Poezija

VYTAUTAS STULPINAS Poetas, Telšiai UŽRAŠAS, UŽRAŠUI NELYGUS Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę. Dulkantis, išmuštas kelias baltavo ir lenkė didelę vasaros paslaptį – Stulpinų kaimo koplyčią. Tėvas rinkdavo mažytes stiklo šukes ir, nubraukęs žemes, nešdavo saujoj po kaštonais, į plačią juodą statinę. Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę, – akimirkų šviesa sklęsdavo maloniai ir tykiai, lyg išsklaidytais klavyrais. Priemenės duris atšaudavo pasenusių alyvų šlamėjimas, turėdavęs mumifikuotų kekių šiugždesio su gausiomis paukščių birbynėmis. Kekių rūstybėje galėdavai išgirsti lakant galvočių šunį. Beje, ne vien tiktai jį. Vasarvidžio kaitroje į šulinį garmėdavo kibiras, lyg į kitą pasaulį. Beje, ne vien tiktai jis. Apsnūdusi, erzinama vėjų, uragano nuplėšta viršūnė laukinė kriaušė dar tebemeta šešėlį atminties lygumose, kartu su koplyčios sauletu langu einantį laukais su manim, šešėlį ir atšvaitą, kuriuos nešiau ir nešuos Įžvalgos / Insights 321 VYTAUTAS STULPINAS lyg kuprinę, pilną grifelių lentelių. Vienoje jų aštriai įrėžtas užrašas, užrašui nelygus: „Vaikystės namuos nebuvo langų į siaurę.“ GRŪSTĖS PASIJA Pievose prismaigstyta perdžiūtų grėblių. Nutyko užkampio žmonės, nerimsta gyvuliai – kibirai paversti ant šono. Po nepakeliamo karščio ateina skubaus atokvėpio valanda: vidudienis atkišo putnią alkūnę. Kas rasi ir vyksta: tos pačios genties vyrai kloja patiesalus ant Grūstės smiltynų žolės. Grakščios, nepriekaištingai sudėtos gentainių moterys rūpestingais senbuvių žvilgsniais traukia iš tinklų atlaidų proviantą ir droviai nusisukusios, lyg mėgindamos nuslėpti palengvėjimą prie šventiškos drobės, tykiai bara vaikus. Ak... Pala, prieik arčiau, pasišiaušęs špoke, aš nutrauksiu šį trumpą apsakymą, eikš, kiek prikibk, padėk man išmatuoti gal, sakau, per sąsiaurį, lyg kokiam gunktelejusiam kriaučiui, seną giminės sielvartą, ir dar kuo – sukamu ceratiniu metru, kuris tuojau įsilies į Grūstės pasiją. Žiūrėk, žvirbli, kantriai, įdėmiai, nepraleisk jokio mažmožio, kur dar tolesnis girios trakas ir valanda, kai slenka debesis lyg perregima plunksna. 322 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Vytautas Stulpinas – statinio srauto poetas METAFORA Ar ne uosto krantinėje skambina ciklą, parašytą sopranui ir pianolai? Ne, niekada neman iau, kad vėl teks išplaukti lyg jungai ant menko menkiausio plausto, kad po mėnesių, metų sutiksiu Metaforą prie žuvų parduotuvės – ilgakaklę ir maslią, su pelerina, vėjui veliant sekmadienio kiaurą veltinį. PRIEŠ SAULĖS UŽTEMIMĄ Žvyr uotu koridorium tarp kamblių kursuoja skruzdėlės. Iš mirusių prisikelia bobturgio kvadratas. Milicininko užspeistos klykdamos blaškos nykiam aptvare spekuliantės, svaidydamos į viršų gabalus mielių, kurių gelsvas spiečius pamažu užstoja saulę. Sugniuždytas bambeklis vežimas ir astrologų priekaba pasuka prie koplyčios bokšto, kyšančio iš galingų uosių. Novel istui gaila, ir tiek, akmeninio grindinio vienišo, liūdno ir tuščio. Patetika, pompastika, patosas sklinda bangomis. Kikilas, stovėdamas prie tamsybių urėdijos, sagsto dang aus praskiepą, begėdiškai spokso į kelnetas moteris ir liet­sargiu daužo žemę. Kliūva ir novelei, išspr ūdus iai prieš saulės užtemimą. Ką kalbėti apie novelistą. Įžvalgos / Insights 323 VYTAUTAS STULPINAS PIRMOKAS Kadais aš turtingas buvau Simono Daukanto gatvėj. Šipulių ryšelį turėjau, mokiaus pirmoj klasėj. Šipulių ryšelį! Prosų lyginau saldainių popierius, slidėmis šliuoždavau į svečius. Šipulių ryšelį! Taip, turtingas buvau, kai mokinaus skaičiuoti: pridėti – atimti, dauginti – dalyti. Kur šipulių ryšelis ir arbatos puodelis, prie portfelio rankenos rištas? Taip, mokiaus skaičiuoti, kokio raštingo būta manęs. SAVAITĖS SENUMO ŠVIESA Ilgu miško kelio, žalsvu rašalu primargintų lapų, įkandin lydinčio žodžio. Sutinku virsti drapanų spinta, tepavirsiau aš šalta lėkšte, dubeniu be vaisių, jei tai – apgaulė. Savaitės senumo šviesa altanos atsiskyrėliui. Aitraus skonio gėris 324 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Vytautas Stulpinas – statinio srauto poetas dilgina gomurį. Brangioji, daug kas priklauso kitam laikui. Maža keliauti paniurusia pakrante, miško keliuku. Pirmųjų medžių kreivė beveik nežinoma, valti atšokusiam lentom be perstojo talžo bangos. Žodžių žiuželį kuteni senstančius plonimus. KLOSTĖ GIMTINEI Niekur kitur nenorėčiau būti šivakar. Niekur kitur. Tik šičia. Dauboje ant kalvos sužvilgo vanduo. Viesulas ieško atkalnėse kur įsisukt. Miestas ir ežeras, ir apdainuota sala kasdien labiau rudenėja. Ramus ir tylus turėklų žemyn liūdesys. Niekur kitur nenorėčiau būti šivakar ir bodėtis blandžiais atspindžiais. Viesulas drasko čionykštės kalvas. Ką veiki, kamanės siela, kokios gegnės tavo akiraty? Lėtas vienišas šokis, sugro tas pailgu lapu, – kam ir ko? Įžvalgos / Insights 325