är lyčius ([Istorija žemaitiška], s. 116). I det manuskript som användes för publikationen måste ordet įžastis utan tvivel ha stått. Formen įžaistim uppstod sannolikt genom ett medvetet eller omedvetet ingrepp av utgivarna, om det inte helt enkelt rör sig om ett korrekturfel.

Därför bör vi förhålla oss reserverat till ordet įžaistis, som tagits upp i LKŽ. Vi bör emellertid inte utgå från S. Daukantos skrifter i de utgivna, på ett eller annat sätt redigerade versionerna, utan från en tillförlitligare autentisk källa (och dessutom mer än en sådan), som ger företräde åt formen med a – įžastis.

Ordet įžastis är, liksom priežastis, sannolikt etymologiskt besläktat med verben žašti, žõšti (Lyberis, 1984, s. 74 ff.). Vad gäller ordbildningen, jfr orden įžadas ”ett åtagande, ett löfte” och priežadas ”1. ett löfte, ett löfte om att göra något; 2. en ed, ett löfte...”.

Birutė Vanagienė

LITERATŪRA

Istorije Žemaytiszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2.

[Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. F. 29–1056.

Lyberis A. Žadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984. Nr. 48.

Lietuvos istorija nu seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto. Plymouth, 1893. T. 1.

Mülenbacha K. Latvieu valodas vārdnīca. Rīgā, 1925–1927, II sējums.

Rubinatio Pelužes Giwenimas izgzolditas isz Teutonų kalbos į Žamajtių [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24.

Rudzīte M. Latviešu dialektoloģija. Rīgā, 1964.

Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai // Literatūra ir menas. 1983. Lapk. 19.

Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų

Nykstančio dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikaluose pateiktas šitaip: liet. gėnžė, genžė „gežė, gešė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, genšė (sen. gemšė?); gežė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20).

Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais.

Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dūnininkų K. Jauniaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose. Formą g’ė.n’dž’ę 1958–1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pāvandėnės, Pajūrio, Kvėdarnos, Tryškių, Rietavo šnektų atstovus, g’ė.n’dž’i – nugirsta Kuršėnuose, Šaukėnuose (Várputėnų k.), Kūr­tuvėnuose (Užkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. nosinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rọń’ź’i·t’ęs | roń’ź’i·t’īs | rūn’dž’i·t’īs ~ rąžyties, b’r’ė.n’c’t’ę | b’r’ė.n’c’t’i ~ bręsti, r’ė.n’c’t’ėis | r’ė.n’c’t’īs ~ręžties, gr’ė.n’č’t’ę | gr’ėn.čti ~ gręžti turinčios g’ė.n’dž’ę | g’ė.n’dž’i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą

216

lä·ksta kà·b g'ė.n'dž'i, nors gėžės reikšmės gerai nesuvokia, nes paprašyti pasakyti, kas ta g'ė.n'dž'e | g'ė.n'dž'i, tik šypsosi ir trauko pečiais.) Kitų žemaičių forma g'ėiž'e (Akmenė, Papilė) kaip tik patvirtina, kad bendrinės kalbos forma yra gėžė (taip ji pateikta ir DunŽ92 sakiniuose fonetine transkripcija užrašant autentiškas šnektų formas).

Svyravimas, kaip transponuoti, jau yra išryškėjęs ir LKŽ III tome. Kvėdarnos g'ė.n'ž'e transponuota gėžė (LKŽ III 281), o Jauniaus analogiškas žodis iš tos pačios vietos génžė (LKŽ III 239). K. Maciaus vienas sakinys pateiktas net dviejose vietose: Liesas kaip genžė / LKŽ III 239 / ir Liesas kaip gežė (LKŽ III 281). V. Urbutis rašo šitaip: „Nykstantis žodis yra ir gėžė, kiek anksčiau pasitaikydavęs (o gal kur iki pat šiol išlikęs?) tuose pačiuose Žemaičiuose: K. Būga (matyt, iš K. Jauniaus) jį duoda iš Kvėdarnos ir Rietavo …; šalmais, atrodo, gyvos būta lyties genžė, genžė …“ (Urbutis, 1981, p. 20). Minėtose žemaičių vietose — Kvėdarnoje (žr. LKA II 44 žem.) ir Rietavė e turėjo ir turi atitikmenį tiktai en (Kuršėnuose en), tai tokių įvairuojančių formų negalėjo tada būti, kaip ir dabar nėra — gėžė yra tik transponuota forma iš g'ė.n'ž'e. Taigi apibendrinanti, bendrinei kalbai tinkanti forma yra gėžė (gežė J), kuri šnektose tariama g'ė.n'dži', g'ė.n'ž'e, g'ėiž'e (šito žodžio neteko girdėti tose vietose, kur e ~ ę, bet Gargždų, Vėžaičių g'ė.š'e — gešė irgi tą patvirtintų). Įvairiuose straipsniuose, žodynuose taip tarpines formas ir reikėtų kvalifikuoti, o ne teikti kaip ekvivalentus (juk žąsis, žąnsis; gręžti, gręnsti; bręsti, brėnsti niekur nematome pateikiant).

Kuršėnų apylinkių giria, kaimas ir upeliūkštis g'ė.n'dž'g'ir'i, be abejo, yra susijęs su forma g'ė.n'dž'i, bet jį siūlyti transponuoti Gėžgirė tiesiog pritrūko drąsos, nes pasidarytų beveik neatpažįstamas vietovardis. Kai vienam miškininkui juokaujant buvo pasakyta Gėžgirė, žmogus visiškai nieko nesuprato. Taigi transponuotas vietovardis visai neteko komunikacinės galios. Transponuoti vietovardžiai, neturintys jokio panašumo į kokį bendrinės kalbos ir kartu šnektoje egzistuojantį žodį, vietinių žmonių yra sunkiai priimami ir vengiami vartoti, todėl gal ir gerai, kad šiuo atveju tarminis šaknies tarimas rekomenduojamas ir bendrinei kalbai.

Panašiai yra atsiradę ir minėtų žodžių gešė, genšė variantai, nors dabartinėse šnektose teko girdėti tik g'ė.š'e (< genšė). Rytų Prūsijos lietuvių raštuose, matyt, ilgiau išsil aikė vad. nosinių žymėjimas, todėl tai šen, tai ten (įvairiuose žodynuose, žr. LKŽ III 237) šmėkščioja forma genšė, vėliau netransponuota perėjusi į bendrinės kalbos šio šimtmečio raštus.

Daug įvairių aiškinimų paskelbta dėl žodžio varianto geršė. Kadangi ši forma daugiausia žinoma iš Rytų Prūsijos žodynų, gramatikų ir raštų (Urbutis, 1981, p. 21, 22), vadinasi, ji buvo ir tose lietuvių šnektose. Priebalsio r atsiradimas čia gali gražiai sietis su tokio pat garso atsiradimo tose ar netolimose šnektose: āržuolas „ąžuolas“, öršos „vašas“ (Vitkauskas, 1978, p. 62), sāršl avos „sąšlavos“ (Kudirkos Naumiestis, Tauragė) — LKŽ XII 167. Polarizacija, kai šios šnektos tiesiog ieškojo būdų išvengti nepatogių tarti garsų junginių -nš-, -nž-, ar nebus ir čia galėjusi turėti tam tikros reikšmės, pakeičiant sonantą n kitu garsu — r, todėl genšė pakito į geršė dar prieš en>e.

Vytautas Vitkauskas

217

LITERATŪRA

Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981.

Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981.

Vitkauskas V. Mėsos pavadinimai žemaičių šnektose // Baltistica. 1978. T. 14, sąs. 1. P. 61–65.

Kalba ir mandagumas

Kučinskaitė A. Lietuvių kalbos etiketas. V.: Mokslas, 1985. – 112 p.

Kartais sakoma, kad mandagumas puošia žmogų. Sunku sutikti, kad tai būtų tik žmogaus papuošalas, o ne jo būtinas bruožas, neatskiriama esybės dalis. O, kaip visai teisingai rašo kalbininkė Antanė Kučinskaitė savo neseniai išleistoje knygelėje „Lietuvių kalbos etiketas“, apie žmogaus elgesio kultūrą visų pirma sprendžiama iš kalbos. Lygiai taip pat, kaip iš kalbos dažniausiai susidaromas vaizdas, ar žmogus apskritai yra kultūringas, išsilavinęs.

„Lietuvių kalbos etiketas“ – pirmasis toks platesnis lietuviškas leidinys, seniai laukta ir visiems reikalinga knyga. Nekyla ranka priekaištauti leidyklai dėl per mažo tiražo – knygelės gale parašyta, kad jos išleista 20 tūkstančių egzempliorių, kelis kartus daugiau negu kitų tos pat serijos „Kalba ir žmonės“ leidinėlių. Tačiau jie taip staiga dingo nuo knygynų prekystalių, kad daugelis nė neišvydo. Galima tik džiaugtis, kad mūsų žmonės labai domisi kalbos dalykais, rūpinasi savo kalba ir nori būti dar mandagesni. Tokie norai ir rūpesčiai taurina žmogų, juos reikia remti ir skatinti. Tad, matyt, vertėtų autorei ir leidyklai pagalvoti ir apie naują, gal net platesnį šios knygos leidimą. Kaip gražu būtų, kad kiekviena šeima, kiekvienas norintis galėtų turėti tokį leidinėli!

A. Kučinskaitės knygelė skaitytojų, be abejo, nenuvylė. Joje aprėpta nemažai įvairių gyvenimo, žmonių bendravimo atvejų, iš kurių kaip ant delno matyti pašnekovų vidinis grožis, paprastumas, kilnumas arba formalumas, atžarumas, storžieviškumas. Žmogus nuolat būna tam tikroje aplinkoje ir aplinkybėse – tai jaukiuose ar vėsiuose namuose, tai draugiškame ar oficialiame darbo kolektyve, tai tvark0 tarnybos ar savo paties reikalus įvairiausiose įstaigose. Dažnas mūsų amžininkas gal nė nemena, kuomet paskutinį kartą jam teko bent kiek ilgėliau pabūti vienam, susikaupti ir pamąstyti. Gal dėl to ne vienas, įtrauktas į kunkuliuojančio gyvenimo sūkurį, ir pats nepastebėdamas vėsta, formalėja.

Pilnutėlėje salėje įteikiami aukštojo ar kito kokio mokslo baigimo diplomai, pažymėjimai, o gal apdovanojimai. Viens po kito vos ne vorele lipa į pakylą tvarkingai apsirengę jaunuoliai ar darbo pirmūnai, veteranai. Trumpas rankos spustelėjimas, „Sveikinu … Sveikinu … Sveikinu … Sėkmės … Sėkmės … Sėkmės“. Penkiasdešimt, šimta, o gal ir dar daugiau kartų: „Sveikinu … Sėkmės …“ Pusvalandį, greičiausiai visą valandą, o gal ir dar ilgiau „Sveikinu … Sveikinu … Sėkmės …“ Iš pradžių karšti, nuoširdūs plojimai pamažu trumpėja iki padrikų pliaukštelėjimų. Darosi nuobodu… Bet ką daryti? Kaip išlaikyti pakilų šventės nuotaiką? Kaip surasti tuos įvairesnius, kiekvienam atskirai skirtus striukus, bet šiltus ir nuoširdžius žodžius? A. Kučinskaitės knygelė akina tokių šiltesnių, nuoširdesnių žodžių ieškoti. O juk nuo seno žinoma: kas ieško, tas randa. Tad knygelė

218