Ac a Linguis ica Li huanica
2025, . 92, p. 1–10
Con en s link / Tu inio nuo oda
ISSN 2669-218X (online / elek oninis)
Copy igh © 2025 Janina Š amba y ė-Valužienė. Published by he Ins i u e o he Li huanian Language. This is
an Open Access a icle dis ibu ed unde he e ms o he C ea i e Commons A ibu ion Licence, which pe mi s
un es ic ed use, dis ibu ion, and ep oduc ion in any medium, p o ided he o iginal au ho and sou ce a e
c edi ed. // Išleido Lie u ių kalbos ins i u as. Šis s aipsnis y a a i os p ieigos, pla inamas pagal „C ea i e
Commons“ p isky imo licencijos sąlygas, leidžiančias ne ibo ai naudo i, pla in i i a ku i u inį be kokioje
laikmenoje, nu odan au o ių i šal inį.
Recei ed: / Gau a: 2024-11-28. Accep ed: / P iim a: 2025-01-21.
1
Nijolė Tuomienė
KALBA IR TAPATYBĖ PIETRYČIŲ LIETUVOS IR BALTARUSIJOS
PARIBIUOSE (XX A. II PUSĖ – XXI A. PRADŽIA). 1 DALIS
Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2023, 259 p.
DOI h ps://doi.o g/10.35321/e-pub.68.pa ibio-kalbos- apa ybe
ISBN-978-609-411-357-4
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
El. paš as: janina. [email protected]
ORCID ID: –
Mokslinių y imų k yp ys: dialek ologija, lie u ių kalbos a mių leksikog a ija i leksikologija,
a minės aiškos ašy iniuose šal iniuose analizė, socioling is ika.
h ps://doi.o g/10.35321/all92-13
Knyga apie kelias kalbas a ojančių žmonių apa ybės ingius
Nijolės Tuomienės a lik as kalbos i apa ybės y imas y a apie ai, kaip įskiepy as
an i e ybinis požiū is į kalbą o muoja pažeidžiamą asmenybę; kaip as pažeis as žmogus,
sėsliai gy endamas sa o kaime, i ualiai „kilnojamas“ iš als ybės į als ybę, . y. ne ka ą
okupuojamas sa ojoje, kaip ka ų ka os jaučia / išgy ena uos des uk y ius eiksnius; kaip
egzis encinis laikas, u in is / u ėjęs sa o saugyklą – kalbą, kù ia / naikina kalbė ojo sa i e ę;
kaip galų gale aumuo a i ma inama kalba mi š a i kaip neiš engiamai jos ie ą užima ki a
a ne kelios ki os kalbos.
Sa o dėmesį au o ė, kaip pažymė a i knygos pa adinime, y a su elkusi į XX a.
II pusę – XXI a. p adžią. Pag indinių p oblemų ak a imas Nijolės Tuomienės a lik us
y imus labiausiai sieja su Halinos Tu skos (1995 [1939]) i Vale ijaus Čekmono (2017)
2
koncepcija, daug a ga sių galima įž elg i lyginan su Pe o Gaučo, Vaclo o Miliaus, Aloyzo
Vidugi io, Tama os Sudnik, Kazimie o Ga š os, Laimos G umadienės, I enos Adoma ičiū ės
i ki ų bal ų i sla ų pa ibio y ėjų da bais. Ki aip sakan , Nijolė Tuomienė neabejo inai
p iski ina Halinos Tu skos koncepcijos ys y ojų k ypčiai.
Monog a ija a skleidžia sudė ingą daba inę kalbinę si uaciją pie y iniame Lie u os
pak aš yje i šiau aka inėje Bal a usijoje (Va anã o .). Bū en pas a osios e i o ijos is o ija
labiau nei be ku ios ki os a skleidžia lie u ių, pe ienos a d iejų ka ų gy enimą pa ekusių
ne į kelias okupacijas i likusių ki a aučių gy en ojų apsup yje, gebėjimą p isi aiky i, kad
išgy en ų. Tos pa i ies įspaudas pe duodamas iš ka os į ka ą iki šiol.
Todėl manau, kad Tuomienės mokslo da bui ik ų paan aš ė – Likimų monog a ija,
a si adusi asa omis iš aikščiojus dažniausiai jau ik bu usias lie u iškas Bal a usijos salas i
g e imus pie yčių Lie u os pa ibio punk us, į ašius i a idžiai išklausius daugiau nei 160
alandų kalbinių ga so į ašų, susipažinus su esponden ų socioling is inėmis anke omis
1
i
apž elgus į ai iakalbę mokslinę li e a ū ą. Pla i i iamoji medžiaga, su ink a iš 21 Lie u ių
kalbos a laso ( oliau – LKA) punk ų, apima pe 70 me ų laiko a pį (XX a. II-oji pusė –
XXI a. 2-asis dešim me is), ačiau pag indinis dėmesys elkiamas į mūsų a be eik mūsų dienas.
Is o iškai XX a. Lie u a – pe b aižy ų sienų als ybė: dalis jos e i o ijos a i eko
Bal a usijai, p aėjo kelios okupacijos (1920–1939 m. lenkų, po II-ojo pasaulinio ka o –
so ie ų). Susi o ma usi i ilgai dieg a „bu usios ė ynės Lenkijos pak aščių“ ideologija, „pe
pas a uosius isdešim me ų pe ėjusi į a i ą lenkiškumo diegimą“, pie yčių Lie u os
pak aščių gy en ojus izolia o nuo lie u ių isuomenės (p. 7). Bal a usijos lie u iškos salos
nuo lie u ių a mių i bal a usių a mės (pop os u) d ikalbys ės u ėjo pe ei i p ie als ybine
apusios usų kalbos. Kaip pie yčių Lie u oje (daba inė Ša čininkų ajono sa i aldybė) i
šiau ės aka ų Bal a usijoje (daba inis Va anã o ajonas) nuo XX a. p adžios pamažu i
k yp ingai bu o naikinamos / išnyko pie ų i y ų aukš aičiams p iski iamos ie inės lie u ių
šnek os, au o ė de aliai i įž algiai pa eikia monog a ijoje.
Ti iamiesiems kalbiniams plo ams iki XXI a. aiky as ling is inės geog a ijos me odas
sp ęs i au o ės išsikel oms p oblemoms iko ik iš dalies: ak ai būda o egis uojami, be as
me odas neįgalino aiškin i kalbos ki imo p iežasčių. Todėl aikydami senąjį me odą anks esni
lie u ių kalbininkai kalbų są eikos polinkius a esminių kalbinių sa ybių p a adimą,
pas ebė us nuk ypimus iesiog bu o p i e s i e in i kaip a si ik inumą, kaip nuk ypimus nuo
logiškos p oceso eigos, odėl kilda o ne ik pagunda, be iesiog bū inybė juos eliminuo i iš
y imo
2
. Kin ančią kalbinę si uaciją už Lie u os e i o ijos ibų pi mieji bu o ap ašę Edua das
Vol e is (Edua ds Vol e s) i Ola as B okas (Ola B och). XX a. 9 dešim mečio y ėjai
kons a a o, kad g e a ienas ki o esančiuose pa ibio ajonuose – Va anã o i Ša čininkų –
1
Ap ašai pa eik i 223–259 p., o 256-ios li e a ū os pozicijos nu ody os 151–169 p.
2
Ling is inės geog a ijos me odą aikė pi mieji šio egiono y ėjai: Kazys Mo kūnas, Zigmas Zinke ičius,
Jad yga Ka dely ė i k ., o apie pas ebė us šnek ų pokyčius ašė Aloyzas Vidugi is, Laima G umadienė, Kazimie-
as Ga š a, Vy au as Ka delis i k .
3
kasdieniame gy enime lie u ių šnek os nebe a ojamos
3
. XXI a. kalbininkų eigiama, kad
nesan na ū alaus ęs inumo, LKA pa ibio punk uose suda omos sąlygos įsigalė i bend inei
lie u ių kalbai (bk). Tik jai bū i a ojamai pie y inėje Lie u os dalyje i Bal a usijos pasienyje
y a pag indinė kliū is – lie u ių kalba, p a adusi pag indines unkcijas, „laipsniškai s umiama
iš ak y ios a osenos, keičiama ki a kalba (a ki omis kalbomis)“ (12). Todėl iš 17-os LKA
punk ų Lie u os pa ibio e i o ijoje ik 7 y a gy ybingi, 2 – gy ybingi, miš ūs i 8 – nyks an ys.
Bal a usijos e i o ijoje likę 4 LKA punk ai y a sunykę, išsky us ebenyks an į Pelesos punk ą.
Ty imą au o ė g indė d iejų minė ų kalbinių plo ų socioling is ine i ling is ine
medžiaga: ne ik lie u ių kalbos, be i ie inės bal a usių a mės bei ie inės lenkų kalbos,
aip pa en a ojamų bal a usių i usų li e a ū inių kalbų a mainų medžiaga, sukaup a nuo
1964 iki 2017 me ų
4
.
Monog a ija e inga dėl sumanaus kokybinio y imo me odo aikymo d iem
ski ingiems i uo pačiu panašiems pa ibio i už ibio kalbiniams plo ams. Pasi elk i į ai ūs
socioling is iniai esponden ų apklausos me odai, a skleidžian ys i apklausiamojo elgesį, i
yks ančius kalbinius p ocesus, nulem us ekonominių, socialinių, poli inių i pan. eiksnių.
E noling is inio si uacijos s ebėjimo ikslinė in o macija pe eik a g upiniu pokalbiu, giluminiu
i pusiau s uk ū uo u in e iu. Ji p a a i esponden ų kalbinėms, kul ū inėms nuos a oms i
mąs ysenai i i, . y. e noling is iniam duomenų analizės me odui aiky i. Responden ų
pa eik i į ai iakalbiai eiginių pa yzdžiai ansk ibuojami
5
. Ti iamasis objek as inspi a o i
a ojamų e minų žodynėlio adimąsi, paleng inan į monog a ijos eks o samp a ą.
Lie u ių kalbos a mių a s o ų su okimas, kas y a ie inis i ne ie inis, ski iasi nuo
analogiškų pa ibio / už ibio e minų. Pie yčių Lie u oje ie inis / ne ie inis u i ki okią
eikšmę [„ en, oliau Lie u oje, šis mūsų „ ie iškumas“ nesup an amas“ (p. 109)]. Čia kalbà,
kaip e ninės apa ybės komponen as, daugiau nei pe šim me į keis a is ka us: nuo 1920
me ų p i e s inai eikalau a lenkų (šalia lie u ių i bal a usių); nuo 1945 me ų – usų (g e a
lenkų, bal a usių i lie u ių), nuo 1988 me ų sug ąžin a lie u ių kalba (g e a usų, lenkų i
bal a usių). Dėl o pa ibio kalbinė si uacija i ina i a idžiai, i nuo okiai. XX a. kalbų
3
Pa ibio gy en ojų d ikalbys ė i daugiakalbys ė nuo 1972 me ų iki šių dienų akcen uojama i lie u ių, i sla ų
kalbų a a mių y ėjų publikacijose.
4
Ga so į ašų ukmė – 166 al., socioling is iniai duomenys – užpildy os gy en ojų apklausos (anke os).
Apklaus i i (a ba) į ašy i 89 keliakalbiai y esniosios, idu inės i jaunesniosios ka os esponden ai. Ga so į ašai
su ink i iš isų 17-os Pie yčių Lie u os pa ibio LKA punk ų (iš iso 70 al.). Teks ai į ašy i d iem ski ingais
laiko a piais: 1964–1990 m. į ašy a 34 al. ga so į ašų pie ų aukš aičių i y ų aukš aičių ilniškių šnek omis;
2011–2013 m. – 36 al. ga so į ašų iš Šalčininkų . punk ų (31 al. ie inėmis sla ų kalbomis, ik 5 al. – lie u ių
a me i ne a miniu lie u ių kalbos a ian u). Pie ų aukš aičių pa a mės ęsinyje Bal a usijoje gy osios kalbos
duomenys ink i keliais e apais (iš iso 96 al. į ašų): 1995–2007 m. į ašy a 58 al. lie u ių a mės eks ų i 2011–
2017 m. – 34 al. eks ų (9 al. lie u ių a me i 25 al. ie inėmis bal a usių i lenkų kalbomis, ik usų kalba
i s anda ine bal a usių kalba – 4 al.).
5
Ry ų i pie ų aukš aičių a miniai pa yzdžiai pa eikiami kopenhagine one ine ansk ipcija. Bal a usių a mės
i ie inės lenkų kalbos pa yzdžiai už ašy i supap as in a sla is ų i ki ų kalbininkų mokslo publikacijose a o-
jama ansk ipcija. Ci uojami pa yzdžiai pe ašomi i bk, skliaus uose nu odan besiski iančių žodžių eikšmę.
4
kon ak ų ling is ikos k yp ies p adininko Vale ijaus Čekmono min ys, kad pie yčių Lie u ai
eikia „ aš ingos Lie u os lenkų is o ijos analizės, jos pažinimo i inkamo ak a imo“ i kad
kalbų kon ak ų p oceso ezul a ai p iklauso „nuo kalbų panašumo i jų socialinio p es ižo“ (p.
39), ak ualūs i daba . Ma iki XXI a. jokie esminiai sa i okos ki imai nesą į ykę. K is ina
Ru ko ska, y usi Lie u os lenkakalbius, nus a ė, kad pa ibio egione nė a ienakalbių,
y auja d ikalbys ė a ba miš i kalbinė aplinka. Amžių sandū oje lie u ių kalbos a mių
ap aiškų pie y iniame Lie u os pak aš yje pas ebima 9 (iš 17) LKA punk ų. Juose i ge iau, i
menkiau išlaiky os pie ų aukš aičiams būdingos ypa ybės (dzūkuojama; siau inami ą, ę; s eiki
išlaikomi d iga siai an, am). Ki ų 8 LKA punk ų ie o ės susla ėjusios, gy en ojai lie u iškai
sup an a, be kalbė i nebegali. Iki XX a. pabaigos, si uacija bu usi ki okia: pie y iniame
Lie u os i Bal a usijos pa ibyje y esniosios i iš dalies idu inės ka os in o man ai kalbėję
a miškai, ik jaunimas bu o pe ėmęs sla ų kalbas.
Pas a ųjų me ų pie yčių Lie u os daugiakalbys ės y imai odo, kad kalbėjimas
lie u iškai, usiškai, lenkiškai a bal a usiškai y a si uacinis. Šis egiono daugiakalbiškumas
ski ingų ka ų pa eikėjų naujai e inamas – ai esąs p i alumas. O šis požiū is, pie yčių
Lie u ai daba ies lie u ių kalbininkams p i aikius geog a inio kon eks o k i e ijų, pasi odo,
nekin a jau šim me į: „no s lie u ių kalba y a als ybinė i ji p i aloma als ybės įs aigose,
y aujan i kasdienio bend a imo, egiono kalba is dėl o y a lenkų“ (p. 42). Pie yčių
Lie u oje pas ebima endencija, kad „lenkų bend inė kalba s umia iš iešosios a osenos
a minę“ ne ik lie u ių, be i bal a usių šnek ą (p. 43). So ie mečio usi ikacija, išugdžiusi
usakalbę idu inę i jaunesniąją ka as, lyg i keičia jų požiū į – usų kalba nebelaikoma
p es ižine. Tai leis ų skin is kelią als ybinei lie u ių kalbai, be ebegaji i is o inė sumaiš is:
„[T]en bu o Lie u a, o čia y a Lenkija. Čia gy ena lenkai. Senelis pasakojo, kad nuo senų
laikų isi čia kalbėjo lenkiškai, niekas lie u iškai (nekalbėjo)“ (p. 80)
6
.
Is o iškai pie yčių Lie u a i lie u iškos salos Bal a usijoje y a p iklausiusios i LDK,
i Abiejų Tau ų Respublikai – Žečpospoli ai, i Rusijos impe ijai, i So ie ų Sąjungai. Vie os
p asme isos žemės y a jose gy enusių lie u ių au och onų, o poli ine p asme pa ibio egiono
gy en ojai „klaidžiojo“ iš als ybės į als ybę“ (p. 66). Responden ų pasakojama: „[T]ė as i
sako, eikia bėg i, nep agy ensim, na, eikia ažiuo i ku . <...> O aip likom jau mes i
p agy enom, išaugom i daba gy enam, palskai (lenkiškai) meldžiamės, gudiškai
(bal a usiškai) kalbam“ (p. 66).
Kadangi po I-ojo pasaulinio ka o nacionaliniu pag indu suda y ų als ybių sienų neliko,
uome adosi neno as p ipažin i sa o p iklausymą ienai a ki ai au ai, su o ma ęs e miną
u eišis ( u eišiškumas) – žmogus, kalban is į ai iomis kalbomis, be akcen uojan is ik
gy enamąją ie ą, . y. yšį su geog a ija: „P ie lenkų likom be sa o kalbos, be lie u iškų mišių.
Pamenu, mano ė as nėjo į lenkiškas mišias. <...> Mokyklas lenkiškas pada ė, nu, paskui
usiškas <...>. Lie u iškai skai y i ašy nemokėjom. Kaip aš augau. Gudiškai da maža kas
kalbėjo. Paskui kalbos pe simainė, jau isi išmoko (bal a usiškai). Žmonės liko ie pa ys. Tė as
6
Pa yzdys iš Tu gelių, Šalčininkų ajono sa i aldybės.
5
lie u iškai ū a ija (kalba), o sūnus jau lenkiškai <...>“ (p. 70). Tu eišiškumas su okiamas kaip
kul ū inio pasip iešinimo ak ika i ie iniams pa ibio gy en ojams susijęs su sa isauga,
p isi aikan p ie is naujų socialinių i poli inių aplinkybių: „[S] e imi a ėjo i mus isus
lenkais už ašė (pase)“, „[V]isokių kalbų mokėjom, be lenkais i usais ne apom“ (p. 71–72).
Monog a ijoje akcen uojama, kad adicinis au iškumo o ma imo pag indas (poli inė
e i o ija, gim oji kalba, išpažįs ama eligija) bu o užgniauž i: „[T]au ybė, pap očiai, aip pa
eisė isa ai pasi ink i, isame pa ibio egione dažnai p iklausė ki iems – s e imiems
a ykėliams“ (p. 73). Vie iniai gy en ojai a ykėlių bu o nuola žeminami i baudžiami, p z.,
lie u iams, di busiems kolchoze, nemokėda o pinigų, isaip yčioda osi [„Sako, mes a i
pe auklinsim (pe auklėsim).“ (p. 77)]; [„Aš ėjau į da bą kiek ieną dieną, o jis neuž ašė. <...>
Man pik ai a sakė: ga siai ėki, lie u i, nepaski a au.“ (p. 78)]. Įgy i „ ie inio gy en ojo
s a usą“ eikėjo abiejose sienos pusėse gy enusiems lie u iams, no s, kaip sakė Bal a usijoje
gimusi i Ša čininkuose gy enan i esponden ė, „[K]oks aš lenkas, jeigu nemoku lenkų kalbos.
Kalbu maišy a kalba. O mano aikai jau kalba usiškai, anūkai – lie u iškai“ (p. 77).
Kon esine p asme pie yčių Lie u os i Bal a usijos salų gy en ojai y a endogamiški,
be meldžiasi lenkiškai ne ada, kai mišios aukojamos lie u iškai, . y. kon esinis k i e ijus
apib ėžia i kalbos a ojimo aisykles. Au o ė mini, kad ie iniai lie u iai Ramaškónyse
(Bal a usija) po kiek ienos okupacijos siekė a gau i lie u ių kalbos eises pi miausia bažnyčioje
i mokykloje, be eig a, kad lenkas i ka alikas y a sinonimai, o „lenkiškumas „sa aime“ kyla
iš bu imo ka aliku“ (p. 88)
7
. Vienin elė eliginė bend uomenė pe isus okupacijų me us
bu usi šeima nea sispy ė polonocen izmui ( a puka io lenkų is o iog a ijos in e p e acijos
liekanai). Kon esinė p iklausomybė, kaip bend uomenės iden i ika imo k i e ijus, ebelieka
ak ualus i daba (Lie u oje mišios laikomos lenkų i lie u ių, o Bal a usijoje – lenkų i
bal a usių kalbomis). Jaunoji ka a eliginio- au inio modelio da ne u i. Iki daba iš poka io
laikų dėl gy en ojų silpno au inio iden i e o pe im a nuos a a suda ė sąlygas
„ iena eikšmiškai susi apa in i su be ku ia au ybe i bū i mo y uo i eik i be ku ios šalies
pusėje“ (p. 91). Šį laiko a pį au o ė adina ap ibo u au inio apa umo o ma imosi /
nesusi o ma imo? p ocesu.
Pa ibio / už ibio gy en ojų komunikaciją i kodų kai ą lemian ys ski ingi eiksniai
(galimybė daly au i pokalbyje a sąmoningai siek i a ski ies, a ojan p anašesnę kalbą),
bu usi iena sąlygų d ikalbys ei / daugiakalbys ei as is. Pie yčių Lie u os šeimų ski ingos
ka os susikalba į ai iai: y as su žmona – usiškai, ė as su aikais – usiškai i pop os u,
mama – lenkiškai i pop os u, aikai a pusa yje – lie u iškai. Panašiai i Bal a usijos salose,
ik aikai su d augais kalba pop os u i usiškai. Vy esnioji ka a p isimena, kad „[N]e e ai
pokalbiai nu ūkda o dėl į ampos, kilusios dėl nepakan umo lie u ių kalbai a lie u ių
au ybės žmonėms“ (p. 95).
7
Šis s e eo ipas a spindi šlėk ų (LKD a is ok a ijos) ideologijos nuos a as, pag įs as p iešp ieša k ikščionis /
pagonis.

6
Vie iškumas būdingas i e ninei Bal a usijos daliai, su ku ia žmones siejo / ebesieja?
i kalba, i a imi giminys ės yšiai. Tik likusių lie u iškų salų, p iski iamų pe i e inėms
a mėms, kalbinė si uacija nepa ydė ina: „būdamos izoliuo os, ypač leng ai pa eikiamos sla ų
kalbų“ y a p a adę ne ik a mėms būdingą žodyną, be i lie u ių kalbos p es ižą (p. 44).
Bend ų sla is ų i li uanis ų kompleksinių ekspedicijų ( yko 1974, 1976, 1986 me ais) y ėjai,
y a pa eikę iš adą, kad „[L]ie u ių kalba, kadaise bu usi s a biausia šio k aš o gy en ojų kalba,
p asidėjus lie u ių asimiliacijai, pamažu i o namų i šeimų kalba, o ie omis isai
nebe a o a. Bal a usių a mė pop os u pamažu išs ūmė lie u ių kalbą i iš šeimos” (p. 45).
Vy esnieji pa ibio gy en ojai, įsi a dijan ys kaip ie inis, čionykš is, u eišis, negali pasaky i,
kas jie okie. Tik su geog a ija besi apa inan ys esponden ai, a ojan ys lenkų, usų,
bal a usių i lie u ių kalbų mišinį, aiškiai su o muo os au inės apa ybės ne u i
8
. Bal a usijoje
esan is Pelesos punk as, ku iame ne iešoje aplinkoje i bažnyčioje a o a lie u ių kalba, o
jaunimas lie u iškai moky as mokykloje (užda y a 2023 me ais),y a a sidū ęs nyks ančio
punk o pozicijoje. Vie os gy en ojai p i e s i p isi aiky i kalba. Gy endami nedidelėse kaimo
bend uomenėse (Nočià, Pelesà, Ramaškónys, Ródūnia) Bal a usijoje, lie u iai nea laikė
didžiulio i ilgalaikio sla iškai kalbančios daugumos spaudimo. Kalbos nykimas susijęs su
kalbos s a usu: e ninėse Lie u os e i o ijose lie u ių kalba niekada nebu o o iciali a ieša
kalba i ja nebu o a koma jokia o iciali aš edyba.
Monog a ijoje apibūdinamas kalbos (iš)likimo sąsajos su bend uomenės kul ū ine
asimiliacija. Dėl o laipsniškai p a andami sa i i b uožai keičiami p ime amos „p es ižiškesnės“,
„aukš esnio lygio“, „kul ū ingesnės“ adicijomis. Žmonės sąmoningai i nesąmoningai
p isi aiko p ie naujųjų pap očių i naujosios kalbos / kalbų apdami d ikalbiai. Vėliau, kai
kasdienybėje įsi y auja an oji, išmok oji, kalba, žmonės pe eina nuo d ikalbys ės p ie
ienakalbys ės.
Knygos au o ė analizuoja, kaip i iamuose pa ibio i už ibio plo uose, ypač lie u iškose
salose Bal a usijoje, kul ū inė asimiliacija ykdy a „iš i šaus“, . y. pe ie inės adminis acijos
spaudimą, š ie imą i bažnyčią. P z.: so ie mečiu pie y inio Lie u os pa ibio i e ninių jos
e i o ijų lie u iai sa o aikų į lie u iškas mokyklas leis i negalėjo, nes okių mokyklų nebu o
(a ba jos būda o pe oli nuo gy enamųjų ie o ių). O ė ai, lankę lenkiškas i usiškas
mokyklas, nu au o i sa o aikų nesiekė išmoky i lie u iškai. Taip „ši kalba apo negi dima
p aei ies „a gy ena“, ne enkinan i kasdienių jaunų žmonių gy enimo po eikių“ (p. 60).
Ša čininkų i Va anã o apylinkėse lie u iai apo e nine mãžuma i šis jų s a usas nepaki o iki
šiol [„jeigu ka alikas – ai i lenkas“ (p. 61) apsk i ai neigė lie u ių bu imą i iamose
apylinkėse]. Kaip e ninę apa ybę „ o ma o“A mijos K ajo os bū iai, pe sekioję lie u ius,
esponden ė iš Ramaškoni pasakoja: „jis bu o pasi ašęs lenku. <...> Lenkas, be moka
lie u iškai. <...> Jie jį laikė ne ik u lenku. <...> Ki ą ka ą mes a eisim, sako, kaip padėsim
8
Teiginys, kad lenkų e ninis i au inis iden i e as Vilniuje i apylinkėse eiškiamas s ip iau i ak y iau nei
Šalčininkų mies e i ajone, abejo inas, nes ką ki a odo s a is iniai duomenys. 2021 i 2022 me ų Lie u os
gy en ojų su ašymo duomenimis, ien Šalčininkų ajone lenkais užsi ašė/bu o už ašy i (?) 79,5 p oc. gy en ojų.
7
a e an ši o suoliuko. I žinai, šompalu (me aliniu s ypu), sako, au kaip ki sim, ai u žinosi,
kuo bū i” (p. 62). Sąmoningas i nuoseklus gy en ojų sla inimas ykdy as als ybiniu mas u:
jei ė ų au ybė nebu o į ašy a gimimo liudijime, ie piliečiai už ašomi esą lenkų au ybės.
Kodų kai ą Tuomienė e ina ne ik kaip ling is inį, be i kaip socialinį, psichologinį,
ne p ak inį eiškinį, pas ebimą i one iniame, i leksiniame, i azės a sakinio, disku so
lygmenyse. Kodų pe jungimas susijęs a ba su no u solida izuo is su socialine g upe, a ba
išsiski i iš jos (pab ėžian socialinį s a usą, eli iškumą), a ba – ki u pak ypus pokalbio emai.
D ikalbiais / daugiakalbiais pa yzdžiais pa eikiai i į ikinamai ilius uojami eo iniai kodų
kai os eiginiai. Au o ės eigimu, i ian kodų kai ą i apsk i ai kalbos / kalbų a ojimą
į ai iose s i yse, y imui inkamiausios mokslininkų Renė Apelio i Pie e io Muiskeno
nus a y os šešios kodų kai os unkcijos (Appel, Muysken 2005: 118). Iš i ose daugiakalbėse
pie yčių Lie u os i šiau aka inės Bal a usijos bend uomenėse au o ė iksuoja ke u ių
kalbų – ke u ių kodų – kai ą. Iš i a, kad ijų gy en ojų ka ų – y esniosios, idu inės i
jaunesniosios – pa eikėjų kalboje kodų kai a a lieka penkias unkcijas: e e encinę, aldomąją,
apa ybinę, me a o inę i me aling is inę
9
. Au o ė nus a ė yšį a p a ski ų kodų a ojimo i
au inės bei pilie inės ie os gy en ojų apa ybės. Visi kalbė ojai kodų kai os a eju dažniausiai
į e pda o / pe eida o p ie ienos kalbos – bal a usių a mės pop os u. Ano y ėjos, pe ėjimų
p ie šios a mės dažnumui į akos galėjo u ė i aplinka (pasienis su Bal a usija), gy en ojų
amžius, ečiau – išsila inimas. Au o ė de aliai apibūdina kiek ieną iš analizuojamų kodų
kai os unkcijų: e e encinė pasi elkiama siekian pa ikslin i pe eikiamų minčių aišką a
žodžio a i ikmenį. Valdomoji kodų kai os unkcija a pažįs ama kalbė ojui p isi aikius p ie
pašneko o a ojamos kalbos, siekian į auk i jį į bend a imą (ši dažnesnė idu inės i
jaunesniosios ka os a s o ų pokalbiuose nei y esniųjų, nes pas a ieji ne isada linkę keis i
kodą). Vyks an ys pokalbiai pakai omis d iem kalbomis – lie u ių a me i bal a usių a me
pop os u – knygos au o ės e in ini kaip apa ybinės unkcijos ap aiškos, . y. u eišiškumo
požymis. Disku so me u ieną a kelis ki os kalbos žodžius į e pian į pag indinę dialogo kalbą,
siekiama pab ėž i, iš yškin i eiginio esmę a su eik i jam papildomą seman inį a spal į
(me a o inė unkcija). Me aling is inės kodų kai os unkcijos pa yzdžių au o ė pas ebi
gy en ojų pokalbiuose, kai jie ap a ia sa o egiono kalbų speci iką, gim osiose ie o ėse
a ojamų kalbų unkcijas, į a dija a ski ų žodžių eikšmes, domisi ų eikšmių panašumais i
ski umais.
Monog a ijoje kodų kai os unkcijų y imo ap ašas, kaip pe spek y us i šiuolaikiškas
būdas a skleis i kalbos a kalbų aidmenį šiandieninėje daugiakul ū ėje i daugiakalbėje
isuomenėje, ling is iniams da bams galė ų bū i plačiau aikomas. Tad galima eig i, kad okio
pobūdžio y imo ezul a ais au o ė siekia pakeis i anksčiau kalbo y oje y a usį neigiamą
kalbų kai os e inimą. Aišku iena, kad bend a imas daugiakalbėje aplinkoje eikalauja iš
bend a imo daly ių p ak iškai i sumaniai (p i) aiky i kalbas bei kū ybiškai i lais ai naudo is
į ai iais kalbos iš ekliais. Manyčiau, kad olimesni Tuomienės mokslo y imai, susie i su
9
Poe inė kodų kai os unkcija dėl pa yzdžių s okos da be nenag inėjama.
8
Lie u os pa ibio egionų jaunosios ka os kodų kai a i kalbine elgsena daugiakalbėje aplinkoje,
bū ų labai pe spek y ūs.
Knygos au o ės akcen uojami amžių sandū oje ykusios kalbinės si uacijos ki imai,
ma XX a. (6–8 dešim me yje) ne iešojoje komunikacijoje domina usios lie u ių i bal a usių
kalbos, XXI a. (1-2 dešim yje) keičiamos ik sla ų kalbomis. Kodėl aip į yko, esponden ai
aiškina: „<...> bu o usų aldžia, ėliau lie u ių, paskui lenkai mus užėmė. P asidėjo ka as i
a ėjo so ie ai. Paskui – i ėl lie u iai. Tai kokioj als ybėj gy enom? Jeigu pe gal šim ą me ų
čia bu o Lie u a, Lenkija, So ie ų Sąjunga i Bal a usija, daba – i ėl Lie u a <...>. Pe isą
mano ė o, pa yzdžiui, gy enimą aldžia kei ėsi šešis ka us. I kiek ieną ka ą nauja aldžia
žmonių klausia: kas jūs okie esa ? Kas u oks esi? Žmonės sup a o, kad ge iausia pasaky i,
kad esu ie inis. I iskas. Jes em u ejszy (lie. esu ie inis)“ (p. 108). Bal a usijos salose, ano
au o ės, kalbinė si uacija ki a: „[L]ie u iškai čia jau mažai kas kalba. Nė a, ne u im su kuo
kalbė i. Jauni nemoka, gudauja (kalba bal a usiškai), jau ik bal a usiškai, usiškai. Lie u ių
kalbos jiems ne eikia“ (p. 118). Nuo XX a. 8-ojo dešim mečio jaunesnioji ka a nebekalba
lie u iškai.
Kalbos mi ies ap ašas pa eik as pe nuoseklesnę Ramaškoni mik oa ealo (Bal a usija)
kodų kai os analizę. Au o ės išski i asimiliacijos e apai (spaudimas bend uomenei kalbė i
dominuojančia kalba, gy en ojų d ikalbys ė i jaunosios ka os apa inimasis su ki a kalba)
lie u ių kalbą lė ai s ūmė iš a osenos. XX a. p adžioje lie u iškai ebekalbėję y esniosios
ka os gy en ojai, idu inei i jaunesniajai ka oms jos nepe da ė. Lie u ių kalba iš p i ačios
namų aplinkos išs um a d ejopai: ė ai a pusa yje kalbėjo lie u iškai, su aikais – pop os u
[„Seniai sueina, būda o, ai dudena (kalba) lie u iškai. Pasakoja isokius dalykus, o mes aikai
jau nieko nesup a om, ką ši ie seniai dudena (kalba). Mes aikai nieko nesup a om, su mumis
jau kalbėjo pop os u“] (p. 135).
Kalbų s a usas kei ėsi: bal a usių a mė s ip ėjo iki XX a. 2 dešim mečio, o nuo 1920
iki 1939 me ų, Lenkijai užėmus Vilniaus k aš ą i dalį šiau ės aka ų Bal a usijos, įsi y a o
lenkų kalba. I lie u ių kalbos unkcijas pe ėmė lenkų kalba, ku ią suak y ino bažnyčia,
a ida y os lenkiškos p adinės mokyklos, į es as p i alomas p adinis mokslas i aldžios
nuos a a (kalba bu o bend a imo su aldžia p iemonė), p z.: „[D]ie as nemoka ki aip, ik
lenkiškai“; „[P]e d idešim me ų lenkai kalė į gal as, kad lie u ių kalba nekul ū inga, a eis ų
kalba. Die as neišklausys maldas lie u iškai“ (p. 137–138). Vaikai leis i į lenkiškas mokyklas
[„Kai a sida ė mokyklos, sueiname, sus ojam, sa o a elį pada om i kalbam lie u iškai. Tai
ki i pi š ais odo, ai lie u iai, šuns k aujas jų“ (p. 140)]. Bal a usių pop os u i lenkų kalba
sąmoningai laiky os d iem os pačios kalbos a mainomis. Nuo XX a. idu io lie u ių au inės
apa ybės su okimas bu o sus ip ėjęs: no ė a išmok i bend inę lie u ių kalbą, be Ramaškoni
mik oa ealo e ninis gy en ojų apsisp endimas isada bu o p iklausomas nuo aldžios,
su o ma usios nuomonę, kad lie u ių kalba „p as a kaimiška kalba“; „neg ažiai mes šnekam
lie u iškai“; „sugadin a lie u ių kalba“; „[Mūsų] kalba neg aži, kaip iš pa o ės kokios“;
„bjau i kalba“; „žmuidiška (žemai iška) a mė“ (p. 143–144). Ne e in a i pop os u: „lie.
žmonės neno i, kad bažnyčioje su jais kas kalbė ų pap as a kalba, kad į kunigą k eip ųsi aip,
9
kaip į ka ę“ (p. 144). Lie u ių a mės / kalbos p es ižo p a adimą lėmė san ykiai ne ik su
bal a usių a me pop os u, be i lenkų: „abi šios kalbos – i lie u ių, i bal a usių – bu o
k yp ingai p iešp iešinamos „aukš esnės kul ū os“, p es ižiškesnei (ne olimoje p aei yje) lenkų
kalbai“ (p. 145).
Pie yčių Lie u os i Bal a usijos šiau aka iniame pa ibyje gy en ojai liko ie pa ys,
be jie (dėl kul ū inės ie os gy en ojų asimiliacijos, ykdy os pe adminis a imą, š ie imą,
bažnyčią) apo d ikalbiai / daugiakalbiai. Pa ibio gy en ojų apa umas ki o nuo neapib ėž os
au iniu pag indu iki apa inimosi iška su keliomis au inėmis g upėmis. Tu eišiškumas
( ie iškumas) bu o būdas a sispi i poli iniam, socialiniam spaudimui i ki okiai kalbinės
apa ybės sis emai. No s XXI a. pie yčių Lie u os jaunimas sup an a išsila inimo s a bą,
domisi au ybės, e niškumo klausimais, no ė ų sie i sa o a ei į su Lie u a, a sisaky i
ie iškumo modelio, be sa ojo da nė a susikū ę [„mano au ybė y a in e nacionalinė“ (p.
81)]. Bal a usijoje lie u ių kalba mi usi, y auja als ybine apusi usų kalba. Lenkų kalbai
ski a kon esinė unkcija.
Apibend inan monog a ijos Kalba i apa ybė Pie yčių Lie u os i Bal a usijos
pa ibiuose (XX a. II pusė – XXI a. p adžia) 1 dalį galima eig i, kad Nijolės Tuomienės a lik as
da bas y a s a bus i ak ualus dėl d iejų esminių dalykų. Pi ma, knygoje apibend in i i
k i iškai apž elg i ligšioliniai au o ės i ų plo ų da bai i y imai, į e in a jų me odologija.
An a, pasiūly as naujas socioling is inis pa ibio i in ensy aus kalbų kon ak ų a ealo y imo
modelis. Šios mokslo monog a ijos e ę didina i as ak as, kad ji nė a ik ling is inė a
socioling is inė – ai a pdalykiškas da bas. Au o ė sa o y ime emiasi ne ik kalbininkų a
socioling is ų da bais, be i sociologų, kul ū ologų, is o ikų y imais, nes nag inėjami ne ik
kalbiniai a socioling is iniai ak ai, be a siž elgiama i į is o inius, kul ū inius,
sociokul ū inius i poli inius kon eks us. S a bu, kad į du i iamuosius plo us ž elgiama „iš
abiejų pusių“, . y. kadaise bu usį ien isą lie u ių kalbos plo ą, di b inai jo neskaidan į
Lie u os i Bal a usijos. Monog a ijos naujumui, ak ualumui i o iginalumui e ės p ideda i
ai, kad au o ė emiasi daugiakalbiais au en iškais ga so į ašais, į y imą įkomponuodama
socioling is inių ie os gy en ojų apklausų medžiagą. Bū ina paminė i, kad knygos au o ė pa i
y a kilusi iš Bal a usijos lie u ių kalbos salos, odėl i iamąją si uaciją sup an a i gali e in i
ne ik iš su ink os medžiagos, be i emdamasi au en iška pa i imi.
Už e us knygą galima d ąsiai pasaky i, kad iškel as monog a ijos ikslas – empi inių
duomenų pag indu a skleis i lie u ių kalbos aukimosi / sunykimo iš Pie yčių Lie u os
pa ibio i e ninių lie u ių salų Bal a usijoje aplinkybes, nus a y i socioling is ines i
e noling is ines kalbų kai os p iežas is i iš i i pa ibio punk ų ie o ėse gy enančių /
gy enusių d ikalbių / daugiakalbių žmonių a ojamą kodų kai ą, jos ipus bei unkcijas –
į ykdy as i y a naujas požiū is į mūsų kalbos is o iją i socioling is inę aidą.
Šiandieninė lie u ių kalbos padė is pie y iniame Lie u os pa ibyje, deja, didelio
op imizmo ne eikia: a ku oje Lie u os Vals ybėje, išgy enusioje jau daugiau kaip isdešim
me ų, „ u eišiškumas“ egzis uoja. Iki daba s ebime „didžiausius ka us“ ebe yks ančius
sielose / ši dyse. Kiek ilgai uks, kol bus susi ok a, kad kiek ienas pa ibio / už ibio žmogus,