116 |

RECENZIJOS

LITERATŪRA

Godel, R. 1973: A propos du voyage de F. de Saussure en Lituanie. Cahiers Ferdinand de Saussure 23, 7–24.

Mauro, T. de 1972: Notes biographiques et critiques sur F. de Saussure. In: F. de Saussure, Cours de linguistique générale, Paris: Payot, 319–404.

Smoczyński, W. 2000: Starolitewskie žmuo, žmuni na tle prabaltických rzeczowników atematycznych. Acta Linguistica Lithuanica 43, 18–33.

Stang, Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo: Universitetsforlaget.

Zinkevicius, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorine gramatika 1. Vilnius: Mokslas.

Juozas Karaciejus Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308, Vilnius

Lozorius Zengštokas

GIESMES CHRIKSZCIONISCHKOS IR DUCHAUNISCHKOS IR JŲ ŠALTINIAI

Parengė Guido Michelini Vilnius: Baltos lankos, 2004, 584 p., ISBN 9955-584-71-8

2005 metų pradžioje „Baltų lankų“ leidykla (2004 metų data) išleido iš karto bibliografinę retenybę tapusį Lozoriaus Zengštoko 1612 metų giesmyną Giesmes Chriksčionischkos ir Duch aunischkos. Retenybe tapo todėl, kad, nors knygos „rengimą ir leidimą parėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo“ (p. 4), beveik iki 2005 metų pabaigos šis leidinys į knygynus taip ir neatkeliavo, o pati leidykla irgi jau seniausiai tvirtina jo nebeturinti. Todėl nejučia kyla įvairių klausimų: kam šis leidinys buvo skirtas ir kodėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remto leidinio niekur negalima gauti? Juk nesinorėtų teigti, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau pradėjo remti asmeninius privačių parengėjų leidinius. O gal šiuo leidiniu norėta priminti sovietinius „visuotinio deficito“ laikus?..

Leidinys pradedamas knygos parengėjo Guido Michelinio dvikalbiu „Įvadu“ (lietuvių k. – p. 7–13; anglų k. – p. 14–21). Po jo fotografuotiniu būdu spausdinamas Lozoriaus Zengštoko giesmyno tekstas su šaltiniais (p. 22–523), Berlyno egzemplioriuje esančių rankraštinių giesmių perrašymai su šaltiniais (p. 524–526), 3 priedai, iš kurių tik pirmas – „Vilniaus egzemplioriuje trūkstami lapai ir rankraštinės giesmės iš Berlyno egzemplioriaus“ (p. 527–548) – yra tiesiogiai susijęs su Zengštoko giesmynu (antras ir trečias, t. y. „Keli pavyzdžiai iš 1588 m. Karaliaučiuje išleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 549–558) ir „Keli pavyzdžiai iš 1599 m. Niurnberge išleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 559–571) yra daugiau iliustracinio pobūdžio), o pabaigoje – „Šaltiniai ir bibliografija“ (p. 572–573) bei „Giedamų tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes“ (p. 574–584).

Recenzuojamos knygos „Įvade“ parengėjas, trumpai nurodęs Lozoriaus Zengštoko giesmyno ryšį su ankstesniais Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno giesmynais bei apibūdinęs dviejų iki mūsų dienų išlikusių perleidžiamo giesmyno egzempliorių būklę, toliau pabrėžia, jog dėl to, kad 50 giesmių tekstai „iki Zengštoko leidimo buvo publikuoti daugiau nei kartą, rengiant šį

RECENZIJOS

117

leidinį kilo klausimas, kurį lietuvišką variantą pateikti šalia fotografuotinio teksto: Mažvydo ar Bretkūno. Mūsų pasirinkimą lėmė svarbus faktas, jog Zengštokas, perspausdindamas tekstus, dažniau rėmėsi paskutiniu ju leidimu, t. y. 1589 m. knygomis, todėl pasirinkta šalia fotografuotinio teksto visuomet pateikti Bretkūno nurodytą lietuvišką šaltinį, išnašose aptariant tuos atvejus, kai buvo pakeista Giesmiu Chriksčionišku morfologija, leksika ar sintaksė“ (p. 8). Tiek tekstologijos požiūriu, tiek lyginant visų trijų giesmynų tekstus šios Guido Michelinio pastabos iš esmės yra teisingos. Tačiau retkarčiais šalia fotografuotinio L. Zengštoko giesmyno pateikiamas perrašytas Bretkūno tekstas šiame leidinyje prašyte prašosi platesnių komentarų, juoba kad jau pats recenzuojamo leidinio pavadinimas „Lozoriaus Zengštoko Giesmes Chriksčioniškos ir Duchau­niškos ir jų šaltiniai“ įpareigoja pateikti kiek galima tikslesnius Zengštoko tekstų šaltinius. Be to, Zengštoko parengtos knygos pavadinimas Giesmes Chriksčioniškos ir Duchau­niškos aiškiausiai sako, kad šios knygos pagrindą sudaro Mažvydo ir Bretkūno giesmynai. Todėl to trečdalio Zengštoko giesmyne spausdinamų tekstų, kurie jau buvo ir Mažvydo, ir Bretkūno giesmynuose, analizė šiame leidinyje, be jokios abejonės, turėtų būti detalesnė. Kitais žodžiais, skaitytojas ir rašomosios lietuvių kalbos tyrinėtojas iš recenzuojamo leidinio turėtų gauti tikslų atsakymą, ar rengdamas šiuos tekstus Zengštokas naudojosi Mažvydo giesmynu, ar ne. Dabar gi iš parengėjo pasakymo, kad Zengštokas „dažniau rėmėsi paskutiniu jų leidimu“, lyg ir galima būtų suprasti, kad ne visada šiems tekstams parengti buvo pasikliauta Bretkūno 1589 m. konvoliutu. Bet konkrečiau, kuriais atvejais ir kuriems tekstams neapsiribota vien Bretkūnu, deja, nei „Įvade“, nei išnašose niekur nė žodeliu neužsiminta. Todėl iš karto kyla abejonės, ar šiems jau bent porą kartų iki Zengštoko spausdintiems kūriniams Guido Michelinis tiksliai nustatė lietuvišką šaltinį. Juk, kaip jau yra pastebėjusi Inga Strungytė, „giesmių analizė parodė, kad ant Zengštoko darbo stalo gulėjo ne tik šios dvi knygos (t. y. Mažvydo ir Bretkūno giesmynai. – J. K.), bet ir Mažvydo Katekizmas¹ (Strungytė 2004: 73).

Žinoma, jokių lietuviško šaltinio pasirinkimo problemų nekyla tik dėl 26 iš Mažvydo Giesmėse Chriksčioniškose išspausdintų tekstų bei dar dėl 25, perkeltų iš 1589 m. Bretkūno religinių knygų, kur šios giesmės taip pat buvo išspausdintos pirmą sykį (p. 8). Tačiau tame pačiame puslapyje esantis G. Michelinio teiginys, kad „lietuvių kalbos istorijai (kursyvas mano – J. K.) svarbesni pirmą sykį spausdinami Zengštoko giesmyno kūriniai“ (p. 8) nėra tikslus ir prašyte prašosi komentavimo, nes lietuvių kalbos istorijai šie tekstai yra buvę nebuvę. Kiekvienam kalbos istorikui aišku, kad naujieji Zengštoko giesmių tekstai lietuvių kalbos

¹ Tiesa, toliau šiame darbe, aptarusi Zengštoko sutapimus su Mažvydo giesmynu bei Katekizmu, priedote 11 išnašoje autorė teigia, kad jos minimus „Zengštoko taisymus ir sutapimus su Mažvydo giesmynu taip pat nurodė ir Guido Michelinis neseniai išleistoje knygoje (Michelini 2004). Tačiau sąsajų su Mažvydo Katekizmu italų kalbininkas nepastebėjo“ (Strungytė 2005: 73, išn. 11). Kadangi Strungytė išnašoje nenurodo dabar recenzuojamos knygos puslapių, todėl neaišku, kur ji tuos Guido Michelinio nurodymus perskaitė. Tikslumo dėlei būtina pridurti, kad nei recenzuojamo leidinio „Įvade“, nei prie šių 50 giesmių tekstų, kurie iki Zengštoko jau buvo spausdinti Mažvydo ir Bretkūno leidiniuose, prieduose komentaruose, kuriuose daugeliu atvejų iš tikrųjų nurodyti Bretkūno ir Zengštoko (ne visi!) taisymai, konkrečiai nepaminėta, kad būtent čia Zengštoko tekstas yra artimesnis Mažvydo tekstui. Tokią išvadą, lygindamas pateiktus faktus, skaitytojas privalo pasidaryti pats (žr. recenzuojamo leidinio puslapius: 35 – išn. 1, 43 – išn. 1; 51 – išn. 1; 53 – išn. 1; 57 – išn. 1; 63 – išn. 1; 67 – išn. 2; 69 – išn. 1; 73 – išn. 1; 81 – išn. 1; 83 – išn. 1; 91 – išn. 3; 129 – išn. 1; 175 – išn. 1; 183 – išn. 1; 199 – išn. 2, 201 – išn. 2; 211 – išn. 3; 217 – išn. 1; 269 – išn. 1; 291 – išn. 1; 339 – išn. 2; 341 – išn. 2; 397 – išn. 1, 415 – išn. 1; 447 – išn. 1; 449 – išn. 1; 459 – išn. 2; 465 – išn. 1, 493 – išn. 3).

118 |

RECENZIJOS

istorijai jokios įtakos neturėjo ir vargu ar turės. Jeigu kokios nors įtakos jie ir galėtų turėti, tai ne lietuvių kalbos istorijai, bet lietuvių rašomosios kalbos istorijai. Todėl nelabai malonu, kai lingvistiniame leidinyje, parengtame profesionalaus kalbininko, randi taip netiksliai vartojamus lingvistinius terminus. Tokia terminų lietuvių kalbos istorija ir lietuvių rašomosios kalbos istorija sinonimiška interpretacija kažin ar leistina, juo labiau kad kalbotyra iš humanitarinių mokslų yra bene daugiausia tikslumo reikalaujantis mokslas. Todėl norėtųsi, kad kalbininkų parengtuose darbuose būtų laikomasi preciziškesnės lingvistinių terminų vartosenos.

Bene daugiausia vietos „Įvade“ prof. G. Michelinis skiria naujai išverstoms ir pirmą kartą Zengštoko išspausdintoms giesmėms, kurių iš viso yra 49 (mat, anot recenzuojamo leidinio parengėjo, giesmių tekstus Dangausies mus Tiewe, Tawesp wienop Jezu Christe ir Wieschpats mana wiernas piemuo tekstus „galima laikyti naujais tų pačių šaltinių, kuriuos naudojo anksčiau pasirodžiusių lietuviškų giesmynų sudarytojai, vertimais“ (p. 8). Kadangi knygos pavadinime teigiama, kad šiame leidinyje greta lietuviško giesmių teksto pateikiami ir šaltiniai, todėl vėlgi norėtųsi čia rasti ir tikslesnį apibūdinimą, nes ir šiuo atveju lieka neaišku, ar minėtų giesmių tekstai yra iš tikrųjų nauji vertimai, ar tik laikytini naujais vertimais. O gal tik nauja vertimo redakcija?

Taigi iš visų, Guido Michelinio teigimu, L. Zengštoko giesmyne pirmą kartą spausdinamų 52 tekstų (su ką tik minėtomis trimis giesmėmis) didžiausią grupę sudaro vertimai iš vokiečių kalbos. Jai priskiriami 27 tekstai. Pateikęs šių 27 giesmių lietuviškus pavadinimus, parengėjas tvirtina, jog „visi šie lietuvių vertėjų panaudoti vokiški tekstai išleisti XVI a.“ (p. 9). Ir toliau patikslina, kad tik vienas iš jų išspausdintas M. Liutherio Geistliche Lieder 2-ojoje dalyje, 14 – 1584 m. Niurnberge išleistame giesmyne Psalmen/Geistliche Lieder und Kirchengesenge. Toliau dar pridūręs, kad būtent Niurnberge „XVI šimtmečio pabaigoje išėjusiame žinomame giesmyne Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 9) yra 22 lietuviškų giesmių vokiški atitikmenys, parengėjas toliau daro tokią išvadą: „Kadangi du iš penkių šiame leidinyje trūkstamų šaltinių [...] vėliau įtraukti į 1611 m. leidimą, tik trys tekstai neturi atitikmenų Niurnbergo giesmynuose, kuriais būtų galėję naudotis vertimų į lietuvių kalbą autoriai“ (kursyvas mano – J. K.) (p. 9) Vadinasi, vėlgi, atrodo, prof. G. Michelinio samprotavimuose nesueina galai. Iš šios autoriaus išvados skaitytojas gali pasidaryti dar vieną išvadą, kad Zengštokas ir jo talkininkai galėjo pasinaudoti ir 1611 m. vokišku giesmynu. Bet, turint omenyje to meto knygų rengimo sąlygas ir spaustuvių technines galimybes, kyla labai didelių abejonių, kad taip būtų buvę. Tuo, galimas daiktas, nelabai tiki ir pats knygos parengėjas, nes po kelių eilučių jau teigia, kad šio „giesmyno talkininkai nebūtinai (kursyvas mano – J. K.) turėjo naudotis minėtomis liuteronų publikacijomis, nes galėjo po ranka turėti 1588 m. Karaliaučiuje išėjusį giesmyną „Geistliche Lieder und Psalmen“, kuriame išspausdinti 24 lietuviškų vertimų vokiški originalai“ (p. 9). Iš pastarosios citatos, logiškai mąstant, galima pasidaryti tik vieną išvadą, kad pirmiausia lietuviško giesmyno rengėjų akys, be jokios abejonės, krypo į 1588 m. Karaliaučiuje išleistą vokišką giesmyną, kuris taip pat buvo liuteroniškas, o Niurnbergo giesmynai galbūt galėjo būti tik papildomas šaltinis. Todėl ar ne per daug Guido Michelinio „Įvade“ spejimui dėl Zengštoko giesmyno šaltinių, juoba kad juos buvo privalu (kaip rodo pats knygos pavadinimas) kiek galima tiksliau nustatyti. Dabar ir toliau lieka ne visai aišku, kada lietuviško vertimo šaltinis nustatytas palyginti tiksliai, o kada tik apytikriai, juoba kad iš vėlesnio teiginio, jog 22 naujai išverstų giesmių šaltiniai pateikiami pagal Karaliaučiaus giesmyną (p. 9), išeitų, kad galų gale parengėjas linkęs manyti, jog pagrindinis šių naujai

RECENZIJOS

119

išverstų giesmių šaltinis vis dėlto bus buvęs būtent šis 1588 m. Karaliaučiuje išleistas giesmynas Geistliche Lieder und Psalmen.

Toliau skaitant prof. G. Michelinío „Įvadą“ paaiškėja ir dar vienas įdomus dalykas. Atrodo, kad rengiant šią knygą buvo vadovautasi principu „kad tik būtų kitoniškai“. Tai, kad šis tvirtinimas nėra iš piršto laužtas, kiekvienas skaitytojas, rodos, gali įsitikinti perskaitęs šį prof. G. Michelinío paaiškinimą.

„Žengštoko Giesmes Chriksčonischkos ir Duchawnischkos fotografuotiniu būdu perspausdinamos iš defektinio Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos egzemplioriaus, trūkstamus lapus papildant taip pat defektinio (tik kitose vietose) Valstybinės Prūsijos kultūros paveldo bibliotekos Berlyne egzemplioriaus lapais; kad aiškiau matytųsi, kokiose vietose perspausdintas egzempliorius yra defektinis, nuspręsta antrojo lapus įdėti į giesmyną perrašius, o tik priede perspausdinti fotografuotiniu būdu...“ (p. 10; kursyvas mano – J. K.)

Iš karto kyla klausimas, nuo kada defektinis egzempliorius tampa unikum(u)? Logiškai galvojant, kadangi šiuo atveju turime du to paties egzemplioriaus defektinius egzempliorius, vadovaujantis minėtu prof. G. Michelinío principu, dabar reikėtų fotografuotiniu būdu atskirai išleisti Valstybinės Prūsijos kultūros paveldo bibliotekos Berlyne egzempliorių, perrašius jame trūkstamus lapus iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos egzemplioriaus. Tada tikrai turėtume ištisinį tekstą. Deja, tokiais principais parengtų leidinių kol kas neteko matyti. Ir kažin ar jie reikalingi, juoba kad Lietuvoje iki šiol niekas taip nedarė. Be to, jeigu parengėjas taip labai troško išskirti Lietuvoje esančio egzemplioriaus defektuotas vietas, tai iš Berlyno egzemplioriaus paimtas fotokopijas galėjo pažymėti specialiu ženklu (šiandieninės technikos sąlygomis tai, berods, nesunku padaryti), o jų perrašus pateikti dar ir prieduose. Tada būtume turėję ištisinį Žengštoko tekstą, o ne tarp fotografuotinio teksto įterptus perrašytus puslapius, tuo labiau kad Vilniaus egzemplioriuje įterpti perrašyti tekstai ne tik „sugadina“ fotografuotą Žengštoko tekstą, bet ir tam tikra prasme klaidina skaitytoją, nes perrašymuose neišlaikytas ne tik originalaus Žengštoko teksto eilučių ilgis (1), bet ir pridaryta didesnių ar mažesnių klaidų (2).

1. Plg. giesmės Taweſp Schaukiu Jefu Chriſte 1-os strofos Michelinío perrašą, išspausdintą p. 230 (a), su originalu, kurio fotokopija išspausdinta I priede p. 528 (b):

a) Taweſp Schaukiu Jefu Chriſte / Jſchklaufik mana ſchaukſma / Dŭkem lolka ſcheme czeſe / neuſzleiſk man ſilwarta / Ape tikra Wiera kalbu / Tà nore k tu man dŭti / taw giwenti / Artmui but geru / tawa ſzodi laikiti.

b) Taweſp Schaukiu Jefu Chriſte / Jſchklaufik mana ſchaukſma / Dŭkem lolka ſcheme czeſe / neuſ= leiſk man ſilwarta / Ape tikra Wiera kalbu / Ta no= rek tu man dŭti / taw giwenti / Artmui but geru / tawa ſzodi laikiti.

2. PERRAŠYMO KLAIDOS ORIGINALAS

p. 230 Dŭkem p. 528 Dŭkem

p. 230 Tà p. 528 Ta

p. 232 atmin's /...Linkſmin's p. 529 atmines /... Linkſmines

p. 234 Togidelei p. 530 Togdelei

120 |

RECENZIJOS

p. 234 PŪliu p. 236 Per p. 408 DŪk p. 408 dŪme p. 408 dŪk p. 410 thŪ p. 410 dŪft (3x) p. 410 DŪft p. 410 fchaukenczŪfus

p. 530 Pūliu p. 531 per p. 532 Dūk p. 532 dūme p. 533 dūk p. 534 thū p. 534 dūft p. 534 Dūft p. 534 fchaukenczūfus

Ta pačia proga čia tiesiog būtina pridurti, kad, vadovaudamasis tokiu principu ir kilodamas iš įprastos vietos į priedus Zengštoko giesmyno fotokopijas, dvi iš jų parengėjas, atrodo, „pametė“ ir dėl to recenzuojamas leidinys tam tikra prasme irgi yra defektinis. Mat, pradedant giesme Pagimde mumus fchen diena ir baigiant giesme Schwenta Dwaſſe muſump, „Registro“ fotokopijos pirmame priede nėra (plg. p. 544–545), o perraše (p. 523) šio tarpo giesmių sąrašas išspausdintas. Vadinasi, Berlyno egzemplioriuje tas lapas yra, nes, jeigu jo nebūtų ir šiame egzemplioriuje, tai tikriausiai šios „Registro“ dalies neturėtume ir prie Zengštoko giesmyno pateiktame perraše.

Aptardamas pateikiamų šaltinių perrašytų tekstų rašybą, knygos parengėjas teigia, kad čia „laikantis ankstesnėse Michelinio publikacijose priimtų principų: vartojamas išplėstas dabartinis šriftas, o ne gotikinės raidės (todėl, pvz., f keičiama s) ir balsių raidės su „šakele“ pateikiamos kiek kitokia forma; originalo V/v prieš priebalsį perrašomos U/u, o antroji (retsykiais ir tolesnė) didžioji raidė ilgesniame žodyje keičiama į mažąją (pvz., ATeik į Ateik)“ (p. 11). Šitoks paaiškinimas ir prie jo pateikti pavyzdžiai, mano manymu, nepakankami. Pirmiausia nieko neparašyta, kuo gi dabartinis šriftas yra išplėstas. Ar to išplėtimo esmę sudaro tik jame vartojamas digrafas ß, ar ir dar kas nors? Be to, šio digrafo vartosena ir reikšmė M. Mažvydo ir J. Bretkūno giesmynuose, berods, nėra visai adekvati, todėl pradedančiam pažinti su mūsų senaisiais raštais skaitytojui šį faktą, rodos, taip pat ne pro šalį būtų priminti. Jeigu „išplėsto dabartinio šrifto“ esmę sudaro tik ß, tada vėlgi skaitytojui būtų įdomu sužinoti, kodėl jam suteikiama išskirtinė vertė, nes iš tikrųjų jį sudaro ta pati „ilgoji“ ſ ir ʒ. Taip pat reikėtų „Įvade“ konkretizuoti ir pateikti bent vieną pavyzdį, iš kurio būtų aišku ir skaitytojui nereikėtų perrašų tekste ieškoti, kaip perteikiamos originalo balsių raidės su „šakele“. Taigi iš to, kas pasakyta, atrodo, nekyla abejonių, kad ankstesnėse publikacijose G. Michelinio priimti principai, kuriais jis vadovavosi ir rengdamas šį leidinį, nėra iki galo aiškūs ir jų aptarimas prašyte prašosi konkretizavimo, nes moksliniuose leidiniuose (kaip savo parengtas knygas beveik visada įvardija prof. G. Michelinis) parengėjo pasirinkti principai skaitytojui neturėtų kelti jokių abejonių ir papildomų klausimų.

Taip pat šiek tiek dviprasmiškas yra ir tvirtinimas, kad recenzuojamas leidinys „turėtų padėti ne vien tiksliau apibūdinti Zengštoko giesmyno ryšius su Mažvydo ir Bretkūno giesmynais, bet ir geriau išryškinti Zengštoko knygos svarbą lietuvių giesmynų istorijoje, pagrindžiant tai konkrečiais duomenimis (pavyzdžiui, faktu, kad per 30 naujų šio leidinio tekstų – tarp kurių yra tokie vertingi originalūs ar pusiau originalūs kūriniai kaip Christe geribes diena praeia, Chwola taw buk saldus Diewe, Tep Diews swieta pamilela – perimta į 1666 m. Kleino giesmyną). Be abejo, neigiamas J. Lebedžio vertinimas [...], su kuriuo iš esmės sutinka ir

RECENZIJOS

| 121

Z. Zinkevičius [...], yra pernelyg vienpusiškas“ (p. 11). Iš G. Michelinio teiginio galima pasidaryti išvadą, kad Mažosios Lietuvos giesmynų autoriai gana savarankiškai atrinkinėjo savo rengiamiesiems giesmynams tekstus ir dėjo juos savo nuožiūra. Iš tikrųjų taip nebuvo, nes giesmynų rengėjai nebuvo laisvi ir tradicija privalėjo palaikyti. Todėl dalis tuo metu populiarių konsistorijos aprobuotų giesmių ir keliavo iš giesmyno į giesmyną. Vadinasi, kad Danielius Kleinas perėmė 30 naujų Žengštoko giesmių, nereikėtų laikyti Žengštoko giesmyno kuo nors išsiskiriančiu iš kitų, juoba kad, Jurgio Lebedžio duomenimis, Kleinas į savo 1666 m. giesmyną iš Mažvydo, Bretkūno ir Žengštoko giesmynų paėmė daugiau kaip pusę giesmių (Lebedys 1977: 115). Kadangi Kleinas, rengdamas Naujas Giesmiu Knigas, naudojosi visais trimis ankstesniais giesmynais, savaime suprantama, kad iš Žengštoko giesmyno jis ėmė tik šiame giesmyne pirmą kartą spausdintus tekstus. Taigi faktas, kad Kleinas naudojosi Žengštoko giesmynu, nėra koks nors specifinis šio giesmyno bruožas, nes, kaip taikliai dar 1944 m. yra pastebėjęs V. Biržiška, „kiekvienas naujai paruoštas giesmynas nebuvo koks naujas originalus darbas, bet senesnio papildymas ar pataisa“ (Biržiška 1998: 462).

Antra vertus, norint paneigti arba bent priversti skaitytoją suabejoti Jurgio Lebedžio ir Zigmo Zinkevičiaus pateiktu Žengštoko giesmyno įvertinimu, atrodo, neužtenka pasakyti, kad jis „yra pernelyg vienpusiškas“, bet reikėtų pateikti bent vieną kitą pavyzdį. O kai tų pavyzdžių nėra, susidaro įspūdis, kad šitaip sakoma tik siekiant sureikšminti savo darbą. Kad tai neatrodytų tušti žodžiai ir nesusidarytų įspūdis, jog čia kartais be reikalo priekabiaujama, belieka dar kartą prisiminti Jurgio Lebedžio vertinimą, kad šis „giesmynas nėra reikšmingas nei literatūrinės kalbos, nei eilėdaros atžvilgiu“ (Lebedys 1977: 110–111). Taigi tiek Lebedys, tiek ir Zinkevičius, vertindami Žengštoko giesmyną ir sakydami, kad didesnės reikšmės rašomosios kalbos raidai jis neturėjo, nieko neperdeda, nes jo reikšmės lietuvių rašomosios kalbos istorijoje iš tikrųjų negalima lyginti nei su L. Rėzos Psalteru Dovydo, nei su D. Kleino giesmynu. Be to, Lebedys dar prideda, kad ne tik rašomosios kalbos, bet ir eilėdaros atžvilgiu (kursyvas mano – J. K.) jis nėra reikšmingas. Šio Lebedžio teiginio nepaneigia ir geriausio lietuvių eilėdaros tyrinėtojo Juozo Girdzijausko darbai, kuris, kalbėdamas apie Mažvydo tekstų eilėdaros redagavimus, sako, kad Bretkūno „pastangos šiuo atveju yra žymiai nuoseklesnės negu Žengštoko“ (Girdzijauskas 1966: 69). Be to, prisiminus Jurgio Lebedžio kruopštumą, vargu ar jam, vertinant Lozoriaus Žengštoko giesmyną, įtakos galėjo turėti 1793 m. vokiečių kalba išėjusi G. Ostermejerio Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija, kaip linkęs įtarti G. Michelinis (žr. p. 13, išn. 49).

Iki šiol daugiausia dėmesio čia buvo skirta „Įvado“ teiginiams, keliantiems didesnių ar mažesnių abejonių ir, atrodo, reikalaujantiems kurių ne kurių tikslinimų. Tačiau nereikia manyti, kad G. Michelinis čia nepateikia jokių naujų faktų. Pirmiausia, turėdamas po ranka pirminius lietuviškų protestantiškų giesmių kitakalbius šaltinius, jis gerokai pakoreguoja Dainoros Pociūtės sudarytą „XVI–XVII a. prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąrašą“ (žr. Pociūtė 1995: 147–175), nes šio sąrašo sudarytoja, rengdama spaudai monografiją XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, tokių galimybių neturėjo.

Taip pat dabar recenzuojamas leidinys nuo ankstesnių Guido Michelinio parengtų ir „Baltų lankų“ leidykloje išleistų leidinių skiriasi dar ir tuo, kad jame fotokopijų kokybė nepalyginamai geresnė negu, sakysim, Simono Vaišnoro Žemčiūgos Theologischkos ir J. Bretkūno Giesmų Ducharnų kopijų, nors diakritikai ir šiame leidime turėtų būti aiškesni. Šiaip ar taip šiuo leidiniu jau būtų galima pasinaudoti, jeigu, kaip buvo sakyta, jį galima būtų įsigyti.

122 |

RECENZIJOS

Po Zengštoko giesmių lietuviškų šaltinių perrašų, išnašose pateikiamuose komentaruose neretai aptariami lietuviškuose giesmynuose anksčiau spausdintų tekstų vertimo bei redagavimo dalykai. Tačiau atidžiau paskaičius ir panagrinėjus šiuos komentarus vėlgi kyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis jie buvo rašomi. Reikalas tas, kad vienur parengėjas šiuose komentaruose gana smulkiai fiksuoja visus pakeitimus (plg. p. 37, išn. 1; p. 47, išn. 1 ir kt.), kitur apie juos net neužsimenama, nors tų pakeitimų, kai jie nutylimi, yra kartais netgi daugiau. Tuo nesunkiai galima įsitikinti palyginus Zengštoko iš Mažvydo giesmyno (a) ir iš Bretkūno 1586 metų leidinio (b) perspausdintų tekstų pridėtus komentarus:

a) pavyzdžiui, prie Mažvydo tekstų Awinels Pona Diewa ir Pone Diewe aukſczaujelis pateikti tokie komentarai: „Tekstas ir melodija pateikiami pagal Gesmes Chriks czoniskas (p. 260–263). Zengštokas pakeitė Wede į Weda (1-oji strofa)“ (p. 159, išn. 1) ir „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriks czoniskas (p. 409–412). Galima jį laikyti p. 42b–43b pateikiamos Lutherio giesmės Dis sind die heilgen zehen Gebot laisvu vertimu (plg. Michelinio leidinį Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, p. 471). Zengštokas pakeitė Newoksi į Newoki (p. 205, išn. 1)“.

O prie tekstų „Skambek linkſmai balſe mana ir O Jeſau Chriſte ſwieta atpirktajau išnašose pateikti tokie komentarai: „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriks czoniskas“ (p. 368–372) (p. 277, išn. 2) ir „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriks czoniskas (p. 425–429). Gal tai originalus kūrinys“ (p. 473, išn. 1). Palyginus prie Mažvydo perrašytų tekstų pateiktus komentarus, logiška išvada būtų, kad paskutinius abu Mažvydo tekstus Zengštokas perspausdino be jokių pakeitimų. Deja, taip nėra.

Abu pastaruosius Mažvydo tekstus Zengštokas šiek tiek redagavo. Mažvydo giesmės tekste Skambek linkſmai balſe mana Mažvydo gime Mž 370₂ Zengštokas pakeitė į gimęs; redu Mž 370₆ – į budu (p. 278); kuna dūno Mž 371₁ – į dūno kuna; ſchwentam Duchui Mž 372₇ – į Schwentai Dwaſſei (p. 280).

Dar daugiau pakeitimų giesmės O Jeſau Chriſte ſwieta atpirktajau tekste. Čia mumus Mž 426₄ pakeista į mus (p. 472); nieſai ir ſaiſdas Mž 427₂–₃ – į ſchaſchai ir ſaides (p. 474); Gimditojius ir waikus Mž 427₇–₈ – į Gimditoius wakus (p. 474); Jog Mž 427₁₁ – į Jeng (p. 474); Jr ing die wa Mž 429₃ – į Jng Diewa (tikėti) (p. 476).

(b) Panašiai yra ir iš Bretkūno Giesmių Duchau nu bei Kancionalo paimtų giesmių komentaruose. Pavyzdžiui, prie giesmių Pūliu Adama pageda ir Eiket maneſp bila Chriſtus perrašų pridėti tokie komentarai: „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 41). Zengštokas pakeitė amſna smerczia į amſinu smercziu (3-ioji strofa) ir pridėjo gale Amen“ (p. 235, išn. 1). „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 66). Zengštokas pakeitė tur ir ghis į ghissai tur (9-oji strofa)“ (p. 309, išn. 1). O prie giesmių Mes meldžiam waikai tawi ir O Diewe Malonus būki perrašų G. Michelinis pateikia tokius komentarus: „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 64)“ (p. 405, išn. 1) ir „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 59)“ (p. 461, išn. 1). Taigi ir čia išeitų, kad Zengštokas į savąjį giesmyną šiuos Bretkūno tekstus perkėlė nieko juose nekeisdamas. Tačiau giesmėje Mes meldžiam waikai tawi Zengštokas Bretkūno eilutę Perſegnok burna sawa pakeitė į Perſegnok nasrais ſawa, o eilutę Aprodik meile tawa / Jr wissa gelbėki – į parodik meile tawa / Jr wilſſam... (p. 404). Giesmėje O Diewe Malonus būki recenzuojamo giesmyno sudarytojas Zengštokas Bretkūno teksto eilutes Nūg mana wiſſa piktibe, Tawesp keli tajſiti, Tada iſch offieru pakeitė į Nūg mana wiſſu piktibiu (p. 460), Tawesp tajſiti (p. 462), Kada iſch affieru (p. 462).

RECENZIJOS

123

Šie pavyzdžiai, mano galva, pakankamai aiškiai rodo, kad moksliniame leidinyje toks laisvai pasirenkamas komentavimas taip pat nėra geras dalykas. Komentavimo principai kartu su leidinio parengimo principais turėtų būti aiškiau išdėstyti knygos įvadiniame straipsnyje. Dabar gi galima manyti, kad, kai parengėjas turėjo laiko ar noro, tuos tekstų skirtumus nurodė, o kai laiko ar noro nebuvo, pasitenkino tik nuoroda, iš kur perrašytas tekstas paimtas.

Ir dar kartą būsimiems recenzuojamo leidinio skaitytojams, kuriems nusišypsos laimė nežinia kokiais keliais šį leidinį įsigyti, reikia įspėti, kad ir šiame G. Michelinio leidinyje pateiktuose perrašytuose Mažvydo ir Bretkūno tekstuose (kitakalbių tekstų perrašymai netikrinti) yra likę didesnių ar mažesnių netikslumų, todėl pasikliauti vien čia pateikiamais perrašymais neverta, bet kiekvieną kartą derėtų pasižiūrėti ir į originalą. Kad būtų lengviau ir patogiau orientuotis, čia pateikiami M. Mažvydo (1) ir J. Bretkūno (2) tekstų perrašymuose pastebėti netikslumai.

1 PERRAŠYTO M. MAŽVYDO TEKSTO NETIKSLUMAI

Recenzuojamo leidinio puslapis

G. Michelinio perrašymas

Originalo (Mž) puslapiai

Originalo (Mž) tekstas

41

Jsraela:/

541_11–12

Jſraela:

41

su tewais musu:

542_12–13

ſu tewais mufu

107

Potam drebeya

443₁₉–444₂

Potam drebeija (ya βe = yra kustodas)

107

Tokś smerti priſme

444_5–6

Tokę ſmertu priame

107

kurí priemei

445₁

kurę priemei

119

neatremki

448₁₇

neattremki

123

Ir kop

453_7–8

ir kop

139

grabop

276_11–12

grabob

167

karaliauti

246₄

Karaliauti

207

Ne prieteli sawa

411₄

Ne priteli ſawa

215

d ngui

587₄

dąngui

277

czista

369₈

cӡiſtas

281

O karaliau

419₁

O Karaliau

285

Garbinkem

422₁

Garbinkiem

359

mirſim Rodi

417_11–12

mirſim / Rodi

475

Del

426₉

Diel

124

RECENZIJOS

2. PERRAŠYTO J. BRETKŪNO TEKSTO NETIKSLUMAI

Recenzuojamo leidinio puslapis | G. Michelinio perrašymas | J. Bretkūno 2001 m. leidimas. Knygos dalis ir giesmės numeris | Knygos puslapis | Originalo tekstas 35 | taip Die was esti | GD 1 | 21 | taip Die was est 35 | Nūg | GD 1 | 21 | Nug 59 | est | GD 4 | 25 | esti 59 | Die ws dawe | GD 4 | 25 | Die ws dawe 61 | Walnai pleſdams | GD 4 | 26 | Walnai taw pleſdams 61 | geſme | GD 4 | 26 | gieſme 65 | Taip esti | GD 48 | 100 | Taip est 65 | Marias Mergaites | GD 48 | 101 | Marias mergaites 69 | palinksmink | GD 50 | 103 | Palinksmink 73 | Be angina... paſeidima | GD 51 | 104 | Be Angina... / paſeidima 73 | est ghis li./ | GD 51 | 105 | est ghis li. 81 | O Schwenta | GD 5 | 27 | O ſchwenta 113 | kaip Rasbainiks | GD 63 | 121 | Kaip Raſbainiks 113 | iſchpleſchita buwa | GD 63 | 121 | iſchpleſchita 131 | swents | GD 10 | 32 | ſchwents 139 | smertis ſiwats meile / | GD 11 | 33 | ſmertis /ſiwats meile/ 205 | mumus stoieise | GD 16 | 39 | mums ſtoieſe 209 | mums nūg | GD 17 | 39 | mumus nūg 209 | man sirdis | GD 17 | 39 | man ſchirdis 209 | Neußmuschk | GD 17 | 40 | Neußumuſchk 229 | O ghreschnasis | GD 67 | 128 | O grieſchnaſis 239 | Tas wien | GD 42 | 90 | Tas wiens 265 | dūk mumus | Paraphrasis | 162 | dūk mums 317 | Prie saw | GD 73 | 139 | Prieg ſaw 417 | Atleisk mumus | GD 37 | 74 | Atleiſk mums 435 | biauriais | GD 24 | 50 | biaurais 447 | Tiews | GD 38 | 80 | Die ws 447 | est | GD 38 | 80 | esti 449 | walia | GD 38 | 81 | wale 457 | nag aus | GD 28 | 55 | negaus 457 | Nū nu | GD 28 | 55 | Nūg nu 459 | būk taw Dangaus | GD 29 | 56 | būk taw dangaus 465 | liudij | GD 60 | 115 | ludij 499 | Kaip | Kollectos | 227 | kaip 505 | b rna d ti | Kollectos | 233 | būrna dūti 513 | atsiusk | Kollectos | 241 | atſiunſk

RECENZIJOS

125

Prie pastarųjų perrašymo netikslumų dar atskirai verta nurodyti visiškai nepagrįstą Bretkūno 37 giesmės tekste veiksmažodžio attolitumbei atstatymą į attoli[n]tumbei (p. 419), nes lietuvių kalbose tarmėse (taip pat ir Mažojoje Lietuvoje) buvo vartojamas šio veiksmažodžio variantas (at)tolyti. Taip pat nesuprantama, kodėl Bretkūno giesmyno 30 giesmės tekste esančiam gerąfſis paties Bretkūno pateiktame klaidų atitaisyme Kleiaghimus taipo pataikik taisytam į gerąfſis recenzuojamo leidinio parengėjas padarė išimtį ir perrašė paliko gerąfſis (p. 461), nors kitų giesmių perrašymuose į Bretkūno taisymus Michelinis atsižvelgė. Atskiro paaiškinimo ar komentaro prašosi ir 17 Kancionalo giesmės gale esančios eilutės Garba taw Diewe perrašytame tekste (p. 495) praleidimas, juoba kad eilutė yra ir Zengštoko giesmės pabaigoje (p. 494). Be to, recenzuojamo leidinio 83 puslapyje esančioje 1-oje išnašoje netiksliai nurodyta giesmės Diekavokim nu mes wissi Mažvydo giesmyno puslapiai: vietoj 215–217 turėtų būti 218–219.

Tai tokie būtų šio leidinio netikslumai bei abejonių keliantys teiginiai. Tačiau šiomis pastabomis, jokiais būdais, nenorėta tikrai reikalingo leidinio sumenkinti. Jomis tik norėta atkreipti dėmesį, kad senųjų raštų rengimas spaudai yra labai sunkus ir daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Todėl kiekvienas jų rengėjas nusipelno pagarbos, jeigu stengiasi netikslumų nekartoti, o rėmėjams ir leidėjams ateityje derėtų būti apdairesniems, kad panašių nesusipratimų, kai vos tik išleistas leidinys tampa bibliografine retenybe, perleidžiant senuosius raštus nepasikartotų.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

BIRŽIŠKA, V. 1998: Lietuviškos bibliografijos istorija. Kn.: Knygotyros darbai, Vilnius: Pradai, 456–523

BRETKŪNAS, J. 2001: Giesmes Duchaūnas ir kitos 1589 metų liturginės knygos. Parengė habil. dr. Guido Michelini. Vilnius: Baltos lankos.

GIRDZIJAUSKAS, J. 1966: Lietuvių eiledara. Silabinės-toninės sistemos susiformavimas, Vilnius: Vaga.

LEBEDYS, J. 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas.

MAŽVYDAS, M. 1993: Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos.

POCIŪTĖ, D. 1995: XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Vilnius: Pradai.

STRUNGYTĖ, I. 2004: Mažvydo katekizmo giesmių redakcijos XVI–XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose. Acta Linguistica Lithuanica 51, 69–80.

ZINKEVIČIUS, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas.

Juozas Karaciejus Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva