer. (De-Gruyter-Studienbuch) Berlin – New York: de Gruyter.

N e u m a n n G ü n t e r 1971: Substrate im Germanischen? – Nachrichten der Akademie der Wissenschaften in Göttingen, Phil.-Hist. Klasse Nr. 4, 1971, 77–99.

N e u m a n n G ü n t e r 2008: Namenstudien zum Altgermanischen. Hrsgg. von Heinrich Hettrich und Astrid van Nahl. (Reallexikon der germanischen Altertumskunde, Ergänzungsbände 59) Berlin – New York: de Gruyter.

R e i c h a r d t L u t z 1996: Nachfolger Hans Bahlows. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 31, 398–406.

Recenzijos / Reviews

205

HARALD BICHMEIER

Schmid Wolfgang P. 1998: Methodische Bemerkungen zur Klassifikation Alteuropäisch. – Onomastica Slavogermanica 23, 21–28.

Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem. (Ergänzungsbände zum Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 9) Berlin – New York: de Gruyter.

Udolph Jürgen 2013: Stellungnahme [zu Bichlmeier 2013b]. – Namenkundliche Informationen 101/102, 437f.

Gauta 2014 m. balandžio 5 d.

HARALD BICHMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut: Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Heinrich-und-Thomas-Mann-Str. 26, 06108 Halle (Saale) [email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12, 07743 Jena [email protected]

Mainzer Akademie der Wissenschaften und der Literatur Digitales Familiennamenbuch Deutschlands Geschwister-Scholl-Str. 2, 55131 Mainz [email protected]

206

Acta Linguistica Lithuanica LXX