Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung

JÜRGEN UDOLPH Vardų tyrimų centras – Leipcigas Getingeno mokslų akademija Mokslinių tyrimų sritys: istorinė kalbotyra, vandenvardžiai, vietovardžiai, pavardės. INDOEUROPIEČIŲ GENČIŲ TĖVYNĖ IR PLITIMAS VARDŲ TYRIMŲ ŠVIESOJE Indoeuropiečių genčių tėvynė ir plitimas vardyno tyrimo šviesoje ANOTACIJA Norint apibūdinti indoeuropiečių tėvynę ir plitimą, pirmiausia būtina nustatyti atskirų indoeuropiečių genčių pradines gyvenamąsias teritorijas. Remiantis vandenvardžiais ir vietovardžiais, taip pat derlingais, gausų derlių duodančiais dirvožemiais, kurie sudaro sąlygas nepertraukiamam apgyvendinimui, galima lokalizuoti slavus šiauriniame Karpatų šlaite, germanus – į šiaurę nuo Harco, o keltus – vakariniame Alpių pakraštyje. Vandenvardžiai, priskiriami senosios Europos hidronimijai, taip pat rodo, kad iš beveik visų gyvenamųjų teritorijų galima atsekti senus ryšius su Baltijos kraštu ir baltų kalbomis. Taigi Baltijos kraštas yra indoeuropietiškų vardų centras, ir nėra pagrindo jo nelaikyti indoeuropiečių ekspansijos išeities sritimi bei tėvyne. Tėvynė už senosios Europos hidronimijos arealo ribų – ar tai būtų Pietų Rusija, Mažoji Azija, ar Kaukazas – atmestina. RAKTAŽODŽIAI: indoeuropiečiai, vandenvardžiai, slavai, germanai, keltai, baltai, senosios Europos hidronimija, protėvynė. ANOTACIJA Norint apibūdinti indoeuropiečių tautų tėvynę ir plitimą, pirmiausia ir svarbiausia būtina nustatyti pirmines konkrečių indoeuropiečių genčių gyvenamąsias teritorijas. Remiantis upių ir vietovardžiais, taip pat dėl gerų ir Stripsniai / Articles 173 JÜRGEN UDOLPH derlingų dirvožemių, sudariusių sąlygas nuolatiniam apgyvendinimui, galima lokalizuoti slavų gyvenvietes šiauriniame Karpatų kalnų šlaite, germanų – į šiaurę nuo Harco, o keltų – vakariniame Alpių pakraštyje. Be to, upių vardai, priskirtini senajai europinei hidronimijai, rodo, kad galima patvirtinti senus ryšius su Baltijos šalimis ir baltų kalbomis. Taigi Baltijos šalys yra indoeuropietiškų vardų centras, ir nedaug kas prieštarauja minčiai, kad ši teritorija buvo indoeuropiečių plitimo išeities sritis ir tėvynė. Tėvynės už senosios europinės hidronimijos ribų – Pietų Rusijoje, Mažojoje Azijoje ar Kaukazo kalnuose – galimybę galima atmesti. RAKTAŽODŽIAI: indoeuropiečiai, hidronimai, slavai, germanai, keltai, baltai, senoji europinė hidronimija, pirminės tėvynės. ĮVADAS Klausiant apie indoeuropiečių genčių tėvynę ir plitimą, kiekvienu atveju klausiama apie gyvenvietes, apgyvendinimą ir migracijų procesus. Ir gyvenvietės, ir migracija vyksta ant žemės, Žemėje. Pagal visuotinai priimtiną apibrėžimą gyvenvietė yra vieta, kurioje žmonės, paprastai pastatuose ar į pastatus panašiuose statiniuose, gyvena kartu, kad galėtų gyventi ir dirbti. Kai žmonės gyvena kartu atitinkamuose statiniuose, būtinybė orientuotis aplinkoje verčia juos ją įvardyti. Įvardijimas atlieka funkcinę paskirtį; esama reikšmingų tyrimų, pavyzdžiui, Horst M. Müller ir Marta Kutas (1997) studija, kurioje prieinama prie išvados, kad tikrinių vardų ištakos senesnės už kalbos ištakas. Šį dalyką iš kitos perspektyvos anksti įžvelgė ir Gottfried Wilhelm Leibniz bei Jacob Grim. Žvelgiant bendriau, J. Grimm teigia: „Nėra gyvesnio liudijimo apie tautas nei kaulai, ginklai ir kapai – tai jų kalbos“ (1848: 5), o kitoje vietoje: „Be tikrinių vardų ankstyviausiais amžiais būtų išsekęs kiekvienas vokiečių kalbos šaltinis; tiesą sakant, patys seniausi mums žinomi šios kalbos liudijimai glūdi būtent juose [...]. Todėl jų kilmės aiškinimas nušviečia mūsų protėvių kalbą, papročius ir istoriją“ (1848: 133); konkrečiai apie vandenvardžius G.W. Leibniz rašo: „Et je dis en passant que les noms de rivieres, étant ordinairement ceux de la plus vieux langage et les anciens habitans, c’est pourquoy ils meritent une recherche particulaire“ (1882: 264). Klausiant apie indoeuropiečių kalbų tėvynę ir atsiskyrimą, mano nuomone, būtina atsižvelgti į geografinius vardus. Ypač svarbūs šie punktai, kurie 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung ypatingą vardų reikšmę ankstyvųjų gyvenviečių ir migracijų klausimams apibrėžia: 1) Vietovardžiai atsiranda tik ilgiau trunkant gyvenvietei. Paprastai pavadinimas nusistovi ne dėl momentinio įvykio ar ypatingo atsitikimo, o dėl pamažu augančio, tyliai besiklostančio ir tik lėtai susiformuojančio susitarimo tarp tarmės kalbėtojų (būtent tos tarmės, kuri vietovardžio atsiradimo metu buvo gyva toje vietoje). Tai turi keletą pasekmių. 2) Trumpalaikis krašto užkariavimas ir okupacija nesukuria vietovardžių užkariautojų ir okupantų kalba. Užkariaujančios ar klajokliškai gyvenančios tautos, tokios kaip hunai ir mongolai, palieka labai retai pasitaikančių pavadinimų, o vandenvardžių – beveik niekada. 3) Tai galioja net romėnų okupacijai ir pietų bei vakarų Vokietijos apgyvendinimui. Iš lotynų kalbos galima paaiškinti kai kuriuos vietovardžius, pavyzdžiui, Köln ir Koblenz (Confluentes), tačiau lotyniškų vandenvardžių beveik neaptinkama. 4) Vandenvardžiai yra ilgaamžiai ir patvarūs. Būtent juose pastebimas reiškinys, itin svarbus klausimui, kokios tautos kadaise gyveno tam tikroje teritorijoje: keičiantis gyventojams, jie paprastai neišnyksta, bet naujakurių kalba pakinta ir pritaikomi prie naujosios kalbos. Jie dažnai išlieka nepaprastai atkakliai; svarbu tai, kad pavadinimus dažniausiai perduoda sėsliai ūkininkaujantys žmonės. 5) Dėl savo ilgaamžiškumo geografiniai pavadinimai dažnai išsaugo apeliatyvus, kurie iš gyvųjų kalbų jau seniai yra išnykę. Nors šis reiškinys žinomas iš visų kalbų istorijos, apeliatyvų paliudijimas varduose turi esminių pranašumų, nes taip galima gerokai tiksliau nustatyti pirminę žodžio paplitimo teritoriją. 6) Reikia manyti, kad vandenvardžiai atsirado ir indoeuropiečių kalbos formavimosi, jos sklaidos bei ekspansijos laikotarpiu. Juos aptikti – vienas iš indoeuropeistikos uždavinių. Kitas gerai žinomas indoeuropeistikos uždavinys – lyginant viena kitą atitinkančius atskirų indoeuropiečių kalbų žodžius, formas ir sintagmas, nustatyti kuo įtikinamesnę indoeuropiečių prokalbės rekonstrukciją, pagrįstą kalbos istorija. Neišvengiamai pradedama nuo atskirų indoeuropiečių kalbų. 1 Tai ne kartą pabrėžė Hans Krahe ir Wolfgang P. Schmid. Straipsniai / Articles 175 JÜRGEN UDOLPH Tačiau šiuo keliu būtina eiti ir tada, kai norima ieškoti numanomų seniausių indoeuropiečių genčių gyvenviečių: pradedant nuo žvilgsnio į atskirų indoeuropiečių kalbų hidronimų sluoksnius, reikia mėginti iš ten rasti kelią į ankstesnius vardyno sluoksnius. Kadangi geografiniai vardai gali būti pasitelkiami ir kaip migracijų įrodymai (Udolph 2008), šis metodas tikrai žada pažangą. Pradėsiu nuo slavų kalbos, paskui apžvelgsiu germanų, baltų ir keltų kalbas. INDOEUROPIEČIŲ ATSKIRŲ KALBŲ PAPLITIMAS VARDŲ ŠVIESOJE 1. SLAVŲ KALBA Pastangos geografinių vardų pagalba sužinoti daugiau apie seniausias slavų gyvenviečių sritis iš esmės vis dar grindžiamos Maxo Vasmerio „atmetimo metodu“. Jam pavyko apibrėžti iš pradžių slavų apgyventą teritoriją, išskiriant visas sritis, kuriose vietovardžiuose aptinkamas ugrų, iranėnų arba baltų substratas (Vasmer 1971: 101–202, 203–249, 251–534); vėliau šį darbą papildė Vladimir N. Toporov, Oleg N. Trubačev (1962) ir O. N. Trubačev (1968). Taip M. Vasmeris, pasitelkęs iki šiol galiojantį atmetimo metodą, galėjo parodyti, kad slavų kalba veikiausiai susiformavo Pripetės pietuose ir į vakarus nuo Dniepro. Lemiamą pažangą, peržengiančią M. Vasmerio metodo ribas, lėmė H. Krahe tyrimai, nors jis slavų vardyno medžiagos beveik nenagrinėjo. Vis dėlto jis suvokė, kokie yra pagrindiniai vandenvardžių darybos principai; šis įžvalgumas taikytinas ne tik prieš atskirų kalbų išsiskyrimą atsiradusiems vardams, kuriems H. Krahe skyrė daugiausia dėmesio, bet ir apskritai visų kalbų vandenvardžiams: „Semasiologijos ir etimologijos požiūriu, pirmykštis ir neabejotinai seniausias vardyno sluoksnis kyla iš vadinamųjų „vandens žodžių“, tai yra pavadinimų „(tekančiam) vandeniui“, „šaltiniui“, „upeliui“, „upei“ (arba „tekėti“), „vagai“ (arba „bėgti“ ir pan.), turinčių nesuskaičiuojamų subtilesnių ir 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung subtilių reikšmės atspalvių, kurių ankstyvasis žmogus, atidžiai stebėdamas gamtą, turėjo apstu [...]“ (1964: 4). H. Krahe taip pat rašo apie klausimą, kaip galima tiksliau nustatyti ankstesnes tautos gyvenamąsias vietas: „Juk ten, kur gausu tam tikros kalbos vietovardžių, turėjo būti kalbama ir pačia ta kalba, ten turėjo gyventi žmonės, kalbėję šia kalba“ (1949–1950: 25) ŽEMĖLAPIS 1. Rusija paskutiniaisiais amžiais prieš Chr. (M. Vasmer2) Pritaikius šias mintis slavų genčių tėvynės ir ekspansijos klausimui, galima padaryti aiškias ir, mano nuomone, 2 Vasmer 1971: 96–97. Straipsniai / Articles 177 JÜRGEN UDOLPH vienareikšmių atsakymų. Toliau pateiktus samprotavimus jau esu paskelbęs keliose vietose3, todėl toliau pateikiu tik didelės apimties rinkinių ir kartografavimo pavyzdžius. Prieš tai dar pastaba apie klausimą, ar archeologiniu požiūriu galima ką nors sužinoti apie slavų tėvynę ir plitimą. Ši problema susijusi su kitu klausimu, būtent, kiek galima kalbėti apie slavų gentis Kristaus gimimo laikotarpiu ir anksčiau. Kaip jas galima atpažinti arba kaip šiuo laikotarpiu apibrėžti „slavus“, „slaviškumą“? Jei teisingai supratau Sebasiano Bratherio (2004) tyrimą, archeologiniu požiūriu nepaprastai sunku, o gal net neįmanoma, remiantis materialiąja kultūra nustatyti tautą ar etninę grupę arba surasti ir aprašyti jų gyvenamąsias vietas bei migracijas. Kalbotyros požiūriu taip pat reikia turėti omenyje, kad iš esmės neįmanoma aprašyti, kur slavų gentys gyveno prieš mūsų erą. Taip yra todėl, kad iki Kristaus gimimo dar nebuvo kalbos, kurią galėtume vadinti „slavų“. „Slavų kalba“, t. y. bendri kalbiniai bruožai kalbinėje bendruomenėje, susiformavusioje iš tikėtina indogermanų (arba indoeuropiečių) tarmių arealo, dar turėjo atsirasti. Tai buvo procesas, kuris neabejotinai truko kelis šimtmečius. Todėl labai skeptiškai vertinu mėginimus archeologiniu požiūriu, pasitelkus genetikos, etnologijos ar istorijos mokslus, nustatyti ką nors apie tautą, kurią galiausiai galima apibrėžti tik kalbos pagrindu. Trumpai tariant, mano požiūriu1 į klausimą apie slavų genčių tėvynę ir plėtrą galima vaisingai gilintis tik atsižvelgiant į kalbinius, kalbotyros ir visų pirma onomastinius argumentus. Kitaip tariant, slavų genčių tėvynės reikia ieškoti ten, kur indogermanų kalbėtojų tarmių areale per šimtmečius trukusį procesą susiformavo tik tam arealui būdingi kalbiniai panašumai. Taip pritariu senajai M. Vasmerio nuomonei, kad „slavų pirmykštės tėvynės nustatymas pirmiausia [...] gali būti grindžiamas išsamiais skolinių ir vietovardžių tyrimais bei kuo visapusiškesniu visų senųjų istorinių ir geografinių šaltinių įvertinimu“ (1971: 71 [1930 m. perspaudas!]). Grįžkime prie H. Krahe’s „vandens žodžių“ iš slavų perspektyvos. Kaip iš buvusios ir dabartinės slavų gyvenamosios teritorijos, kuri apėmė ir tebeapima didelę erdvę, galima išskirti tą sritį, 3 Galiausiai žr. Udolph 2016, 2016a. 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Indogermanų genčių tėvynė ir plitimas vardų tyrimų šviesoje 2 ŽEMĖLAPIS. 37 slavų vandens žodžių paplitimo žemėlapių sinoptinė santrauka (pagal Udolph 1979: 322, žemėlapis 40) kuris galėtų būti slavų ekspansijos, kurios mastas stebino jau Bizantijos istorikus, išeities taškas? Didelis slavų plitimas, kurį stebėjo specialistai ir amžininkai (pagal Bizantijos šaltinį, 577 m. 100 000 slavų turėjo įsiveržti į Trakiją ir Iliriją), juk turėjo kažkur prasidėti. Tai galėjo įvykti tik į šiaurę nuo Karpatų, taigi srityje, kuri antikos šaltiniams nebuvo lengvai pažįstama. Apibendrinamasis keturių dešimčių slavų vandens žodžių paplitimo ir jų vartosenos hidronimuose, vietovardžiuose bei laukų pavadinimuose kartografavimas (2 žemėlapis) aiškiai rodo, kad teritoriją galima gana gerai apibrėžti: kadangi, visuotinai sutariama, teritorija į pietus nuo Karpatų ir Beskidų į šį svarstymą neįtraukiama4, ypatingą reikšmę turi sankaupos Ukrainoje ir Lenkijoje. 4 Apie O.N. Trubačevo tezę, kad galima svarstyti ir Panoniją, žr. Udolph 1988. Straipsniai / Articles 179 JÜRGEN UDOLPH Plačiai paplitusi nuomonė, kad slavų hidronimija pasižymi tam tikru vienodumu. Kadangi slavų vandenvardžių sandara ir daryba plėtojosi pagal tuos pačius kriterijus kaip ir žodynas, tai visiškai suprantama, nes šiose kalbose vyrauja vediniai, t. y. daryba su priesagomis. Vandenvardžiuose plačiai paplitę šie elementai (išsamiau žr. Udolph 1979: 539–599): dariniai su *-(j)-ač-, išplėsti -ov- arba -in- elementais, plg. Vod-ač, Il-ač, Gnil-ov-ač, Il-in-jač; *-(j)ak, taip pat -ъn-ak-, -in-ak- ir kt., pavyzdžiui, Solot-in-ak, Gnil-ak, Bagn-ak, Glin-ak, Vod-n-jak, -at-, dažnai išplėstas -ov-at-, pavyzdžiui, Il-ov-at, Schyl-ov-at, Hlin-ov-at; slavų hidronimijai būdinga -ica, dažnai taip pat išplėsta kaip -av-ica, -ov-ica, -in-ica, -sk-ica; gausu darinių su -(ь)n-ica, plg. Bar-ica, Glin-ica, Kal-ica, Vod-ica, Vir-ica, Topolica, Blat-n-ica, Dubr-ov-n-ica, Lis-n-ica, Izvor-st-ica; gana dažna ir -ik-, iš dalies išplėsta kaip -(ь)n-ik-, -ov-ik-, pavyzdžiui, Brn-ik, Bar-n-ik, Brus-n-ik, Glin-ik, Il-n-ik, Jam-n-ik, Lip-n-ik, Il-ov-ik; dariniai su -in-, -ina-, -ino- dažniausiai yra būdvardinės kilmės, kaip antai Berlin, Schwerin, Genthin; jų pasitaiko ir vandenvardžiuose: Ozer-in, Bolot-in, Vod-in-a, Bar-n-in, Bab-in-a, Dobr-in, Radot-in-a, Slatina, išplėsti -ev- ir -ov- elementais: Bobr-ov-a, Buk-ov-a, Dub-ov-a, Kalin-ov-a, Lip-ov-a, Vugr-in-ov-o; vandenvardžių su -isk- aptinkama beveik vien vakarų slavų kalbose: Wodz-isk-a, Bagn-isk-a, Zdro-isk-o, kitur vyrauja *-iskjo, rytų slavų kalbose pasireiškiantis kaip -išč-, o kitur ir kaip -išt-: Ples-išče, Zleb-išče, Ric-išče, Gnoj-išča, Bar-ište, Lokv-išta; -ev-/-ov- retkarčiais vartojamas ir kaip toponimų darybos priemonė, pavyzdžiui, Duna-ev, Il-ov, Borl-ov, Sopot-ov-i, Bagn-iev-o; labai dažnas *-ьc-, kartais išplėstas -in-, -ov-, -a- ir kitais elementais, plg. Izvor-ec, Strunin-ec, Jezer-ec, Blat-ce, Bar-in-ec, Mor-in-cy, Il-ov-in-ce, Hlin-ov-ec, Strug-ov-ec, Brnj-av-ac; panašiai ir su -ъk-/-ьk-, plg. Potoc-ek, Vir-ok, Dunaj-ek, Ozer-ok, Bagn-ko, Bolot-ki, Vod-n-ev-ka, Il-av-ka, Ozer-ov-ka, Bar-ov-ka, Sigl-in-ka, Zvor-n-ky, Hnoj-en-ki, Klucz-ev-at-ka, Gnil-ič-ko, Kal-n-ic-ki, Reč-ul-ka; dažni ir būdvardiniai dariniai su *-ъn-, -na, -no: Bar-na, Brez-na, Les-na, Sol-na, Sopot-na, Svib-no, Slatin-ny, Rzec-ny, Hnoj-ny, Il-na, Glin-na, Kal-ne, Zdro-no. Ieškant slavų vandenvardžių masyve darinių su šiais elementais, jau galima pastebėti, kad skirtingai paplitę ir iš jų sudaryti dažni bei plačiai žinomi slavų kalbų vandens pavadinimai; vis dėlto susidaro ir centrų, kuriuos reikia interpretuoti. Štai keletas pavyzdžių: Norint iš gausybės slavų vandenvardžių išskirti senesnius tipus, galima, kaip paaiškėjo pastaraisiais metais (Udolph 1997, 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 3 ŽEMĖLAPIS. Vietovardžių, kuriuose yra slavų reka „upė“, paplitimas. Juodi užpildyti apskritimai žymi tiesioginius darinius; balti apskritimai – priesaginius darinius; simbolių dydis skiriasi pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų pavadinimus (pagal Udolph 1979: 257, 26 žemėlapį). 1998), nustatyti kelis kriterijus, būdingus seniems ir senesniems dariniams. 1) Juose yra archajiškų priesagų, kurios šiandien jau nebėra produktyvios. 2) Jie yra senesni, jei sudaryti iš šiandien neproduktyvių apeliatyvų. 3) Jie priklauso skirtingiems darybos sluoksniams, kurių arealai iš dalies persidengia. 4) Jie sudaryti slaviškomis priesagomis iš ikislaviškų, t. y. senosios Europos, hidronimų. Atsižvelgiant į dabartinį slavų kalbų paplitimą ir pirmiau pateiktus slavų vandenvardžių paplitimo žemėlapius (2–4 žemėlapiai), ypač įdomios yra kai kurios Rusijos ir Baltarusijos sritys, Ukraina, Slovakija ir Lenkija. Straipsniai / Articles 181 JÜRGEN UDOLPH KARTE 4. Slavų vietovardžių, kuriuose yra pok „upelis“, paplitimas. Juodais užpildyti apskritimai žymi tiesioginius darinius, balti apskritimai – priesaginius darinius; simbolių dydis diferencijuotas pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų pavadinimus (pagal Udolph 1979: 251, Karte 25). Apie atskirus punktus toliau pateiksiu papildomos medžiagos, įskaitant kartografinius duomenis. 1) Pavadinimuose esama archajiškų priesagų, kurios šiandien jau nėra produktyvios. Pirmiausia paminėtina tipiška hidroniminė priesaga -ava, -awa, sutinkama, pavyzdžiui, pavadinimuose Vir-ava, Vod-ava, Il-ava, Glin-awa, Breg-ava, Lut-awa, Mor-ava, Orl-awa ir kituose. Tai, matyt, tipiška senoji slavų hidronimijos priesaga, turinti akivaizdžių sąsajų su ikikalbine indoeuropietiška vardų daryba (Lupawa, Mora-March-Mähren, Orava, Widawa). Kartais jų patikimai atskirti neįmanoma (apie medžiagos rinkinio detales žr. Udolph 1979: 555–558). Šių pavadinimų kartografavimas (žr. žemėlapį 5) rodo, kad ir šie seni pavadinimai paplitę daugiausia į šiaurę nuo Karpatų esančioje teritorijoje – būtent tame pačiame plote, kuris jau buvo išryškėjęs nagrinėjant pok, reka (žemėlapiai 2 ir 3). 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Indoeuropiečių genčių tėvynė ir plitimas vardų tyrimų šviesoje ŽEMĖLAPIS 5. Slaviškųjų vandenvardžių, sudarytų su priesaga -ava, paplitimas (pagal Udolph 1997: 51, Karte 3). Archajiški slavų žodžiai ir vardai yra vadinamieji -ū kamienai, dažniausiai pasitaikantys kaip -ev- arba -va (ne kaip -ava). Iš kitur išsamiai aptarto rinkinio (Udolph 1997: 35–47) čia paminėsiu tik Buga, Moka, Golva, Mosta, Polka, Branev/Brnev, Maia Padava/ Malapane. Reikia pažymėti, kad šiuos vardus dažnai galima susieti su slavų žodžiais, tačiau dalies – ne, t. y. nepavyksta jų susieti su slavų žodynu. Tai reiškia, kad kai kurie jų tikriausiai yra senesni. Tai patvirtina ir tai, kad baltų vandenvardžių rinkinyje aptinkama darinių su labai panašiomis priesagomis, tokiomis kaip -uv-, -iv- ir -(i)uvē, -(i)uvis; čia trumpai paminėsiu tik Daug-uvā, Lank-uvā, Alg-uvā, Ān-uvā, Gārd-uvā, Lat-uvā, Mīt-uvā, Ring-uvā, Týt-uvā, Vad-uvā, Vārd-uvā, Gil-uvē, Aud-uvīs, Med-uvīs, Dit-uvā. Straisnia / Articles 183 JÜRGEN U DOLPH ŽEMĖLAPIS 6. Slavų vandenvardžių ir vietovardžių paplitimas; ● = vadinamieji (archajiški) -ū kamienai geografiniuose pavadinimuose; ○ = slavų Ponikla, Ponikva, Po-nikiew ir pan. „išnykstanti, požeminė upė“. Pavadinimų paplitimas (baltų pavadinimai liko nuošalyje) rodo (žemėlapis 6), kad vėl susidaro iš vakarų į rytus besidriekianti juosta: nuo Vidurio Lenkijos per Pietų Lenkiją iki teritorijos į rytus nuo Kijevo, o Karpatai į pietus neperžengiami. Į žemėlapį įtraukiau ir pavadinimus, kilusius iš slavų ponik, ponikva „išnykstanti upė, požeminė vandens tėkmė“ (išsamiai aptarta Udolph 1979: 239–245); šie pavadinimai taip pat atspindi -ū-kamieną, tačiau jų kilmė gerokai vėlesnė. Tai liudija ir kartografavimas: archajiški -ū-dariniai (iš dalies etimologiškai skaidrūs) telkiasi centre, o ponik(va) aiškiai aptinkama slavų vėliau pasiektose teritorijose, pavyzdžiui, Slovėnijoje (čia tai karstinio kraštovaizdžio terminas), Vidurio ir Vakarų Lenkijoje bei Baltarusijoje. Vėl paaiškėja, kad teritorija į šiaurę nuo Karpatų yra senas slavų gyvenamas plotas. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung ŽEMĖLAPIS 7 ŽEMĖLAPIS 8 ŽEMĖLAPIS 7. Slavų vietovardžių, kuriuose yra bagno' „pelkė, liūnas“, paplitimas; juodai užpildyti apskritimai = tiesioginiai dariniai; balti apskritimai = sufiksiniai dariniai; simbolių dydis proporcingai skiriasi pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų pavadinimus (pagal Udolph 1979: 334, žemėlapis 42). 2) Slavų vandenvardžiai yra senesni, jeigu jie kildinami iš šiandien nebeproduktyvių bendrinių žodžių. Kitaip tariant, kalba, kuria buvo sukurti atitinkami vandenvardžiai, dar turėjo varduose slypintį žodį. Taigi neabejotinai tai senesni slavų vardai. Iš daugybės žinomų atvejų atrinkau keletą. Įspūdingas yra tokių vardų kaip Bagno, Bahnec, Bagie-nice, Bagienek, taip pat pavardės Baginski, aptinkamos ir Vokietijoje, paplitimas. Šie vardai sietini su ukrainiečių bahno, lenkų bagno „pelkė, raistas, liūnas“ ir kt. Šis žodis pietų slavų kalbose jau seniai nebevartojamas; atrodo, kad jis iš jų išnyko gana anksti (išsamesnę informaciją apie slavų kalbų žodyną ir iš jo sudarytus vardus žr. Udolph 1979: 324–336). Kaip matyti iš 7 žemėlapio, atitinkami vardai aptinkami daugiausia vakarų slavų teritorijoje. Dar labiau stebina sklaida į pietryčius, aiškiai išilgai šiaurinio ir rytinio Karpatų šlaitų (plg. 8 žemėlapį); vėliau, maždaug dabartinės Rumunijos pietuose, žodis išnyksta iš aktyviojo žodyno, o paskutiniai pagal jį sudaryti vardai paliko savo pėdsakus prie Geležinių Vartų. Ši plėtra aiškiai atskleidžia vieną iš vėlesnių pietų slavų kelių į Balkanus. Dar vienas svarbus pastebėjimas, lemiamas sprendžiant slavų genčių senųjų gyvenamųjų vietų klausimą, susijęs su tuo, kad Straipsniai / Articles 185 JÜRGEN UDOLPH šiandien slavų kalbų teritoriją skiria Austrija, Vengrija ir Rumunija: šimtmečius nebėra glaudžių ryšių tarp šiaurėje gyvenančių vakarų ir rytų slavų bei pietuose gyvenančių pietų slavų. Dėl šio abiejų slavų gyvenamųjų teritorijų atskyrimo natūraliai susidarė pietų slavų ypatybės, nežinomos slavų kalboms į šiaurę nuo Karpatų. Kai kuriais atvejais šis žodyno neatitikimas aiškiai matomas, tačiau vardų sankaupa atskleidžia kitokį vaizdą. Esama bendrinių žodžių, tarp jų ir vandens telkinių pavadinimų, būdingų tik pietų slavų kalboms, tačiau – ir tai svarbiausia – aptinkamų ir į šiaurę nuo Karpatų esančiuose varduose. Prieš imdamasis aiškinti šį reiškinį, pateiksiu atitinkamą medžiagą. Ilgai ginčyta slavų žodžių šeimos, kuriai priklauso sen. serbų brna „purvas, žemė“, bulgarų-bažnytinių slavų brъnije „purvas, molis“, sen. bažnytinių slavų brъna „purvas“, slovėnų brn „upės sąnašos“ ir kt., pamatinė forma, įtraukus onomastinę medžiagą, paaiškėja visiškai aiškiai (išsamesnę informaciją žr. Udolph 1979: 499–514; Udolph 1987: 473–479). Dažnai siūloma rekonstruoti *bъrn-, tačiau tam prieštarauja vakarų slavų, o ypač rytų slavų vandenvardžiai, tokie kaip Brynica, Brenica, Branica ir Bronica, Bronica, Brono. Be to, vardyne į šiaurę nuo Karpatų, greta minėtos rekonstrukcijos *bъrn- < *brъn-, galima nustatyti ir balsių kaitos variantą *bъyn- < *brъn- (Brynica, Brynówka, Brynec). Slavų *bъyn- reikalauja rekonstruoti *b(h)rūn- ir be vargo siejasi su germanų *hrūn-, žemaičių vokiečių brūn- ir aukštaičių vokiečių braun. Šis pavyzdys svarbus dviem aspektais. Pirma, akivaizdu, kad tai pietų slavų žodžių grupė, kurios nėra slavų žodyne į šiaurę nuo Karpatų, tačiau ji ten paliko aiškių pėdsakų vardyne. Tai galima paaiškinti dvejopai. Pirma, galima manyti, kad ši žodžių šeima atskirai susiformavo pietų slavų kalbose, o vėliau pietų slavų grupės patraukė į šiaurę ir varduose paliko savo pietų slavų ypatybių pėdsakų. Tai itin sudėtinga prielaida, ypač turint omenyje, kad brn-, bron-, bryn- vardai plačiai paplitę ir į šiaurę nuo Karpatų. Antroji galimybė – laikyti vardų egzistavimą į šiaurę nuo Karpatų įrodymu, kad pagrindinius žodžius žinojo ten gyvenusių slavų žodynas ir kad iš jų buvo sudaryti vardai. Iš to galima daryti tik vieną išvadą: į šiaurę nuo Karpatų paliudyti vardai nėra kilę iš vienos kurios nors slavų kalbos – taip pat ir ne iš pietų slavų kalbos, o 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Indoeuropiečių genčių tėvynė ir plitimas vardų tyrimų šviesoje 9 ŽEMĖLAPIS. Slaviškų vardų, kuriuose yra brn- < *brъn- ir bryn- < bьrъn- (‘pelkė, raistas, dumblas’), paplitimas; simboliai rodo skirtingą raidą dabartinėse slavų kalbose (brn-, brьn-, bron-, bryn-), o jų dydis priklauso nuo hidronimų, vietovardžių ir laukų vardų. Kontūras žymi sritį, kurioje aptinkamas ilgojo balsio variantas brn- (pagal Udolph 1997: 58, 8 žemėlapį). visų slavų kalbų pirmtakui, t. y. pačiai proslavų arba bendrinei slavų kalbai. Tai įtikinamai patvirtina faktas, kad formos *brъn- ir *bьrn- yra senojo balsių kaitos tipo refleksai (daugiau pavyzdžių pateikiama toliau); ir šis balsių kaitos tipas turėjo būti paveldėtas iš senosios slavų kalbos raidos pakopos. Jei dabar dar atsižvelgsime į vardų paplitimą ir pastebėsime, kad abi balsių kaitos atmainos vardyne greta viena kitos aptinkamos tik tam tikroje slavų kalbų erdvėje, gausime dar vieną svarų argumentą, kad čia – apytikriai tariant, pietų Lenkijoje ir Straipsniai / Articles 187 JÜRGEN UDOLPH Vakarų Ukrainoje (Bohemijoje, Moravijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje aptinkama tik viena atmaina) reikia ieškoti slavų tėvynės ir slavų ekspansijos pradžios srities. 3) Archajiškus slavų vandenvardžius galima nustatyti ir sekant balsių kaitos pėdsakais. Balsių kaita pasitaiko beveik visose indoeuropiečių kalbose; čia paminėsiu tik sing – sang – gesungen, bieten – bot – geboten; anglų sing – sang – sung; lietuvių žìas ‘žalias’ – žõle ‘žolė’; graikų lego – logos; slavų tek- ‘tekėti’ – tok ‘srovė’ (taip pat žodyje potok, žr. aukščiau). Tačiau slavų kalboje, priešingai, pavyzdžiui, nei germanų kalbose, balsių kaitos pėdsakų galima aptikti tik nedaug, todėl ir hidronimijoje tikėtina rasti vos keletą reliktų. Vis dėlto jie yra itin vertingi, todėl jų buvimui ir paplitimui reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Apie *brъn- > brъn-, *brъn- > byrn- jau kalbėjau aukščiau. Toliau pateikiami kiti svarbūs atvejai. Proslavų kalbai galima rekonstruoti žodį *jbz-vorъ, apytikriai reiškusį ‘šaltinis, žemuma, upelio slėnis, versmė, verpetas’; jis, be kita ko, išlikęs senosios rusų kalbos izvor ‘šaltinis’, ukrainiečių izvir ‘nedidelis kalnų upelis’, serbų ir kroatų izvor ‘šaltinis, versmė, verpetas’ žodžiuose. Šis žodis turi archajišką sandarą, nes slavų kalbose esama veiksmažodžio vьrěti ‘trykšti’, tačiau nėra savarankiško *vor- (žodžių ir vardų medžiagą žr. Udolph 1979: 163–170, taip pat plg. Schmid 1994: 260f.). Todėl vardų paplitimas (10 žemėlapis) yra ypač svarbus. Darant prielaidą, kad Karpatuose ir Beskiduose aptinkami vardai galėtų būti vėlesnės pietų slavų vardų darybos pakraštiniai dariniai, neatsižvelgiama į balsių kaitą, paveldėtą iš indoeuropiečių prokalbės. Dniestro ir Sano srityse esantys vardai veikiau yra kilę iš tokios kalbos raidos pakopos, kurioje dar buvo žinomas pamatinis apeliatyvas. Tai galėjo būti tik atskirų slavų kalbų pirmtakė, kitaip tariant, bendra arba proslavų kalbinė atmaina. Šis žemėlapis, palygintas su Bagno vardų paplitimu (7 žemėlapis), taip pat rodo, kad vėlesnieji pietų slavai naudojosi ne vien keliu palei Karpatų lanką (plg. 8 žemėlapį), bet ir įvairiais keliais per dabartinę Rumuniją pasiekė pietų Balkanus. Panašiai kaip *brъn-/*byrn- atveju, paplitę vardai, kuriuose aiškiai matyti senosios balsių kaitos pėdsakai. Tai baltarusių krynica ‘nedidelis ežeras; iš žemės ištekantis vandens telkinys, šaltinis’, ukrainiečių krynica ‘šaltinis’, lenkų krynica, krenica ‘šaltinis, šulinys’, tęsiantys pamatinę formą *krъnica (apie atskirus ypatumus žr. Udolph 1994: 367–374). Čia turime vadinamąjį pailgintąjį laipsnį, kuris ukrainiečių (tarmiškai) krynycja, kenýc’a ‘šaltinis’, 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 10 ŽEMĖLAPIS. Vietovardžių, kuriuose yra slaviškasis *jьz-vorb ‘šaltinis, versmė’, paplitimas; apskritimai ir trikampiai simbolizuoja skirtingą raidą slavų kalbose (izvor arba zvor), o simbolių dydis skiriasi pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų vardus (pagal Udolph 1994: 169, 13 žemėlapį). Senojoje lenkų kalboje krnica ‘upė’, slovėnų krnica ‘gili vieta vandenyje, vandens sūkurys, vagos gylis’ turi atitikmenį su trumpuoju balsiu *krūn-. Apžvelgus krnica-vardų paplitimą, apimantį plačią teritoriją, ir palyginus jį su trumpojo balsio apofoninio varianto sklaida (11 žemėlapis), išryškėja sritis, kurioje abu variantai vartojami greta. Taip išryškėjusią teritoriją neabejotinai reikia laikyti sena slavų gyvenamąja sritimi. Stripsnai / Articles 189 JÜRGEN U DOLPH 11 ŽEMĖLAPIS. Vietovardžių, kuriuose yra slaviškos formos *krun > krьn- arba *krūn > kyn (išvestinės formos) ‘šaltinis, versmė, upelis’, paplitimas; juodi užpildyti apskritimai = tiesioginiai dariniai; balti apskritimai = priesaginiai dariniai; simbolių dydis skiriasi pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų vardus. Brūkšniavimas žymi sritį, kurioje pasitaiko tik trumpojo balsio variantas *krŭn-/krьn- (pagal Udolph 194: 169, 13 žemėlapį). Versuche, die Ethnogenese des Slavischen in das Oka-Gebiet (Gołąb 1992), nach Asien (Kustmann 1996) oder auf den Balkan (Trubačev 1983, dagegen Udolph 1988, 1999) zu verlegen, müssen an diesen Verbreitungen scheitern. Es wäre nötig, sich intensiver mit diesen Fakten auseinander zu setzen, zumal sich ähnliche Erscheinungen auch für die Frage nach Germanenheimat und -expansion nachweisen lassen (dazu s. unten). Ganz ähnlich liegt der nächste Fall. Be žinomo rusų bendrinio žodžio grjaz ‘purvas, mėšlas, dumblas’, kurio atitikmenys yra, be kita ko, baltarusių hrjaz ‘išmirkusi kelio vieta, pelkė, purvas’, ukrainiečių hrjaz ‘pelkė, bala, dumblas’ ir slovėnų grẽ̂ ‘liūnas, dumblas’, ir suponuoja praslavų formą *grěz-, slavų kalbose taip pat žinomas balsių kaitos variantas *grǫz-, pavyzdžiui, ukrainiečių hruz ‘pelkė, liūnas, klampynė’, baltarusių hruzá-la, hruzalo ‘purvina vieta, pelkėta vietovė’, lenkų grąz, -grzęzu ‘klampynė’ (išsami diskusija Udolph 1994: 142–152). Reikia atkreipti dėmesį, kad pietų slavų kalbose varianto *grǫz- nėra, taigi jos neturi šio praslavų apofoninio varianto. 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 12 ŽEMĖLAPIS. Vietovardžių, kuriuose yra slavų formos *gręz-/*grǫz- (apofoninės formos) ‘dumblas, klampynė, pelkė’, paplitimas; kvadratai = *gręz-; trikampiai = *grǫz-; simbolių dydis skiriasi pagal vandenvardžius, vietovardžius ir laukų vardus; brūkšniavimas žymi sritį, kurioje pasitaiko tik *grǫz-variantas (pagal Udolph 1997: 59, 9 žemėlapį). Vardų paplitimas visiškai atitinka šį vaizdą (12 žemėlapis): vardai plačiai pasklidę, ypač produktyvūs jie yra rytų slavų kalbose, o pietų slavų kalboms būdingas tik variantas *gręz-. Taigi slavų kalbų tėvynė Balkanuose neabejotinai atmestina (čia kalbama apie praslavų apofoninius variantus, kurių produktyvumas ir poveikis datuotini gerokai anksčiau nei įsiskverbimas į Balkanus). Remiantis šiais faktais, slavų kalbos galėjo susiformuoti tik į šiaurę nuo Karpatų. Tai patvirtina – apibendrinant – ne tik anksčiau aptarta žodžių pora grązъ/hr̥z, bet ir anksčiau aptartos grupės izvor/vorъti, krynica bei ypač brъn-/brъn-, kurią praslavų žodyno atsargoje papildomai įtvirtina patikimas ryšys su germanų spalvos pavadinimu. 4) Atradimas, kad po atskirų kalbų vandenvardžių sluoksniu Europoje (nesvarbu, ar kalbama apie germanų, keltų, slavų, ar baltų kalbas) glūdi ikikalbinis = senosios Europos = indoeuropietiškų vardų tinklas, teikia naujų Stripsni / Articles 191 JÜRGEN UDOLPH Galimybės nustatyti sritį, kurioje susiformavo indoeuropiečių kalba. Slavų teritorijoje tai visų pirma galima atpažinti iš kelių, bet svarbių atvejų: kalbama apie archajiškas slavų priesagas, pridėtas prie priešslaviškų indoeuropietiškų šaknų, vardų ar kamienų. Svarbu ir lemiama tai, kur tokie vardai yra. Didžiausia Lenkijos upė Wisła, vokiškai Weichsel, turi neabejotinai priešslavišką vardą, kad ir kaip jį aiškintume (paskiausiai žr. Udolph 1990: 303–311; Babik 2001: 311–315; Bijak 2013: 34). Mums čia ir dabar rūpimu klausimu itin svarbūs San intakas Wisłok, apie 220 km ilgio, ir apie 165 km ilgio Vyslos intakas Wisłoka. Su ta pačia priesaga sudaryti Sanok – vietovardis, žymintis vietą prie San, į pietvakarius nuo Przemyśl; Sanoka – šiandien jau nebeatpažįstamas vandenvardis, 148 per fluvium Sanoka, prie vietovės Sanok; taip pat su diminutyvine priesaga, pridėta prie -ok-, vadinamas vienas San intakas – Sanoczek (išsamiau žr. Rymut, Majtán 1998: 222; Udolph 1990: 264–270). Taip pat neabejojama, kad San vardas yra priešslaviškas. Tai nekeičia ir skirtingos jo etimologijos interpretacijos (paskiausiai glaustai apibendrinta B. Czopek-Kopciuch 2016: 48, in: Nazwy miejscowe Polski 13, Kraków). Su priesagos variantu -oč čia taip pat priskirtini Liwocz ir Liwoczka – upių vardai netoli Krokuvos; Długosz taip pat mini Beskidų kalnagūbrį, vadindamas jį Lywocz. Visi vardai yra Lenkijos pietuose arba pietryčiuose, būtent toje teritorijoje, kurią jau aptarti slavų žodžiai ir vardai aiškiai išryškino kaip dalį praslavų gyvenamosios teritorijos. Słownik Prasłowiański (1974: 92) teigimu, priesaga -ok- yra praslavų archajizmas. Apeliatyviškai ji pasitaiko, pavyzdžiui, formose swědok, snъbok, vidok, edok, irok, inok ir kt.; jos archajiškumą, be kita ko, rodo ir tai, kad ji jungiama prie archajiškų atematinių kamienų. Reikia aiškiai pabrėžti, kad, priešingai nei anksčiau dažnai manyta, priešslaviškų, senosios Europos vardų buvimas tariamoje senoje arba seniausioje slavų genčių gyvenamojoje teritorijoje neprieštarauja prielaidai, kad ši teritorija buvo būtent ten, bet yra būtina aplinkybė, kylanti iš to, kad atskiros indoeuropiečių kalbos susiformavo ne tuščioje erdvėje, o išsirutuliojo plačiame indoeuropietiškame pagrinde, iš senosios Europos vardų sluoksnio; galima sakyti, jos turėjo taip susiformuoti. Kadangi -ok- yra archajiška priesaga, čia išvardytus vardus galima priskirti senesniam laikotarpiui. Todėl jie yra susiję su 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Indoeuropiečių genčių tėvynė ir plitimas vardų tyrimų šviesoje 13 ŽEMĖLAPIS. Slavų genčių plėtra geografinių vardų šviesoje (projektas) labai tikėtina, kad jį reikėtų laikyti grandimi tarp senosios Europos ir slavų hidronimijos. Apibendrinimas – slavų genčių tėvynė Mano atlikto vandenvardžių tyrimo, skirto slavų genčių seniausiųjų gyvenviečių klausimui, apibendrinimas yra toks: visos ištirtos vietovardžių ir vandenvardžių grupės, vertinamos atsižvelgiant į galimą arealą, atitinka kalbiniu, lingvistiniu ir onomastiniu požiūriu šiam klausimui keliamas prielaidas vienoje konkrečioje srityje – tai prieškarpatių teritorija. Paprastame žemėlapyje apibendrinau slavų vandens žodžių ir vandenvardžių paplitimo tyrimo rezultatus (13 žemėlapis). Ekspansijos branduolys yra į šiaurę nuo Karpatuose pavaizduotos srities, apytikriai tarp Krokuvos ir Bukovinos. Tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad ribos nėra tokios aiškios Straipsniai / Articles 193 JÜRGEN UDOLPH ir tikslios, kaip gali atrodyti žvelgiant į žemėlapį. Tai mėginimas paprastai pavaizduoti kartografavimo tyrimų branduolį. Kiekvieno vietovardžio ar vandenvardžio kartografavimas skiriasi; vargu ar yra dviem žemėlapiams būdingas vienodas centras ar periferija. Vis dėlto manau, kad toks kartografavimas prasmingas. Taip yra todėl, kad egzistuoja dar vienas aspektas, kurio iki šiol, aptardamas archeologiją, genetikos tyrimus, kalbotyrą, onomastiką ir istoriją, nesu paminėjęs: turiu omenyje dirvožemio mokslą. Dirvožemio mokslas, dirvožemio kokybė ir geografinių vardų paplitimas Šio straipsnio pradžioje pabrėžiau, kad pirmiausia siekiu prisidėti kalbiniu ir onomastiniu požiūriu. Tačiau pastaraisiais metais vis aiškiau matyti – ne tik renkant ir aiškinant slaviškus vardus, – kad esama dar vieno aspekto, kuris, regis, nėra susijęs su geografiniais vardais, bet, mano žiniomis, yra itin svarbus ankstyvosioms gyvenvietėms: dirvožemio kokybė. Jau praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose mėginta susieti tam tikrus vietovardžius su skirtinga dirvožemio kokybe. Nuo tada šiai temai skirti leidiniai pasirodydavo vis iš naujo. Čia atsisakysiu išvardyti susijusią literatūrą ir paminėsiu tik Otto Schlüterio darbą (1952–1958). Pastaruoju metu vėl aptikau teiginių, aiškiai rodančių, kad ryšys tarp dirvožemio kokybės ir tam tikrų slaviškų vietovardžių tipų laikytinas nustatytu. Į tai išsamiai atkreipiau dėmesį recenzijoje (Udolph 2015) ir čia cituoju kelis Walterio Wenzelio sakinius: „Aukštutinėje Lužicoje nustatėme, kad šie keturi [vietovardžių] tipai aptinkami tik centriniuose lioso plotuose, kurių dirvožemis derlingiausias ir kur atvykėliai pirmiausia įsikūrė [...]. Gyvenviečių kūrimosi eiga labai priklauso [taip pat ir] nuo dirvožemio kokybės, kuri Žemutinėje Lužicoje net ir nedideliais atstumais gali gerokai skirtis.“ O kitur pasakyta dar aiškiau: tai „patvirtina konkretūs dirvožemio vertės rodikliai, pateikti Saksonijos istorijos ir regioninės geografijos atlase [...]. Palyginus šio vardo paplitimą [...] su W. Stams dirvožemio žemėlapiu [(1998)], priežastinis ryšys tarp dirvožemio kokybės ir vardų tipo akivaizdus“ (Wenzel 2014). Turiu minėtą žemėlapį ir įspūdinga matyti, kaip derlingo dirvožemio lygumų ruožas nuo Kamenco per Bautzeną iki Görlitzo sutampa su senųjų slaviškų vietovardžių kartografavimo rezultatais. Čia svarbų vaidmenį vaidina 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 14 ŽEMĖLAPIS. Lioso paplitimas Rytų Lenkijoje ir Ukrainoje. Mi. = Minskas, Ki. = Kijevas, tamsiai pilka spalva = liosas, storesnis nei 5 m (pagal Haase ir kt. 2007). taip pat ir tai, ar atitinkamus dirvožemius lengva, ar sunku įdirbti. Atsitiktinumai čia atmetami. Pabandykime šias anaiptol ne naujas žinias pritaikyti Lenkijos ir Ukrainos dirvožemiams. Čia ypač naudingas 2007 m. išleistas „Lioso atlasas“ (Haase et al. 2007), kurio ištrauką pateikiu. Visai nesunku prieškarpatių teritorijoje lioso paplitimą sugretinti su šiame straipsnyje surinktais senaisiais slavų vandenvardžiais. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tai, kad lioso dirvožemius ne visada lengva įdirbti. Atsargiai mėgindamas į šį klausimą įtraukti senųjų kraštovaizdžių tyrimų įžvalgas, radau keletą studijų; norėčiau pacituoti tik kelias trumpas ištraukas. Kadangi nesu dirvožemio tyrimų specialistas, čia derėtų elgtis labai atsargiai. Vis dėlto toliau pateikiamos pastabos iš esmės patvirtina mano mintis. Štai ką rašo Fritzas Schefferis (1978: 16–17): „Nuo neolito laikotarpio Vidurio Europoje smarkiai sumažėjo plotai, kurie anuomet buvo tinkami gyvenvietėms Straipsniai / Articles 195 JÜRGEN UDOLPH pageidaujamos Scherzde vietovės [..] įvyko [..]. Iki šių dienų sunkūs lioso sričių, jaunų pagrindinių morenų kraštovaizdžių, polderių ir vidurio kalnų regiono dirvožemiai buvo laikomi palankesniais žemės ūkio gamybai nei lengvos dirvožemio rūšys, nes juose sukaupta daugiau augalų maistinių medžiagų [..]“. O vos keliais puslapiais toliau Brunk Meyer (198: 119) teigia, kad sunkūs, kalio turtingi dirvožemiai, nepaisant sudėtingo įdirbimo, viduramžių žemių įsisavinimo laikotarpiais buvo pasirenkami pirmenybę teikiant jiems. Vis dėlto norėčiau čia išsakyti dar vieną su tuo susijusią mintį, kurią perėmiau iš diskusijos su Kirstin Casemir (Getingenas / Miunsteris) apie lioso dirvožemius ir vietovardžių amžių. Atidžiau išnagrinėjus vietovardžių paplitimą (pavyzdžiui, rytinėje Žemutinėje Saksonijoje; šiuo atžvilgiu iš vardų tyrimų perspektyvos ypač svarbi Casemir 2003), galima padaryti išvadą, kad seniausi germanų vietovardžiai, t. y. priesaginiai dariniai, „buvo ne lioso įdubų branduolinėse srityse, neabejotinai seniausiose gyvenvietėse, [..] o jų pakraščiuose“ (Casemir 2003: 40 pagal Müller 1952: 144). Panašios nuomonės laikėsi Gerhard Obeck (cituojamas pagal Casemir 1997: 49, išn. 12): jo teigimu, tai, kad senesnės gyvenvietės kūrėsi prastesnės kokybės dirvožemiuose, buvo susiję su naujakurių „techninėmis“ dirvos įdirbimo galimybėmis. Derlingus, bet kartu sunkius dirvožemius, kokie aptinkami daugumoje -būtel vietovių, galima įdirbti tik naudojant patobulintus įrankius. Dėl šios priežasties geresni dirvožemiai iš pradžių beveik nebuvo naudojami ir apgyvendinti tik vėliau. Tai pritaikius lioso paplitimui vakarinėje Ukrainoje ir pietryčių Lenkijoje, ypač krinta į akis, kad senųjų slavų vardų centras yra srityje, kur liosas pamažu „išretėja“ (14 pav.), t. y. maždaug teritorijoje į vakarus nuo Kijevo, tarp Krokuvos vakaruose ir Vinicos bei Moldovos rytuose. Trumpai tariant, gerų dirvožemių paplitimas sutampa su archajiškų slavų vardų paplitimu. Jei tai teisinga, Karpatų priekalnėse galime numanyti buvus slavų gyvenviečių branduolį – tiksliau, branduolinį kraštovaizdį. Iki slavų laikų egzistavusių, bet indoeuropietiškų vardų ir vandenvardžių, kurių struktūra rodo, kad jie atsirado iš indoeuropietiško pagrindo, tačiau vėliau įgijo ir slavų ypatybių, 1 egzistavimą dabar – kaip jau minėta – galima suprasti tik taip: per tūkstantmečius trukusį procesą iš indoeuropietiškos tarmių srities čia susiformavo ta kalbų grupė, kurią šiandien slavų vadiname. 196 Acta Linguistica Lithuanica xxvi Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Kadangi, regis, geras dirvožemis galėjo turėti tam įtakos, norėčiau pasiūlyti apsvarstyti tokią mintį: geras dirvožemis duoda geresnį derlių, mažina bendrą mirtingumą ir vaikų mirtingumą, o dėl gyventojų pertekliaus gyvenvietės gali plėstis tik palaipsniui. Panašiai galima samprotauti ir apie germanų genčių tėvynę bei ekspansiją – prie šio klausimo tuoj pereisiu. Intensyvūs Rytų ir Vidurio Europos geografinių vardų tyrimai leidžia daryti išvadą, kad slavų kalba turėjo susiformuoti iš indoeuropietiškos tarmės santykinai nedidelėje teritorijoje tarp aukštutinės Vyslos ir Bukovinos (tam svarbūs senosios Europos hidronimija ir baltų, germanų bei slavų kalbų sutapimai); baltų ir slavų tarpinio etapo negalėjo būti; ankstyvieji kontaktai su baltų ir germanų gentimis buvo dažni ir beveik nenutrūko; o dėl didelės ekspansijos pasiekta vėlesnių rytų, vakarų ir pietų slavų tautų gyvenamųjų vietų. Labai panaši plėtra būdinga keltų ir germanų gentims, tačiau ji vyko anksčiau nei slavų ekspansija. 2. GERMANŲ NAUJAKURIŲ TĖVYNĖ IR EKSPANSIJA, SPRĘNDŽIANT IŠ VARDŲ Germanų kalbų šakos raida iš indoeuropietiško ankstesniojo pavidalo, tikėtina, prasidėjo anksčiau nei slavų kalbos atveju. Apie 500 m. po Kr. germanų kalbose jau galima įžvelgti ryškių kalbinių struktūrų skirtumų, pavyzdžiui, tarp rytų germanų (gotų), šiaurės germanų (runų, protorunų) ir vakarų germanų kalbų. Daugumos kalbininkų nuomone, germanų kalbos kaip savarankiškos šakos formavimąsi, kurį galima stebėti, be kita ko, pagal pirmojo (germanų) priebalsių poslinkio poveikį, reikėtų datuoti maždaug 500 m. pr. Kr. Šis poslinkis, priešingai, pavyzdžiui, nei antrojo (aukštaičių vokiečių) priebalsių poslinkio rezultatai, regis, labai vienodai ir be didelių skirtumų paveikė visas germanų kalbų šakas. Manau, kad šis procesas turėjo vykti palyginti nedidelėje geografinėje teritorijoje, nes priešingu atveju priebalsių poslinkio atspindžiai neabejotinai būtų gerokai labiau skyręsi. Regis, taip nebuvo. Kyla klausimas, ar teiginys, kad germanų kalbų Straipsniai / Articles 197 JÜRGEN UDOLPH galima patvirtinti, kad „senoji tėvynė“ turėjo būti nedidelėje geografinėje teritorijoje, remiantis archajiškiausiais germanų vietovardžių ir vandenvardžių tipais. Nagrinėjant senuosius germanų vietovardžius ir jų darybą, netrukus tenka prisiminti seną, bet vis dar aktualų Jacobo Grimmo teiginį (1826: 403). Beveik prieš 200 metų jis pabrėžė: „Vėlesnei kalbai būdinga neabejotina kryptis atsisakyti vedinių ir pakeisti juos dūriniais“. Kitaip tariant, vediniai, t. y. priesagų dariniai, germanų vietovardžiuose dažniausiai yra senesni dariniai nei sudurtiniai žodžiai ar dūriniai. Taigi tyrimas, skirtas senosioms germanų genčių gyvenvietėms, turėtų daugiausia dėmesio – nors ir ne vien – skirti priesaginiams dariniams. Išsamiame germanų kilmės vandenvardžių, vietovardžių ir laukų vardų tyrime (Udolph 1994) šią temų grupę nagrinėjau kaip visumą; kiek vėliau vediniai tapo kelių kitų darbų pagrindine tema (Udolph 2004, 2010). Taip pat atkreiptinas dėmesys į Reinholdo Möllerio studijas (1992, 2000), skirtas Žemutinei Saksonijai. Germanų kalbos vandenvardžių žodžių, tokių kaip hor „pelkė, liūnas“, mar(sk) „vidaus ežeras, pelkė“, Riede „upelis, srovė“, rinkinius ir paplitimo žemėlapius, priesagų darinius su -ithi-, -ing-/-ung-, -st-, -str- bei vietovardžių pagrindinius žodžius, tokius kaip -hude „brasta, prieplauka prie vandens“, *-sējanez/-sēt[j]ōz „gyventojai“, kot „gyvenvietė“, tun „miestas, gyvenvietė“, tie „susirinkimų ir teismo vieta“, sel(e) „būstas, kaimas, gyvenvietė“, klint „kalva, šlaitas“, wedel „brasta“ ir daugelis kitų, aiškiai rodo, kad germanų kalba kontinentinių germanų teritorijoje, tiksliau – pietinėje Žemutinėje Saksonijoje, vakarinėje Saksonijoje-Anhalte ir dalyje Tiuringijos, nuosekliai vystėsi iš gerai atpažįstamo indoeuropietiško substrato. Kad šis straipsnis neperžengtų numatytų ribų, pasirinkau vos kelis paplitimo žemėlapius ir pateikiau trumpus jų komentarus. Iš šios centrinės teritorijos galima įžvelgti ankstyvuosius ryšius tiek į vakarus (Vestfalija, Flandrija, Šiaurės Prancūzija, Anglija), tiek į šiaurę (Danija, Švedija, toliau – Norvegija). Pateiksiu keletą pavyzdžių – pirmiausia apie ryšius su vakarais. a) germ. *fani/-ja „pelkė, liūnas“ Senas žodis, reiškiantis „pelkę, liūną“, taip pat „žemai esančias pievas“, aptinkamas germanų žodžių grupėje, kuriai priklauso gotų fani „dumblas“; dažniausiai rekonstruojama forma *fanja. Yra šimtai pavadinimų su Fenn; Vokietijoje, pavyzdžiui, Ackerfenne, Fanhusen, Fehn, Fehnhusen, Venusberg Bonoje, taip pat Venusbruch ir Venushügel prie Vernigerodės, Vienenburg, 1306 Datum Vineburch. Taip pat 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 15 ŽEMĖLAPIS. Germ. *fanja vietovardžiuose ir laukų pavadinimuose5 morfologiškai senesni tipai, tokie kaip Finne Tiuringijoje, 1106 m. silva Vin ir kt.; Vining ir Vineberg netoli Liuneburgo; vedinys su -r: Fiener Bruch netoli Gentino, 1178 m. palustri silva, que Vinre dicitur; Vinnen (Hiümlingas), apie 1000 m. Vinum, Finnum; su -str- formomis: Vinster (Aukštutinės Lano apygarda), 893 m. (122 m. nuoraše) Veneter, Wenestre, Uenestre, 1312 m. ir vėliau Vinstern, priklauso šiai grupei. Atitikmenų taip pat gausu Nyderlanduose, Belgijoje ir Šiaurės Prancūzijoje: Bakeveen; Berken; Diepenveen, tarp jų yra apa pavadinimų Venep, apie 960 m. Vanapan, Venapen, Venep, 1138–53 m. Uene, 1144 m. Vene; taip pat žr. Venlo. Anglijoje taip pat gausu paliudijimų: Blacken, Broadans, Bulphan, Coven, Fambidge, Fan, Fanns, Fann’s, Fen, Fenn, Fennes, Fulfen, Gladen, Orsett Fen, Redfern’s, Stringock Fen, Vange, Fencote; dažni vietovardžiai tipo Fenton, 1086 m. Fentone ir kt. 5 Pagal Udolph 194: 315, 31 žemėlapis. Stripsni / Articles 199 JÜRGEN UDOLPH 16 ŽEMĖLAPIS. *hor- žemyno ir Anglijos vietovardžiuose6 Žemėlapis rodo didelį paplitimą šiaurės vakarų Vokietijoje, Žemutiniame Reine, Flandrijoje ir Anglijoje. Šlėzvigas-Holšteinas ir Jutlandija aptariami tik nedaug. Vėl matyti, kad vakarų germanų genčių įsikūrimas turėjo vykti per Lamanšo sąsiaurį. b) Iki šiol mažai dėmesio skirta žodžiui, gerai paliudytam vokiečių, nyderlandų ir anglų kalbose: senoji aukštaičių vokiečių kalba hor „dumblas, košė, purvas, mėšlas, žemė“, vidurinė aukštaičių vokiečių kalba hor, hore „pelkėtas dirvožemis, purvinas dirvožemis, mėšlas, purvas, dumblas“, senoji saksų kalba hor „mėšlas, purvas“, senoji fryzų kalba hore „dumblas, mėšlas“, vidurinė nyderlandų kalba hore, hor „purvas; dumblas“, senoji anglų kalba hoh, horu „purvas, nešvarus“. 6 Aus Udolph 1994: 328, Karte 32. 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 17 ŽEMĖLAPIS. *mar- ir *mar-sk- žemyno ir Anglijos gyvenviečių bei laukų pavadinimuose7 Vokiškuose gyvenviečių pavadinimuose, pavyzdžiui, Haarbach, Haarhausen, Hamke, Horbach, Harbrücken, Harburg prie Hamburgo, Horb, Horburg, Horchheim, Hordorf, yra šis žodis. Prie šių pavadinimų priskirtini ir pavadinimai iš Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo bei Prancūzijos: Althorn prie Sargemino, 783 Horne; Hoerenkreek (Zelandija); Hoorebeke prie Oudenaardės, Rytų Flandrijoje, 1090 Horenbeca; Horsik Gelderlande ir daugelis kitų. Anglijoje gyvenviečių pavadinimuose šis žodis aptinkamas itin dažnai: Harborne; Harlick; Hamers; Harpole, 1086 Harpol; Harwood Gate; Harton, 1249 Horton; Hawley; Hollowmoor; Holyport, 1220 Hoport; Horbling, 1086 Hebeling; Horbury, 1086 Here; Horcott, −feld, −wod; Le Hornede; Horemestel; Horeput; Horfield, 1086 Horefele; Horham, ca. 950 Horham; Horish (Wood); Horley, 1374 Horlawene; Great, Little Horned, 1086 Hornede; 1243–64 Horne, su lauko pavadinimais Horits ir Horyt; Horlake; Horel; Horsell, seniau Horse, Horsel, iš senosios anglų kalbos horsela; Horwell; Horwood, 1086 Horewode; Warpole; Whaley; Worley’s Fm. Daugybė sudurtinių pavadinimų su −ton vietovardžiuose Horton, 1086 Hortune; 1086 Hortona; 946 (XIII a. nuoraše) hore tunge žemėlapyje pažymėti atskiru simboliu. 7 Aus Udolph 1994: 375, Karte 33. Stripsni / Articles 201 JÜRGEN UDOLPH Paplitimo žemėlapis rodo, kad svarbiausi ryšiai iš Žemutinio Reino į Angliją driekiasi per pietinę Nyderlandų dalį ir Belgiją, taip pat per Lamanšo sąsiaurį. c) Senas germanų kalbos žodis, slypintis vietovardžiuose ir turintis atitikmenų bei giminiškų formų kitose indoeuropiečių kalbose, yra -mar-, giminiškas lotynų mare, slavų more (Pomore/Pomern); jis paliudytas ir keltų vietovardžiuose, pavyzdžiui, Aremorica. Jo balsių kaita siejasi su vokiečių Meer < *mari ir vokiečių Moor < *mōra (vadinamoji vṛddhi daryba); Vokietijoje jis aptinkamas daugelyje Šiaurės ir Vidurio Vokietijos vietovardžių, tokių kaip Behmer, Betmar, Bleckmar, Bothmer, Dilmar, Ditmer, Eschmar, Fletmar, Friemar, Geismar, Gelmer, Gittmar, Görmar, Hadamar, Heumar, Hörstmar, Horsmar, Horstmar, Homar, Hükesmere, Koor, Leitmar, Lohmar, Ostmar, Palmar, Rethmar, Rettmar, Riethmar, Ringmar (plg. ang. vietovardį Ringmer, sen. Hringara), Rottmar, Schötmar, Schöttmar, Vellmar, Villmar, Versmar, Voßmar, Wechmar, Weidmar, Weimar, Weitmar, Wethmar, Wichmar, Widmar, Wiedemar, Wismar, Wißmar, Wismar, Wittmar, Wolmar, Wudmar, Wymeer. Palyginkime paplitimą 17 žemėlapyje. Į vakarus nuo Vokietijos šį žodį randame pavadinimuose Aalsmeer, Alkmaar, Alsmar, Bederme, Bommer, Dossmer, Echemi, Gaasmeer (132 Germ.), Hetere, Hoeme, Homee, Purmer, Schermer, Spilmeri, Wormer, Zonnemere, 119 Sutmera. Anglijoje šis žodis taip pat labai dažnas: Badesmere, Blakemere, Boldmere, Bradmore, Bulmer, Colmere, Cuckmere, Dodmore, Falmer, Grasmere, Holmer, Homer, Keymer, Marton, Minsmere, Ringmer, Rugmere, Sledmere, Stanmer. Paplitimas rodo, kad du dideli arealai yra susiję per Lamanšo sąsiaurį: vienoje pusėje – Šiaurės Vokietija, Nyderlandai ir Flandrija, kitoje – Anglija. Šlėzvigas-Holšteinas čia nevaidina jokio vaidmens. d) Šiaurės jūros pakrantės germanų kalbų vandenvardinis žodis Riede, kurio paplitimas ir etimologija jau ne kartą nagrinėti, žemutinės vokiečių kalbos ride, rīde, ren „natūrali vandens vaga, mažas upelis, potvynio metu ant vatos tekantis griovelis“, vidurinės žemutinės vokiečių kalbos rīde, rē, rīge (ride, rije, rige) „upelis, mažas vandens telkinys, griovys“, senosios saksų kalbos ritha, rithe „vandens vaga, mažas upelis“; fryzų kalbos riede „kanalas, mažas upelis vatoje“, ryt, ryd(e) „platus griovelis“, šiaurės fryzų kalbos rīde, riet; senosios fryzų kalbos red „mažas upelis“ ir rīth „upelis“; nyderlandų kalbos rijt „vandens vaga“, rijt, riet „įlanka už pylimų esančiose žemėse“, „vanduo už pylimų jūriniame molingame pajūrio regione“, vidurinės nyderlandų kalbos rijt f., senosios frankų kalbos rīth „tornes“. Anglų kalboje šis žodis paliudytas labai anksti: jau senosios anglų kalbos rīd, rīde „mažas upelis“, rīde „upelis, ilga siaura žemuma, sena upelio vaga“, rīd, rīde, 202 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung K A R T A 18. Riede, ride, rithe, riet, rid geografiniuose pavadinimuose8 rīdġ – nedidelė upė, angliškai rithe, ride „nedidelė upė, susidariusi dėl lietaus“, rigat „nedidelis lietaus vandens srauto išgraužtas kanalas“, rithe, ride „nedidelis upelis“. Vokietijoje esama daugybės, iš dalies ir nesenų pavadinimų, tokių kaip Achel- riede, Aschriehe, Bargriede, Bassriede, Bickenriede, Bleckriede, Bollriede, Borgrie, Boterriede, Brandriehe, Bruchriehe, Brunriehe, Diekriehe, Eilenriehe, Ellerie, Jachelriehe, Janien, Midel Rie (Midels Rie), Exerie, Feldriehe, Feldrie, Flehmanns Rieh, Flamischen Rie, Weckenlands Rie, Fliesenrie, Fluthrie, Fohlenrien, Fuhlenrie, Fuhenrie, Fule Rie, Die Große Rie, Grotr, Haferrie, Hauenrie, Holtrie ir daugybė kitų. Senesni pavadinimų tipai: 726 m. (122 m. kopija) Aride (netoli Kelno), Brücher netoli Ebeleno, 876 m. Boratrie, 1290 m. Bruchrie, taip pat Burchtrie, Borntrie; Korvėjaus liudijimas iš maždaug 826–876 m. Hrihem (su antriniu H-). Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge ir šiaurės Prancūzijoje aptikau Bruggerijt, Dieprijt, het Dikke Riet, Munnikenzijlster, Ekkersrijt, Houtrijt, Jutesriet, Peelrijt, Pieperij, Riet, Rijit, Segerijd ir kt.; dalis jų – neseni dariniai. 8 Nach Udolph 1994: 393, Karte 34. Straipsniai / Articles 203 JÜRGEN U DOLPH Anglijoje esama daugybės, iš dalies labai senų pavadinimų, tokių kaip Aberd; Be- verley Brook, 693 m. (XI a. kopija) beferdi; Blackrith; 972 m. (1050 m. kopija) Bordrödig; Chaureth, 1086 m. Ceuride; Childrey; Coldrey, 973/4 m. (XII a. kopija) (to) coride; Coleread; Cropredy; Cotered, 1086 m. Clodre; 1228 m. Ealdnereth; Eelrthe, 680 m. po Kr. Aelrithe; Efferdy; Erith; Fingrith, 693 m. vandenvardžio pavadinimas Fuglerdie; Fulredy; Ful- rithe; Goosery; Henred, 984 m. Henna rid; 774 m. Hwelridig; Landrith; Shotery, 699–709 m. (XI a. kop.) Scottärd ir daugybė kitų. Kartografavimas (žr. 18 žemėlapį) rodo, kad šie pavadinimai daugiausia aptinkami Šiaurės Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Anglijoje. Akivaizdu, kad naujakuriai į Angliją atsikėlė per Lamanšo sąsiaurį. e) Senas žodis, siejantis visų pirma Šiaurės Vokietiją ir Angliją, yra vokiškas Hude. Vokiškai kalbantis žmogus šį žodį pažįsta tik iš vietovardžių, ypač iš Buxehude, Fischerhude, Harvstehude ir Steinhuder jūros pavadinimo. Tačiau šiuolaikiniam kalbėtojui šio žodžio reikšmė nežinoma. Hude Šiaurės Vokietijoje dažniausiai aptinkamas gyvenviečių, įsikūrusių prie vandens telkinių, pavadinimuose; vidurinėje žemutinių vokiečių kalboje dar paliudytas kaip hūde „medienos sandėliavimo vieta, rietuvių vieta prie vandens kelio, perkėla“. Šiuolaikinėje anglų kalboje šis žodis taip pat nežinomas, tačiau paliudytas senosios anglų kalbos laikotarpiu: hyð „vieta, kurioje laivas gali prisišvartuoti, tam tinkamas žemas krantas, nedidelis uostas“. Vietovardžių paplitimas įdomus. Vokietijoje surinkau, be kita ko: Altenhude; Aschenhude; Billerhude; Dockenhuden, 1184 m. Dockenhude; Dodenhude; 1346 m. Eckhude; Fischerhude, 1124 m. Wicheshude; Flemhude; Frauenhude; Grönhude; Harnhude; Harvstehude; Heenhude; Huden bei Meppen, 1037 m. -huhun liudijime Hlaresuhun; Hodenhagen, 1168 m. (XVIII a. kopija) de Hode ir kt.; Hude (dažnai), taip pat su umliautu Üde; Huen, apie 920 m. Huhun; Huda; Hudemühlen; Kayhude; Nedernhude, Obenhude; Pahlhude; Ritterhude; Stapelhude, 1258 m. in loco qui dicitur Stapelhude; Steinhude prie Steinhuderio jūros, XIV a. antroji pusė. To der Steinhude; Tespehude; Winterhude. Vietovardžių esama ir Nyderlanduose: Oude Hide in Seeland; Coxde, 1270 m. de Coxhde; Coxde (Koksie); Hude, 1405 m. Hude; Hude dries; Hudestra- te; 1359 m. le Hyde netoli Diunkerko; Nieuwe Yde netoli Nieuwpoort/Oostduinkerke, 1277 m. Noua Hide; Raversijde, 1401 m. Wilraues hyde; Lombartside, 1408 m. Lombardsyde; Yde, 1331 m. in die Hide. Anglijos vietovardžiai svarbūs ir seni: Adreth, 1169–1172 m. Alre- heð(a), -hūda; Bablok Hythe; Bladeney, 712 m. (XIV a. kopija) ad portam que dicitur Bladenithe; Bolney, 1086 m. Bolhede; Bulverhythe; Chelsea, 785 m. Cealchyð, Celchyð, 801 m. Caelichyð; 1275 m. Colleshethe; Claythe; Coweithe; Creek- sea, 1086 m. Criceseia; Downham Hythe, 1251 m. Dunham hythe; Earith, 124 m. Her- heth; Erith, 695 m. Eardhy; Fishythe; Frecnythe; Glanty, 675 m. (XIII a. kopija) Glenthe; 204 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 19 ŽEMĖLAPIS. vok. hude, angl. hyð ir kt. vietovardžiuose9 Greenhithe; Heath (kelis kartus); Hidden, 984 (K. apie 1240 m.) (innan) Hydene; Hithe Bridge; Hive, 959 (K. apie 1200 m.) Hyðe; Hive, 1306 atte hethe; Horsith, 1249 Horsyth(e); Hyde, 1333 atte Hithe; Horseway, 1238 Hors(e)hythe; Hullasey, 1086 Hunlafesed; Huyton, 1086 Hitune; Hythe (Surrey), 675 (K. XIII a.) huþe; Hythe (Kembridžas), 1221 Hethelod; Hythe (Kentas), 1052 (on) Hype; Hythe (Hempšyras), 1248 (la) Huthe; Knaith, 1086 Cheneide, < cneoyþ; Lakenheath, apie 945 m. æt Lacingahið; Lambeth, 1041 Lambhyð; Maidenhead, 1202 Maideheg; Prattshide, apie 1250 m. Pratteshithe; Rackheath, 1086 Racheitha; Rotherhithe, apie 1105 m. Rederheia; Sawtry, 974 Saltrei’am; Small Hythe, XIII a. Smalide; Stepney, apie 1000 m. Stybbanhyþe; Swavesey apie 1080 m. Suauesheda; Welshithe, kaip teigiama, 675 Weales hūðe. Vardų paplitimas (žr. 19 žemėlapį) aiškiai rodo, kad nėra pagrindo manyti, jog naujakuriai į Angliją atvyko iš Šlėzvigo-Holšteino ar Jutlandijos. Priešingai, būtina atsižvelgti į Flandrijos vietovardžius, kurie, regis, sudaro tiltą tarp vokiškųjų ir angliškųjų vardų. Jau prieš šimtą metų Hermannas Jellinghausas suprato, kad -hude vardai „yra svarus įrodymas, kad pietų Anglijos gyventojų gentis kilusi iš Žemutinės Vokietijos lygumos“10. 9 Nach Udolph 1994: 472, Karte 44. 10 In: Anglia 20 (1898) 290. Straipsniai / Articles 205 JÜRGEN UDOLPH 20 ŽEMĖLAPIS. hauga- paplitimas geografiniuose varduose (pagal Bischoff 1975, priedas) Paplitimo žemėlapiai Germanijos teritorijoje, kaip jau minėjau, taip pat rodo aiškius ryšius su šiaure. Anksčiau jie beveik visada buvo aiškinami kaip germanų genčių plėtra iš jų šiaurės Europos tėvynės pietų kryptimi. Tačiau galima aiškiai parodyti, kad veikiau reikėtų manyti, jog pirminė tėvynė buvo kontinentinės germanų kalbos areale (plačiau žr. Udolph 1994: 830–918). 206 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 21 ŽEMĖLAPIS. klint paplitimas geografiniuose varduose11 a) Karlui Bischoffui (1975; plg. taip pat Udolph 1994: 859–863) turime būti dėkingi už tikslesnes žinias apie žodžio *haugaz paplitimą germanų kalbose; jis paliudytas, be kita ko, sen. skand. haugr „kalva, pilkapis“. Panašias reikšmes turi ir isl. hau gur, far. heyggjur, heygur, norv. haug, šved. hög, sen. dan. høgh, dan. høj. Tačiau šis žodis aptinkamas ir Vokietijos vietovardžiuose; jo paplitimo žemėlapį pateikia Bischoffas (1975: priedas). b) Panašiai paplitęs ir klint – žodis, kuris bendrinio žodžio pavidalu paliudytas daugiausia šiaurėje: Dan. klint „status jūros krantas“, šved. klint „kalvos viršūnė“, asimiliuotas šalutinis variantas švedų tarmėse klett, norv. tarm. klett „kalno viršūnė, status jūros krantas“, jau sen. skand. klettr „atskira uola“, ablauto variantas norv. tarm. klant „uolos kraštas, kalno viršūnė“ ir dan. klunt „kelmas, luitas, kresnas žmogus“. Tačiau vardyne, „žodžių kapinyne“, šis žodis taip pat gana dažnai aptinkamas kontinentinių germanų kalbų srityje, kaip matyti 21 žemėlapyje. Jo paplitimas labai panašus į hauga- paplitimą. 11 Nach Udolph 1994: 868–881, mit Karte 68. Straipsniai / Articles 207 JÜRGEN UDOLPH ŽEMĖLAPIS 22. –leben/–lev paplitimas geografinėse vietovardžiuose12 Čia taip pat priskirtinas dažnai aptartas ir gausiai cituotas pamatinis žodis –leben, šiaurės germanų –lev, paliudytas maždaug 200 vietovardžių, pavyzdžiui, Uhrsleben, Erxleben, Eilsleben, Eimersleben; Aschersleben, Oschersleben, Eisleben, Barleben, Roßleben, o Danijoje ir pietų Švedijoje – Bind­slev, Jerslev, Roslev, Falslev, Tinglev ir kt.12 Pagrindą sudaro gotų laiba „likutis, liekana“, senosios aukštaičių vokiečių kalbos leiba, senosios saksų kalbos lēva „likutis, paveldas, palikimas“, senosios fryzų kalbos lāva „palikimas, paveldas, paveldėjimo teisė“, senosios anglų kalbos lāf „palikimas, paveldas“, senosios šiaurės kalbos leif „likutis“, senosios danų kalbos kununglef „karūnos valda“. Pirmojoje dalyje visada vartojamas asmenvardis vienaskaitos kilmininku13. 12 Nach Udolph 1994: 503, Karte 47. 13 Taip pat žr. naujausią Winkler 2009. 208 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung ŽEMĖLAPIS 23. –wedel–/*wadil– paplitimas geografinėse vietovardžiuose 14 Neįprastas vietovardžių išsidėstymas (plg. 22 žemėlapį) dažnai aptartas, tačiau didžioji ir išsamiausia šiems vietovardžiams skirta knyga beveik nebuvo paisoma (Bathe). Atsižvelgus į ją, labiau tikėtina migracija iš pietų į šiaurę, o ne priešinga kryptimi (plg. Udolph 1994: 497–513). Dar vienas paskutinis pavyzdys, rodantis vietovardžių sąsajas tarp žemyno ir Skandinavijos šiaurės: manoma, kad šiaurės Vokietijos vietovardžiuose vartojamas vidurio žemutinės vokiečių kalbos wedel, senosios saksų kalbos widil „brasta“, giminiškas senosios šiaurės kalbos vadhell, vadhall, vadhill „sekluma fiorde, per kurią galima perbristi“, norvegų val, vaul „sekli fiordo vieta“; vietovardžiuose taip pat Voil, Veel, danų vedel, vejl XVI a., 14 Nach Udolph 1994: 892–906, mit Karte 71. Straipsniai / Articles 209 JÜRGEN UDOLPH ŽEMĖLAPIS 24. Skandinaviški žodžiai vokiečių vietovardžiuose Vietovardžiai Veile, Veilby, Veielgaard, Veilö, Faareveile; Danijoje jie daugiausia reiškia „perėjimą per pelkėtą vietovę“. Čia glaustai aptartų sąsajų su Skandinavijos šiaure esama ir viename ypatingame reiškinyje: tik šiaurės kalbose paliudyti bendriniai žodžiai aptinkami ir kontinentinės germanų kalbų srities vietovardžiuose (išsamiai aptarta ir interpretuota Udolph (2000, 2004, 2011). Dabar žinome daugiau kaip tris dešimtis tokių atvejų; prie jų, be kita ko, priskiriami vietovardžiai Braunlage, Dorstadt/Dorestad, Kösen/Coesfeld15, Ohrum, Oerie, Rhön16, Scheuen, Scheie. Jie gali būti kilę tik iš senosios, bendrosios arba provergermanų epochos ir rodo, kad šiai senajai pakopai turėjo priklausyti ir atitinkami bendriniai žodžiai. Pažymėjus šiuos vietovardžius žemėlapyje (žr. 24 žemėlapį), matyti, kad vietovardžių, kuriuos galima paaiškinti tik skandinaviškais žodžiais, telkinys yra rytų Žemutinėje Saksonijoje ir gretimose Saksonijos-Anhalto, Tiuringijos bei Šiaurės Heseno srityse. Labai panašus vaizdas susidaro, 15 In: Korsmeier 2016: 90–94. 16 In: Ascher 2015: 203f. 210 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung kai apeliatyvų, aptinkamų tik Skandinavijoje ir alemaniškoje srityje17, ieškoma žemyno vietovardžiuose18. Sufiksų dariniai Žinoma, kad germanų kalbų istorijoje daiktavardžių daryboje įvyko svarbus pokytis: šiandien daugiausia vartojami sudurtiniai žodžiai, plg. vok. Hand-tuch, Auto-reifen, Haus-wand, angl. main door, forrest path, car tyre, norv. hovud dør, skov vej, bildæk, o ankstyvuoju germanų laikotarpiu nauji žodžiai buvo sudaromi daugiausia su priesagomis, t. y. vedimo būdu: *gab-lo- „šakutė“, *ham-ipja- „marškiniai“. Todėl ieškant archajiškų germanų vietovardžių ypač svarbūs sufiksų dariniai. Jie itin reikšmingi nustatant seniausias germanų genčių gyvenamas teritorijas. Dėl vietos stokos čia pateiksiu tik keletą pavyzdžių. a) -s dariniai. Senovėje germanų kalba savo apeliatyvų atsargoje iš dalies paveldėjo, iš dalies ir naujai sudarė -s darinius. Prisimintini, pavyzdžiui, seni paveldėti žodžiai, tokie kaip got. aiz, bariz-eins, rimis, taip pat iš dalies naujadarai (kurie taip pat gali būti paremti senaisiais s kamienais), tokie kaip got. aqizi, jukuzi, s. v. a. chuburra. Germanų kalbai taip pat būdingi priesagos -sa/-sō- vėlesni raidos variantai, pavyzdžiui, dariniai su viduriniu balsiu, kaip s. v. a. bilisa, elira, felis(a). Hans Krahe ir Wolfgang Meid (1967: 137) taip pat glaustai pateikia „senųjų germanų vardų su s priesaga“ sąrašą. Jame greta asmenvardžių, tokių kaip Gabso, Hariso, Aliso, Thoriso, minimi ir upių pavadinimai, tokie kaip Ems ir Effze, kurie pagrįstai siejami su negermanų kalbų medžiaga. Atitinkamus vardyno darinius tyrė ir surinko R. Möller (2000) ir J. Udolph (1994: 199–218). Čia neaptariu to, kad -s dariniai aptinkami ir iki atskirų kalbų susiformavimo egzistavusiuose senosios Europos hidronimijos vandenvardžiuose (trumpai aptarta Udolph 1994: 199–201). Prie jų, be kita ko, priskirtini: išnykusi gyvenvietė Blekisi, 826–876 m. in Blekisi, išnykusi gyvenvietė Degese, 1196 m. Degese, Devese, Gebesee prie Erfurto, 802–815 m. Gebise; Heerse < Herisi, Hünxe, 1092 m. Hungese, WgN. Ilse prie Boffzeno, 1031 m. Ilisa, Ilvese, 1096 m. Hil-vise, Klings prie Bad Zalcungeno, 869 m. Clingison, Leisa prie Ederio, VIII a. Lehesi, Lihesi, laukų vardas, 1692 m. im Letse, ON. Linse prie Bodenverderio, IX a. pirmoji pusė Linesi, Meensen prie Getingeno, 990 m. Manisi, Resse prie Reklinghauzeno, X a. Redese, Reese prie 17 Šia tema žr. Kolb 1957 ir Alemannien und der Norden 2004. 18 Plg. Udolph 2004a; atitinkamų ir papildytų vardų kartografavimas pateiktas Udolph 2010b: 153. Straipsniai / Articles 211 JÜRGEN UDOLPH 25 ŽEMĖLAPIS. –s priesagos Vidurio Europos geografiniuose pavadinimuose19 Stolzenau, XI a. Raedese, Schlipps prie Freisingo, tarp 851 ir 1130 m. Slipfes, Slipphes, Sliphës, Schl ipfs, Seelze prie Hanoverio, 1160 m. Selessen, 1187 m. Seles se, laukų pavadinimas Sötz, pelkėtas miškas prie Goslaro, seniau Sotisse, Vielshof prie Salzkotteno, Vita Meinwerci Vilisi. Kartografavimas (25 žemėlapis) atskleidžia vaizdą, kurį jau pažįstame iš kitų paplitimo žemėlapių: branduolį sudaro pietinė Žemutinė Saksonija, vakarinė Saksonija-Anhaltas, šiaurinė ir vakarinė Tiuringija, Šiaurės Hesenas ir Vestfalija. b) –st dariniai Ypač Baltijos šalyse gausu darinių su –st priesaga; be kita ko, man žinomi šie pavadinimai: Latvijoje Līlaste, Lubasts, Lubešta, Mùrmasta, kitose Baltijos šalyse Ab-istà, Akn-ystà, Arv-õstas, Avin-úostas, Debr-estis, Grab-uostà, Iẽž-esta, Lam-istas, Lauk-ystà, Lok-ystà, Malk-esta, Pekļ-ystà, Sav-istas, Taur-ósta, Uol-astà, Varn-úostas, Ým-asta, Austrijoje Aist < *Agist(a), Prancūzijoje Autisse < *Altīssa < *Altīstā, Dalmatijoje Bigeste, Ladesta, Triest, Palaeste, Segest-(ica), Penestae, Venecijoje Este < Ateste. 19 Nach Udolph 1994: 199–218, mit Karte 25. 212 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Be dviejų čia išryškėjančių centrų, būtent Baltijos šalių ir Adrijos jūros apylinkių, yra dar viena sritis, kuriai tenka nemaža šios priesagos dalis vietovardžių fonde: Vidurio ir Šiaurės Europa. Išsamesnį paplitimą rodo 26 žemėlapis, kuriame, be kita ko, įtraukti šie pavadinimai: 866 m. Alesta, vietovardis prie Charleroi, Alst, XII a. Alest, Aalst, vietovardis Flandrijoje, 866 m. Alost, Aalst, vietovardis prie Haselto, 1107 m. Alost, Alste; Aalst Gelderlande, apie 850 m. Halo-sta, Alst prie Lėro, XII a. Alst; laukų pavadinimas Apfelstädt, taip pat vietovardis, 775 m. Aplast; Arzbach prie Gothos, 1049 m. Arestbach; Beverst prie Tongereno, 1314 m. Beverst; Vita Meinwerci: Bilisti; laukų pavadinimas Burdist, 755 m. Burdist (prie Reino); *Agist – galbūt Eekst prie Asseno; Ehrsten prie Kaselio, seniau Heristi, Herste; Elst prie Nijmegeno, 726 m. Helistê; Ennест prie Olpės, 1175 m. En-nest; Ergste prie Šverto, 1096 m. Argeste; Euelste prie Patenzeno, 1246 m. Evelste; Exten prie Rintelnas, 896 m. Achreste; vietovardis Forst prie Holcmindeno, *Farista; Haste prie Osnabriuko, 1146 m. Harst; Harste prie Getingeno, 1141 m. Herste, Harste; laukų pavadinimas Idesten arba Itesten prie Emdeno; Innerste, seniau Indrista; vandenvardis, 1106 m. Lammeste prie Hanoverio; vietovardis Landas prie Lilio, seniau Landast; Leueste prie Hanoverio, 1229 m. de Leueste; vietovardis Pretitz prie Cingsto, IX a. Bridasti; vietovardis Ranst prie Antverpeno, 1140 m. Ramst, 1148 m. Ranst; Riemst prie Tongereno, 1066 m. Reijmost; Rumst prie Antverpeno, 1157 m. Rumeste; Selsten prie Geilenkircheno, *Salist; Thüste prie Hamelno, 1022 m. (F.) Tiuguste, Thiuguste; Villigst prie Ergstės, 1170 m. Vilgeste; Zingst prie Nebros, 1203 m. Cindest. Nuo šio 1994 m. rinkinio, ypač atlikus išsamų Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos vietovardžių tyrimą, papildyta daugybe naujų atitikmenų. Reikia atkreipti dėmesį, kad vietovardžių su st priesaga priešdėlinis elementas būna įvairiausių variantų. Gana patikimai -est- galima nustatyti šiuose pavadinimuose: Al-est, Ar-est, Id-est-, Lameste, Tind-est-; -ast-, regis, aptinkamas Ap-l-ast, Har-ast-, Landast und Bredh-asti; labai dažnas yra -ist-: Bil-ist, Burd-ist, El-ist-, Am-ist-, An(d?)-ist-, Arg-ist-, Agr-ist-, Far-ist-inda, Har-ista, Lev-ista, Ram-ista, Sal-ist-, Far-ist, Felg-ist. Priesagos įvairovė visiškai atitinka apeliatyvų fonde pastebėtus reiškinius. Atitinkamų pavyzdžių nesunku rasti visų pirma germanų ir baltų kalbose. Daugumos surinktų vietovardžių atveju galima palyginti germanų kalbų duomenis; tai pasakytina, pavyzdžiui, apie šiuos vietovardžius, kuriuos gana įtikinamai galima paaiškinti pasitelkus germanų kalbų žodžių medžiagą: Awist, Beverst, Eext, Ehrsten, Idesten/Itzstedt, Landast, Riemst, Selsten/Zelst/Zeelst, Thüste, Villigst, Zingst. Nors pavadinimų su -st priesaga galima rasti ir negermanų gyvenamojoje teritorijoje, toliau aptariamas darybos elementas yra kitoks. Straipsniai / Articles 213 JÜRGEN UDOLPH 26 ŽEMĖLAPIS. –st-priesagos Vidurio Europos geografiniuose pavadinimuose. ● Vandenvardžiai, ○ vietovardžiai / gyvenviečių pavadinimai20 c) –str-priesaga Atitinkama darybos priemonė aptinkama tik germanų kalbose, pavyzdžiui, apeliatyvų srityje got. awistr, norv. naustr, Laster < *lah-stra-, Polster < *bulh-stra-, sen. skand. mostr < *muh-stra-, sen. angl. helustr, heoloster, got. hulistr „apvalkalas“, sen. angl. gilister, geoloster „pūlinys“. Ir šiuo būdu sudaryti pavadinimai taip pat apsiriboja (iš pradžių) germanų gyvenama teritorija 20 Nach Udolph 1994: 218–243, mit Karte 26. 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 27 ŽEMĖLAPIS. –strpriesagos Vidurio ir Šiaurės Europos bei Anglijos geografiniuose pavadinimuose. ● Vandenvardžiai, ○ vietovardžiai / gyvenviečių pavadinimai (27 žemėlapis). 1994 m. sąraše pateikiami, pavyzdžiui, šie pavadinimai: Alster, Elster, Alstern, Alsterån; laukų pavadinimas Ballestre Anglijoje, 940 m. Ballestran; laukų pavadinimas Beemster prie Alkmaro, 1083 m. Bamestra; Beuster, Innerstės intakas, 1305 m. Bostere, 1308 m. Botestere; Emster prie Brandenburgo, seniau Demster arba Emster; norv. laukų pavadinimas Imstr; Falster; Finster Oberlano apskrityje, iki 893 m. Veneter, Wene-stre, Venestre; Fløstr, Skandinavijos salos pavadinimas; Gelster, Verros intakas, 1246 m. inter Gelstram; norv. upėvardžiai Jølstra, *Jøstra; Kelsterbach, vietovės ir laukų pavadinimas prie Gross Gerau, 830–850 m. De Gelsterbach; laukų pavadinimas Lister Straipsniai / Articles 215 JÜRGEN UDOLPH Vesterwalde, 1532 m. in der Lyster; angl. laukų pavadinimas Medestre, 940 m. (on) Medestran; fjordo pavadinimas Ørstr; Seester(au), senasis Krückau pavadinimas ties Elbe, 1141 m. iuxta fluu ium Ciestere, taip pat vietovardžiai Seester, Seesterau; Susteren, vietovė Nyderlanduose; 1277 m. Rususteren, < laukų pavadinimas Suster, 714 m. Svestra; Ulster, laukų pavadinimas Rhön kalnuose, 819 m. Ulstra, šved. ežero pavadinimas Vänstern, norv. laukų pavadinimai Vinstr, Vinstra, angl. laukų pavadinimas Winster, 1170–84 m. (K.) Winster, Wilster → Medem, Wilster Au (Wilsterau) → Stör, Zester, išnykęs laukų pavadinimas Altes Land vietovėje, 1197 m. iuxta Szasteram, taip pat išnykę vietovardžiai Zesterfleth, Sestersvlete. Beveik visus šiuos pavadinimus – nuo to laiko jų atsirado ir daugiau – galima paaiškinti germanų kalbų žodžių medžiaga. Tačiau esama išimčių, pavyzdžiui, Alster, Elster ir Wilster. Čia atskiros germanų kalbos priesaga prijungta prie pregermanų pamato *el-/*ol- arba *wil-; tai rodo tam tikrą indoeuropiečių gyvenviečių tęstinumą šiose geografinėse srityse pereinant prie germanų gyvenviečių. d) Sufiksas -ithi Dieses Suffix wurde schon mehrfach behandelt (Udolph 1991, 1994: 258–288; Möller 1992; Casemir 2003: 438–446). Es ist ein hochaltertümliches Bildungselement, das vor allem in der Namenbildung deutliche Spuren hinterlassen hat. Es ist heute nicht mehr produktiv und ist uns aus den älteren germanischen Sprachen nur noch in wenigen Wörtern bekannt: got. avithi ‘Schafherde’, angelsächsisch gesylhbe ‘Joch Ochsen’, altenglisch winterfylled ‘Oktober’, althochdeutsch winithi ‘Weideland’, juhhidi ‘Gespann’ und einige andere. Apeliatyvuose jo beveik nebeįmanoma atpažinti, o tai leidžia spręsti apie gana didelį jo senumą; tačiau šiaurės ir vidurio Vokietijos vietovardžiuose jis gerai žinomas. Čia priskiriama apie 200 pavadinimų, tarp jų ir gana gerai žinomų. Pateikiame tik nedidelę jų dalį: Birgte, 1088 Bergithi; Bleckede prie Elbės; Bünde, 853 (klastotė) Buginithi; Dingden netoli Bocholt, 1163 Tingethe, iš senosios aukštosios vokiečių kalbos thing, ding „visuotinis liaudies susirinkimas“; Döhren, Hanoverio miesto dalis, apie 990 Thurnithi; Essen, IX a. Astnide; Geesthacht, 1216 in Hachede; Gimbte, 1088 Gimmethe; Grohnde, (1237–47) in Gronde; Helle netoli Wiedenbrück, XII a. pabaiga Helethe; Huckarde, Dortmundo miesto dalis, 947 Hucrithi; Hü sede, XII a. Husithi; Lengede, 1151 Lencethe; Mengede, Dortmundo miesto dalis, X a. Megnithi, Mengide; Meschede, 913 Meschede, 1015–25 Meschethi; Sarstedt, (1046–1056) Scersteti, Scerstete, 1196 Scardethe; Sehnde, 1147 Senethe; Sömmerda, 876 Sumiridi item Sumiridi. Vakarų germanų naujakuriai, nuo V a. kėlęsi į Angliją, atsinešė šį darybos elementą ir, kaip aiškiai matyti 28 žemėlapyje, saloje sukūrė dar keletą vietovardžių, kol sufiksas nustojo būti produktyvus ir išnyko iš kalbos. Prie šių vietovardžių, be kita ko, priskiriami: Kente, pavyzdžiui, The Brent, Brent Lane, XIV a. pabaiga Bremthe; XIII a. išnykusios gyvenvietės pavadinimas Bremthe; 1286 m. išnykusios gyvenvietės pavadinimas Bremthe; 4. Brent Cottages, 1359 Brencche; 1206 La Brenithe 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung JÜRGEN UDOLPH 29 ŽEMĖLAPIS. Seniausia altgermanų naujakurių gyvenama teritorija, numanoma remiantis archajiškais germanų vietovardžių tipais Po tankiu atskiroms germanų kalboms būdingų vietovardžių ir vandenvardžių tinklu Šiaurės ir Vidurio Vokietijoje galima aptikti daug ikigermaninių hidronimų, pavyzdžiui, Kettnerio studijoje (1972; plg. taip pat Greule 2014); juos galima nustatyti ir remiantis atitinkamoje literatūroje pateikiamomis nuorodomis į seriją Hydronymia Germaniae. Bandant kartografiškai pavaizduoti senųjų germanų vardų paplitimą, mano nuomone, svarbiausia rasti bendrą geografinį pagrindą tiek į vakarus nusidriekusiems vardų tipams (pavyzdžiui, dariniams su sufiksais -ithi, -st- ir apeliatyvais hor, mar-, Riede, Hude, (h)lar ir kt.), tiek sufiksams bei žodžiams, siejantiems žemyninę germanų erdvę su Skandinavija. Mėginau ją aprašyti (Udolph 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 30 ŽEMĖLAPIS. Žemės našumo rodikliai Žemutinėje Saksonijoje 1994: 925 ir toliau) ir šiandien pridedu kartografiją, kurioje apytikriai apibrėžiama teritorija, kurią, remdamasis geografiniais pavadinimais, turiu laikyti senųjų germanų kalbėtojų tėvyne ir ekspansijos erdve (29 žemėlapis). Suprantu, kad ši kartografija sulauks kritikos. Tačiau norėčiau dar kartą pabrėžti, jog vandenvardžiai ir vietovardžiai neabejotinai byloja apie šią teritoriją. Be to, yra dar vienas svarbus argumentas, kurį, kaip jau minėta aptariant slavų kalbas, istorikai ir agronomai ne kartą pasitelkia: turiu omenyje dirvožemio derlingumą ir dirvožemio tipus. Pavyzdžiui, Žemutinės Saksonijos dirvožemio tipų kartografijos rodo, kad geriausi dirvožemiai beveik visiškai sutampa su anksčiau minėtais archajiškais germanų vardais ir jų paplitimu. Tam parinkau Žemutinės Saksonijos žemėlapį, kuriame Straipsniai / Articles 219 JÜRGEN UDOLPH 31, 32 ŽEMĖLAPIAI. -ithi- vietovardžių paplitimas ir žemės našumo balai Žemutinėje Saksonijoje regiono našumo balai rodo – geriausi dirvožemiai pažymėti tamsiomis spalvomis (30 žemėlapis)22. Šaltinyje, iš kurio paimta ši kartografija, dar aiškinama: „Tik pakrantėje ir į pietus nuo Vidurio žemės kanalo vyrauja geri dirvožemiai. Geesto ir viržynų smėlio jūroje pasitaiko keletas „riebių akių“ – gerų, priemolingų dirvožemių plotelių, tarsi kelios riebios akys skurdžioje sriuboje (Uelzenas; Liuchovas; Vėzerio, Leinės ir Alerio slėniai; Artlandas; Hojos–Syke’s–Goldenstedto apylinkės)“23. Dirvožemio kokybės ir archajiškų vietovardžių atitikimą ypač aiškiai parodo toliau pateikta lyginamoji kartografija, kurioje pavaizduotas ir -ithi- vietovardžių paplitimas Žemutinėje Saksonijoje, ir šios žemės dirvožemių našumo balai (31, 32 žemėlapiai). Todėl galime daryti tokias pačias išvadas kaip ir aptardami slavų tėvynę: aiškiai matyti, kad geriausių Vidurio ir Šiaurės Vokietijos dirvožemių paplitimas sutampa su senaisiais germanų vandenvardžiais ir vietovardžiais. Žinoma, kad Börden regione (Soesto Börde, Kalenbergo lioso Börde, Hildesheimo Börde, Magdeburgo Börde), esančiame šiaurės Vokietijos senųjų morenų srityje, Vidurio kalnų pakraščiuose, yra juodžemių, priskiriamų prie geriausių Vokietijos dirvožemių. Kiekvienas ūkininkas žino, ką reiškia, kai dirvožemio našumo balas siekia 80 ir daugiau 22 Paimta iš: http://www.nls.niedersachsen.de/Tabellen/Landwirtschaft/internetseite2002/hochschulen.pdf. 23 Žr. 27 pastabą. 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung kalbama. Kaip jau minėjau aptardamas slavų kalbą, gerame dirvožemyje paprastai užauginamas geresnis ir gausesnis derlius nei prastesniuose dirvožemiuose. Dėl to mažėja vaikų mirtingumas ir ilgėja gyvenimo trukmė. Gyventojų daugėja, o tai savo ruožtu lemia tam tikrą gyventojų perteklių, emigraciją ir šio regiono gyventojų kalbos plitimą. Stulbinantys radiniai, tokie kaip Osterodės Lichtenšteino oloje, ir išvada, kad prieš 3 000 metų ten gyvenę žmonės iki šiol turi palikuonių šiame regione (tai patvirtino DNR analizės; onomastiniu požiūriu šį klausimą nagrinėjo ir papildė Udolph 2009), rodo, kad Harco apylinkėse neabejotinai galima kalbėti apie gyvenviečių tęstinumą. 3. KELTAI Iš apžvalgų apie keltų vietovardžių tyrimų būklę galima spręsti, kad sutariama, jog salų keltų kalbos susidarė persikėlus gyventojams iš žemyno24. Taigi jų ištakų reikia ieškoti Vidurio arba Vakarų Europoje. Žemyninės keltų dalies hidronimų tyrimams itin svarbūs Pierre-Henry Billy (1993), Xavier Delamarre (2003), Alexander Falileyev (2006/7), Ranko Matasović (2009) ir Patrick Sims-Williams (2006) darbai. Toliau pateiktas žemėlapis daugiausia pagrįstas archeologiniais tyrimais, tačiau iš esmės atitinka ir kalbotyros prielaidas. Tačiau lemiamą žingsnį žengė – taip manau – Peter Busse (2007), nedideliame keltologų konferencijos pranešime; šios mintys tėra pirmieji didesnio projekto metmenys. Jis pagrįstai pabrėžia, kad hidronimų tyrimas yra būtinas, nes šis klausimas „iki šiol nebuvo išspręstas kalbant apie keltakalbių gyventojų įsikūrimą“ (Busse 2007: 89), mat, priešingai nei indoeuropiečių, slavų ir germanų vandenvardžių tyrimuose, keltų kalbų srityje šioje srityje beveik neatlikta jokių tyrimų. Jo nuomone, beveik visi tyrėjai vengia šios temos. P. Busse pagrįstai klausia, ar sprendžiant apie gyventojų „keltų kilmę“ gali arba turėtų būti svarūs archeologiniai argumentai. Kaip pagrindinį „keltų skepticizmo“ atstovą jis įvardija Simon James (1999) 24 Toliau išsamiau žr. Udolph 2009/2011. Straipsniai / Articles 221 JÜRGEN UDOLPH ŽEMĖLAPIS 33. Keltų migracijos, žemių užėmimas ir įtaka iki I a. pr. Kr.25 und John Collis (2003), „wobei letzterer ernstzunehmende Einwände gegen die Identifikation von archäologischer Evidenz und ethnischer Zuordnung liefert“. Dieses deckt sich in hohem Maße mit der modernen Forschung in Deutschland, wobei vor allem auf S. Brather (2004) zu verweisen ist. P. Busse daro vienintelę pagrįstą išvadą: jei keltų ieškoma kalbotyros požiūriu, tai daryti galima tik remiantis kalbiniais argumentais. Tačiau tokiu atveju būtina ne tik įtraukti geografinius vardus, bet ir skirti jiems itin didelę reikšmę. Tarp jų ypač svarbūs vandenvardžiai. Jo nuomone, ieškant seniausių keltų kalbėtojų gyvenamųjų vietų svarbus tapo dalykas, kurį jau mėginta pritaikyti slavų ir germanų kalboms: indoeuropiečių kalbų šeimos sklaida iš indoeuropiečių prokalbės, dar iki kalboms išsiskiriant 25 Iš: http://www.timediver.de/Keltenwelt_am_Glauberg.html (žiūrėta: 2017-06-09). 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Dialektinės srities formavimasis buvo ilgas procesas – neabejotinai reikia skaičiuoti šimtmečiais, – todėl šioje srityje galima tikėtis ne tik vienos kalbos, pavyzdžiui, keltų, baltų ar germanų, vandenvardžių, bet ir indoeuropietiškų, dar iki atskirų kalbų susidarymo atsiradusių reliktų. Ši raida turi atsispindėti hidronimuose; kitaip tariant, sritis, kurioje aptinkama tik vienos kalbos, pavyzdžiui, vien keltų, vardų, negali būti keltų protautės sritis. Busse projektas, kurį jis pateikia tik bendrais bruožais, „siekia, panaudojant ir apibendrinant ankstesnių tyrimų bei projektų apie ‘keltizmą’ rezultatus, [...] atsakyti į klausimą, kiek hidronimija leidžia susidaryti iškalbingą keltų kalbomis kalbėjusių gyventojų ankstyvosios apgyvendinimo istorijos vaizdą“ (Busse 2007: 91f.). Čia, sekant H. Krahe ir visiškai pagrįstai, pirmiausia kalbama apie vandenvardžius, kurių pagrindą sudaro žodžiai „vanduo, upė, tekėti“ ir pan. Atsižvelgdamas į germanistikos, baltistikos ir slavistikos tyrimus, jis iškelia šiuos pagrindinius klausimus: • Ar galima apibrėžti „keltų hidronimijos“ sritį, kurią būtų galima laikyti keltų ekspansijos branduoliu, t. y. protaute? • Kiek šis branduolys sutampa su Halštato ar La Tène kultūros paplitimo sritimi? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, jis nagrinėja, viena vertus, vandenvardžius, esančius keltų teritorijoje, bet kilusius iki keltų, kita vertus, keltų vardus. Įtraukiami, be kita ko, Ainos, Aenus, Dubis fl./Doubs, Douglas ir giminingi vardai, Devy/Devon, Devoke Water, sen. air. dobur ir nauj. pranc. Douvre (1128 Dobra), Douvres (apie 380 Dubris), Verdouble, 79 m. Verno-dubrum ir kt.; isp. Dobra ir kt., vok. Tauber, angl. Dover; vardų šeima su Glanis, Glanum, Glanon, Glan, Glene, Glane; galų < *gweh₃w- „purvas“, plg. val. baw „nešvarumai, purvas“; borṃ-/borw-/borb- <*bher- „kilti burbulais, banguoti, rūgti, virti“ varduose Borbro (Bourbre), Borvo(n) „šaltinio dievas“, Formio, Prancūzijoje Bormane (Ain), Bourbonne (Aube), La Bourbre (Isere) ir daugelyje kitų; brig- < *bhrgh- iš *bh̉eregh- „aukštas, iškilus“, galbūt reikšme „aukštupys“, varduose Brigia (Braye = Loir), Brigulos (Saône → Rhône) ir daugelyje kitų; esk-/isk- <*peisk-, vidur. air. esc „vanduo“, varduose Esca/Escia/Hisca (Isch → Saar) ir kt.; fruta- <*s(w)rutu-, plg. val. ffr-wd, air. sruth „srauni srovė“, vardu Frudis, Belgikos upė, ir kt. Išvadose rezultatai apibendrinami, įtraukiant paplitimo žemėlapį: „Kaip pirmąją preliminarią išvadą, atsižvelgiant į kartografinę medžiagą, galima pateikti štai ką: keltų hidronimija paplitusi teritorijoje, kuri tęsiasi palei šiaurinę Alpių sritį, Dunojų, Reino aukštupį ir vidurupį bei Roną, įskaitant jų intakus. Pradinė sritis Straipsniai / Articles 223 JÜRGEN UDOLPH Halštato kultūros sritis nesutampa su šia teritorija, tačiau svarbiausi Vakarų Halštato ir ankstyvieji La Tène radiniai aptinkami būtent joje“ (Busse 2007: 97). Čia tik prabėgomis pažymėsiu, kad lenkų indoeuropeistas Jan Rozwadowski savo tyrimuose, siekiančiuose XX a. pirmuosius metus (dalis jų perspausdinta leidinyje Rozwadowski 1948), jau buvo nustatęs ryškių Baltijos regiono ir Ronos srities vandenvardžių, pavyzdžiui, Visentia, Saane, Brenne, Divonne, Isara, Drome, Ivarus ir kitų, atitikmenų. Nuo to laiko šį teiginį pavyko dar labiau pagrįsti. Prancūzijoje aptikta svarbių vardų paralelių (W.P. Schmid 2004) ir Mozelio srityje (W.P. Schmid 1988), o aiškūs senosios Europos vandenvardžių Lenkijoje, Baltijos regione ir Britų salose, Šiaurės bei Pietų Prancūzijoje atitikmenys parodė (Udolph 1990, apibendrinimas p. 332 ir toliau), kad beveik visoje keltų gyvenamoje teritorijoje (mažiau tikėtina – Pirėnų pusiasalyje) esama iki atskirų kalbų susidarymo atsiradusio indoeuropietiškų vandenvardžių substrato. Bandant palyginti ankstesnius Europos vandenvardžių tyrimus ir P. Busse’o keltų kalbai skirtą darbą, mano nuomone, galima išskirti šiuos bendrus teiginius: Vandenvardžiai yra seniausi žmonių kalbos liudininkai Europoje. Jų tyrimas būtinas sprendžiant priešistorės ir ankstyvosios istorijos klausimus. Buvusios keltų gyvenamos teritorijos žemyninėje Europoje (visų pirma Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje ir dalyje Šveicarijos) hidronimija nėra išsamiai ištirta. Archeologinių tyrimų rezultatai, deja, tik iš dalies gali būti pasitelkiami sprendžiant ankstyvosios Europos etninio susiskirstymo klausimą (Brather 2004). Kadangi vandenvardžiai iš esmės sudaromi iš vadinamųjų „vandens žodžių“, būtina skubiai išsamiai ištirti visų keltų kalbų geografijos terminiją (tai, beje, pasakytina ir apie germanų kalbas, o slavų kalbų srityje turime pavyzdinių, net vien vandenvardžiams skirtų tyrimų). P. Busse savo žemėlapyje pažymėjo tuos vandenvardžius, kurie, jo nuomone, svarbūs nustatant seniausias keltų genčių gyvenvietes. Remiantis P. Busse tyrimu ir sekant atitinkamais germanų bei slavų kalbų srities tyrimais 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung ŽEMĖLAPIS 34. Senosios Europos ir keltų vardų kartografavimas26 galima teigti: daug kas rodo, kad keltų kalba susiformavo ten, kur galime stebėti tam tikrą senosios Europos vandenvardžių „sutankėjimą“, didesnę jų koncentraciją. Šiuo atžvilgiu lemiamą reikšmę turi paralelių buvimas Baltijos regione ir gretimose vietovėse, į kurias jau atkreipė dėmesį J. Rozwadowski (1948). Taigi ir klausimui apie protokeltų gyvenamąsias vietas tinka žodžiai, jau svarbūs svarstant germanų genčių tėvynės klausimą: Ex oriente lux27. Atsižvelgus į tai, jau dabar daug kas rodo, kad jų gyvenamoji vieta buvo į vakarus nuo Alpių, ir iš esmės galima pritarti P. Busse’ui. Buvusiose keltų apgyvendintose šalyse vykdomiems tyrimams būtų naudinga, jei vandenvardžiams būtų skiriama daugiau dėmesio nei iki šiol. 26 Aus Busse 2007: 97. 27 Udolph 1981; Udolph 1985. Straipsniai / Articles 225 JÜRGEN UDOLPH 4. BALTAI VARDŲ TYRIMŲ POŽIŪRIU Kalbininkai ir vardų tyrėjai nuolat pabrėžia baltų apgyvendinimo istorijos tęstinumą. Didelių migracijos bangų beveik neįžvelgiama, tačiau matomas procesas, liudijantis, kad buvusi baltų gyvenama teritorija gerokai sumažėjo (M. Gimbutas publikacijomis pagrįstame, bet atskirais aspektais taisytiname žemėlapyje W. P. Schmid pateikia tokią teritoriją (žemėlapis 35). ŽEMĖLAPIS 35. Baltų vandenvardžių paplitimas28 Baltus iš rytų, pietų ir pietvakarių daugiausia asimiliavo slavų gentys; tai aiškiai matyti kai kuriose šiaurės vakarų Rusijos dalyse, Baltarusijoje ir šiaurės rytų Lenkijoje. Hidroniminiu požiūriu įdomus vandenvardžių paplitimo žemėlapis, kuriame, J. Rozwadowskio (1948) nuomone, vandenvardžiai vadinami „slaviškais“ 28 Schmid 1976: 15 nach Gimbutas 1963: 30f. 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung ŽEMĖLAPIS 36. J. Rozwadowskio (1948) aptarti „slaviški vandenvardžiai“ (žemėlapis 36). Tačiau tai anaiptol ne slaviški, o iki atskirų indoeuropiečių kalbų susiformavimo atsiradę vandenvardžiai. Tai aiškiai rodo jau kai kurių jo studijų skyrių antraštės, pavyzdžiui, „dreu- (Drwęca, Drawa [...])“, „Isa“, „Isana“, „Isara“, „Oła i jej grupa: pierwiastek el-“; šie tyrimai iš dalies beveik sutampa su gerokai vėlesniais H. Krahe tyrimais ir didžiąja dalimi atitinka Krahe tyrimus bei išvadas. Vakarų Europoje į juos visiškai nebuvo atsižvelgta. Panašias tendencijas iš dalies rodo ir vienas naujesnio leidinio žemėlapis (žemėlapis 37): jame aiškiai matyti, kad iki slavų kalbų atsiradimo susiformavę vandenvardžiai vis dažnėja teritorijose, besiribojančiose su buvusia baltų gyvenama sritimi Lenkijos šiaurės rytuose; šis reiškinys neabejotinai tęsiasi ir gretimose baltų gyvenamose vietovėse. Tolesni tyrimai taip pat parodė, kad J. Rozwadowskio slaviškais laikytus vandenvardžius reikia aiškinti kitaip: nedidelė jų dalis priklauso baltų substratui Rusijoje, Baltarusijoje, Straipsniai / Articles 227 JÜRGEN UDOLPH 37 ŽEMĖLAPIS. Seniausi Lenkijos vandenvardžiai pagal Z. Babik29 šiaurinėje Ukrainoje ir šiaurės rytų Lenkijoje, tačiau kur kas didesnė jų dalis priklauso nuo H. Krahe laikų taip vadinamam senosios Europos hidronimijos sluoksniui – vandenvardžių tinklui, kurio kilmė siekia prieš atskirų kalbų susiformavimą egzistavusį indoeuropiečių laikotarpį (Krahe 1949–1965, 1964; Schmid 1994; Udolph 1990).29 Taip pat pavyko prieiti prie dar vienos svarbios naujos išvados: tarp senosios Europos, iki atskirų kalbų susiformavimo atsiradusių indoeuropietiškų vandenvardžių Europoje baltų kalbos užima ypatingą vietą, kurią išryškino W.P. Schmid (1994: 175–192, 226–247). Hidronimijai buvusioje ir dabartinėje baltų gyvenamojoje teritorijoje, pirma, būdinga didelė iki atskirų kalbų susiformavimo atsiradusių vardų gausa, o antra, 29 Babik 2001: 92. 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 38 ŽEMĖLAPIS. Baltų centras hidronimijoje30 matyti nenutrūkstamumas ir tęstinumas vandenvardžių daryboje nuo seniausių indoeuropiečių laikų iki atskiros baltų kalbinės epochos; be to, visoje senosios Europos hidronimijoje tik Baltijos regione esama vandenvardžių, turinčių atitikmenų daugelyje Europos regionų. Pavyzdžiui, Atešys, Atesė – Lietuvos vandenvardžiai; Etsch/Adige (senovėje užrašyti kaip Atesis, Athesis), Eisa: Aisė, Limena: Limenė Lietuvoje ir kt.; žr. kartografiją 38 žemėlapyje. Panašių dalykų man pavyko nustatyti ir tiriant slavų laikotarpio ankstesnius Lenkijos vardus (Udolph 1990, apibendrinimas: 331 ir toliau). Šiuo tyrimu, ypač vardų atitikmenų tarp Lenkijos ir įvairių Europos regionų (pvz., Britų salų, Vakarų Europos, Šiaurės Italijos ir kt., p. 332–338) suvestinėmis, pagrįstas kartografinis žemėlapis, kurį čia pateikiu (39 žemėlapis). Visa tai nėra atsitiktinumas. Baltų vardynas, kaip rodo ankstesni ir naujesni tyrimai, turi atitikmenų plačiame lanke 30 Nach Schmid 1994: 184f. Straipsniai / Articles 229 JÜRGEN UDOLPH 39 ŽEMĖLAPIS. Lenkijos vandenvardžių ir Europos atitikmenų paralelės31 regionų, apimančių Britų salas, Prancūziją, Pirėnų pusiasalį, Italiją, Šveicariją ir Austriją, Balkanus ir siekiančių Rytų Europą. Pastaruoju metu šie bendrumai ypač intensyviai nustatomi su germanų kalbomis, tačiau esama ir bendrumų tarp kelių indoeuropiečių kalbų, pirmiausia tarp baltų, germanų ir slavų kalbų. 5. BENDRUMAI, APRĖPIANTYS DVIEJŲ AR KELIŲ ATSKIRŲ KALBŲ VARDYNĄ Kaip pastaraisiais metais vis aiškiau ryškėja, trys indoeuropiečių kalbų grupės – baltų, germanų ir slavų – vardyno požiūriu tarpusavyje susijusios nevienodu glaudumu. Viena vertus, tai senosios Europos indoeuropietiškos reliktinės formos, kurios 31 Das Material steht bei Udolph 1990: 332–338. 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung išsiskiria senosios Europos hidronimijoje savo ypatybėmis (morfologija, žodynu), kita vertus, tai dviejų iš trijų kalbų šakų sutapimai. Toliau medžiagą pateiksiu glaustai ir ypač nurodysiu literatūrą, minimą atskiruose skyriuose. a) Slavų ir germanų kalbų bendrumai Prieš kelerius metus mėginau apžvelgti šios srities tyrimų būklę (Udolph 2005a). Kalbiniu požiūriu sutapimų galima aptikti ir vardyne; pirmuosius įtikinamus bandymus šiuo klausimu pateikė M. Vasmeris. Germanų ir slavų kalbų santykiuose skirtini du laikotarpiai: 1) vėlesniame etape, maždaug nuo II a. po Kr., prasideda intensyvesni kontaktai, kuriuos daugiausia paskatino germanų genčių ekspansija Rytų Vidurio Europoje. 2) Maždaug nuo V a. germanų ekspansijos laikotarpį pakeičia slavų persikėlimai, per kuriuos užimama teritorija, anksčiau gyvenama germanų genčių. Tik pastaraisiais metais tyrėjai senosios germanų gyvenvietės teritorijos vietovardžiuose aptiko daug senesnio kontakto pėdsakų, siekiančių germanų ir slavų kalbų formavimosi iš indoeuropiečių tarmių arealo laikus. Čia turima omenyje ryškus reiškinys: akivaizdžiai germaniškos darybos vardus galima etimologizuoti tik pasitelkus slavų kalbų žodžius (toliau pateikti pavyzdžiai yra iš Kirstin Casemir 2003 ir kt.). Paminėtini Empelde prie Hanoverio, seniau Amplithi, plg. slav. *obl- polabų wûmbal ‘šulinys’, bulg. vumbel, vubel, vubel’, vôbel, ubel ‘šulinys arba šaltinis slėnyje’ ir pan.; Hude ‘medienos sandėliavimo vieta, rąstų rietuvės vieta prie vandens kelio, perkėla, uostas’, paliudytas daugelyje Šiaurės Vokietijos vietovardžių, tikriausiai šiaurės jūros pakrantės germanų *hūth- ir senesnis *hunþ-; su juo apofonijoje susijęs slavų žodis *kǫtъ rusų kut ‘giliai į sausumą įsiterpiančios upės atšakos galas’ ir kt.; Ilfeld, Ilten, Ilde, Ilsede kildinami iš *Il-feld, *Il-tun, *Il-ithi, *Il-is-ithi; dėmesį patraukia druskingas dirvožemis prie Ilten ir Ilsede. Germaniško aiškinimo nėra. Natūraliai siūlosi slavų il ‘molis, dumblas’, pavyzdžiui, baltarusių il ‘plonas organinės kilmės purvas vandenyje, vandens duobės dugne, pelkėta, pilka arba balkšva žemė’, giminingas sen. gr. ἰλύς ‘dumblas, išmatos’. Ši toponiminė medžiaga atveria labai ankstyvą kalbinių kontaktų laikotarpį ir rodo, kad germanų kalba, būdama palyginti artima ne tik baltų, bet ir slavų kalbų arealui, turėjo susiformuoti iš indoeuropiečių tarmių kontinuumo. Šie pastebėjimai taip pat verčia germanų kalbos formavimosi klausimą Straipsniai / Articles 231 JÜRGEN UDOLPH germanų kalbos ryšiai su slavų (ir baltų) kalbomis rodo senesnius ir ankstesnius ryšius nei su keltų kalba. Šis faktas ir šiandien dažnai neįvertinamas. Vardyno požiūriu germanų ir keltų kalbos neturi jokių bendrybių. b) Slavų–baltų Glaudūs slavų ir baltų kalbų ryšiai jau daugiau kaip šimtmetį yra karštų ir kontroversiškų diskusijų objektas (vieną iš naujausių šių diskusijų apibendrinimų pateikia Pietro U. Dini (2005)). Tačiau iki šiol mažai dėmesio skirta neginčijamam faktui, kad hidronimijos ir toponimijos srityje – kitaip nei žodyne – beveik nėra senų sutapimų ar kontaktų. Baltų kalba, kaip ryškus senosios Europos hidronimijos centras, į indoeuropiečių vandenvardžių tinklą įtraukta visai kitaip nei slavų kalba; šių santykių beveik neįmanoma palyginti. Onomastiniu požiūriu baltų kalba turi kur kas glaudesnių senųjų ryšių su germanų kalbomis nei su slavų kalbomis. c) Baltų–germanų Įžvalga, kad šios dvi kalbų šakos turėjo būti ypač glaudžiai susijusios, anaiptol nėra nauja. Jau 1863 m. Ernstas Förstemannas (1863: 258, 331) pabrėžė: „Nė viena kalbinė sritis nėra mums svarbesnė už vadinamųjų baltų kalbų sritį, jeigu norime rekonstruoti savo senąją kalbos ir tautos istoriją; šios kalbos [...] ypač artimos germanų kalboms [...].“ „[...] nes iš tiesų lietuvių kalba genealoginiu požiūriu yra artimiausia germanų kalbos giminaitė iš visų kalbų.“ Apibendrinamąjį vertinimą, įskaitant tyrimų istoriją, galima rasti Udolph 2000, 2005a; taip pat žr. Casemir, Udolph 2006; Schmid 1994: 334–357; Udolph 1999a; Udolph 2011b; Udolph 2015a. Ypač svarbūs čia yra Šiaurės ir Vidurio Vokietijos vietovardžiai ir vandenvardžiai, kurių negalima paaiškinti germanų žodynu, o išaiškinti galima tik pasitelkus baltų kalbas. Čia trumpai paminėsiu tik Ihme – vandenvardį Hanoveryje, po 1124 m. in occidentali ripa Himene fluminis, 1351 m. supra aquam dictam Ymene ir kt., < *Eimena, plg. baltų vandenvardžius Eimūnis, Ejmenis (variantai Eymenis, Eimenys) ir liet. eimenà, -õs, eimenas „tekantis vanduo, upelis“. Viena svarbiausių išvadų, išplaukiančių iš šių ryškių atitikmenų, yra ta, kad germanų kalba turėjo vystytis palyginti arti baltų kalbų (W.P. Schmid). d) Baltų–slavų–germanų Glaudesnė baltų, slavų ir germanų kalbų giminystė indoeuropiečių kalbų šeimoje diskutuojama jau kelis dešimtmečius. 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung worden (dazu zuletzt: Dini 2005). Ich beschränke mich in den folgenden Ausführungen auf die Welt der Namen und referiere in aller Kürze Beobachtungen und Erkenntnisse, die ich an anderer Stelle schon mehrfach näher diskutiert habe (Udolph 2005, 2011b, 2015). Esama apeliatyvų, kuriuos galima paliudyti tik trijose kalbų grupėse, kartais – tik vienoje ar dviejose iš jų. Tačiau iš jų išvestų vardų randama ir už atitinkamos kalbų grupės ribų; jie geriau nei apeliatyvai žymi tą Europos sritį, kurioje baltų, slavų ir germanų kalbos susidarė iš indoeuropiečių tarmių arealo. Mano nuomone, įtikinamiausi pavyzdžiai yra šie. Balge ir giminingi žodžiai: žemutinės vokiečių kalbos balge, balje „žema, pelkėta vieta, vandentakis“, balge „potvynio vaga, mažas griovys, seklus upokšnis potvynio užliejamose seklumose“ ir kt.; kaip vardas, be kita ko, paliudytas Balg, 1288 m. du dru Balge; 1166 m. Balga; Balge, apie 1080 m. Balga ir kt.; dalis vardų taip pat sudaryta su priesagomis: 1375 m. Balghede < *Balg-ithi. Pėdsakų esama ir Nyderlanduose, Olandijoje bei Anglijoje. Giminingi yra Rytų Europos vietovardžiai ir vandenvardžiai, tokie kaip Bloga, Pilicos intakas, taip pat vietovardžiai Blogie Stare, Szlacheckie; Blogie, pelkė buvusiame Radomo apskrityje; slovakų upės vardas Blh, vengr. Balog, 1244/1410 Balogh ir kt.; Balge – vietovardis ir vienos Aistmarių dalies pavadinimas (galbūt iš vokiečių kalbos); Balga, upė Latvijoje, ten pat ir vietovardis Piebalga; Bologoe – vietovardžiai ir ežerų vardai šiaurės vakarų Rusijoje; taip pat Silezijos vandenvardis Osobloga/ Osoblaha/ Hottzenplotz. *dhelbh- lenk. dłubać „urvinėti, tašyti“, ček. dlub „įduba“, s. v. vok. bi-tel-ban „palaidoti“, s. ang. (ge)delf „karjeras“, nyderl. delf, dilf „dauba, griovys, kanalas“, liet. délba, dálba „laužiamoji kartis“ paliudyta daugelyje Šiaurės ir Vidurio Europos vardų, be kita ko, Delf, 1328 in loco Delf nominato; 1238 locum qui Delue dicitur; Delfen; Delft, Delft heide; Delvenau, IX a. pradžios Delbende (vietovardis); Thulba (nykstamasis laipsnis), IX a. Tulba(m), Dulba; Delft, 1083 Delf, Rytų Europoje: Delbenen, Dílbas, Dílbi, Dílbene pl., Dłubnia, Dłubina, Dłubała, *Dolobsk- ir kt. *dhelbh- kilusių vardų paplitimo žemėlapis (40 žemėlapis) pagal jų išsidėstymą atitinka kitų baltų, slavų ir germanų paralelių vardų sklaidą. Kitas svarbus atvejis – vietovardžiai, esantys germanų senųjų gyvenviečių teritorijoje, tačiau paaiškinami tik pasitelkus baltų ir slavų apeliatyvus. Čia pirmiausia minėtini šie vietovardžiai: Ilfeld, vietovardis į šiaurę nuo Nordhauzeno, 1154 m. Ilevelt; Ilde prie Bokenemo (Hildesheimo apskr.), 1065 m. ad villam Illidi (*Il-ithi); Ilsede prie Peinės, 1053 m. Ilisede, < *Il-is-ithi; Miele prie Hermannsburgo, XIV a. Yle, 1378–79 van deme Yle; Ilten prie Hanoverio, (1225–1247) ir kt. Ilthene, *Il-tūnā. Straipsniai / Articles 233 JÜRGEN UDOLPH 40 ŽEMĖLAPIS. Vietovardžiai ir vandenvardžiai, kilę iš *dhelbh- Vienintelis įtikinamas paaiškinimas randamas slavų ir baltų kalbose: sen. rus., sen. lenk. ilb „molis, dumblas“, ukrain. il „dumblas, žemė, molis“, baltar. il „plonas organinės kilmės purvas vandenyje, vandens duobės dugne; pelkėta, pilka arba balkšva žemė“, rus. il „dumblas“ ir kt.; galbūt gimininga latv. īls „visiškai tamsus“, tačiau neabejotinai gimininga sen. gr. ἰλύς „dumblas, purvas“, εἰλύς · μελαν (Hesych). Pažymėtina, kad beveik visų Žemutinės Saksonijos vardų atveju galima paliudyti druskos telkinių, iš dalies siekiančių žemės paviršių, buvimą. Taigi vardai ir jų paplitimas leidžia įrodyti, kad hidronimijoje atpažįstamas pregermaninis, bet indoeuropietiškas substratas glaudžiai susijęs su baltų vandenvardžių kraštovaizdžiu – reiškiniu, kurį jau stebėjome ir slavų kalbų atveju. Jei galima ryžtis datuoti: pirmąjį priebalsių poslinkį ir kitus procesus, kurie iš indoeuropiečių tarmės sukūrė germanų kalbos pagrindus, galima datuoti maždaug 500 m. pr. Kr. Prieš tai turėjo būti vardai, aptinkami Germanijos centre ir glaudžiai susiję su slavų, o ypač baltų, vardais 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung nustatyti. Tačiau kadangi jos savo ruožtu užklojo senus, dar iki atskirų kalbų susiformavimo atsiradusius senosios Europos vandenvardžius, galima daryti prielaidą apie tęstinumą bent iki 1000 m. pr. Kr. Mokslui pasisekė, kad šias hipotetines prielaidas, regis, galima patvirtinti. Radiniai Lichtenšteino oloje prie Osterodės Harce, DNR analizės, atliktos su 3000 metų senumo skeletais ir šiandienos apylinkių gyventojais, parodė, kad galima daryti prielaidą apie gyvenvietės tęstinumą nuo 1000 m. pr. Kr. Ištyrus šeimų ir geografinius pavadinimus, visų pirma vandenvardžius Sieber, Oder, Rhume ir Söse, buvo galima pagrįsti (Udolph 2009), kad ši prielaida patvirtinama ir onomastiniu požiūriu. Taigi Vakarų Harco pakraštį genetiniu ir onomastiniu požiūriu galima laikyti germanų senųjų gyvenviečių krašto dalimi. Senosios Europos hidronimija ir indoeuropiečių protėvynė H. Krahe daugiausia vykdytus Europos vandenvardžių tyrimus ir jų įtraukimą į iki tol svarstytas indoeuropiečių kalbų priešistorės koncepcijas W. P. Schmid griežtai sukritikavo ir reikšmingai prisidėjo prie griežtesnių kriterijų nustatymo sprendžiant, kokį vandenvardį galima vadinti „senosios Europos“. Nuo tada taikomos šios sąlygos: 1) Tai yra vandenvardis. 2) Pavadinimo negalima paaiškinti kalba, kuria šiandien kalbama to vandens telkinio krantuose. 3) Jame yra leksema, turinti indoeuropietišką šaknies struktūrą ir reikšmę „vanduo, tekėti ar pan.“ 4) Jis turi būti aiškinamas remiantis visu indoeuropiečių žodynu ir jo morfologija; dažniausiai pavadinimas sudarytas su archajiškomis priesagomis (tikėtina, kad jis bus pritaikytas prie atskiros kalbos struktūros ir žodžių elementų). 5) Jis vadinamas „senosios Europos“ vardu, jei Europoje turi bent vieną archajišką, šaknimi ir struktūra giminingą atitikmenį. 6) Pavadinimai atspindi indoeuropiečių daiktavardžių, būdvardžių ir dalyvių struktūrą, t. y. jie visada vedami iš šaknies, o ne iš žodžio. 7) Senosios Europos hidronimija suponuoja visų indoeuropiečių kalbų vienovę (tai, be kita ko, įrodo rytų indoeuropiečių apeliatyvai Europos vandenvardžiuose). Straipsniai / Articles 235 JÜRGEN UDOLPH Iš šių svarstymų išplaukia, kad Europoje negalima abejoti egzistavus indoeuropietiškų vandenvardžių prieš atskirų kalbų susiformavimą sluoksniui ar tinklui. Nuolat atsinaujinanti kritika dažniausiai nukreipiama į atskirus vardus, tačiau nė kiek nepaneigia paties fakto. Kas norėtų užsipulti ar net atmesti Senosios Europos hidronimijos koncepciją (pastaruoju metu pasirodę gausūs Haraldo Bichlmeierio straipsniai su griežta kritika nekeičia pirmiau išdėstytų principų), turi įtikinti bent vienu aspektu: jis turi išmanyti medžiagą, kuria grindžiami H. Krahe’s, W. P. Schmido ir mano svarstymai. Nė vienas kritikas taip nedaro. Tai pasakytina apie beveik visus iki šiol pateiktus argumentus, taip pat apie kai kuriuos naujesnius, kuriuos čia trumpai paminėsiu. • Pastaruoju metu, priskiriant vandenvardžius Vokietijoje, keltų kalbos elementas vėl nepastebimai ima įgyti pagrindą; tai matyti ir iš plačios Albrechto Greule’s knygos apie Vidurio Europos vandenvardžius (2014)32. Atsižvelgiant į tai, kad Rytų Europos lyginamoji medžiaga buvo ir tebėra naudojama per menkai, priskiriant vardus keltų kalboms reikėtų būti atsargiems. • Plačiose srityse ikiindoeuropietiškojo sluoksnio neaptinkama. Tai pasakytina ir apie Theo Vennemanno mėginimus įrodyti, kad baskų arba vaskonų kalbos sudaro ikiindoeuropietiškąjį substratą (apie tai naujausi straipsniai publikuoti Udolph 2013). • Visai kitu požiūriu Zbigniewas Babikas (2001) pasisako prieš Senosios Europos elementus Rytų Europoje, ypač Lenkijoje. Jo manymu, Senosios Europos hidronimija yra visą Europą apimantis vientisas sluoksnis, su kuriuo lenkų vandenvardžiai nedera. Esama esminių fonetinių, morfologinių ir kaitybos skirtumų. Apie senuosius Lenkijos vandenvardžius galima pasakyti tik tiek, kad jie yra „seni ir europietiški“ (stare i europejskie). Čia ginama nuomonė, kurią Senosios Europos tezės šalininkai jau seniai yra įveikę: žinome, kad hidronimijoje aptinkama įvairių priesagų, skirtingų apofonijos laipsnių ir morfologinių ypatybių, todėl jokio „vientisumo“ monolitinio bloko prasme apskritai nėra. Norint nustatyti indoeuropiečių tėvynę, pirmiausia būtina apibrėžti seniausias atskirų indoeuropiečių gyvenamas teritorijas 32 Palyginkite su mano išsamia recenzija leidinyje Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 52 (2017), p. 81–105. 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung 41 ŽEMĖLAPIS. Seniausios gyvenamos teritorijos (slavų, germanų, keltų, baltų) pagal vardų duomenis kalbų šeimas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ieškant senųjų indoeuropiečių genčių gyvenamųjų vietų, kaip ir (re)konstruojant indoeuropeistikos pagrindus, reikia pradėti nuo atskirų kalbų. Ryžtuosi ankstesnius svarstymus apie germanų, slavų, baltų ir keltų genčių tėvynes apibendrinti žemėlapyje (41 žemėlapis). Ką galime pasakyti apie laikotarpį, kuriuo atskiros indoeuropiečių kalbų grupės išsirutuliojo iš indoeuropiečių prokalbės? Slavų kalbos susiformavo maždaug nuo 500 m. pr. Kr. šiauriniame Karpatų šlaite. Senesni vandenvardžiai rodo glaudesnius ryšius su germanų ir baltų kalbomis, o kai kuriais atvejais – tik su baltų kalbomis. Todėl šiuos vardus reikia datuoti ankstesniu laikotarpiu, maždaug 1000–500 m. pr. Kr. Pagal vardus germanų kalbas galima priskirti teritorijai į šiaurę, rytus ir nedidele dalimi į pietus nuo Harco kalnų. Atsižvelgiant į pirmąjį garsų poslinkį ir kitus procesus, jų susidarymą iš vienos Straipsniai / Articles 237 JÜRGEN UDOLPH indoeuropiečių dialekto teritorija datuojama maždaug 500 m. pr. Kr. laikotarpiu. Ikigermanų vardai turi būti senesni ir datuotini maždaug 1000–500 m. pr. Kr. Keltų kalba iš indoeuropiečių dialekto veikiausiai susiformavo Vakarų Alpių regione; pirmieji užuomazgos požymiai, – žinau, kokie ginčytini šie datavimo pasiūlymai, – gali būti priskirti maždaug 1000 m. pr. Kr. laikotarpiui. Baltų kalbos arealas patyrė mažiausiai geografinių poslinkių, tačiau pirminė gyvenamoji teritorija dėl slavų ekspansijos gerokai susitraukė. Palyginę su visos Europos vandenvardžiais, galime manyti, kad datuodami ikibaltų reliktus turime grįžti bent į 500–1000 m. pr. Kr. laikotarpį. Apibendrinę šiuos rezultatus, prieiname prie indoeuropietiško pobūdžio vandenvardžių sluoksnio, kuris Vidurio Europoje paliudytas maždaug 1000 m. pr. Kr. laikotarpiu ir, gana užtikrintai galima teigti, formavo rytų Prancūziją, Vidurio bei Šiaurės Vokietiją ir rytinę Vidurio Europą. Tačiau, regis, įmanoma žengti dar vieną žingsnį atgal. Europoje žinome vardų, kuriuos galima paaiškinti tik pasitelkus rytų indoeuropiečių apeliatyvus (indų, iranėnų, tocharų) ir kurie įrodo, kad senosios Europos hidronimija nepriklauso jokiam vakarų indoeuropiečių „tarpiniam tarpsniui“ (tokiai nuomonei visą gyvenimą atstovavo H. Krahe, ir ji dažnai laikomasi dar ir šiandien). W. P. Schmid (1994: 129 ir toliau) tai buvo pastebėjęs ir, remdamasis tokiomis paralelėmis kaip sindhu–/*sindhnā – Sinn, Shin, Shannon, indu– – Indura, Indus (Baltikum), vār(i)–, vār–, vairi– – Vara, Vaire, Verna, Warme, War-menau, Wörnitz < *Varantia ir kt., adu – Adda, Oder, Attersee, -gau, dānu– – Don, Donau ir kt., pagrįstai padarė išvadą: „Bendrinė kalba, kurią suponuoja senosios Europos hidronimija, yra ne kas kita, kaip pati indoeuropiečių kalba“ (Schmid 1994: 129). Kadangi pagrindiniai apeliatyvai, be kita ko, žinomi senajai indų ir senajai iranėnų kalboms, o Europos kalboms jų trūksta, reikia manyti, kad žodynas, iš kurio buvo kuriami Europos vandenvardžiai, dar buvo žinomas indoeuropietiškų vardų kūrėjams. Taigi kai kuriuos iš šių vardų neabejotinai galime datuoti II tūkstantmečiu pr. Kr. Neapibrėžtumo priežastis ta, kad nežinome, kada anuometiniuose indoeuropiečių dialektuose kadaise gyvi žodžiai ir šaknys prarado darybinį produktyvumą. Dar kartą primintina, kad šis rytų indoeuropiečių žodžių ir Europos vardų santykis turi paralelių žemyninės germanų kalbos šakos šiaurės germanų apeliatyvuose 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung varduose ir pietų slavų žodžiuose, aptinkamuose į šiaurę nuo Karpatu esančiuose varduose. Apibendrinant visa tai, galima daryti išvadą, kad dideles Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos dalis dengia indoeuropietiškų vandenvardžių tinklas, prie kurio savo apeliatyviniais atitikmenimis prisidėjo ir ne Europos bei pietų Europos indoeuropiečių kalbos. Taip pat nereikia pamiršti, kad indoeuropiečių laikus menančio vandenvardžio egzistavimas suponuoja nenutrūkstamą gyvenimą vandens telkinio pakrantėse. Gyvenviečių apleidimas lemia vardų praradimą ir spragas, kokias stebime pietų Rusijoje ir pietryčių Ukrainoje, kur net didžiausių šio regiono upių, tokių kaip Dnjepr, Dnestr, Südlicher Bug, Don und Wolga, pavadinimai pasikeitė – pirmiausia žemupyje, t. y. stepių ir miškastepių zonoje. Senosios Europos hidronimijos ribų klausimas lieka atviras, tačiau Europos indoeuropietiškų vandenvardžių negalima vertinti remiantis jos periferija (šia kryptimi svarsto Untermann 2009). Periferiją galima nustatyti tik tada, kai tampa aiškūs centro santykiai. Iš to, kalbant apie senąsias indoeuropiečių genčių gyvenamąsias teritorijas, pirmiausia išplaukia, kad jų reikia ieškoti tik senosios Europos hidronimijos paplitimo areale. Atskirų kalbų laikotarpiu, kurį iš hidronimijos ir toponimijos galime geriau įvertinti, nežinome nė vieno atvejo, kad indoeuropiečių kalbų grupė būtų susiformavusi nepalikusi pėdsakų vardų kraštovaizdyje. Tai reiškia, kad teorijos, pagal kurias indoeuropiečių tėvynė buvo, pavyzdžiui, pietų Rusijoje ir Ukrainoje (Gimbutas; kurganų kultūra) arba Kaukaze, turėtų suponuoti, jog iš ten į Europą ar Mažąją Aziją išvykusios indoeuropiečių branduolio tautos paliko pėdsakų geografinėje nomenklatūroje. Kaip visiems žinoma, taip nėra. Priešingai, dar kartą atkreipiu dėmesį į patikimai nustatytus rytų indoeuropiečių apeliatyvus ir šaknis Europos vandenvardžiuose: tai aiškus įrodymas, kad Europoje ir Azijoje gyvenančių indoeuropiečių genčių šaknų reikia ieškoti Europoje. Pakartosiu: Europos nomenklatūra rodo, kad indoeuropiečių genčių plitimas prasidėjo šiame žemyne. Norint patikimiau pagrįsti šias iš geografinių vardų išvestas tezes ir patvirtinti iš kitos perspektyvos mano tikėtinomis laikomas germanų, keltų ir slavų kalbų tėvynes, pasitelktina disciplina, kuri iki šiol nė kiek nevaidino vaidmens visoje diskusijoje apie indoeuropiečių tėvynę: turiu omenyje dirvožemio tyrimus. Straipsniai / Articles 239 JÜRGEN UDOLPH 42 ŽEMĖLAPIS. Lioso paplitimas Vidurio Europoje33 Dirvožemio mokslo duomenimis jau pasinaudojau anksčiau, lygindamas germaniškuosius -ithi-vardus su Žemutinės Saksonijos derlingumo rodikliais (29–32 žemėlapiai). Prieš dešimt metų paskelbtas lioso dirvožemių paplitimo Azijoje ir Europoje žemėlapis (Haase et al. 2007), kurį jau buvau minėjęs aptardamas slavų genčių tėvynės klausimą, rodo, kad platus lioso dirvožemių ruožas driekiasi nuo Kinijos iki pat Prancūzijos, skersai Azijos ir Europos. Kaip jis paplitęs Europoje, ypač toje teritorijoje, kurioje, mano manymu, buvo senosios germanų, slavų ir keltų genčių gyvenamosios vietos?33 Tam pasitelkiu senesnį Europos lioso sričių žemėlapį, kurio rezultatai vis dėlto sutampa su naujesniojo, paskelbto 2007 m., duomenimis. Jame pažymėjau, mano nuomone, seniausias germanų, keltų ir slavų kalbėtojų gyvenamąsias vietas (42 žemėlapis). 33 Šaltinis: http://www.geographie.uni-stuttgart.de/seminare/lehrpfad/Pleistozän/Loessseite.htm. 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Aiškiai matomos Leipcigo žemumos, Magdeburgo, Hildesheimo ir Soesto Börde bei Auksinės Aujos į pietus nuo Harco lioso sritys. Būtent ši teritorija, išsamiai ištyrus senuosius germanų vietovardžius ir vandenvardžius (Udolph 1994), išryškėjo kaip germanų vardyno tęstinumo centras. Lichtenšteino urvo radiniai tai patvirtina. Panašų vaizdą žemėlapis rodo ir Lenkijos bei Ukrainos pasienyje. Čia, šiauriniame Karpatų šlaite, liosas ir seniausios slavų gyvenvietės išskirtinai tiksliai sutampa. Taigi dirvožemio tyrimai patvirtina vardyno tyrimų rezultatus. Vakarų Alpių regione, kur spėjame buvus senąsias keltų gyvenamąsias teritorijas, duomenys nėra tokie aiškūs; tačiau galimų slavų ir germanų genčių tėvynių sutapimas su derlingomis dirvomis akivaizdus. Iš to kyla ir minčių, kaip paaiškinti bei suprasti milžinišką keltų, germanų ir slavų plėtrą – būtent tokia chronologine tvarka. Kadangi seniausius geografinius vardus galime sieti su geromis ir ypač derlingomis dirvomis, daug kas pagrindžia tokią tezę: derlingos dirvos prieš 2 000–3 000 metų gyvenusiems žmonėms, priklausomiems nuo žemdirbystės, gyvulininkystės, žvejybos ir medžioklės, lėmė geresnį derlių, sumažino bendrąjį mirtingumą ir vaikų mirtingumą bei sukūrė gyventojų perteklių, kurį buvo galima sumažinti tik palaipsniui plečiant gyvenamąsias teritorijas. Daugėjant gyventojų, kalbančių tam tikra kalba, pavyzdžiui, protoslavų, protogermanų, prokeltų kalba arba atitinkamais jos dialektais, dėl didesnio gyventojų skaičiaus ši kalba persikeldavo į gretimas teritorijas ir jų gyventojų vartoseną. Tokius procesus lengva suprasti lyginant su žinomais kalbų plitimo ir kitų kalbų užklojimo atvejais; galima prisiminti vokiečių kolonizaciją rytuose, kai germanų kalbos užklojo vakarų slavų genčių kalbas, finougrų genčių slavėjimą Rusijoje ir Europos kolonistų įsikūrimą Amerikoje kartu su jų kalbomis. Todėl vėl drįstu pabrėžti onomastinių tyrimų svarbą sprendžiant seniausių gyvenamųjų teritorijų klausimą ir manau, kad šiai kalbotyros šakai reikėtų skirti gerokai daugiau dėmesio nei iki šiol. Tyrimo rezultatai 1) Esama vandenvardžių, kuriuos galima datuoti indoeuropiečių kalbų atsiradimo ir plėtros laikotarpiu. Jie paplitę Europoje. Straipsniai / Articles 241 JÜRGEN UDOLPH 2) Lemiamieji indoeuropiečių kalbų plėtros ir paplitimo procesai iš esmės vyko senosios Europos hidronimijos srityje. Tai, be kita ko, liudija rytų indoeuropiečių apeliatyvai Europos vandenvardžiuose. Atitinkamų paralelių esama slavų ir germanų kalbose. 3) Vidurio Europos vardyne priešindoeuropietiško sluoksnio nustatyti nepavyksta. Tai stebina, nes ten tikrai jau buvo įsikūrę žmonės, nekalbėję indoeuropiečių kalba. Ar tai susiję su indoeuropiečių genčių sėslumu, priešingai nei ankstesnių gyventojų klajokliškas ar pusiau klajokliškas gyvenimo būdas, nedrįstu spręsti. 4) Indoeuropiečių genčių gyvenvietės paskutiniaisiais tūkstantmečiais prieš Kristų buvo susijusios su gerais ir geriausiais dirvožemiais. Tai sutampa – o tai labai reikšminga – su senųjų vardų paplitimu. 5) Indoeuropiečių prokalbės formų rekonstrukcija grindžiama žiniomis apie žinomas atskiras indoeuropiečių kalbas. Tačiau indoeuropiečių vandenvardžiai paliudyti ir „tarpeliuose“ tarp atskirų indoeuropiečių kalbų. Todėl galima tikėtis, kad vardų proformos skirsis nuo indoeuropiečių rekonstrukcijos proformų. 6) Senosios Europos vandenvardžiai turi aiškų centrą Baltijos regione ir baltų kalbose. Daug kas leidžia manyti, kad jį reikia laikyti ne tik tęstinumo centru (W.P. Schmid), bet ir sklaidos centru. 7) Germanų genčių tėvynė yra germanų gyvenamojoje teritorijoje, slavų – slavų gyvenamojoje teritorijoje, keltų – istoriškai paliudytoje keltų gyvenamojoje teritorijoje. Viskas rodo, kad tą patį reikia manyti ir apie numanomą indoeuropiečių genčių tėvynę. Iš to išplaukia: 8) Indoeuropiečių kalbų protėvynės ieškojimą Pietų Rusijoje, Mažojoje Azijoje ar Kaukaze, žvelgiant iš vardotyros perspektyvos, reikia ryžtingai atmesti. Tėvynės galima ieškoti tik senosios Europos hidronimijos areale. Ji aiškiai apribota Europa. Apibendrinant, viskas rodo, kad indoeuropiečių ekspansijos tėvynė ir pradinis arealas buvo Baltijos regionas. 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung LITERATŪRA Alemannien und der Norden 2004: Alemannien und der Norden. Internationales Symposium in Zürich, hrsg. v. Hans-Peter Naumann (= Reallexikon der Germanischen Altertumskunde, Ergänzungsband 43). Berlin: De Gruyter. Atlas zur Geschichte und Landeskunde von Sachsen 1998: Atlas zur Geschichte und Landeskunde von Sachsen. F: Wirtschaft (Landwirtschaft, Bergbau, Gewerbe, Verkehr). IV: Neueste Zeit. Leipzig: Verlag der Sächsischen Akademie der Wissenschaften. Ascher Diana 2015: Die Siedlungsgeschichte der Rhön aus namenkundlicher Sicht. – Die Rhön – Geschichte einer Landschaft. Petersberg, 201–215. Babik Zbigniew 2001: Najstarsza warstwa nazewnicza na ziemiach polskich. Kraków: Universitas. Bijak Urszula 2013: Nazwy wodne dorzecza Wisły. Potamonimy odapelatywne. Kraków: Wydawnictwo FALL. Billy Pierre-Henry 1993: Thesaurus linguae Gallicae. Hildesheim: Olms. Bischoff Karl 1975: Germ. *haugaz ‘Hügel, Grabhügel’ im Deutschen. Eine Flurnamenstudie. Mainz: Akademie der Wissenschaften und der Literatur. Brather Sebastian 2004: Ethnische Interpretationen in der frühgeschichtlichen Archäologie. Geschichte, Grundlagen und Alternativen. Berlin: de Gruyter. Busse Peter 2007: Hydronymie und Urheimat: Ein neuer Ansatz zur Lokalisierung der Urheimat der Kelten. – Kelten-Einfälle an der Donau. Akten des 4. Symposiums Deutschsprachiger Keltologinnen und Keltologen vom 17.–21. Juli 2005 in Linz. Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 89–98. Casemir Kirstin 1997:Die Ortsnamen auf-büttel. Leipzig: Leipziger Universitätsverlag. Casemir Kirstin 2003: Die Ortsnamen des Landkreises Wolfenbüttel und der Stadt Salzgitter. Bielefeld: Verlag für Regionalgeschichte. Casemir Kirstin, Udolph Jürgen 2006: Die Bedeutung des Baltischen für die niedersächsische Ortsnamenforschung. – Baltų onomastikos tyrimai. Aleksandrui Vanagui atminti, sud. Laimutis Bilkis, Alma Ragauskaitė, Daiva Sinkevčiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 114–136. Collis John 2003: The Celts: Origins, Myths and Inventions. London: Tempus Pub Ltd. Delamarre Xavier 2003: Dictionnaire de la langue gauloise; une approche linguistique du vieux-celtique continental. 2. éd. Paris: Éd. Errance. Dini Pietro U. 2005: Slawisch-baltische Sprachbeziehungen. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 29. Berlin – New York, 73–78. Straipsniai / Articles 243 JÜRGEN UDOLPH Falileyev Alexander 2006/7: Žemyninės keltų vietovardžių žodynas, Aberystwyth = http://cadair.aber.ac.uk/dspace/bitstream/2160/282/5/ContCelticPNDictionary.pdf; Įvadas: http://cadair.aber.ac.uk/dspace/bitstream/2160/282/6/IntroAndElements.pdf; Pasirinkta bibliografija: http://cadair.aber.ac.uk/dspace/bitstream/2160/282/4/FalileyevBibl.pdf; Žemėlapis: http://cadair.aber.ac.uk/dspace/bitstream/2160/282/7/FalileyevMap.pdf. Förstemann Ernst 1863: Die deutschen Ortsnamen. Nordhausen: Ferd. Förstemann´s Verlag. Gimbutas Marija 1963: The Balts. London: Thames and Hudson. Gołąb Zbigniew 1992: The Origins of the Slavs. A Linguist’s View. Columbus (Ohio): Slavica Publ. Greule Albrecht 2014: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der dazugehörigen Gebiets-, Siedlungs- und Flurnamen. Berlin/Boston: De Gruyter. Grimm Jacob 1826: Deutsche Grammatik. Zweiter Teil. Göttingen: Dieterich. Grimm Jacob 1848: Geschichte der deutschen Sprache. Leipzig: Hirzel. Haase Dagmar, D. Haase, J. Fink, G. Haase, R. Ruske, M. Pécsi, H. Richter, M. Altermann, K.-D. Jäger 2007: Priešvardinis liosas Europoje – jo erdvinis pasiskirstymas pagal Europos lioso žemėlapį, mastelis 1:2,500,000. – Quaternary Science Reviews 26(9–10), 1301–1312. James Simon 1999: The Atlantic Celts. Ancient people or modern invention. Madison Wis.: University of Wisconsin Press. Kettner Bernd-Ulrich 1972: Flußnamen im Stromgebiet der oberen und mittleren Leine. Rinteln: Verlag C. Bösendahl. Kolb Eduard 1957: Alemannisch-nordgermanisches Wortgut. Huber: Frauenfeld. Krahe Hans 1949–1950: Alteuropäische Flußnamen. – Beiträge zur Namenforschung, 24–51. Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flußnamen. Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Krahe Hans, Meid Wolfgang 1967: Germanische Sprachwissenschaft 3: Wortbildungslehre. Berlin: Walter de Gruyter Kunstmann Heinrich 1996: Die Slaven. Ihr Name, ihre Wanderung nach Europa und die Anfänge der russischen Geschichte in historisch-onomastischer Sicht. Stuttgart: Steiner. Leibnitz Gottfried Wilhelm 1882: Die philosophischen Schriften, hrsg. v. C.I. Gerhard, Bd. 5. Berlin: Weidmann. 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Matasović Ranko 2009: Etymological dictionary of proto-Celtic. Leiden: Brill. Meyer Brunk 1978: Bodenkunde und Siedlungsforschung. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 3. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 117–120. Möller Reinhold 1992: Dentalsuffixe in niedersächsischen Siedlungs- und Flurnamen in Zeugnissen vor dem Jahre 1200. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Möller Reinhold 2000: Niedersächsische Siedlungsnamen und Flurnamen mit k-Suffix und s-Suffix in Zeugnissen vor dem Jahr 1200. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Müller Horst M., Kutas Marta 1997: Die Verarbeitung von Eigennamen und Gattungsbezeichnungen. Eine elektrophysiologische Studie. – Studien zur Klinischen Linguistik: Modelle, Methoden, Interventionen, hrsg. v. Gert Rickheit. Opladen: Springer, 147–169. Rozwadowski Jan 1948: Studia nad nazwami wód słowiańskich. Kraków: Nakładem Polskiej Akademii Umiejętności. Rymut Kazimierz, Majtán Milan 1998: Gewässernamen im Flußgebiet des Dunajec. Stuttgart: Steiner. Scheffer Fritz 1978: Boden in Mitteleuropa. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 3. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 108–117. Schlüter Otto 1958: Die Siedlungsräume Mitteleuropas in frühgeschichtlicher Zeit 2: Das mittlere und nordöstliche Mitteleuropa. Remagen: Selbstverlag der Bundesanstalt für Landeskunde. Schmid Wolfgang P. 1976: Baltische Sprachen und Völker. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 2. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 14–20. Schmid Wolfgang P. 1988: Zu einigen keltisch-baltischen Namenentsprechungen. – Studia Indogermanica et Slavica. Festgabe für Werner Thomas. München: Sagner, 49–56. Schmid Wolfgang P. 1994: Linguisticae Scientiae Collectanea. Ausgewählte Schriften. Berlin – New York: de Gruyter. Schmid Wolfgang P. 2004: Versuch über den Namen der Loire. – Sprache, Sprechen, Sprichwörter. Festschrift für D. Stellmacher zum 65. Geburtstag. Stuttgart: Steiner, 291–295. Sims-Williams Patrick 2006: Ancient Celtic Place-Names in Europe and Asia Minor. Oxford: Blackwell. Słownik Prasłowiański 1974: Słownik Prasłowiański 1. Warszawa: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. Straipsniai / Articles 245 JÜRGEN UDOLPH Stams Werner 1998: Böden nach Bodenwerten. Beiheft zu: Atlas zur Geschichte und Landeskunde von Sachsen. F: Wirtschaft (Landwirtschaft, Bergbau, Gewerbe, Verkehr). IV: Neueste Zeit. Leipzig: Verlag der Sächsischen Akademie der Wissenschaften. Toporov Vladimir N., Trubačev Oleg N. 1962: Lingvističeskij analiz gidronimov Podneprov’ja. Moskva: Izdatel’stvo Akademii Nauk SSSR. Trubačev Oleg N. 1968: Nazvanija rek pravoberežnoj Ukrainy. Moskva: Izdatel’stvo Nauka. Trubačev Oleg N. 1983: Jazykoznanie i etnogenez slavjan (Drevnie slavjane po dannym ėtimologii i onomastiki). – Slavjanskoe jazykoznanie. IX Meždunarodnyj s-ezd slavistov. Doklady sovetskoj delegacii. Moskva: Nauka 231–270. Udolph Jürgen 1979: Studien zu slavischen Gewässernamen und Gewässerbezeichnungen. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Udolph Jürgen 1981: Ex oriente lux – Zu einigen germanischen Flußnamen. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 16, 84–106 (Nachdruck in: Reader zur Namenkunde 3(2) (= Germanistische Linguistik 131–133), Hildesheim, 1996, 671–692). Udolph Jürgen 1985: Ex oriente lux – auch in deutschen Flurnamen. – Gießener Flurnamenkolloquium. Heidelberg: Winter Verlag, 272–298. Udolph Jürgen 1988: Kamen die Slaven aus Pannonien? – Studia nad etnogenezą Słowian i kulturą Europy wczesnośredniowiecznej. Wrocław: Zakład Narordowy im. Ossolińskich, 168–173. Udolph Jürgen 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Udolph Jürgen 1991: Die Ortsnamen auf –ithi. – Probleme der älteren Namenschichten. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 85–145. Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem. Berlin – New York: Walter de Gruyter. Udolph Jürgen 1997: Alteuropäische Hydronymie und urslavische Gewässernamen. – Onomastica 42, 21–70. Udolph Jürgen 1998: Typen urslavischer Gewässernamen. – Praßłowiańszczyzna i jej rozpad. Warszawa: Energeia 275–294. Udolph Jürgen 1999: Die Schichtung der Gewässernamen in Pannonien. – Ural-Altaische Jahrbücher, Neue Folge 15, 90–106. Udolph Jürgen 1999a: Baltisches in Niedersachsen? – Florilegium Linguisticum. Festschrift für Wolfgang P. Schmid zum 70. Geb. Frankfurt/Main [usw.]: Lang, 493–508. 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Heimat und Ausbreitung indogermanischer Stämme im Lichte der Namenforschung Udolph Jürgen 2000: Nordisches in niedersächsischen Ortsnamen. – Raum, Zeit, Medium – Sprache und ihre Determinanten. Festschrift für Hans Ramge. Marburg: Hessische Historische Kommission, 59–79. Udolph Jürgen 2000a: Slavjano-germanskie svjazi v severno-nemeckich toponimach. – Ètimologija 1997–1999. Moskva, 185–191. Udolph Jürgen 2004: Nordisches in deutschen Ortsnamen. – Namenwelten. Orts- und Personennamen in historischer Sicht. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 359–371. Udolph Jürgen 2004a: Alemannien und der Norden aus der Sicht der Ortsnamenforschung. – Alemannien und der Norden, 29–56. Udolph Jürgen 2005: Slavisch-Baltisch-Germanische Übereinstimmungen in Toponymie und Hydronymie. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 29. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 64–67. Udolph Jürgen 2005a: Germanisch-Slawische Sprachbeziehungen. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 29. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 69–73. Udolph Jürgen 2008: Ortsnamen und Wanderungen der Völker. – Jahrbuch der Akademie der Wissenschaften zu Göttingen 2008. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 392–397. Udolph Jürgen 2009: Liechtensteinhöhle, Siedlungskontinuität und das Zeugnis der Familien-, Orts- und Gewässernamen. – Historia archaeologica. Festschrift f. Heiko Steuer. Berlin – New York: Walter de Gruyter, 85–105. Udolph Jürgen 2009/2011: Paleoeuropinių hidronimų ir keltų kilmės klausimas. – Nouvelle Revue d’Onomastique 51, 85–121. Udolph Jürgen 2010: Morphologie germanischer Toponyme. – Proceedings of the 21st International Congress of Onomastic Sciences 5. Uppsala: Institutet för språk och folkminnen, 254–267. Udolph Jürgen 2010a: Skandinavische Wörter in deutschen Ortsnamen. – Probleme der Rekonstruktion untergegangener Wörter aus alten Eigennamen. Uppsala: Swedish Science Press, 141–158. Udolph Jürgen 2010b: Skandinavische Wörter in deutschen Ortsnamen. – Probleme der Rekonstruktion untergegangener Wörter aus alten Eigennamen. Uppsala: Kungl. Gustav Adolfs Akademien für svensk folkkultur, 141–158. Udolph Jürgen 2011b: „Baltisches“ und „Slavisches“ in norddeutschen Ortsnamen. – Interferenz-Onomastik. Namen in Grenz- und Begegnungsräumen in Geschichte und Gegenwart. Saarbrücken: Kommission für Saarländische Landesgeschichte und Volksforschung, 313–331. Straipsniai / Articles 247 JŪRGEN UDOLPH Udolph Jürgen 2013: (Hrsg.) Europa Vasconica – Europa Semitica? Kritische Beiträge zur Frage nach dem baskischen und semitischen Substrat in Europa. Hamburg: Baar-Verlag. Udolph Jürgen 2015: Rezension zu: W. Wenzel, Namen und Geschichte. Orts- und Personennamen im deutsch-slavischen Sprachkontaktraum als historische Zeugnisse, Hamburg 2014. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 51, 242–252. Udolph Jürgen 2015a: Baltisch, Slavisch, Germanisch – Kontakte und Beziehungen aus der Sicht der Onomastik. – Early Germanic Languages in Contact. Amsterdam – Philadelphia: Benjamins, 39–74. Udolph Jürgen 2016: Expansion slavischer Stämme aus namenkundlicher und bodenkundlicher Sicht. – Onomastica 60, 215–231. Udolph Jürgen 2016a: Heimat und Ausbreitung slavischer Stämme aus namenkundlicher Sicht. – Die frühen Slawen – von der Expansion zu gentes und nationes 1: Beiträge zum Schwerpunktthema. Langenweissbach: Beier & Beran, 27–51. Vasmer Max 1971: Schriften zur slavischen Altertumskunde und Namenkunde 1, hrsg. v. H. Bräuer. Berlin – Wiesbaden: Harrassowitz. Wenzel Walter 2014: Namen und Geschichte. Orts- und Personennamen im deutsch-slavischen Kontaktraum als historische Zeugnisse. Hamburg: Baar-Verlag. Indoeuropiečių genčių tėvynė ir paplitimas vardyno tyrimo šviesoje SANTRAUKA Jürgenas Udolphas, remdamasis onomastikos duomenimis, studijoje apibendrina per daugelį metų sukauptus indoeuropiečių genčių ir jų protėvynių tyrimų rezultatus. Jis daro svarbias išvadas, kurioms galima pritarti ar nepritarti, bet nepaisyti jų nederėtų. Autoriaus nuomone, Europoje telkiasi vandenvardžiai, datuotini indoeuropiečių kalbų radimosi ir vystymosi laikotarpiu. Lemtingi indoeuropiečių kalbų vystymosi ir plitimo procesai iš esmės vyko Senosios Europos hidronimijos ribose. Be kitų dalykų, tai rodo ir rytų indoeuropiečių kalbų apeliatyvai, glūdintys Europos vandenvardžiuose. Slavų ir germanų kalbose atitinkamų paralelių nesama. Vidurio Europos vardai nepaliudija pirmykščio indoeuropietiškojo sluoksnio. Tai tikrai stebina, nes, be abejo, ten jau gyveno žmonės, nekalbėję jokia indoeuropiečių kalba. Autorius nesiryžta spręsti, ar tai susiję su indoeuropiečių genčių sėslumu, palyginti su ankstesniųjų gyventojų klajokliškumu arba pusiau klajokliškumu. Pirmaisiais tūkstantmečiais prieš Kristų indoeuropiečių gyvenviečių radimasis glaudžiai susijęs su žemės kokybe. Tai akivaizdžiai patvirtina ir senųjų vardų paplitimas. Autentiškų 248 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Indoeuropiečių genčių tėvynė ir plitimas vardų tyrimų šviesoje indoeuropiečių lyčių atstatymas remiasi žinomų pavienių indoeuropiečių kalbų faktais. Indoeuropietiški vandenvardžiai paliudyti pavienėse indoeuropiečių kalbose. Todėl tikėtina, kad tarp autentiškų vardų lyčių ir indoeuropietiškų autentiškų lyčių rekonstrukcijos esama skirtumų. Senosios Europos vandenvardžių centras vienareikšmiškai yra Pabaltijys ir baltų kalbos. Daug faktų byloja, kad ten būta ne tik kontinuuumo (Wolfgangas P. Schmidas), bet ir vardų išplitimo centro. Tėvynės gali būti ieškoma tik Senosios Europos hidronimijos žemėse, kurios yra Europoje. Germanų genčių tėvynė yra ten, kur gyveno germanai, slavų tėvynė ten, kur gyveno slavai, keltų tėvynė ten, kur istorijos paliudyta gyvenus keltų. Darytina išvada, kad indoeuropiečių kalbų protėvynės susidarymas Pietų Rusijoje, Mažojoje Azijoje ar Kaukaze onomastikos požiūriu tikrai atmestinas. Apibendrinant galima teigti, kad indoeuropiečių ekspansijos tėvynė ir sklidimo sritis yra Pabaltijys. Pateikta 2017 m. birželio 12 d. JÜRGEN UDOLPH Zentrum für Namenforschung – Leipzig Peterssteinweg 3, D-4107 Leipzig Akademie der Wissenschaften zu Göttingen Arbeitsstelle Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im europäischen Raum Robert-Koch-Str. 40, D-48149 Münster [email protected] Straipsniai / Articles 249