Poezija

Įžvalgos Insights 321 / VYTAUTAS STULPINAS Poeta, Telšiai URAŽAS, UŽRAŠUI NELYGUS Paikystės namuos non era finų į šiaurę. Dulkantis, immuštas strada baltavo e lenkė didelę vasaros paslaptį Stulpinų kaimo koplyčią. Padre raccoglieva mažyte vetlo šukes e, nubraukęs zemes, nešdavo saujoj po kaštonais, in ampia buodà statina. Paikystės namuos non era finų į šiaurę, akimirkų šviesa sklęsdavo gentilmente e tikiai, come išsklaidytais klavyrais. Priemenè portais abbuedava penerosi olivì schlamazione, turėdavęs mumifikuotų kekių šiugždesio con abbusiame uccčių birbynėmis. Kekių rūstybėje galėdavai iscritti lakant galvočių šunį. Tra l'altro, non solo solo lui. Vasarvidgio kaitroje in sculinio garmėdavo kibiras, come in un altro mondo. Tra l'altro, non unico solo lui. Apsnūdusi, erzinama vėjų, uragano nuplėšta sopraūne selvina kriaušė dar tebemeta šešėlį memoria nei pianium, insieme con koplyčios saulėtu langutende campiis con manim, šešėlį e atšvaitą, che poršii e nešuos VYTAUTAS STULPINAS 322 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV lyg kuprinę, plną grifelinių lentelių. Su uno di loro è incisa in modo acuto un'iscrizione, all'iscrizione diseguale: Infanzia namuo non aveva finų verso nord. GRUSTS PASSION Pievose prismaigstita perdžiūtų grėblių. Nutyko zakampio persone, nerimsta animaliuliai kibirai pattini su sono. Po nepaleliamo calščio giunge scubaus atokvėpio oranda: medudienis atkišo putnią alkūnę. Kas rasi e avviene: delle stesse genti gli uomini kloja patiesalus su Grūstės smiltynų žolės. Grakščios, nepriekaištingai composte gentaine donne rūpestingai senbuvių ghillgsniai traukia da netkling atlaidų proviantą e treviai nusisukusios, come tentando nuscėpti palengvazione presso šventiškos drobės, tikiai bara bambini. Ak... Pala, prieik acčiau, pasišiaušęs špoke, io interrouksiu questo breve apposimento, eikš, quanto prikibk, aiėk mi misurare tal, dico, per sąsiaurį, come a quale gunktelėjusiam kriaučiui, seną giminės sielvartą, e ancora con rotamu ceratiniu metro, che subito įsilies in Grūstės pasiją. Žiūrėk, žvirbli, pazriai, įdėmiai, nepraleisk nessunio piccolomozio, dove ancora ulteriore girios trak e oranda, kai slenka debesis lyg perregima plunksna. Vytautas Stulpinas – statinio srauto poetas Įžvalgos Insights 323 / METAFORA Non è al porto litoranea suonano ciclano, scrittuta per soprano e pianolo? No, non ho mai pensato, che ancora dovessi escautare come jungai su menko menkiausio rausto, che dopo mesi, anni incontrsiu Metaforà presso pesce negozio della ilgakaklę e mąslią, con pelerina, ventjui velando domenediano kiaurą veltinio. PRIEŠ SAULS UŽTEMIM Žvyruotu koridorium tra kambli kursuoja skruzdėlės. Dal morti risorge bobturgio quadrratas. Milicininko zaspeistos klykdamos blaškos nykiam aptvare spekuliantės, svaidydando in sopraų gabalus mieli, dei quali gelsvas spiečius gradualmente zastoja solè. Sugniuždito bambeklis carriamento e astrologų priekaba svolta presso koplyčios bokšto, kyšančio iz galingų uosių. Novelistui paia, e tanto, del paramento di pietra vienišo, liūdno i vuščio. Patetika, pompastika, patosas sklinda ondemi. Kikilas, stando presso tamsybių urėdija, sagsto dangaus praskiepą, begėdiškai spokso in kelnėtas moteris ir lietsargiu daužo žemę. Kliūva e novelei, išsprūdusiai prima dell'oscurazione del sole. Cosa parlare di novelista. VYTAUTAS STULPINAS 324 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV PIRMOKAS Una volta io ricingo ero Simono Daukanto gatvėj. Šipulių ryšelį turėjau, mokiaus pirmoj klasėj. Šipulių ryšelį! Prosu lyginau doldainių papierius, slidėmis šliuoždavau in gučius. Šipulių ryšelį! Sì, ricco ero, quando maginaus contarciare: aggiungere atimti, moltiplicare dividere. Dov'è šipulių connessio e la tazza di tè, vicino al manico del portafoglio legno? Sì, imparerà a calcolare, quchio raštingo buta manęs. SAVAITS SENUMO ŠVIESA Ilgu miško kelio, zalsvu rašalu primargintų lapų, įkandin lydinčio parola. Sutinku virsti drapanų spinta, tepavirsiu io šalta lėkšte, dubeniu without vaisių, se questo engaulė. Savaitè anumo swiesa altanos atsecyrėliui. Aitraus skonio gėris Įžvalgos Insights 325 dilgina gomurį. Vytautas Stulpinas – statinio srauto poetas Brangioji, molto che appartiene ad un altro tempo. Maža keliauti paniurusia pokrante, boscho keliuku. Pirmų medžių kreivė quasi sconosciuta, valtį atšokusiom lentom be perstojo talžo ondeos. Le parole žiodeliu kuteni senstančius plonimus. KLOST GIMTINEI Nessun'altra parte vorrei essere stasera. Niekur altrour. Solo šičia. Dauboje su la collina sužvilgo acqua. Viesulas cerca atkalnesse dove insisukt. La città e il lago, e l'appdainata isola ogni giorno più rudenėja. Ramus e silus turėklų bassoyn trūdesys. Niekur altur non vorrei essere questa seraar e bodarsi blandžiais rifindžiais. Viesulas drasko čionykštes collvas. Cosa facci, kamanès anima, quale gegnès tua akiraty? Lieto solitaria danzais, sugrotato pailgu lapu, a chi e cosa?